Etiketas ir elgesys prie stalo

ĮVADAS Šiuolaikinės elgesio prie stalo taisyklės pagrįstos higienos, patogu­mo, tikslingumo, pagarbos stalo kaimynui ir estetiniais reikalavimais. Beje, tos taisyklės nuolat laisvėja, paprastėja. Įvairiose šalyse elgesys prie stalo priklauso nuo papročių, tradici­ją nacionalinės virtuvės ypatumų. Tačiau yra ir nemaža bendrų da­lykų, kurių paisoma daugumoje šalių. Šame darbe pateikiami patarimai kaip dera elgtis prie stalo. Tikslas: supažindinti su elgesio prie stalo reikalavimais. Tyrimo objektas: elgesys prie stalo. Tyrimo metodai: literatūros šaltiniai. Uždaviniai: 1. Paaiškinti elgesio prie stalo sampratą. 1. KAIP DERA ELGTIS PRIE STALO Nesėskite, kol neatsisės moterys arba kol šeimininkė ar šeiminin­kas nepakvies sėstis. Reikia sėstis ten, kur nurodyta. Jei svečiai jau sėdi prie stalo, pavėlavusiam svečiui, nors ir labai svarbiam, daug dėmesio neskiriama. Šis visiems linkteli, priėjęs prie šeimininkės ar šeimininko atsiprašo jų ir sėda į nurodytą vietą. Prie stalo vėlavimo priežastys neaiškinamos. Nesėdėkite per toli ar per arti nuo stalo, geriausia - per plašta­ką. Ant stalo dedamos tik plaštakos (iki riešo). Nesiremkite į stalą alkūnėmis! Vyras didžiausią dėmesį turi rodyti iš dešinės sėdinčiai moteriai, nesvarbu, ar jis jai pristatytas, ar ne. Atsistojus moteriai vyras privalo taip pat atsistoti ir stovėti tol, kol ji išeis iš ka mbario. Vyrams prie stalo leidžiama atsisagstyti švarką, tačiau kiekvieną kartą atsistojus reikia užsisagstyti. Servetėlė dedama ant kelių, bet ne po kaklu. Lūpos šluostomos leng­vai prispaudžiant servetėlę, o ne smarkiai jas trinant. Ant servetėlės neturėtų likti ryškaus lūpų dažų pėdsako. Pavalgius kelis kartus perlenk­ta servetėlė padedama ant lėkštės. Popierinės servetėlės suglamžomos ir taip pat padedamos į lėkštę. Indai ir įrankiai servetėle nešluostomi. Nesilenkite prie lėkštės, sėdėkite kaip įmanoma tiesiau. Valgant sriubą lėkštės pakreipti nereikia - nei į save, nei nuo savęs. Imdami ką nors nuo stalo netieskite rankos virš kaimyno lėkštės ir,neprašykite jo paduoti, jeigu arti yra padavėjas. Priėmime nereike­tų varžytis patarnautojų ir nutraukti šnekos jiems priėjus. Šeimininkai neturi baigti valgyti anksčiau už svečius, ypač pasku­tinio patiekalo. Neatsukite nugaros kaimynui, per jį nesišnekėkite su kitu asmeniu. Nekąskite visos duonos riekės - atsilaužkite po gabaliuką. Sviestu taip pat tepkite atsilaužtus gabaliukus, o ne visą riekę. Niekada nekiškite peilio prie burnos, peiliu nedėkite maisto ant ša­kutės. Šakute daug maisto neimkite - tik tiek, kiek ant jos be vargo telpa. Suvalgę vaisių ar uogą kauliuką lūpomis padėkite ant šakutės, o nuo jos - į lėkštę. Nekritikuokite vaišių. Jei atsisakote patiekalo geriau neaiškinkite priežasčių – nesakykite, kad tokio valgio nemėgstate ar kad jis ken­kia jūsų sveikatai. Prie stalo nepasakokite apie savo ligas. Nesistenkite būtinai pasemti paskutinį šaukštą sriubos ar suvalgy­ti paskutinį mėsos kąsnelį. Dažnai svečio klausiama: “Ar skanu?” Tai ne visada retorinis klau­simas, nes daugelyje restoranų iš tikrųjų labai paisoma svečio nuomo­nės. Net jei daug ko nesuvalgėte, galite patikinti, kad buvo skanu, bet daugiau nebeįstengiate - bus malonu tiek šeimininkams, tiek restora­no darbuotojams. Indeliai rankoms plauti paprastai atnešami po kiekvieno rankomis valgomo patiekalo ir pastatomi iš kairės. Baigę valgyti kyštelėkite pirštus į vandenį ir nusišluostykite servetėle. Nesumanykite “kaip reikiant” nusiplauti rankų - juk tai tik tam tikra ceremonija. Jeigu desertas patiekiamas taurėje ant lėkštelės, šaukštas paliekamas ant jos. Jeigu desertas patiekiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą reikia palikti jame arba ant polėkštės. Valgomųjų