Finansų analizės esmė ir reikšmė

1.1. Finansų analizės esmė ir reikšmė. I. 1.2. Finansų analizės objektas, tikslas ir uždaviniai. II. 1.3. Finansų analizės šaltiniai ir jos vartotojai. III. 1.4. Finansų analizės vieta ekonominėje analizėje. IV. 1.5. Finansų analizės metodai, rūšys. 1.6. Finansų analizės raida. V. Įmonių veiklos analizės teoriniai pagrindai Finansu analizes reiksme Analizė – glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų, reiškinių tyrimas. Žodis “analizė” išvertus iš graikų kalbos reiškia “išskaidyti”. Finansinės informacijos skaidymas padeda nustatyti vienų ar kitų reiškinių priežastis. Finansinė analizė yra dalis ekonominės analizės, kuri atliekama remiantis įstatymais bei faktiniais ūkinės veiklos rodikliais ir kuri tiria ekonominius procesus įmonėje, jų tarpusavio ryšius bei veiklos rezultatus. Finansinė analizė – tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais. Finansinė analizė leidžia suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, suteikia galimybę įvertinti esamą padėtį ir numatyti jos veiklos perspektyvas. Finansu analizes objektas Finansų analizės objektas – įmonių finansinė veikla bei jos rezultatai, parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos, atskaitomybės medžiagoje ir kt. informacijos šaltiniuose. Finansų analizės tikslas - plačiąja prasme yra teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. Tačiau būtina pabrėžti, kad veiklos analizės tikslas yra ne tik objektyviai įvertinti tiriamo objekto finansinės veiklos rezultatus, bet ir įvertinti tų ūkio subjektų priimamų alternatyvų ir vykdomų projektų kokybę ir jų realumą, taip pat išsiaiškinti projektinių arba planinių užduočių įvykdymo rezultatus, veiksnius, nulėmusius tų rezultatų lygį, įvertinti tuos veiksnius kiekybiškai bei apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. Kai kurie autoriai išskiria tokius finansų analizės tikslus: • Objektyviai įvertinti įmonės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį; • Numatyti investavimo alternatyvas; • Įvertinti įmonės finansinį stabilumą, išteklių naudojimo efektyvumą, išsiaiškinti neigiamų pokyčių pagrindines priežastis; • Tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką veiklos rezultatams, bei veiklos gerinimo galimybes; • Nustatyti įmonės veiklos efektyvumą, tirti pinigų srautus ir prognozuoti jų kitimo tendencijas. Finans analizes uždaviniai Pagr. f. analizės uždavinys - susisteminti analitinę medžiagą, daryti išvadas, pateikti pasiūlymus įmonių veiklai pagerinti, t.y. užtikrinti teigiamas tendencijas ir siūlyti kaip likviduoti neigiamas. Galima išskirti svarbiausius f. analizės uždavinius: 1. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus (informacija turi būti tiksli, pakankama); 2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę, jų realumą. 3. Išsiaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. 4. 4. Išsiaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus. 5. 5. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti perspektyvoje. 6. 6. Teikti informaciją įmonės vadovams, išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių. 7. 7. Apibendrinti finansų analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais. Finans analizes vartotojai Finansų analizė teikia gana daug išsamios informacijos, kurią naudoja įvairūs vartotojai įvairiems tikslams. Pagrindiniai finansinės analizės vartotojai: 1) Įmonių savininkai (tiesiogiai suinteresuoti veiklos efektyvumu, reikalinga tiksli informacija apie įmonės finansinę padėtį); 2) Komerciniai partneriai (pagal finansinės analizės duomenis gali vertinti mokumą ir jų gebėjimą vykdyti įsipareigojimus); 3) Kreditoriai; 4) Lietuvos valstybinės įstaigos (statistikos departamentas, VMI - įmonių finansinę informaciją panaudoja valstybės ekonominei politikai formuoti); 5) Įmonės darbuotojai (remdamiesi įmonės veiklos duomenimis gali prognozuoti įmonės perspektyvas); 6) Finansų analitikai ir konsultantai. Apskritai vartotojus galima suskirstyti i 2 stambias grupes: • Vidaus vartotojai (savininkai, darbuotojai ir kt.) • Išorės vartotojai (kreditoriai, klientai, mokesčių inspekcijos, analitikai, konsultantai, patarėjai). Finans analizes saltiniai: 1. Planų ir normatyvų duomenys - tai visi rodikliai, pateikti įvairiuose planuose, projektuose, sąmatose, pasiūlymuose, normatyvuose. Šie rodikliai paprastai lyginami su faktiniais ir praėjusių laikotarpių rodikliais. Jų reikšmė analizei yra gana didelė, nes padeda nustatyti įmonių veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas. 2. Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug naudingos informacijos. Finansinė atskaitomybę sudaro šios ataskaitos: balansas, pelno ir nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita, pastabos, įmonės administracijos pranešimas. Prie atskaitomybės priskiriama ir auditoriaus išvada. Naudojant šias ataskaitų formas, galima apskaičiuoti labai daug rodiklių, apibūdinančių įmonės mokumą, pelningumą, veiklos efektyvumą ir kt. 3. Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys papildo finansinės atskaitomybės duomenis. Tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie pagrįsti konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Apskaitos duomenys yra naudojami dažniausiai tada, kai atskaitomybėje nėra analizei reikalingų duomenų. Jie labai praverčia nustatant ūkinių operacijų teisėtumą, tikslingumą ir pagrįstumą, siekiant nustatyti materialinių vertybių trūkumų kaltininkus, įvairių nukrypimų nuo atitinkamų parametrų priežastis, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas. Atliekant analizę, būtina panaudoti visų rūšių sintetinės ir analitinės apskaitos duomenis, esančius pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose, žiniaraščiuose, žurnaluose ir pan. 4. Vidiniai neapskaitiniai analizės šaltiniai yra gaunami duomenys įmonėje ir jos padaliniuose, bet ne iš apskaitos sistemos. Tai posėdžių, pasitarimų, konferencijų medžiaga, taip pat duomenys, gauti iš įmonių laikraščių, protokolų ir pokalbių su įmonės darbuotojais. Svarbus informacijos šaltinis yra įvairūs techniniais dokumentai (darbo brėžiniai, techniniai pasai), įmonės akcijų rinkos duomenys (įmonės kapitalizavimas, akcijų kainų kitimas, pelnas, tenkantis vienai akcija). 5. Išoriniai analizės šaltiniai yra duomenys, gaunami už įmonės ribų ir kuriuos pateikia kitos institucijos. Tai pirmiausia Vyriausybės statistinė medžiaga ir komercinių įmonių, kurios platina finansinę informaciją, duomenys. Vienas iš svarbiausių finansų analizės aspektų yra informacijos rinkimas ir jos susisteminimas. Finansų analizės šaltiniai yra visa ta medžiaga, kuri buvo surinkta įmonės veiklai analizuoti. Jie ekonominėje finansinėje literatūroje yra įvairiai grupuojami. 1. Planų ir normatyvų duomenys. Tai visi rodikliai, pateikti įvairiuose planuose, projektuose, sąmatuose, normatyvuose ir pan. Šie rodikliai paprastai lyginami su faktiniais ir praėjusių laikotarpių rodikliais. 2. Finansinė atskaitomybė. Įmonės finansinės veiklos analizė pagrįsta jos finansine atskaitomybe ir tai yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis. Finans atskaitomybe Finansinė atskaitomybė – finansinių duomenų apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus, pinigų srautus bei jų aiškinimo periodinis parengimas nustatyta forma. Finansinę atskaitomybę sudaro: 1) balansas, 2) pelno (nuostolio) ataskaita, 3) pinigų srautų ataskaita, 4) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, 5) aiškinamasis raštas. Šiuose dokumentuose pateikiama informacija naudojama 3 susijusiems tikslams pasiekti: 1) apibūdinti ir įvertinti įmonės finansinę padėtį; 2) operatyviai kontroliuoti įmonės finansinę veiklą; 3) laiku priimti racionalius valdymo sprendimus. FINANS ANALIZES SALTINIAI 3 3. Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys. Jie papildo f. atskaitomybės duomenis. Tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie pagrįsti konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Remiantis apskaitos duomenimis galima: 1) priimti pagrįstus investicinius sprendimus; 2) įvertinti įmonės pelno kitimo tendencijas ir perspektyvas; 3) įvertinti įmonės išteklius, jų struktūros pokyčius bei panaudojimo efektyvumą. 