Etikos reikšmė asmenybės kultūrai

Skirtingose epochose, valstybėse bei kultūrose etika buvo skirtingai suprantama. Šiandien taip pat esama ne vienos etikos sąvokos. Remiantis atskirų filosofų mintimis etika traktuojama kaip vertybė, pasekmė, principas. Etikos specialistai etiką traktuoja skirtingai, pateikia keletą jos sampratų. Etika suprantama kaip atsakomybė, moralinis aiškinimas, paklusimas moraliniam autoritetui, moralinio sprendimo vykdymas. Kuria etikos reikšme bus vadovaujamasi, dažnai priklauso nuo konteksto; idealu būtų atsižvelgti į visas išvardytąsias sampratas.. Antikos filosofas Aristotelis (4 a.pr.Kr.) "Nikomacho etikoje" skiria in­telekto (išmintis, intelektas, apdairumas) ir dorovės (pakantumas, nuosaikumas) vertybes. Aristotelis suformuluoja išmokstamų įpročių idėją. Jis teigia, kad gimdami žmonės neturi jokių moralinių vertybių, jos atsiranda vėliau, kaip įpročio rezultatas, jų išmokstama socializacijos procese. Išmokstama ir pa­tikrinama, kas gera ar bloga, teisinga ar neteisinga. Dorybingumas įgyjamas per veiklą. Tampame teisingais žmonėmis, atlik­dami teisingus veiksmus, tampame drąsiais - atlikdami žygdarbius. Kartojant tokius pat veiksmus, susiformuoja įprotis. Doras žmogus patiria malonumą atlikdamas dorus darbus. Tokie darbai atliekami sąmoningai. Aristotelio nuomone, žmogus negali turėti priešingų prigimčiai vertybių. Remdamasis tokia etikos samprata, asmuo vadovausis mintimi: elgiuosi taip, nes manau tai esant teisinga. Šiuolaikinės politinės minties pradininko N.Makiavelio (15 - 16 a. Italijos politinis veikėjas, filosofas) pozicija yra priešinga Aristotelio perspektyvai. Penkiolikto amžiaus Florencijos administratoriaus vardas asocijuojasi su neetišku, neprincipiniu elgesiu. Veikale "Valdovas" etikos aspektai gvildenami politikos kontekste. N.Makiavelio manymu, socialinio ir politinio gyvenimo tikslai yra valdžios (galios) paėmimas ir išlaikymas, politinės santvarkos ir bendro klestėjimo palaikymas. "Dorovės taisyklės yra technikos taisyklės, susijusios su priemonėmis šiems tikslams pasiekti. Be to, jomis reikia naudotis todėl, kad visi žmonės yra kaip nors sugedę. Galime bet kuriuo metu netesėti pažado ar sulaužyti susitarimą, jei tai mums patiems bus naudinga, nes egzistuoja tokia prielaida, kad visi žmonės yra nedori, o tie, su kuriais bendrauji, gali bet kuriuo metu sulaužyti savo pažadus, jei tik jiems tai naudinga". Remiantis N.Makiavelio mintimis, etika asocijuojasi su pasekmėmis. Fi­losofas teigia, kad apie veiksmus gera ar bloga skalėje turi būti sprendžiama pagal jų pasekmes ar rezultatus, o ne pagal veikiančio asmens puoselėjamas vertybes, principus, ketinimus ar charakterio bruožus. N.Makiavelis teigia, kad, norėdamas valdyti valstybę, valdovas dažnai privalo elgtis visai priešingai savo pažadui, religijai, humaniškumui, dosnumui, pagal reikalą turi mokėti būti dievu ar velniu. Taip suvokiantis etiką asmuo elgiasi, orientuodamasis į pasekmes ir nekreipdamas dėmesio į pasirinktas priemones. Asmuo vadovaujasi mintimi: elgiuosi taip, orientuodamasis į pasekmes. 