įrankių padėtis pasako, ar mes dar norime valgyti, ar jau baigėme. Baigus valgyti sriubą šaukštas padedamas ant polėkštės, o suval­gius šaltuosius ar karštuosius patiekalus šakutė ir peilis padedami ant lėkštės vienas greta kito kotais į dešinę, 45° kampu stalo krašto at­žvilgiu. Prie stalo pasitaiko visko, tačiau kad ir kas atsitiktų, niekada ne­reikia kelti panikos, stebėtis ar krimstis. Jei netyčia nukrinta šakutė ar peilis, nedera jų lįsti po stalu. Neat­kreipdami aplinkinių dėmesio šeimininkės ar patarnautojų paprašy­kite kito įrankio. Jei netyčia sudaužėte taurę, mandagiai atsiprašyki­te, bet “neatgailaukite”, nesisiūlykite nupirkti lygiai tokią pačią ar net gražesnę. Ant staltiesės nukritusį valgio gabalėlį kuo stropiau paimkite šva­raus peilio galiuku, padėkite į savo lėkštę ir suvalgykite. Sutepta stal­tiesės vieta uždengiama švaria šeimininkės ar patarnautojo paduota servetėle. Jei kuo nors apipylėte stalo kaimyną, atsiprašykite jo ir šeiminin­kės, bet nepulkite apipiltojo šluostyti. Kartais maiste atsiduria plaukas, akmenukas ar pan. Kad ir kaip nemalonu būtų, nereikia apie tai skelbti visiems. Svetimkūnis nepa­stebimai padedamas ant lėkštės krašto ir valgoma toliau. Jeigu kąsnis stringa, nevalgykite. Atidi šeimininkė, žinoma, pastebės ir pasirūpins, kad gautumėte kitą porciją. Nedera čiulpsint iš tarpdančių traukti maisto likučius - tam skirti dantų krapštukai. “Operaciją” atlikite sučiauptomis lūpomis ir kiek įmanoma greičiau, prisidengę burną nosine arba ranka. Skirtingose šalyse egzistuoja skirtingas požiūris į valgymo manie­ras, elgesį prie stalo, tačiau protokolinių priėmimų reikalavimai vis dėlto panašūs. Svarbiausia - santūrumas ir pagarbus dėmesys kitos šalies atstovams. 2. KAIP PATIEKTI VALGIUS IR GĖRIMUS Prie stalo nejaukiai jaučiasi ir svečiai, nežinantys, kaip valgyti kai kuriuos patiekalus, ir šeimininkai, nemokantys tinkamai paruošti stalo, todėl ir vieni, ir kiti turi išmanyti bent paprasčiausias maisto patieki­mo ir valgymo taisykles. 2.1. ŠALTIEJI PATIEKALAI IR UŽKANDŽIAI Pirmiausia valgomi ik­rai su sviestu, šviežios daržovės, sūdyta, virta ar kepta žuvis, silkė, jū­ros produktai - krabai, kalmarai, omarai, vėžiai, austrės, žuvies salotos. Po jų valgomi mėsos patiekalai ir jos salotos, vėliau - paukštienos patiekalai ir jos salotos, daržovių salotos, mišrainės, sūdytos ir mari­nuotos daržovės, grybai. Šaltieji užkandžiai - delikatesiniai, apetitą žadinantys patiekalai, to­dėl ir patiekiami pirmiausia. Estetiškai papuošti užkandžiai sudedami į porceliano, fajanso, stiklo indus. Kad patiekalas būtų patrauklus visi puošybos elementai turi būti valgomi ir derėti spalva, forma bei skoniu. Patiekalas bei jo puošmenos neturi “išeiti” už lėkštės ribų. Užkandžiams puošti vartojami produktai, iš kurių pagaminti patiekalai taip pat petra­žolės, salotų lapai, švieži vaisiai, citrinos. Nepjaustytos daržovės patiekia­mos žemose vazose, o pjaustytos - didelėse apvaliose ar pailgose lėkštė­se. Įrankių kotai turi šiek tiek kyšoti iš lėkštės, kad būtų patogu paimti. Įdaryti pomidorai, agurkai ar kiaušiniai patiekiami porceliano, stiklo ar fajanso induose; daržovėmis, žalumynais, vaisiais papuošti mėsos gaminiai - didelėse porceliano ar fajanso lėkštėse. Virtos ir rūkytos mė­sos dėti į vieną lėkštę nepatartina. Apvalioje lėkštėje mėsos griežinė­lius galima išdėlioti ratu, pailgoje - eilėmis, dėdant vieną griežirlėlį ant kito. Puošniai atrodo į plonus mėsos griežinėlius susuktos pomidoro ar agurko skiltelės. Jei lėkštėje prie mėsos yra ir garnyro, dedamas šaukštas, o ant jo - šakutė danteliais į viršų. Jei garnyro nėra, pakanka šakutės, tik ji tuomet dedama danteliais į apačią. Mėsos užkandėlę ar asorti galima patiekti kiekvienam svečiui