4. Vidiniai neapskaitiniai analizės šaltiniai. Tai duomenys, kurie gaunami įmonėje ir jos padaliniuose ne iš apskaitos sistemos. Tai posėdžių, pasitarimų, komisijų, konferencijų medžiaga, taip pat duomenys gauti iš įmonių laikraščių, biuletenių, protokolų, asmeninių stebėjimų ir pokalbių su įmonės darbuotojais. Taip pat įvairūs techniniai dokumentai: darbo brėžiniai, techniniai pasai, gamybos darbų grafikai. Svarbus informacijos šaltinis ir įvairi teisinė medžiaga bei įmonės akcijų rinkos duomenys. 5. Išoriniai analizės šaltiniai. Tai visi duomenys, kurie gaunami už įmonės ribų ir kuriuos pateikia kitos institucijos. Tai vyriausybės statistinė medžiaga ir komercinių įmonių, kurios platina finansinę informaciją, duomenys. Taip pat prie jų galima priskirti įvairius ekonominės informacijos žinynus. Visi minėti f. analizės šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai. Tai leidžia nuodugniai ir operatyviai išanalizuoti įmonės veiklą. Finansų analizės vieta ekonominėje sistemoje Finans analize FINANS ANALIZES METODAI Bet kurio mokslo pagrindą sudaro jo objektas ir metodas. Objektas yra tai, ką mokslas tiria ir analizuoja, o metodas nurodo, kaip tai reikia daryti. Metodas plačiąja prasme reiškia visumą tyrimo būdų ir priemonių (metodas yra platesnė sąvoka nei būdas). Finansinės analizės metodai: 1) dedukcinis; 2) indukcinis. Dedukcinis metodas naudojamas dažniausiai kompleksiniuose tyrimuose, kai nuo bendrų vertinimų pereinama prie atskirų sudėtinių dalių ar faktų nagrinėjimo. Indukcinis metodas taikomas, kai nuo atskirų sudėtinių veiklos sričių rezultatų ar faktų vertinimo suformuojamas bendras įvaizdis ir pateikiamos išvados visos įmonės mastu. Finansu analizes principai: Finasu analize rusys: • Horizontalioji (dinamikos); • Vertikalioji (struktūros); • Santykinė (santykinių rodiklių) analizė. Pagal apimtį: 1. Respublikos ūkis; 2. Asociacijos; 3. Įmonės, organizacijos; 4. Skyrių, cechų veikla. Pagal paskirtį: 1. Kontrolei; 2. Planavimui; 3. Reguliavimui; 4. Organizavimui; 5. Aktyvinimui. Pagal laika: Pagal pasikartojantį dažnumą: 1. Periodinė; 2. Vienkartinė. Pagal analizės funkciją: 1. Įvertinimo; 2. Diagnostinė; 3. Paieškos. Pagal palyginimo pobūdį: 1. Vidinė. 2. Tarpįmoninė. 3. Tarpšakinė (šakinė). Pagal analizės objekto aprėpimo laipsnį: 1. Atrankinė; 2. Ištisinė. Pagal tyrimo kryptį: 1. Pelno didinimas; 2. Kaštų mažinimas; 3. Gamybos ekologizavimas; 4. Materialinių sąnaudų mažinimas; 5. Kitos kryptys. Pagal analitinės programos turinį: 1. Kompleksinė; 2. Teminė (lokalinė). Pagal skaičiavimo technikos panaudojimą: 1. Kompiuterizuota analizė; 2. Rankinė. Pagal subjektą: Finansu analizes raida Šiuo metu pasaulyje nėra vieningos sisteminės finansų analizės sistemos supratimo. Sąlyginai galima skirti 5 dabar esančias kryptis, kurios tarp savęs ne tik turi daug bendro, bet ir papildo viena kitą. 1 Kryptis. Empyrinė pragmatikų mokykla. Šalininkai šią teoriją praktiškai jau taikė nuo XX a. vidurio. Robert Foulke, kaip ir kiti pradininkai, mėgino pritaikyti santykinius rodiklius kredito gavimui pagrįsti. Paul Barnes teigė, kad įmonės savininkai, naudodami apskaitos duomenis, gali apskaičiuoti įvairius analitinius koeficientus, kurie yra gana informatyvūs ir padeda suvokti esmines finansinių problemų priežastis. Jos kūrėjai buvo profesionalūs analitikai, dirbantys įmonėse kreditingumo analizės srityje, ir analizuodami kompanijų mokumą bandė rasti santykinius rodiklius, tiksliai apibūdinančius įmonės finansų situaciją. Jie pasirinko tokius rodiklius indikatorius, kurie atsakytų į pagr. klausimą:”Ar įmonė yra pajėgi įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, ypač trumpalaikius?” Taip analizuojant įmonės veiklą, didžiausias dėmesys skiriamas rodikliams, vertinantiems trumpalaikio turto naudojimo efektyvumą ir jo struktūrą bei trumpalaikius įsipareigojimus. II Kryptis. Statistinė finansų analizės mokykla Pradžia siejama su Alexander Wall 1919 m. Parašytu moksliniu darbu apie įmonės kreditinius rodiklius. Pagr. idėja – pagal apskaitos duomenis apskaičiuoti analitiniai koeficientai turi prasmę tik tada, kai yra parengti kriterijai, pagal kuriuos galima nustatyti rodiklių kritines reikšmes ir palyginti jas su analogiškais kitų įmonių rodikliais. Buvo siūloma parengti normatyvus pagal kiekvienos pramonės šakos ataskaitinius duomenis ir apskaičiuoti vidutinius analitinius rodiklius, su kuriais galima lyginti individualius kiekvienos įmonės darbo rodiklius. III Kryptis. Daugiavariantinių analitikų mokykla. Pradininkai: James Bliss, Atthur Winakor ir kt. sukūrė teorijos pagrindus dar 1920 m. Finansų analizei siūlo naudoti 2 rūšių dalinius finansinius rodiklius: Rodiklius, charakterizuojančius finansinę įmonės būklę ir jos veiklos efektyvumą (pvz.: pajamų dydis, trum. turto dydis, atsargų dydis ir kt.); Finansinius rezultatus apibendrinančius rodiklius (pelningumas, trumpalaikio turto apyvartumas ir kt.). IV Kryptis. Analitikų, prognozuojančių kompanijos bankrotą, mokykla. Pradininkas R. F. Smith. Šios mokyklos atstovai mėgino pabrėžti finansinės veiklos pastovumą ir išskirti įmonės veiklos strategijos formavimo reikšmę. Apskaitos duomenų pridėtinė vertė yra ta, kad jie suteikia galimybę iš anksto numatyti sąlygas, kuriomis įmonė subankrutuotų. V. Kryptis. Kapitalo rinkos dalyvių mokykla. Susiformavo septintajame dešimtmetyje. Kūrėjas George Foster. Jis teigė, kad finansinė atskaitomybė vertinama kaip analizės šaltinis, prognozuojant investicijų efektyvumą bei vertybinių popierių prekybos riziką. Apskaitos vertingumą lemia jos duomenų naudojimas finansinėms prognozėms, suteikiančioms galimybę įmonėms iš anksto numatyti joms gresiančią riziką. II. Finansų analizės organizavimas 1. Analizės funkcionavimo schema. 2. Analitinio darbo organizavimas. 3. Pagrindiniai analitinio darbo etapai. Analizės sistemos technologinė struktūra Aktyviausias analizės sistemos elementas yra žmogus - analitikas. Analitikas pats arba pasitelkęs specialistus organizuoja finansinės analizės funkcionavimą ir jos valdymą, tai yra parenka analizės būdus, informacijos apdorojimo priemones, parenka metodiką, projektuoja analizės procesą. Analizės sistema galės funkcionuoti tik tada, kai visi jos elementai bus visiškai parengti veiksmui bei suderinti laike ir erdvėje. Metodika yra visuma būdų, taisyklių, kurių reikia laikytis, norint gerai atlikti kurį nors darbą. Metodika yra analizės atlikimo tvarkos ir analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji apima analizės tikslą, uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus pobūdžio įvedamą ir išvedamą informaciją. Kuo pilniau ir detaliau metodikoje aprašytas analitinės informacijos algoritmas, tuo intensyviau vyksta analizės procesas. Kad analizės sistema kokybiškai funkcionuotų, reikia laikytis analizės procesą reguliuojančių principų, iš kurių svarbiausi yra sisteminis požiūris, kompleksiškumas, objektyvumas, operatyvumas, efektyvumas. Finansinė analizė gali būti skirstoma 1. Vidinę, atliekamą įmonės ekonominių tarnybų. 2. Išorinę, kurią gali atlikti įvairių išorinių institucijų darbuotojai. Galima skirti tokius svarbiausius finansinės analizės bruožus: Analitinių rodiklių parinkimas, atsižvelgiant į informacijos šaltinių panaudojimo galimybes bei analizės tikslus; • Pagrindinių veiksnių išskyrimas, t.y. veiksnių, kurie daro didžiausią įtaką pasirinktų rodiklių reikšmėms, nustatymas; • Rodiklių ir veiksnių tarpusavio ryšio nustatymas, nes tam tikri finansiniai rodikliai yra atitinkamos ekonominės finansinės įmonės veiklos sistemos pasekmės, tai šioje sistemoje egzistuojantys įvairiausi veiksniai vienaip ar kitaip lemia atskirus rodiklius, todėl rodiklių ir veiksnių tarpusavio ryšiai egzistuoja objektyviai. Analitikui svarbu nustatyti šių ryšių tipą, kad būtų galima atlikti kokybiškus tyrimus bei daryti tinkamas išvadas. Kompleksinis finansų analizės planas (1) Vykdant didesnės apimties finansinę analizę, sudaromas analizės planas, kuriame numatoma: 1. Analizės tikslas; 2. Analizės objektas; 3. Analizės uždaviniai; 4. Analizės turinys (pvz. pardavimų sumažėjimo priežasčių analizė, pelningumo analizė ir pan.) 5. Asmenys, kurie dalyvaus vykdant analizę; 6. Informacijos šaltiniai; 7. Darbo ar atskirų jo dalių baigimo terminai; 8. Kur, kada ir kas aptars analizės rezultatus; 9. Kas panaudos rekomendacijas atlikus analizę; 10.Kas