18 a. vokiečių filosofas I.Kantas pirmasis filosofijos istorijoje ("Moralės metafizikos pagrindai") moralę atskiria nuo laimės, stebėdamasis, kad žmonėms ateidavo į galvą moralaus elgesio principus sieti su laime. Laimė, pasak jo, yra individuali, dėl to labai įvairi ir nepastovi, tuo tarpu moralės principai turi būti vienodi visiems. Įprastos dorovinės sąmonės egzistavimą I.Kantas laiko savaime suprantamu dalyku, nebandymas ieškoti jos pagrindų ar pateisinimo. Filosofas itin ak­centuoja moralės savarankiškumą, pabrėždamas, kad moralę sukūrė pats žmo­gus, be jokių autoritetų ar išorinių jėgų, vadovaudamasis savo protu. Protas nustato' elgesio taisykles, moralės dėsnius, kurių žinojimas ir laikymasis lemia žmogaus moralinę vertę. I.Kantas įveda dvi naujas sąvokas: maksima ir kategorinis imperatyvas. Kasdieninėje veikloje žmonės vadovaujasi tam tikrais bendrais principais, kuriuos subjektyviai traktuoja kaip tinkamus, naudingus, patikimus ar pagrįstus. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias individualias, subjektyviai nustatytas elgesio taisykles (principus ar dėsnius) filosofas vadina maksimomis. Maksimas žmogus tikrina savo protu. Jei rezultatas teigiamas, maksima gali būti bendru moralės principu ar dėsniu. Kiekvienas vadovaujasi tam tikromis bendromis veiklos maksimomis, kurios turi vertinimo principų pobūdį. Maksimos yra bendri praktiniai orientyrai. Kiekvienas asmuo tikrina savo maksimas pagal praktinius dėsnius, pre­tenduojančius į visuotinumą ir objektyvumą. Individas savo maksimas for­muluoja taip, kad jos galėtų tikti visiems. Taip maksimos įgyja bendrų dėsnių, įsakymų, imperatyvų formą. I.Kantas kalba apie kategorinį imperatyvą kaip apie gryną dėsnį, nereikalaujantį jokių išlygų. Kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad asmeninės valios maksima visada galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas: "Elkis taip, kad tavo maksima kartu galėtų būti visuotiniu dėsniu" (Prieš meluodamas kitiems, pagalvoki, ar norėtumei, kad taip būtų su tavimi elgiamasi). Kalbant apie kategorinį imperatyvą, pradinis taškas yra žmogiškų sąlygų bendrumas. Kadangi žmonės yra racionalūs, galima rasti moralinius principus, atitinkančius žmogiškas sąlygas ir tuo pat metu universalius. Moralės principai turi galioti visiems. Būdami racionalūs, žmonės sugeba individualiai spręsti, racionalumas padeda jiems paklusti moralės principams. Kategoriniu imperatyvu patikrintos maksimos gali tapti bendrais moralės principais. Nemaža bendrų principų yra neginčytini ir visuotinai pripažįstami. Skirtumai išryškėja, kai tie principai yra konkretinami. Veiklos taisyklės, išvestos iš maksimų, tampa moralės taisyklėmis, po kurių eina konkretus praktinis apsisprendimas Kaip ir visi mokslai, etika turi savo objektą. Civilizacijai rutuliojantis, etikos mokslo objektas kito. Senovės graikų filosofai užsiėmė individų etikos klausimais, dėmesio centre buvo išoriški elgesio pasireiškimai (pvz., kaip pasiekti kūno ir sielos gerovę) bei atitikimas įstatymams. Aristotelio ir Platono darbuose etika, politika, teologija yra