Konspektai
Europos Sąjungos atsiradimas
1. Europos Sąjungos atsiradimas, jos pagrindas ir tikslai Europos Bendrija - iki 1993 m. Mastricho sutartis įsigaliojimo apibūdino 3 bendrijas. Po Mastricho sutarties reiškia konkrečiai tik vieną bendriją - EB. Europos ekonominė bendrija - viena iš trijų bendrijų. Europos Sąjunga - ES sutartimi įsteigta sąjunga. 1992 02 07 ES sutartis pasirašyta Mastrichte, įsigaliojo 1993 11 01 (vadinama Mastrichto sutartimi). Tai sudėtingas junginys, organizacija, išreiškianti naują integracijos laipsnį, remiasi 3 bendrijomis. EB teisė ir ES teisė nesutampa. Integracijos sąvoka ir forma Integracija pradžioje buvo naudojama techniniuose moksluose, o visuomeniniuose moksluose tik 20 a. Europos integracija - Europos valstybių ekonominio, politinio jungimosi procesas. Europos ekonominė integracija - valstybių apjungimas ūkio srityje ūkio tikslams, sukurti ūkiniam bendrumui. Tai funkcionali integracija, galima išskirti institucinę integraciją (organizacinio bendrumo įtvirtinimas), pvz. institucijų sukūrimas. Politinė integracija įkūnija politinę sąjungą. Ekonominė integracija vykdoma tokiomis priemonėmis: 1) pozityviomis - kai kuriamos naujos sąlygos integruotos ekonomikos dalių funkcionavimui (pvz. vieninga valiuta), 2) negatyvios - kai salinamos kliūtys. Europos integracijos keliai (formos): 1) "amerikietiškasis" - pagrindas laisva prekyba, rinkos laisvė, nesiekiama sukurti viršnacionalinių organų, institutų. 2) tarpvyriausybinis modelis - pvz. Europos Taryba. Tai organizacija. Įkurta po II PK teisiniam bendradarbiavimui. Būstinė -Strasbūre. Neužsiima ekonomine integracija, Europos bendrija - remiasi susitarimais dėl bendros politikos vykdymo, atsisako savo nacionalinės politikos šioje srityje. Kiekviena valstybė narė tą politiką ir vykdo. ES sutartis (preambulė) * l ramstis Europos anglių ir plieno bendrija. (EAPB) steigimo sutarus Europos bendrijos (EB)steigimo sutartis Euratomo (EA) steigimo sutartis II ramstis Nuostatos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) * III ramstis Nuostatos dėl bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje (BTVRS) * Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Baigiamiosios nuostatos (sutarčių pakeitimo tvarka (bendra visiems); nuostatos dėl naujų narių priėmimo). I ramsčio visos trys bendrijos nebuvo apjungtos į vieną sutartį, liko visos steigimo sutartys ( su pakeitimais). Visos šios sutartys vadinamos I ramsčiu. II ramstis sudaro atskirą sutarčių dalį. III ramstis iš pradžių vadinosi BTVRS. Iš šio ramsčio eilė nuostatų, susijusių su migracija, vizų klausimais, prieglobsčio politika, teisine pagalba civilinėse bylose Amsterdamo sutartimi perkeltos į EB. ES struk tūra yra labai didelė. Bet siaurąja prasme tik *(pažymėtos lentelėje). ES teisė plačiąja prasme - visa teisė I ramsčio rėmuose: EB teisė (visos 3 bendrijos pavadintos bendrija - vienaskaita patogumo dėlei) +teisė sukurta II ir III ramsčių rėmuose + bendrosios, įžanginės, baigiamosios nuostatos. Kartais ES teisė ir EB teisė tapatinama, bet ES teisė plačiau nei EB. Vykstant deryboms buvo keli modeliai: 1) 3 ramsčių. 2) nesujungiant bendrijų. 3) sujungiant visas bendrijas į viena, kaip vieningą konstituciją. EB-jos – viršnacionalinės bendrijos, jų nuostatos atspindi tokią valstybių sąveiką, kai gimsta nauja visuma - integracija ( valstybės narės perdavė dalį suverenių teisių ir sutiko paklusti. B-jų įstatymai, sprendimai - privalomi visoms valstybėms narėms. Integracijos (B-jų) modelis. E valstybės būdamos ir B-jų narėmis (BUSP, BTVRS - norėjo laisvės) ieškojo kitų sprendimo formų, įprasto tarpvyriausybinio bendradarbiavimo . Sprendimai šiose srityse priimami vienbalsiai (v-bės narės). Teisės aktai skiriasi pagal savo pobūdį nuo tos teisės, kuri kuriama I ramsčio rėmuose (skirtingos sprendimų formos). EB teisė nesutampa nei su tarptaut. teise, nei su v-bių vidine t. Siu generis - t. sistema. EB teisė sudaro didelę dalį. Daugiausia dėmesio tenka autonominei teisėtvarkai. II ir III ramsčiai arti tarptaut. t.. Nei vienas antrinės teisės aktas negali prieštarauti ES sutarčiai. ES institucinė teisė vieninga - institucijos tos pačios. EB-ju įsteigimas atspindėjo E vienijimosi procesą. Po 2 pas. Karo visos idėjos pradėjo įgyti konkretu pavidalą, steigėsi eilė organizacijų. 1.1. Istorinės prielaidos, sąlygojusios trijų bendrijų - ECSC, EEC ir Euratom susikūrimą: • 2 pas.karo pamokos, kurios parodė, prie kokių baisių pasekmių gali privesti susiskaldymas. Buvo populiarios pacifistinės idėjos, vyravo pacifistiniai, federalistiniai judėjimai. Šalininkai palaikė idėją, kad taika gali būti užtikrinta per visuomeninį bendradarbiavimą (Čerčilis. Šumanas). • grėsmės pajautimas iš komunistinės tarybų sąjungos santykiu aštrėjimas tarp rytų ir vakarų. 1948 m. "Briuselio paktas" tarp Prancūzijos, Beneliukso šalių, kuris numatė priemones bendros gynybos sistemos formavimui.Šio pakto pagrindu buvo steigiama NATO, Vakarų Europos sąj.: • Integracijos proceso prielaidos: 1947 m. JAV prezidentas pareiškė, kad rems Europos demokratines valstybes. Tai atsispindėjo Maršalo plane, kuris rėmėsi daugiašaliais mechanizmais - šalys norėdamos gauti pagalbą, turėjo glaudžiai bendradarbiauti. 1948 m. 16 valstybių įsteigė Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO). Buvo siūloma ir rytu v-bėms. bet jos šios pagalbos atsisakė. Vėliau ši organizacija neišvystė savo veiklos, bet jos pagrindu buvo įsteigta OECD ekonominio bendradarbiavimo, vystymosi organizacija. Funkcionuoja ir dabar, yra pasaulinio pobūdžio organizacija: • ekonominė prielaidos ir materialios bazės kūrimas - didėjanti prekybos apyvarta, korporacijų steigimas, būtina harmonizuoti ekonominius standartus, derinti politiką prekybos srityse. V-bės tik bendradarbiaudamos galėjo nugalėti kontrabandą. Impulsas ES sukūrimui buvo 1946 m. Ciuricho universitete pasakyta W.Čerčilio kalba. Jis buvo aktyvus E. vienijimosi šalininkas, siūlė sukurti kažką panašaus į JAV . o pirmas žingsnis turi būti sąjunga tarp Vokietijos ir Prane. Vėliau taip ir įvyko. Kertinis pirmosios B-jos akmuo - 1950 m. Prancūzijos URM-ro R. Šumano deklaracijoje (Šumano planas): "Prancūzija yra pasirengusi vykdyti bendrą politiką su Vokietija plieno ir anglių pramonės srityje". Ši deklaracija davė postūmį dėl B-jos šioje srityje steigimo. 1951 m. Paryžiuje pasirašyta sutartis dėl anglių ir plieno, įsigaliojo 1952. Pasirašė Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas. Tikslas sukurti bendrą rinką anglių ir plieno srity. Organizacija veikė sėkmingai. Buvo pasiūlyta kurti vieningą E.armiją (Pleveno planas) dėl gynybos. Buvo pasirašyta E.B-jos steigimo gynybos sutartis, tačiau nepasirašius Prancūzijai, neįsigaliojo. 1955 m. konferencijoje, vykusioje Italijoje (Mesinoje) buvo nuspręsta toliau eiti ekonominės integracijos keliu. Sudaryta komisija, vadovaujama URM-6 Spako. Buvo nuspręsta steigti bendro pobūdžio B-ją ir spec. atomo energijos srityje. Šiam nutarimui bi pritarta, paruošti sutarčių projektai. 1957 m. pasirašyta sutartis dėl Europos ekonominės B-jos steigimo (dabar EB) ir tą pat dieną pasirašyta sutartis dėl E atominės energijos B-jos steigimo (Romoje). EEB sut. vadinama Romos sut, įsigaliojo 1958 m.. Šias abi B-jas įsteigė tos pat v-bės. B-jų struktūra panaši. 1965 m. v-bės pasirašė susiliejimo sutartį, įsigaliojo 1967 m. ji nustatė vieningą v-bėms institucinę sistemą, bet nesujungė B-jų į vieną. B-jos pradėjo vadintis vienu vardu B-ja, nors formaliai terminas B-ja įteisintas 1978 m. Pirmas plėtimasis įvyko 1973 m., kai įstojo į B-jas D. Britanija, Airija ir Danija. Sekantis plėtimasis įvyko -1981 m. įstojus Graikijai, 1986 - Ispanijai, Portugalijai. Derybos dėl jų narystės vyko 8 metus, nes šalys buvo ekonomiškai atsilikusios, o lėmė politiniai sumetimai, nes siekė stiprinti demokratinę Europą. Nuo 1986 iki 1995 m. EB-jas sudarė 12 narių. 1995 m. narėmis tapo Austrija, Suomija ir Švedija. Šiuo metu ES yra 15 narių. ES B-je nėra numatyta išstojimo tvarka, tačiau tai nereiškia, kad negalima išstoti. Tai patvirtina Grenlandijos pavyzdys, kuri išstojo 1985 m. 1987 m. vieningas (bendras) aktas, kurį sudarė dvi sutartys: 1) papildė ir pakeitė sutartį, 2) sutartis dėl bendros politikos. Trečiasis plėtimasis tam davė impulsą. Buvo pakeistos balsavimo procedūros (vienbalsiškumo laikytis buvo sudėtinga) tai sudarė galimybę galvoti apie tolesnį bendradarbiavimą. 1992 m. Mastrichte 12 valstybių pasirašė Europos sąjungos sutartį. Padarė pakeitimus trijų bendrijų sutartyse ir numatė dvi naujas sritis - užsienio ir vidaus saugumo srityje, teisingumo. Įsigaliojo 1993 m. 1997 m. pasirašyta Amsterdamo sutartis, kuri daro pakeitimus. Teisinis subjektiškumas EB– savotiškas valstybių junginys. Jų susikūrimas vyko įprastu tarptautinei teisei būdu - sudarant tarptautines sutartis (tarpt, organizacijų steigimo sutartis) Pagrindiniai aspektai: 1. Bendrija kaip tarptautinė organizacija: 2. Kaip juridinis asmuo: 3. Ypatinga institucinė sistema, teisinė tvarka, l ir 2 aspektai glaudžiai susiję. 1. Kiekviena bendrija turi tarptautinei organizacijai būdingus požymius: a) regioninės. b) specializuotos. c) atviros. Bendrija ne tik valstybių organizacija, bet ir tautų bei piliečiu tam tikra sąjunga. Dėl bendrijų prigimties yra 2 nuomonės: - bendrija tai klasikinė tarptautinė organizacija: - lai virš nacionalinės tarptautinės organizacijos. Bendrijos, kaip klasikinės organizacijos bruožai: - tai organizacijos sukurtos tarptautinių sutarčių pagrindu: - kiekviena bendrija turi ribotą kompetenciją (valstybių kompetencija universali). 2. Kiekvienos bendrijos steigimo sutartyje pasakyta, kad bendrija yra juridinis asmuo(JA). Būtent, bendrija, o ne jos institucijos. Institucijos veikia pagal individualios kompetencijos principą: sutartyse nustatyti joms paskirti klausimai ir priemonės joms spręsti. Kaip JA bendrijos reiškiasi a) išorinėje sferoje. b) valstybių vidaus teisėje. • pasireiškia išoriniu mastu: - teisė sudaryti sutartis. - dalyvauti kt. tarptautinėse organizacijose. - narystė tarptautinėse organizacijose, - aktyvaus ir pasyvaus diplomatinio atstovavimo teisė. - turi privilegijas ir imunitetus - tarpt, atsakomybė (galimybė būti atsakomi už padarytus pažeidimus ir žalą), - teisė pareikšti ieškinius ginant savo organizacijos interesus, b) vidaus teisėje valstybėse narėse naudojasi plačiausiomis JA teisėmis (nustato pačios sutartyse): - teisė įgyti ir disponuoti kilnojamu ir nekilnojamu turtu; - teisė sūdanti kontraktus pagal privatinę ir viešąją teisę, • teisė būti šalimi teisminiuose procesuose. Šis sąrašas nėra išsamus. Trečiose valstybėse naudojasi JA tiek kiek pripažįsta nacionaliniai įstatymai arba pagal sutartis. Bendrijų teisinės prigimties klausimas. Jos turi tam tikrų požymių, kurie nėra būdingi tarptautinėms organizacijoms: didelis savarankiškumas valstybių narių atžvilgiu, išvystyta institucinė sistema, savos finansinės lėšos, ypatinga teisinė tvarka (autonomiška)-kuri nesutampa nei su tarptautine teise, nei su nacionaline. Bendrijos negali būti prilygintos valstybei, nes yra du esminiai skirtumai: neturi universalaus teisinio subjektiškumo, neturi teisės kurti naujas kompetencijos sritis (veikia tik suteiktų įgaliojimų sferoje). ES vystymosi perspektyvos: 1. Federalistinis požiūris (atsirado po II PK) - agituoja už greitą sąjunginės valstybės sukūrimą, 2. Neofunkcionalistinis - suverenios valstybės gali palaipsniui atsisakyti savo suverenių teisių atskirose srityse, jei įsitikins to naudingumu. Bendrijų modelis ir pagrįstas šiuo požiūriu. 3. Tarpvyriausybinė federacija - akcentuojamas valstybių narių vaidmuo, skatinama klausimus spręsti vienbalsiškumo principu -įprastu tarpt, teisėje bendradarbiavimo būdu. Šios krypties atstovai pasisakytų už valstybių konfederaciją, bet ne federaciją. Bendrijų kompetencija Tikslai apibrėžiami sutartyse kuriant bendrą rinką, prisidedant prie ekonominės plėtros, bendro lygio augimo. Viena iš prielaidų buvo išvengti karo, konfliktų. EAPB(anglių ir plieno) - prisidėti prie ekonominės plėtros, užimtumo augimo ir pan. Euratomo tikslas prisidėti prie bendro ekonomikos kilimo, ryšių su kitomis valstybėmis plėtojimo. Labiausiai tikslai išplėtoti Europos ekonominės bendrijos (EEB) sutartyje(2 str): 1. skatinti subalansuotą ekonominę veiklą; 2. aukštas užimtumo ir socialinės apsaugos lygis; 3. vyrų ir moterų lygybė; 4. tolygi be infliacijos plėtra; 5. aukštas konkurencingumo ir ekonominės konvergencijos (suartėjimo) lygis; 6. skatinti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir aplinkos kokybės pagerinimą; 7. gyvenimo lygio ir kokybės kilimo skatinimas; 8. ekonominė ir socialinė sankloda tarp bendrijos narių. Pagrindinės priemonės šiems tikslams pasiekti (priemonės nėra tikslai): 1) bendros rinkos įkūrimas: 2) ekonominės ir pinigų sąjungos įkūrimas; 3) bendros politikos bei kitos veiklos įgyvendinimas. Sutartyse tie tikslai ir priemonės konkretizuojami. Kur bendra politika, ten teisinis reglamentavimas yra tikslus. Kur nėra bendros politikos, mažesnis teisinis reglamentavimas (švietimas, turizmas ir pan). Šiuo aspektu yra svarbus Europos Teisingumo Teismas (ETT). aiškinantis nuostatas remdamasis bendrijų tikslais bei sutartimis. ETT pažymėjo, kad tikslai nenustato teisinių ir pareigų bendrijos narėms, ir nesuteikia konkrečių teisių individams. Tarptautinės teisės požiūriu kiekviena bendrija gali būti teisės subjektu jai priskirtos kompetencijos ribose. Bendrija kaip tarptautinės teisės subjekto teisių apimtį apsprendžia tarptautinė teisė, tuo tarpu kompetencijos pasidalijimas tarp bendrijos narių yra bendrijų teisės objektas. Bendrijų teisinis subjektiškumas pasireiškia: 1. Teisė sūdanti tarptautines sutartis: 2. Teisė dalyvauti kitų tarptautinių organizacijų veikloje: 3. Teisė reikšti ieškinį ginant savo organizacijos interesus: 4. Teisė siusti ir priimti diplomatines misija. 5. galimybė būti atsakovai už padarytus pažeidimus ir žalą kitiems subjektams. Pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai yra valstybės, tai tarptautinės organizacijos šią teisę realizuoja siauresne prasme – tos kompetencijos ribose. Daugelis tarptautinių organizacijų nesuteikia galimybės kitoms būti jų pilnateisiu nariu. Bendrija dažnai gali būti stebėtoja kitų tarptautinių organizacijų veikloje, bet be teisės balsuoti. Pareikšti ieškinį bendrija negali Teisingumo Teismui. Jos kompetencija mažesnė negu valstybių. Nors dėl misijų siuntimo nėra aiškaus teisinio požiūrio, bet praktikoje ši teisė realizuojama steigiant komisijos delegacijas (šiuo metu yra virš 100). Taip pat bendrijos priima kirų šalių diplomatines misijas (1998 m. buvo 165). Pagrindinė būstinė Briuselis. Europos Bendrijos atsakomybė numauta sutartyje. 1.2. Europos Sąjungos organizacinė struktūra. Europos Sąjungos (ES) teisinis statusas ES teisinis statusas nėra griežtai apibrėžtas. ES įsteigta bendrijų pagrindu, bet bendrijos neišnyko ir nesusijungė. Jos nėra kaip ES nariai, nes narėmis yra valstybės. Bendrijos ir ES turi daug bendro, bet nėra tapačios. Bendrijų ir ES tarpusavio sąveika pasireiškia tuo, kad bendrijos kaip JA toliau įgyvendina dek joms priskirtas funkcijas, tiek ir ES politiką naujose srityse: bendra užsienio ir saugumo politika; bendradarbiavimas teisėsaugos srityje ir t.t. Pati ES neturi JA statuso. Kad tarptautinė organizacija turėtų JA teises, tai turi išplaukti iš jos kompetencijos ir įgaliojimų, kuriuos suteikia jas steigiančios valstybės. Kai ES nori veikti išorėje, ji veikia per bendrijas. Kai reikia įgyvendinti Europos Tarybos sprendimus trečiose šalyse ar tarptautinėse organizacijose, ES veikia arba per valstybių narių arba per komisijų delegacijas (ES sutarties 20 str.). Tarptautiniu lygiu įsipareigojimus prisiima arba bendrijos, arba valstybės narės. Pagal ES sutarties 20str. Yra tarptautinio teisinio subjektiškumo užuomazga: ES Taryba gali įgalioti tam tikrą valstybę dėl sutarčių sudarymo su trečiąja valstybe. Tos sutartys jau atstovaus ES, bet atsakomybė tenka bendrijoms arba valstybėms narėms. Ryšys tarp bendrijų ir ES 1. jos turi vieningą institucinę sistemą. Tiek bendrijos, tiek ES naudojasi tomis pat institucijomis, bet jos vykdo skirtingas funkcijas pagal bendrijų sutartis. Tik ES galima priskirti Europos Tarybą., kuri bendrijų rėmuose vaidina mažesnį vaidmenį. 2.kitas ryšys yra vieninga sutarčių keitimo procedūra. Bet ES sutarties nuostatos negali pažeisti bendrijų sutarčių nuostatų 6. Europos Teisingumo Teismas 7. ES pilietybės nuostatos yra Europos bendrijos sutartyje 8. Asociacijos sutartis sudaryta su bendrijomis, veikiančiom ES rėmuose ir valstybėmis narėmis Atsižvelgiant į bendrijos ir ES sąveiką, jas reikėtų traktuoti bendras ne tik politiškai, bet ir juridiškai, net jei bendrijos ir išlaiko formalią autonomiją. Teisiškai ES yra kaip organizacinė struktūra, kurios ribose bendrijos veikia kaip JA ir yra įgyvendinamas valstybių narių bendradarbiavimas užsienio ir saugumo politikoje ir vidaus reikalų srityje (bendradarbiavimas susiaurėjęs iki baudžiamosios teisės srities). Vis tik ES nesutampa su bendrijomis, nes ES turi savo tikslus (ES sut. 2 str.)ir turi šiuo požiūriu galimybę būti tarptautinės teisės subjektu. ES tikslai: 9. .Skatinti ekonominę ir socialinę pažangą; aukštą užimtumo lygį; pasiekti darnią ir tvarią plėtrą. Tam numanios priemonės: - vidaus rinka; - ekonominė ir socialinė sanglauda; - ekonominė ir pinigų sąjunga; - bendra valiuta. 10. Įtvirtinti savo identitetą tarptautiniu mastu. Priemonės: bendra užsienio ir saugumo politika: ateityje numatoma bendra gynyba. 11. sustiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą. Priemonė - ES pilietybės įvedimas. 12. Plėtoti sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Priemonės: • laisvo asmenų judėjimo derinimas su išorės sienų apsauga; • prieglobsčio, imigracijos politika: kova su nusikalstamumu. 13. pilnai išlaikyti ir toliau remtis bendrijų teisiniu paveldu (Acąuis communautaire). Visi tikslai įgyvendinami remiantis subsidijavimo principu. ES pilietybė Ji Įvesta ES sutartyje. Pati idėja suteikti bendras teises atsispindi bendrijos teisėje, nuostatose dėl diskriminacijos ir laisvo asmenų judėjimo. Pirmą kartą Van Genden Loos byloje teismas pripažino, kad fizinis asmuo yra bendrijų teisės subjektas. 1974 m. Paryžiuje sukurta speciali komisija integracijai tirti. Jos uždavinys apibrėžti kokiomis sąlygomis valstybių narių piliečiams gali būti suteikiamos bendros teisės (spec. teisės). Tai žinoma kaip "Tindemanso pranešimas": teisė dalyvauti rinkimuose: • vieningas pasas; • kitos teisės dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Buvo siūlomas socialinių garantijų išplėtimas, bet tam nepritarė valstybės narės, i 979 m. per tiesioginius rinkimus į Europos Parlamentą išryškėjo piliečių įtaka ES gyvenime. kėliau (1981.06) buvo susitarimas dėl nacionaliniu pasų formų suvienodinimo. Ir nors vieningo paso nėra. bet atsirado užrašas 'Europos bendrija", kas pabrėžia ryšį su tarptautine organizacija. Pranešime "Europos tautos" (1984 m.) buvo pasiūlyta išplėsti piliečių teises 2 -m kryptim: 14. bendrijos mastu - teisė dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose ir peticijų teisių išplėtimas; 15. valstybių viduje - teisė dalyvauti valstybių narių vietos rinkimuose. Bet vieningame akte tos teisės nebuvo įturtintos (1986 m.), nors atskiros valstybės narės pradėjo pačios rengti projektus Belgija, Ispanija, Danija). 1990 m. jos paskelbė memorandumą šiuo klausimu. Siūlė į piliečių teisių apimtį įtraukti ir žmogaus teises, švietimo, kultūrines, socialinės apsaugos teises. Tuo remdamasi Europos Taryba Romoje (1990.12) priėmė nuostatas dėl piliečių teisių, kurios galutinai numatytos ES sutartyje. Pagal Europos bendrijos sutarties nuostatas (17-22 str.) ES pilietybė - tai teisinis ryšys tarp valstybės narės ir piliečio. ES pilietis - kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę. Kas yra valstybės pilietis sprendžia pati valstybė narė. Tai priklauso nuo valstybės vidaus įstatymų. Pati ES nesuteikia pilietybės ir neturi teisės tikrinti ar yra ryšys tarp valstybės ir jos piliečio. Kartu išlieka nacionalinė pilietybė, o ES pilietybė tik papildo ją. ES piliečio teisės: 1) Laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje teisė. Romos sut. Buvo suteikta ekonomiškai aktyviems asmenims. Palaipsniui plečiama apėmė ir šeimos narius nepriklausomai nuo pilietybės. Nuo 1990 m. buvo suteiktas laisvas judėjimas nepriklausomai nuo ekonominio aktyvumo. 1992 m. ši teisė suteikta studentams. Liko apribojimai įsidarbinti valstybinėse tarnybose. 2) Teisė į diplomatinę gynybą. Kai trečioje valstybėje nėra kurios nors narės atstovybės, ES pilietis gali kreiptis į kitos valstybės narės diplomatinę atstovybę ir prašyti diplomatinės pagalbos. 3) Teisė kreiptis i ombudsmeną. Gali kreiptis ne tik piliečiai, bet kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo dėl netinkamo administravimo. Negali skųsti tik Europos teis. teismo ir kitų teismų, kai jie vykdo teismines funkcijas. Gali kreiptis ES pilietis, kai jis gyvena ne narėje valstybėje. 4) Teisė kreiptis į Europarlamentą su peticija. Gali kreiptis ir ne piliečiai, gyvenantys ES valstybėse-narėse. 5) Teisė dalyvauti vietos rinkimuose. ES piliečiai turi aktyvią ir pasyvią rinkimų teisę toje valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, kaip ir tos valstybės piliečiai. Narė gali atimti šią teisę už pažeidimus ar įvesti pragyvenimo cenzą. 6) Tiek aktyvią, tiek pasyvią teisę dalyvauti Europarlamento rinkimuose turi visi ES piliečiai. 1993 m. direktyva Taryba numatė tam tikras išlygas: gali dalyvauti tik vienoje valstybėje vieną kartą. 