kontroliuos, kaip įgyvendinamos rekomendacijos. Papildomai sudaroma analizės programa, kurioje detalizuojamas planas. Joje atspindimas analitinių darbų atlikimo nuoseklumas, pagrindinės analizės temos ir klausimai, analizės rezultatų įforminimas ir pan. Finansinės analizės organizavimą sudaro keletas etapų: • analizės plano ir programos sudarymas; • informacijos analizei rinkimas ir patikrinimas; • analizuojamų rodiklių parinkimas ir skaičiavimas; • rodiklių analizavimas ir palyginimas; • rezultatų apibendrinimas, įforminimas ir nepanaudotų galimybių nurodymas; • analizės rezultatų įgyvendinimo ir rekomenduojamų priemonių taikymo kontrolė. Atliekant įmonės finansinę analizę, rekomenduojama laikytis tokio veiksmų nuoseklumo: Pirmas etapas - paruošiamasis etapas. Jo tikslas - nuspręsti, kokie yra analizės tikslai, ir įsitikinti, t.y. ar turime galimybę pasinaudoti reikiamais duomenimis, kitų analogiškų įmonių informacija, šakos rodikliais. Antras etapas - pirminės buhalterinės atskaitomybės apžvalga. Dažniausiai tokią apžvalgą būtina padaryti mažose įmonėse, kur apskaita nėra detalizuota, kad būtų galima įsitikinti, kad bus pakankamai informacijos analizei atlikti. Patikrinama, ar yra visos reikalingos ataskaitų formos ir jų priedai bei rekvizitai, ar jos teisingai užpildytos; patikrinamos tarpinės sumos, apskaičiuojami kontroliniai ryšio rodikliai. Šiame etape svarbu detaliai susipažinti su balanso paaiškinamuoju raštu ir prisiminti, kad balansas turi trūkumų. Trečias etapas- įmonės finansinės veiklos įvertinimas. Pirminės buhalterinės atskaitomybės apžvalga (1): • balanse atsispindi įmonės būklė konkrečiu laiku, t.y. susiklosčiusi per tam tikrą laikotarpį, todėl jame nerasime atsakymo, kaip buvo pasiekti vienokie ar kitokie rezultatai. • balanso negalima nagrinėti atsietai, reikia apžvelgti jo dinamiką, o pagal galimybes palyginti su kitų įmonių informacija. • interpretuoti balansą galima tik tada, kai turime informaciją apie sąskaitų apyvartas. Apie atskirų straipsnių dydį galime spręsti tik palyginus šiuos skaičius su apyvartomis. • ypatingą dėmesį reikia atkreipti į dinamiškus balanso straipsnius. Pavyzdžiui; didelės gatavos produkcijos atsargos metų pabaigoje dar nereiškia, kad tokia padėtis buvo visus metus, nors teoriškai tokia galimybė neatmetama. • pagrindinis įmonės veiklos tikslas - pelnas, tačiau kaip tik šis rodiklis balanse atspindimas nevisai tiksliai. Pateiktas kaupiamasis įmonės pelnas metų pabaigoje nėra susietas su išlaidomis ir pardavimo apimtimis. Todėl pamačius balanse 1 mln. Lt pelną, dar nieko negalima pasakyti apie šios įmonės veiklos pelningumą, nes tas pelnas gali būti gautas iš skirtingo masto operacijų. • galiausiai balansas nėra griežtai reglamentuotas. Buhalterinėje apskaitoje taikomas duomenų agregavimas (sujungimas). Finansinės analizės eigą galima atvaizduoti: Rodiklių pasirinkimas → Informacijos surinkimas → Veiksnių išskyrimas → Ryšių tyrimas → Rezultatų apibendrinimas → Išvados III. Horizontalioji bei vertikalioji finansinių ataskaitų analizė Finansinių rodiklių analizės būdai: 1. Horizontalioji analizė; 2. Vertikalioji analizė; 3. Santykinių rodiklių analizė. Horizontalioji - Tai dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Taigi ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką. Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y. nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Vakarų autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad labai svarbu palyginimui parinkti bazinius rodiklius. Jie nurodo, kad lyginimui paimta bazė neturėtų būti lygi nuliui arba neigiamam skaičiui. Jeigu taip atsitinka, tai neturėtų būti skaičiuojami nukrypimai procentais. Reikia pasirinkti nei per trumpą laikotarpį (bus sunku matyti bendrą kitimo tendenciją, ir nei per ilgą (aplinka: ekonominė, politinė, teisinė, kurioje įmonė dirba gali iš esmės pasikeisti). Įmonių praktikoje dažniausiai atliekama balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitų horizontalioji analizė. Kai aukštas infliacijos lygis, horizontaliosios analizės reikšmė sumažėja, kai šalyje ekonominė situacija sąlyginai stabili, tai tada gaunama informacija apie įmonės turto ir įsipareigojimų absoliučių dydžių pasikeitimus yra objektyvi. Atliekant horizontaliąją analizę galima: • Įvertinti įmonės ilgalaikio turto sudėtį, įsitikinti, ar pakanka turimo turto, kad jį būtų galima pateikti kaip užstatą bankui; • Nustatyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo tvarką; • Įvertinti trumpalaikio turto dydį, grynųjų pinigų likučio kitimo tendencijas; • Sužinoti įmonės skolų būklę, pajamų ir sąnaudų kitimą. Kadangi nukrypimai patys savaime neatskleidžia pasikeitimų priežasčių, todėl horizontali analizė yra tik pradinis etapas, kuriame susisteminami duomenys, vėliau naudotini ir kiti analizės metodai: trendo, vertikali ir santykinė analizė. Trendo analize - Tai horizontaliosios analizės atmaina, nors kai kurie autoriai ją laiko savarankiška finansinės analizės rūšimi. Jos pagrindinis tikslas - nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo tendencijas ir dėsningumus, todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelerių ar net keliolikos metų (dažniausiai 5 - 10 metų). Trendo analizė padeda įvertinti ilgalaikę pelno dinamiką lyginant ją su giminingos įmonės, šakos analogiška dinamika arba su kitais rodikliais, pavyzdžiui, pardavimų ar sąnaudų kaita. Teigiama analizės savybė yra ta, kad ji padeda analitikui geriau suvokti vadovavimo filosofiją, politiką, darbo motyvus, t.y. ar buvo ji sąmoninga, ar priešingai, per daugelį metų nulėmė nepageidautinus pasikeitimus. Ji leidžia nustatyti vadovų įtaką konkrečių rodiklių padidėjimui ar sumažėjimui. Šios analizės trūkumas tas, kad ji parodo tik finansinių rodiklių kitimo tendencijas, tačiau netiria šių pasikeitimų priežasčių. Vadinasi, tai yra tik pradinis finansinės analizės etapas, kuriame susisteminami finansiniai duomenys. Norint nustatyti vieno ar kito rodiklio kitimo tendencijas, labai svarbu tirti jo ryšius su kitais rodikliais. Analitikas turi žinoti: • Kuo ilgesnis laikotarpis, tuo didesnė tikimybė, kad rodikliai yra mažiau palyginami. • Ypač sudėtinga lyginti rodiklius ir skaičiuoti jų dinamiką infliacijos ir hiperinfliacijos sąlygomis. Skaičiuojant rodiklių dinamiką, taip pat reikia atsižvelgti į apskaitos metodikos pasikeitimus (jeigu jie buvo) tam tikrais laikotarpiais Vertikaliosios analizes esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais. Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų (turto), pasyvų (savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų), pelno, pardavimų suma ir pan. Taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Vertikali balanso analizė parodo turto ir jo finansavimo šaltinių struktūrą įmonėje. Tokia informacija yra labai vertinga priimant sprendimus visuose veiklos valdymo lygiuose, visuose planavimo, projektavimo, prognozavimo, naujų gaminių kūrimo ir kt. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę- finansinę būklę. Atliekant vertikaliąją analizę galima: • Įvertinti, ar optimaliai ir racionaliai naudojamas turtas; • Nustatyti finansavimo struktūros pokyčius – nuosavomis ar skolintomis; • Atskleisti pajamų ir sąnaudų kitimo priežastis; • Įmonės finansinės būklės kitimo tendencijas ir kt. Vertikali analizė naudinga 2 požiūriais: • Naudojant santykinius dydžius, galima palyginti skirtingų įmonių turto sudėtį bei jų finansavimo šaltinių struktūrą. • Santykiniai rodikliai tam tikru matu sumažina neigiamą infliacinių procesų, iškreipiančių absoliučius dydžius, įtaką ir kartu leidžia juos objektyviai palyginti. Pelno (nuostolio) ataskaitos vertikalioji analizė Vertikalioji. Pelno (nuostolio) ataskaitą analizuojant panaudojamas pardavimų rodiklis kaip bazinis rodiklis, nuo kurio sumos apskaičiuojami ataskaitos straipsnių lyginamieji svoriai. Pelno (nuostolio) ataskaitoje pardavimai prilyginami 100 proc. Ši pelno (nuostolio) ataskaitos straipsnių struktūra, atvaizduota dinamikoje, padeda vertinti įmonės pelningumą įvairiuose lygiuose (gamybinės ūkinės veiklos pelningumą ir finansinės veiklos pelningumą, t.y. nuo veiklos pelno į apačią). Be to iš vertikaliosios analizės duomenų galima spręsti apie įmonės sąnaudų bei išlaidų racionalumą. Horizontalioji. Kaip