ES struktūrinių fondų kaštų naudos analizė

Įvadas Darbe analizuojamas išlaidų - naudos analizės (INA) metodas, siekiant atskleisti jo privalumus ir trūkumus. Pateikiama metodo esmė ir taikymo principai. INA metodas apima sistemingą projekto finansinį, ekonominį ir rizikos įvertinimą. Pasirinktas viešasis sektorius, kurio projektai nesukuria tiesioginių pajamų, todėl akcentuojama projektų sukuriama ekonomine nauda. Rizikos analizė leidžia pasirinkti ne tik naudingiausią, bet ir mažiausiai rizikingą projektą. Darbo objektas - INA metodas ES fondų investiciniuose projektuose Tauragės apskrityje. Tyrimų tikslas - išanalizavus INA metodą, rengiant ES fondų investicinius projektus Tauragės apskrityje, atskleisti šio metodo privalumus ir trūkumus Tyrimų metodika. Tikslui pasiekti apibūdinta INA esmė, principai, analizuotas projekto finansinis, ekonominis ir rizikos įvertinimas, pritaikant INA metodą. Naudotas monografinis, loginės analizės, grafinio vaizdavimo metodai bei patirties apibendrinimas. Išanalizuoti ES ir LR norminiai aktai bei kiti įvairūs informacijos šaltiniai, aktualūs nagrinėjant tyrimų objektą. 1.IŠLAIDŲ - NAUDOS ANALIZĖS METODO TAIKYMAS, RENGIANT VIEŠOJO SEKTORIAUS INVESTICINIUS PROJEKTUS 1.1.Kaštų naudos analizė ES struktūrinių fondų projektuose Darbe analizuojamas išlaidų - naudos analizės (INA) metodas, siekiant atskleisti jo privalumus ir trūkumus. Pateikiama metodo esmė ir taikymo principai. INA metodas apima sistemingą projekto finansinį, ekonominį ir rizikos įvertinimą. Pasirinktas viešasis sektorius, kurio projektai nesukuria tiesioginių pajamų, todėl akcentuojama projektų sukuriama ekonomine nauda. Rizikos analizė leidžia pasirinkti ne tik naudingiausią, bet ir mažiausiai rizikingą projektą. Lietuvai įstojus į ES atsirado galimybė gauti paramą iš ES Struktūrinių fondų. Struktūrinės politikos fondai siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų bei padėti atlaikyti konkurencinį spaudimą. Lietuvos 2004 - 2006 metų Bendrajame programavimo dokumente (BPD) numatytos investicijų finansavimo kryptys [1], Dešimtmečiais neatnaujinamo viešojo sektoriaus infrastruktūrų būklė šiuo metu yra kritiška ir reikalauja neatidėliotinų investicijų. Investicijoms į šią sferą racionaliai planuoti ir pagrįsti yra rengiami investiciniai projektai. Investicinis projektas - tai detalus būsimos veiklos planas, kuriame išnagrinėjami visi pagrindiniai planuojamos veiklos aspektai, tai dokumentas, finansiškai, ekonomiškai, techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus [2]. Skirtingai nei verslo, viešojo sektoriaus projektai dažniausiai nesukuria pajamų, todėl projekto teikiamą naudą sunku apčiuopti ir įvertinti. Viešojo sektoriaus investiciniams projektams įvertinti geriausiai tinka INA metodas, kurį rekomenduoja ir Europos Komisija (EK) [3]. Šis metodas leidžia įvertinti ir neduodančius tiesioginių pajamų projektus, teikiančius tik ekonominę ir socialinę naudą. Jis plačiai naudojamas vertinant investicinius projektus ES šalyse. 1.2.Išlaidų - naudos analizės metodo esmė ir pagrindiniai principai INA - sisteminis kiekybinis investicinių projektų vertinimo metodas, leidžiantis nustatyti ir įvertinti ilgalaikius finansinius ir ekonominius projektų padarinius - naudą ir žalą. Pagrindinis šios analizės tikslas -parodyti projekto naudą (tiek finansinę, tiek ekonominę), palyginant ją su investicijomis, kartu įvertinant projekto įgyvendinimo riziką. Finansinė nauda gali būti išreiškiama po projekto įgyvendinimo atsiradusių eksploatacinių, remonto ar kitokių išlaidų sutaupymais. Ekonominė projekto įgyvendinimo nauda pasireiškia teigiamu ekonominiu socialiniu poveikiu tam tikrai infrastruktūrai, regionui, šaliai. Išlaidų - naudos analizės metodo pagrindiniai principai: • Lyginamos bent dvi alternatyvos: „be projekto" ir „su projektu" (alternatyvų gali būti ir daugiau). • Alternatyva „be projekto" yra vertinimo atskaitos taškas. • Finansiniai ir ekonominiai rodikliai parodo skirtumą tarp vertinamo investicinio sprendimo ir alternatyvos „be projekto". • Kadangi pagrindinis INA naudos rodiklis yra ekonominė nauda, pasirenkamas projekto įgyvendinimo variantas, duodantis didžiausią ekonominę naudą. LNA apima projekto finansinį, ekonominį ir rizikos įvertinimą. Finansinės projekto analizės tikslas - parengti pinigų srautų prognozę tam, kad įrodyti finansinį projekto gyvybingumą ir apskaičiuoti finansinius rodiklius: • Finansinę grynąją dabartinę vertę (FGDV). • Finansinę vidinę grąžos normą (FVGN). Finansinė analizė pateikia bendrą išlaidų ir naudos vaizdą, įvertina pinigų įplaukas ir išmokas per projekto įgyvendinimo laikotarpį. Išankstinės finansinio vertinimo prielaidos: • Nustatomas projekto vertinimo laikotarpis (projekto ekonominė trukmė). Šis laikotarpis priklauso nuo pagrindinio ilgalaikio turto, reikalingo projekto įgyvendinimui, naudingo eksploatavimo laiko, atsižvelgiant į nusidėvėjimo normatyvus. Pavyzdžiui, EK rekomendacijose keliu tiltų, kanalų, dokų ir pan. statybos projektams siūlomas vertinimo laikotarpis yra 30 - 40 metų, naujos technikos diegimo projektams - 10-15 metų. • Parenkama diskonto norma (alternatyvioji kapitalo kaina). Finansiniams srautams diskontuoti ir FGDV apskaičiuoti diskonto norma gali būti parenkama, atsižvelgiant į paskutinių 12 mėnesių vidutinę ilgalaikių paskolų palūkanų normą. Šiuo metu viešojo sektoriaus investicinių projektų rengėjams išleidžiamose gairėse rekomenduojama 7 procentų diskonto norma. • Diskontuojant pinigų srautus infliacijos poveikis yra neutralizuojamas ir investicijos, pajamos, išlaidos vertinamos be infliacijos poveikio. Įvertinama investicijų likutinė vertė. Europos komisijos rekomendacijose siūloma naudoti arba likutinę investuoto kapitalo rinkos vertę, arba balansinę vertę prognozuojamo laikotarpio pabaigoje. Finansinės analizės atlikimo etapai pateikti 1 paveiksle [4]. Skaičiavimai atliekami alternatyvai I. Pirmasis etapas - visų projekto investicijų nustatymas ir įvertinimas apima: 1. ilgalaikių investicinių išlaidų įvertinimą (žemės, pastatų, įrangos, planinio remonto, licenzijų, patentų, kitų iki veiklos patirtų investicijų); 2. apyvartinio kapitalo poreikio įvertinimą (pinigų, debetinių skolų, atsargų, kreditinių skolų, trumpalaikio turto atnaujinimą); 3. Likutinės investicijų vertės apskaičiavimą laikotarpio pabaigoje. 2. Antrasis etapas, kurio metu nustatomos veiklos išlaidos ir įplaukos apima: 1. Veiklos išlaidas (žaliavas, darbo užmokestį, elektrą šilumą, komunalines paslaugas, gamybines išlaidas, administracines ir marketingo išlaidas). Nepiniginiai išlaidų straipsniai nevertinami. 