1.3. Narystės Europos Sąjungoje kriterijai ir Įstojimas į ES Valstybės stojimą į ES reglamentuoja ES 49 str. Jis panaikino atitinkamus bendrijų straipsnius. Tapdama ES nare, valstybė prisijungia prie visų sutarčių, kuriomis ES remiasi. Iki ES sutarties valstybės negalėjo pasirinkti, į kurią bendriją stoti, nes turėjo stoti į visas, nes politiniu požiūriu jos buvo vieningos. Pagal ES sutartį ES nare gali tapti kiekviena Europos valstybė, kuri gerbia principus, nustatytus ES sutarties 6 str. l d. Jei atitinka juos, gali pareikšti norą tapti sąjungos nare. Europos valstybės sąvoką apima ne tik geografinė valstybės padėtis, bet ir istoriniai faktoriai. Principai pagal 6 str. - laisvė, demokratija, pagarba, žmonių laisvių ir teisių gerbimas, teisės viešpatavimas. Principai bendri valstybėms narėms, kuriuos identifikuoja ETT. Jie nėra konkretūs. Stojimo procedūra Valstybė, kuri nori tapti nare. pateikia paraišką ES Tarybai, kuri po konsultacijų su komisija ir gavusi Europarlamento pritarimą patvirtina absoliučia savo balsų dauguma. Taryba tokį sprendimą turi priimti vienbalsiai. Tai oficiali procedūra, nes praktikoje kitaip. Komisija pateikia nuomonę dėl galimybės pradėti derybas su valstybe, kuri padavė paraišką. O taryba priima sprendimą pradėti procedūrą. Europarlamento ir Tarybos sprendimai nepriimami, kol neužbaigtos derybos. Numatydama žymų plėtimąsi 1993m. Europos Taryba nustatė papildomus kriterijus valstybėms, siekiančioms narystės: 1. Politinis kriterijus - institucijų veiklos stabilumas, garantuojantis valstybėje demokratiją, teisės viešpatavimą, žmogaus teisių laikymąsi. tautiniu mažumų teisiu apsaugą. 2. Ekonominis kriterijus - lai funkcionuojanti rinkos ekonomika ir sugebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą sąjungoje. 3. Sugebėjimas prisiimti ir įgyvendinti narystės įsipareigojimus. Tai teisinis kriterijus, kad perimti ir įgyvendinti bendrijos teisinį paveldą. 1995 ET Madride numatė dar vieną kriterijų. 4. Administracinis sugebėjimas įgyvendinti ES teisinį paveldą. Turi būti sukurtos atitinkamos institucijos, administraciniai teisiniai mechanizmai, struktūros įgyvendinti teisę. LIETUVA pateikė paraišką 1995.12.08. (paraiškas pateikė visos R.Europos šalys). 1995.06 pasirašė asociacijos sutartis. Komisija pasiūlė pradėti derybas su Lietuva antrame etape 200.02.15. Asociacijos sutartis numatė pereinamą laikotarpį, kuris 1999 m. pasibaigė, liko tik atskiri įsipareigojimai. "Partnerystės programa" - tai ne juridinis dokumentas, bet svarbus stojant į ES. Jame nurodoma, kurią kryptį reikia stiprinti. Derybos vyks ne dėl visu sferų. Numatyta pirmiausia 16 pozicijų. 2. Europos Sąjungos institucijų sistema, bruožai ir pagrindiniai organai Tai ypatinga institucinė sistema, kuri nėra įprasta tarptautinėms organizacijoms, nes labai stipriai išvystyta, turi teisę priimti sprendimus sąlyginai nepriklausomai nuo jos narių. Nors ES sutartyje nėra teigiama, kad sąjunga naudojasi feninga institucine sistema, tačiau praktiškai visos nuostatos, kurios kalba apie institucijas yra EB sutartyse. Todėl plačiąja prasme EB institucijos yra ES institucijos. Siaurąja prasme -vienintelė institucija nepriskiriama EB institucijoms ir nepaminėta sutartyse - Europos Taryba. Bendrijų organai: 5. Europos taryba (Europos viršūnių taryba) 6. Taryba 7. Komisija 8. Europos parlamentas 9. Teisingumo teismas 10. Audito rūmai. Pagal EB sutartį EB Institucijomis laikomos visos minėtos, išskyrus 1-ąją. Institucijoms būdinga: 11. Asmenis į jas skiria valstybių-narių piliečiai arba aukščiau valdymo organai. Išimtis - į audito rūmus skiria kita institucija. 12. Buveinė nustatoma bendru valstybių-narių susitarimu. 13. Įgalinimai, kompetencija apibrėžta steigimo sutartimi. Jos turi teisę leisti savo darbo reglamentus, bet ne spręsti dėl savo kompetencijos rato. Institucinę sistemą sudaro ir kiti organai: • konsultaciniai: vidaus reikalų, pinigų sąjungos institutas, • Europos investicijų bankas, kuris laikomas juridiniu asmeniu ir turi atskirus įgalinimus. • Europos Centrinis bankas • Europos investicijų bankas. Jos neturi juridinio asmens teisių. Juridinio asmens teisės priklauso pačioms bendrijoms, o institucijos jas atstovauja. Europietiškos institucijos ir institucijos, kurios atstovauja nacionalinius interesus. Teismas vykdydamas šiuos uždavinius turi būti bešališkas. Institucijos įkurtos pagal valdžių padalinimo principą, tačiau tas modelis nėra visiškai grynas. Instituciją galima sąlyginai priskirti vienai ar kitai institucijai. Leidžiamoji valdžia - Taryba ir parlamentas Vykdomoji valdžia - Komisija Teisminė valdžia - Teisingumo Teismas Tai sąlyginis skirstymas. Parlamentas turi žymiai mažesnius įgalinimus nei Taryba ir yra patariamasis organas. Bendrijų institucijoms taikomas kompetencijos balanso principas, t.y. kiekviena institucija turi pakankamą savarankiškumą; kompetencijos vykdymas turi būti ginamas, institucija negali savo įgaliojimų perduoti kitai institucijai; vykdydama savo kompetenciją turi atsižvelgti į kitų institucijų įgaliojimus. Balanso reikalavimas nėra abstraktus dalykas, Teisingumo teismas prižiūri kaip jo laikomasi. Institucijų individualios kompetencijos principas. Steigimo sutartyje nustatoma, kokia institucija ir kokiomis priemonėmis priima sprendimus, kokie yra procesiniai reikalavimai sprendimo priėmimui. Institucijoms suteikiami viršnacionaliniai įgaliojimai, todėl valstybės narės siekia kuo tiksliau apibrėžti institucijų kompetenciją. 14. Taryba Ministrų Taryba po ES Sutarties įsigaliojimo vadinama Europos Sąjungos Taryba. Tai pagrindinė teisės aktų priėmimo institucija (ES 202 str). Tarybos tikslai (145 str.): l. užtikrinti valstybių nariu ekonominės politikos koordinavimą. 15. sprendimų priėmimas (privalomo arba rekomendacinio pobūdžio teisės aktų leidimas). 16. įgaliojimų suteikimas komisijai įgyvendinti tarybos priimtus teisės aktus. 17. įgyvendinti savo sprendimus (sudarydama komitetus ir komisijas). Taryba susideda iš valstybių-narių vyriausybių atstovų, kuriuos įgalioja jų vyriausybės. Taryba nėra pastoviai veikianti institucija, nariai joje keičiasi priklausomai nuo svarstomos temos (pvz. jeigu renkasi užsienio reikalų ministrai - vadinama generaline taryba, kuri sprendžia bendrus politikos klausimus, kai renkasi kitų sričių ministrai - tai specializuota (techninė) taryba. Sprendimai priimami ES vardu. Pateikiamų klausimų projektai svarstomi valstybės narės viduje ir turi gauti pritarimą. Tarybos posėdžiai uždari, dalyvauja tik komisijos atstovai. Valstybės-narės kas šeši mėnesiai pirmininkauja tarybos posėdžiams: šaukia Tarybos posėdžius, rengia darbotvarkę. Techninį darbą atlieka generalinis sekretoriatas (kurį sudaro apie 2000 darbuotojų), kuris užtikrina dokumento tvarkymo, skelbimo ir kt. reikalus. Sekretoriatui vadovauja generalinis sekretorius. Generaliniam sekretoriui priskirtos funkcijos bendros užsienio ir saugumo politikos vykdymui. Būstinė - Briuselyje, įgaliojimai suteikti Amsterdamo sutartimi. Leista priimti procesinius sprendimus. Tęstinumo užtikrinimui įsteigtas tarptautinis nuolatinis atstovų komitetas (COOPER), kuris susideda iš valstybių-narių atstovų-ambasadorių ir atstovauja žemesniame nei ministrų lygyje. Praktinė šio komiteto reikšmė: visi klausimai, kurie bus svarstomi, patenka čia. Komitetui pritarus, klausimas patenka į darbotvarkės A dalį, o tai reiškia, kad jie priimami be papildomo svarstymo. Jeigu nebuvo vieningos nuomonės - į B dalį ir turi būti papildomai svarstomi taryboje. Balsavimo procedūra veikia daugumos principu, tačiau šis principas taikomas retai. Dažniausiai sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma. Yra numatyta, kiek balsų turi kiekviena valstybė balsuojant. Iš viso yra 87 balsai, reikia 62 "už", susilaikymas laikomas "prieš". Jeigu taryba priima sprendimą be komisijų, turi būti bent 10 valstybių - "už", kai taikoma paprastos daugumos procedūra - kiekviena valstybė turi po l balsą. 1966 m. Liuksemburgo kompromisas -jei sprendimui, kuris gali būti priimtas daugumos principu, viena valstybė nepritaria, nurodydama gyvybiškai svarbius nacionalinius interesus, sprendimas nepriimamas ir ieškoma kito sprendimo. Formaliai į sutartis jis neįtrauktas, bet valstybės jo laikėsi. Tai stabdė sprendimų priėmimą. Tarybos sprendimai gali būti priimami ne posėdyje, o raštu sutinkant visiems tarybos nariams. Taryba neatskaitinga nei jokiai institucijai. Pirmininkaujanti valstybė pateikia savo veiksmų programą savo pirmininkavimo laikotarpiui. Kontrolė vykdoma nacionaliniame lygyje. Jeigu Taryba nevykdo įsipareigojimų pagal sutartį, tai kitos institucijos, valstybės-narės gali pareikšti ieškinį (dėl neveikimo) teisingumo teismui. Pvz. transporto byla 1983 m. EUROPOS TARYBA (ET) ET -tai valstybių-narių arba jų vyriausybių vadovų, kartu su užsienio reikalų ministrais periodiški susitikimai. Susitikimai vyksta ne rečiau kaip 2 kartus per metus. Tokia institucija numatyta ES sutartyje, susitikimai vyksta nuo 7-ojo dešimtmečio. Tikslas - prieiti susitarimą, sprendžiant įvairius klausimus aukščiausiame lygyje. 1974 m. pripažinta tokia veiklos forma. Tai įtvirtina bendrasis Europos aktas (1987 m.). Įvestas pirmininkaujančio institutas ir pavesta pirmininkauti tuo metu taryboje pirmininkaujančios valstybės ar vyriausybės vadovui. ET kompetencija nėra aiškiai apibrėžta (ES sutarties 4 str.). Funkcijos: 1) bendros politikos vadovavimas EB-joms ir Europos politikos bendradarbiavimui, 2) ET kaip paskutinės sprendimų priėmimo institucijos veikla. Nesusitarus Ministrams, gali bandyti susitarti valstybių vadovai. 3) ET veikia kaip ekonomikos ir pinigų politikos, soc. klausimais formos 4) EB-jų veiklos tarptautinėje sferoje koordinavimas, bendrų pozicijų priėmimas, 5) Kandidatūrų į pirmininkus svarstymas, 6) Reiškiamos ir svarstomos valstybių narių vadovų pasiūlymai, nuomonės, steigiami komitetai pasiūlymams įgyvendinti. Sprendimai ET priimami konsensuso keliu, turi būti visų valstybių-narių atstovų pritarimas, tačiau nėra balsuojama. ET taikomos tos pačios procedūros kaip ir taryboje. ET priimami teisės aktai ir jų statusas: 7) deklaracijos 8) išvados. ET priimtų teisės aktų negali ginčyti kitos institucijos, jie nepatenka į teisingumo jurisdikciją, jie priskiriami guminių aktų rūšiai. EB sutartyje yra nuostata, kad svarstant tam tikrus klausimus ET: 9) teikia išvadas dėl užimtumo situacijos bendrijoje, 10) teikia išvadą dėl tarybos rengiamų ekonominės politikos gairių, 11) svarsto Europos centrinio banko metinę ataskaitą. 2.2. Komisija (dar vadinama Europos Komisija, oficialus pavadinimas Europos bendrijų komisija) Atstovauja vykdomąją valdžią. EB sutartyje (211 str.) numatyti uždaviniai: 12) rūpintis, kad būtų vykdomos EB sutartys ir sutarčių pagrindu priimti sprendiniai, kitaip vadinama "sutarčių sergėtoja", 13) sutartyje nurodytose srityse teikti rekomendacijas arba pareikšti nuomones, kai tai numato sutartys arba pati komisija mano, kad tai yra reikalinga. 14) Pačiai priimti sprendimus, kai tai numato sutartys ir prisidėti prie tarybos ir parlamento priimamų priemonių rengimo. 15) Vykdyti įgalinimus, kuriuos perdavė taryba. Uždavinių vykdymui komisija turi plačius įgalinimus: • gali traukti atsakomybėn valstybes-nares, įmones, atskirus individus, taikyti sankcijas. Platūs administraciniai įgaliojimai. • Tarptautinėje srityje veda derybas, teikia įvertinimus. • Finansų tvarkymo, biudžeto srityje - tvarko fondus, lėšas. Komisijos sudėtis Komisija yra kolegialus organas (komisija t.p. suprantama kaip administracinis aparatas (apie 18000 tarnautojų), kuris užtikrina komisijos veiklą, įsikūrę Briuselyje, Liuksemburge): iš viso 20 narių - 5 didžiosios valstybės skiria po 2 narius, kitos po 1. nariai skiriami 5 metams valstybių-narių vyriausybių bendru susitarimu. Reikalavimai komisijos nariams: 16) komisijos nariais gali būti tik valstybių-narių piliečiai 17) bent po vieną valstybės narės pilietį, bet ne daugiau 2 tos pačios valstybės. Komisijos formavimo etapai: 1) Komisijos pirmininko ir narių kandidatūrų parinkimas, svarstymas. Pirmininkaujančios valstybės-narės turi susitarti dėl pirmininko kandidatūros ir jai turi gauti Europos parlamento pritarimą. Gavę pritarimą toliau konsultuojasi su numatomu pirmininku bendru valstybių narių susitarimu parenkami bendrijos nariai. 2) Komisijos pirmininko ir narių kandidatūrų pateikimas tvirtinti EP, kuris turi balsuoti dėl visos komisijos sudėties patvirtinimo. 18) Jei pritariama EP jau formaliai komisijos pirmininką ir narius skiria bendru susitarimu valstybių narių vyriausybės. Sustiprintas parlamento vaidmuo. Komisijų nariai nėra laikomi savo valstybių vyriausybių atstovais, jie turi būti nepriklausomi nuo savo nacionalinių vyriausybių. jų uždavinys - įgyvendinti bendrijų uždavinius ir atstovauti Bendrijų interesams. Atleidimo tvarka: 19) Jeigu kokio nors nario veikla neatitinka - iš pareigų už pažeidimus gali atleisti tik Europos teisingumo teismas, nustatęs rimtą pažeidimą arba neatitikimą pareigoms keliamiems reikalavimams. 20) Nušalinama visa komisija Eur. Parlamentui pareiškus jai nepasitikėjimą. Atleisti ar atšaukti nacionalinės vyriausybės, nors jos ir skiria, todėl, kad jie nėra savo vyriausybių atstovai. Komisijos aparatas suskirstytas į generalinius direktoratus (23-24) konkrečioms ūkio sritims. Specialūs padaliniai, kurie bendri visiems generalinio sekretoriato padaliniams: teisinis statistinis sektorius. Jau renkant komisijos narius numatoma, kokias sritis jis kuruos. Veiklą kontroliuoja komisijų nariai, kuriems pavaldūs atitinkami direktoriai. Kiekvienas komisijos narys savo darbui užtikrinti turi savo kabinetą (6-8 žmones), paprastai tos pačios valstybės piliečius, kaip ir komisijos narys. Juos skiria pats narys, jie jam atskaitingi, vadovauja kabineto šefas, kuris yra dešinioji nario ranka. Komisijos nariai turi privilegijas, vykdydami savo pareigas: imunitetus - atleidimas nuo teisminio proceso, atleidimas nuo nacionalinio pajamų mokesčio, jie moka specialų mokestį. Komisija veikia kolegialumo principu: nežiūrint specializacijos, visus sprendimus priima visumoje. Komisijos nariai susitinka kiekvieną savaitę, svarsto klausimus ir priima sprendimus. Jeigu kuris narys prieštaravo sprendimo priėmimui, jis laikomas atsakingu už sprendinio priėmimą, atskirais atvejais gali deleguoti funkcijas atskiriems nariams. Gali būti projektas siunčiamas nariams ir jeigu jie nepareiškia savo nuomonės, laikoma, kad jie pritaria. Komisijos kompetencijos sritys: l. Bendrijų politinis formavimas 1.1. iniciatyvos teisė- gali ruošti įvairius programinius dokumentus, t.y. baltoji arba žalioji knyga. Projektą gali pateikti savo iniciatyva arba pavedus parlamentui, tarybai. Išlaiko galimybę keisti pasiūlymą. Pasiūlymo reikšmė didelė. Jeigu nukrypstama nuo pasiūlymo - reikalaujama kvalifikuotos daugumos. Bendrijų narius geriausiai atstovauti gali bendrijų komisija. 1. biudžeto projekto sudarymas 2. priimant sprendimus tose srityse, kur jai tokią teisę numato sutartis. • Administracinės-vykdomosios funkcijos. Priima administracinio pobūdžio, t.y. teisės taikymo aktus. Tokius aktus dažniausiai priima įgaliojus tarybai. Pajamų ir išlaidų priežiūra ir įvairių fondų tvarkymas. • Kontrolės funkcijos. Tikrina, kaip valstybės narės laikosi sutarčių, kaip įgyvendina sutartyse numatytas priemones. Nustačius pažeidimus turi teisę iškelti ieškinį valstybei-narei dėl Europos Tarybos sutarčių nesilaikymo. • Atstovavimo funkcija - užsiima diplomatinių misijų 3-iose valstybėse steigimu, atstovauja bendrijos interesus, atstovauja tarptautinėse organizacijose, veda derybas su 3-iomis valstybėmis. 2.3. Europos parlamentas, rinkimų tvarka Tai tokia instituciją kuri pradėjo egzistuoti kaip bendroji asamblėja. 1952 metais ją sudarė 78 nariai. 1958m. įsigaliojo dar dviejų bendrijų įsteigimas. Minėta asamblėja apėmė visas bendrijas. 1962 m. pradėjo vadintis Euro parlamentu. Nors nuostatos dėl rinkimo i Europarlamentą ir buvo, tačiau jis buvo sunkiai įgyvendinamas, Ly. buvo atdėliojamas. 1976 m. buvo priimtas tarybos sprendimas ir aktas dėl tiesioginių rinkimų, ir 1979 m. birželio mėn. įvyko pirmieji tiesioginiai rinkiniai. O iki to laiko atstovus į Europarlamentą rinko iš nacionalinių parlamentų narių. Nors yra numatyti tiesioginiai rinkimai, tačiau nėra nustatyta tvarka. Suteikia Euro parlamentui teisė dėl vienodos procedūros (rinkimų tvarkos) pasiūlymo, tačiau ji dar nėra patvirtinta. 1976 m. akte dėl tiesioginių rinkimų buvo numatyti tokie principai: 1. Vieno balso principas 2. Nustatytas vieningas rinkinių laikas (jį nustato taryba). 3. Balsai pradedami skaičiuoti po paskutinės valstybės balsavimo. Nustatyti tam tikri reikalavimai, kad rinkimuose gali dalyvauti asmenys, kurie gyvena ne savo valstybėje. Tuo įgyvendinamos Europos piliečių teisės. Nuostatos dėl Europarlamento yra: Europos Bendrijos sutarties 189-201 str.. Parlamento darbo vidaus taisyklės. Rinkimų tvarką, kuri yra susijusi su piliečių teisėmis yra įtvirtinta 1993 m. Tarybos direktyvoje, priimtoje įsigaliojus Mastrichto sutarčiai. Parlamentas renkamas 5 metams. Jį dabar sudaro 626 nariai. Paskutiniai rinkimai vyko 1999 m. Parlamentas atstovauja apie 360 mln. piliečių. Kiekviena valstybė turi atitinkamą narių skaičių parlamente. Amsterdamo sutartis nustatė tokį reikalavimą, kad Europarlamento narių skaičius neturi viršyti 700 narių. Europarlamento nario statusą apibrėžia 1976 m. rinkimų aktas, Parlamento reglamentas, valstybių narių nacionaliniai įstatymai. Europarlamento nariu negali būti (1976m. akte nurodyta): l .Valstybės Vyriausybės narys, 2. Teisingumo teismo teisėjas. 3. Generalinis advokatas ir pan. Taip pat valstybės narės gali duoti savus apribojimus (pvz: valstybės parlamento narys negali būti Europarlamento nariu, nors šiaip juo galėtų būti). Europos parlamento darbo organizavimas. Šiuo metu parlamentas yra išsiskaidęs po kelis miestus. Plenarinės sesijos vyksta Strasbūre, sekretoriatas Liuksemburge, komitetų posėdžiai vyksta Briuselyje. Parlamentas neturi nuolatinės buveinės. Plenarinės sesijos vyksta kiekvieną mėnesį po l savaitę. 2 savaitės skiriamos darbui komitetuose. Partijų vaidmuo Europos parlamente Euro parlamento nariai atstovauja ne valstybes, o piliečius, todėl jie pasiskirsto pagal partijas. Tam, kad partija būtų pripažinta, ją turi sudaryti tam tikras narių skaičius. Jei nariai yra iš kelių valstybių, tai šis skaičius yra mažesnis. Stambiausios partijos: Europos socialistų ir Europos liaudies partijos. Iš viso jų yra > 10 vnt. Euro parlamento nariai išsirenka savo vadovybę: pirmininką, 14 pirmininko pavaduotojų, pirmininkų konferenciją (pirmininkas ir politinių partijų pirmininkai) - jie ruošia posėdžių darbotvarkes, biuras ( pirmininkas ir jo pavaduotojai) - org. klausimų sprendimui, aptarnaujantis personalas - sekretoriatas (apie 3000 tarnautojų). Balsavimas Euro parlamente* Yra keli balsavimo būdai. Jie yra numatyti sutartyje: 4. Absoliuti balsų dauguma (dalyvaujančių) 5. Absoliuti Euro parlamento narių daugumos (>50 narių). 6. Sustiprinta dauguma: • narių dauguma + 2/3 dalyvaujančių (taikoma biudžeto pakeitimui ir pan.) • narių dauguma + 3/5 dalyvaujančių (kai priimami sprendimai dėl ES išlaidų padidinimo). Parlamento funkcijos: 1) 1999 m. vasario mėn. Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad Euro parlamentas yra pakankamai įtrauktas į spec. procedūras, įstatymų leidyba, kad jį būtų galima laikyti įstatymų leidžiamąja dalimi. Euro parlamento vaidmuo išaugo, kai jis tapo renkamu. Europarlamento vaidmuo: • Parlamento konsultavimasis. • Bendradarbiavimo procedūra. • Bendro sprendimo procedūra (kai teisės aktus taryba priima kartu su Euro parlamentu). • Kai reikalingas Euro parlamento sutikimas. • Kai parlamentas informuojamas apie priimtus sprendimus (ne bendrijų ramstyje). • Yra atvejų kai sprendimus taryba gali priimti be konsultacijos su Euro parlamentu. Pilnos įstatymų leidybos teisės Euro parlamentas neturi. Jis gali tik blokuoti netinkamo akto priėmimą. Tai nėra įstatymų leidybos instancija, nes ji neturi teisės aktų iniciatyvos teisės (išskyrus dėl projektų "dėl rinkimų tvarkos" pateikimo). Euro parlamentas balsų dauguma gali kreiptis į tarybą, kuri parengia įstatymus, kuriuos parlamentas svarsto. 2) Europos parlamento patariamoji funkcija. Jis gali pasisakyti bet kuriuo klausimu, susijusiu su bendrijų veikla ir priimti rezoliucijas. Jis gali paraginti atitinkamas institucijas veikti. Gali svarstyti bet kurį klausimą, rengti debatus. Jis po jų nepriima teisės aktų, bet tuo daro įtaką bendros ES politikos formavimui. 3) Kompetencija išoriniuose santykiuose. Ją įgyja po bendrojo akto. T.y. su Euro parlamentu yra konsultuojamasi sudarant tarptautines sutartis, priimant naujus narius reikalingas parlamento sutikimas. 4) Biudžeto sudarymo funkcija. 5) Kontrolės funkcija - parlamentinė kontrolė. T.y. parlamento teisė: a) dalyvauti skiriant kitų institucijų narius. Didžiausias vaidmuo komisijos skyrimo ir atleidimo atveju. Skiriant audito narius reikia su parlamentu konsultuotis. b) suteikta parlamentui teisė išklausyti komisiją ir tarybą. EB sutarties 124 str. numatyta, kad komisija raštu turi atsakyti į parlamento ar jų narių pateiktus klausimus. Taryba tik išklausoma parlamente. Tarybos narių atskaitomybė nėra numatyta. Nuo 1973 m. buvo įvestas Euro parlamento posėdžiuose klausimų laikas skirtas tarybai. . c) ataskaitų pateikimas Euro parlamentui , t.y. komisijos teikiamos ataskaitos (bendroji metų ataskaita apie bendrijų veiklą, ataskaitos apie direktyvų įgyvendinimą). d) Funkcijos, kurios susijusios su tyrimų atlikimu, su skundais. T.y. peticijų teisė, teisė kreiptis į ombucmeną (?). Toliau sudaromas tyrimų komitetas. e) Parlamento teisė pareikšti ieškinį Teisingumo teisme. Ši teisė buvo pripažinta ne iš karto. Pirmas ją pripažino teisingumo teismas. Vėliau tai buvo įtvirtinta EB sutartyje: tais atvejais, kai klausimas susijęs su Euro parlamento kompetencija jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl institucijos veikimo. 2.4. Europos teisingumo teismas (ETT) Pavadinimas - Teisingumo teismas nurodytas EB sutarties 4 str. Populiariai vadinamas Europos teisingumo teismas. Oficialus pavadinimas - Europos bendrijos teisingumo teismas. EB kaip tarptautinė organizacija turi savo ypatingą teisinę tvarką ir tos tvarkos įgyvendinimui buvo reikalingas mechanizmas, kuris užtikrintų teisės aiškinimą ir taikymą visose narėse vienodai. Pirmas teismas įkurtas 1951. o įsteigus kitas 2 bendrijas - lapo bendras visoms 3 bendrijoms. TT tapo bendras, tačiau liko atskiras reglamentavimas priklausomai nuo to, kokios srities klausimas. Prie kiekvienos Bendrijos sutarties yra teismo statutai. Kai teismas sprendžia bylą viena ar kita bendrijos sutartimi, jis remiasi atitinkamu statutu. Statutai yra beveik identiški. 