ir vertikali, tik absoliučiais dydžiais ir procentais, rodo pelno (nuostolio) ataskaitos straipsnių kitimą. Šios analizės tikslas toks pat kaip ir vertikaliosios analizės. Tikslas bendras - diagnozuoti įmonės pelno susidarymo veiksnius, ypatingą dėmesį atkreipiant į tuos, kurie daro neigiamą poveikį grynojo pelno didėjimui. Be to, šios analizės rūšys padeda nustatyti tolimesnes detalesnes analizės kryptis. Struktūrinė (vertikalioji) analizė skiriasi nuo horizontaliosios analizės tuo, kad ji parodo tiriamojo reiškinio arba objekto reikšmingumą. Pelno (nuostolio) ataskaitos rodiklių analizė atliekama 2 etapais: susipažįstama su pagrindinių rodiklių bendromis kitimo tendencijomis. Tuo tikslu atliekama horizontali ir vertikali šios ataskaitos analizė. analizuojami pagrindiniai šios ataskaitos rodikliai, veiksniai, darantys jiems įtaką, veiksnių priežastys ir kaltininkai, jei tokių yra. Ne visos pelno (nuostolio) ataskaitos yra pakankamai informatyvios, todėl išsamesnę šios ataskaitos analizę gali atlikti tik vidinis vartotojas. Veiksniu analizei atlikti būtina papildoma informacija, nes nepakanka vien tik nustatyti straipsnių pokyčius, nors jų nustatymas, taip pat labai reikšmingas. Pirmiausia turi būti analizuojami tų straipsnių veiksniai, kurie daro didžiausią neigiamą įtaką grynojo pelno augimui. Pvz.: PPS didėjimui neigiamą įtaką gali daryti tokie veiksniai: ▪ tiesioginis žaliavų, medžiagų neracionalus naudojimas; ▪ tiesioginio darbo užmokesčio spartesnis augimas, negu darbo našumas; ▪ parduotos produkcijos struktūra ir asortimentas; ▪ Veiksniu analizei itakos turi pardavimo kainų sumažinimas; ▪ gamybos apimties arba pardavimų sumažėjimas. Priežastys yra objektyvios ir subjektyvios: vienas galime pakeisti, kitų ne. Analitikai teigia, kad savikaina turi būti 35- 40 proc. nuo kainos, o veiklos sąnaudos 10-15 proc. ir pardavimų sąnaudos 5 proc. nuo pardavimų sumos. BVertikalioji. Ji yra pagrįsta santykinių rodiklių apskaičiavimu, t.y. atitinkamų balanso straipsnių lyginimu su bendra balansine suma. Apskaičiuotas balanso straipsnio lyginamasis svoris turto ar nuosavybės apimtyje parodo to straipsnio reikšmingumą. Vertikaliosios analizės metu nustatoma turto ir nuosavybės struktūra, kuri apibūdina įmonėje turimo turto kokybę bei jo finansavimo šaltinius. Turint kelerių metų balanso struktūros rodiklius, galima įvertinti tendencijas turto kitimo srityje, o taip pat finansavimo šaltinių pokyčius. Horizontalioji. Tai dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Jis atliekamas absoliučiais dydžiais ir procentais. Turto analizė traktuojama analogiškai kaip ir vertikalioji analizė, t.y. absoliučiais ir santykiniais dydžiais stebimas ilgalaikio ir trumpalaikio turto kitimas, atkreipiamas dėmesys į nepageidautinų straipsnių didėjimą, o taip pat turto elementų pokyčiai derinami su nuosavybės pokyčiais. Tų rodiklių derinimo metu ieškoma neracionalių finansavimo šaltinių panaudojimo atvejų.alanso vertikalioji ir horizontalioji analizė Analizuojant balansą, pirmiausiai: • susipažįstama su balanso straipsnių sudėtimi; • po to nustatomas balanso straipsnių kitimas, lyginant ataskaitinius metus su praėjusiais laikotarpiais. Šis kitimas gali būti nustatomas absoliučia suma, procentais ir koeficientais. Analizės metu detalizuojami atskiri straipsniai. Kiekvieno balanso skyriaus straipsnio analizė atliekama tuo tikslu, kad būtų galima nustatyti priežastis, dėl kurių pakito balanso skyrių lyginamasis svoris arba kitimo tempai. Ši analizė padeda įvertinti kiekvieno straipsnio pokytį ir įsitikinti ar jis teigiamai ar neigiamai veikia įmonės finansinę būklę. Balanso straipsniu kitimas IT dažniausiai kinta dėl to, kad ataskaitiniame laikotarpyje įmonė plečia gamybą, įsigyja materialaus ir nematerialaus turto. Ši tendencija teigiama tuo atveju, jei didėja gamybos apimtis ir pardavimų rodiklis. Jei IT mažėja, tai irgi reikia išsiaiškinti to turto mažėjimo priežastis, derinant šį rodiklį su pardavimų dinamika. TT kitimo atvejai irgi susiję su įmonės veiklos plėtojimu ir siaurinimu. Tačiau ypatingą dėmesį reikia skirti nepageidaujamų straipsnių didėjimui, t.y. gautinos sumos. Per vienerius metus gautinos sumos susijusios su pirkėjų įsiskolinimu ir kitomis įmokomis. Jeigu šios sumos didėja, tai galima daryti išvadą, kad įmonė arba prekiauja su nemokiais pirkėjais, arba vykdo prekybinio kredito politiką. Grynųjų pinigų laikymas kasoje yra neefektyvus. Kasoje ir sąskaitoje pakanka laikyti tokią pinigų sumą, kad pakaktų atlyginimams sumokėti. Ilgalaikių įsipareigojimų augimas turi būti derinamas su ilgalaikiu turtu. Santykinių rodiklių analizė Naudojant santykinius rodiklius, galima palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas, taip pat vienos įmonės tam tikro laikotarpio finansinių ataskaitų rodiklius. Visus santykinius rodiklius tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: Vidinius - kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų; Išorinius - kurių viena dalis neatsispindi finansinėje ataskaitoje. Santykiniai rodikliai, apskaičiuoti palyginus du ar daugiau rodiklių - daug akivaizdesni ir reikšmingesni negu absoliutūs rodikliai. Naudojant santykinius rodiklius galima gana objektyviai įvertinti įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus ir nepanaudotas galimybes, prognozuoti ir priimti optimalius valdymo sprendimus. Santykiniai rodikliai nebus reikšmingi, jeigu jie nelyginami su tos pačios šakos, kitų įmonių rodikliais. • tos pačios įmonės praėjusio laikotarpio rodikliais; • planiniais, sąmatiniais ar kitais numatytais parametriniais rodikliais; Kadangi finansinės būklės rodiklių yra daug, tai jos finansinės analizės teorijoje yra įprasta klasifikuoti į grupes. Tačiau nėra bendros rodiklių klasifikavimo į grupes sistemos. Išnagrinėjus žymiausių pasaulio finansinės analizės specialistų darbus ir juose nagrinėjamus finansinių ataskaitų rodiklius, tikslingiausia būtų išskirti tokias grupes: 1. Pelningumo. 2. Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo. 3. Veiklos efektyvumo. 4. Kapitalo rinkos. Kaip rodo praktika, vieni ir tie patys rodikliai įvairių autorių parodomi įvairiose rodiklių grupėse. Be to, vartojamos įvairios sąvokos tam pačiam rodikliui apibūdinti. Užsienio autoriai pateikia rodiklių apskaičiavimo metodiką remdamiesi savo šalies finansinėmis ataskaitomis. Žinoma, santykinių rodiklių grupių ir į kiekvieną grupę įeinančių rodiklių skaičius bei skaičiavimo metodika gali keistis priklausomai nuo analizuojamos įmonės veiklos pobūdžio, analizės tikslo, tyrimų analizės šaltinių, finansinės analizės specialisto profesionalumo. PELNINGUMAS Pelningumo analizė 8.1. Pelno reikšmė. 8.2. Pelningumo rodiklių klasifikavimas. 8.3. Pardavimų pelningumo rodikliai. 8.4. Turto pelningumo rodikliai. 8.5. Kapitalo pelningumo rodikliai. 8.6. Veiksnių darančių įtaką kapitalo pelningumui, analizė. 8.7. Du Ponto metodas. 8.8. EVA rodiklis. Pelnas apskaičiuojamas kaip įmonės uždirbtų pajamų ir patirtų sąnaudų toms pajamoms uždirbti skirtumas. Pelnas susijęs su visais įmonės veiklos rodikliais: turtu, kapitalu, įsipareigojimais, pajamomis, sąnaudomis ir kt. Jis parodo viso įmonės kolektyvo veiklą, ūkinių reiškinių tarpusavio vidaus ryšius: naujos technikos ir technologijos taikymo efektyvumą, darbo našumo kėlimą, produkcijos savikainos mažinimą ir kt. Vienas iš svarbiausių pelno didinimo šaltinių yra nuolatinė ir išsami jo analizė. Analizuojant pelną, dažniausiai keliami tokie uždaviniai: nustatyti pelno plano pagrįstumą ir ryšį su kitais finansinio plano rodikliais; įvertinti ataskaitinio laikotarpio pelno plano įvykdymą, jo dinamiką ir sudėtį; įvertinti pelno kitimą nulėmusius veiksnius ir nustatyti neigiamų veiksnių pašalinimo galimybes. Pirmiausia turi būti atliekama pelno sudėties, struktūros ir dinamikos analizė. Ši analizė atliekama remiantis pelno (nuostolių) ataskaita. Kodėl svarbu tiksliai apskaičiuoti pelną? Apskaičiavus didesnį pelną: • Įmonė mokės didesnį pelno mokestį, • Vadybininkai gali priimti neteisingus valdymo sprendimus dėl įmonės plėtros, organizacinės struktūros keitimo, paslaugų teikimo ir pan., • Darbuotojai gali prašyti padidinti darbo užmokestį, reikalauti įvairių kultūrinių, sportinių, socialinių paslaugų, • Akcininkai gali reikalauti išmokėti didesnius dividendus. Apskaičiavus mažesnį pelną: • suprastės įmonės įvaizdis; • tikimybė, kad kris akcijų kursas; • vadybininkai gali priimti neteisingus valdymo sprendimus; • sumažės investuotojų dėmesys ir galimybės konkuruoti rinkoje; • atsiras papildomų finansavimo šaltinių pritraukimo problemos. Bendrojo pelno sudėtis Apskaičiavimas 1. Bendrasis pelnas Iš pardavimo pajamų atimti pardavimo savikainą. 