atski­rai užkandinėse lėkštėse, o mėsos, žuvies, vaisių salotas - mažose sa­lotinėse ar kokteilių taurėse. Užkandžiams valgyti dedamas užkandi­nis peilis ir šakutė, užkandžių kokteiliams - užkandinė šakutė, kartais dar ir šaukštelis. Į porcijomis patiekiamas salotas, marinuotus grybus galima dėti desertinį šaukštą. Jei salotos patiekiamos didelėje lėkštėje, į ją dedamas specialus įrankių komplektas arba šakutė ir šaukštelis. Padažai pilami į dubenėlius ar padažines. Ant polėkštės lygiagrečiai su indo ąsele dedamas specialus padažo (ar sriubos) šaukštas. Panaudotas įrankis paliekamas padažinėje. Sumuštiniai dedami į dideles apskritas porceliano, fajanso arba pin­tas lėkštes (į pastarąsias tiesiama balta medžiaginė servetėlė). Maži su­muštiniai valgomi rankomis, didesni arba karšti - peiliu ir šakute. Šaltasis žuvies patiekalas valgomas užkandiniu peiliu ir šakute arba specialiais mažaisiais žuvies įrankiais. Didžiaisiais žuvies įrankiais val­gomas tik karštasis žuvies patiekalas. Po žuvies ir silkės užkandinė lėkštė ir įrankiai pakeičiami. Grybai, krabai, krevetės patiekiami salotinėse, virti vėžiai - dide­lėse lėkštėse ant servetėlės, ikrai - rozetėse ar duonos lėkštelėse. Ikrus galima užtepti ir ant batono riekelių. Sviestas patiekiamas sviestinėje, duonos lėkštelėje arba rozetėje, de­damoje už užkandinės lėkštės. Peilis sviestui tepti dedamas ant duo­nos lėkštelės dešinėje pusėje ašmenimis į lėkštės vidų. Supjaustyta duona sukraunama į specialią lėkštę ant baltos me­džiaginės servetėlės ir uždengiama tos pačios servetėlės kraštu. Pir­masis, norintis pasiimti duonos, atidengia servetėlę, ir duona daugiau neuždengiama. Duonos lėkštelėse patiekiami skrebučiai ar bandelės prie sultinio. 2.2. KARŠTIEJI UŽKANDŽIAI Jie patiekiami tokia pat tvarka kaip ir šal­tieji: pirmiausia žuvies, mėsos, paukštienos, daržovių ir grybų, pas­kui - kiaušinių bei miltiniai patiekalai. Šaltieji ir karštieji užkandžiai skirti tik apetitui sužadinti, todėl jų porcijos neturėtų būti didelės - ­apie 100 g. Karštieji užkandžiai paprastai patiekiami iškilmingų pobūvių, šven­tinių vakarienių, pietų metu, kartais - vietoj sriubos, žuvies patiekalo (jei pietūs susideda daugiau kaip iš trijų patiekalų) ar šaltojo užkan­džio. Karštieji užkandžiai dažniausiai valgomi tuojau pat po šaltųjų. Karštasis užkandis patiekiamas indelyje, kuriame buvo ruošiamas (porcijinėse keptuvėlėse, dubenėliuose), ant užkandinės lėkštės ar duo­nos lėkštelės, užtiestos servetėle. Šaukštelis dedamas ant lėkštelės ko­teliu į dešinę, o indelio rankenėlė atsukama į kairę. Kartais tokia už­kandėlė valgoma užkandine šakute, padėta dešinėje lėkštės pusėje. Omletas, kiaušinienė, karšti sumuštiniai valgomi užkandiniais įran­kiais. Pievagrybiai, baravykai, krabai, vėžių kakleliai su padažu, sme­genėlės patiekiami kaistuvėliuose arba pašildytose užkandinėse lėkš­tėse, karšti sumuštiniai, dešrelės, maltiniai su padažu, šprotai ar sar­dinės su bandele, omletas - didelėse lėkštėse. SRIUBAS galima pateikti dubenėliuose, sultinių puodeliuose (skaidrius sultinius ir pertrintas sriubas), giliose lėkštėse. Per kviestinius pusryčius ar dalykinius pietus sriubą galima supilti į specialią dangčiu uždengiamą vazą, statomą ant lėkštės. Nukeltas dangtis padedamas ant stalo rankenėle į apačią. Kad pilama į lėkštes sriuba netikštų, samtis laikomas kuo arčiau lėkštės, o supilsčius de­damas atgal į sriubos vazą. Grietinėlė sriubai supilama į padažinę arba šaukšteliu jos įdedama į kiekvieną lėkštę. Grietinės maišyti nereikia. Skaidriųjų sriubų garnyras (pavyzdžiui, kukulaičiai, skrebučiai) gali būti patiekiamas bendroje salotinėje arba duonos lėkštelėse kiekvienam atskirai. Pertrintas sriubas, sultinius, valgomus su keptu garnyru, įpras­ta