Fiskalinės politikos esmė, tikslai ir įgyvendinimo problemos

ĮVADAS Fiskalinė politika – tai instrumentas ekonomikai ir valstybės skolai stabilizuoti. Pastaruoju metu Lietuvai būdingas ekonominis nuosmukis, kadangi faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, todėl vyriausybė privalo įgyvendinti griežtą fiskalinę politiką, kuri apima vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Vykdydama fiskalinę politiką, Lietuvos vyriausybė keičia visuminės paklausos dydį, o per jį – ir pusiausvyros bendram nacionaliniam produktui (BNP) apimtį. Jei visuminė paklausa per maža, mažėja BNP apimtis, didėja nedarbas. Tokiu atveju turėtų būti vykdoma skatinanti vyriausybės fiskalinė politika, jog nuosmukio laikotarpiu ekonomika pasiektų naują pusiausvyros būseną ir padidėtų nacionalinis produktas. Taigi, pasiekus ekonomikoje pusiausvyros būseną būtų gana aukštas gamybos lygis, užimtumas bei priimtinos kainos. Temos aktualumas. Kadangi šiuo metu Lietuvai būdingas ekonominis nuosmukis, ši tema „Fiskalinės politikos esmė ir tikslai“ yra itin aktuali šiandieniniame mūsų gyvenime. Tyrimo problema. Fiskalinė politika, jos esmė, tikslai ir įgyvendinimo problemos. Tyrimo objektas. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Tyrimo tikslas. Išanalizuoti, kokia yra fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti, kas yra fiskalinė politika. 2. Išanalizuoti, kas sudaro valstybės pajamas ir išlaidas. 3. Aptarti valstybės biudžetą ir jo sandarą. 4. Išanalizuoti fiskalinės politikos įgyvendinimo problemas. 1. FISKALINĖ POLITIKA Fiskalinė politika – tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti bendrojo nacionalinio produkto svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą. Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra anglų ekonomisto Dž. M. Keinso mokslas apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybinių investicijų vaidmenį, siekiant sušvelninti konjunktūrinius svyravimus. Taigi fikalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu. Valstybės biudžetas – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas. Skirtumas tarp valstybė pajamų ir išlaidų vadinamas biudžeto saldu. Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas, ir biudžeto saldas yra lygus nuliui. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas yra deficitinis, atitinkamai biudžeto saldas bus neigiamas. O jeigu valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra perteklinis, atitinkamai biudžeto saldas bus teigiamas.( Makroekonomika, 2003, p. 157). 1.1. Valstybės fiskalinės politikos esmė 1.1.1. Valstybės pajamos ir išlaidos Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į tris stambias grupes: • Privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis. Atskaitymai socialiniam draudimui taip pat priskiriami šiai mokesčių grupei; • Nuosavybės, t.y. nekilnojamojo turto mokesčiai. Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamasis turtas; • Prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai, kuriems priskiriami pridėtinės vertės mokestis, akcizai, importo muitai. Mokesčius taip pat galima suskirstyti į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiais mokesčiais vadinami tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, o netiesioginiais mokesčiais – tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos. Pajamų ir turto mokesčiai priklauso tiesioginių mokesčių grupei, o prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai – netiesioginių mokesčių grupei. Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didelė tiesioginių mokesčių dalis. Pavyzdžiui, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse didelę mokestinių pajamų dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis moka didesnę mokesčių dalį nei gaunantys dideles pajamas. Kitas valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai nemokestinės pajamos. Šiai pajamų rūšiai priskiriamos pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų ir konfiskacijos bei kitos nemokestinės pajamos. Šio pajamų šaltinio dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelė. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį.( makroekonomika, 2003, p. 157-158). Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į keturias grupes: • valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pavyzdžiui, valstybiniai žemės ūkio produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas ir kt.); • valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos, pavyzdžiui, kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.; • transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai išlaidų grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, pensijų, nedarbo pašalpų išmokėjimai, subsidijos įmonėms; • valstybės skolos palūkanos. Šios keturios valstybės išlaidų grupės kartais skirstomos tik į dvi stambias dalis – einamąsias išlaidas ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms išlaidoms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių bei paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolos palūkanų mokėjimai, o kapitalinių įdėjimų išlaidos – tai valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijoms tenka santykinai nedidelė valstybės išlaidų dalis (apie 10 proc.). ( Makroekonomika, 2003, p. 159-161). 1.1.2 Mokesčių sistema Kaip jau minėta, pagrindinis valstybės biudžeto pajamų šaltinis yra mokesčiai. Šalyje renkamų mokesčių visuma, sudaryta pagal tam tikrus bendruosius principus, vadinama mokesčių sistema. Konkrečios valstybės mokesčių sistema apima daugybę įvairiausių mokesčių. Racionali ekonomikos atžvilgiu mokesčių sistema remiasi trimis apmokestinimo rūšimis: • gamybos apmokestinimu (apyvartos mokestis); • pajamų paskirstymo apmokestinimu (pajamų mokesčiais); pajamų panaudojimo apmokestinimu ( vartojimo mokesčiais). Struktūrinės, institucinės ir psichologinės sąlygos lemia tai, kiek mokesčių rušių kiekvienoje stadijoje (viena ar daugiau) geriausiai atitinka fiskalinius, ekonominius ir politinius tikslus. Kitas svarbus mokesčių sistemos elementas – atskirų mokesčių tarifų nustatymas. Gamybos fazėje nustatytas mokestis dažniausiai imamas nuo atskiroje verslo grandyje sukurtos pridėtinės vertės, todėl šis mokestis ir vadinamas pridėtinės vertės mokesčiu. Šio mokesčio tarifas gali būti nustatytas visiems ūkio subjektams vienodas, tačiau gali būti ir diferencijuotas. Pavyzdžiui, kad spartėtų ekonomikos augimas, gali būti neapmokestinama naujai sukurtos vertės dalis, kuri skiriama investicijoms; gali skirtis mokesčio tarifai pirmojo būtinumo ir prabangos prekėms. Pajamų mokesčių objektas yra privačių ar juridinių ūkio subjektų gaunamos pajamos (šie mokesčiai susiję su pajamų gavimu, bet ne su jų panaudojimu). Dažniausiai pajamos suprantamos plačiąja prasme, kaip bet kuris ekonominės vertės padidėjimas visai nepriklausomai nuo jo šaltinio ir periodiškumo. Todėl pajamos priskiriamos gamybos veiksnių gautos pajamos, kainų sąlygoti vertės pokyčiai, taip pat gauti pervedimai (dovanos, laimėjimai loterijose, palikimas). Pajamų mokesčio tarifas privatiems ūkio subjektams dažniausiai diferencijuotas: yra tam tikras neapmokestinamųjų pajamų minimumas, kurį viršijus pradžioje mokesčio tarifas nėra didelis. Pajamoms didėjant, didėja ir mokesčio tarifas. Pajamų panaudojimo atžvilgiu turėtų būti apmokestinamas vartojimas ir investicijos, tačiau ekonomikos augimo atžvilgiu investicijoms šis mokestis netaikomas. Taigi apmokestinamas tik tik namų ūkių vartojimas. Čia mokesčiai gali būti tiesioginiai arba netiesioginiai, nustatomi apmokestinant visą vartojimą arba jo dalį. Dažniausiai nustatomas netiesioginis mokestis vartojimo prekėms. Jeigu vyriausybė nori padidinti iš mokesčių gaunamas pajamas, ji gali nustatyti didesnius mokesčių tarifus. Tačiau vyriausybė negali tiesiogiai kontroliuoti mokestinių įplaukų. (Makroekonomika, 2005, p. 176-177). 