susipynusios. Stoikų darbuose imamos kelti universalesnės idėjos (kosminės visuomenės lygybės prieš dievą ir kt. idėjos). Vėliau dėmesys nuo elgesio išoriškų pasireiškimų ir atitikimo įstatymui pereina į dvasinę sferą. Moralė suvokiama labiau kaip vidinis dalykas. Širdies nuodėmės, nuodėmių asmeniškumas, dvasios dalykai tampa pagrindiniais krikščioniškajai tradicijai ir reikšmingais Vakarų etiniam mąstymui. Šv. Au­gustino darbai užbaigė perėjimą nuo išorinių prie dvasinių dalykų: etikos klausimų centru tampa dvasinis asmens gyvenimas. Vėlesnių laikų filosofai bandė grįžti prie bendruomenės elgesio refleksijų, kartu studijuodami ir atskirų individų poelgius. Buvo sukurta deontologinė, teleologinė etikos teorija. Kaip ir visos mokslo šakos, etika atlieka keletą funkcijų. Kuriant pilietinę demokratinę visuomenę, itin svarbios moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo funkcijos. Vykdydama moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo funkcijas, etika gali paspartinti pilietinės visuomenės atsiradimo prielaidų susidarymą ar pačios pilietinės visuomenės vystymąsi. Šias funkcijas galima įgyvendinti, dėstant etikos kursus mokyklose bei universitetuose. Etika kaip vidinis mechanizmas skatina efektyviau atlikti savo darbą. Susirūpinimas tikslumu, teisingumu, vientisumu, pagarba profesiniams standartams, atsidavimas vykdant pareigą yra geras būdas išvengti skubotų, nepagrįstų sprendimų. Tai yra efektyviau nei bet kokia išorinė kontrolė. Etika didelį dėmesį skiria sistemingoms vertybių studijomis. Todėl etikos studijos gali padėti individams moraliai subręsti, tapti sąmojingesniais, tobulinti bendravimo įgūdžius ir santykius. Moraliniai svarstymai gali padėti geriau orientuotis gyvenime, priimti nuoseklesnius ir teisingesnius sprendimus ir as­meniniame, ir visuomeniniame gyvenime. Svarbus uždavinys yra šviesti visuomenę ir bandyti diegti praktikoje pilietinės visuomenės normas (toleranciją, rūpinimąsi visuomenės gerove, bendradarbiavimą, pliuralizmą ir kt.), o įsitvirtinus naujoms vertybėms, jas palaikyti. Tai didelis darbas, reikalaujantis laiko ir pastangų. Atliekant atskiras užduotis, turi dalyvauti ne tik etikos teoretikai ir praktikai, bet ir pati visuomenė. Moralė negali būti palikta privačiam sprendimui, nes ji yra socialinės prigimties. Vertybės, moralinės normos susiklosto, natūraliai plėtojantis žmonių tarpusavio santykiams ir negali būti nuleistos iš viršaus. Kadangi toli gražu ne kiekvienas individas gali objektyviai jas įvertinti ir suvokti jų prasmę konk­rečiame pilietinės visuomenės kontekste, tai padaryti gali padėti etika. Jei etika yra moralės refleksija, tuomet reikia skatinti tokias situacijas, vystančias ir skatinančias refleksijas. Individai turi būti mokomi objektyvios kritikos savo, visuomenės, atskirų institucijų požiūrių, elgesio ir nusistovėjusios praktikos atžvilgiu. Kritiškas požiūris gali tapti griaunančia, bet kartu ir kuriančia jėga, atveriančia kelią pasireikšti kūrybiškumui. Kiekvienas individas iš prigimties linkęs rūpintis savo asmenine gerove. Pilietinėje visuomenėje