1974 m. priimtos vieningos procesinės taisyklės, kuriomis TT vadovaujasi savo darbe. ETT buvo reikalingas tam, kad EB rėmuose kuriama teisė būtų vieningai aiškinama. ETT turi plačius įgalinimus, sprendžia įvairius ginčus. Išskiriamos kelios sritys, kur TT pasireiškia skirtingu lygiu: f) veikia kaip konstitucinis teismas - aiškina ir priima sprendimus dėl EB antrinės teisės atitikimo pirminei, aiškina (sprendžia ginčus) valstybių narių bei bendrijų institucijų teises ir pareigas pagal steigimo sutartis; g) veikia kaip administracinis teismas nagrinėja fiziniu ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl bendrijų institucijų pažeidimų, taip pat bendrijų tarnautojų ieškinius dėl darbo santykių; h) veikia kaip civilinis teismas - ginčai dėl žalos atlyginimo; i) kaip arbitražinis teismas, jeigu sutartyje tarp valstybių yra numatytas ginčo perdavimas ETT; j) veikia kaip apeliacinis teismas (pirmos instancijos teismų sprendimams); k) teismas turi įgalinimus tarptautinių sutarčių sudaryme - teikia išvadas ar bendrijų sudaroma tarptautinė sutartis atitinka ES teise (steigimo sutartis). Tai kompetencijos sritys, o ne ieškinių rūšys. ETT darbo formos: 1) ETT gali nagrinėti tiesioginius ieškinius iš asmenų; 2) kai pateikia klausimus nacionaliniai teismai, dėl tam tikros ES nuostatos taikymo - netiesioginė nuostata. ETT sudarymas Šiuo metu yra 15 teisėjų, ir 9 generaliniai advokatai (ateityje bus 8). Nuostatos įtvirtintos 165-166 str. Skaičius priklauso nuo valstybių narių skaičiaus. Teisėjus skiria valstybių narių vyriausybės bendru susitarimu. Teisėjai neatstovauja savo valstybes interesų. Teismas priklauso viršnacionaliniams organams, nepriklauso nuo savo valstybių. Teisėjai atstovauja savo teisinei sistemai, o ne valstybei. Reikalavimai teisėjams Teisėju gali būti: asmuo atitinkantis profesinius reikalavimus, atitinkantis aukščiausios teisinės institucijos teisėjui keliamus reikalavimus arba žinomi teisininkai. Nereikalaujama, kad būtų valstybės narės pilietis, gali būti ir 3-čios valstybės pilietis. Praktikoje kandidatais siūlomi buvę politikai, diplomatai, aukščiausi valstybės pareigūnai. Nuo 1933 metų yra susitarta, kad kiekviena valstybė narė siūlo o l teisėją. 6 gen. advokatai atstovauja didžiąsias valstybes, 3 yra siūlomi paeiliui nuo likusių valstybių. Teisėjai turi būti nepriklausomi nuo savo valstybes vyriausybės. Tai užtikrinama teisėjų pritarimo priimant sprendimu slaptumu. Negali užsiimti kita veikla išskyrus tuos atvejus kai gauna leidimą (užsiima akademine veikla - atstovauja teisininkų draugijose ir kt.). Sprendimai priimami balsų dauguma. Teisėju vyriausybės atšaukti negali. Dėl jų atleidimo sprendimą gali priimti tik teismas. Politinis spaudimas paprastai daromas valstybių visam TT, o ne atskiriems teisėjams. Teisėjų imunitetas - gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik vienbalsiai nusprendus visiems teisėjam. Panaikinus imunitetą, bylą gali nagrinėti toks nacionalinis teismas, kuris nagrinėja aukščiausių teisėjų bylas. Teisėjai ir gen. advokatai skiriami 6 metams, gali būti skiriami kitai kadencijai. Jie negali užimti jokių kitų pareigų išskyrus akademinę veiklą. Teisėjas, pabaigęs kadenciją, turi garbingai elgtis ir ateityje, nes pareigos laikymąsi užtikrina teisė atimti pensiją, kitas socialines garantijas. Gen. advokatų reikalavimai tokie pat kaip ir teisėjų. Atlyginimai ir garantijos irgi vienodos. Skirtumas tik jų funkcijos. Jų funkcija - pateikti bešališkai ir nepriklausomai savo išvadą dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Tai asmenys, kurie veikia kaip nepriklausomi teisininkai. Jie reikalingi tam, nes ETT sprendimai yra neskundžiami. Gen. advokatai teikia pasiūlymus ETT dėl bylos. Į jų nuomonę, kuri yra skelbiama viešai, yra atsižvelgiama. Teisėjai 3-iems metams renka teismo pirmininką. Jis kiekvienoje byloje skiria teisėją pranešėją. Pirmasis gen. advokatas renkamas l metams, kuris skiria kiekvienoje byloje gen. advokatą. Teismo pirmininkas vykdo: 3) teismines funkcijas - pirmininkauja posėdžiuose ir svarstymuose, kai vyksta plenariniai posėdžiai, ETT bylas nagrinėja pilna sudėtimi, nedalyvauja kolegijose; gali pats nagrinėti pareiškimus ir priimti sprendimus dėl "laikinųjų priemonių" taikymo; 4) administracines funkcijas - teismo darbo organizavimas, teismo atstovavimas išoriniuose santykiuose, teismui priskirto turto valdymas (kartu su sekretoriumi) ir kt. Teismo sekretorius renkamas visų teisėjų ir gen. advokatų slaptu balsavimu 6 metams. Atsako už teismo proceso taisyklių laikymąsi. Generaliniai advokatai - yra 9. Jų statusas panašus į teisėjų. .Analogiškos nuostatos dėl paskyrimo, atleidimo, kvalifikacijos. Jų funkcijos skiriasi nuo teisėju: posėdžiauja kartu su teisėjais kai nagrinėjami administraciniai klausimai. nedalyvauja priimant sprendimą. EB sutarties 166 str. -vienintelė nuostata, apibūdinanti gen. advokato funkcijas Išskiriami 3 modeliai: 5) gen. advokatai veikia kaip bendrijos advokatas - užtikrina bendrijų teisės laikymąsi. 6) yra analitikas (neutralus bylos analitikas). 7) veikia tiesiog kaip pirmos instancijos teisėjas, o .......... Teismo procesas Ieškinį pareikšti gali: 8) jei ieškinį pareiškia privatūs (fiziniai ir juridiniai) asmenys, tai byloje turi būti advokatas. 9) jei ieškinį reiškia valstybė, tai jis turi būti pareikštas per įgaliotą atstovą, kuris yra skiriamas konkrečiai bylai. Teismo pirmininkas skiria teisėją pranešėją. Iš pradžių vyksta susirašinėjimas (labai ilga rašytinė stadija). Po to yra sprendžiama ar reikia atlikti parengtinį tyrimą. Po to yra žodinis bylos nagrinėjimas. Bylos yra nagrinėjamos 3 ar 5 teisėjų. Kvorumas - 9 teisėjai. Reikalavimas - nelyginis teisėjų skaičius. Teismo posėdis (žodinė stadija) trunka neilgai. Išklausomas teisėjas pranešėjas, pasisako šalys, kalba gen. advokatas. Sprendimo priėmimas tariantis teisėjams ir jiems balsuojant. Visi teisėjai turi žinoti prancūzų kalbą, nes posėdžiauja tik teisėjai be vertėjų, tačiau tai niekur neįtvirtinta. Teismo kalbą ieškiniuose renkasi ieškovas, o jei ieškinį pareiškia EB, tai kalbą renkasi atsakovas. ETT sprendimas skelbiamas atvirame posėdyje, įsigalioja nuo paskelbimo. ETT sprendimas yra galutinis ir neapskundžiamas, tačiau jis gali būti peržiūrimas, kai: 10) suteikta teisė trečiosioms šalims per 2 mėnesius nuo jo paskelbimo oficialiame leidinyje ginčyti sprendimą tuo pagrindu, kad pažeidžia jos interesus. Iš esmės tai ieškinys dėl priimto sprendimo. Turi įrodyti, kad negalėjo pareikšti reikalavimų bylos nagrinėjimo metu; 11) sprendimo peržiūrėjimas dėl aplinkybių pasikeitimo -jų nežinojo ir jos yra esminės (paaiškėjus naujoms aplinkybėms). Gali kreiptis bylos šalys ne vėliau kaip 3 mėnesiai nuo paaiškėjimo dienos, bet ne daugiau 10 metų nuo sprendimo priėmimo; 12) bet kuri šalis, bendrijų institucija, net jei ir nebuvo šalimi, gali kreiptis dėl ETT priimto sprendinio paaiškinimo. Dėl klaidų ištaisomo turi būti pateiktas prašymas l mėn. bėgyje. Pirmos instancijos teismas, jo kompetencija. Įsteigtas 1988 m. prie ETT dėl krūvio sumažinimo, būtinybė specializuotis, tikslinama kompetencija. Pagrindas įsteigti - Bendrasis Europos aktas. Taryba priėmė sprendimą dėl pirmos instancijos teismo įsteigimo. 1989 m. rudenį šis teismas pradėjo veikti. Šio teismo kompetenciją nustatė Taryba. Iš pradžių teismas nagrinėjo ginčus tarp bendrijos institucijų ir tarnautojų, nuo 1989 m. konkurencijos bylas ir ginčus iš EAPB sutarties, nuo 1993 m. nagrinėja subsidijų ir antidempingo bylas. Jei ieškinius reiškia fizinis ar juridinis asmuo tai byla patenka į šį teismą. Administracinis aparatas ir paskyrimo tvarka tokia pati, tačiau teismo sekretorius yra kitas. Teismo sudėtis: 15 teisėju skiriami valstybių vyriausybių susitarimu. Kvalifikaciniai reikalavimai truputį žemesni, nes pakanka, kad atitiktų reikalavimus, kurie keliami valstybių teisėjams. Čia nėra generalinių advokatų, teisėjai dirba vieni. Tačiau gali būti. kai teisėjui konkrečioje byloje teisėjui gali būti pavesta atlikti gen. advokato funkcijas, jei tai yra tikslinga. Teisėjai yra skiriami 6 metams (kas 3 metai sudėtis atnaujinama). ES Tarybai abiejuose teismuose yra suteikta teisė vienbalsiai pakeisti teisėjų skaičių. Teisėjai dirba kolegijose. Nustatoma 3 arba 5 teisėjų sudėtis. Galioja slaptumo taisyklės. Teisėjai dirba pagal savo parengtas procesines taisykles, kurias tvirtina Taryba. Teismo sprendimas skundžiamas ETT, kai: 13) teismas buvo nekompetetingas, 14) padarytas žymus procesinis pažeidimas, kurio metu nukentėjo ieškovo interesai, 15) kitaip buvo pažeista ES teisė ETT gali pats nagrinėti arba perduoti nagrinėti iš naujo. 2.5. Audito rūmai (AR) Teisminių funkcijų nevykdo. Paskirtis - atlikti auditą (bendrijų finansinės veiklos kontrolę). Įsteigti padėti vykdyti biudžeto parlamentui. Jo nuostatos yra EB sutarties 246-248 str. Tai jauniausia institucija (neturinti savarankiškumo). AR buvo įsteigti 1975 m. Pradėjo veikti 1977 m., tačiau institucijos statusą įgavo 1993 m., įsigaliojus Mastricho sutarčiai. AR būstinė yra Liuksemburge. Aparate dirba apie 500 darbuotojų. AR susideda iš 15 narių, kuriuos skiria 6 metams ES Taryba, pasikonsultavusi su Euro parlamentu. Išskirtinumas - AR skiria kita institucija. Reikalavimai: galėjimas dirbti kontrolės įstaigose, kurie turi darbo patirtį audito srityje (kvalifikacija + patirtis). Nėra reikalavimo dėl pilietybės, dėl atstovavimo valstybių-narių, bet praktiškai pateikia po l kandidatą asmenis, atitinkančius reikalavimus tokiai institucijai ar einantis panašias pareigas savo valstybėje. Jie yra nepriklausomi nuo kitų ir savo valstybių, negali verstis kita veikla. Pasibaigus kadencijai tolesnis pasirinkimas yra ribojamas. Pradeda dirbti duodant priesaiką. Audito narį gali atleisti iš pareigų nesibaigus kadencijai tik TT Audito Rūmų teisimu. Gali arba atleisti iš pareigų arba taikyti kitas sankcijas. AR nariams taikomos privilegijos ir imunitetai tokie pat kaip ir TT teisėjams. AR iš savo narių renka pirmininką 3 metams, auditorių kadencijos neribojamos. Dirba arba visu sąstatu (15 nariu) arba atskirais atvejais sprendimus gali priimti 3-5 narių kolegijomis. .AR personalas nėra skaitlingas, todėl jie gali pasitelkti kitų finansinių institucijų pagalbą (ypač kai atlieka patikrinimus vielose). Pirmininkas atstovauja AR santykiuose su kitomis institucijomis, trečiaisiais asmenimis, organizuoja AR kolegijų darbą. Pagrindinės funkcijos uždaviniai): 16) vykdyti bendrijų veiklos finansinę kontrolę (pajamų ir išlaidų kontrolė visoje bendrijoje ar institucijose) 17) jie padeda įgyvendinti kontrolės funkcijas biudžeto vykdymo srityje. Teikia Tarybai apie sąskaitų patikimumą ir tom sąskaitom grindžiamų sandorių teisėtumą. Vienas iš pagrindiniu AR darbu - kasmetinis ES biudžeto auditas. Rezultatai pateikiami EP. Pranešimu remiasi EP tikrindamas, vertindamas komisijos darbą. Audito rūmai turi teisę tikrinti visus pajamų ir išlaidų dokumentus: 18) tikrina ar dokumentai atitinka teisės aktu reikalavimus apskaitai, tikrina jais grindžiamu santykių teisėtumą; 19) tikrina ar tinkamai ir racionaliai naudojamos lėšos. Tikrinant šiuos dokumentus audito rūmai turi teise pareikalauti iš bendrijos institucijų ir nacionaliniu institucijų, kurioms patikėta valdyti bendrijos lėšas, o taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų, kuriems buvo atliktos išmokos iš bendrijos biudžeto. Tuo tikslu gali įeiti ir į patalpas ir atlikti būtinus patikrinimus. Daug bendrijos lėšų tvarkomos decentralizuotai. Išmokos, kurios gaunamos iš biudžeto ir iš įvairių fondų, iš esmės yra tvarkomos nacionalinių institucijų. Šias lėšas tvarko ne tik valstybės narės, bet ir šalys kandidatės. Jos gauna paramą iš įvairių fondų ir audito rūmai turi teisę tikrinti kaip naudojamos lėšos. Amsterdamo sutartis įtvirtina nuostatą dėl AR ir nacionalinių finansinių institucijų bendradarbiavimo atliekant patikrinimus, tačiau išlaikomas jų savarankiškumas (netampa AR funkcijų vykdytojomis). Audito rūmai sudaro daugiametę darbo programą. Ir visas veiklos sritis tikslina kas 4-5 metai. Darbo plane yra numatomi ir specialūs patikrinimai, pvz.: 1997 m. dėl turizmo politikos ir jos skatinimo, dėl Europos Parlamento humanitarinės pagalbos. Amsterdamo sutartimi audito rūmams suteikta teisė kontroliuoti lėšas bendrijos užsienio teisingumo ir vidaus politikos srityse. Po Amsterdamo sutarties išsisprendė ginčas tarp audito rūmų ir Europos investicijos banko. Svarbu ir tai, kad audito rūmai turi teisę kreiptis į teismą po to, kai nustato, kad Komisija netinkamai valdo lėšas, nevykdo įsipareigojimų. Ar vaidmuo didėja, ryšium su ES plėtimusi, kas sukels būtinybę dar griežčiau kontroliuoti lėšas. Kiti (konsultaciniai) organai Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, (steigtas 1958 m. Jis formuojamas iš įvairių ekonominių ir socialinių Visuomenės grupių atstovų: gamintojų, žemdirbių, prekybininkų, transporto darbuotojų ir kt. Apima 3 grupes: • darbdavių, • darbuotojų, • kitus interesus atstovaujanti grupė (smulkūs gamintojai, vartotojai ir kiti). Šio komiteto narius skiria Taryba vienbalsiai iš tų asmenų, kurių kandidatūras pateikia valstybės narės. Turi būti pateikta 2 kartus daugiau kandidatų. Skiria 4 metams. Šiuo metu yra 222 nariai. Tarp valstybių narių paskirstoma pagal gyventojų skaičių. Komiteto nariai neatstovauja savo valstybių ir yra nepriklausomi. Darbo organizavimas. Turi savo pirmininką renkamą 2 metams. Yra spec. skyriai ir dirba pagal vidaus reglamentą. Pagrindinis uždavinys - konsultuoti Tarybą. Komisiją ir Parlamentą tais klausimais, kurie gali paliesti atskirų ekonominių, socialinių grupių interesus. Konsultuoja dėl rengiamų teisės aktų projektų, numatyti atvejai kada Komisija ir Taryba privalo konsultuotis, o taip pat suteikta teisė pačiam komitetui pateikti savo nuomonę. Vaidmuo. Jis yra konsultacinio pobūdžio ir į išvadas neprivalo atsižvelgti minėtos institucijos. Tačiau, jei buvo privaloma gauti išvadą ir negavo, tai laikoma esminiu procedūriniu pažeidimu ir yra pagrindas panaikinti teisės aktą. EB sutartis numato, kad Taryba ar Komisija gali nustatyti terminą (ne trumpiau kaip mėnuo) ir jei per nustatytą laiką komitetas nepateikia nuomonės, tuomet Komisija ir Taryba gali veikti ir nesant tos nuomonės ir šiuo atveju nebus procedūrinio pažeidimo. Jei buvo konsultuotasi su komitetu, tai turi būti pažymėta teisės akte. Visos minėto komiteto nuomonės spausdinamos specialiame biuletenyje. Regionų komitetas. {steigtas Mastrichto sutartimi. Esmė yra ta. kad po Mastrichto sutarties daug dėmesio skiriama regioniniai politikai, siekiant suvienodinti tiek valstybių, tiek valstybių narių sąlygas užimtumo, gyvenimo lygio prasme. Ir buvo nuspręsta įkurti komitetą, kuris patartų minėtais klausimais. Šis komitetas sudarytas iš regioninių ir vietos valdžios institucijų valstybių narių atstovų. Skiriama 4 metams tokia pat tvarka kaip ir į aukščiau minėtą komitetą, t. y. Taryba turi skirti vienbalsiai. Viso 222 nariai. Apribojimas: regiono komiteto nariu negali būti Europos Parlamento narys. Turi savo pirmininką, renkamą 2 metams, darbo vidaus reglamentą, dirba komisijose pagal atskiras sritis. Konsultavimosi procedūra analogiška. Numatyti atvejai kai Taryba ir Komisija privalo konsultuotis. Tai žemės ūkio politikos srityje, taip pat socialinės politikos, užimtumo klausimais, jaunimo profesinio mokymo, sveikatos apsaugos ir aplinkos apsaugos klausimais. Tais atvejais, kai Taryba ar Komisija konsultuojasi su socialiniu komitetu, ji privalo informuoti ir regionų komitetą, kuris gali pateikti savo nuomone. Jei to nesilaiko yra pagrindas teisės akto panaikinimui. Yra ir kitos sritys kur yra konsultaciniai organai: trečiame ramstyje - koordinacinis komitetas ir kt. Europos investicijų bankas. Iš vienos pusės t. y. kaip bendrijų institucija, o iš kt. pusės t. y. bankas, nes veikia pagal bankininkystę reglamentuotus teisės aktus. Bendrijos sutartis bankui suteikia juridinio asmens teises ir laikoma kaip nepriklausoma viešoji institucija bendrijos rėmuose. Veiklą reglamentuoja bendrijos sutarties nuostatai ir banko statutas. Banko buveinė Liuksemburge, nuolatinis biuras Briuselyje. Pagrindinis banko tikslas - prisidėti prie subalansuotos ir tolygios bendrosios rinkos plėtros bendrijos interesų labui. Priemonės: kapitalo rinka ir savos lėšos, kurios naudojamos ne pelno principu. Savo lėšos: įstatinis kapitalas - valstybių narių įnašai (šiuo metu 100 mlrd. EURU).Be to iš valstybių narių bankas gali imti kreditus, o taip pat banko imamos paskolos kapitalo rinkoje. Bankas savo uždavinius vykdo teikdamas paskolas ir garantijas projektų finansavimui. Yra šie projektai: 1)projektai, numatantys mažiau išsivysčiusių regionų plėtrą: 2) Įmonių modernizavimo. pertvarkymo projektai. Sąlyga: tik tuo atveju, kai netikslinga finansuoti atskirų valstybių narių lėšomis: 3) kiti svarbūs valstybėms narėms projektai, kurių dėl masto neapsimoka finansuoti vien valstybių nariu lėšomis. Paskolos teikiamos tiek valstybėms narėms, tiek privatiems subjektams finansuoti projektus, kurie įgyvendinami Europinėje teritorijoje. Paskolos teikiamos su ta sąlyga, kad yra ir kiti finansavimo šaltiniai. Jei paskola teikiama subjektui, kuris nėra valstybė narė, tai reikalaujama atitinkamos garantijos. Tai dažniausiai būna valstybės garantija. Valdymas. Struktūra. 1) valdytojų taryba - susideda iš valstybių narių pareigūnų, dažniausiai finansų ministrų. Jie sprendžia esminius klausimus: įstatinio kapitalo padidinimą, atskirų projektų finansavimo suteikimą. Balsuojama panašiai kaip Taryboje. Tačiau, kai reikalaujama balsų daugumos, tai dauguma turi atstovauti 50% įstatinio kapitalo. 2) direktorių valdyba - sudaro 25 direktoriai ir 13 pakaitinių, kuriuos skiria valdytojai 5 metams. Praktiškai jie įgyvendina , valdytojų sprendimus ir savo veikloje yra nepriklausomi tiek nuo bendrijų institucijų, tiek nuo valstybių narių. 4) valdymo komitetas - kolegialus vykdomasis organas, kurį sudaro pirmininkas, 6-7 pavaduotojai. Valdymo komiteto pirmininkas yra ir banko prezidentas. Valdymo komitetą 6 metams skiria s-aldytojai direktorių valdybos teikimu ir atsako už sprendimu dėl paskolų teikimo ir ėmimo projektų rengimą. Vėliau sprendimu projektus teikia valdybai ir kontroliuoja kaip įgyvendinami tie sprendimai. Iš esmės sprendimus dėl paskolų priima direktorių valdyba, pasiūlius valdymo komitetui. Bankas turi gauti suinteresuotų valstybių ir Komisijos nuomonę. Jei Komisijos nuomonė yra neigiama, tai paskola gali būti ir nesuteikiama. nebent sprendimą priimtu vienbalsiai. Tai reiškia, kad Komisijos paskirtas atstovas nebalsuoja. Paskolos teikiamos ilgalaikės stambiems projektams iki 15 metų, kitiems projektams iki 10 metų. Valdytojų ir direktorių valdybos sprendimai patenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją. Taip pat Teismas gali nagrinėti bylas pagal arbitražinę išlygą sutartyse tarp banko ir jo paskolų gavėjų arba tarp banko ir jo paskolų teikėjų. Nepainioti su Europos investicijų fondu. Jis įsteigtas- teikti garantijas transeuropiniams projektams. Ir Europos investicijų ba^Vas yra pagrindinis jo akcininkas. Europos investicijų bankas teikia ne tik paskolas, bet ir garantijas, o Europos investicijų fo. 3s tik garantijas. 2.6. Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etapai ir jos institucijos. Ekonominė pinigų sąjunga, tai nėra savitikslis dalykas, o kaip viena iš priemonių Europos Sąjungos ir Bendrijų tikslams pasiekti. Ši sąjunga įtvirtinta Mastrichto sutartimi, tačiau nereiškia, kad nebuvo bandymų ją kurti ir anksčiau. Pirmieji bandymai 1971-1972 m., kai buvo priimtos rezoliucijos dėl tokios sąjungos kūrimo. Tačiau tuometinės aplinkybės padarė šį uždavinį neįgyvendinamą. Tai 1979 metais, kai buvo įvesta Europos pinigų sistema ir vienetas EKIU. Tačiau konkrečiai priimtas 1989 m. Europos Tarybos susitikime Madride, kur Taryba pritarė Komisijos pasiūlymams dėl šios sąjungos pasiekimo per 3 stadijas: I. 1990 07 01-1993 12 31. Numatė priemones ekonominiame lygyje: vidaus rinkos sukūrimas; regioninės struktūrinės politikos stiprinimas; įvedama naujų procedūrų nacionalinių politikų koordinavimui. Pinigų politikos lygyje: kapitalo judėjimo liberalizavimas; EKIU panaudojimas atsiskaitymams. II. 1994 01 01 - 1998 12 31. Pereinamas laikotarpis siekiant sukurti institucinę sistemą3 stadijai. Ekonominiame politikos lygyje: toliau stiprinamos valstybių narių vykdomos ekonominės politikos priežiūros priemonės, tačiau netaikomos sankcijos. Pinigu politikos lygyie: pinigų politika dar liko valstybių narių žinioje, tačiau jau rengia savo centrinius bankus perėjimui prie bendros pinigų politikos ir įsteigtas Europos pinigų institutas, kuris turėjo koordinuoti valstybių narių centrinių bankų koordinavimą ir valstybių narių vykdomą politiką. Buvo įsteigtas Europos pinigų institutas. -Kada bus perėjimas į 3 etapą turėjo nuspręsti Taryba, o jei nenuspręstų, tai 1999 01 01 turėjo prasidėti trečias etapas. Anksčiau nepavyko pereiti į šį etapą ir todėl antras tęsiasi iki 1999 0101. Antrojo etapo pabaigoje įvyko pasirengiamieji darbai trečiam etapui: • priimtas Tarybos sprendimas dėl bendros būsimos valiutos pavadinimo "EURO"; • patvirtintas EURO įvedimo planas: • patvirtinti banknotu ir monetų nominalai. Taip pat šioje pasirengimo stadijoje 1998 06 01 įsteigtas Europos centrinis bankas, kuris pakeitė Europos pinigų institutą. O iki to laiko Taryba, remdamasi Komisijos informaciją, priėmė sprendimą dėl valstybių, kurios atitinka nustatytus konvergencijos kriterijus perėjimui į trečią etapą. 