2. Veiklos įplaukas (produktų/paslaugų pardavimus) -jei sukuria. Vertinant einamąsias pajamas ir išlaidas vadovaujamasi rinkos kainomis, Europos Komisija rekomenduoja nevertinti jokių netiesioginių mokesčių ar subsidijų. Dažnai viešojo sektoriaus organizacijos yra biudžetinės įstaigos, ne pelno siekiančios organizacijos ir jų įstatuose numatytos veiklos neduoda pajamų. Tokių organizacijų biudžeto metiniai asignavimai (gaunamos pajamos) lygūs organizacijos per metus patiriamoms išlaidoms, taigi prognozuojamos pajamos lygios išlaidoms (t.y. visi uždirbti pinigai yra išleidžiami, grąžinami į biudžetą arba perkeliami į kitus metus). Tokiu atveju pagal pasirinktus kriterijus dalis gaunamų biudžeto asignavimų priskiriama projekto sukurtoms infrastruktūroms išlaikyti, paskirstant atitinkamiems išlaidų straipsniams. Pinigų įplaukoms priskiriami ir po projekto įgyvendinimo atsirandantys eksploatacinių, remonto ir kitų išlaidų sutaupymai. 3.Trečiajame etape apsisprendžiamą dėl investicijų finansavimo šaltinių, kuriais gali būti: nuosavos lėšos, valstybės subsidija (vietinio, regioninio, centrinio lygmens), ES subsidija, paskolos ir kiti finansavimo šaltiniai. Pavyzdžiui, rengiant investicinius projektus paramai iš ES struktūrinių fondų gauti, norminiuose aktuose būna griežtai nurodomas arba pageidaujamas pareiškėjų įnašas, reikalaujamas (galimas) atitinkamų ministerijų, savivaldybių įnašas, kuris sudaro bendrą nacionalinį įnašą. Surinkta, išanalizuota ir apibendrinta 1-3 etape informacija leidžia apskaičiuoti grynuosius pinigų srautus visam projekto laikotarpiui, o naudojant diskontuotą pinigų srautą apskaičiuojami pagrindiniai finansiniai rodikliai. 4.Ketvirtajame etape projekto gyvybingumo nustatymui apskaičiuojama: 1. Grynasis pinigu srautas = Įplaukos + Investicijų finansavimo šaltiniai - Veiklos išlaidos - Investicinės išlaidos - Palūkanos - Paskolų grąžinimas. 2. Akumuliuotas pinigu srautas = Pradinis pinigų likutis + Grynasis pinigų srautas. Projekto įgyvendinimo metu ir po jo akumuliuotas pinigų srautas turi būti teigiamas, tai parodo, kad projektas finansiškai gyvybingas ir stabilus. 5 - 6. Penktasis ir šeštasis Finansinės analizės etapai apima grynojo pinigų srauto diskontavimą ir finansinių rodiklių apskaičiavimą. Finansinė grynoji dabartinė vertė (FGDV) gaunama sudedant diskontuotą grynąjį pinigų srautą per projekto gyvavimo laikotarpį. FGDV parodo projekto naudą skaičiuojant šios dienos pinigų verte -jeigu FGDV teigiama, vadinasi projektas užtikrina finansinę laukiamą metinę grąžą ir yra efektyvus. Finansinė vidinė grąžos norma (FVGN) - tai diskonto norma, kuriai esant projekto diskontuotos įplaukos yra lygios projekto diskontuotoms išmokoms, t.y. FGDV = 0. Jeigu FVGN didesnė už rinkoje esančią palūkanų normą, vadinasi projektas atneš naudą didesnę už kapitalo skolinimosi išlaidas. Vertinant viešojo sektoriaus nesukuriančius pajamų projektus, yra priimtini ir neigiami finansiniai rodikliai. Skaičiuojant FGDV ir FVGN investicijoms, įplaukas sudaro pardavimai (jeigu jie yra), o išlaidas -veiklos išlaidos ir investicijų išlaidos. FGDV investicijoms parodo finansinį projekto tikslingumą ir naudą projekto savininkui. Jeigu FGDV investicijoms teigiama, užtikrina finansinę laukiamą metinę grąžą. Viešųjų įstaigų nekomerciniams projektams FVGN investicijoms dažniausiai yra mažesnė už 10% ar net neigiama. Skaičiuojant FGDV ir FVGN investuotam kapitalui (Struktūrinių fondų finansuojamuose projektuose-be ES subsidijos), įplaukas sudaro pardavimų įplaukos ir investicijų likutinė vertė laikotarpio pabaigoje, o išlaidas - veiklos išlaidos, palūkanos, paskolų grąžinimas, viešojo nacionalinio ir privataus kapitalo investicijos. FGDV investuotam kapitalui parodo finansinę projekto naudą įvertinant išorinio finansavimo išlaidas ir likutinę įsigyjamo turto vertę pasibaigus projekto vertinimo laikotarpiui. Finansiniai rodikliai apskaičiuoti investuotam kapitalui gaunami šiek tiek palankesni nei finansiniai rodikliai apskaičiuoti investicijoms Taikant INA metodą reikėtų pasirinkti investavimo alternatyvą su geriausiais apskaičiuotais finansiniais rodikliais, tačiau viešųjų įstaigų nekomercinių projektų pagrindinis vertinimo kriterijus - ekonominė nauda ir galutinis investavimo sprendimas priimamas tik po ekonominio projekto įvertinimo. Ekonominis vertinimas (kitaip nei finansinis vertinimas, kuris parodo projekto naudą organizacijai) parodo projekto įtaką regionui ar šaliai (t.y. teritorijai, kurioje projektas bus įgyvendintas). Atliekant ekonominį projektų vertinimą jeigu įmanoma, siekiama nustatyti ekonominę VGN ir GDV. Šie rodikliai apskaičiuojami, atliekant finansinio pinigų srauto, pagal kurį paskaičiuojamos finansinė VGN ir GDV, korekcijas: 1. Fiskalinės korekcijos: • PVM ir kitų netiesioginių mokesčių eliminavimas (tiek įplaukose, tiek išlaidose); • sąnaudos įvertinamos įskaitant visus tiesioginius mokesčius; • grynųjų mokesčių darbuotojams (pvz. soc. draudimas) eliminavimas. 2. Išorinio poveikio įvertinimas. Ekonominė nauda gali būti išreikšta pinigine išraiška, apskaičiuojant projekto poveikį visiems visuomenės individams. Vertinimo žingsniai: 1. projekto rezultatų (naudos ir žalos) nustatymas; 2. projekto poveikio aplinkai (šaka, paslaugų rinka, prekių/paslaugų suvartojimas, valstybės biudžeto išlaidos) pagrindimas ir apimčių nustatymas; 3. projekto rezultatų piniginis įvertinimas; 4. išorinio poveikio ekonominė nauda = poveikis aplinkai (kiekine išraiška) x poveikio piniginis įvertinimas (2 x 3). Lietuvoje dažnai yra sudėtinga tiksliai apskaičiuoti ekonominę projektų naudą, kadangi sunku ją išreikšti pinigine verte. Jeigu tai sunku ar neįmanoma atlikti, išorinis projekto poveikis turi būti išreiškiamas kitais kiekybiniais ar kokybiniais matavimo vienetais. 1.3.Perėjimas nuo rinkos prie skaičiuojamųjų kainų Tikslas - nustatyti perėjimo nuo rinkos prie skaičiuojamųjų verčių faktorius (daugiklius), įvertinant ar projektas nesukuria papildomų socialinių išlaidų ir naudos (be finansinės naudos ir kaštų). Tai gali atsitiktai kai: • realios kainos yra iškreiptos netobulos rinkos (muitai, kvotos, apribojimai, valstybės turto nuoma mažesnėmis nei rinkos kainomis ir pan.); • atlyginimai nėra tiesiogiai susieti su darbo produktyvumu (subsidijos, darbo biržos mokėjimai, įsipareigojimai išsaugoti darbo vietas ir pan.). Atliekant konvertavimą apskaičiuojami konvertavimo koeficientai (KK) atskiroms įplaukų ir išlaidų eilutėms. Atitinkamų pinigų srauto eilučių vertes padauginus iš KK, kiekvienos prekės, kuri yra eksportuojama, kaina įvertinama eksporto verte; elementams, kurie neeksportuojami (žemė, pastatai, statiniai, mechanizmai, žaliavos, elektra, vanduo, darbo jėga), nustatoma tarptautinė vertė. Atlikus fiskalinę, išorinio poveikio įvertinimo ir perėjimo nuo rinkos prie skaičiuojamųjų verčių korekciją, gauname pakoreguotą pinigų srautą, kuris leidžia apskaičiuoti ekonominę GDV ir VGN. Rodikliai apskaičiuojami tokiam pat laikotarpiui kaip ir finansinė GDV ir VGN. Skaičiavimuose naudojama socialinė diskonto norma - šiuo metu iš ES struktūrinių fondų finansuojamiems projektams siūloma - 5 procentai. ES reikalavimas - EVGN daugiau nei 5 procentai. EVGN gali būti mažesnė už 5 procentus tik tuo atveju, jeigu gaunama svarbi nauda, kurios neįmanoma išreikšti pinigine išraiška. Bet kokiu atveju (t.y. ir tada, kai EVGN yra pakankamai aukšta ir kai žema), jeigu projekto metu gaunama svarbi nauda ar žala, kurios neįmanoma išreikšti pinigine išraiška, tokia nauda privalo būti apibūdinta daugiakriterinės ekonominės analizės būdu (atrinktais vienodais kokybiniais kriterijais vertinant visas investavimo alternatyvas), parodant papildomą projekto poveikį naudos gavėjams. Ekonominės analizės metu apskaičiuoti rodikliai yra svarbiausi, pasirenkant investavimo alternatyvą [NA metodu (atsižvelgiant į investicines išlaidas bei rizikingumą). 