pateikti sultinio puodeliuose, o sultinius su virtu garnyru - sriubos lėkštėse. Iš puodelio valgoma desertiniu šaukštu, iš lėkštės - sriubos šaukštu. Saldžiosios sriubos valgomos desertiniu šaukštu. Prie jų galima pa­tiekti kekso, sausainių, biskvitų, prie saldžių šaltų sriubų - ledo salo­tinėse ir žnyples jam įsidėti. Delikatesinės sriubos (vėžių, omarų, vėžlių) supilstomos į puode­lius. Puodelio ąselė pasukama į kairę, o dešinėje dedamas desertinis šaukštas - iš puodelio negeriama. Jei sriuboje yra vaisių su kauliukais, dešinėje pusėje, šalia taurių, jiems dedama maža lėkštelė. Karštos sriubos ir karštieji patiekalai patiekiami pašildytose lėkš­tėse. IŠ KARŠTŲJŲ PATIEKALŲ pirmiausia valgoma žuvis - virta, troš­kinta, įdaryta, kepta, žuvies apkepas. Paskui patiekiama įvairiai pa­ruošta mėsa - virta, kepta, troškinta ir pan. Po mėsos valgomi daržo­vių, kruopų, ankštinių daržovių, makaronų, miltiniai, kiaušinių ir varš­kės patiekalai. Prieš karštąjį patiekalą nuo stalo nuimami naudoti indai ir įrankiai, kartais ir likę užkandžiai. Karštieji žuvies patiekalai gali būti atnešami įvairiuose induose: virta žuvis - didelėje apvalioje, kepta - pailgoje lėkštėje, žuvies ap­kepas - melchiorinėje keptuvėlėje. Žuvies gabalėlių įsidedama spe­cialiais žuvies įrankiais, mentele arba šakute ir šaukštu. Žuvis valgoma didžiaisiais žuvies įrankiais. Kairėje pusėje dedama duonos lėkštelė kaulams. Žuvies padažas, kaip ir garnyras, dažniausiai patiekiamas atskirai. Lydekoms nupjaustomi pelekai, išimamas stuburo kaulas. Upėta­kis paprastai patiekiamas nepjaustytas, otas - supjaustytas gabalėliais. Natūralūs mėsos kepsniai - žlėgtainiai, antrekotai, karbonadai, taip pat kotletai, pjausniai paprastai sudedami į apvalias dideles lėkštes, troškiniai - į dubenis. Karštieji patiekalai gali būti patiekiami plokš­čiose lėkštėse kiekvienam asmeniui atskirai. Patiekalui įsidėti į bendrą indą dedami specialūs įrankiai, mentelė arba šaukštas ir šakutė. Šventėms valgiai ruošiami kuo įvairesni. Neturėtų būti kelių pa­tiekalų, pagamintų iš to paties produkto, pavyzdžiui, jautienos sulti­nio ir jautienos kepsnio. Išimtis - bulvės: skirtingai paruoštos jos tin­ka prie kelių patiekalų. 2.3. DESERTAI Daugelis šaltų SALDŽIŲJŲ PATIEKALŲ (pvz., ledai, desertas su grietinėle, želė, kremas, kisielius, kompotas ir pan.) patiekiami kremi­nėse arba lėkštelėse. Kreminės statomos ant duonos lėkštelės, šalia de­damas desertinis šaukštas arba šaukštelis. Vaisių kauliukams dėti deši­neje desertinio indo pusėje dedama rozetė. Tortai, pyragaičiai, saldūs vy­niotiniai, krepšeliai valgomi desertine šakute, sausainiai - rankomis. Karšti saldieji patiekalai valgomi desertiniais ar užkandiniais įran­kiais. Lėkštė, į kurią dedamas patiekalas, pašildoma (išskyrus tuos at­vejus, kai desertas su ledais). Suflė patiekiama indelyje, kuriame bu­vo apkepta, pienas ar grietinėlė - ąsotėlyje. Saldųjį stalą labai puošia VAISIAI. Iš anksto nuplauti .ir nusausin­ti, jie dedami į įvairiausias žemas ar aukštesnes krištolo, porceliano, stiklo, pintas vazas. Ananasams ir melionams valgyti dedama desertinė lėkštelė ir vai­sių įrankiai, obuoliams, kriaušėms, mandarinams ir apelsinams - už­kandinė lėkštė ir vaisiams skirtas peiliukas. Vaisių salotos, kepti ar konservuoti vaisiai valgomi desertiniu šaukštu ar desertine šakute, o uogų ar vaisių kompotas - šaukšteliu arba desertiniu šaukštu. Vynuogėms valgyti įrankių nereikia, tik dešinėje pusėje padedama lėkštelė sėkloms. Vaisiai, uogos, vaisių asorti gali būti patiekiami ir porcijomis - desertinėse lėkštelėse ar vazelėse. Arbūzas nuplaunamas, supjaustomas skiltelėmis ir patiekiamas de­sertinėje lėkštelėje. Už jos dedama rozetė su miltiniu cukrumi. Valgoma desertiniu peiliu ir