1998 06 01 nusprendė, kad 11 valstybių, o neatitiko Graikija. Švedija. Švedija neatitiko kitų sąlygų, o ne dėl konvergencijos kriterijų, t. y. reikalavimų centriniam bankui. Jungtinė Karalystė ir Danija nebuvo vertinamos, nes jos pareiškė, kad nedalyvaus trečiame etape. III. Nuo 1999 01 01. Ekonominiame politikos lygyje: vykdoma valstybių nariu ekonominės politikos koordinavimas, priežiūra ir taikomos sankcijos. Pinigų politikos lygyje: vykdoma bendra pinigų politika: praktiškai įvedamas EURAS kaip bendra valiuta; nuo 1999 01 01 atsiskaitoma EURU pavedimais, o nuo 2002 01 01 i apyvarta bus išleisti banknotai ir monetos, o nuo 2002 07 01 nacionalinė valiuta turės būti išimta iš apyvartos. Trečioje stadijoje tos valstybės narės, kurios neatitinka reikalavimu traktuojamos kaip valstybės narės su išlyga. Jos turi savo nacionalinę valiuta ir nelaikomi Europos centrinio banko sprendimai. Tačiau kas dveji metai šiose valstybėse situacija peržiūrima. Jungtinė Karalystė ir Danija išlaiko savo pinigu politika. Jungtinė Karalystė faktiškai išlaiko centrinio banko statusą. Ji išsiderėjusi daug nuolaidų šioje srityje. Ekonominės Sąjungos institucijos: Funkcijos: Komisija ruošia rekomendacijas dėl valstybių narių ekonominiu politiniu gairių. Taryba paruošia bendrųjų gairių projektą. ET formuluoja savo išvadą. Šių rekomendacijų nevykdymas esant tam tikroms sąlygoms gali turėti atitinkamas teisines pasekmes. Priėmus rekomendacijas jų kontrolę atlieka taryba. Čia nustatomos daugiašalės priežiūros mechanizmas: valstybės-narės teikia komisijai informaciją, komisija ją tiria, jei nustato, kad neatitinka gairių - teikia pranešimus tarybai. Taryba vėl teikia rekomendacijas valstybei-narei ir jai ji nesiima priemonių, rekomendacijas taryba gali paskelbti ir viešai. Apie priežiūros rezultatus informuojamas ir Parlamentas. Apribojimai: Valstybių-narių valdžios institucijoms - draudimai pernelyg Įsiskolinti bei naudotis privilegijomis dėl savo finansinių įstaigų paslaugų, biudžetinės padėties kontrolė valstybėse-narėse vykdo komisija, kuri vertina biudžeto deficitą, valstybės skolą. Jei nustato pernelyg didelį biudžeto deficitą. taryba po eilės įspėjimų ir rekomendacijų gali taikyti valstybei-narei šias priemones: 1. pareikalauti, kad ji prieš išleisdama obligacijas ar vertybinius popierius paskelbtų Tarybos nurodytą papildomą informaciją, 7 gali pasiūlyti EIB peržiūrėti jo paskolų politiką tokios valstybės-narės atžvilgiu, 3.pareikalauti, kad valstybė-narė įneštų atitinkamo dydžio neduodantį palūkanų indėlį 4 gali skirti baudas. Pinigų sąjungos institucijos: Il-je stadijoje įsteigtas Europos pinigų institutas (EPI). Jis nustojo veikti kai buvo įsteigtas Europos centrinis bankas (ECB). II-je stadijoje įsteigtas pinigų komitetas, kurį Hl-je stadijoje pakeitė Ekonomikos ir finansų komitetas (ECOFIN). Taip vadinama ir taryba, kuri renkasi ekonomikos ir finansų lygyje. ECBS (sistema) ECB Valdančioji Taryba Centriniai bankai Vykdomoji valdyba CB pirmininkai 4 nariai ECB prezidentas viceprezidentas Bendroji (genera linė) Taryba Bendroji Taryba sudaroma tais atvejais, kai pinigu sąjungoje dalyvauja tos valstybės narės, kurioms padaryta išlyga. Valdančioji taryba susideda iš: 1.Vykdomosios valdybos narių. Viso 6 nariai: 4 nariai, prezidentas ir viceprezidentas; jis skiriami bendru valstybių-narių vyriausybių susitarimu pagal Tarybos rekomendaciją. Reikalavimai nariams: būti valstybių narių pilietybės, skiriami iš autoritetingų bankininkystės srities specialistų. Kadencija - 8 metai.Šios sistemos institucijoms (ECB, nac. Centriniam bankams ir kt.) taikomas nepriklausomybės reikalavimas: nepriklausyti nei nuo bendrijų institucijų nei nuo nacionalinių vyriausybių. 2. nacionaliniu centrinių bankų pirmininkų. ECB -juridinis asmuo. ECBS pagrindinis tikslas - palaikyti kainų stabilumą. Uždaviniai: 1. įgyvendinti bendrijos pinigų politiką. 2."T;kdjti užsienio valiutų keitimo operacijas, 3."Raikyti ir valdyti valstybių-narių užsienio valiutos atsargas, 4. užtikrinti mokėjimo sistemų sklandų darbą. 5. gali vykdyti tam tikrų finansinių įstaigų kontrolę (išskyrus draudimo įstaigas). ECB turi išimtinę teisę įgalioti leisti bendrijoje banknotus. ECB priimami teisės aktai: 1. reglamentai - tiesioginio taikymo aktai, privalomi valstybėms-narėms, o taip pat fiziniams ir juridiniams asmenims; 2. sprendimai - taip pat privalomi. 3. neprivalomo pobūdžio-rekomendacijos ir nuomonės. Už reglamentu ir sprendimų nevykdymą gali būti skiriamos baudos. ECB yra pavaldus ETT jurisdikcijai. ETT gali peržiūrėti banko priimamus teisės aktus, jų teisėtumo požiūriu, taip pat nagrinėti ieškinius, pareikštus bankui dėl jo neveikimo. Santykiai su kitomis institucijomis Tarybos pirmininkas, kiti nariai gali dalyvauti ECB valdybos tarybos posėdžiuose, bet neturi balsavimo teisės. ECB turi kasmet pateikti pranešima apie CB sistemos veiklą ir pinigų politiką. Ekonomikos ir finansų komitetas (ECOFIN) Tai patariamasis organas. Kiekviena valstybė narė ir ECB skiria ne daugiau kaip po 2 narius. Pagrindinė funkcija - reguliariai informuoti tarybą ir komisiją apie valstybių narių ir bendrijos ekonominę finansinę padėtį bei santykiuos su trečiosiomis šalimis: reguliariai tini padėtį laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimo srityje ir pateikti nuomonę tarybai ir komisijai tais atvejais kai trečioje stadijoje yra valstybių narių kurioms daroma išlyga, prižiūri jų finansų ir mokėjimų sistemą ir reguliariai praneša apie jos būklę tarybai ir komisijai. 3. Europos Sąjungos institucijų veiklos sritys ir formos 3.1 Kompetencijos pasidalinimas tarp Europos Sąjungos ir jos valstybių narių. Suverenių teisiu perdavimo pasekmės valstybei 1. Valstybės narės tose srityse, kurios papuola į bendrijų kompetenciją, išlaiko apribotą reguliuojamą teisę. 2. Perdavimas įpareigoja pakeisti nacionalinius teisės aktus, jeigu jie prieštarauja bendrijų teisei - automatiškai nenustoja galioti. 3. Teisių perdavimas bendrijoms yra negrįžtamas. Net jeigu bendrijos nevykdo tų funkcijų, kurios patikėtos bendrijų sutartimis, tai nereiškia, kad jos praranda teises tose srityse. Valstybės narės gali imtis priemonių numatytų EB sutarties 5 str. iki tol. Kol bendrija vėl pradės veikti. Kompetencijos pasidalinimo klausymas, kai sprendinius taryboje pradėta priimti kvalifikuota balsų dauguma. Bendrijos yra tarptautinės organizacijos. Joms būdinga tai, kad jos neturi universalios (bendrosios ) kompetencijos. Kompetenciją suteikia 3 sutartimis. Bendrijos turi ribotą (specialią, priskirtą - atributed competence) kompetenciją. Bendrija įgyvendina teises, kurių apimtis priklauso nuo nuostatos sutarties. EB sutarties 6 str. draudžia diskriminaciją pilietybės pagrindu, tai negali priimti akto draudžiančio diskriminaciją kitu pagrindu. Praktikoje Europoje Teisės teismas nėra panaikinęs nei vieno akto tuo pagrindu, kad EB nėra kompetentinga. Labai svarbu koks pagrindas yra numatomas sutartyje, taip pat ar tinkamas pagrindas parinktas. Specialiosios kompetencijos koncepcija privedė prie teisių išplėtimo srityse, numatytose sutartyse. 3 pagrindai: 4. sutartimi bendrijoms buvo suteikta teisė leisti teisės aktus tam tikroje politikos srityje; 5. Sutartimi bendrijoms buvo suteikta teisė leisti teisės aktus konkrečiais klausimais; 6. sudėtingiausias - bendrijų teisė priimti teisės aktus vidaus rinkos sukūrimui ir sutarties tikslams pasiekti. Vidaus rinkos sukūrimas - EB sutarties 100. 100 str. Bendrijų institucijos buvo tiesiogiai įgaliotos leisti teisės aktus susijusius su vidaus rinkos reguliavimu - pateko ir turizmas, nors pirminėse sutartyse to nenumatyta. Kitas straipsnis turėjęs labai svarbią įtaka plėtimuisi bendrijų - EB sutarties 235 str. - suteikia bendrijoms teisę imtis reikalingų priemonių siekiant tikslų , kai sutartis nenumato reikalingų įgaliojimu. Kadangi bendrijų institucijos įgavo galimybę remiantis bendrijų tikslais leisti teisės aktus, todėl svarbūs bendrijos tikslai (EB sutarties 2 str.) suformuluoti gana plačiai. Nuo 70 metų remiantis šiuo straipsniu, vis dažniau pradėta daryti nuorodą į 235 str.. Tai ypač siejosi su aplinkos apsaugos klausimais. Direktyva dėl laukinių paukščių išsaugojimo priimta dėl gyvūnijos išsaugojimo tikslų. Šiuo metu bendrijos teisės išsiplėtė tik, kad kiekviena nacionalinės teisės sritis gali būti veikiama bendrijų teise. Bendrija medicinos etikos ar šeimos srityje gali imtis priemonių tik tada kai skirtumai sudaro kliūtis funkcionuoti bendrajai rinkai. Kitas kompetencijos plėtimo būdas - Teisingumo Teismo, išdėstyta 235 str. "nuomonių teisė", doktrina. Tai tokios teisės, be kurių pirminė teisė neturėtų jokios prasmės arba negalėtų būti veiksmingai įgyvendinta. Kai egzistuojanti teisė neįvardina visų priemonių būtinų jos įgyvendinimui, preziumuojama, kad teisė imtis tokių priemonių yra numanoma. Vėliau ši doktrina buvo ypatingai taikoma pagrindžiant bendrijų kompetenciją išorinėje srityje (nes sutartys čia numatė kompetenciją tik labai ribotais atvejais): kadangi bendrijai numatyta daug įvairių tikslų, kurių neįmanoma paveikti vien vidinėmis priemonėmis. Mastrichto sutartis suteikė dar vieną galimybę perkelti kompetenciją iš valstybių narių į bendrijos lygmenį neperžiūrint sutarties. Taryba, vienbalsiai nutarusi, gali spręsti tam tikrus klausimus , vadovaujantis EB sutarties 1000 C str. Kompetencijos išplėtimą atspindi ir teismo formuluotės. Nuo 9 dešimtmečio "valstybės narės apribojo savo teises vis platesnėse srityse". Bendrijos kompetencija ribojantys faktoriai: 7. reguliavimo teisė suteikiama sutartimi. Jei veiksmas, kurio imasi bendrija, nepatenka į jos tikslus ar kažkokį kitą pagrindą, bendrija jo imtis negali. 8. Pati atskirų straipsniu redakcija riboja jų teisiu įgyvendinimo apimtį (pvz. EB sut. 128 str.) 9. Bendrija, jos institucijos negali pačios peržiūrėti sutarties siekiant įgauti daugiau teisių. Tai lieka valstybių narių prerogatyva. Valstybės narės daug tiesių sukonkretino ir numatė sutartyse. Siekiant konkretumo, aiškumo šiose srityse. Subsidiarumo ir proporcingumo principas Subsidiarumo principas - EB sutarties 3b str. srityse, kurios nepatenka į jos išimtinę kompetencija, bendrija, vadovaujantis subsidiarumo principu veikia tik tada kai pasiūlytas veiksmas negali būti valstybių narių tinkamai įvykdytas ir dėl veiksmo masto ir poveikio bendrija ji atliktu geriau. Iš esmės subsidiarumo koncepcija, pagal kurią įgalinimai turi būti paskirstyti tokiu būdu. kad valdymas vyktų lygmenyje, esančiame arčiausiai individo. Doktriną išvystė Akvinietis. Vėliau atsispindėjo įvairiuose bažnytiniuose dokumentuose. Plačiausia prasme ši koncepcija atspindi santykį tarp individo ir visuomenės: visuomenės pagrindas yra individas, o jų susivienijimai yra subsidiarūs individo atžvilgiu. Bendrijų mastu šis principas minimas 1975 metų Komisijos pranešime Dėl ES. Vėliau - Europos Parlamento paruoštame 1984 metų sutarties Dėl ES įsteigimo projekte. Komisijos pranešime šis principas nebuvo siūlomas kaip sutarties nuostata ( o tik kaip principas, kuriuo vadovaujantis būtų pibrėžta kompetencija). EP-o projekte buvo aiškiai nurodytos sritys, kuriose veiks ir ES, ir valstybės narės (konkuruojanti ompetencija). Subsidiarumo principas - tik konkurencija kompetencijai. Todėl skirtingos bendrijų institucijos skirtingai vertina ir traktuoja išimtinės kompetencijos klausimą. Pvz. Komisijos - bendra ėmės ūkio politika (ir kt.) patenka į išimtinę kompetenciją. Komisija laiko, kad jei sutarties nuostatos suteikia bendrijoms teisę eikli ir jos jau nustatė privalomas taisykles, dėl ko valstybės - narės prarado teise savarankiškai veikti, tai ir tie klausimai patenka j šimtinę bendrijų kompetenciją. Taryba linkusi išimties kompetencijos klausimą aiškinti siauriau: ne visi klausimai susiję pvz. su vidaus rinkos reguliavimu socialiniu mokesčių klausimai) patenka į išimtinę bendrijų kompetenciją. Bendroji rinka - 4 pagrindinių laisvių įgyvendinimas, odei siūloma. Kad faktiškai nustatyti ar tam tikras klausimas patenka į išimtinę bendrijos kompetenciją, reikia analizuoti sutarties nuostatas 2 aspektais: l )kokia teisė suteikiama bendrijai ir kokia numatoma jos įgyvendinimo forma; 2)kokia apimtimi tolia leidžiama veikti valstybėms narėms priėmus bendrijos lygyje atitinkamą aktą. Šiuo požiūriu ne visos veiklos sritys yra vienodos. Pagal bendrijų ir valstybių narių vaidmenį išskiriame: 10. bendra politika (žemės ūkis, prekybos, transporto srityje - kur bendrijoms priklauso dominuojantis vaidmuo); 11. politika. Tai sritys, kuriose veikia tiek bendrijos, tiek valstybės narės (socialinė apsauga, aplinkos apsauga). Jos naudojasi mišria kompetencija. 12. Indėlis į politiką. Tai švietimo, mokymo , sveikatos apsaugos, vartotojų apsaugos sritys, kur atsakomybę didžiąja dalimi prisiima valstybės narės, o bendrijos tik prisideda prie šių sričių vystymo. Bendrija gali imtis skatinančiųjų priemonių. Šiuo metu išimtinės kompetencijos ribos gali būti nustatomos tik nagrinėjant konkrečius straipsnius, pvz. 118 str. Proporcingumo principas. EB sutarties 3b str. 3d - bendrija negali imtis jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant nustatytų šioje sutartyje tikslų. Šis principas nustato du momentus: 13. kokia teisinė priemonė turi buri naudojama. Pirmenybė teikiama laisvesnio pobūdžio reglamentavimui (jei galima klausimą sureguliuoti direktyvų lygyje, nebūtina priimti reglamento); 14. pirmenybė teikiama bendro pobūdžio priemonėms prieš detalias. Jei visi klausimai nurodyti sutartyje, priskiriami išimtinei bendrijų kompetencijai, tai neįmanoma taikyti proporcingumo principo. Subsidiarumo principas turi ir kitą aspektą: juo remiantis galima ginčyti vienu ar kitu klausimu priimtą bendrijų lygiu aktą (jo teisėtumą). 1993 metu spalio 25 dieną tarpinstitucinis susitarimas tarp EP komisijos ir Tarybos dėl procedūrų, įtvirtinančių Subsidiarumo principą. Amsterdamo sutartyje (protokole dėl Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo) Subsidiarumo principo taikymo klausimai jau nustatyti valstybių narių taikymo lygyje. Bet kuriame bendrijų teisės akto projekte, nurodant priėmimo priežastis, būtina jas pagristi ir Subsidiarumo ir proporcingumo principų požiūriu. Siekiant pateisinti bendrijos veiksmą, turi būti įvykdytos abi Subsidiarumo principo sąlygos: 1. valstybė pati negali atlikti; 2. bendrija gali atlikti greičiau; Siūloma atsižvelgti į: 1. tam tikras svarstomas klausimas yra tarpnacionalinio pobūdžio 2. Vien tik valstybių narių veiksmai prieštaraus sutarčių reikalavimams ar iš esmės pažeis valstybių narių interesus. 3. Veiksmas bendrijos mastu sukels pagal savo pobūdį ar pasekmes aiškia naudą lyginant su veiksmais valstybių narių lygmenyje. Akcentuojama būtinybė kuo daugiau iniciatyvos suteikti valstybėms narėms įgyvendinant bendrijų teisės aktus (pasirikti formas ir metodus). Papildomi įpareigojimai komisijai: prieš pasiūlant teisės akto projektą, plačiai konsultuotis su įvairiomis socialinių sluoksnių, profesinių sluoksnių grupėmis ir kur tai tinkama informuoti apie tokių konsultacijų rezultatus, išskyrus ypatingos skubos ar konfidencialumo atvejus: pagrįsti numatomas priemones Subsidiarumo požiūriui pridedant aiškinamuosius memorandumus: ruošiant teisės aktu projektus, atsižvelgti į tai, kad būtu maksimaliai mažinama bet kokia finansinė ar administracinė našta, tenkanti bendrijos valstybių narių institucijoms, fiziniams ir juridiniams asmenims. Kasmet patikti ataskaitą apie Subsidiarumo principo įgyvendinimą Europos tarybai, Europos Parlamentui ir Tarybai: taip pat siunčiama patariamiesiems organams (ESRK ir PK) Taryba ir EP turi teisę sprendiniu priėmimo procese tikrinti ar Komisijos pasiūlyti teisės aktų projektai atitinka Subsidiarumo ir proporcingumo principus. Ieškiniai dėl Subsidiarumo ir proporcingumo principo taikomo žynybingi Teisingumo Teismui. Teisės aktų leidimo procesas Teisės aktų leidimo tvarka pagal bendrijų sutartis Vieningos tvarkos nėra. Procedūros - skirtingos. Komisija nurodė, kad galima aptikti apie 22 procedūras. Nėra objektyvių kriterijų pagal kuriuos būtu galima teisės akto priėmimą tam tikru klausimu priskirti vienai kuriai nors procedūrai. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti konkrečias sutarties nuostatas. Patogumo dėlei galima išskirti 3 modelius (kriterijai - Parlamento vaidmuo teisės aktų priėmimo procese): • konsultacinė procedūra ("senoji"), ji buvo numatyta Romos sutartoje - tai pirminė procedūra. Esmė: sprendimą priima Taryba kvalifikuota balsų dauguma arba vienbalsiai, veikdama pagal komisijos pasiūlymą ir ten kur reikalauja sutartis, pasikonsultavusi su Parlamentu ar kitomis sutartyje numatytomis institucijomis. • įvedė VAE siekdamas sureikšminti Parlamento vaidmenį - bendradarbiavimo procedūrą; • Naujausia Įvesta Mastrichto sutartimi, suteikiant dar daugiau teisių Parlamentui - Tarybos ir parlamento bendro sprendimo procedūra, kuri toliau modifikuojama Amsterdamo sutartimi. Bendra šioms procedūroms tai. kad visur būtinas Komisijos pasiūlymas. Ji išlaiko ir savo kontrolę pasiūlymo atžvilgiu iki pat kito priėmimo, tai yra bet kurioje stadijoje gali atšaukti ar pakeisti pasiūlymą. Jei taryba priimdama teisės aktą. jį modifikuoja, turi jį priimti vienbalsiai. Kai kurių sutarčių nuostatos nukrypsta nuo šių modelių. Dažniausiai srityse, kurios susijusios su instituciniais pertvarkymais, o taip pat su pinigų ir ekonominės sąjungos kūrimu. EB sutarties 213 str. numato sąlygas pagal kurias komisija renka statistinę informaciją. 217 str., nustato institucijų naudojamas kalbas. Labai retai EB sutartis numato, kad teisės aktus gali priimti vien komisija (pvz. 90 str. 3 dalis) - komisija gali leisti direktyvas ir priimti sprendimus įgyvendinant 90 straipsnio nuostatas. 48 str. 3 dalis: Komisijai pavesta leisti reglamentui pagal kuriuos darbuotojai, pasibaigus jų terminui valstybėje narėje, gali joje pasilikti. Yra nemažai sričių, kur teisės aktai priimami vien Taryboje Komisijos pasiūlymu (be konsultacijų su Parlamentu). Tai nėra nesvarbios sritys, pvz. laisvas darbuotojų judėjimas. 103 str. 2 dalis - suteikia tam tikrą valstybei narei finansinę pagalbą. Tais atvejais, kai nenustatytos konsultavimasis su Parlamentu, dažniausiai taryba sprendimus privalo priimti vienbalsiai. Yra atvejų, kai pasiūlymą pateikia ne komisija, o kita institucija, pvz. 168 str. a - dėl bylų perdavimo I.instancijos teismui: iniciatyvą siūlyti tokius teisės aktus turi Teisingumo Teismas pagal 138 str. pasiūlymus dėl vieningos rinkimų tvarkos įvedimo gali pateikti Parlamentas. Konsultacinė procedūra. Ji - pati pirminė. Ji populiari ir dabar. Pagal naujausias nuostata, taikant šią procedūrą. Taryba sprendimus turi priimti vienbalsiai. Būtinybė konsultuotis su Parlamentu ir (arba) su kitomis institucijomis, nereiškia, kad Taryba privalo laikytis jų nuomonės, bet Taryba turi gauti jų nuomonę, o jeigu be šito. jis gali būti anuliuotas dėl esminio procedūrinio pažeidimo. Kreipiantis į Parlamentą, jam turi būti duodamas pakankamas laiko tarpas. Klausimas patenka į komitetą (atitinkamą), o vėliau - į plenarinį posėdį. Ar visada skubiais atvejais Taryba privalo laukti parlamento nuomonės ? Teisingumo Teismas konstatavo, kad ne visada, bet tai liečia lik skubius atvejus, pvz.. byla 6593 parlamentas prieš Tarybą-, ginčas dėl to. kad išplėsti jau nustatytos sistemos taikymą sekantiems metams. Praktikoje atvejai, kai Taryba priima sprendimą be Parlamento nuomonės, nėra reti. Bet pati Taryba daugeliu atveju konsultuojasi su Parlamentu ir tuomet kai pagal sutarties nuostatas nėra privaloma. Pakartotinis konsultavimasis (kai projektas dėl teisės akto modifikuojamas) Teisingumo teismas išsakė nuomone, kad toks konsultavimasis būtinas, kai yra žymiai nukrypstama nuo pirminės redakcijos, išskyrus atvejus kai pakeitimai atitinka Parlamento pasiūlymus. Konsultacinę procedūrą numato: 100 str. - valstybių narių įstatymų harmonizavimo 235 str. - teisės aktai, būtini sutarties tikslams pasiekti 43 str. - žemės ūkio politika 63 str. - paslaugų teikimo liberalizavimas. Bendradarbiavimo procedūra EB sutarties 189 C str. Ši procedūra papildė pradinę antruoju skaitymu Parlamente. Jos įvedimas svarbus tuo, kad įvedė pirmuosius Tarybos atskaitomybės parlamentui požymius. Procedūra prasideda komisijos pasiūlomu. Taryba kreipiasi į Parlamentą dėl jo nuomonės pateikimo (arba į kitas institucijas). Vėliaus priima bendrą pozicija (common position). Tačiau taryba pateikia šią bendrą poziciją pakartotiniam svarstymui parlamente. Nuo to momento (komisija taip pat gali pateikti savo nuomone) prasideda antras svarstymas. Parlamentas turi 3 mėnesius šiam darbui atlikti. Gali: • jei patvirtina bendrą poziciją arba per 3 mėnesius nepateikia nuomonės. Taryba priima teisės aktą vadovaudamasi savo suformuluota bendra pozicija.: • jei parlamentas atmeta bendrą poziciją. tam atmetimui reikalinga pralamento absoliuti narių dauguma. Taryba gali per 3 mėnesius priimti teisės aktą . bet čia jau privalo veikti vienbalsiai. Jei nepriima - teisės aktas laikomas nepriimtu. • Parlamentas pasiūlo papildymus ar pakeitimus bendrajai pozicijai (irgi absoliučia visų narių dauguma). Tokie pasiūlymai pateikiami apsvarstyti Komisijai, komisija suformuoja savo nuomonę dėl jų. Vėliau pateikia savo nuomone Tarybai. Jei ji priima teisės aktą pagal Komisijos pasiūlymą, pakanka kvalifikuotų balsų daugumos. Jei taryba priima parlamento pasiūlymus, kurie nebuvo aprobuoti komisijos, privalo veikti vienbalsiai. Iš tikrųjų bendros pozicijos atmetimas Parlamente neturi jokių formalių pasekmių. Parlamente retai tuo naudojasi. Todėl Komisija yra išreiškusi ketinimų tokiais atvejais, kai Parlamentas atmeta bendra poziciją, atšaukti savo pasiūlymą. kad Taryba negalėtų priimti teisės akto. prieštaraujančio Parlamento nuomonei. Bet tai nėra oficialiai įtvirtinta ir Komisija ne visada to laikosi. Parlamentui smelkiama galimybė pateikti papildymus, pakeitimus į kuriuos Taryba gali atsižvelgti (net i tuos. kurie prišatrauja Komisijos pasiūlymui). Procedūrą numato: 75 str. - bendra transporto politika 1030 E str. aplinkos apsauga 127 str. profesinio rengimo politika 129 str. priemonės visuomeninės sveikatos apsaugos srityje. Tarybos ir Parlamento bendro sprendimo procedūra Parlamentas įgijo galimybę blokuoti jam nepriimtinus teisės akrus. Numato 189 B str. Priimti aktai pasirašomi tiek parlamento, tiek Tarybos pirmininkų. Palyginus su bendradarbiavimo procedūra - Tarybos ir Parlamento bendro sprendimo procedūra yra sudėtingesnė. Skirtumas - pačioje pradžioje: Komisijos pasiūlymas iš karto teikiamas 2 institucijoms - Tarybai ir Parlamentui. Parlamentas pirmame skaityme pateikia nuomone Tarybai. Toliau eiga panaši į bendradarbiavimo procedūrą: Taryba remdamasi Parlamento nuomone, formuluoja bendrą poziciją ir pateikia Parlamentui antrajam svarstymui. Parlamento galimybės - tos pačios kaip ir bendradarbiavimo procedūroje (terminas 3 mėnesiai). Skirtumas - kai Parlamentas ketina atmesti bendrąją poziciją arba kai siūlo pakeitimus. Yra numatyta 3-oji skaitymo galimybe: • tuo atveju, kai Parlamentas ketina atmesti bendradarbiavimo poziciją. Taryba gali sudaryti Taikinimo komitetą, kad detaliau išsiaiškinti savo poziciją. Taikinimo komitetas sudaromas iš vienodo skaičiaus Tarybos ir Parlamento atstovų: iš Tarybos pusės - COREPER nariai, po 15 narių. Komitete sprendimas gali būti priimtas tik jei jam pritaria kvalifikuota Tarybos atstovų dauguma ir paprasta Parlamento atstovų dauguma. Trečiasis skaitymas - nepriklausomai nuo to, koks susitarimas pasiektas taikinamojoje komisijoje, jei vėliau Parlamentas absoliučia narių dauguma atmes bendrąją poziciją, toks teisės aktas nebus priimtas. • kai Parlamentas pasiūlo pakeitimus. Komisija pateikia savo nuomonę. Yra keli variantai: 1. jei Taryba priima Parlamento papildymus ir Komisija juos aprobuoja. Taryba gali priimti teisės aktą kvalifikuota balsų dauguma. Jei Komisija neaprobavo, Taryba turi veikti vienbalsiai. 