2.Projekto rizikos įvertinimas Pirmiausia analizuojamos ir įvertinamos visos numatomos su projektu susijusios rizikos, jų priežastys, mažinimo ir/ar neutralizavimo priemonės, kartu įvertinant šių priemonių taikymui būtinus išteklius; išlaidos, valdymo gebėjimai, materialinė bazė ir t.t. Jautrumo analizės metu nustatoma, kaip įtakoja projekto ekonominių ir finansinių rezultatų kintamumą, tam tikri prielaidų pasikeitimai. Ši analizė padeda išskirti kritinius kintamuosius, kurie įtakoja projekto rezultatus labiausiai [5]. Rengiant viešojo sektoriaus investicinius projektus būtina išsiaiškinti, kaip įtakotų ekonominius ir finansinius projekto rodiklius šie rizikos faktoriai: • statybos ir įrengimų kainos išaugimas/sumažėjimas; • eksploatacinių Išlaidų išaugimas/sumažėjimas; • ekonominės naudos (pinigine išraiška) išaugimas/sumažėjimas; • diskonto normos padidėjimas/sumažėjimas. Variantų analizė parodo, kaip vienų ar kitų prielaidų nukrypimai paveikia analizuojamo investicinio projekto rezultatus ir vertinimo kriterijus. Variantų analizė atliekama keičiant pradines prielaidas ir vertinant, kaip keičiasi GDV, VGN bei kiti projekto rezultatai. Investicija rizikinga tada, kai nedideli nagrinėjamų prielaidų pokyčiai sąlygoja didelius rezultatų pokyčius ir gaunami rezultatai atskiriems variantams tampa ekonomiškai nenaudingi. Atlikus projekto galimų investavimo alternatyvų finansinį, ekonominį bei rizikingumo įvertinimą INA metodu parenkama tinkamiausia investavimo alternatyva - teikianti didžiausia finansinę ir ekonominę nauda, reikalaujanti mažiausių investicinių sąnaudų ir mažiausiai rizikinga. Pastaraisiais metais Lietuvos politikai labai daug vie­šai diskutuoja apie korupciją. Tai natūralu, nes kaip paro­dė keli įvairių valdžios lygių rinkimai šiuo laikotarpiu, korupcija yra vienas iš labiausiai žmones erzinančių reiš­kinių ir jie iš politikų reikalauja „kažką daryti". Žiniasklaida dažnai rašo apie korupcijos faktus, su kuriais žmonės susiduria kasdien (žemėtvarkininkų savivalė, ke­lių policininkų, muitininkų, gydytojų, valdininkų imami kyšiai ir pan.), arba apie tokius skandalingus įvykius kaip parlamentarų neaiškiems tikslams iš verslininkų imamos sumos ar „telefonine teise". Nors apie šiuos blogus reiškinius reikia rašyti ir šalinti jų priežastis, tačiau tai, mano nuomone, yra tik korupcijos „ledkalnio" viršūnė. Didžioji dalis viešųjų lėšų pavagiama ar iššvaistoma priimant iš pirmo žvilgsnio logiškus įstaty­mus ir Vyriausybės nutarimus ar vykdant viešuosius pir­kimus. Mūsų valstybė per įvairius valdžios lygius kasmet išlei­džia virš 15 mlrd. litų. Tai didžiulė suma, bet apie tai, kaip efektyviai ji išleidžiama, spręsti gana sudėtinga. Be viešųjų išlaidų prekėms ir paslaugoms pirkti ar so­cialinės paramos, valstybė, priimdama įvairias veiklą ribojančias taisykles ar keisdama mokesčių sistemą, turi di­delės įtakos privačiam verslui ir žmonėms. Pats teisės ak­tų priėmimas daug nekainuoja (pagrindinės sąnaudos yra popierius, sunaudotas susirašinėti su suinteresuotomis in­stitucijomis), bet jų normos dažnai turi didžiulės įtakos vi­sai ekonomikai. Tačiau priimamų teisės aktų ir jų pataisų yra tiek daug, kad visuomenė ir žiniasklaida dažnai neturi nei laiko, nei kompetencijos „atsijoti grūdus nuo pelų", t. y. . atskirti visuomenei naudingas normas nuo siauroms intere­sų grupėms naudingų normų. Kartu su siūlomais teisės ak­tų projektais siūlytojai pateikia vadinamus aiškinamuosius raštus, kuriuose glaustai išguldomos iš pirmo žvilgsnio „kil­nios" idėjos ir dažniausiai nepateikiamas visų pasiūlymo kaš­tų bei neigiamų netiesioginių pasekmių įvertinimas. Pavyzdys. 2003 metais buvo įvestas lengvatinis 5 % PVM tarifas atšaldytai mėsai. Jis sudaro nevienodas konkurenci­nes sąlygas ne tik kitų maisto gamybos šakų artimų pakaita­lų gamintojams, bet ir visai ekonomikai - dėl sumažėjusios santykinės kainos mėsos vartojama bus daugiau, tačiau liku­sių prekių vartojimo sąskaita. Siūlymo teikėjai jį argumenta­vo tik tuo, kad reikėtų suvienodinti turguje dirbančių mėsos prekiautojų, kurie dažniausiai išvengia mokesčių, ir mėsos perdirbėjų veiklos sąlygas. Siūlymas lyg ir logiškas, tačiau pagrindinis jo tikslas buvo didinant mėsos vartojimą padi­dinti mėsos perdirbėjų pelną kitų ūkio subjektų sąskaita. Na­tūralu, kad dėl didelio suvartojamos mėsos kiekio vartojimo struktūroje šis žingsnis turėjo sisteminių padarinių visai eko­nomikai ir valstybės biudžetui. Kritikuodami šią mėsos PVM istoriją mes faktiškai jau pra­dėjome šios viešosios iniciatyvos kaštų ir naudos analizę (toliau - KNA), t. y. mes įvardijome ne tik šio siūlymo nau­dos gavėjus (mėsos perdirbėjai, mėsos vartotojai, kurie už ją mokės mažesnę kainą, jei visos mokesčio mažinimo nau­dos nepasiims mėsos perdirbėjai ir prekybininkai), bet ir praradusiuosius (kiti maisto gamintojai ir jų darbuotojai la­biau tiesiogiai bei kitų prekių gamintojai ir jų darbuotojai mažiau tiesiogiai, valstybės socialinių išmokų gavėjai, kurie gaus mažesnę paramą, nes sumažėjo valstybės mokesčių įplaukos ir 1.1.), taip pat mes diskutavome apie minėto žings­nio ilgalaikę naudą, kuri šiuo atveju buvo „meškos paslau­ga" visai ekonomikai ir dėl to blogiau gyvens visi Lietuvos gyventojai. Prieš pradedant išsamiau nagrinėti KNA problematiką, reikia pasakyti, jog viešųjų projektų KNA nėra pakankama priemonė/kad panašūs visuomenės mastu nenaudingi lo­bistiniai pasiūlymai nebūtų priimami. Tačiau tai yra būtina kovos priemonė su privačių interesų tenkinimu visuome­nės gerovės sąskaita ar valdininkų nemokšiškumu, kai no­rint lyg ir gerų dalykų priimami ekonominiu požiūriu neprotingi sprendimai. Jei KNA būtų instituciškai ir teisiš­kai įtvirtinta kaip viena iš būtinų viešojo sprendimų pri­ėmimo proceso dalių (bent jau brangių projektų ar projektų su potencialiai sisteminiais padariniais atveju), tai apsun­kintų lobistų ir politikų gyvenimą, nes reikėtų bent jau for­maliai „išgalvoti" skaičius (bendrąją naudą visuomenei). Be to, jų atliekama KNA taptų „daiktiniu įrodymu", kurį prireikus galėtų naudoti žiniasklaida, teisininkai, analiti­kai ar sąžiningi politikai, stengdamiesi parodyti nešvarius lobistų ar valdininkų kėslus. Išsivysčiusiose šalyse yra gerai suvokiama, kodėl reikia daryti viešųjų projektų KNA. Demokratinės visuomenės ne toleruoja piktnaudžiavimo mokesčių mokėtojų lėšomis, siau­rų interesų grupių dominavimo ar valdininkų nemokšišku­mo. Todėl tokių šalių vyriausybės įstatymiškai reikalauja vykdyti KNA bei nustato tam tikrus parametrus, reikalin­gus šiai analizei (išgelbėtos gyvybės kaina, socialinė diskonto norma ir pan., apie kuriuos kalbėsime vėliau). Pavyzdžiui, JAV federalinė vyriausybė pirmą kartą įpareigojo valdžios institucijas vykdyti KNA prezidento R. Reagano dekretu 1981 metais. Be abejo, pati KNA taip pat turi atitikti jos pačios princi­pus -jos nauda turi būti didesnė už kaštus. Atlikti KNA taip pat kainuoja, pavyzdžiui, JAV reikalaujama ją vykdyti tik reguliavimo, kuris kainuos daugiau nei 100 mln. dolerių, atveju (Boardman et ai, 2001). Kitas pavyzdys - JAV gam­tos apsaugos agentūra vidutiniškai išleidžia 700 tūkst. do­lerių didelio masto KNA (reguliavimo, kurį įgyvendinti kitiems kainuos daugiau nei 100 mln. dolerių) atlikti (ibid.). Galbūt nenaudodamos paties termino šį metodą kas­dien pritaiko šeimos, planuodamos savo finansus, bei privačios įmonės. Pastarųjų savininkai nuolat turi spręsti, ar daryti investicijas ir į kokias sritis. Procedūros, kurių jie laikosi, gali būti suskaidytos į keturis žingsnius: 1.nustatyti aibę galimų projektų, kuriuos reikia nagrinė­ti. Jei įmonė pageidauja išplėsti gamybos pajėgumus, gali būti keli būdai tai padaryti. Yra alternatyvios gamybos technologijos, taip pat gali būti gaminami keli gaminiai. Taigi pirmas žingsnis yra išvardyti pagrindines alterna­tyvas. 2.išsiaiškinti visas kiekvienos alternatyvos pasekmes. Įmo­nei rūpi jos sunaudojamas išteklių kiekis ir gamybos ap-imtis. Taigi ji įvertina darbo ir kitų išteklių, reikalingų kiekvienai gamybos alternatyvai, poreikį; ji įvertina pre­kių, kurios bus pagamintos^ esant kiekvienai alternatyvai, kiekį. ~ pinigais įvertinti kiekvieną išteklių ir pagamintą prekę. Įmonė įvertins įvairių darbo rūšių (su įvairiais įgūdžiais) ir kitų gamybos veiksnių kaštus įmonės gyvavimo metu bei kai­nas, už kurias ji galės parduoti savo prekes. ~ sudėti kaštas ir naudą, kad būtų galima įvertinti bendrąjį projekto pelningumą. Įmonė vykdys projektą su didžiausiu pelnu (maksimaliu skirtumu tarp naudos ir kaštų), be abejo, esant sąlygai, kad pelnas yra teigiamas, tinkamai atsižvelgus į prarastų galimybių kaštus, t. y. grąžą, kurią įmonės ištek­liai galėtų uždirbti kitur. Jei prognozuojamas visų nagrinė­tų projektų pelnas yra neigiamas, įmonė nevykdys jokio projekto, o investuos lėšas kitur. Kai privati įmonė atlieka KNA, ji atsižvelgia tik į naudą ir kaštus, kurie atitenka jai pačiai. Viešųjų projektų KNA atve­ju vertinami alternatyvos kaštai ir nauda visai visuomenei1. To­dėl šis analizės būdas yra gerokai sudėtingesnis nei privačios įmonės atveju. Vyriausybė, įvertindama projektą, turėtų atlikti iš esmės tas pačias procedūras. Tačiau yra du svarbūs skirtumai tarp socialinės ir privačios KNA. Pirma, nors vienintelės projekto pasekmės, kurios rūpi įmonei, yra susijusios su jos pelningumu, vyriausybei gali rū­pėti gerokai platesnis pasekmių.spektras. Pavyzdžiui, jai gali rū­pėti ekologiniai projektų efektai ar pasekmės socialinei nelygybei. Antra, įmonė naudoja rinkos kainas, kad galėtų įvertin­ti, kiek kainuos gamybos veiksniai ir ką ji gaus už savo prekes. Tačiau dviem atvejais vyriausybė, įvertindama projektus, tie­siogiai negali naudoti rinkos kainų (Stiglitz, 2000): ~ kai pagaminta prekė ir gamybos veiksniai neparduo­dami rinkoje, rinkos kaina neegzistuoja. Rinkos kaina neeg­zistuoja švariam orui, išgelbėtoms gyvybėms ar natūralios gamtos išsaugojimui; ~ kai yra rinkos yda, rinkos kainos neatspindi tikrų projekto ribinių socialinių kaštų ar naudos. Kainos, kurias vyriausybė naudoja savo projektų įvertinimui, turi atspin­dėti rinkos ydą. Socialinė KNA yra susijusi su sisteminiu KNA būdų su­kūrimu, kai rinkos kainos neatspindi socialinių kaštų ir nau­dos. Retai kas nors prieštarauja KNA kaip būdui nagrinėti vie­šąsias iniciatyvas. Tačiau yra dvi didelių konceptualių ne-sutarimų, kaip vykdyti KNA, sritys. Pirma, ekonomistai ir filosofai nesutaria, ar iš viso gali­ma palyginti vieno žmogaus naudą su kito žmogaus pra­radimu ir kaip išmatuoti visos visuomenės naudą bei pasverti atskirų žmonių gerovės pokytį. Pavyzdžiui, ar tur­tingųjų naudą reikėtų vertinti daugiau už neturtingųjų? Kaip pasverti įvairių kartų naudą ir praradimus dėl dabartinių veiksmų? Antra, viešojo sprendimų priėmimo proceso dalyviai (biu­rokratai, politikai) dažnai nesutaria dėl to, kiek kainuoja gyvybė, išsaugotos gamtos žavesys ar sutaupytas žmonių laikas ir pan. Rinkos yda yra rinkos negebėjimas dėl tam tikrų priežasčių pateikti efektyvų prekės kiekį. Yra šešios pagrindinės rinkos ydos, kurios yra pirminė priežastis įsikišti vyriausybei; 1. netobula konkurencija; 2. viešųjų prekių egzistavimas; 3, išoriniai efektai; 4. nepilnos rinkos; 5. netobula informacija; 6. nedarbas ir kiti makroekonominiai sukrėtimai. 2.1..Pagrindiniai KNA žingsniai Kad KNA neatrodytų labai sudėtinga ir paini, ją taip pat galima išskaidyti į kelis žingsnius: ~ apsibrėžti alternatyvių projektų aibę; ~ išskirti veikėjus (socialines grupes), kurie dėl projekto patirs naudą ir nuostolius; ~ išskirti kaštų ir naudos pokyčius bei juos kiekybiškai įvertinti (fiziniais matais); ~ pinigais įvertinti šių pokyčių vertę; ~ diskontuoti piniginę kaštų ir naudos skirtingais laiko­tarpiais vertę ir apskaičiuoti kiekvienos alternatyvos grynąją dabartinę vertę (GDV); ~ atlikti jautrumo analizę; ~ rekomenduoti, remiantis GDV kriterijumi ir jautrumo analize. Dabar trumpai apibūdinsiu kiekvieną iš KNA žingsnių ir apžvelgsiu pagrindines problemas, su kuriomis šiame kelyje susiduriama. Vyriausybė turi daugybę alternatyvų, kaip išleisti mokes­čių mokėtojų pinigus. Ji gali daugiau pinigų skirti švietimui, tačiau mažiau tiesti kelių, arba atvirkščiai. Jei pasirenka tiesti kelią, ji turi nuspręsti, nuo kokio taško iki kokio jis bus tiesiamas, kelių bus juostų, ar imti mokestį už naudojimąsi juo, ar ne, kada jį tiesti. Matome, kiek daug dimensijų turi sprendimas tiesti kelią! Galimi pasirinkimai dėl to didėja ge­ometrine progresija. Todėl faktiškai reikia analizuoti tik tas alternatyvas, kurių pasekmės potencialiai labiausiai skiriasi. KNA palygina grynąją socialinę projekto naudą su kito hipotetinio projekto grynąja socialine nauda. Dažniausiai tas hipotetinis projektas yra status quo (pavyzdžiui, nėra kelio arba