ne mažiau svarbūs tampa ir visos visuomenės gerovės reikalai. Svarbu, kad kuo daugiau asmenų suvoktų, jog rūpinimasis bendruomenės gerove kartu užtikrina ir kiekvieno jos nario gerovę, ir geranoriškai atliktų pareigą visuomenei. Vienas iš konkrečių žingsnių ta linkme yra kiekvieno siekimas tobulėti savo profesinėje veikloje. Mokslo, technikos bei technologijų pažangos kontekste tik asmenys, nuolat, be paliovos besidomintys naujais laimėjimais, informacija gali tikėtis eiti koja kojon su gyvenimu. Nepaliaujamas profesinis tobulėjimas yra idealaus bet kurioje srityje dirbančio tarnautojo bruožas. Siekimas tobulėti, plėtoti savo kompetenciją labai svarbus ne tik darbuotojui, jo organizacijai, bet ir visai bendruomenei. Vakarų kultūrai, kuriai priklausome, iš­skirtinai svarbi asmenybės sąvoka, o šalia jos paprastai vartojama ir individualybės sąvoka. Jomis išryškinamos skirtingos as­mens pusės. Individualumas - daugiau ge­netinis, prigimtinis žmogaus išskirtinumas, nepanašumas į kitus. Kiek žmogus save, kaip asmenį, išskleidžia ir įtvirtina, tiek jis išreiškia save pasaulyje. Todėl norint save suvokti, labai svarbu sąmoningai at­sakyti į klausimus: kas aš esu? ko siekiu savo gyvenimu? koks žmogus noriu būti? kokiame pasaulyje noriu gyventi? Kaip pasakė vienas iš filosofu: Asmenybė – tai, ką žmogus su savo prigimtine duotybe padare pats – savo proto, jausmo ir valios pastangomis. Norėdami apibūdinti kokį nors žmogų kaip asmenybę, turime sąmoningai su­vokti, su kuo šis žmogus save tapatina, kas sudaro jo gyvasties ašį. Ašies įvaizdis yra labai tinkamas asmenybei nusakyti. Galime įsivaizduoti smaigalį, nukreiptą į tikslus, siekius, idealus arba vertybes. Į jas asmuo save kreipia. Ir pati ašis - tai mūsų Aš, „aš-ybe" - į vieną surištinę visumą susieti, tarsi „suverti" poelgiai, gyvenimo įvykiai. Bandy­dami suvokti asmenybę, mes sąmoningai sekame savo ar kito asmens Aš istoriją - Aš išsitęsia laike. Tai yra mūsų tapatumo stebuklas: keičiuosi, bet vis išlieku pačiu savimi. Reikėtų skirti psichologinį ir etinį požiūrį į asmenybę. Prancūzų rašytojas Emilis Zolia rašė apie save, kad jis galis jausti, įsivaizduoti ir suprasti baisiausias nusikaltėlių ydas, bet skiriasi tuo nuo pastarųjų, nes šie impulsai niekada netampa jo elgesio varikliais. To neleidžia daryti jo asmenybes moralinė jėga. Asmenybės savybes galima skirti į įgimtas ir įgytas. Pirmosios savybės siejamos su temperamentu ir nusakomos mūsų psichinių savybių jėga ir trukme. Temperamentą lemia centrine nervų sistema (CNS), iš esmės jis lieka pastovus visą gyvenimą. Antro­sios savybes siejamos su charakteriu. Charakterio pagrindą sudaro vertybių sistema -vertybinė nuostata, kuri yra ugdoma. Ugdymo procesui įtakos turi tėvai, mokytojai, knygos ir kt., bet didžiausią įtaką daro pats asmuo. Sąmoningas, valingas savęs kūri­mas gali būti vadinamas asmenybes savikūra. Tai ne tik gabumų, talentų ugdymas. Svarbiausias vaidmuo tenka moraliniams orientyrams ir išsiugdytai morales jėgai. Pastarąją būtų galima apibūdinti įsitikinimų salios ir valios laisves vienove. Asmeny­be