1.1.3. Valstybės biudžetas ir jo sandara Valstybės biudžetas – tai finansinis planas, kuriame parodomos kitais finansiniais metais laukiamos pajamos ir išlaidos. Jei laukiamos pajamos būna lygios su išlaidomis, sakoma, kad biudžetas yra subalansuotas. Kai pajamos viršija išlaidas, jų skirtumas yra vadinamas pertekliumi. Kai išlaidos viršija pajamas, jų skirtumas yra vadinamas biudžeto deficitu. Lietuvos Respublikos biudžeto struktūrą sąlygoja valstybės sandara ir administracinis teritorinis suskirstymas. Lietuvos biudžeto sistemą sudaro du tarpusavyje susiję ir kartu savarankiškai sudaromi biudžetai: • Lietuvos Respublikos biudžetas, • Savivaldybių biudžetai. Savivaldybių biudžetai skirstomi į aukštesnės ir žemesnės pakopos savivaldybių biudžetus. Aukštesnės pakopos savivaldybės biudžetus sudaro rajonų (apskričių) ir Respublikos miestų biudžetai, o žemesnės pakopos – apylinkių ir gyvenviečių biudžetai. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą, už valstybės biudžeto projekto sudarymą yra atsakinga Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybės biudžeto projektą rengia Finansų ministerija. Biudžeto sudarymas kitiems finansiniams metams prasideda įvertinus bendrą makroekonominę aplinką. Tai pirmiausia bendrojo vidaus produkto, infliacijos, darbo jėgos, bedarbystės, darbo užmokesčio ir kitų rodiklių analizė. Lietuvos Vyriausybė, apsvarsčiusi valstybės biudžeto projektą, teikia jį Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos valstybės biudžetas tvirtinamas ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki biudžetinių metų pradžios. Valstybės biudžeto pajamos. Biudžetą sudaro dvi pagrindinės dalys – pajamos ir išlaidos. Valstybės pajamos susidaro iš įvairių mokesčių, kuriuos valstybei moka jos gyventojai ir įmonės. Pagrindiniai mokesčiai į Lietuvos nacionalinį biudžetą yra: fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis ir akcizai, kiti mokesčiai. Fizinių asmenų pajamų mokestį moka dirbantys gyventojai ir fizinio asmens teises turinčios individualios (personalinės) įmonės. Fizinių asmenų pajamų mokestis yra ženkli biudžeto pajamų dalis. (Ekonomika, 2006, 200 psl.). Juridinių asmenų pelno mokestį moka valstybinės ir savivaldybėms priklausančios įmonės bei visų tipų akcinės bendrovės, bankai ir juridinio asmens teises turinčios individualios (personalinės) įmonės. (Ekonomika, 2006, p. 200). Pridėtinės vertės mokestis bei akcizai – tai mokesčiai, kurie nustatytu tarifu mokami nuo realizuotų prekių ar paslaugų vertės. Pridėtinės vertės mokestis šiuo metu yra 21 proc. realizuotų prekių ar paslaugų vertės, o akcizo mokesčiai nustatomi kiekvienai apmokestinamai prekei atskirai. Akcizo mokestis taikomas prekėms, kurių vartojimo valstybė neskatina. Tai alkoholiniai gėrimai, tabakas. Kita prekių grupė, kuri yra apmokestinama akcizo mokesčiu – prabangos prekės: aukso ir sidabro gaminiai, prabangūs lengvieji automobiliai.(Ekonomika, 2006, p. 201). Valstybė renka ir kitus mokesčius, tačiau aš savo šiame darbe išvardijau tik pačius svarbiausius valstybės renkamus mokesčius. Pagrindiniai mokesčiai į Nacionalinį biudžetą, (mln.lt) 1 lentelė 2007 2008 2009 2010 (per 6 mėnesius) Gyventojų pajamų mokestis 6 528 039 7 313 263 3 788 045 1 618 152 Įmonių pelno mokestis 2 053 649 2 910 175 1 707 592 313 869 Pridėtinės vertės mokestis 7 824 176 9 242 457 6 798 821 3 793 680 Akcizai 2 803 595 3 354 053 3 258 161 1 413 773 Šaltinis:prieiga per internetą 2010-11-12:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!