nėra valstybės reguliavimo kažkurioje srityje). Dažnai status quo nėra tinkama lyginimui alternatyva, ka­dangi ištekliai keliui tiesti visada gali būti panaudoti žmo­nių sveikatos stiprinimui, švietimui, pensijų didinimui ir pan. Taigi iš principo reikėtų pagal grynąją socialinę naudą išri­kiuoti visas politikos alternatyvas. Tačiau toks visaapimantis optimizavimas nėra praktiškai įmanomas (Boardman et ai, 2001). Todėl jei valstybė jau skyrė kažkiek pinigų keliams tiesti ir remontuoti, reikia pasitelkus KNA bent jau šią sumą išleisti su didžiausia nauda visuomenei. Veikėjų, kurie patirs naudą ir nuostolius, išskyrimas Netgi darant gerus dalykus beveik visada atsiras žmonių, kurie dėl to nukenčia: kelias bus nutiestas per kažkieno žemę, kam nors nepatiks, kad bus nukirsti medžiai, bus triukšmin­giau ir pan. Galų gale kas nors visai kitoje šalies ar pasaulio vietoje gali būti nepatenkintas, kad dėl geresnių sąlygų vai­ruotojams bus išmetama daugiau dujų, plėsis ozono skylė ir kris daugiau rūgštaus lietaus. Taigi potencialiai netgi vietinis projektas gali turėti globalias pasekmes. Todėl analitikui rei­kia kažkur brėžti ribą ir išskirti tik tuos veikėjus, kuriems pa- sėkmės yra didžiausios ir labiausiai tiesioginės. Iš kitos pusės, reikia vengti ir kito kraštutinumo, kai ignoruojami svarbūs kaš­tai. Šioje stadijoje reikia įvertinti nagrinėjamų alternatyvų po­veikį tokiems fiziniais matais matuojamiems dydžiams kaip išgelbėtos gyvybės, sutaupytas žmonių laikas, išvengtų ava­rijų skaičius, sumažinta tarša ir pan. Dažnai politikai savo siūlomus projektus pagrindžia to­kiais aptakiais žodžiais, kad „tai pagyvins ekonomiką", „pa­gerins regionų plėtrą", „padidins socialinę sanglaudą", „sumažins nusikalstamumą" ir pan. Joks protingas žmogus negali prieštarauti šiems kilniems tikslams. Tačiau KNA rei­kalauja aiškiai išreikšti, kaip konkrečiai projektas paveiks žmo­nių vartojimą, sveikatą, saugumą, laisvalaikio trukmę ir t.t. - dalykus, nuo kurių, ekonomistų manymu, priklauso žmonių gerovė. Tik tada galima pamatyti, kad projektas gal ir padės pagerinti šiuos gerovę veikiančius rodiklius, tačiau nedaug, nes priežastingumo ryšys tarp projekto priemonių ir galutinių tikslų yra labai silpnas. Be to, žmonės gali nela­bai vertinti šiuos pokyčius į gerą pusę, nes mokesčių mokė­tojų lėšos bus išleistos neefektyviai (tarytum šautum į musę iš patrankos). 2.2.Pokyčių piniginis įvertinimas Anksčiau minėtus fiziniais vienetais matuojamus poky­čius (išgelbėtos gyvybės, sutaupytas žmonių laikas, išvengtų avarijų skaičius ir pan.) reikia įvertinti pinigais. Tai sudėtin­gas (dažnai ir moraliniu požiūriu) dalykas, tačiau ekono­mistai pasiūlė įvairius metodus, kaip tai padaryti. Kaip buvo minėta aukščiau, daugelio kaštų ir naudų, su­sijusių su vyriausybės projektais ir reguliavimu (išgelbėtos gyvybės, apsaugota aplinka), atveju nėra rinkos kainų. Eko­nomistai sukūrė sistemines procedūras, kaip šias vertes įver­tinti. Kai kuriais atvejais, tokiais kaip laiko vertė, mes galime daryti išvadas apie žmonių įvertinimus iš rinkos duomenų bei iš jų stebimos elgsenos kitais aspektais. Kitais atvejais, tokiais kaip išsaugoto gamtos kampelio grožio vertė, gali būti naudojamos apklausos. Daugelis iš šių vertinimo tech­nikų lieka diskusijų objektas ir, nors šie metodai dažniau­siai pateikia gana didelius, tarkime, išgelbėtos gyvybės piniginio įvertinimo intervalus (galų gale žmogus žmogui nelygus), tai geriau nei klaidžioti visiškoje tamsoje. Yra du pagrindiniai metodai, kaip įvertinti išgelbėtą gy­vybę. Konstruktyvinis būdas - kai mes įvertiname, ką žmo­gus galėtų uždirbti likęs gyvas (iki jo „normalaus" mirties amžiaus). Tai padarome ekstrapoliuodami jo užimtumo is­toriją, palygindami ją su kitų panašią padėtį užimančių žmo­nių pajamų istorija. Antrasis, atskleistos pirmenybės būdas, nagrinėja, kiek žmo­nės pageidauja papildomų pajamų, kad kompensuotų mirties tikimybės padidėjimą, ką atspindi rinkos darbo užmokestis už darbą rizikingesnėse darbo vietose. Kai kurių specialybių darbuotojams mirties tikimybė yra gerokai didesnė nei kitų. Pavyzdžiui, nelaimių skaičius tarp angliakasių ar statybininkų yra didesnis nei tarp valdininkų. Žmonės, kurie dirba rizikingesnį darbą, paprastai reikalauja kompensacijos už šią papildomą riziką. Pasirinkdami rizi­kingesnį užsiėmimą jie netiesiogiai parodo, kad sutinka su­sidurti su didesne mirties tikimybe už didesnes pajamas, kol yra gyvi. Šiuo būdu gyvenimo vertė apskaičiuojama žiū­rint, kiek žmonėms reikia papildomų pajamų kompensuoti jiems mirties tikimybės padidėjimą. Yra nesutariama dėl šio antro būdo (kaip ir dėl pirmo). Kritikai teigia, kad jis labai nuvertina gyvenimo vertę, ka­dangi žmonės nėra gerai informuoti apie riziką, su kuria susiduria. Taip pat dėl gerai žinomų psichologinių priežas­čių žmonės linkę ignoruoti turimą informaciją apie jų darbo vietų rizikingumą (Stiglitz, 2000). Kad ir kokie diskutuotini ir šventvagiški būtų gyveni­mo vertės paskaičiavimai, atrodo, kad nėra alternatyvos taikant juos projektams, kurie turi įtakos mirties tikimybei (daugiausia transporto, viešosios tvarkos ir sveikatos ap­saugos srities projektams). Senas posakis, kad „laikas yra pinigai", apibūdina, kaip dau­guma ekonomistų įvertina laiko ekonomiją dėl, tarkime, ge­resnės transporto ar gyventojų aptarnavimo viešųjų paslaugų srityje sistemos. Tipiškai mėginama įvertinti darbo užmokestį tų, kurie gaišta laiką, naudojantis minėtomis sistemomis: esant tam tikroms idealioms sąlygoms, darbo užmokestis žmogui yra jo paties laiko įvertinimo matas (Stiglitz, 2000). Jei šviesoforų sistemos automatizavimas Vilniuje suma­žintų rytinius ir vakarinius kamščius ir važiavimo į darbą ir iš jo laiką sutrumpėtų 30 minučių, o vidutinis vilniečio dar­bo užmokestis yra 10 litų už valandą, sutaupyto laiko vertė būtų 5 litai per dieną. Mes apskaičiuojame kiekvieno žmo­gaus sutaupyto laiko vertę ir sudedame vertes, kad gautu­me per laiko vienetą sutaupyto laiko bendrąją vertę. Iš ekonomikos pradžiamokslio žinome, kad litas, gautas po metų, nėra vertas tiek, kiek litas šiandien, kadangi gavę litą šiandien galėtume jį investuoti ir po metų turėtume jau daugiau nei vieną litą. Todėl pajamos, kurias gausime ateityje, ar išlaidos, kurias patirsime ateityje, turi būti diskon­tuotos. Sprendžiant, ar vykdyti projektą, mums reikia ap­skaičiuoti jo dabartinę diskontuotą vertę. Diskonto norma, kurią naudoja privačios firmos, yra pa­lūkanų norma, kurią turi sumokėti įmonė. Kokią diskonto normą turėtų naudoti vyriausybė? Vyriausybės naudojama diskonto norma kartais yra vadinama socialine diskonto nor­ma. Pagrindinis susirūpinimo klausimas yra sąryšis tarp šios normos ir palūkanų normos, su kuria susiduria vartotojai iš vienos pusės ir gamintojai iš kitos pusės. Vertinant ilgalaikius projektus