2. Tipinės veiklos pelnas Iš bendrojo pelno atimti veiklos sąnaudas. 3. Įprastinės veiklos pelnas Prie tipinės veiklos pelno (nuostolių) pridėti kitos veiklos bei finansinės ir investicinės veiklos rezultatus. 4.Pelnas prieš apmokestinimą Prie įprastinės veiklos pelno (nuostolių) pridėti pagaute ir atimti netekimus. 5. Grynasis pelnas Iš pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą atimti pelno mokesčio sąnaudas. Pelno analizės būdai 1. Pelno (nuostolio) ataskaitos vertikalioji ir horizontalioji analizė. 2. Bendrojo pelno kitimo veiksnių analizė. 3. Pelningumo rodiklių skaičiavimas. 4. Veiksnių, turinčių įtaką grynajam pelnui, kitimo analizė. 5. Pelno segmentinė analizė. 6. Ekonominio pelno ir EBITDA rodiklių skaičiavimas. Pelningumo rodiklių reikšmė ir klasifikavimas Pelningumas siejamas su santykine pelningumo išraiška, t.y. Įmonės sugebėjimas gauti daugiau pelno iš kiekvieno turto investuoto į įmonę lito. Dažniausiai yra skiriamos 3 pelningumo rodiklių grupės: 1. pardavimų pelningumo (labiausiai suinteresuoti rinkos dalyviai). 2. turto pelningumo (labiausiai suinteresuoti vadovai). 3. kapitalo pelningumo (labiausiai suinteresuoti investuotojai). Pelningumo r odikliai Daug išsamesnė informacija gaunama apskaičiavus pelningumo rodiklius ir juos lyginant su ankstesnių metų rodikliais, kitų įmonių rodikliais, vidutiniais šakos rodikliais, taip pat su pelningumu, kuris galėjo būti gautas pasirinkus alternatyvaus investavimo būdus. Pelningumo rodikliai padeda investuotojams orientuotis, ar verta investuoti į šią įmonę, ar geriau rinktis kitus investavimo būdus. Bendrasis pardavimų pelningumas parodo įmonių sugebėjimą uždirbti pelną iš pagrindinės veiklos, t.y. kokia dalis bendrojo pelno tenka vienai daliai pardavimo ir produktų pajamų. Jis padeda kontroliuoti parduodamų prekių savikainą ir kainodaros politiką, parodo vadovų sugebėjimą parduoti savo pagamintą produkciją brangiau negu šių prekių ar paslaugų savikaina. Teigiamai vertinama, kai rodiklis svyruoja nuo 10 iki 35 procentų. Mažesnė negu 10 procentų reikšmė rodo, kad įmonė turi ūkininkavimo problemų mažindama išlaidas. Manoma, kad bendrasis pardavimo pelningumas ilgu laikotarpiu turėtų būti stabilus. Stabilumu suprantama kaip rodiklio svyravimas ne daugiau kaip 5 procentais. Jeigu kurį nors laiką yra pastebimas mažėjantis bendrasis pardavimų pelningumas, tai pirmiausia reikėtų peržiūrėti produkcijos gamybos technologiją, gamybos įrenginių būklę, produkcijos asortimentą, išsamiai atlikti produkcijos savikainos ir kainų analizę. Rodiklio dydžio kitimas yra tam tikras indikatorius, kuris padeda suvokti įmonėje vykstančių ekonominių procesų plėtros tendencijas, ieškoti jų pasikeitimo priežasčių bei prognozuoti perspektyvą. Bendrasis pardavimo pelningumas stabilizuojasi esant tokioms sąlygoms • silpna konkurencija, kuri neverčia mažinti kainų; • kainų politika, kuria siekiama išlaikyti pelną, taikant prekybines nuolaidas, leidžianti turėti nuostolių derantis dėl kainų ir darant tokius sprendimus, kurie tiesiogiai lemia kainas; • esant įvairiam gaminių asortimentui, skirtingų prekių pardavimų individualus pelningumas užtikrina planuotą įmonės bendrąjį pelningumą; • individualus gaminių pelningumas, atsižvelgiant į skirtingus pirkėjų sluoksnius, padeda pasiekti planuotą vidutinį įmonės bendrąjį pelningumą; • gamybos sąnaudos, įskaitant medžiagas, tiesiogines darbo sąnaudas ir kitas gamybos išlaidas, atitinka planuotą gamybos apimtį; sunaudota medžiagų savikaina ir atsargos atitinka sąmatą Grynasis pardavimų pelningumas Grynasis pelningumas parodo bendrą įmonės pelningumo įvertinimą, nes į šio rodiklio skaičiavimus yra įtraukti visi veiksniai, darantys įtaką įmonės veiklos galutiniam rezultatui – grynajam pelnui. Grynojo pelningumo rodiklio pranašumas yra tas, kad jis padeda įvertinti pelno mokesčio įtaką įmonės ūkinės veiklos efektyvumui ir padeda nustatyti išorės veiksnius, lemiančius įmonės veiklą. Labai gerai, jeigu šis rodiklis yra didesnis kaip 25 procentai, gerai - didesnis kaip 10 procentų, patenkinamai - mažesnis kaip 10 procentų, nepatenkinamai - mažesnis, kaip 5 procentai ir blogai - jeigu yra neigiamas. Grynojo pardavimo pelningumo, kaip ir daugelio kitų finansinių rodiklių dydžiai, labai priklauso nuo šakos ir įmonės veiklos ypatybių Aukštesnis šio rodiklio lygis rodo geresnę firmos finansinę būklę bei veiklos efektyvumą. Rodiklio padidėjimas rodo realizacijos efektyvumo padidėjimą. Tai reiškia, kad kiekvienas realizuotas produkcijos vienetas kuria papildomą grynojo pelno dalį. Rodiklio mažėjimas reikalauja naujovių, įspėja, kad prekių konkurencingumas smunka. Veiklos pardavimų pelningumas Analizuojant šį pelningumo rodiklį, galima nuspręsti apie bendrovės vadovų gebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi ir veiklos pelningumą. Kitaip tariant, šis rodiklis yra svarbus kontroliuojant pridėtinių išlaidų naudojimą neatsižvelgiant į įmonės investicinę politiką, dukterinių įmonių pelną, pagautę, įmonės finansinę veiklą ir mokesčius. Kai šis rodiklis mažesnis negu 5 proc., laikoma, kad yra nepatenkinamas. Turto pelningumo analizė Šis rodiklis parodo, kiek grynojo pelno uždirba vienas turto litas arba, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno pavidalu, t.y. apibūdinamas įmonės sugebėjimas efektyviai ir pelningai naudoti turtą. Aukštesnė rodiklio reikšmė parodo efektyvesnį turto panaudojimą. Remiantis šiuo rodikliu, galima nustatyti, kokie veiksniai lemia turto pelningumo didėjimą arba mažėjimą. Daugelio finansų analizės specialistų nuomone, šis rodiklis yra reikšmingas ir svarbus, nes parodo ūkinės gamybinės veiklos efektyvumą, neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą. Įmonės būklė vertinama kaip labai gera, kai turto grynasis pelningumas yra didesnis kaip 20 proc., gera – kai didesnis negu 15 proc., patenkinama – kai rodiklis didesnis negu 8 proc. Šis rodiklis gali būti lyginamas su palūkanų normomis kapitalo rinkoje, ir, jei jis yra mažesnis, turi būti ieškoma išeities padėčiai gerinti. Kapitalo pelningumas Investuotojai daugiau domisi investicijų pelningumu bei jų naudojimo efektyvumu. Tuo tikslu skaičiuojamas nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis, kuris įvertina bendrą darbo ir gamybos organizavimo, pardavimo ir finansinės veiklos efektyvumą bei įmonės gebėjimą mokėti mokesčius. Iš šio rodiklio galima spręsti, ar pelningos yra akcininkų investicijos, ar įmonės vadovai geba efektyviai naudoti jiems patikėtas lėšas. Aukštos šio rodiklio reikšmės gali būti susijusios tiek su dideliu įmonės pelnu, tiek su maža savininkų nuosavybe. Aukštas šio rodiklio dydis žada investuotojams didelius dividendus. Kapitalo panaudojimo efektyvumas Nuosavo kapitalo rodiklio reikšmės gali būti susijusios tiek su dideliu įmonės pelnu, tiek su maža savininkų nuosavybe. Aukštas šio rodiklio dydis žada investuotojams didelius dividendus. Nuosavo kapitalo pelningumas laikomas labai geru, jeigu jis yra didesnis nei 30 proc., geru - didesnis nei 20 proc., patenkinamu – didesnis nei 10 proc., nepatenkinamu – mažesnis nei 10 proc. ir blogu – jeigu yra neigiamas. Turto ir kapitalo pelningumo rodikliai Turto ir kapitalo pelningumams tirti naudojamos Du Ponto piramidės. Kai turto ir kapitalo rodikliai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje labai skiriasi, rekomenduotina apskaičiuoti jų vidutinį metinį Atskirų faktorių įtaka turto pelningumui Iš jos matyti, kad įmonės turto pelningumas (t.y. gebėjimas duoti pelną) tiesiogiai priklauso nuo parduodamų prekių pelningumo ir turto apyvartumo. Taigi turto pelningumas gali būti išreikštas kaip grynojo pelno, tenkančio vienam pardavimo litui (grynasis pardavimo pelningumas), ir pardavimo apimties, tenkančios vienam turto litui (turto apyvartumas), sandauga. Atskirų faktorių įtaka turto pelningumui taikant Du Ponto metodą Du Pont de Nemour & Co. kompanija sugalvojo