Faustas ir Vagneris

Johanas Volfgangas Gėtė skaitytoją nukelia į XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios viduramžišką Vokietiją ir tragedijoje „Faustas“ sutinkame Faustą ir Vagnerį. Šie du mokslininkai yra visiškai nepanašūs ir juos lygindami atskleidžiame daugybę visiškai skirtingų jų asmens savybių, visiškai nepanašias pasaulėžiūras, skirtingas jų gyvenimo prasmes.
Faustas yra iškalbingas, išsilavinęs, apsiskaitęs, nepasotinamai trokštantis žinių, ieškantis tikresnės, gilesnės nei protas pasaulio esmės, taurios sielos, didžių polėkių, neramios širdies. Neturėdamas bendraminčio jis yra draskomas vidinių prieštaravimų. Taip pat yra nekantrus, prislėgtas, nusivylęs: „Vedžiodamas už nosies studentus/ bet kaip juos mokau ko paklius/ ir pats matau, kad nieko mums žinot neskirta“. Faustas yra nelaimingas, liūdnas, apleistas nepailstantis šios žemės keleivis, tačiau išdidus, vis tiek atrandantis naujus akiračius ir nepaliaujantis siekti naujų. Vagneris irgi atrodytų turėtų būti labai vienišas, tačiau jam tai yra nesvarbu, nes draugiją jis suranda knygose. Faustui skaudu, kad nieko negali pakeisti. Jis netgi pyksta ant savęs: „Pasaulio pagrindus ir priežastis išvysčiau,/ o ne tuščiai žodynus knisčiau“. Jį gniuždo tai, kad negali prilygti likimą lemiančioms dvasioms, tačiau vis tiek kviečiasi šias būtybes, kurių, beje, jo mokinys bijo.
Vagneris – Fausto priešingybė, pedantiškas mokslų „kalikas“, tuščiagarbis ir savimi patenkintas, gal net mokslininko parodija, nors Vagneris yra prisirišęs prie savo mokytojo, kuris jam visą gyvenimą buvo didžiausias autoritetas, tačiau jis net nenujaučia Fausto tragizmo. Vagneris tarsi parodo Faustui šio galių ribotumą. Mokytojo nepatenkina vienpusiškos teorijos, sausas, akademiškas žinių kaupimas. Fauste slypi maištininkas, pasireiškiantis troškimu išgyventi būtį kaip kažką paslaptingo, dieviško, ir dvilypė siela, iš kurių pirmoji kabinasi prie gyvenimo, o antroji trokšta atsiskirti ir „…pakilt į aukštų nujautimų sferas…“, o Vagnerio nekankina jokie filosofiniai klausimai, gyvenimo problemos, jis tiesiog yra užsidaręs savo kambarėlyje, atitrūkęs nuo gyvenimo.
Vagneris neturi didžių siekių. Jis yra pasipūtęs: „Girdėjau, kad dabar, jei tik neklystu,/ net kunigai mokinas iš artistų“. Jis yra priešprieša savo mokytojui, nes Faustas nenutraukia ryšių su gyvenimu, nori eiti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!