2. Jei Taryba nepritaria Parlamento papildymams, yra šaukiamas Taikinimo komitetas. Taikinimo komitetas turi 6 savaites laiko susitarimui pasiekti. Jei Taikinimo komitetas negali patvirtinti bendro galutinio teksto, yra 2 variantai: 3. teisės aklas nepriimamas 4. arba taryba per 6 savaites gali priimti teisės aktą pagal savo bendrąją pozicija ir toks teisės aktas bus laikomas priimtu, jeigu Parlamentas po tokio Tarybos sprendimo per 6 savaites absoliučia balsų dauguma neatmeta pozicijos. Jei Taikinimo komitete pavyksta susitarti, tai dar ne viskas. Tekstas turi būti tvirtinamas tiek Taryboje, tiek Parlamente. Jei abi institucijos patvirtina, teisės aktas laikomas priimtu. Jei nepatvirtintas - teisės aktas nepriimamas. Jei Taikinimo komitete nepavyksta susitarti. Taryba išlaiko pozityvaus sprendimo galimybę. Parlamentas negali priversti Tarybos veikti pagal jo pasiūlymus, tik gali užblokuoti teisės akto priėmimą. Siekiant išvengti. Parlamento darbo reglamentas suteikia galimybę tokiu atveju Komisijai atšaukti savo pateiktą projektą. Detaliai Taikinimo komiteto tvarką reglamentuoja 1993 metų tarpinstitucinis susitarimas. Taikinimo komiteto procedūra praktikoje buvo taikoma mažiau kaip pusei atvejų. Ši procedūra padėjo išspręsti nemažai politinių klausimų. Privalomai taikoma: 54 str. - steigimosi laisvė: 57 str. profesinių diplomų tarpusavio pripažinimas; 100 A. str. - priemonės vidaus rinkai sukurti: 129 A. str. - vartotojų apsauga; 126 A. str. skatinimo priemonės švietimo srityje; 128 str. skatinimo priemonės kultūros srityje. Galimybės supaprastinti šią procedūrą numatytos Amsterdamo sutartyje. Pagrindinės : 5. pirmajame skaityme -jei Taryba pritars Parlamento nuomonei, iš karto priimu teisės aktą. 6. Antrajame skaityme - Parlamentas galės iš karto atmesti bendrąją poziciją. Kai Parlamentas pritars arba 3 mėn. nieko nedarys, aktas bus laikomas priimtu be jokio pakartotinio svarstymo. 7. Trečiajame skaityme - jei Taikinimo komitete nepavyks susitarti dėl vieningo teksto. Taryba negalės patvirtinti savo bendros pozicijos ir aktas nebus priimtas. Amsterdamo sutartis siekia apriboti šios procedūros trukmę: laikotarpis nuo 2 - jo skaitymo pradžios iki teisės akto priėmimo datos, terminas neturi viršyti 9 mėn. (pirmojo skaitymo trukmė neribojama). Sritys, kuriose pagal sutartį reikalaujamas Parlamento sutikimas. Tą numatė jau VEA. pagal kurį sutikimas numautas sudarant asociacijos sutartys ir priimant naujus narius. Dabar - ir kitose srityse. Prieš priimdama teisės aktą Taryba turi gauti Parlamento sutikima. Parlamentas dažniausiai sutikimą suteikia paprasta balsų dauguma, išskyrus kai kuriuos atvejus: a)dėl naujų nariu priėmimo b)kai sutikimas turi būti duodamas absoliučia balsų dauguma. Atvejai: 8 A. str 2 dalis - ES piliečio laisvo judėjimo teisės išplėtimas: J 05 str. 6 dalis suteikimas Europos Centriniam bankui teisių, susijusių su kreditinių ir kitų finansinių institucijų priežiūra. 106 str. 5 dalis. Europos Centrinių bankų sistemos statuto pakeitimas: 230 D str. - struktūrinių fondų tikslų, prioritetų ir jų organizavimo nustatomas: 138 str. 3 dalis - vieninga rinkimų procedūra \ Europos Parlamentą: 228 str. 3 dalis - asociacijos sutartys ir kilos tarptautinės sutartys, numatančios specifinę institucinę struktūrą su biudžetinėmis pasekmėmis: ES sutarties 6 str. - naujų narių priėmimas į ES. Šiais atvejais Parlamentas privalo duoti arba neduoti savo sutikimo. Parlamento reglamentas leidžia svarstant šiuos klausimus paruošti rezoliucija su rekomendacijomis Komisijai dėl pasiūlymo pateikimo. Teisių delegavimas (komitologija) Komitologija - Taryba deleguoja teises teisės akto priėmimo srityse Komisijai, kuri jas įgyvendina bendradarbiaudama su komitetais, sudarytais iš civilinių valstybių tarnautojų vadovaujant Komisijos atstovui ir kurie daro skirtingo lygio poveikį teisės akto leidimui. Komisijos įgaliojimo galimybė numania EB sut. 155 str. - Komisija. Tarybos įgaliota, įgyvendina jos priimtus teisės aktus 145 str. - dar aiškiau suformulavo Tarybos teise deleguoti teisės aktų įgyvendinimo įgaliojimus Komisijai. Europos Teisingumo Tesimas įgyvendinimo sąvoką traktuoja labai plačiai - Koster 25/70 byla. kurioje Teisingumo Tesimas patvirtino tokių įgaliojimų galimybę, tai yra Taryba gali perduoti vykdomąsias teises arba Komisijai, arba vykdyti pati. Komisijos priimtiems teisės aktams reikia priimti juos įgyvendinančius ir deleguojančius teisės aktus. Tie straipsniai yra teisinis pagrindas, kuris buvo nustatytas sutartyje. Teisingumo Tesimas patvirtino tą praktiką. Galutinai 1987 metais Taryba priėmė sprendimą nr. 373, kuris galutinai įtvirtino komitologijos sprendimą. Jame apibrėžtos ir 3 skirtingos komitetų formos. Taryba kiekvienu atveju priima sprendimą Komisijai leisti teisės aktą ir kartu nurodo komiteto forma ir procedūra; • Patariamasis komitetas - Komisija išlaiko gana plačias teises. Komitetas pateikia savo nuomonę, Komisija į ją turi atsižvelgti. Net jei komitetas nepritaria tam sprendimui. Komisija jį gali priimti. Komitetas tik pataria; • Valdymo komitetas - turi teisę kvalifikuota dauguma atidėti komisijos siūlomo akto priėmimą ir per atidėjimo laiką pati gali priimti kitokį sprendimą; • Reguliuojantis komitetas - tai griežčiausia komiteto forma, labiausiai ribojanti komisijos teises. Komitetas turi būtinai patvirtinti komisijos pateiktą projektą kvalifikuota balsų dauguma. Jeigu tokio pritarimo Komisija negauna, tai sprendimo teise įgyja Taryba, bet jei ji per 3 mėnesius nesiima jokių priemonių, Komisija gali priimti teisės aktą pagal savo projektą. Parlamentas nebuvo patenkintas šiomis procedūromis, nes nedalyvauja tesiės aktų priėmime. Jis ne kartą bylinėjosi su Taryba dėl komitologijos, bet buvo atsižvelgta į Parlamento reikalavimą ir Komisija sutiko projektus pateikti palamento informavimo tikslais ne tik komitetams. Tokia tvarka nustatyta nuo 1994 metų - visi vykdomieji aktai vienu metu teikiami trims komitetams ir Parlamentui. Parlamentas gali pareikšti nuomonę dėl tokių teisės aktų, ypač kai jie skirti įgyvendinti teisės aktus kurie buvo priimti pagal Europos Tarybos ir Parlamento bendro sprendimo procedūrą. Tai nėra įpareigojantis Komisijos įsipareigojimas, bet Komisijai tai nėra privaloma - kartais atsižvelgia į Parlamento nuomonę, kartais - ne. 3.3. Bendrijų veiklos finansavimas Finansavimo šaltiniai. Iki 1970-1971 metų bendrijos buvo finansuojamos panašiai kaip ir kitos tarptautinės organizacijos, uū yra iš valstybių narių įnašų proporcingai kiekvienos jų BNP. 1970 metų balandžio 21 dieną buvo priimtas sprendimas dėl valstybių narių įnašų pakeitimo bendrijų nuosavomis lėšomis. Šis sprendimas padarė bendrijas tam tikra prasme finansiškai nepriklausomas. Buvo priimta eilė teisės aktų dėl praktinio šių nuostatų įgyvendinimo bei kontrolės mechanizmo. 1971 metais įsigaliojo sutartis papildanti steigimo sutarčių biudžetines nuostatas, buvo išplėstos Parlamento teisės biudžeto sritį. 1975 metais buvo įsteigti Audito rūmai. Nuosavų lėšų šaltiniai buvo koreguojami nuo 1980 01 01. bendrijos išlaidos buvo finansuojamos iš šių šaltinių: • muitų mokestis pagal bendrą išorini muitų tarifą; • rinkliavos nuo importuojamų žemės ūkio produktų • atitinkamas procentas nuo valstybėse narėse surenkamų PVM. Įvairiu laiku procentas buvo skirtingas - 1.4 %. 1.6 % . dabar l %. 1988 metais buvo padarytas dar vienas pakeitimas ir numatytas dar vienas pajamų šaltinis; • valstybių narių daromi atsiskaitomai nuo BNP, valstybės narės labiausiai nepatenkintos atsiskaitymais nuo PVM, nes atskaitymų lygis visoms valstybėms vienodas ir nepriklauso nuo valstybės narės ekonominės padėties. Atsiskaitymai nuo BNP proporcingi valstybės ekonominiam išsivystymo lygiui. Išlaidos; • virš 50 % bendros žemės ūkio politikos įgyvendinimui • struktūriniams fondams, skirti jie šiek tiek suvienodinti regionų ir valstybių vystymui; • administracinės išlaidos. Tai viso turo valdymas, pastatai, atlyginimai tarnautojams. • Įvairiom programom įgyvendinti, švietimo, profesinio renginio, kitų šakų vystymui remti. Pvz. PHARE. Valstybės dėl finansinių klausimų konfliktuoja. Kiek lėšų valstybė sumoka kiek po to gauna per įvairius fondus nėra subalansuota - vienos įneša daugiau, gauna mažiau, kitos įneša mažiau, o gauna daugiau. Ypač daug gauna sanglaudos grupės – Graikija, Airija, Ispanija, Portugalija, 1993 metais Vokietija įnešė 30.2 %, gavo 12.5 %: Airija įnešė 0.8 %, gavo 4.4 %. Dabar pagrindinis ginčas dėl asignavimu žemės ūkio politikai. Pagrindinė problema ta. kad numatoma mažinti žemės ūkiui skirtų lėšų sumas. Biudžeto klausimai bus lemiami sprendžiant ES plėtimosi galimybes - kiek bus galima gauti nauju lėšų ir kiek bus išlaidų priėmus naujas nares. Biudžeto tvirtinimo procedūra EB sutarties 203 str.. jame 10 punktu. Europos Parlamentas turi lemiamą balsą neprivalomų išlaidų srityje. Privalomos numanios steigimo sutartyse ir antriniuose teisės aktuose konkrečiai nustatytuose srityse, čia pagrindinis - žemės ūkis. Nauji ramsčiai - užsienio ir saugumo politika. Institucijų išlaikymo išlaidos padengiamos iš bendrijų biudžeto, o einamosios išlaidos gali būti padengiamos iš bendrijų biudžeto, bet gali būti daromi tiksliniai valstybių narių įnašai šioms priemonėms finansuoti. 3.4. Institucijų vaidmens ypatumai ir sprendimų priėmimo procesas naujose veiklos srityse (bendra užsienio ir saugumo politika; bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse). Nors ES sutarties nuostatos teigia, kad ES politika padeda įgyvendinti vieninga institucinė sistema, bet praktikoj apie tai negalime kalbėti, nes tai netaikoma šioms naujoms sritims įtrauktoms Mastrichto sutartimi. Čia aptartos procedūros nėra laikomos. Bendra užsienio ir saugumo politika . Ši bendra politika lieka tarpvalstybinio bendradarbiavimo sritys, valstybes neperdavė savo suvereniteto ir politika aprėpia klausimus, susijusius su ES saugumu, tame tarpe ir galimybė formuoti bendrą gynybos politiką, turi gali ateitį atvesti prie bendros gynybos. ES sutarties 5 skyriaus 8 straipsnio J1 dalis formuluoja šios politikos tikslus gana abstrakčiai: • stiprinti saugumą (ES ir valstybių narių) • plėtoti demokratiją • teisinė valstybe • užtikrinti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą. Amsterdamo sutartis esminiu pakeitimų tiksluose nepadaro. Europos Taryba. Ji šioje srityje turi pateikti bendros politikos gaires, kai sprendžiami gynybos klausimai, gali būti ir gynybos ministrų lygyje. Pagrindinis uždavinys - užtikrinti ES veiksmų vienybe, nuoseklumą ir efektyvumą. Tarybai talkininkauja COREPER komitetas - atlieka techninį darbą. Yra ir specialus šiai sričiai politikos komitetas. Jį sudaro valstybių narių URM politikos reikalų direktoriai, kurie atlieka Tarybai paruošiamąjį darbą. Pirmininkaujanti valstybė . atsako uj bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimą ir už sąjungos atstovavimą toje srityje santykiuose su trečiosiomis valstybėmis. J 5 straipsnis nurodo, kad pirmininkaujančiai valstybei padeda to valstybės, kurios pirmininkaudavo per ankstesnę kadenciją ir pirmininkaus vėliau - TROIKA. Pirmininkavimo seka išdėstyta, kad į šią troiką įeitų bent viena didžioji valstybė. Pastaruoju metu į ją įeina Komisijos atstovas. Komisija JI yra visiškai įsijungusi į šios srities darbą - tai labai abstraktu. Jos funkcijos yra labai nežymios: • turi ribotą iniciatyvos teisę (ribotą - pasiūlymus gali teikti tiek Komisija tiek valstybei narei.) • teikti prašymą dėl neeilinio Tarybos posėdžio sušaukimo. • Kartu su pirmininkaujančia valstybė atstovauja išoriniuose santykiuose. Pagal ES sutarties C str. Ji kartu su Taryba yra atsakinga, kad šios srities politikos įgyvendinimas būtų suderintas su kitomis politikos sritimis. Parlamento vaidmuo nežymus. Pirmininkaujanti valstybė su juo tik konsultuojasi, reguliariai informuoja apie priimtas priemones. Parlamentas gali teikti Tarybai paklausimus, rekomendacijas, bet paveikti Tarybos sprendimų negali. Saugumo, užsienio reikalu ir gynybos politikos komitetas. Organizuoja specialius pasitarimus - koliokviumus - su pirmininkaujančia valstybe, kur taip pat gali išdėstyti Parlamento nuomonę kitais klausimais. Teisingumo Tesimas - neturi jurisdikcijos šio skyriaus nuostatoms, bet teoriškai įmanoma, kad ginčus tarp valstybių narių gali spręsti Tarptautinis Teisingumo Tesimas ir lai neprieštarautų 219 str. (šis str. Taikomas tik bendrijų sritį). Politikos įgyvendinimo priemonės: • pastovus bendradarbiavimas tarp valstybių narių. Jos turi: 1. vieną kitą informuoti apie priemones šioje srityje; 2. koordinuoti veiklą tarptautiniame konflikte 3. bendradarbiauti diplomatinių atstovybių lygmenį 2) bendrosios pozicijos nustatymas. Ją vienbalsiai nustato Taryba. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad nacionalinė politika atitiktų bendrąją poziciją. Bendroji pozicija - tai praktiškai teisės akto rūšis. Numatomi įsipareigojimai jame valstybėms narėms, įsigaliojimo data. 3)Bendri veiksmai - tai taip pat teisės akto rūšis. Dažnai tokie veiksmai yra skirti bendros pozicijos įgyvendinimui. Juos vienbalsiai tvirtina Taryba remdamasi Europos Tarybos nustatytomis gairėmis. Europos Taryba sudaro sritis, kurios gali būti valstybių narių bendrų interesų objektais. 1992 metais ET Lisabonoje nustatė šias bendras geografines interesu zonas: 4. Rytų Europa 5. Zagrebo šalys ??????? 6. Artimieji rylai 7. Buvusios TSRS šalys. J3 str. Numato bendrų veiksmų procedūrų. Valstybės narės privalo laikytis bendrų veiksmų ir tik ypatingos skubos atveju gali pačios imtis priemonių, bet turi nedelsiant informuoti Tarybą. Amsterdamo sutartis patikslina ir papildo priemonių sąrašą. Nauja priemonė - bendros strategijos. Jas turės tvirtinti Europos Taryba . rekomendavus Tarybai, kurios yra pripažintos bendrų interesų sritimis. Tais atvejais yra patvirtinta bendroji strategija arba gali imtis bendrų veiksmų arba nušlami bendrą poziciją kvalifikuota balsų dauguma, nesant tokios patvirtintos strategijos - vienbalsiai. Karo ar gynybos klausimais visada vienbalsiai. Amsterdamo sutartis numato balsavimo procedūras, modifikacijas Atvejai: • vienbalsiškumas - vienos ar kelių valstybių susilaikymas nėra kliūtis sprendimui priimti. Jos atžvilgiu tas sprendimas negalios, bet sąjungos mąstu galiojimą ji turi pripažinti. • Kvalifikuota dauguma. Nebus balsuojama, jei valstybė narė pareiškė, kad yra svarbių ir pagrįstų priežasčių, dėl ko ji balsuos prieš. Taryba tokiu atveju perduos klausimus svarstyti ET, kuris turės priimti sprendimą tuo klausimu vienbalsiai. Amsterdamo sutartis numato modifikacijas institucijų funkcijose. Pirmininkaujanti valstybė ir sekretorius pakeis dabar galiojantį troikos modelį. Be to esant reikalui taryba galės paskirti ir specialų "ad hoc" atstovą tam tikrais klausimais - to anksčiau nebuvo. Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalu sritį. Jie apima tam tikras 9 bendrijų interesų sritis ir išvardintos ES sutarties .ados Europos Teisingumo Teismas gali būti paprašytas pateikti išvadą dėl siūlomo susitarimo tarp Bendrijos ir trečiosios valstybės, valstybių grupės arba tarptautinės organizacijos atitikimo EB Sutartį, taip pat gali turėti jurisdikciją, kurią jam suteikia konkreti konvencija, tokia kaip. pavyzdžiui. ..Sprendimų konvencija". Europos Sąjungos teisė: pristatymas (papildomai) Bendrijos teisė (angį. Community law; pranc. droit communautaire. vok. Gemeinschaftsrecht) - Europos Bendrijų steigimo sutarčių sukurta teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms vidaus teisė. Formaliai Bendrijos teise, dažnai dar vadinamą Europos teise, būtu galima vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį. tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka. Sutartyse numatytose srityse Bendrijos teisė apibrėžia ir reguliuoja Bendrijų, jų institucijų, valstybių narių, jų juridiniu ir fiziniu asmenų teises bei pareigas. Nuo Europos Bendrijų įkūrimo Bendrijos teisės apimtis pamažu, bet nuosekliai plečiasi. Pradžioje vyravo su ekonomika ir visų pirma su bendrosios rinkos veikimu susiję teisės normos ir principai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Bendrijos teisė apima vis platesni santykiu spektrą, pvz.. aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, vidaus ir teisingumo reikalų. Svarbūs Bendrijos teisės bruožai yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse. Bendrijos teisės kūrimą. įgyvendinimą, aiškinimą ir ginčų sprendimą užtikrina Europos Sąjungos institucinė sistema. Nuo daugelio tarptautinių organizacijų skiria tai. kad kai kurios Bendrijos teisės normos gali būti priimamos vadovaujantis daugumos (o ne visų balsų) principu. Bendrijos teisės šaltiniai yra steigimo sutartys. ES institucijų teisės aktai, teisės aiškinimas, tarptautinės sutartys ir bendrieji Bendrijos teisės principai. Valstybių narių nacionalinės teisės koncepcijos ir sąvokos taip pat naudojamos formuluojant Bendrijos teisę. Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys. Tai - konstitucinio rango aktai. ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Be to, sutartyse yra numatyti (ir turi teisinę reikšmę) ES tikslai, tam tikros veiklos programos. Tuo tarpu antrine teise (ji gali būti vadinama ir išvestine) sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Tarybos ir Komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai. Sutartys taip pat numato ES institucijų priimamas nuomones ir rekomendacijas, tačiau šios nėra teisiškai įpareigojančios. Bendrijų teisei taip pat gali būti priskiriami ir kitų ES institucijų įvairiais pavadinimais išleidžiami dokumentai (pvz., išvados, pareiškimai, komunikatai, pranešimai ir pan.). tačiau jie dažniau turi programine ar politinę, o ne teisinę reikšmę. Didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi daro ir kartu su pirmine bei antrine teise neatsiejamą acquis communaiitaire dalį sudaro Teisingumo Teismo priimami teisės aiškinimo ir taikymo aktai. Bendrijos teisės aiškinimas, t. y. jos prasmės, apimties ir padarinių nustatymo procesas, yra išimtinė Teisingumo Teismo kompetencija, ir tik jo aiškinimai yra privalomi. Taip užtikrinamas vienodas teisės aiškinimas visoje ES teritorijoje. Aiškindamas Bendrijos teisę Teisingumo Teismas taiko daugumą žinomų teisės aiškinimo būdų, pvz., gramatinį loginį, sisteminį, teleologinį. Tačiau juos taikant visų pirma laikomasi nuostatų, atspindinčių ypatingą Bendrijos teisės prigimtį. Bendrijos teisės normos aiškinamos atsižvelgiant į Europos Bendrijų.steigimo sutartis, Europos teisinės santvarkos tikslus ir principus. Į steigimo sutarčių nuostatas žvelgiama kaip į visumą, jos skaitomos drauge, siekiant kiek įmanoma jas suderinti. Pavyzdžiui. steigimo sutartyse numatytos keturios pagrindinės judėjimo laisvės negali būti aiškinamos jas siaurinant, tuo tarpu išimtys ir išlygos turi būti aiškinamos tiksliai pagal 42 raidę, iš tiesų jas siaurinant. Bendrijos teisės aktų tekstai, parašyti skirtingomis kalbomis, turi būti aiškinami vienodai. Rytis Martikonis (Informacija iŠ leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Acąuis Communautaire Acquis Communautaire (skaitoma aki komiunotėr) - Europos Bendrijų teisės ir jos taikymo praktikos visuma, apimanti visa tai, kas buvo pasiekia įgyvendinant Bendrijų steigimo sutartis. Paprastai šis prancūziškas terminas į kitas kalbas neverčiamas. Trumpumo dėlei neretai gali būti vartojamas tik terminas acquis. Tiksliausias pažodinis termino vertimas į lietuvių kalbą -"Bendrijos įgytis". Acquis communaiitaire apima rašytinę pirminę (Bendrijų steigimo sutartys) ir antrinę Bendrijų teisę (Bendrijų institucijų teisės aktai: reglamentai, direktyvos, sprendimai), taip pat taisykles, rezoliucijas, pozicijas, nuomones, teisminę praktiką, bendruosius teisės principus, Bendrijų teisės kūrimo techniką, tikslų ir praktikos visumą nepriklausomai nuo to, ar ją įtvirtina teisės aktai, ar ne. Ši sąvoka pabrėžia dinamišką Bendrijų teisės pobūdį, jos evoliuciją, vykstančią tikslinant ir įtvirtinant esminių teisių, pareigų ir teisinių priemonių, būdingų Bendrijų teisei, supratimą. Acąuis yra dabartinis Bendrijų teisės būvis, į kurį priimdamas savo sprendimus atsižvelgia Teisingumo Teismas. Sąvoką acąuis Communautaire vartojant kartu su Bendrijų teisės terminu pabrėžiamas ir pastarosios ypatingumas. Bendrijų teisė yra unikali tuo. kad jai netinka įprastinės teisinių sistemų klasifikacijos. Ji nėra nei tarptautinė, nei nacionalinė, nors turi daug joms būdingų bruožų. Valstybės, stojančios į Europos Sąjungą, privalo perimti visą acquis Communautaire. Jos negali atsisakyti vykdyti tam tikrų galiojančių acquis dalių motyvuodamos tuo, kad nedalyvavo priimant tam tikras normas. Tai bene svarbiausia narystės ES sąlyga. Ji reiškia, kad naujosios ES narės turi ne tik prisijungti prie steigimo sutarčių, bet ir perimti visą jų pagrindu sukurtą Bendrijų teisės aktų visumą, vadinamąją antrinę teisę, bei Europos Bendrijų tarptautinius įsipareigojimus. Stojančios į ES Šalys negali persiderėti steigimo sutarčių ir kitų Bendrijos teisės aktų turinio. Ši sąlyga buvo suformuluota pirmajame Bendrijų plėtros etape svarstant Didžiosios Britanijos narystės paraišką. 