šakute. Vyšnios ir trešnės patiekiamos su koteliais arba be jų kremo inde­liuose. Šios uogos be kotelių valgomos šaukšteliu. Dešinėje pusėje de­dama lėkštelė kauliukams. Braškės, avietės patiekiamos gilesnėse desertinėse lėkštelėse (nors ga­lima ir kreminėse), o pienas prie jų - ąsotėlyje. Valgoma desertiniu šaukštu. Migdolai, lazdynų ir kiti riešutai išgliaudomi, į lėkštelę įtiesiama medžiaginė servetėlė. Riešutai gali būti apibarstyti cukrumi ar drus­ka, pakepinti. Nekepinami tik graikiniai riešutai. Desertui iš kelių komponentų reikia šaukšto ir šakutės. Vaisiams skirti peiliai ir šakutės dedami atskirai. 2.4. GĖRIMAI ARBATA, KAVA, KAKAVA atnešama pašildytuose puodeliuose, kad neatvėstų. Šiais gėrimais svečius galima pavaišinti dar prieš sė­dant už stalo, kai laukiama, kol susirinks visi. Arbata - vienas labiausiai paplitusių karštųjų gėrimą Pavyzdžiui, Kinijoje ji ruošiama ne arbatinuke, o specialiame vieno puodelio tal­pos inde su dangteliu. Ji užplikoma ne verdančiu, o tik pradedančiu virti vandeniu, kai dar neišgaravęs deguonis, - kad būtų kvapnesnė. Arabų šalyse arbata dažniausiai geriama nešaldyta, su citrinų, apelsi­nų ar greipfruktų sultimis ir ledu. Citrusinių vaisių sultys gerina arbatos skonį, aromatą, sustiprina jos gydomąjį poveikį, labai gerai malšina troškulį. Užplikyta arbata turi būti geriama tuoj pat, nes pastovėjusi neten­ka skonio ir gydomųjų savybių. Arbata patiekiama arbatinukuose ar­ba arbatos puodeliuose (200 ml talpos). Puodelio ąselė pasukama į de­šinę, o ant lėkštutės lygiagrečiai su ąsele dedamas šaukšte1is. Arbatinukas iš anksto pašildomas - gėrimas ne taip greitai atauš­ta. Arbatinukas nepripilamas pilnas, kad arbata neišsilietų per kraštus. Arbata gali būti geriama su tokios pat temperatūros pienu, patie­kiamu ąsotėlyje. Į cukrinę su gabaliniu cukrumi įdedamos žnyplės. Rozetė su citrina dedama už užkandinės lėkštės. Prie arbatos galima patiekti ir uogienės, džemo. Vasarą skanu ir šalta arbata. Ji geriama iš bokalų ar taurių, galima įdėti ledo ir citrinos. KAVA dažnai geriama su pienu, grietinėle, ledais. Juodą kavą ga­lima užplikyti ne vandeniu, bet pienu. Karšta kava pilama į pašildytus puodelius (ar kavinukus), šalta ­į atšaldytus. Juoda kava patiekiama 100 ml talpos kavos puodeliuose su lekštelėmis. Puodelio ąselė pasukama į dešinę, šaukštelis dedamas lygiagrečiai su ąsele. Patogu kavą pilstyti iš kavinuko, tik nereikia jo pripilti pilno, kad susidaręs kavos kamštis nešliūkštelėtų per dangte­lį. Pilstydama kavą ar arbatą šeimininkė ant kavinuko snapelio paki­busį lašą turėtų nubraukti servetėle. Ypač stipri juoda kava geriama iš 75 ml talpos puodelio. Tokio ka­vos kiekio visiškai pakanka, todėl antro puodelio paprastai neprašoma. Aparatu ar rytietišku būdu išvirta kava tuoj pat išpilstoma į puo­delius. Rytietiška kava verdama su cukrumi, todėl šaukštelio nereikia. Labai stipri rytietiška kava užsigeriama atšaldytu virintu vandeniu, at­nešamu stiklinėje. Kava su pienu ar plakta grietinėle geriama iš arbatos puodelių. Grietinėlė pilama tiesiai į kavą arba patiekiama atskirai ąsotėlyje. Pie­nas pašildytas iki kavos temperatūros, taip pat gali būti pilamas į kavą arba patiekiamas ąsotėlyje. Likeris ar konjakas prie kavos atnešamas taurelėje, pašildytas vis­kis pilamas į kavą. Su ledais kava geriama atšaldyta iki 8-10 ºC iš 250 ml talpos stik­linių storu dugnu. Stiklinė statoma ant lėkštelės, šalia dedamas šaukš­telis ir šiaudelis. GAIVIEJI GĖRlMAI, pieno kokteiliai geriami iš didelių taurių, bo­kalų, kūgio formos plono stiklo stiklinaičių. Sultys, vaisvandeniai su­pilami į ąsočius (3/4 jų tūrio) arba į stiklines, įdedama ledo. Limo­nado, mineralinio vandens buteliai sustatomi ant padėklų arba po kelis tiesiai ant stalo. Gėrimų pakuotė neturi būti popierinė ar me­talinė. ALUS (atšaldytas iki 8-10 ºC) patiekiamas tamsiuose buteliuose, į ąsočius ar grafinus supilamas tik šviesusis alus. Pilant alų stiklinė laikoma šiek tiek pakreipta į butelį. Mąsyvius bokalus geriau imti už ąselių. Alaus stiklinėmis ar bokalais niekada nesidaužiama. Šildytis taure rankas, stipriai apglėbti abiem rankomis puoduką su kava, arbata arba sriuba leistina nebent miško trobelėje po slidžių žy­gio, o kitose vietose tai byloja apie nekokias manieras. 