tampama, kai individas ima jausti atsakomybe - atsako už savo pasirinkimus, pa­darytus sprendimus ir elgesį. Siame procese lemiamos įtakos turi įsitikinimai ir suge­bėjimas juos pagrįsti. Neturint jokios teorinės kultūros, neįmanoma įsitikinimų nei pagristi, net apginti, Įvai­rios pažiurus, gyvenimo pasikeitimai, nauji poreikiai, vertybės tikrina įsitikinimus, krei­pia asmenybes savikūrą. Savarankiškos asmenybes išlaiko ta patį vertybini branduolį, tarsi laivas audringoj jūroj išsaugo pusiausvyrą ir reikalingą judėjimo kryptį. Įsitikinimai yra ne tik asmenybės savikūros padarinys, bet ir jos sąlyga, padėdinti atsirinkti sektino gyve­nimo pavyzdžius. Kr. Stoškus Žmogaus norai be išorines prievartos vadinami valios laisve. Valia vadinama žmogaus energijos dali, prieinama sąmonei. Valią galima ugdyti: plėsti jos siekių sritį ir energijos galingumą, atkaklumą ir ištvermę. Valinga-, žmogus yra tas, kuris sugeba savo energiją pajungti savo tikslams. Gera valia žadina supratingumą, rūpestį, didina žmonių vieny­be, bendrumo jausmą. Ji stiprėja ugdant tokius charakterio bruožus, pvz.: kantrybę, pagarbą, užuojautą, pasitikėjimą ir pan. Nesinaudojantis savo valia tampa vis priklausomesniu nuo kitų valios. Valiai stiprėjant, išsiskleidžia kantrybe, pakantumas, suma­numas, pagarba, kūrybiškumas ir kiti pozityvūs (teigiami) būdo bruožai. Žmogų, kuris naudojasi savo valia, kad sąmoningai žlugdytų kitų asmenybes ir jų siekius, kenktų kitų pradėtiems darbams, galima pavadinti piktavaliu, o jo valią -bloga valia. Ji veda į savivalę ir į asmenybes moralinį nuosmukį. Siekius, tikslą žmogus renkasi remdamasis protu, įsitikinimais, jausmais, bet galutinį jų pasiekimą lemia valia. Išsiugdęs valią jaunystėje, pajunta jos skonį brandos amžiuje. Ronaldas Amundsenas Autobiografijoje pasakoja, kad nuo penkiolikos ji užvaldė didžiulis noras - tapti ašigalių tyrinėtoju. Šį siekį padidinusi perskaityta knyga apie sero Džono Franklino tyrinėjimus. Nuplaukęs Šiaurės vakarų keliu, jis užsidegė noru pasiekti Pietų ašigali. Atradęs Pietų ašigali, kūrė planus pasiekti Šiaurės ašigali ir tikslą pasiekė. Paties R. Amundseno liudijimu, jam nuolat teko kovoti su pagunda džiaugtis pasiektais laimėjimais ir apdovanojimais, o kartais ir žmonių pajuoka, bet jis liko ištikimas savo svajonei ir nuolat kėlė aukštyn siektų kartelę. Nors nedaugelio siekiai yra tokie didingi kaip R. Amundseno, kodėl ir mums nepasigalynėjus su gyvenime iškylančiomis kliūtimis.' Įvairūs žmones, tardami Aš, apmąstyda­mi savo asmenybę, galvoje turi įvairius dalykus. Kas iš tikrųjų valdo mūsų valią? Vienas iš pirmųjų apie tai prabilo austrų psichiatras Zigmundas Froidas, teigdamas, kad Aš sudaro trys dalys. I. Giliausia, nesąmojingoji - id (lot.; liet. tai) - pasąmone, susijusi su instinktyvia kūno sąranga. Instinktų reikalavimų pa­tenkinimas susijęs su malonumo išgyve­nimu. II Esmine, asmens valią kreipianti yra sąmoningoji dalis i/» (lot.; liet. aš), vei­kianti pagal realybės reikalavimus. III. Aukščiausia instancija - superego, - viršasmeninis Aš, orientuotas į bendruome­nės išlikimui