1992 m. birželio mėn. Lisabonoje įvykusiame Europos viršūnių tarybos susitikime, kuriame buvo svarstomos Austrijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos stojimo į ES galimybės, ši sąlyga buvo išplėtota teigiant, kad valstybės kandidatės turi perimti visą egzistuojantį acquis Communautaire. kartu ir steigimo sutarčių turini, principus bei politinius tikslus. Ta pati sąlyga buvo pakartota ir 1993 m. birželio mėn. Kopenhagoje. Ten Europos viršūnių taryba nustatė narystės ES sąlygas Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėms. Iš privalomumo perimti acquis kyla labai svarbi išvada: prisitaikymo prie ES teisinės sistemos problemas valstybė kandidatė gali spręsti lik pereinamuoju laikotarpiu taikomomis priemonėmis. Modifikuoti egzistuojančių taisyklių neįmanoma ar beveik neįmanoma. Tai reiškia, kad įvairios per derybas kylančios problemos gali būti išspręstos tik nustačius tam tikrus pereinamuosius laikotarpius, o per derybas dėl narystės lik aptariamas pereinamųjų laikotarpiu ilgumas bei pobūdis. Pasirengimas perimti acquis Communautaire buvo vienas svarbiausių kriterijų Europos Komisijai vertinant valstybių kandidačių pasirengimą narystei ES. Komisijos nuomonėje dėl asocijuotųjų VRE valstybių pasirengimo narystei, paskelbtoje 1997 m. liepos 15 d.. Lietuvos pasirengimas perimti acąuis įvertintas gana kritiškai. Komisija pabrėžė, jog Lietuva padarė tam tikrą pažangą perimdama ir įgyvendindama acąuis. ypač ta jo dalį. kuri siejasi su vidaus rinka, tačiau šioje srityje jai dar reikės dėti daug pastangų, kad artimiausius pcnkcrius metus galėtų dalyvauti vieningoje rinkoje. Komisijos nuomone. Lietuvai reikės daug padaryti acquis taikant žemės ūkio. energetikos ir aplinkos apsaugos sektoriuose. 1998 m. lapkričio mėn. paskelbtoje tęstinėje nuomonėje dėl Lietuvos, kuri jau vadinama reguliariu pranešimu apie valstybės kandidatės pažangą rengiantis narystei, galutinė išvada liko tokia pati, nors ir pabrėžta, jog Lietuva šioje srityje padarė ryškią pažangą. Klaudijus Maniokas (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Bendrieji Bendrijos teisės principui Bendrieji Bendrijos teisės principai (angl. general principles of Community law, pranc. principes gėnėraux du droit ommunautaire, vok. allgemeine Grundsatze dės Gemeinschaftsrechts) - vienas iš Europos teisės šaltinių. Savo aiškinimuose iuropos Teisingumo Teismas naudojasi teisės principais, kylančiais iš valstybių narių teisinės aplinkos ir jose vyraujančių teisės oncepciju bei sąvoku. Nėra vieningai sutarta dėl baigtinio tokių principo sąrašo, tačiau paminėtini tie. kuriuos viena ar kita proga ra nurodęs ir taikęs Teisingumo Teismas: teisinis tikrumas (nuspėjamumas), teisėti lūkesčiai, teisės aktai neturi atgalinio veikimo žalios, proporcingumas (priemonės, naudojamos tikslui pasiekti, turi būti ne didesnės nei tam yra būtina ir tinkama), nediskriminavimo principas (tai taikoma tiek asmenims ar jų grupėms - rasės, lyties, tikėjimo atžvilgiu, tiek gaminiams, jų rūšims), pagarba procesinėms teisėms ir pan. Europos Sąjungos sutartyje pagrindinės žmogaus teisės garantuojamos pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pripažintą bendruoju Europos teisės principu. Be to, ES sutartyje pirmą kartą pavartota pati bendrųjų Bendrijos teisės principu sąvoka. Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- K. 1999) Bendrijos teisės tiesioginis galiojimas Tiesioginis galiojimas (angį. direct applicability, pranc. applicabilitė directe, vok. unmittelbare Geltung) - vienas iš" pagrindinių Europos teisės principų. Pagal šį principą Europos teisės nuostatos gali turėti teisinių padarinių valstybėse narėse netaikant jokių papildomų įgyvendinimo priemonių. Nacionalinė ES valstybių administracija turi užtikrinti tiesiogini jų galiojimą. Steigimo sutartyse nebuvo aiškiai numatyta daug tiesioginio galiojimo normų (pvz., Europos Bendrijos steigimo sutarties 81, 82 straipsniai), tad tiesioginio galiojimo koncepciją plėtojo Teisingumo Teismas, naudodamasis savo išimtine kompetencija ir siekdamas apibrėžti Europos teisės įtaką bei veikimą valstybių narių teisės sistemose. Palyginti su kitomis tarptautinės teisės formomis, tiesioginis galiojimas kartu su viršenybės principu yra esminiai Europos teisės skiriamieji ypatumai. Tiesioginio galiojimo svarba yra ta, kad: • Europos teisė ima išsyk veikti nacionalinėje teisėje, tampa neatskiriama jos dalimi; • jis garantuoja visišką ir vienodą Europos teisės aktų taikymą visose valstybėse narėse; • asmenys bei valstybės narės tampa Europos teisės subjektais; • jis didina asmenų teisinę apsaugą ir garantijas, nes užtikrina galimybę kreiptis į nacionalinius teismus tais klausimais, kuriuos reguliuoja Europos teisė. Atsakymas į klausimą, ar tam tikra Europos teisės nuostata galioja tiesiogiai (tai gali būti steigimo sutarties straipsnis. ES institucijų aktas. Bendrijos su trečiosiomis šalimis sudaryta sutartis), priklauso nuo tokių kriterijų: • Europos teisės nuostata turi būti pakankamai aiški ir tiksli tiek turimo, tiek įgyvendinimo atžvilgiu; • ji turi būti besąlygiška, t. y. dėl jos valstybės narės neturi jokių išlygų ar išimčių; • tokia nuostata turi būti savaime pakankama ir teisiškai tobula, t. y. negali tiesiogiai galioti nuostata, kuriai įgyvendinti aiškiai reikalingos tolesnės priemonės. Be abejo, ši sąlyga neturi reikšmės, kai kalbama apie aiškiai išreikštus ateities tikslus ir terminus (pvz., kai kurių direktyvų atvejais). Iš tiesioginio galiojimo principo kylančios teisės ir pareigos gali atsirasti tarp asmenų ir valstybių narių (vadinamasis vertikalusis tiesioginis galiojimas), taip pat ir tarp fizinių ar juridinių asmenų (vadinamasis horizontalusis tiesioginis poveikis). Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Bendrijos teisės viršenybė Viršenybė (angl. Primacy, pranc. Suprėmatie/ primautė. vok. Vorrang) - vienas iš pagrindinių Europos teisės principų. Pagal šį principą, jei iškyla prieštaravimas tarp Europos teisės ir nacionalinės teisės, galioja Europos teisė. Viršenybės principas taikomas nuosekliai visai (t. y. ir pirminei, ir antrinei) Europos teisei. Europos teisei tenka viršenybė nepriklausomai nuo to. kuris teisės aktas (nacionalinis ar Europos) buvo priimtas vėliau. Viršenybės (kartais dar vadinamą "pirmenybės") principą įtvirtino ir išplėtojo Teisingumo Teismas, konstatavęs, kad nacionalinės teisės nuostatos negali paneigti teisės sistemos, kylančios iš Europos Bendrijos steigimo sutarties. Šis principinis teiginys remiasi tokiais argumentais: • steigimo sutartys ir jų pagrindu kuriama teisės sistema yra savarankiškas, ypatingo pobūdžio teisės šaltinis: • visos valstybės narės priima šią sistemą abipusiškumo pagrindu: • nacionalinis suverenitetas yra ribojamas dėl dalies galiu perleidimo Bendrijai: • prieštaraujančios vienašališkos nacionalinės priemonės keltų pavojų vienodam Europos teisės taikymui ir jos integralumui. Teisingumo Teismas taip pat nustatė, kad Europos teisė visoje ES teritorijoje turi būti visiškai vienodai taikoma. Taigi kai Teisingumo Teismas nusprcndžia, kad nacionalinis įstatymas (ar teisės norma) prieštarauja Europos teisei, jis išsyk netenka galios, jį draudžiama toliau taikyti ir valstybės narės privalo lokį įstatymą panaikinti arba pakeisti. Europos teisės negali paneigti jokios Nacionalinės teisės priemonės (pvz.. rėmimasis konstitucine teise): jos teisėtumas ir galiojimas gali būti aiškinami tik pačios Europos teisės priemonėmis ir tik pačios Europos teisės kontekste. Palyginti su kitomis tarptautinės teisės formomis. viršenybės principas drauge su tiesioginiu galiojimu yra esminiai Europos teisės skiriamieji bruožai. Jie vienas kitą papildo: tiesioginis galiojimas gali būti visiškai efektyvus, kai jis kartu reiškia, kad nacionalinės teisės normos turi "paklusti" Europos teisės viršenybei ir valstybė jokiomis priemonėmis negali tam trukdyti. Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Pirminė teisė: sutartys Paryžiaus sutartis (Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis) Europos anglių ir plieno bendrija (angį. European Coal and Steel Community, pranc. Communautė europėenne du charbon .'t de l'acier, vok. Europaische Gemeinschaft fūr Kohle und Stahl) - pirmoji iš Europos Bendrijų, kurios pradėta Europos integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Ją Įkurti paskatino būtinybė pokario metais Vakaru Europoje sutvirtinti susitaikymo procesą ir bendrai prižiūrėti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešų, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, karo pramonę (anglys ir plienas tuomet buvo pagrindinės strateginės žaliavos, o jų kasyba ir gamyba - svarbiausios pramonės šakos). Kartu buvo tikimasi sukurti bendrą anglių ir plieno rinką ir taip paskatinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, pakelti gyventojų gerovę. Konkretų planą pasiūlė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman). 1950 m. gegužės 9 d jis perskaitė deklaraciją, paraginusią Prancūziją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos valstybes įsteigti viršvalstybinę instituciją ir pavesti jai administruoti tų valstybių anglių ir plieno pramonę. Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d Paryžiuje (todėl ji dažnai vadinama Paryžiaus sutartimi) pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Sutarties galiojimo terminas - 50 metų nuo įsigaliojimo datos. Sutartis įsigaliojo 1952 m. liepos 25 d, ir jos galiojimas baigsis 2002 m. Sutarties pagrindu ir tapo Šumano planas. Jos preambulėje teigiama, kad šalys nutaria "šimtametes kovas pakeisti esminių interesų suvienijimu" ir "padėti pamatus institucijoms, kurios nuo šiol kreips bendrą likimą". Sutartis numatė sukurti anglių ir plieno bendrąją rinką, joje panaikinti muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus. Paryžiaus sutartis buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartinu pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai - Vyriausiajai valdybai (angl. High Authorithy, pranc. Haute autorilė. vok. Hohe Behorde). Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) - konsultacine institucija, o Teisingumo Teismas - sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas. EAPB pradėjus veikti pavyko palyginti greitai gerokai padidinti anglių gavybą ir plieno gamyba. Tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų pramonės šakų. Dėl to buvo nutarta plėsti integraciją ir kurti platesnę bendrą rinką. 1957 m. buvo Įsteigtos dar dvi bendrijos - Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai Bendrijai iš nepriklausomu tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros Komisijos (t. y. EAPB Vyriausiosios valdybos atitikmuo) ir Ministru Tarybos. Tuo tarpu EAPB Asamblėjos ir Teisingumo Teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujoms Bendrijoms. Vėliau buvo nutarta galutinai sujungti visų trijų Bendrijų institucines struktūras. Tačiau nors kiekvienos Bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė juridinio asmens statusą ir tam tikrą autonomiją, todėl svarbiausi dokumentai (pvz., tarptautinės sutartys) pasirašomi ne vienos Europos Bendrijos, bet kurios nors atskiros Bendrijos arba visų trijų Bendrijų vardu. Takiau iš esmės sujungus institucijas EAPB tapo integralia Europos Bendrijų dalimi, o jos veiklos savarankiškumas reiškiasi tik nežymiu specifiniu anglių ir plieno sektoriaus reguliavimu bei lėšų kaupimu siekiant sušvelninti neigiamus padarinius tuose regionuose, kur šio sektoriaus reikšmė sumenko. Rytis Martikonis ir Evaldas Sinkevičius (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- l'., 1999) Sutarties tekstą anglų kalba rasite: http://europa.eu. int/abc/obj/treaties/ea/entoc29.htm Romos sutartis Romos sutartis - tai Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Šią sutartį 1957 m. kovo 25 d Romoje pasirašė Belgija. Italija. Liuksemburgas. Nyderlandai. Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pačią diena buvo pasirašyta ir Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis, todėl kartais abi šios sutartys yra vadinamos Romos sutartimis. Tačiau kai terminas "Romos sutartis" yra vartojamas vienaskaita, turima galvoje būtent Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Abi sutartys įsigaliojo 1958 m. sausio l d. Romos sutarties ištakos siekia 1952-1953 m., kai tuometinis Nyderlandų užsienio reikalu ministras Johanas Vilemas Bejenas (Johan Willem Beyen) pateikė pasiūlymus dėl "bendros Europos rinkos". Šie pasiūlymai tapo Beneliukso memorandumo, pateikto svarstyti 1956 m. birželio 1-2 d. vykusiai Mesinos konferencijai, ir jos sprendimu Įkurto komiteto, kurio vadovu tapo Polis Auri Spakas (Paul-Henri Spaak). veiklos pagrindu. 1956 m. gegužės 29 d. Venecijoje Belgijos. Italijos. Liuksemburgo. Nyderlandų. Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrai komiteto pranešimą patvirtino derybų dėl ekonominės integracijos ir atominės energetikos bendrijų steigimo sutarčių pagrindu 1956 m. birželio 26 d. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija, kuri baigėsi Romos sutarčių pasirašymu. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties preambulėje numatyta, kad šalys apsisprendžia "padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai", kad "svarbiausias jų siekis- nuolat gerinu savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas" ir kad jos kviečia "kitas Europos tautas, pritariančias jų idealams, paremti jų pastangas". Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, ir nustatė jos įgyvendinimo etapus (pereinamuosius laikotarpius), taip pat bendrą Politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Pagal sutartį taip pat buvo įsteigtos tokios pagrindinės institucijos: Asamblėja, Taryba, Komisija ir Teisingumo Teismas. Romos sutartis ne kartą buvo keista ir papildyta. Ją pataisė ir papildė Suvestinis Europos aktas. Europos Sąjungos (Mastrichto, Amsterdamo) sutartys. Mastrichto sutartis pakeitė ir pačios Bendrijos pavadinimą. Nuo 1993 m. lapkričio l d. Europos ekonominė Bendrija vadinama Europos Bendrija. Atitinkamai buvo pakeistas ir oficialus Romos sutarties pavadinimas. Dabar ši sutartis oficialiai vadinama Europos Bendrijos steigimo sutartimi. DABARTINIS ROMOS SUTARTIES TURINYS •Naujausi pakeitimai ir papildymai padaryti Amsterdamo sutartimi, kuri įsigaliojo 1999 m. gegužės l d.) PREAMBULĖ PIRMOJI DALIS. PRINCIPAI ANTROJI DALIS. SĄJUNGOS PILIETYBĖ TREČIOJI DALIS. BENDRIJOS POLITIKOS I skyrius. Laisvas prekių judėjimas 1 poskyris. Muitų sąjunga 2 poskyris. Kiekybinių apribojimų tarp valstybių narių uždraudimas II skyrius. Žemės ūkis III skyrius. Laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas 1 poskyris. Darbuotojai 2 poskyris. Verslo steigimo teisė 3 poskyris. Paslaugos 4 poskyris. Kapitalas IV skyrius. Vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos V skyrius. Transportas VI skyrius. Konkurencijos, mokesčiu ir teisės aktų derinimo bendrosios taisyklės 1 poskyris. Konkurencijos taisyklės l skirsnis. Įmonėms taikomos taisyklės 2 skirsnis. Valstybės teikiama pagalba 2 poskyris. Mokesčių nuostatos 3 poskyris. Teisės aktų derinimas VII skyrius. Ekonominė ir pinigu politika 1 poskyris. Ekonominė politika 2 poskyris. Pinigų politika 3 poskyris. Institucinės nuostatos 4 poskyris. Pereinamosios nuostatos VIII skyrius. Užimtumas IX skyrius. Bendroji prekybos politika X skyrius. Muitinių bendradarbiavimas XI skyrius. Socialinė politika, švietimas, profesinis rengimas ir jaunimas 1 poskyris. Socialinės nuostatos 2 poskyris. Europos socialinis fondas 3 poskyris. Š\ietimas, profesinis rengimas ir jaunimas XII skyrius. Kultūra XIII skyrius. Visuomenės sveikata XIV skyrius. Vartotoju apsauga XV skyrius. Transeuropiniai tinklai XVI skyrius. Pramonė XVII skyrius. Ekonominė ir socialinė sanglauda XVIII skyrius. Moksliniu tyrimu ir technologijų plėtra XIX skyrius. Aplinkosauga XX skyrius. Bendradarbiavimas skatinant vystymąsi KETVIRTOJI DALIS. UŽJŪRIO ŠALIŲ IR TERITORIJŲ ASOCIACIJA PENKTOJI DALIS. BENDRIJOS INSTITUCIJOS I skyrius. Institucijų nuostatos 1 poskyris. Institucijos l skirsnis. Europos Parlamentas 2 skirsnis. Taryba 3 skirsnis. Komisija 4 skirsnis Teisingumo Teismas 5 skirsnis. Audito Rūmai 2 poskyris. Keletui institucijų bendros nuostatos 3 poskyris. Ekonomikos ir socialiniu reikalų komitetas 4 poskyris. Regionų komitetas 5 poskyris. Europos investicijų bankas II skyrius: Finansinės nuostatos ŠEŠTOJI DALIS. BENDROSIOS IR BAIGLAMOSIOS NUOSTATOS Baigiamosios nuostatos Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., Į999) Sutarties tekstą anglų kalba rasite: http://vvvvw.hri.org/docs/Rome57/ Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis Euratomas (EURATOM) - tai Europos atominės energetikos bendrija, viena iš trijų Europos Bendrijų. Įsteigta 1957 m. kovo 25 d Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija. Italija. Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Ta pačią diena buvo pasirašyta ir Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, todėl kartu šios dvi sutartys kartais vadinamos Romos sutartimis. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio l d. Euratomo steigimo sutartis numatė sūdanti "sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti". 1951 m. įsteigtos Europos anglių ir plieno bendrijos pavyzdžiu buvo įkurtos analogiškos institucijos - Komisija ir Taryba, tuo tarpu Asamblėja ir Teisingumo Teismas iš karto tapo bendromis ūsų trijų Bendrijų institucijomis. Vėliau buvo nuspręsta galutinai sujungti visas Bendrijų institucijas. Euratomo kompetencija - taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euratomo veiklos tikslas turėjo būti užtikrinti visi«..ns Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energetikai plėtoti, ir atominių medžiagų tiekimą. Be to, Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. Atominio ginklo neplatinimo sutartį Euratomas atsako užbūtinas saugumo priemones Bendrijoje, teikia technine paramą besivystančioms šalims. Euratomo steigimo sutartimi buvo įkurtas Jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro devyni atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms dėl prieštaringųjų prioritetu nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Tai daugiausia lėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos - valstybių, turinčiu atomini ginklą, statusas, sunkiai suderinamas su viršvalstybiniais Euratomo siekiais. Antra vertus, Euratomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru per 1960 m. įkurtą specialią Euratomo tiekimo agentūrą. Komisijos prižiūrima agentūra vykdo bendrą tiekimo politiką vadovaudamasi lygiateisiško ištekliu naudojimo principu. Ilgą laiką Euratomas daugiausia dėmesio skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais, ypač po Černobylio katastrofos, jis vis labiau krypsta i aplinkosauga, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euratomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominės energetikos. Rimantas Grikienis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Sutarties tekstą anglų kalba rasite: http://www.europa.eu.int/abc/obj/treaties/en/entoc38.htm Sujungimo sutartis Sujungimo sutartis (angį. Merger Treaty, pranc. Traitė de fusion, vok. Fusionsvertrag) - Europos Bendrijų bendros Tarybos ir bendros Komisijos įsteigimo sutartis. Ją 1965 m. balandžio 8 d pasirašė Europos Bendrijų valstybių narių - Belgijos. Italijos. Liuksemburgo. Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos - atstovai. Sutartis įsigaliojo 1967 m. liepos 29 d. Siekiant toliau koordinuoti trijų Bendrijų veiklą, sutartyje numauta, kad Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas) turės vieną Tarybą ir vieną Komisiją: numanias bendras Bendrijų biudžetas ir bendri minėtųjų institucijų finansavimo būdai. Taip buvo pratęstas dar 1957 m. pradėtas darbas. Tuomet buvo paskelbta konvencija dėl kai kurių Europos Bendrijoms bendrų institucijų numatė bendrą EAPB. EEB ir Euratomo parlamentinę Asamblėją ir Teisingumo Teismą. Sujungimo sutartis suformavo vienodos Europos Bendrijų institucijų sistemos pagrindus. Pagal 1977 m. Antrosios biudžeto sutarties nuostatas Audito Rūmai taip pat yra bendri visoms trims Bendrijoms. Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "EuroposSąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V.. 1999,) Suvestinis Europos aktas Suvestinis Europos aktas (angį. Single European Act,. pranc. Acte unicjue europėen. vok. Einheitliche Europaische Akte) -Europos Bendrijų valstybių narių sutartis, pasirašyta 1986 m. vasario 17d. Liuksemburge (devynių tuometinės Europos Bendrijos valstybių narių) ir tų pačių metų vasario 28 d. Hagoje (Airijos. Danijos, sulaukus teigiamų referendumų rezultatų - ir Graikijos), įsigaliojusi 1987 m. liepos l d Suvestiniu aklu šis dokumentas pavadintas todėl, kad iš pradžių tarpvyriausybinė konferencija rengė du dokumentus: Europos Bendrijų steigimo (Paryžiaus ir Romos) sutarčių pataisas ir EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje nuostatus. Europos Komisijos siūlymu buvo nuspręsta abu dokumentus sujungti į vientisą tekstą, o pačią sutartį vadinti Suvestiniu aktu. Derybose dėl Suvestinio Europos akto dalyvavo dvylika tuomet EB priklausiusių valstybių, tačiau tik devynios iš dvylikos dokumentą pasirašė 1986 m. sausio mėn., t. y. iš karto, kai buvo galutinai suredaguotas tekstas. Danija, Italija ir Graikija buvo trys įsilaikiusios šalys. Danijos vyriausybė negalėjo pasirašyti akto. nes sausio 21d. jos parlamentas (Folketingas) uždraudė tai daryti, d vyriausybei teliko kreiptis tiesiai į tautą. Vasario 27 d. turėjo vykti referendumas. Tuo tarpu Italijos vyriausybei reikėjo papildomo laiko, kad dokumentą galėtų išnagrinėti jos parlamentas. Graikija, nors ir neturėjo svarių priežasčių, taip pat nusprendė įlūkėti. Galop danu rinkėjai vasario 27 d. referendume pritarė dokumentui. Jį taip pat sėkmingai apsvarstė Italijos parlamentas, dėl ir likusiu trijų valstybių užsienio reikalų ministrai 1986 m. vasario 28 d. Hagoje pasirašė Suvestinį Europos aktą. Aktas įgaliojo 1987 m. liepos l d. - po to. kai visose valstybėse narėse buvo atliktos ratifikavimo procedūros. Suvestinis Europos aktas - tai pirmą kartą atliktos nuoseklios Europos Bendrijų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Jis nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves: • preambulėje pripažįstamas tikslas sukurti Europos Sąjungą; oficialiame teisinę galią turinčiame dokumente pirmą artą apibrėžiama Europos viršūnių tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai; • išplečiamos Europos Parlamento teisės priimant teisės aktus (bendradarbiavimo procedūra) ir numatoma, kad Europos Parlamento pritarimas yra būtinas sudarant naujų narių stojimo, taip pat asociacijos sutartis; • išplečiamas sprendinių. Taryboje priimamų kvalifikuota balsų dauguma, ratas; visų pirma tokia sprendimų dėmimo procedūra taikoma su vieningos rinkos programa ir atitinkamu teisės derinimu susijusiose srityse, taip pat kai kurioms naujoms Bendrijos veiklos sritims; • siekiant sumažinti Teisingumo Teismo darbo krūvį priėjo įkuriamas Pirmosios instancijos teismas, visų pirma turintis svarstyti fizinių ir juridinių asmenų ieškinius; • numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data -1993 m. sausio l d. ir nustatomos teisės derinimo priemonės; • numatoma, kad Bendrijos veikla apims ir ekonominės bei pinigų politikos (ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo), socialinės apsaugos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, taip pat gamtosaugos klausimus; • suteikiamas teisinis pagrindas valstybių narių tarpvyriausybiniam užsienio politikos derinimui ir sukuriama speciali Europos politinio bendradarbiavimo sistema. RytisMartikonis(Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Sutarties tekstą anglų kalba rasite: http://europa.eu.int/abc/obj/treaties/en/enloc113.htm Mastrichto sutartis Mastrichto sutartis - tai Europos Sąjungos sutartis, kurią 1992 m. vasario 7 d Nyderlandų mieste Mastrichte (todėl ji dažnai vadinama Mastrichto sutartimi) pasirašė dvylikos valstybių - Airijos. Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos. Liuksemburgo. Nyderlandų, Portugalijos. Prancūzijos ir Vokietijos - įgaliotieji atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio d ES sutartis numatė tokius jos tikslus: a) skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę r pinigų sąjunga: b) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje: c) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą: 1) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje: e) išlaikyti teisinės sistemos (acquis) vientisumą. _Nepaisant pavadinimo, ši sutartis vis dėlto nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos ori - Vieš bendradarbiavimo formas (vaizdingumo dėlei vadinamas ramsčiais), t. y. viršvalstybiškumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse. Sąjunga yra įsteigta Europos Bendrijų pagrindu, jas papildė sutarties nustatytos politikos sritys r bendradarbiavimo fonuos. Sutartyje nurodoma, kad Sąjungoje veikia viena bendra Europos Bendrijos steigimo sutartyje numania institucinė sistema. ES sutartis nenumato, kad šis naujas darinys Įgis teisinį subjektiškumą. Teisiniu subjektiškumu ir toliau naudojasi tiktai trys Europos Bendrijos. Tad pavyzdžiui, tarptautines sutartis sudaro, kitokius teisinius veiksmus atlieka ar tarptautinių organizacijų narės strictu sensu yra Europos Bendrijos, o ne ES. Sutartis nustatė tokias pagrindines naujoves ir jau galiojusių Europos Bendrijų steigimo sutarčių papildymus: • teisiškai fiksuota pagarba tautiniam valstybių nariu identitetui: pagrindinės žmogaus teisės pripažintos bendru Europos teisės principu: įvesta ES pilietybė: apibrėžtas subsidiarumo principas: • numauti ekonominės ir pinigu sąjungos (EPS) pagrindiniai ypatumai ir EPS įgyvendinimo tvarkaraštis: nutarta įvesti bendrus pinigus ir įsteigti Europos centrinį banką (atskiri protokolai numatė išlygas dėl Danijos ir Didžiosios Britanijos dalyvavimo baigiamajame EPS etape): • numatyta išplėsti Bendrijos kompetenciją tokiose naujose srityse kaip pagalba besivystančioms šalims, švietimas, visuomenės sveikata, vartotoju apsauga, transeuropiniai tinklai ir pramonės konkurencingumas: Bendrijos kompetencija išplėsta ir tokiose srityse kaip mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra, aplinkos apsauga, ekonominė ir socialinė sanglauda: įsteigtas Sanglaudos fondas. • numatyti bendrosios užsienio ir saugumo politikos tikslai, jos taikymo sritys, veikimo būdai ir priemonės: Vakarų Europos Sąjunga apibūdinta kaip "neatskiriama Europos Sąjungos vystymosi dalis": numautas valstybių nariu diplomatinių ir konsulinių atstovybių bendradarbiavimas: • numatyti bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse tikslai, mastas, veikimo būdai ir priemonės, nutarta įkurti Europolą; • pasirašytas Socialinės politikos protokolas ir atitinkamas susitarimas dėl socialinės politikos, laiduojantis \isų valstybių (išskyrus Didžiąją Britaniją) bendradarbiavimą užimtumo, gyvenimo ir darbo sąlygų bei kitose socialinės gerovės srityse naudojantis Bendrijos institucijomis ir mechanizmais; Didžioji Britanija atsisakė šiuose susitarimuose dalyvauti ir priskirti šiuos klausimus EB kompetencijai, todėl jie buvo atskirti nuo pagrindinio sutarčių teksto; • padaryti pakeitimai sprendimų priėmimo procedūrose: 1) numatytas naujas sprendimų priėmimo būdas - bendro sprendimo procedūra, suteikianti daugiau galios Europos Parlamentui (EP): ji taikoma tokiose srityse kaip laisvas asmenų judėjimas, verslo steigimo laisvė, bendroji rinka, mokslinių tyrimų programos, spietimas, kultūra, vartotojų apsauga ir kt: 2) jau anksčiau laikyta bendradarbiavimo procedūra imta taikyti ir tokiose srityse kaip pagalbos kitoms šalims politika, konkurencija, gamtosauga ir kt.; 3) pritarimo procedūra taikoma ir pilietybės, struktūrinių fondų pertvarkymo srityse, taip pat nustatant Europos rinkimų sistemą, Europos centrinio banko vaidmenį ir sudarant tarptautines sutartis, turinčias rimtų finansinių padarinių; • padaryti institucijų sistemos pakeitimai: l) suvienodinta Komisijos ir EP kadencijų trukmė; 2) numatyta EP teisė balsuoti dėl pasitikėjimo skiriamais Komisijos nariais; 3) įsteigta nauja konsultacinė institucija - Regionų komitetas; 4) numatyta EP skiriamo ombudsmeno (kontrolieriaus) pareigybė; • numatyta 1996 m. sudaryti naują tarpvyriausybinę konferenciją; ji turėjo atlikti tolesnę EB steigimo ir ES sutarčių peržiūrą. Apskritai ES sutartis - sudėtingas teisės aktas. Nėra lengva suprasti atskirai paimtą sutarties tekstą ir juo naudoti, nes jis susideda tiek iš naujų konstitucinių nuostatų, tiek iš Europos Bendrijų steigimo sutarčių pataisų. Todėl ES sutarties tekstą reikia gretinti su Europos Bendrijų steigimo sutartimis. Patogumo-sumetimais rekomenduotina naudotis ne originaliu, bet vadinamuoju ko "Jiduotu sutarčių tekstu, į "kurį yra įrašytos visos padarytos pataisos. Rytis Martikonis(Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žimnas".- V., 1999) Sutarties tekstą anglų kalba rasite: http://europa.eu.int/en/record/mt/top.html Amsterdamo sutartis Amsterdamo sutartis - sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Ją 1997 m. spalio 2 d. Amsterdame pasirašė Airijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos. Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos atstovai. Sutartis įsigaliojo 1999 m. gegužės l d. Amsterdamo sutartis įvedė tokias pagrindines naujoves: • prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės klausimai priskirti Bendrijos kompetencijai kaip asmenų judėjimo laisvės dalis (t. y. šios sritys perkeltos iš trečiojo Sąjungos ramsčio i pirmąjį); vizų klausimais sprendimai bus priimami kvalifikuota balsų dauguma iš karto po sutarties įsigaliojimo, o prieglobsčio ir imigracijos klausimais tokia galimybė numatyta po penkerių metų pereinamojo laikotarpio; • Šengeno sutartis inkorporuota į Sąjungos teisinę sistemą ir kaip Europos teisė bus taikoma trylikoje valstybių narių; Šengeno sutartyje numatytos institucijos inkorporuojamos į ES institucijų sistemą, tuo tarpu Airijai, Danijai ir Didžiajai Britanijai palikta savo sienų kontrolės teisė; _ • numatyta sustiprinti policijos ir muitinių teisinį bei administracinį bendradarbiavimą baudžiamųjų reikalų srityje, ypač kovojant su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu, neteisėtu žmonių gabenimu, nusikaltimais, padarytais vaikams, narkotikų ir ginklų kontrabanda, korupcija ir piktnaudžiavimais; patikslintos Europolo operatyvinės funkcijos; numatytas nuoseklus teisės derinimas kai kuriose baudžiamosios teisės srityse (pvz., dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu, narkotikais); • pasikeitus Didžiosios Britanijos pozicijai, Socialinės politikos protokolas inkorporuotas į pagrindinį EB steigimo sutarties tekstą; daugiau dėmesio skirta nuostatoms dėl užimtumo ir socialinės politikos koordinavimo, taip pat dėl moterų ir vyrų galimybių lygybės, gyvenimo aplinkos kokybės, sveikatos apsaugos, vartotojų teisių; • numatytos nuostatos, didinančios bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) vykdymo nuoseklumą, ir nauja BUSP priemonė - bendroji strategija, kurią ES užsienio politikai tam tikru klausimu nustato Europos viršūnių taryba: • numatyta įsteigti BUSP vyriausiojo įgaliotinio pareigybę, kurią užims Tarybos generalinis sekretorius, taip pat Politikos planavimo ir greitojo reagavimo padalini Tarybos sekretoriate: numatytas glaudesnis bendradarbiavimas su Vakaru Europos Sąjunga, o humanitarinės ir gelbėjimo operacijos, taikos palaikymo misijos, krizių valdymas vertinami kaip Sąjungos saugumo politikos aspektai: bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje numatyta konstruktyviojo (pozityviojo) susilaikymo galimybė, reiškianti, kad pavienė valstybė gali neprisidėti prie kurio nors BUSP veiksmo, tačiau turi pripažinti ES veikimo teisę ir nesinaudoti veto teise: numatyta ir galimybė kai kuriuos BUSP sprendimu įgyvendinimo klausimus spręsti kvalifikuota balsu dauguma: • Mastrichto sutartyje numatytų subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas detalizuotas atskirame protokole: • išplėstos Europos Parlamento (EP) teisės ES teisės aktų leidybos procese, numatant daugiau bendro sprendinio taikymo sričių: supaprastintos ir paliktos tik trys pagrindinės procedūros: bendras sprendimas, pritarimas, konsultacija: numatyta, kad EP narių neturi būti daugiau kaip 700; • Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritarti EP: Komisijos pirmininkui suteikta daugiau teisių Komisijos sudėties formavimo ir vadovavimo jai atžvilgiu: patikslintos ir išplėstos Teisingumo Teismo bei Audito Rūmu funkcijos: • įvestos nuostatos dėl galimybės glaudžiau ir lanksčiau bendradarbiauti: valstybėms narėms, norinčioms veikti intensyviau, numatytos sąlygos tai daryti nelaukiant visų apsisprendimo; pavyzdžiui, bet koks bendradarbiavimas turėtų apimti ne mažiau nei pusę ES valstybių narių, juo turi būti siekiama ES tikslu, jis turi nedaryti poveikio acquis, jis taip pat negalimas Bendrijos išimtinės kompetencijos srityse, ES pilietybės klausimais ir t.t.; yra ir specialios normos, apibrėžiančios, kaip glaudesnis bedradarbiavimas gali veikti įvairiuose ES ramsčiuose (pvz., konstruktyvusis susilaikymas BUSP klausimais); • jei nustatoma, kad valstybė narė pažeidžia pamatinius demokratijos principus, galima suspenduoti tam tikras jos teises, taip pat ir jos atstovų teisę balsuoti Taryboje. Amsterdamo sutartyje nepavyko išspręsti institucijų pertvarkymo klausimų, visų pirma jų parengimo plėtrai. Vienas iš sutarties protokolų numato, kad per pirmąjį ES plėtimąsi Komisiją sudarytų po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, bet iki to laiko valstybėms, atsisakiusioms antrųjų komisarų, tai turėtų būti kompensuojama perskaičiuojant balsus Taryboje. Tad iš esmės laušimas liko atviras. Protokolas taip pat numato, kad likus mažiausiai metams iki to laiko, kai ES bus daugiau nei dvidešimt ariu, bus šaukiama tarpvyriausybinė konferencija sutarties nuostatų dėl institucijų sudėties ir veikimo nuodugniai peržiūrai. Atskirą deklaraciją prie Amsterdamo sutarties pridėjo Belgija. Italija ir Prancūzija, kurios teigė, kad sutartis neatitinka užduoties iš esmės sustiprinti institucijas ir kad toks sustiprinimas yra būtina būsimų stojimo derybų baigimo sąlyga. Amsterdamo sutarties, kaip ir Mastrichto sutarties, tekstu naudotis nėra lengva, nes jis susideda iš ES ir EB steigimo sutarčių vairių dalių papildymų ir pataisų. Kad būtų lengviau naudotis minimų sutarčių tekstais, Amsterdamo sutartyje yra patvirtinta nauja straipsnių numeracija ir pateikta buvusių bei būsimų straipsnių numerių atitikmenų lentelė. Be to, kaip pavyzdys sudarytas vadinamasis konsoliduotas sutarčių tekstas, t. y. galiojančių ES ir EB steigimo sutarčių straipsnių sąvadas. Rytis Martikonis(Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Sutarties tekstą anglų kalba rasite: http://europa.eu.int/abc/obj/amst/en/ Antrinė teisė: ES institucijų teisės aktai Europos Bendrijų institucijų priimama, remiantis steigiamosiomis sutartimis, teisė yra suprantama kaip antrinė Bendrijų teisė. Kadangi Europos bendrijų institucijų kompetencija priimti teisės aktus kyla iš steigimo sutarčių, t.y. pirminės teisės, tai šie teisės aktai vadinami antrine, arba išvestine. Europos bendrijų teise. EB sutarties 249 (buv. 189) straipsnis skiria reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas (pasiūlymus) taip pat nuomonės išreiškimus. Antriniams teisės šaltiniams taip pat praktikoje priskiriamos Europos Bendrijų priimtos bendrosios programos, procedūrinės taisyklės ir standartai, kuriuos priima Europos Bendrijų institucijos sa\>o veiklai reglamentuoti, bei sudaromi vidaus susitarimai tarp Europos Bendrijų institucijų. Nuo šių susitarimų būtina atskirti deklaracijas, kuriuos taip pat priskiriamos Europos Bendrijų antrinei teisei (pavyzdžiui, Tarybos, Komisijos ir Europos Parlamento 1977 m. balandžio 5 d. Bendroji deklaracija dėl pagrindinių teisių), tačiau jų reguliavimo sfera paprastai peržengia institucijų tarpusavio santykių ribas. Minėtiems antrinės teisės šaltiniams nepriskiriami veiksmai, kuriuos vykdo Europos Bendrijų institucijos ES operatyviose srityse (Bendroji užsienio ir saugumo politika bei Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse). Kaip nerašytiniai Europos Bendrijų teisės šaltiniai egzistuoja bendrieji teisės principai, kurie, atsižvelgiant į jų turinį, priskirtini pirminei arba antrinei teisei ir (iš dalies) paprotinei teisei. Pavyzdžiui, priešingai nei teigia ES sutarties 203 (buv. 146) straipsnio l dalis, valstybių atstovai Taryboje, kurie nėra savo valstybės vyriausybės nariai pagal nacionalinius įstatymus, vis tiek traktuojami kaip vyriausybės nariai. Skirgailė Žalimienė Europos teisės departamento prie LRV 'vyriausioji specialistė-ekspertė (Informacija iš Europos komiteto prie LRV mėnesinio leidinio "Integracijos žinios", Nr. 6) •Reglamentas • Direktyva • Sprendimas • Nuomonė • Rekomendacija Reglamentas Reglamentas (angį. regulation. pranc. reglement. vok. Verordnung) - vienas iš Europos Bendrijos steigimo (Romos) sutarties 249 straipsnyje numatytu EB institucijų leidžiamu teisės aktu. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, dėl tojam būdinga: • visuotinis galiojimas: adresatas nėra individualizuojamas, nes reglamentas privalomas visiems Europos teisės subjektams: tai skiria reglamentą nuo sprendimo, kuris taikomas tik aiškiai nurodytam adresatui: • visumos privalomumas: reglamentas nepalieka jo Įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės: jis negali būti įgyvendinamas dalimis, selektyviai: privaloma yra reglamento, kaip teisės akto. visuma: tai skiria reglamentą nuo direktyvos: • tiesioginis taikymas visose valstybėse narėse: reglamentas įsigalioja visose Europos Sąjungos valstybėse vienu metu visų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu po jo paskelbimo Europos Bendrijų "Oficialiajame leidinyje" (angl. Official Journal, pranc. Journal officiel. vok. Amstblatt) ar nuo pačiame reglamente nurodytos datos ir jam nereikalingi papildomi nacionalinės teisės aktai. Reglamentas yra laikytinas viena pagrindinių Europos teisės priemonių, nes dauguma EB steigimo sutartyse numatytų uždaviniu yra įgyvendinama leidžiant reglamentus Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- I'., 1999) Direktyva Direktyva (angl., pranc. directive, vok. Richtlinie) • vienas iš Europos Bendrijos steigimo (Romos) sutarties 249 straipsnyje numatytų EB institucijų leidžiamų teisės aktų. Direktyvos tikslai yra privalomi valstybėms narėms, tačiau jų įgyvendinimo formas ir būdus vyriausybės gali pasirinkti pačios. Pagrindinis direktyvos tikslas - ne nustatyti visai Europos Sąjungai vienodas taisykles, bet siekti, kad valstybių nariu įstatymai būtų suderinti su ES institucijų patvirtintais standartais ir reikalavimais arba kad būtų vykdomos iš Bendrijų steigimo sutarčių kylančios pareigos. Tad direktyvos daugiausia naudojamos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai. Jos dažnai taikomos tokiose srityse kaip žemės ūkis. draudimas, mokesčiai, transportas, statistika ir pan. Direktyvos taip pat nustato tam tikru priemonių įgyvendinimo terminus (pvz., prekių ar asmenų judėjimo laisvės suvaržymų panaikinimo). Svarbu skirti direktyvos ir reglamento teisinę prigimtį bei poveikį. Reglamentas yra taikomas visuotinai, o direktyva skiriama vienai, kelioms ar visoms valstybėms narėms, bet ne asmeninis; be to, valstybės narės pačios pasirenka tinkamiausią būdą jas įgyvendinti. Viena pagrindinių direktyvų taikymo problemų - suderinti pareigą pasiekti rezultatą ir priemonių pasirinkimo laisvę. Teisingumo Teismas daugelyje bylų yra aiškinęs, kad valstybių narių pasirinkimas priklauso nuo Europos teisės nuostatų. Taip pat numatoma laikytis direktyvų vykdymo terminu; jei direktyva laiku neįvykdoma, jos teisinė galia nepasikeičia. Direktyvos neįvykdymas nepateisinamas valstybės vidaus sunkumais, vidaus (ir net konstitucinės) teisės nuostatomis, Vatos valstybės narės nesugebėjimu įvykdyti direktyvos ar argumentais, kad direktyvos neįgyvendinirnas neigiamai neatsilieps bendrosios rinkos veikimui. Nors Bendrijų steigimo sutartyse tiesioginis poveikis kaip direktyvos ypatumas nėra aiškiai numatytas, tačiau Teisingumo Teismas išaiškino, kad direktyvos (kaip ir reglamentai bei sprendimai) gali būti tiesiogiai taikomos, jei atitinka tiesioginio poveikio kriterijus. Tiesioginis direktyvos taikymas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, ir jis kyla ne iš direktyvos teisinės prigimties, bet iš valstybių narių pareigos per nustatytus terminus įgyvendinti Europos teisės normas. • -Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) Sprendimas Sprendimas (angį. decision, pranc. dėcision. vok. Entscheidung) - tai vienas iš Europos Bendrijos steigimo (Romos) sutarties 249 straipsnyje numatytų EB institucijų leidžiamų teisės aktų. Sprendimas yra priimamas Europos teisę taikant konkrečiam atvejui, specifinio klausimo administravimui. Svarbiausias sprendimo ypatumas tas, kad jis yra visais atžvilgiais privalomas tik adresatui, kuriuo gali būti ES valstybė (ar kelios jų), taip pat fiziniai ar juridiniai asmenys. Dėl adresato konkretumo, individualumo (paprastai jis nurodomas sprendime) sprendimas iš esmės skiriasi nuo reglamento, kuris yra visuotinai privalomas visais atžvilgiais. Sutartyse numatytais būdais kompetentingos ES institucijos (pvz.. Komisija) gali priimti įvairių rūšių sprendimus. Tai gali būti įpareigojantys (pvz., pakeisti ar panaikinti valstybės pagalbos priemones), draudžiantys, leidžiantys (pvz.. taikyti iš- imtis) ir pan. sprendimai. Rytis Martikonis(Informacija iš leidimo "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- l'., 1999) Nuomonė Nuomonė (angį. opinion, pranc. avis, vok. Meinung) - vienas iš Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnyje numatytų EB institucijų leidžiamų aktų. Nuomonė (kaip ir rekomendacija) nėra teisiškai privaloma. Joje paprastai išdėstomi Europos Sąjungos institucijų požiūriai, pozicijos tam tikrais klausimais (pvz., tai gali būti Europos Parlamento, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė). Ji gali būti skiriama valstybėms narėms, tai gali būti ir atsakymas į kitos institucijos dokumentą ar paklausimą. Nuomonė gali būti reikalinga kaip procedūrinis ES sprendimo priėmimo žingsnis, kurio neįvykdžius galutinis sprendimas negalioja. Europos Teisingumo Teismo generalinis advokatas teikia nepriklausomą, rekomendacinio pobūdžio nuomonę, kuri Teismui padeda priimti galutinį sprendimą. Dėl argumentų ir analizės kokybiškumo šios nuomonės yra svarios, dažnai cituojamos galutinėse išvadose. Atskirai paminėtinos Tarybos pageidavimu rengiamos Europos Komisijos nuomonės dėl valstybių kandidačių pasirengimo stoti i ES. Paprastai toks dokumentas yra rengiamas po to. kai Taryba gauna oficialią valstybės kandidatės paraišką įstoti i EB. Komisijos nuomonė yra pagrindas, kuriuo remdamasi Taryba priima sprendimą, nebūtinai sutampantį su Komisijos nuomone. Pavyzdžiui, Graikijos priėmimo i EB atveju Komisija savo nuomonėje pabrėžė, kokių dideliu problemų Bendrijai gali sukelti silpna Graikijos ekonomika, todėl siūlė atidėti narystės klausimo sprendimą vėlesniam laikui. Tačiau Taryba, vadovaudamasi politiniais bei saugumo motyvais ir siekdama kuo greičiau Graikija integruoti i Vakaru saugumo bendruomenę bei konsoliduoti jos demokratija, atmetė Komisijos rekomendaciją ir nusprendė pradėti su ja derybas dėl narystės. Tačiau Graikijos atvejis yra labiau išimtis nei taisyklė. Dažniausiai Taryba yra linkusi pasikliauti Komisijos specialistu parengta nuomone. Pavyzdžiui. Turkija yra pateikusi paraišką dar 1987 m., tačiau iki šiol derybos dėl narystės su ja nėra pradėtos, kadangi Taryba remiasi neigiama Komisijos nuomone apie Turkijos pasirengimą narystei. Vidurio ir Rytu Europos (VRE) valstybių atžvilgiu Taryba taip pat laikosi Komisijos rekomendacijų. Komisija 1997 m. liepos 15 d paskelbė, kad narystei ES per artimiausius penkerius metus turėtų būti pasirengusios penkios asocijuotosios VRE valstybes - Čekija. Estija. Lenkija, Slovėnija ir Vengrija, ir rekomendavo pradėti su jomis derybas dėl narystės. Tuo tarpu Bulgarija. Latvija. Lietuva. Rumunija ir Slovakija buvo įvertintos kaip dar nepakankamai pasirengusios, ir buvo pasiūlyta derybų su jomis pradžią nukelti vėlesniam laikui. Šiai Komisijos nuomonei pritarė Taryba ir Europos viršūnių taryba, ir 1998 m. derybos dėl stojimo buvo pradėtos tik su penkiomis Komisijos rekomenduotomis valstybėmis". Rytis Martikonis(Informaija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) 1999 metų spalio mėnesį Europos Komisija rekomendavo pradėti derybas ir su likusiomis penkiomis VRE valstybėmis, tame tarpe Lietuva. Rekomendacija Rekomendacija (angį. recomendation, pranc. recommandation, vok. Empfehlung) - vienas iš Europos Bendrijos steigimo (Romos) sutarties 249 straipsnyje numatytu EB institucijų leidžiamų aktų. Rekomendacija (kaip ir nuomonė) nėra teisiškai privalomas Europos teisės aktas. Rekomendacijos gali būti skiriamos valstybėms narėms, taip pat ir fiziniams bei juridiniams asmenims. Rekomendacijomis dažniausiai siūlomi tam tikri veiksmai ar elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Antai Romos sutarties 211 straipsnis aiškiai nurodo, jog Komisija formuluoja rekomendacijas, kad bendroji rinka tinkamai veiktų ir būtų plėtojama. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nors rekomendacijos ir neturi privalomos teisinės galios, nacionaliniai teismai turi atsižvelgti i Europos Sąjungos institucijų išleistas rekomendacijas, ypač aiškinantis kitas Europos teisės priemones. Tačiau pagal Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį rekomendacija yra kitokio pobūdžio teisės aktas, kuris gali būti sulygintas su kitose dviejose Bendrijose leidžiamomis direktyvomis. Tai reiškia, kad Europos anglių ir plieno bendrijoje yra privalomi rekomendacijos tikslai, tik jų siekimo priemonės paliekamos valstybių narių nuožiūrai. Rytis Martikonis (Informacija iš leidinio "Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas".- V., 1999) 7. Vidaus rinkos teisinio reguliavimo pagrindai Pagrindinis Vieningos Europos Akto tikslas buvo tas, kad iki 1992 metų pabaigos turėjo būti baigta kurti vidaus rinka, kuri o pagal EEB Sutarties 8 a str. (dabar - EB Sutarties 7 a str), reikštų "erdvę be vidinių sienų, kurioje pagal šios Sutarties nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas". . 7. 1 . Laisvo prekių judėjimo esminiai principai Muitų sąjungos {kūrimas. Tarifinių ir netarifinių kliūčių šalinimas prekyboje tarp valstybių. Išimtys laisvam prekių judėjimui. Prekių judėjimo laisvę vidaus rinkoje gali trukdyti arba blogai veikti keli skirtingi veiksniai, todėl jiems taikomos skirtingos Sutarties nuostatos, susijusios su: a) fiskaliniais prekybos barjerais: EB Sutarties 12 ir 95 str. b) diskriminaciniais fizinio ir techninio pobūdžio prekybos barjerais: EB Sutarties 30-36 str. c) valstybinėmis komercinio pobūdžio monopolijomis: EB Sutarties 37 str., d) valstybės pagalba: EB Sutarties 92-94 str. Pagal EB Sutarties 9 str. EB turi būti grindžiama muitų sąjunga, apimančia visą prekybą prekėmis. Ši muitų sąjunga turi savo vidinį ir išorinį aspektus: a) vidinis aspektas - tarp valstybių narių importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms uždraudžiami muitų mokesčiai, taip pat ir kiti mokėjimai, turintys tokį pat poveikį, b) išorinis aspektas - prekybiniuose santykiuose su trečiosiomis šalimis nustatomi bendri muitų tarifai. Bendrų muitų tarifų tikslas - užtikrinti, kad visose valstybėse narėse prekės, importuojamos į EB iš trečių šalių, būtų traktuojamos vienodai, ir taip sudaromos vienodos sąlygos visoms prekėms, esančioms apyvartoje Bendrijos teritorijoje, pasinaudoti laisvo judėjimo nuostatų teikiamais pranašumais. Kadangi šie tarifai taikomi visiems į Bendriją iš užsienio importuojamiems produktams, yra nustatyta vieninga tarifų siena įvežant tuos produktus į bendrąją vidaus rinką. Dėl tos priežasties valstybės narės nebegali nustatinėti jokių autonominių muitų iš trečiųjų valstybių importuojamoms prekėms. Bendrų muitų tarifų sistemoje prekės yra klasifikuojamos pagal bendrąją nomenklatūrą, remiantis vieningomis Bendrijos taisyklėmis dėl jų vertės ir kilmės. Produktai skirstomi pagal sąrašus, o ši prekių klasifikavimo nomenklatūra yra numatyta Briuselio konvencijoje Išimtys EB Sutarties 36 str. "30 ir 3-1 straipsnių nuostatos neužkerta kelio uždrausti arba apriboti prekių importą, eksportą ar tranzitą, remiantis tokiais pagrindais kaip visuomenės moralė, visuomeniniai interesai ar visuomenės saugumas, žmonių sveikatos ir gerybės, taip pat gyvūnų ir augalų apsauga. nacionalinių vertybių, turinčių meninę, istorinę arba archeologinį vertę, apsaugai pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga. Tačiau tokie draudimai ar apribojimai neturi tapti savavališkos diskriminacijos arba prekybos tarp valstybių narių užslėpto ribojimo priemonėmis ". Kaip bendras EB prekybos teisės principas, laisvo prekių judėjimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, kadangi jos trukdo įgyvendinti bendrosios rinkos sukūrimo tikslą. Šis principas EB Sutarties 36 str. \ra matomas aiškiai. Pirmajame jo sakinyje yra pateiktas galimų išimties pagrindų baigtinis sąrašas. Antrame sakinyje pateikiamas perspėjimas, kad naudojimasis bet kokia išimtimi turi būti objektyviai pagristas, o ne vien tik kaip bandymas ginti valstybės narės vietinius gamintojus. 7.2. Darbuotojų laisvo judėjimo teisės turinys ir sąlygos. Išimtys viešosios tvarkos, saugumo bei sveikatos pagrindu bei ryšium su valstybine tarnyba. Principo dėl laisvo asmenų judėjimo pradmenų randame EB Sutarties 3 (c) ir (d) straipsnyje. Jame sakoma, kad Bendrijos veikla apima: "c) vidaus rinką, kurios išskirtinis bruožas - panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių. O) priemones dėl asmenų įvažiavimo ir judėjimo vidaus rinkoje... " Mastrichto sutartyje įvesta "Europos pilietybės" sąvoka. EB Sutarties 8a ( l ) str. nustato, kad "Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai keliauti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, pagal apribojimus ir sąlygas. nustatytas šia Sutartimi bei dėl jos įgyvendinimo priimtomis priemonėmis ". Minėti EB Sutarties straipsniai nustato pagrindus laisvam asmenų judėjimui, o pagrindinės nuostatos yra įtvirtintos šiuose EB Sutarties straipsniuose: 48-51 str. dėl dirbančiųjų. 52-58 str. - dėl laisvės įsikurti, 59-66 str. - dėl laisvės teikti (ir gauti) paslaugas. Dirbantysis - bet kuris faktiškai ir realiai dirbantis arba norintis dirbti asmuo, net jeigu jis dirba ne visą darbo dieną (nebent darbas būtų toks menkavertis, kad jo negalima būtų laikyti darbu) arba atlyginimo tarifas yra žemesnis nei minimalus garantuotas užmokestis, arba net jeigu atlyginimas iš viso nemokamas, pvz. religinėje bendruomenėje. EB Reglamentas 1612/68, reguliuojantis įsidarbinimo galimybes ir sąlygas, buvo priimtas EB Sutarties 48(2) ir (3) (a), (b) straipsnio įgyvendinimo tikslu. Jį sudaro kelios dalys, iš kurių dabartinės temos nagrinėjimo kontekste svarbiausia yra 1-oji dalis "Įsidarbinimas ir dirbančiųjų šeimos". Ją sudaro trys titulai: l titulas - "Teisė įsidarbinu" reguliuoja asmens teisę į įsidarbinimo prieinamumą, 2 titulas - "įsidarbinimas ir lygybe" apima asmens teisę į lygybę ne tik su įsidarbinimu susijusiuose dalykuose, bet ir į "socialines garantijas", tokias kaip aprūpinimas gyvenanuoju plotu, 3 titulas "Dirbančiųjų šeimos" reguliuoja klausimus, susijusius su šeimos teisėmis. Išimtys EB Sutarties 48 str. numato dvi išimtis asmenų judėjimo laisvei: 1) 3 punktas riboja šią laisvę visuomeninių interesų, visuomenės saugumo ir sveikatos pagrindais, 2) 4 punktas nustato apribojimus įsidarbinti valstybinėse tarnyboje. EB Sutarties 48(3) str. nuostatas detalizuoja EB Direktyva 64/221, kuri vienodai taikoma samdomų, savarankiškai dirbančių asmenų, paslaugų gavėjų, taip pat šių kategorijų asmenų šeimų nariams. Ši Direktyva paaiškina visų trijų laisvės apribojimo pagrindų, numatytų EB Sutarties 48(3) straipsnyje, prasmę ir pabrėžia, kad tai nėra susiję su ekonominiais motyvais. Tuo atveju, kai valstybė narė imasi priemonių prieš asmenį, šios priemonės turi būti grindžiamos išimtinai to asmens asmeniniu elgesiu. Asmens elgesio vertinimas, siekiant išsiųsti ji iš šalies negali būt grindžiamas vien tik faktu, kad tas asmuo anksčiau buvo teistas baudžiamąja tvarka. Faktas, kad pasibaigė asmens tapatybės kortelės ar paso galiojimo laikas tuo metu, kai jis yra ne savo pilietybės valstybėje narėje, taip pat negali būti priežastimi tokį asmenį išsiųsti. Dėl pateisinimo, susijusio su visuomenės sveikatos, apsauga, Direktyva numato, kad tik tos ligos ir būsenos, kurios išvardytos jos priede, gali būti pateisinamas pa grindas asmeniui išsiųsti. Jeigu asmuo užsikrečia liga ar tampa nedarbingas jam esant ne jo pilietybės valstybės narėje, tai negali pateisinti atsisakymo atnaujinti leidimo gyventi toje valstybėje narėje arba išsiuntimo iš jos. Likusioji Direktyvos dalis nustato administracines procedūras bei garantijas, kurių valstybės nares turi laikytis įgyvendindamos savo įgaliojimus dėl asmens išsiuntimo. Šiomis Direktyvos nuostatomis siekiama apsaugoti asmens teises ir suteikti jam veiksmingas teisines priemones tam atvejui, jeigu asmuo norėtų užprotestuoti sprendimą išsiųsti jį iš valstybės narės. Taigi asmeniui turi būti pranešta apie motyvus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas neleisti jam atvykti į šalį, nebent toks pranešimas grėstų tos valstybės saugumui, apie atsisakymą išduoti arba pratęsti leidimą gyventi šalyje, taip pat apie sprendimą išsiųsti jį iš šalies, kaip ir apie bet kokį kitą valdymo organų priimtą aktą dėl tos valstybės narės piliečio, asmeniui turi būti pranešta ne vėliau kaip per 15 dienų. EB Sutarties 48(4) straipsnis iš tikrųjų neliečia visų su valstybine tarnyba susijusių klausinių, todėl tuo atveju, jeigu valstybės narės pilietis įsidarbina kitos valstybės narės valstybinėje tarnyboje, jis negali būti diskriminuojamas dėl jo pilietybės. ETT pareiškė, kad EB Sutarties 48 (4) straipsnis netaikomas visoms valstybinės tarnybos pareigybėms ir apima tik "tam tikras veiklas", susijusias su oficialios valdžios įgyvendinimu, todėl tik ši veikla gali būti padaryta neprieinama kitų valstybių narių piliečiams. 7.3. Įsikūrimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas užtikrinimas. Subjektai, kurie naudojasi šiomis laisvėmis ir galimi jų įgyvendinimo būdai Diskriminavimo draudimas. Profesinės kvalifikacijos pripažinimas. Teisė įsikurti ir teisė teikti paslaugas visoje Europos Sąjungoje sudaro sąlygas optimaliai paskirstyti gamybos veiksnius ir komercinių bei finansinių vienetų veiklą padaryti efektyvią. Kad integruota vidaus rinka funkcionuotų, įmonės turi turėti galimybę laisvai vykdyti savo veiklą: steigti dukterines kompanijas ir filialus bet kurioje ES dalyje arba tiesiogiai teikti savo paslaugas kitoje valstybėje narėje. Taigi, įmonės turi turėti galimybę savo gamybinius pajėgumus panaudoti tuose regionuose, kur gamybos sąnaudos yra mažos, ir savo veiklą efektyviai pritaikyti vietinės rinkos poreikiams. Be to, dvi aptariamosios teisės yra esminės asmenims bei įmonėms, kad ji laisvai praktikuotų savo profesiją ar amatą, asmenys galėtų kilnotis bei laisvai kilnotis bei laisvai pasirinkti vielą savo verslui vykdyti ar profesijai praktikuoti. Teise įsikurti yra numatyta EB Sutarties 52 straipsnyje: Vienos valstybės narės piliečių laisvės apribojimai įsikurti kitos valstybės nares teritorijoje, žemiau pateikiamų nuostatų kontekste, pamažu turi būti panaikinti progresyviomis stadijomis per pereinamąjį laikotarpi. Šis progresyvus panaikinimas turi apimti ir apribojimus steigti atstovybes, filialus ar dukterines įmones bet kurios valstybės narės piliečiams, įsikūrusiems kitos valstybės narės teritorijoje. Įsikūrimo laisvė - tai teisė savarankiškai dirbantiems asmenims imtis ir vykdyti profesinę veiklą, taip pat teisė steigti įmones ir joms vadovauti, ypač kompanijas ir firmas 58-ojo straipsnio antrojoje dalyje numatyta prasme, pagal tas pačias sąlygas, kurias tokios profesinės veiklos vykdymo vietos valstybė savo įstatymais yra nustačiusi savo piliečiams, taip pat pagal skyriaus, reguliuojančio kapitalo judėjimą, nuostatas, teisė teikti paslaugas yra apibrėžta EB Sutarties 59 ir 60(3) straipsniuose: Pagal žemiau įtvirtintas nuostatas paslaugų teikimo laivės Bendrijos teritorijoje apribojimai valstybių narių piliečiams, savo veiklą vykdantiems kitoje Bendrijai priklausančiose valstybėje nei tas, kurios piliečiu yra asmuo, kuriam skirias paslaugos, turi būti progresyviai panaikinti perpereinamąjį laikotarpį. Taryba kvalifikuota balsu dauguma, pagal Komisijos pasiūlymą, skyriaus nuostatų taikymą gali išplėsti trečiosios valstybės piliečiams, kurie yra įsikūrę ir teikia paslaugas Bendrijos teritorijoje. 60 (3) str. Neliečiant skyriaus, susijusios su įsikūrimo taisė, nuostatų galiojimo, paslaugą teikiantis asmuo šią veiklą laikinai gali vykdyti kiloja valstybėje pagal tas pačias sąlygas, kurias ta valstybė yra nustačiusi savo piliečiams. Pagal EB Sutarties 59 ir 60( 3) str. nuostatas įsikūrimo teisė taip pat taikoma kompanijoms ir firmoms, įsteigtoms pagal valstybės narės įstatymus. Skirtumai tarp teisės įsikurti ir teisės teikti paslaugas Teisė įsikurti yra įsikūrimas kitoje valstybėje narėje ekonominiais tikslais ir tapimas nuolatine los valstybės ekonominės infrastruktūros dalimi. Teisė teikti paslaugas apima vienos valstybės nares piliečio paslaugų teikimą asmenims kitoje ar kitose valstybėse narėse, kada šios paslaugos teikiamos laikinai. diskriminavimo draudimas TT nustatė, kad EB Sutarties 59 straipsnio nuostatos panaikina bet kokią diskriminaciją prieš paslaugą teikiantį asmenį ryšium su jo pilietybe arba tuo faktu, kad jis yra įsikūręs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paslauga turi būti suteikta. Jeigu paslaugą teikiantys asmenys nėra įsikūrę valstybėje, kurioje paslauga turi būti suteikta, ši valstybė narė, nepažeisdama Sutarties, tos paslaugos teikimui gali nustatyti tam tikras sąlygas. Teisė įsikurti ir teisė teikti paslaugas yra ribojamos pagal EB Sutarties 55, 56, ir 66 str., kurie valstybėms narėms suteikia tokią galimybę ryšium ;u visuomenės interesų, sveikatos ir saugumo pagrindais. Šie pagrindai yra analogiški tiems, kurie taikomi teisei į laisvą dirbančiųjų judėjimą. Profesinė kvalifikacija Kad asmenys galėtų pasinaudoti savo teise įsikurti EB teritorijoje, būtina, kad tam tikri valstybių narių organai pripažintų įvairių rūšių profesinę kvalifikacija. EB Direktyva 69/48 buvo siekiama sukurti bendrąją sistemą dėl aukštojo išsilavinimo diplomų tarpusavio pripažinimo. Tai leidžia dirbantiesiems ir laisvųjų profesijų atstovams, baigusiems ne trumpesnes kaip trejų metų dienines (arba atitinkamai lygiavertes neakivaizdines) universitetines studijas, pagal savo profesiją dirbti kitose valstybėse narėse. Jeigu norinčio dirbti asmens studijos ir stažavimasis yra trumpesni ne mažiau kaip vieneriais metais už tą laiką, kurio reikalauja darbo vietos valstybė, arba asmuo turėjo trumpesnę prižiūrimą praktiką nei reikalauja minėtos valstybės taisyklės, iš jo gali būti pareikalauta pateikti profesinės patirties įrodymų. Tai negali tęstis ilgiau nei trūkstamas prižiūrimos praktikos laikas, taip pat dvigubai ilgiau nei trūkstamas studijų ir stažavimosi laikas, kurio reikalauja darbo vietos valstybė, bet kuriuo atveju tai negali tęstis ilgiau kaip ketverius metus. Taigi Direktyva yra svarbus laimėjimas, kadangi ji naikina nemažai egzistuojančių ir esminių kliūčių laisvam dirbančiųjų ir savarankiškai Dirbančių asmenų judėjimui. EB Direktyvoje 89/48 įtvirtintą iniciatyvą toliau tęsė EB Direktyva 92/51, kuria buvo siekiama užbaigti bendrąją tarpusavio pripažinimo sistemą, ir kuri apėmė aukštųjų bei po vidurinių studijų diplomus, taip pat profesinius sertifikatus, suteiktus pagal vidurinių mokyklų, bendrąsias arba profesines programas, kurioms užbaigti reikia ne daugiau kaip trejų metų. Visos tokio profesinio pasirengimo rūšys dabar tarpusavyje yra pripažįstamos visoje EB teritorijoje. 7.4. Laisvas kapitalo judėjimas. Finansinių paslaugų teikimo-laisvės užtikrinimas. Esminės nuostatos, reguliuojančios laisvą kapitalo judėjimą, yra EB Sutarties 73b-73g straipsniai. 73 b straipsnis įtvirtina tai, kas turėtų užtikrinti laisvą kapitalo bei mokėjimų judėjimą ne tik tarp valstybių narių, bet ir tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. EB Sutarties 73d straipsniu nustatyti pagrindai, kuriais remdamosi valstybės narės gali riboti laisvą kapitalo judėjimą tarp jų pačių. Valstybės narės pagal savo mokesčių įstatymus gali nevienodai traktuoti "mokesčių mokėtojus", kurie nėra to paties lygio ryšium su jų gyvenamąja vieta arba ryšium su vieta, kur investuotas jų kapitalas. Valstybei narei leidžia priimti naujus mokesčių įstatymus, ribojančius laisvą kapitalo judėjimą toje vietovėje negyvenantiems asmenims, kurie investuoja savo kapitalą toje valstybėje, arba ten gyvenantiems asmenims, kurie nori investuoti savo kapitalą kitoje valstybėje narėje. EB Sutarties 73d (1) (b) straipsniu įtvirtintas bendresnis pagrindas valstybėms narėms riboti laisvą kapitalo judėjimą Bendrijoje. Valstybės narės turi teisę: "imtis visų reikiamų priemonių užkirsti kelią nacionalinių įstatymų ir taisyklių pažeidimams ypač apmokestinimo bei pagrįstos finansinių institucijų priežiūros srityse, arba nustatyti procedūras dėl kapitalo judėjimų deklaravimo, ryšium su valdymo ar statistikos informacija, arba imtis priemonių, pateisinamų valstybinės politikos ar visuomenės saugumo pagrindais". Nepaisant EB Sutarties 73b straipsnyje egzistuojančio panašumo tarp laisvo kapitalo judėjimo EB viduje ir laisvo kapitalo judėjimo už EB ribų, akivaizdu, kad pastarajam principui taikoma kur kas daugiau apribojimų ir šiuo metu jis dar negali turėti tiesioginio poveikio nacionalinėje valstybių narių teisėje. EB Sutarties 73c straipsnyje nurodytos priemonės, kurios riboja kapitalo judėjimą į trečiąsias valstybes ir iš jų: "tiesioginės investicijos (įskaitant investicijas į nekilnojamąjį turtą), įsikūrimo laisvė, finansinių paslaugų teikimas arba vertybinių popierių įsileidimas į kapitalo rinkas. Apibendrinimas: Tebeegzistuojanti valstybių galimybė taikyti apribojimus kapitalo judėjimui dar kartą parodo, kad įvairių valstybių ekonominės politikos nevienodumai trukdo besąlygiškam įsipareigojimui liberalizuoti kapitalo judėjimus. Šiuo požiūriu Bendrijos kompetencijos ekonominės politikos nustatymo srityje atsiradimas yra esminis pasiekti rinkos integracijai, kuri ne vien tik apsiribotų laisvu kapitalo judėjimu, bet apimtų tokius dalykus kaip mokesčių derinimas (kol valstybės narės vykdo nevienodą mokesčių politiką, kapitalo judėjime vyrauja motyvai skatinami interesų, kurie paprastai neatitinka išteklių efektyvaus paskirstymo bendrojoje rinkoje kriterijaus), finansinių paslaugų rinkų liberalizavimas, kurios ir pačios daro įtaką ir yra veikiamos susiformavusios kapitalo rinkų struktūros. 7.5. Konkurencijos reglamentavimas. Taisyklės, taikomos įmonėms konkurenciją ribojančių susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas, įmonių koncentracijos kontrolė. Taisyklės, taikomos valstybei valstybės pagalbos, specialiųjų ir išimtinių teisių suteikimo klausimai. Konkurencijos taisyklių pažeidimų tyrimas. EB Sutarties 3(1") numato "sukurti sistemą, kuri užtikrintų, kad konkurencija bendrojoje rinkoje bendrojoje rinkoje nebus pažeidžiama". Konkurencijos taisyklės reguliuoja prekybininkų veiksmus verslo sferoje. Jos draudžia piktnaudžiauti savo galia rinkoje, pvz., neleidžia įmonės dominuojančioms savo produktų rinkose, savo klientams nusiauti per dideles kainas arba nesąžiningas sąlygas, su jais sudaromose sutartyse. Konkuruojančioms įmonėms jos draudžia tarpusavio susitarimus savo klientams nustatyti bendras kainas. Taigi, vienu aspektu, konkurencijos taisyklių paskirtis yra apsaugoti klientu, interesus nuo prekių ir paslaugų tiekėjų. Konkurencijos teisės pažeidimo elementai: 1. Susitarimai tarp įmonių, įmonių asociacijų sprendimai ir tarpusavyje suderinta veikla. 2. Susitarimai, galintys turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių. 3. Susitarimai, kurių tikslas arba poveikis \ra susiję su konkurencijos bendrojoje rinkoje panaikinimu, apribojimu ar iškraipymu. 7.6. Įsipareigojimai derinti įstatymus vidaus rinkos srityse pagal Europos (Asociacijos) sutartis apimtis, terminai, įgyvendinimo kontrolė. Vidaus rinka , pagrįsta keturiomis pagrindinėmis laisvėmis (laisvas prekių judėjimas, laisvas asmenų judėjimas, įsikūrimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas, laisvas kapitalo judėjimas) bei konkurencija versle, sudaro EB pamatą. Tos laisvės, įtvirtintos įvairiuose sutarties straipsniuose per Bendrijos teisės aktų leidybą smulkiau buvo implementuotos į nacionalinės teisės sistemas. Pagal EB Sutarties 3 (h) straipsnį EB siekia "suderinti valstybių narių įstatymus iki tokio lygio, kiek to reikia bendrajai rinkai funkcionuoti". Valstybės narės yra įpareigotos savo įstatymus suderinti su bendrijos nustatytais bendraisiais standartais
Šį darbą sudaro 30934 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Teisės konspektas
- 33 psl., (30934 ž.)
- Word failas 666 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