3. KAS KAIP VALGOMA Šaukštu valgomos sriubos ir tam tikros rūšies desertai. Peiliu dažniau­siai pjaustomas kietas maistas arba juo prie šakutės pristumiamos dar­žovės, ryžiai ar makaronai. Šakutę, kaip ir šaukštą, galima kišti į bur­ną, ja "semiamas" maistas arba, laikant nugarėle į viršų, smeigiami maisto gabaliukai. Jeigu patiekalas valgomas peiliu ir šakute, abu įran­kiai laikomi rankose visą laiką, net ir tuo metu, kai maistas imamas vien šakute. Jei ant stalo nėra dubenėlio su vandeniu, visi patiekalai valgomi įrankiais. Vienintelė išimtis - duona. Virtas KIAUŠINlS valgomas iš kiaušinio taurelės šaukšteliu. Lukštas pramušamas šaukšteliu, kiaušinio viršūnėlė nupjaunama peiliu arba nu­gnybiama specialiomis žnyplėmis. Kiaušinis iš taurelės neiširnamas. ŽUVIS paprastai valgoma specialiais įrankiais. Marinuota žuvis, sil­kė, rūkytas ungurys, lašiša ir pan. valgomi žuvies peiliu ir šakute. Kad nesusižeistume ašakomis, žuvis ne pjaunama, o tik gabalėliais atski­riama nuo kaulų. OMARAS gali būti patiekiamas ir kaip šaltas užkandis, ir kaip karštasis patiekalas. Pirmuoju atveju patiekiama per pusę perpjauta omaro uodega; mėsa iš šarvo išimama peiliu ir šakute. Antruoju at­veju patiekiama pusė omaro, todėl reikia daugiau pastangų ir spe­cialių įrankių: žnyplių ir ilgos smailėjančios šakutės, mažo peilio ir mažos šakutės. IKRAI gali būti valgomi keliais būdais: ant atsilaužto gabalėlio skre­bučio ar duonos užsitepama sviesto ir peiliu uždedama truputis ikrų, pašlakstoma citrinų sultimis; atsikandama skrebučio ir paimama ikrų. VĖŽIAI, kaip šaltas užkandis, dažniausiai patiekiami be kiauto, todėl valgomi tik maža šakute ir mažu peiliu. Jeigu jie patiekiami kaip pagrindinis patiekalas, reikia imtis darbo pirštais. Pirmiausia nulaužiama riesta vėžio uodegėlė. Jeigu mėsos dar nematyti, reikia peiliu prapjauti apatinę uodegėlės dalį. Būtinas dubenėlis pirštams nusiplauti ir servetėlė bei dubenėlis vėžio liekanoms sudėti. MOLIUSKAI iš sultinio išgriebiami šaukštu, iš kiauto išimami ša­kute. Sultinys gali buti valgomas kaip sriuba. Būtinas dubenėlis pirš­tams nusiplauti ir servetėlė. AUSTRĖS geldelė imama rankomis, užvarvinama citrinos sulčių, užberiama druskos, pipirų. Austrė išimama specialia šakute ir prary­jama kartu su jūros vandeniu, esančiu geldelėje. Restorane austrių gel­delės dažnai patiekiamos jau atvertos ir sudėtos ant ledo. KRABAI lukštenami pirštais. Viena ranka stipriai suimama krabo galva, o kita uodegos galas. Plonas šarvas ties viduriu įtrūksta ir mėsą jau nesunku išimti. Jei krabai (kaip ir krevetės, lan­gustai ar omarai) patiekiami neišlukštenti, būtinas dubenėlis pirštams nusiplauti. Krabų ar krevečių mišrainės dažniausiai valgomos ir šaukštu, ir šakute. SRAIGĖS patiekiamos su kiautu arba be jo specialioje lėkštėje su įdubomis. Sraigėms valgyti reikia specialių įrankių. Kaire ranka žnyp­lėmis, suspaudžiamas kiautas, maža dvišake šakute ištraukiama mė­sa. Dar reikia šaukštelio tirpdytam česnakų sviestui ar sviestui su ža­liuoju sūriu pasemti. VARLIŲ KOJELĖS skoniu panašios į vištieną. Kojelė imama už kau­liuko ir dantimis nuplėšiama mėsa. Būtinas dubenėlis pirštams nusi­plauti. SUMUŠTINIUS galima valgyti šakute ir peiliu. Tepant sviestą ant