investicijų pelningumo (turto pelningumo) rodiklį, skaidomą į parduotų prekių atsargų apyvartumą ir pardavimų pelningumą (1910) Atskirų faktorių įtaka kapitalo pelningumui Efektyviausias būdas nuosavo kapitalo pelningumo veiksniams tirti yra Du Ponto piramidinė analizė. Taigi nuosavo kapitalo pelningumui turi įtakos trys veiksniai: 1) Grynasis pardavimo pelningumas; 2) Turto apyvartumas; 3) Kapitalo struktūra. Grynojo pelno suma, tenkanti kiekvienam nuosavo kapitalo litui, yra: • Tiesiogiai proporcinga pardavimų pajamų pelningumui ir turto apyvartumui; • Atvirkščiai proporcinga rodikliui, kuris įvertina įmonės kapitalo struktūrą, t. y. parodo, kokią kapitalo vertės dalį sudaro nuosavas kapitalas. Du Ponto piramidės privalumai • padeda geriau atskleisti verslo organizavimo sėkmę; • pateikia daugiau apibendrintos informacijos išoriniams vartotojams įmonės veiklai įvertinti; • jos teikiama informacija yra patikimesnė nei trumpalaikiai rodikliai, apskaičiuoti iš balanso duomenų (todėl šios analizės duomenimis labai domisi investitoriai ir kreditoriai); • remiantis, galima tiksliau prognozuoti pelną; • padeda priimti individualius investicinius sprendimus, sudaryti sąmatas, įvertinti verslo eigos efektyvumą. Ekonominė pridėtinė vertė EVA mokslinėje literatūroje vadinama įvairiai: ekonominė pridėtinė vertė, ekonominiu pelnu ar nauja sukurta verte. S. Stewart, EVA kūrėjas, ši rodiklį apibrėžia taip: ekonominiu požiūriu vertė sukuriama tada, kai kompanija gauna pajamas, didesnes nei ekonominiai kaštai šioms pajamoms gauti. Tai kartu ir grynos įmonės ekonominės veiklos matas, ir strategija akcininkų turtui didinti. EVA idėja slypi tame, kad akcininkas turi gauti tokią grąžą, kuri kompensuotų prisiimamą riziką. Vadinasi, investuotas kapitalas turi duoti mažiausiai tokią pačią grąžą, kaip ir investuotas į panašios rizikos bendrovę kapitalo rinkoje. Jeigu taip nėra, tai akcininko požiūriu pelnas nebuvo uždirbtas ir kompanijos veikla tik mažina jo kapitalą. Visai kitaip nei grynasis ar veiklos pelnas, nulinis EVA dar nereiškia blogo rezultato. EVA = NOPAT - ( Investuotas kapitalas x Kapitalo kaštai) NOPAT – (angl. Net operating profit after tax)- tai veiklos pelnas po mokesčių, kuris skaičiuojamas iš pelno(nuostolių) ataskaitos, prie grynojo pelno pridėjus palūkanas. NOPAT = Grynasis pelnas + palūkanos Investuotas kapitalas - tai nuosavybės ir ilgalaikių bei trumpalaikių finansinių skolų suma. Kapitalo kaštai - suprantami kaip kaina, kurios už suteiktas lėšas reikalauja investuotojai (kapitalo savininkai). Taigi, kapitalo kaštai rodo grąžos normą, kurios tikisi rinkos dalyviai investuodami į įmonę ar projektą, arba, kitaip tariant, tai yra grąžos norma, kurią turi pažadėti įmonė tam, kad gautų veiklai reikalingą kapitalą. Jeigu EVA>0, tuomet galima teigti, kad įmonė dirba sėkmingai. Tai vienintelis atvejis, kai akcininkų nuosavybės vertė auga, nes taip jie uždirba daugiau nei iš kitų investavimo alternatyvų. Jeigu EVA = 0, tuomet įmone sukuria tiek pat vertės, kiek į ją buvo investuota. JeiguEVA100 proc. Analizuojant įsipareigojimų struktūrą, t.y. kokią dalį sudaro ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai skaičiuojamas ilgalaikių skolų koeficientas. Jis parodo, kokią dalį įmonės turto sudaro ilgalaikės skolos. Analizuojant įmonės ilgalaikį mokumą, reikia nagrinėti ir šio koeficiento kitimą. Jeigu ilgalaikiais įsipareigojimais finansuojamas turtas didėja, tai mažėja trumpalaikių skolų negrąžinimo rizika. Šis koeficientas vertinamas labai gerai, kai jis yra lygus arba mažesnis negu 0,3, gerai – ne daugiau kaip 0,5. Ilgalaikės skolos dažniausiai apdraudžiamos ilgalaikiu turtu, kuris yra tam tikras garantas skoloms grąžinti. Todėl tikslinga apskaičiuoti ilgalaikių skolų apdraustumo koeficientą: Jis parodo kiek kartų ilgalaikio turto vertės pakaks apmokėti ilgalaikius įsiskolinimus. Jis suteikia daug informacijos apie įmones, kurioms gresia bankrotas. Finansinis svertas – finansinės veiklos pusiausvyros rodiklis. Finansavimo šaltiniu racionali struktūra, pusiausvyra tarp įmonės nuosavo ir skolinto kapitalo, garantuoja įmonės veiklos stabilumą. Parodo, kiek skolų tenka vienam įmonės nuosavo kapitalo litui. Rinkos ekonomikos šalyse rimtai įsiskolinusiomis laikom os tokios įmonės, kurių finansinis svertas, apskaičiuotas pagal 2 formulę, yra didesnis kaip 0,5. Tai reiškia, kad skolinto kapitalo naudojimas pelnui didinti priimtinas tol, kol netrikdo įmonės pusiausvyros. Finansinis svertas gali būti vadinamas verslo ar veiklos svertu, skolos-nuosavybės koeficientu. Dažniausiai išreiškiamas įsipareigojimų ir kapitalo santykiu. Siekiant nustatyti, kiek kartų nuosavas kapitalas didesnis už skolintą kapitalą, tikslinga apskaičiuoti pastovaus mokumo koeficientą: Remiantis šiuo atvirkštiniu finansiniam svertui rodikliui, galima spręsti apie įmonei gresiantį bankrotą ir kitus pavojus. Kuo šis koeficientas didesnis, tuo aukštesnis įmonės mokumo lygis ir mažesnė finansinė rizika. Įmonei bankrotas tikrai negrės, jei koeficientas bus lygus 2 ar didesnis. Įmonių sugebėjimas pasiekti gerų veiklos rezultatų ir kuo ilgiau išsilaikyti labai konkurencingoje verslo aplinkoje priklauso nuo dviejų finansinių santykinių rodiklių grupių – pelningumo ir mokumo. Nuosekliai ir pastoviai tiriant šias dvi rodiklių grupes, jų reikšmių pokyčius, galima priimti teisingus sprendimus ir sukurti tikslingas verslo strategijas. Įmonių bankroto tikimybės analizė 9.1. Įmonių bankrotai ir jų tyrimo būtinumas. 9.2. Įmonės finansinės padėties įvertinimas. 9.3. Finansinių santykinių rodiklių sistemos (modelių) naudojimas bankrotui diagnozuoti. 9.3.1. E. Altman modelis. 9.3.2. A. Blanko modelis. Žodis „bankrotas“ (it. banca rotta) yra kilęs iš viduramžių Italijos miestuose gyvavusio papročio laužyti prasiskolinusio ir pabėgusio bankininko ar pirklio suolus (Baird 1993: 4). Bendriausia prasme bankrotas apibūdinamas kaip negalėjimas išsimokėti skolų, sužlugimas. Lietuvos Respublikos bankroto įstatyme pateikiamas toks apibrėžimas: „Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka“. Įmonių bankrotai ir jų tyrimo būtinumas Įmonių veikla visada buvo ir yra susijusi su įvairių rūšių rizika. Rizikos ypač daugėja, plečiantis rinkoms ir didėjant konkurencijai. Objektyvus padėties vertinimas, gebėjimas numatyti riziką, teisingų sprendimų priėmimas tinkamu laiku finansų, investicijų, technikos ir technologijos, darbo organizavimo, naujų prekių ir paslaugų kūrimo bei kitose srityse yra svarbios įmonės veiklos stabilumo ir tęstinumo prielaidos. Kartais dėl vieno neteisingo sprendimo net ir gerai dirbanti įmonė gali atsidurti ties bankroto riba. Įmonės veiklos perspektyvos ir tęstinumas rūpi ne tik pačiai įmonei, bet ir su ja susijusiems subjektams: investuotojams, akcininkams, bankams, pirkėjams, tiekėjams ir kt. verslo dalyviams. Todėl svarbu, kad kiekviena įmonė turėtų savo veiklos stabilumo ir tęstinumo vertinimo modelį. Jis padėtų ne tik iš anksto nustatyti bankroto tikimybę, kitus įmonei gresiančius pavojus ir įvairių rūšių riziką, bet ir imtis strateginių veiksmų įmonės veiklai gerinti. Įmonės finansinės padėties įvertinimas • Bankroto diagnozavimas pradedamas nuo įmonės finansinės padėties ištyrimo, siekiant kaip galima greičiau aptikti jos krizinio vystymosi požymius. Jis yra bendros finansinės analizės sudėtinė dalis. Šis finansinės analizės blokas turi tam tikrų ypatumų tiek pagal objektus, tiek ir pagal analizės atlikimo metodus. • Bankroto grėsmę realizuojančio, galimo “krizinio lauko“ stebėjimo objektai yra įmonės mokumo, pelningumo ir apyvartumo santykiniai rodikliai bei įmonės investicinės ir finansinės veiklos gryno pinigų srauto formavimo rodikliai. • Įmonių bankroto tikimybės analizę, remiantis finansinių ataskaitų duomenimis, tikslinga atlikti nuosekliai. Analizuojant balanso duomenis, daugiausia dėmesio kreipiama į tokių straipsnių kaip ilgalaikis materialus turtas, trumpalaikis turtas, trumpalaikiai ir ilgalaikiai įsipareigojimai, nuosavas kapitalas ir rezervai pokyčius. • PVZ.: Sumažėjęs ilgalaikis turtas kelia grėsmę įmonės finansiniam stabilumui, jei jis parduodamas siekiant mažinti finansinių išteklių stygių, o padidėjęs sukelia neigiamų pokyčių, jeigu įsigyjant siekiama tik investuoti lėšas. • Pagamintos produkcijos atsargų didėjimas rodo