diskonto normos pasi­rinkimas yra esminis dalykas: projektas, kuris atrodo la­bai geras naudojant nedidelę diskonto normą, gali būti labai blogas esant didesnei normai. Jei biurokratai gali laisvai manipuliuoti šiuo parametru, t. y. vyriausybė savo nutari­mu jo nepatvirtina, jie gali lengvai parodyti, kad projektas yra naudingas ar nenaudingas, juolab kad daugumos vie­šųjų projektų nauda ateina gerokai vėliau nei patiriami kaš­tai. Tinkama socialinė diskonto norma yra politikų ir ekono­mistų karštai diskutuojamas klausimas. Tie, kurie yra susirūpinę aplinka ir mano, kad įtaka aplinkai tęsiasi de­šimtmečius, teigia, kad diskonto norma turėtų būti nedide­lė. Pavyzdžiui, jų požiūriu, jei branduolinių teršalų efektai gali būti nukelti 50 ar 100 metų, tai nėra priežastis faktiš­kai juos ignoruoti, ką iš esmės mums siūlytų didesnė dis­konto norma (Stiglitz, 2000). Tačiau Vyriausybė, tvirtindama viešųjų projektų analizei naudojamą socialinę diskonto normą, gali ir turi atlikti tyrimus, kokia norma yra tinkama naudoti Lietuvos atveju. Anksčiau pademonstruotos naudos ir kaštų įvertinimo (ypač kai nėra rinkos kainų) problemos analitikui sukuria nemažą neapibrėžtumą. Todėl, prieš rekomenduojant tam tikrus sprendimus, reikia atlikti projekto grynosios naudos jautrumo įvairių analizėje naudotų parametrų pokyčiams ana­lizę. Be abejo, parametrus iš principo galima keisti labai pla­čiu intervalu, tačiau geras analitikas ekspertiniais metodais gali įvertinti, kokio pločio intervalai yra protingi. Vyriausybės disponuoja daugiau mažiau ribotu mokes­tinių lėšų kiekiu. Gera vyriausybė turi jas išleisti naudin­giausiu visuomenei būdu. Kad tai padarytų, ji turi turėti gerus prioritetus, t. y. išrikiuoti potencialius projektus pagal jų grynosios dabartinės diskontuotos vertės dydį ir iš pra­džių vykdyti pačius naudingiausius visuomenei projektus. Be abejo, ji turi atmesti projektus, kurių grynoji dabartinė diskontuota vertė yra neigiama ir visuomenė nuo jų tik nu­kenčia! Nors gyvename rinkos ekonomikos laikais, kur pagrindinius rinkos veiks­nius reguliuoja pati rinka, valstybės reikšmė ekonomikoje yra svarbi, ir var­gu, ar rinka galėtų laisvai egzistuoti be valstybės įsikišimo. Valstybė turėtų imtis reguliuojamų veiksmų tose srityse, kur laisvoji rinka pati nėra pajėgi greitai ir veiksmingai spręsti problemas visuomenės naudai. Siekiant įgyven­dinti šią nuostatą visos reguliuojamosios priemonės, skirtos privačiam verslui, turi būti gerai apgalvotos ir įvertintos, tik taip galima užtikrinti, kad jos bus veiksmingos, o jų nauda bus didesnė nei jų įgyvendinimo išlaidos, t. y. regu­liuojamoji norma turės teigiamą ilgą poveikį visuomenei ateityje. Šiuo metu Lietuvoje galiojančioje Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikoje nors ir yra teigiamų ypatybių, pvz., poveikio vertinimo privalomumas, tačiau neužtikrina kokybiško sprendimo poveikio vertinimo. Šiuolaikinės vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per: • išlaidas (finansavimą) - įvairios socialinės išmokos, infrastruktūros kū­rimo finansavimas, investicijos į mokslinius tyrimus; • mokesčius - pridėtinės vertės mokestis, pajamų mokestis, įvairūs ak­cizai ir t. t.; • reguliavimo priemones (įstatymus) - verslui reikalingos teisinės bazės kūrimas ir priežiūra, produktų kokybės reikalavimai, aplinkosauginiai reikalavimai ir 1.1.; • valstybinių įmonių steigimą ir valdymą [4]. Bendrąja prasme vyriausybės reguliuoja ekonomiką dėl įvairių priežasčių. Tačiau svarbiausios iš jų yra šios: • aprūpinti visuomenę tuo, ko negali užtikrinti laisvoji rinka; • reguliuoti šalutinius poveikius; • skatinti valstybės remiamų prekių gamybą; • teikti paramą skurstantiems; • užtikrinti ekonomikos stabilumą. Lietuvos Laisvosios rinkos instituto specialistų nuomone, valstybinio re­guliavimo tikslai turėtų būti performuluoti. Reguliavimo tikslas turi būti su­kurti rinką, kurioje visi vartotojai gali veikti pasitikėdami [3]. Išlaidų ir naudos analizė (angį. cost-benefit ana-lysis) pasaulinėje praktikoje plačiai taikoma nagrinėjant investicinius projek­tus. Dėl to, kad yra universali, metodika plačiai taikoma ir verslo projektams vertinti, ir valstybės lėšomis finansuojamiems investiciniams projektams ver­tinti. Analizę sudaro labai platus su projektu susijusių aspektų vertinimas, pra­dedant alternatyvų vertinimu ir baigiant rizikos vertinimu. Atsižvelgiant į metodikos universalumą bei vertinimo išsamumą daroma prielaida, kad ji gali būti taikoma ir valstybės valdymo institucijų priimamoms reguliuojamosioms priemonėms, skirtoms verslo sektoriui, vertinti: taip labai pagerinamas kokybinis numatomų priimti sprendimų poveikio vertinimas. Išlaidų ir naudos analizę galima būtų suskirstyti į tris pagrindinius etapus: 1. Alternatyvų vertinimas. 2. Finansinė ir ekonominė analizė. 3. Rizikos ir jautrumo analizė. Alternatyvų vertinimo etapu nagrinėjamos numatomo pasiekti tikslo alter­natyvos - šiuo etapu atsakoma į tokius klausimus, pvz.: kokie galimi būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti? Kuri iš alternatyvų yra geriausia? Kodėl? Finansinę ir ekonominę analizę galima laikyti pagrindiniais ir svarbiau­siais analizės etapais, todėl joms bus skiriamas didžiausias dėmesys ir šiame straipsnyje. Finansinę analizę sudaro finansinių duomenų vertinimas, tam dažniausiai pasitelkiamas pinigų srautų modelis. Šis modelis leidžia įvertinti nagrinėji­mo objekto ilgo laiko periodo pajamas ir išlaidas. Modelio esmė paprasta-visi nagrinėjamo objekto teigiami ir neigiami pinigų srautai paskirstomi pagal planuojamą jų atsiradimo datą vėliau diskontuojant ateities pinigų srautus gau­nama jų šiandienos vertė. Tai ypač aktualu vertinant numatomas priimti vals­tybines reguliacines priemones, kurių tikėtina nauda turi pasireikšti per 5 ar 10 metų. Ekonomine analize pratęsiami finansinės analizės skaičiavimai, atskleidžia­ma nefinansinė nauda ar išlaidos, pvz.: teigiamas ar neigiamas poveikis ap­linkos apsaugai, pagerėjusi ar pablogėjusi žmonių sveikata ir pan. Siekiant t sujungti pasirinkto laikotarpio finansinius objekto rezultatus su ekonominiais (su rezultatais plačiąja prasme, ne tik finansine), dažniausiai ekonominiai ob­jekto rezultatai išreiškiami pinigine išraiška. Rizikos ir jautrumo analizę sudaro esminių, galinčių turėti didelę įtaką pro­jekto ar priemonės rezultatams, veiksnių, pvz., verslo projektų atveju - paja­mų dydis, infliacija ir panaši analizė. Jautrumo analizės metu išskiriami, jaut­riausi" arba, kitais žodžiais tariant, tie veiksniai, kurių nedidelis pasikeitimas gali turėti didelės įtakos galutiniam rezultatui. Kai tokie veiksniai identifi­kuoti rizikos analizės meru, vertinama jų pasireiškimo tikimybė. Analizės pradžioje turėtų būti vertinamos reguliuojamosios priemonės ar kito analizuojamo objekto