Filmo analizė: "Troja"

Visada žavėjausi senovės istorija, nes tai - istorija apie karą, nuožmias kovas, meilę, neapykantą, garbę, intrigas, kerštą. Tai – dievų ir legendų metas, terpė, kurioje šiuolaikinis žmogus, įpratęs į viską žiūrėti realistiškai, gali ištrūkti iš tikrojo pasaulio, pagrįsto fizikos dėsniais bei logiškais paaiškinimais, ir pasinerti į didybe, paslaptimis dvelkiančią praeitį, duoti laisvę savo vaizduotei, kurios neribotų jokie konkretūs faktai ir tikslios istorinės datos.
Antikinėje kultūroje ypač gausu legendų, įvairių dievybių, kurios tokios panašios į žmones pradedant nuo išvaizdos ir baigiant jausmų pasauliu, išskyrus vieną savybę, kurios troško ir dabar tebetrokšta žmonių padermė – nemirtingumą. Ši kultūra tokia ypatinga, jog net praėjus keliems tūkstančiams metų po jos atsiradimo, mes vis dar vertiname ir žavimės jos palikimu, o filmai ekranizuojantys garsiausias legendas ir herojus dažniausiai sulaukia didžiulio žiūrovų dėmesio.
Vienas iš tokių, gilų įspūdį paliekančių filmų yra Volfgango Petersono režisuotas istorinis epas „Troja“ (2004), pastatytas remiantis vienu iš seniausių antikinės Graikijos literatūros paminklų, Homero „Iliada“. Kūrinyje sudėtingai persipynusios visos svarbiausios žmonijos problemos – meilė, garbė, drąsa, patriotizmas, kilnumas, puikybė, valdžios troškimas, godumas, ir visą šį sudėtingą santykių ir jausmų mišinį, manau, geriausiai atskleidė būtent Volfgango Petersono „Troja“.
Istorija pasakoja apie neįmanomą, fatališką gražiausios Graikijos moters Helenos ir deivės Afroditės patrauklumu apdovanoto, Trojos karalaičio Pario, meilę. Paris naudodamasis savo grožiu gyvena lengvabūdišką gyvenimą, kol lemtingas jo ir nelaimingosios Helenos, ištekintos už daug vyresnio bei nemylimo Spartos karaliaus Menelajo, susitikimas sujungia juos karšta, bet pragaištinga meile. Paslapčia nuo Spartos karaliaus ir nuo savo vyresniojo brolio Hektoro, pagaliau po ilgų karų sudariusių taiką tarp Trojos ir Spartos, Paris įkalba Heleną pabėgti kartu su juo į Troją ir paslepia ją trojiečių laive. Narsusis Hektoras, Trojos sosto įpėdinis sužinojęs, ką padarė jo jaunėlis brolis, įtūžta, tačiau suvokia, jog padaryta klaida neatitaisoma. Toks Spartos karaliaus Menelajo įžeidimas, negali būti taip paprastai užmirštas, todėl grąžinti Heleną atgal į Spartą reikštų pasmerkti jaunėlį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!