svarbiausias vertybes. Indi­vido atžvilgiu tai reiškiasi kaip įsakmus reikalavimas tobulėti. Z. Froido požiūriu, būtent superego dalis mūsų psichikoje yra visuomenės privalėjimų - draudimų (tabu), nulemiančių mūsų sąžinę, ir siekinių, nulemiančių mūsų idealizuo­tąjį Aš, talpykla. Karlas Gustavas Jungas prakalbo apie dar sudėtingesnę žmogiškojo Aš struktūrą. Sąmoningojo Aš (lot. ego) paskirtis - atitinkamas atsakas į tikrovės reikalavimus, bet ne jis yra asmenybės centras. Jis skiria sąmoningąjį Aš ir nesąmoningąjį Šešėlį. Pasta­rąjį sudaro asmenine pasąmonė ir kolektyvinė pasąmone. Priešingai nei teigė Z. Froi­das, Jungo nuomone, pasąmonę valdo ne instinktai, o archetipai. Visas psichines galias vienija Savastis, persmelkianti ir sąmonę, ir pasąmonę. Anot K. G. Jungo, sąmone iškyla virš pasąmonės kaip ledkalnio viršūnė, kurios es­mine dalis lieka gelmėje. Mūsų asmenybės sąmonės išorinis lukštas yra vadinamoji personų - liet. kauke. K. G. Jungas ją lygino su drabužiu, kurį galima keisti ir „nusivilk­ti", tačiau jį „nusivilkęs" žmogus pasijunta lengvai pažeidžiamas, nes palieka atvėręs neapsaugotą Savastį. Tai suprantama, nes persona - tai visuma socialinių ir kitokių vaidmenų, įvairių, kartais sustabarėjusių prisitaikymų dorojimuisi su aplinka. Sudėtingą pasąmonės sistemą, arba Šešėlį, sudaro asmenine ir kolektyvine pasąmone. Kolektyvinė pasąmone yra begalinis psichikos laukas, vienijantis visą žmoniją. Asme­ninėje pasąmonėje susitelkia individualios sąmones elementai, netekę savo reikšmin­gumo ir užmiršti, o taip pat ir asmeniniai kompleksai. Kolektyvinėje pasąmonėje slypi tai, kas gali niekados neiškilti į sąmones šviesa, kas mumyse giliausia ir tamsiausia, kas lieka nesuprasta ir neapvaldyta, o slepia savyje didele energija, kurios dėl to bijome ir siejame su Blogiu. Ja. pažinu galime tik intuity­viai arba per pirmavaizdžių - archetipų simbolių aiškinimą. Archetipų įvaizdžiai pasi­reiškia mituose, legendose, pasakose, sapnuose ir yra bendri visai žmonijai. Simboliai, anot K. G. Jungo, į saules šviesa, iškilusi sielos kalba. Simboliai turi labai daug reikš­mių. Kuo gilesnį kolektyvines pasąmonės klodą atskleidžia simbolis, tuo stipresnės kyla emocijos. Archetipai yra kelias į didelę psichinę energiją. Simboliu pasakome žymiai daugiau negu galima pasakyti žodžiais, nes jis veikia ne tik mūsų protą, bet ir jausmus, psichikos ir kūno atmintį. Pvz., Savasties - asmenybes centro, į kurią viskas sueina ir kuri gali skleistis be galo - simbolis dažnai yra taškas, ratas, rutulys, mandala (sanskrito kalba - maginis ratas), senasis Išminčius, Kristus, Buda, baltos šviesos švy­tėjimas. Atrodytų, tokie skirtingi dalykai, bet visi jie išreiškia vieną kurią savasties pusę. Jų daugiaprasmybė yra jų galingos įtakos priežastis. Neįsisąmonintas Šešėlis yra pavojingas, nes nenorimas, nemėgstamas ypatybes, nu­slopintas ir glūdinčias Šešėlyje, imame projektuoti į kitus. Pvz., sėkmės priežasčių ieš­koma savyje, o nesėkmes - kituose. Prasidėjusį Šešėlio įsisąmoninimą simbolizuoja sapnai, kuriuose iškyla nežinia kur vedantys