batono, bandelės, skrudintos ar paprastos duonos riekelės ši nelaiko­ma ant delno, nes tai nehigieniška, o padedama ant lėkštės. Dešros, mėsos griežinėliai ant sumuštinio dedami šakute. Be įrankių valgomi labai maži aba kokteiliniai sumštiniai. DEŠROS IR KUMPIO griežinėliai iš bendros lėkštės įsidedami ten padėta šakute. Jeigu jie nenulupti, įsidėtas griežinėlis pasmeigiamas šakute ir odelė nuneriama peiliu. DEŠRELĖS valgomos peiliu ir šakute, jų nereikia lupti (pieniškos dešrelės patiekiamos be apvalkalo, tačiau jos tinka nebent kukliam pik­nikui). Tik kepenų dešrelių ar kraujinių vėdarų odelė perpjaunama peiliu taip, kad išsiverstų įdaras. Nulupta kepeninė dešra atrodo negražiai, todėl jos odelė lupama po truputį: dešros gabalėlis šakute pri­spaudžiamas prie lėkštės, odelė perpjaunama ir nuneriama peiliu. SALOTOS, patiektos mažose lėkštelėse kaip karštojo patiekalo prie­das, į lėkštę neperdedamos. Jų skystis paliekamas - semti jį šaukštu ne­dera. Daržovių salotos supjaustomos virtuvėje, todėl savo lėkštėje jų ne­bereikia smulkinti. Iš bendro dubens salotų įsidedama specialiu šaukš­tu ir šakute. Nepjaustyti ridikėliai ir salierai imami rankomis, juos ga­lima padažyti į savo lėkštėje pabertą druską. Atsikandus gabalėlį liku­sią dalį galima pasidėti ant lėkštės krašto ar į specialiai tam skirtą in­delį. Silkių, bulvių, pomidorų, krabų salotos valgomos šakute. Šakute ima­mas salotas galima prilaikyti kaire ranka laikomu duonos gabalėliu. SŪRIS dedamas ant padėklo specialiu peiliu supjaustytas gabaliu­kais. Jei patiekiamas visas gabalas, šalia padedamas peilis ir šakutė. Beje, sūris patiekiamas be apvalkalo. SRIUBA valgoma šaukštu. Skysčių likučius galima išgerti laikant puoduką už ąselės. Jei puodelis su dviem ąselėmis, gerti neleistina. KARŠTASIS MĖSOS PATIEKALAS valgomas peiliu ir šakute, at­sipjaunant po gabalėlį. Mėsa nuo kaulo atskiriama peiliu, kaulas pa­stumiamas į lėkštės kraštą. PAUKŠTIENA dažniausiai valgoma peiliu ir šakute, rankomis ga­lima suvalgyti tik paskutinius 2-3 kąsnius. Valgant smulkius paukščius, pavyzdžiui, putpeles, paprastai atnešamas dubenėlis pirštams nusiplauti. ŠONKAULIUKUS leidžiama valgyti rankomis. Be abejo, būtinas dubenėlis su vandeniu. VIŠTĄ, PARŠIUKĄ, KALAKUTĄ galima patiekti iš anksto su­pjaustytus. FONDIU būtini atskiri įrankiai. Sūris, paukštiena ar mėsa patie­kiami supjaustyti mažais gabalėliais. Specialia šakute pasmeigtas ga­balėlis panardinamas į fondiu inde kaitinamus riebalus. Garnyro isi­dedama ir padažų įsipilama į savo lėkštę. Pravartu padėti ir įrankių komplektą. Tas pats PADAŽAS netinka visiems patiekalams - skirtias mėsai ant bulvių ar daržovių nepilamas. Netinka padažo likučius išdažyti duonos gabalėliu. SPAGEČIAI ne pjaustomi, bet suvyniojami ant šakutės ir susidariusiais nedideliais kamuoliukais dedami į burną. Kas ne įtin įgudęs, gali keletą šakute pasmeigtų spagečių susukti dideliame šaukšte. Taigi svečius vaišinant spagečiais reikia padėti šaukštus ir šakutes. Virti RYŽIAI valgomi tik šakute, o ryžių košė - šaukšteliu. KUKURŪZO BURBUOLĖ, išvirta pasūdytame vandenyje, patiekia­ma šilta su sviestu arba be jo. Burbuolė valgoma pirštais suimta už galų. Šerdis nevalgoma. ALYVUOGĖS - daugelio patiekalų garnyras, puikus užkandis prie kokteilio. Antruoju atveju jos imamos rankomis, kauliukai išspjauna­mi į ranką ir padedami ant lėkštutės. TORTAI, PYRAGAI, RIESTAINIAI patiekiami supjaustyti, į lėkš­teles jie dedami mentele, žnyplėmis ar didele šakute. Pyragaičiai val­gomi specialia šakute arba šaukšteliu. Kietus, trapius pyragaičius ga­lima valgyti rankomis arba mažu peiliu ir šakute. Iš popierinės skro­telės pyragaičiai neišimami, valgomi tiesiai iš jų rankomis. Riestainio gabalai, maži riestainiai, trapūs pyragaičiai ir