alternatyvos. Vertinant turi būti atliekama galimų alternatyvų, skirtų reguliuojamosios priemonės tikslams pasiekti, analizė bei pagrindžiamas tolesniam nagrinėjimui pasirinktas būdas, t.y. kuo remiantis buvo pasirinktas būtent šis būdas. Išskyrus pagrindinę geriausią- alterna­tyvą turi būti pereinama prie finansinės pasirinktos alternatyvos analizės. Būtina pažymėti, kad reguliuojamųjų priemonių, skirtų į verslo subjektams, atveju tai yra labai svarbi analizės dalis. Kadangi šiame darbe laikomės nuomonės, kad valstybė turėtų kištis į verslo aplinką tik tais atvejais, kai laisva rinka pati savaime negali įgyvendinti visuomenės poreikių, atliekant analizę labai svarbu yra aprašyti status quo alternatyvą. Būtent alternatyvų vertinimo etapu turėtų būti pagrįsta, kodėl valstybei būtina įsikišti į laisvos rinkos me­chanizmą. Pradedant finansinę analizę, reikia nusistatyti pradines prielaidas, kurio­mis bus remiamasi analizės metu. Šias prielaidas sudaro: analizės laikotarpio pasirinkimas, diskonto normos nustatymas, infliacijos dydžio nuostatos ir pan. Panagrinėsime kiekvieną iš jų detaliau. Analizės laikotarpio pasirinkimas. Analizės laikotarpį sudaro nagrinėjamos priemonės pasireiškimo laiko tarpas, kurio metu bus nagrinėjami jos pasireiš­kimo rezultatai. Taigi jį turėtų sudaryti laikotarpis, kurio metu bus veiksmin­gas reguliuojamasis poveikis. Paprasčiausias būdas analizės laikotarpiu būtų laikyti numatomą priemonės taikymo laikotarpį. Pvz., jei tikimasi, kad prie­monė bus taikoma 10 metų, tiek turėtų trukti ir analizės laikotarpis. Jei pla­nuojama, kad priemonės poveikis truks ilgiau, nei ji bus taikoma, laikotarpį galima būtų pratęsti, tačiau labai ilgo (pvz., 30 metų ir daugiau) laikotarpio pasirinkimas kelia tam tikrų sunkumų. Kadangi analizė paremta pinigų srau­tų metodu, labai ilgo laikotarpio pasirinkimas lemia tai, kad tokią analizę la­bai sunku tiksliai atlikti - būsimas priemonės rezultatas yra prognozuojamas, sudarant prognozes labai ilgam laikotarpiui, labai mažėja jų tikslumas. Atsižvelgiant į šį veiksnį, reguliuojamajai priemonei nerekomenduojama taikyti ilgesnio nei 20 metų analizės laikotarpio. Jei tikėtinas didelis poveikis per il­gesnį laiko periodą, skaičiavimus rekomenduojama papildyti likutinės vertės duomenimis - t. y. visus tiriamo objekto teigiamus bei neigiamus piniginius srautus po analizės laikotarpio išreikšti vienu dydžiu, kuris rodytų šių srautų vertę analizės laikotarpio pabaigoje. Taip supaprastinamas reikalaujantis dau­giausia darbo laiko (dėl sudėtingo duomenų prognozavimo) ir nedidelę įtaką galutiniams rezultatams (dėl diskontavimo) turinčio analizės etapo atlikimas. Diskonto normos nustatymas. Siekiant tinkamai įvertinti piniginius atei­ties srautus - ir teigiamus, ir neigiamus - svarbi yra diskonto norma. Diskonto normos dydis lemia ateities piniginių srautų vertę šiandien. Kuo didesnė dis­konto norma, tuo ne tokie reikšmingi ateities duomenys tampa galutiniam re­zultatui. Atliekant išlaidų ir naudos analizę yra išskiriamos dvi diskonto nor­mos - finansinė ir socialinė. Vienas iš bendriausių finansinės diskonto normos apibūdinimų yra alter­natyviosios kapitalo išlaidos. Atsižvelgiant į šį apibūdinimą diskonto nor­ma turi būti nustatyta pasirinktai šaliai pasirinktu laiku. Yra trys pagrindiniai metodai, kurie gali būti taikomi finansinei diskonto normai nustatyti: • minimalių kapitalo alternatyviųjų išlaidų nustatymas; • diskonto normos maksimalaus limito nustatymas; • reglamentuota diskonto norma. Minimalių kapitalo alternatyviųjų išlaidų nustatymas - valstybinių inves­ticijų arba šiuo atveju sprendimų dėl valstybinio reguliavimo priemonių ši nor­ma būtų lygi valstybės vertybinių popierių grynosios grąžos metinei normai. Diskonto normos maksimalaus limito nustatymas - tai yra geriausios ga­limos ir atsisakytos investicijos grąžos dydis. Praktikoje tai dažniausiai išreiš­kiama galima ilguoju laikotarpiu finansine grąža iš investicijų į tarptautinių vertybinių popierių portfelius. Nustatyta diskonto norma taikoma tada, kada norima išvengti sudėtingų dis­konto normos dydžio skaičiavimų. Tokiais atvejais paprasčiausiai naudojamasi atitinkamų valstybinių institucijų nustatytu rekomenduotinu normos dydžiu. Siekiant aiškumo bei skaidrumo, kai vertinami numatomi priimti sprendi­mai dėl reguliuojamųjų priemonių, t. y. siekiant, kad visos priemonės būtų ver­tinamos, remiantis vienodomis prielaidomis, rekomenduotina naudotis nusta­tyta diskonto norma. Kadangi Lietuvoje tokios normos nustatyta nėra, siūloma taikyti Europos Komisijos rekomenduotiną investicinių projektų finansinės analizės diskonto normą- 6 %. Socialinė diskonto norma taikoma atliekant ekonominę analizę, kai verti­namas visuomenės požiūris į tai, kokia nauda ar išlaidos bus ateityje, palyginti su nauda ar išlaidomis šiandieną, t. y. kai vertinama, kokie yra visuomenės lūkesčiai - kiek visuomenė pasirengusi paaukoti šiandien dėl geresnio gyve­nimo rytoj. Esant netobulai kapitalo rinkai šis dydis gali skirtis nuo finansinės dis­konto normos. Literatūroje ir pasaulinėje praktikoje galima rasti daug būdų šiai normai nustatyti. Pasaulio banko nustatyta 10 % ekonominė grąžos norma yra laiko­ma gana aukšta norma ir gali būti taikoma tik geriausiems projektams. Daž­niausiai šalys nusistato žemesnę už tarptautinių finansinių institucijų nustaty­tą socialinę diskonto normą. Europos Sąjungos šalyse ši norma dažniausiai svyruoja nuo 4 % iki 6 %. Pagrindiniai socialinės diskonto normos skaičiavimo būdai yra šie: • tradiciniu būdu nustatoma, kad viešos investicijos turėtų turėti tą pa­čią grąžą kaip ir privačios; • alternatyvus būdas yra taikyti formulę, paremtą ilgo laikotarpio eko­nomikos augimo dydžiu: r = ng + p, čia: r- socialinė diskonto norma; g- viešųjų išlaidų didėjimo dydis; n - socialinės gerovės elastingumo viešosioms išlaidoms dydis; p - gry­nasis visuomenės prioritetas (angį. intertemporal preference); • trečiasis būdas yra nusistatyti standartinę diskonto normą, išreiškian­ čią realaus didėjimo prognozes. Kaip ir finansinės diskonto normos atveju, Lietuvoje nėra patvirtintos stan­dartinės diskonto normos, todėl vėlgi rekomenduojama taikyti Europos Ko­misijos pateiktą kaip rekomendacinę 5 % diskonto normą, kuri bene labiau­siai išreiškia pagrindines visų išvardytų metodų idėjas [4]. Pataisos dėl infliacijos. Kadangi analizės etapą gali sudaryti labai ilgas, pvz., iki 30 m. laikotarpis ir šio laikotarpio piniginiai srautai, didelę reikšmę galutiniams rezultatams gali turėti infliacija ir jos dydis. Įvertinant tai, kad nominalioms kainoms skaičiuoti reikalingos pataisos dėl infliacijos, o šioms -infliacijos prognozės, siekiant supaprastinti skaičiavimus, kai atliekama ana­lizė, rekomenduotina remtis realiomis kainomis, t. y. nedaryti pataisų dėl in­fliacijos. Taip būtų išvengta rezultatų iškraipymų dėl galimų infliacijos po­kyčių, kartu būtų paprasčiau atlikta pati analizė. 