koridoriai, kankinančios klajones po namus, kur pažįstamas vietas keičia dar niekada nematyti kambariai. Tai asmenybes savižinos augimo pradžia. Labai svarbu sąžiningai priimti savo Šešėlį, nors tai yra skausminga ir reikalauja moralinių pastangų, bet tik taip pilnai subręsta asmenybė. Galutinę prasmę pasąmonės siunčiamam pranešimui suteikia pats žmogus. Anima ir animus vadinamos tos individo psichikos dalys, kurios atspindi priešingos lyties vaizdinius. Animus - tai apibendrintas vyriškumo vaizdinys moters dvasioje. Moters, neturinčios teigiamo sąmoningo ryšio su savo animus, elgesys būna paremtas prietarais, nelanksčiais sprendimais. Vyrui anima - apibendrintas „amžinojo mote­riškumo" vaizdinys jame. Teigiamo poveikio atveju anima yra pilnatvės simbolis, pa­dedantis vyrui įsiklausyti ir pasirinkti teisingą gyvenimo kelią. Todėl renesanso po­etui Dantei tokia svarbi buvo jo svajonių mylimoji Beatriče. Šių archetipų buvimas ir jų apčiuopimas savyje leidžia priešingos lyties atstovams suprasti vienas kitą. K. G. Jungo moralumo samprata yra žymiai sudėtingesne nei Z. Froido, nes reikalau­ja sąžiningai atsigręžti į savo Šešėlį. Asmenybes centras ne ego, paklūstantis esamoms visuomenes normoms, bet Savastis, primenanti žmogui, jog jis yra visos žmonijos patirties ir atminties dalis. Mes niekada neegzistuojame pavieniui. Mes esame apsupti ne tik kitų žmonių, daiktų, bet ir daugybes buvusių kartų dvasines patirties. Tos patirties ženklai yra aplink mus ir mumyse. Užduotis - ne tik paklusti, bet atrasti savo kelią, savo vietą žmonių pasaulyje. Mumyse yra ne tik tai, ką galime išvysti savo sąmones akimis, racionaliomis mąstymo ir jausmo funkcijomis, bet ir tai, ko apčiuop­ti jomis negalime, bet galime pasitelkti jutimus ir intuiciją. Kaip bibliotekos archyvai saugo turtus, kurių atskiras bibliotekininkas gali nežinoti, taip ir mūsų atmintyje yra giliųjų klodų, kurių galingos vertes nežinome ir neįsivaizduojame. Bet simboliai staiga pažadina mūsų jėgas ir leidžia suprasti tai, ko iki tol negalėjome. Tai ir yra mūsų arche­tipine atmintis. \ ją nėra tiesaus kelio, bet simboliai pažadina ir atveria šį pažinimą. Plačiai naudojamas K. G. Jungo asmenybių skyrimas į ekstravertus ir intravertus. Ekstravertai daugiau linkę atvirai reikšti savo jausmus ir mintis, jiems kaip oro reikia bendravimo, savęs įtvirtinimo išorės pasaulyje. Intravertai „verda savo sultyse", vidi­nis gyvenimas jiems yra gerokai svarbesnis negu išorinis, o bendravimas gali juos varginti. Kai kam intravertai atrodo nedraugiški, o ekstravertai - šaunūs ir mieli (ki­tiems atvirkščiai - lengvabūdžiai ir lėkšti). Tokie vertinimai, aišku, yra labai paviršuti­niški „gero" ir „blogo" žmogaus apibūdinimai. Grynų intravertų ir ekstravertų nėra. Psichikos harmonijai reikia abiejų tipų savybių, todėl save tobulinantis, pilnatviškumo siekiantis žmogus išsiugdo jam trūkstamas savybes. Priešingų tipų atstovai dažnai tampa geriausiais draugais. K. G. Jungo sampratai artima Rudolfo Šteinerio Tre­jopos žmogaus prigimties teorija. Joje apibrėžiamas žmogiškumo ugdymo kelias nuo fizinio