kiti trapūs kepiniai lau­žomi po mažą gabalėlį ir valgomi rankomis. Bandelės su kremo ar uo­gienės įdaru, kavos bandelės ir pan. taip pat valgomos rankomis. SALDAINIAI imami rankomis, prie šventinio stalo jie išvyniojami savo lėkštėje. MARMELADO, UOGIENĖS, MEDAUS šaukštu įsidedama į savo lėkštę ar į specialią lėkštelę, tada savo peiliu tepama ant duonos arba šaukšteliu įsidedama į arbatą· KOMPOTAS paprastai patiekiamas specialiame dubenėlyje, taurė­je ar stiklinėje. Jei saldžiajam patiekalui šaukštelis iš anksto nepadė­tas, jis atnešamas kartu su kompotu polėkštėje. Vaisių kauliukai atgal į kompotą nemetami, jie lūpomis išstumiami į šaukštelį ir padedami į padėklinę lėkštutę arba ant specialaus padėklo. Indelį arba stiklinę su kompotu valgant galima prilaikyti kaire ranka. CITRINOS griežinėlis į arbatos puodelį dedamas šaukšteliu, pamai­gomas, išgriebiamas ir padedamas ant lėkštelės krašto. Iš patiekto su kokiu nors patiekalu citrinos griežinėlio sultys išspaudžiamos šakute. Valgant citriną su cukrumi, griežinėlis dešinės rankos smiliumi ir nykš­čiu sulenkiamas per vidurį, paskui padažomas į cukrų savo lėkštelėje ir minkštimas suvalgomas, o žievelė dedama ant lėkštelės krašto. OBUOLYS, KRIAUŠĖ virš lėkštės perpjaunami išilgai į dvi arba keturias dalis, išpjaunamos sėklidės. Nuo skiltelės atsikandama po gabalėlį. SLYVOS suspaudžiamos pirštais, kad perskiltų pusiau, tada iš jų išimamas kauliukas. Smulkios slyvos suspaudžiamos iš galų, kad su­sprogtų, kauliukai išimami peilio galu. Didelis PERSIKAS imamas kaire ranka, įpjaunamas aplink iki kau­liuko ir perlaužiamas, o kauliukas išstumiamas peiliu. Valgant atsi­kandama po gabalėlį. ABRIKOSAS daug mažesnis už persiką, todėl į burną dedamas puselėmis. APELSINAS imamas kaire ranka, jo žievelė išilginėmis juostelėmis įpjaunama iki minkštimo. Žievelė ir baltas minkštimas nulupami pei­liu, apelsinas padalijamas į skilteles. MANDARINO žievelė lengvai nulupama be peilio. BANANAS imamas kaire ranka už apačios, žievė nulupama. Val­gomas rankomis, laužiant po gabalėlį. Kaip ir kitų vaisių, jo žievė de­dama į lėkštę. VYNUOGĖS nuo kekės skinamos pirštais, į burną dedama po vie­ną uogą. Sėklos ir kieta luobelė lūpomis atsargiai išstumiamos į šaukš­telį ir padedamos į lėkštę. VYŠNIOS ir kiti smulkūs kaulavaisiai valgomos kaip vynuogės. ARBŪZAI IR MELIONAI patiekiami supjaustyti skiltimis. Stora skiltis į lėkštelę dedama žieve į apačią, plona - plokštuma. Galima pa­sibarstyti cukrumi. Valgoma vaisių peiliu ir šakute, bet tik minkštimas. UOGOS paprastai patiekiamos atskiromis porcijomis. Apibarstomos cukrumi ir valgomos šaukšteliu. Dažnai patiekiamos su plakta grieti­nėle. Mėlynėmis svečiai paprastai nevaišinami. Jei vis dėlto jos patie­kiamos, kiekvienam svečiui duodamas ir griežinėlis citrinos, nes citri­na blukina mėlynių spalvą. Griežinėlis lengvai prispaudžiamas prie lūpų. KAŠTONAI kepami ant anglių arba verdami. Žievė įpjaunama, pa­sūdoma. Valgomi rankomis, karšti. Jei žievė kieta, naudojamasi peiliu. IŠVADOS Aptarus elgesio prie stalo protokolo taisykles galima teigti, kad labai svarbu ir pravartu yra žinoti visas taisykles, kad būnant visai kitokioje aplinkoje sugebėtume tinkamai elgtis ir laikytis protokolo reikalavimų. Taip pat svarbu žinoti, kad įvairiuose kraštuose įvairūs patiekalai ne tik skirtingai serviruojami, bet ir skirtingai gaminami. Jeigu gerai nežinome, kaip patiekalą val­gyti, geriausia pažiūrėti, kaip tai daro kiti. Svarbu prisiminti tokį posakį: "Kitos šalys - kiti papročiai". LITERATŪRA 1. Lydeka A., 2002, Protokolo pagrindai, kiekvienam siekiančiam, Vilnius: Eugrimas. 2. Benaitytė J., Elgesio prie stalo abėcėlė. Prieiga per internetą 2007-02-20:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!