gamybos nesklandumus ir pradavimų sulėtėjimą. • Padidėjusios gautinos sumos rodo įmonės produkcijos pirkėjų nemokumą. Įmonių bankrotai – tai vienas iš labiausiai paplitusių rinkos ekonomikos reiškinių. Jie sukelia daug neigiamų padarinių ne tik pačiai įmonei, bet ir kitoms įmonėms bei institucijoms, valstybei ir visuomenei. Įrodyta, kad įmonių bankrotai yra pavojingi šalies ekonomikai, nes: ◦ bankrutuoja seniai susikūrusios, turinčios senas tradicijas, palyginti didelės įmonės, kuriose dirba daug žmonių; ◦ kuriasi naujos mažos įmonės su nedaug darbuotojų; ◦ įmonių bankrotas sukelia daug ekonominių ir socialinių problemų valstybės mastu; ◦ naujos įmonės neturi gamybos organizavimo ir valdymo įgūdžių, nepakankamai vertina rinkotyros reikšmę, darbuotojų kvalifikaciją ir t.t. Bankrotas apibūdinamas kaip makroekonominė problema Rinkos ekonomikos sąlygomis per vienerius metus bankrutuoja nuo 2 iki 6 proc. visų įmonių. Todėl bankrotas apibūdinamas kaip makroekonominė problema. Prie ekonomių problemų priskiriama: gamybinių pajėgumų praradimas, susilpnėjęs bendras šalies ūkio konkurencingumas, nesumokėti mokesčiai į biudžetą ir kt. Prie socialinių problemų priskirtinos šios: didėjantis nedarbas, mažėjantis bendras šalies gyventojų gyvenimo lygis, netikrumas dėl ateities ir kt. Nors įmonių bankrotai turi ir teigiamų dalykų (ūkis atsikrato neefektyviomis ir neperspektyviomis įmonėmis, skatinama technikos ir gamybos pažanga, atsiranda galimybės atleisti iš darbo perteklinius darbuotojus ir kt.), tačiau jų neigiama įtaka yra gerokai didesnė. Bankroto byla įmonei gali būti iškelta Jei yra bent viena šių sąlygų (įmonių bankroto įstatymas): 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. E. Altman modelis E. Altman 1968 m. ištyrė 66 JAV kompanijas ir išanalizavo 22 rodiklius, apibūdinančius šių įmonių finansinę būklę. Tyrimų metu buvo atrinkti penki svarbiausieji rodikliai, kuriais remiantis ir buvo sudaryta daugiafaktorinė regresinė lygybė. Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių integralinio įvertinimo metodų užsienio finansų vadybos praktikoje ir vadinamas “Altman modeliu“ arba “Z – Altman sąskaita“. Jis išreiškiamas penkių veiksnių modeliu, kuriame esminiai veiksniai yra bankroto grėsmės diagnozavimo rodikliai. Remiantis bankrutavusių įmonių ištyrimu, E. Altman apskaičiavo atskirų veiksnių reikšmingumo koeficientus bankroto tikimybės integraliniame įvertinime. E. Altman pasiūlė tokią Z modelio apskaičiavimo formulę. E. Altman pasiūlė tokią Z modelio apskaičiavimo formulę: Z = 1,2X1+1,4X2+3,3X3+0,6X4+0,999X5 čia: Z – bankroto grėsmės lygio integralinis rodiklis; X1 – Apyvartinis kapitalas/Turtas; X2 – Nepaskirstytas pelnas (Grynasis pelnas)/ Turtas; X3 – Pelnas iki apmokestinimo/Turtas; X4 – Nuosavo kapitalo rinkos vertė/ Įsipareigojimai; X5 – Pardavimo pajamos/Turtas. Kiekvienas šių rodiklių apibūdina tam tikru aspektu įmonės riziką. “Z“ rodiklio reikšmė Bankroto tikimybė Iki 1,80 Labai didelė 1,81 – 2,70 Didelė 2,71 – 2,99 Galima 3,00 ir daugiau Labai maža Įmonės, kurių akcijos nekotiruojamos vertybinių popierių biržoje jis siūlė taikyti tokią formulę: Z = 0,717X1+0,847X2+3,107X3+0,420X4+0,995X5 X1 – apyvartinio kapitalo ir turto santykis; X2 – nepaskirstyto pelno ir turto santykis; X3 – pelno iki apmokestinimo ir turto santykis; X4 – nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų santykis; X5 – pardavimo pajamų ir turto santykis. Pagal šią formulę apskaičiuota bankroto tikimybė labai didelė, jei Z reikšmė mažesnė už 1,23. Jei Z reikšmė patenka į intervalą 1,23 – 2,90 įmanomas bankrotas, jei didesnė už 2,9 – bankroto tikimybė labai maža. Analizuojant paslaugų ir individualių įmonių bankroto tikimybę, autorius siūlė taikyti keturių rodiklių modelį: Z = 6,56X1+3,26X2+6,72X3+1,05X4 X1 – apyvartinio kapitalo ir turto santykis; X2 – nepaskirstyto pelno ir turto santykis; X3 – pelno iki apmokestinimo ir turto santykis; X4 – nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų santykis. Jei Z reikšmė mažesnė už 1,10 tai bankroto tikimybė labai didelė. Jei reikšmė patenka į intervalą 1,10 – 2,59 įmanomas bankrotas. Z reikšmei esant didesnei už 2,6 bankroto tikimybė labai maža. Įmonių bankroto veiksnių klasifikavimas IŠORĖS • nestabili šalies ekonominė politika; • nestabili šalies politinė padėtis; • nepastovi teisės sistema; • aukštas infliacijos ir defliacijos lygis; • finansų sistemos pokyčiai; • darbo rinkos pokyčiai, nedarbo lygis; • mokesčių sistemos pokyčiai; • naujų konkurentų atsiradimas; • priklausomybė nuo tiekėjų ir pirkėjų; • stichinės nelaimės, nepalankios klimato sąlygos ir kitos nenumatytos aplinkybės VIDAUS • įmonės vadovybės neteisinga verslo filosofija ir veiklos sritis; • netinkama įmonės organizacinė struktūra; • neracionali įmonės valdymo sistema; • neracionalus išteklių naudojimas; • bloga apskaitos sistema; • nesukurta veiksminga turto apsaugos sistema; • ignoruojama finansinė analizė ir auditas; • konfliktai įmonės viduje; • kompiuterinių programų dažni keitimai; • didelės valdymo išlaidos. Penkių rodiklių Altman modelis bankroto tikimybę prieš vienerius metus leidžia numatyti 90, prieš dvejus metus – 70, prieš trejus metus – 50 procentų tikslumu. A. Blanko modelis Blanko modelis leidžia įvertinti finansinių išteklių valdymo būklę, naudojant sunkiai realizuojamų aktyvų modelį. Tam yra nustatoma kokiu būdu šie aktyvai (visų neapyvartinių ir apyvartinių aktyvų suma prekių – materialinių vertybių atsargų formoje) yra finansuojami nuosavomis ir skolintomis lėšomis, kurios skirstomos į trumpalaikius ir ilgalaikius kreditus. Bankroto tikimybės įvertinimo skalė „sunkiai realizuojamų aktyvų“ modeliui Sunkiai likviduojamų aktyvų finansavimo koeficiento reikšmė Bankroto tikimybė NA + Am Kn + Bi + Bt Labai didelė čia: NA – ilgalaikio turto vidutinė vertė; Am – atsargų vidutinė suma; Kn – nuosavo kapitalo vidutinė suma; Bi – ilgalaikių banko kreditų vidutinė suma; Bt – trumpalaikių banko kreditų vidutinė suma Efektyvumas 1. Efektyvumo sąvoka. 2. Efektyvumo tipai. 3. Efektyvumo rodikliai (apyvartumo rodikliai, pelningumo rodikliai, išlaidų lygio rodikliai, darbo jėgos panaudojimo rodikliai). 4. Sparčiai vystantis šalies ekonomikai, didėjant įmonių techniniam bei finansiniam pajėgumui, tuo pačiu ir konkurencijai verslo rinkoje, viena iš aktualiausių sričių įmonės veikloje, tampa jos veiklos efektyvumo vertinimas. Įmonės ūkinės veiklos efektyvumas teikia daug vertingos informacijos apie įmonių veiklų vystymąsi. O tinkamai išanalizavus veiklos efektyvumą lemiančius veiksnius, galima numatyti taktinius ir strateginius planus bei reikiama linkme nukreipti visą įmonės potencialą pageidaujamų tikslų siekimui. 5. Efektyvumas yra svarbus ūkio subjekto veiklos sėkmę identifikuojantis matas, svarbus atliekant ne tik esamos būklės analizę, bet ir nagrinėjant perspektyviniu požiūriu, atskleidžiant papildomus rezervus ir veiklos gerinimo galimybes. S. Puškorius efektyvumą apibrėžia kaip pageidautinų veiklos rezultatų ir panaudotų tiems rezultatams pasiekti kompleksinių išteklių, indėlių, kaštų bei kitų resursų santykį. Išteklių paskirstymas ekonomikoje bus efektyvus, kuomet ištekliai tam tikru laikotarpiu bus naudojami taip, kad bus neįmanoma pagerinti vieno žmogaus gerovę tuo pačiu metu nesumažinant kito gerovės. Toks išteklių paskirstymas įvardijamas Pareto optimumu. Kai šis efektyvumas pasiektas, gamybos ir paskirstymo pokyčiai negali garantuoti papildomos grynosios naudos. Efektyvumas – tai sudėtinga ekonominė kategorija, todėl pastaruoju metu jai skiriamas vis didesnis dėmesys. Bendriausia prasme „efektyvumas“ suprantamas kaip santykis tarp pagaminto produkto ir/ar paslaugų apimties ir jiems panaudotų išteklių. Efektyvumo tipai Taigi veiklos efektyvumas išreiškia rezultatą, tenkantį ūkinėje veikloje naudojamų ir tam rezultatui gauti reikalingų išteklių sąnaudų vienetui. Šios sampratos esmė yra ta, kad efektyvesniu gali būti laikomas tik toks verslas, kuriame naudojamų išteklių vienetui tenkantis rezultatas bus didesnis. Analizuojant verslo įmonių efektyvumą, skiriami šie tipai: • Technologinis (techninis); • Ekonominis; • Alokacinis (pasiskirstymo); • Ekologinis; • Technologinis efektyvumas – gamyba laikoma technologiškai efektyvia, jeigu pagal tą pačią gamybos technologiją toks pats