pasaulio ir kūno, Aš įsisavinimo per žmogaus sielos pastangas, iki įsitvirtinimo begalinėje dvasinio pasaulio kūrybinėje erdvėje. Žmogiškoji būtybe turėtų harmoningai derinti savyje visus tris lygmenis. Bet visa ko pradžia ten. toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad ir jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogus. Y ai aukščiausia ir sunkiausia pareiga. Just. Marcinkevičius Pareiga! Tu prakilnus, didis žodis" - šiuos žodžius yra parašęs vokiečių filosofas Ima­nuelis Kantas, vadinamas pareigos, filo­sofu, suformulavęs garsųjį kategorinį im­peratyvą - besąlygini paliepimą: .Elkis taip, kad nei savęs, nei kito žmogaus nie­kados nenaudotum vien kaip priemonės, o visada tik kaip tikslą". Besąlygiškai lik­damas ištikimas savo pareigai, žmogus pa­kyla virš visos gamtos bei savo gamtinių polinkių ir tuo įrodo savo laisvę. I. Kanto požiūriu, žmogus yra dvilypė bū­tybė. Jo kūnas, prigimtis paklūsta natūraliam būtinumui. Bet žmogaus es­mę sudaro protas, kuris pajėgia iškilti virš gamtos. I. Kantas tvirtina, kad protu žmogus nustato sau svarbiausias dorovės normas ir principus, kuriais remdamasis jis skiria gera nuo blogo. Taip kyla poreikis tobulėti, ugdyti savyje žmogiš­kumą, o viena iš svarbiausių žmogiškumo apraiškų yra pareiga. Kas norėtų, kad me­las, šykštumas, išdavystė ir vergiškumas būtų visuotinės elgesio normos? Be pareigos, yra panašios sąvokos: privalomvbe ir priederme. Privalomybė formavosi anksčiau, bendruomeninėje santvarkoje, kaip visuomeninių reikalavimų sistema. Šie reikalavimai griežti, privalomi kiekvienam visuomenės nariui. Priedermės sąvoka taip pat susijusi su privalėjimų būtinybe, nes už jų nevykdymą gresia nelaimes, taikomos įvairios bausmės. Tai jaunuolio priederme atlikti karinę tarnybą, teisininko, valdi­ninko, bet kurio tarnautojo priedermė gerai atlikti darbą, įvairias užduotis ir kt. Pareiga išreiškia individo vidinius įsitikinimus, jo valią ir yra vėlyvas doroves raidos rezultatas, kartu su sąžine ir atsakomybe, liudijančia dorovines savimonės atsiradimą. Žmogus yra laisva būtybe savo dvasia, o laisvesnis tampa tik atlikdamas valingus. Išvados: Etika didelį dėmesį skiria sistemingoms vertybių studijomis. Todėl etikos studijos gali padėti individams moraliai subręsti, tapti sąmojingesniais, tobulinti bendravimo įgūdžius ir santykius. Moraliniai svarstymai gali padėti geriau orientuotis gyvenime, priimti nuoseklesnius ir teisingesnius sprendimus ir as­meniniame, ir visuomeniniame gyvenime. Šiandieniniame pasaulyje vykstantys procesai bei įvykiai labai sudėtingi. Etikos kontekstas dažnai yra dviprasmiška, neaiški, sudėtinga aplinka. Tai suprasti ir toleruoti padeda etika. Etika - ne tik abstraktus, teoretiškas, bet ir į praktiką orientuotas mokslas. Literaturos sąrašas: 1. J. Baranova – Filosofinė etika. 2005 2. Dalia Vyšniauskienė, Virginijus Kundrotas – Verslo etika.2002 3. Gražina Šmitienė - Pokalbis, diskusija: kritinio mąstymo ugdymo aspektas. 2005 4. Joe Jenkins – Šių laikų dorovinės problems. 1997

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!