produkcijos kiekis pagaminamas mažesnėmis sąnaudomis (sunaudojama mažiau materialinių finansinių ir darbo, energetinių išteklių) arba turint tuos pačius išteklius didinama gaminamos produkcijos apimtis. • Ekonominis efektyvumas – tai geresnių rezultatų pasiekimas mažesnėmis sąnaudomis. • Alokacinis (paskirstymo) efektyvumas – tai tinkamiausio prekių derinio gaminimas mažiausiais kaštais arba optimaliai paskirsčius ekonominius išteklius. Šis efektyvumas taip pat reiškia, kad naudojamas geriausias turimų išteklių derinys. • Ekologinis efektyvumas – tai optimalus visų procesų suderinimas, panaudojant naujausius technologinius įrengimus, ekologiškai švarias, užtikrinančias ekologinių procesų reikalavimus, technologijas (Lukaševičius K. ir kt., 2005). Efektyvumo rodikliai • turto apyvartumo rodikliai (įmonės viso turto apyvartumas, ilgalaikio turto apyvartumas, trumpalaikio turto apyvartumas, atsargų apyvartumas, debitorinio įsiskolinimo apyvartumas); • išlaidų lygio rodikliai (parduotų prekių savikaina vienam pardavimų litui, veiklos sąnaudos vienam pardavimų litui); • darbo jėgos panaudojimo efektyvumo rodikliai (darbo našumas, grynojo pelno apimtis, tenkanti vienam darbuotojui); • pelningumo rodikliai (bendrasis, grynasis pelningumas, turto, nuosavo kapitalo pelningumas, veiklos pelningumas). Apyvartumo rodikliai Apyvartumas – tai įmonės pajamų ir atitinkamos turto dalies santykis. Šis rodiklis parodo, kiek litų (ar centų) uždirba vienas įdėtas į turtą litas. Apyvartumo rodikliai dar vadinami aktyvumo rodikliais, nes jie parodo, kaip aktyviai įmonė naudoja savo turtą. Viso turto apyvartumo rodiklis Rodiklis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja turimą turtą realizacijos procesui garantuoti, t.y., kiek kiekvienam turto litui tenka realizacijos. Daugelis autorių pažymi, kad geras viso turto apyvartumo rodiklis yra lygus 1,6-1,8. Kaip rodo įmonių praktika, turto apyvartumo rodikliai labai daug priklauso nuo įmonės veiklos specifikos. Šis rodiklis gali būti apskaičiuojamas dienomis ir mėnesiais. Parodo, kiek vidutiniškai atitinkamai dienų ar mėnesių trunka viena viso turto apyvarta ir yra atvirkščiai proporcingas viso turto apyvartumo kartais rodikliui. Viso turto apyvartumas kartais = Pardavimai/turtas Ilgalaikio turto apyvartumo rodiklis Ilgalaikio turto apyvartumo rodiklio kitimą lemia tiek pardavimų, tiek ilgalaikio turto vertė. Manoma, kad mažas rodiklio kitimas labiau siejamas su pardavimo apimties kitimu, o didelis rodiklio pasikeitimas dažniausiai priklauso nuo ilgalaikio turto vertės pasikeitimo. Suprantama, kad pardavimų vertės padidėjimas taip pat nulems apyvartumo padidėjimą, tačiau didelis, staigus pardavimų padidėjimas, nepakitus ilgalaikiam turtui, nėra dažnas reiškinys. Taigi didžiausią įtaką turi ilgalaikio turto vertė. Ilgalaikio turto apyvartumas gali būti apskaičiuojamas tiek dienomis, tiek mėnesiais ir parodo, kiek vidutiniškai dienų ar mėnesių trunka viena ilgalaikio turto apyvarta. Ilg.turto apyvartumas kartais= pardavimai/Ilgal.turtas Trumpalaikio turto apyvartumo rodikliai Pagal trumpalaikio turto apyvartumo rodiklio reikšmę galima spręsti apie trumpalaikio turto cirkuliavimo intensyvumą, t.y. šis rodiklis parodo šio turto panaudojimo efektyvumą, uždirbant pajamų iš pardavimo, t.y. kiek pajamų tenka kiekvienam trumpalaikio turto litui. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo efektyviau naudojamas trumpalaikis turtas. Vertinant trumpalaikio turto apyvartumo reikšmes, būtina atsižvelgti į veiksnius, darančius joms įtaką: įmonės veiklos pobūdį ir apimtį, trumpalaikio turto įvertinimo būdą, apskaitos politiką. Trumpal.turto apyvartumas kartais= pardavimai/trumpal.turtas Atsargų apyvartumas Atsargų apyvartumo rodiklis apibūdina gamybos atsargų realizavimo galimybes bei atsargų valdymo efektyvumą. Atsargų apyvartumui spartinti turi įtakos nustatytas tiekimo intervalas, krovimo darbų mechanizmo lygis, sugaištas laikas dokumentams įforminti. Skaičiuojant šį rodiklį, reikia tiksliai apskaičiuoti formulės vardiklį, t.y. atsargų vidurkį. Atsargu apyvartumas kartais = Pardavimai/Vidutines atsargos Atsargu apyvartumas dienomis = VidutinesAtsargos/Pardavimai*365 Teigiamai vertinamas didelis atsargų apyvartumas. Tačiau didelį atsargų apyvartumo lygį lemia ne tik parduotų atsargų vertė (savikaina), bet ir vidutinis atsargų dydis. Kai atsargų vidurkis nedidelis, tai tam tikru laikotarpiu gali susidaryti jų trūkumas, o tai gali sutrikdyti įmonės normalią veiklą. Jeigu atsargų apyvartumo rodiklis yra mažas, būtina atkreipti dėmesį į turimų atsargų asortimentą, nustatyti, ar jų sudėtyje nėra pasenusių, užsigulėjusių, išimtų iš apyvartos, neturinčių paklausos atsargų. Manoma, kad kai atsargų apyvartumas kartais yra mažas, įmonė turi per daug sukaupusi atsargų, kad jų kiekis yra neproporcingas gamybos poreikiams. Kita vertus, mažą rodiklį gali nulemti bloga tiekimo būklė ar atsargų valdymo politikos trūkumai. Debitorinio įsiskolinimo rodikliai Gamybos veiklos procese vyksta nuolatinė trumpalaikio turto transformacija: įmonės perka žaliavas ir medžiagas, gamina prekes, kurias parduodant dažniausiai susidaro pirkėjų įsiskolinimas ir tik vėliau gaunami grynieji pinigai. Taigi debitorinio įsiskolinimo rodiklis informuoja apie įmonės mokėjimų politiką vartotojų atžvilgiu, apie sėkmę išieškant įsiskolinimą. Todėl kiekvienai gamybinei įmonei būtina išanalizuoti pirkėjų įsiskolinimo rodiklį, nuo kurio priklauso įmonės veiklos rezultatai. Rinkos ekonomikos šalyse neišieškoto įsiskolinimo ribos yra 1 – 2 mėnesiai. Jeigu įsiskolinimas viršija šią ribą, atsiranda pavojus kaupti įsiskolinimą. Kitaip tariant, jis parodo, kiek kartų per metus įmonė surenka savo lėšas atsiskaitymų procese. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais = Pardav/Debitorinio įsiskolinimas Debitorinio isiskolinim o apyvartumas dienomis= Debit įsiskolinimas/Pardavimai*365 Išlaidų lygio rodikliai Įmonių ūkinių veiklų efektyvumas priklauso ne tik nuo turto apyvartumo, bet ir nuo sąnaudų. Be sąnaudų negali būti uždirbama pajamų, be jų negali vykti jokia veikla. Sąnaudų lygio rodikliai parodo įmonės tam tikros veiklos (gamybinės, pardavimo, paslaugų, administravimo ir kt.) sąnaudų lygį arba kiek tam tikrų sąnaudų tenka vienam pardavimo litui. Jie netiesiogiai parodo tos veiklos pelningumą. Parduotų prekių savikaina 1 pard. Litui Parduotų prekių savikaina vienam pardavimų litui rodiklis yra labai reikšmingas. Parduotų prekių savikaina vienam pardavimo litui yra savotiškas taupumo matas, nes kuo žemesnis jos lygis, tuo daugiau bendrovė gauna pelno parduodama produkciją. Rinkos šalių įmonių veiklos praktika rodo, kad rodiklio kitimo ribos yra nuo 50% iki 90%. Jeigu minėtas rodiklis sudaro 50% ir mažiau, vadinasi, įmonė ūkininkauja efektyviai ir pelningai. Parduot prekiu savokaina 1 pardavimo litui=Parduot prekiu savikaina/pardavimai Veiklos sąnaudos 1 pardavimų litui Veiklos sąnaudos – tai patirtos per ataskaitinį laikotarpį išlaidos, susijusios su įprastine įmonės veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimo apimtį, išskyrus finansinę, investicinę ir kitą veiklą. Kalbant apie veiklos sąnaudų vienam pardavimo litui rodiklio reikšmę, galima vienareikšmiškai teigti, kad kuo jis bus mažesnis, tuo yra geriau. Manoma, kad jis neturėtų būti didesnis kaip 17-18%. Šio rodiklio mažėjimo tendencija gali rodyti, kad yra gerai parengta išlaidų mažinimo politika įvairiuose įmonės padaliniuose. Veiklos sanaudos 1 pardavimo litui=Veiklos sanaudos/pardavimai Darbo jėgos panaudojimo efektyvumo rodikliai Darbo našumas – tai darbuotojo pagamintos produkcijos kiekis per laiko vienetą. Ekonomikos moksle yra žinoma daug gamybos efektyvumo rodiklių, bet darbo našumas yra svarbiausias ir lemiamas gerovės veiksnys. Darbo našumo didėjimas suprantamas kaip gebėjimas konkrečiu darbu per laiko vienetą pagaminti daugiau vartojamų verčių, negu jų buvo pagaminta anksčiau. Daugiau pagaminti per laiko vienetą produktų galima ir kitu būdu – intensyvinant darbą, didinant jo tempus, geriau naudojant fizinius ir protinius išteklius. Vieno darbuotojo išdirbis= Pagaminta produkcija/Gamybos darbuotoju skaičius Grynojo pelno apimtis tenkanti 1 darbuot= Grynasis pelnas/Darbuotoju skaicius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!