3.Kaštų maudos analizė ES struktūrinių fondų Tauragės apskritys Kaštų naudos metodu apskaičiuojamas nusidėvėjimo koeficientas visuomet turi būti taikomas pradinei nudėvimo aktyvo vertei, tačiau pats koeficientas skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio ribose. Šis koeficientas yra trupmena, kurios vardiklis pastovus, o skaitiklis kintamas. Vardiklį sudaro aktyvo normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio metų skaičiaus suma, t.y. jeigu nusidėvėjimo laikotarpis 3 metai, tai vardiklis bus lygus 1 + 2 + 3 = 6. Trupmenos skaitiklis turi būti lygus metų skaičiui, kuris lieka nuo duoto momento iki aktyvo nusidėvėjimo laikotarpio pabaigos. Šį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą galima išreikšti tokia formule: čia: Dt - metų t (t=1,…,Ta) nusidėvėjimo atskaitymai; Ta - normatyvinis aktyvo nusidėvėjimo laikotarpis; V0 - pradinė (atstatyta) aktyvo vertė. Paskutiniais aktyvo nusidėvėjimo metais jo likutinė vertė pilnai nusirašo. ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo Tauragės apskrityje ekonominis įvertinimas sukuria finansinius matus įmonei prieinamų investicijų galimumui įvertinti. Šie matai gali būti panaudoti sprendžiant, kuriuos inžinerinius projektus finansuoti ir kokį prioritetą jiems suteikti. Ekonominis įvertinimas parodo projektų naudą, siedamas ją su kapitalo sąnaudomis, nes dažnai yra sunku surasti vienintelį parametrą, kuris tai įvertintų. Inžinerinio projekto ekonominio vertinimo metu naudojama daugybė rodiklių, tačiau būtina turėti omenyje, jog kiekvienas iš jų atspindi tik tam tikrą projekto aspektą. Nė vienas jų nėra tobulas, kiekvienas turi savų pranašumų bei trūkumų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama ekonominio vertinimo metu1. Ekonominio įvertinimo skaičiavimus patogu atlikti kompiuterių programine įranga. Didžioji inžinerinio projekto vertinimo dalis gali būti gauta pasinaudojus paprasčiausiomis elektroninėmis skaičiuotėmis, tokiomis kaip MS Excel ir analogiškomis jai. Nežiūrint to, kiekvienas projekto vertintojas turi gerai išmanyti ekonominio vertinimo metodiką, nes reikia surinkti ir susisteminti teisingus duomenis, juos įvertinti bei korektiškai pakomentuoti gautus rezultaus. Projekto atsipirkimo laikas yra vienas iš populiariausių ir dažniausiai taikomų ekonominio vertinimo metodų. Laikas, per kurį projekte numatytos pajamos padengia investicijas šioms pajamoms gauti, vadinamas projekto atsipirkimo laiku. Skaičiavimams naudojamas paprastas atsipirkimo laikas ir modifikuotas atsipirkimo laikas. Paprastas atsipirkimo laikas nustatomas pagal tokią formulę; Esant sąlygai, jog čia: t - investavimo ar pajamų gavimo metų indeksas (t = 1, 2, …, k); Pk - pajamos, gautos tai metais, kai akumuliuotos pajamos viršija visas investicijas; Pt - t-ųjų metų pajamos; C - bendra investicijų suma; Ct - t-ųjų metų investicijos; T - investicijų atsipirkimo laikas. Tarkime turime du alternatyvius projektus ES finansavimui gauti, kurių projektuojami pinigų srautai pateikiami lentelėje: METAI Projektas A Projektas B Pinigų srautas, LTL Diskontuotas pinigų srautas, LTL, kai k = 10% Pinigų srautas, LTL Diskontuotas pinigų srautas, LTL, kai k = 10% 0 1 2 3 - 100000 10000 60000 80000 - 100000 9090 49586 60105 -100000 80000 30000 50000 - 100000 72727 24793 37566 Projekto A atsipirkimo laikas lygus: 2 ir 41324/60105 = 2,69 metai; Projekto B atsipirkimo laikas lygus: 2 ir 2480/37566 = 2,07 metai. Taigi, matome, kad projekto B atsipirkimo periodas yra trumpesnis nei projekto A. Įvairių laikotarpių rodiklių palyginimo objektyvumui padidinti, atsižvelgiant į pajamų ir išlaidų išsidėstymą laike pajamų ir investicijų metiniai pinigų srautai diskontuojami ir apskaičiuojamas modifikuotas projekto atsipirkimo laikas, kuris taip apskaičiuojamas: Esant sąlygai, jog čia: Pkm - pajamos, gautos tai metais, kai akumuliuotos pajamos viršija visas investicijas; Ptm - t-ųjų metų pajamos; Ctm - t-ųjų metų investicijos; 3.1. Esamoji ir būsimoji vertė Esamosios vertės metodas - yra vienas populiariausių ir plačiausiai taikomų alternatyvų ekonominio įvertinimo metodų. Taikant šį metodą, visi tam tikro alternatyvaus investicinio projekto būsimieji pinigų srautai perskaičiuojami į į ekvivalentišką pinigų kiekį dabartiniu laiko momentu. Tokios operacijos atlikimas išryškina vieno alternatyvaus projekto pranašumą prieš kitą alternatyvą. Pasirenkamas tas alternatyvus investicinis projektas, kurio esamoji vertė yra didžiausia, kai visi kiti veiksniai pastovūs. Taikant šį metodą, kiekvienai alternatyvai apskaičiuojama esamoji vertė, diskontuojant visus laukiamus iš šio investicnio projekto pinigų srautus. Jeigu visi pinigų srautai yra diskretiški dydžiai CFt, o diskonto norma periodu t yra k, tuomet esamoji vertė randama pagal tokią formulę: Reikia pažymėti, kad, taikant šį metodą, yra remiamasi prielaida, jog bet kurios lėšos, gaunamos iš investicinio projekto, yra tuoj pat reinvestuojamos su palūkanų norma, kuri savo dydžiu yra lygi diskonto normai, kuri naudojama esamosios vertės apskaičiavimui. Esamosios vertės metodą pailiustruosime konkrečiu pavyzdžiu. Tarkime, kad įmonė pateikia ES fondų finansavimo paraiška. Yra žinomi tokie šie alternatyvių projektų duomenys: Šildymo katilas A Šildymo katilas B Šildymo katilo kaina, LTL 4500 5500 Metinės eksploatavimo išlaidos, LTL 1100 900 Likvidacinė vertė, LTL 450 700 Tarnavimo laikas, metais 3 3 Jeigu diskonto norma yra lygi 15 %, kiekvieno iš šių šildymo katilų kaštų esamoji vertė bus lygi: Kadangi šildymo katilo A kaštai yra mažesni nei katilo B, reikia pasirinkti katilą A. Pažymėtina, kad šio metodo taikymas duos teisingą rezultatą tik tais atvejais, kuomet lyginamų alternatyvių investicinių projektų gyvavimo trukmės yra vienodos. Priešingu atveju, pagal esamosios vertės kriterijų bus parenkama ta alternatyva, kurios gyvavimo trukmė bus mažiausia. Palyginant investicinių projektų alternatyvas būsimosios vertės metodu, apskaičiuojamas ekvivalentiškas pinigų srauto dydis tam tikru laiko momentu ateityje. Investicinio projekto būsimoji vertė po n metų nuo dabartinio momento, kai diskonto norma k, apskaičiuojama pagal tokią formulę: Pinigų srautų būsimąją vertę galima nustatyti ir kitu būdu. Šiuo atveju visų pirma yra nustatoma investicinio projekto esamoji pinigų srautų vertė, o po to surandamas ekvivalentiškas jai dydis po n metų nuo dabartinio momento. Tuomet pinigų srautų būsimoji vertė apskaičiuojama pagal šią formulę: Taigi būsimoji vertė yra lygi esamajai vertei, padaugintai iš koeficiento. Vadinasi, kai k ir n nesikeičia, lygindami alternatyvius investicinius projektus tiek esamosios vertės, tiek būsimosios vertės metodais, gausime tuos pačius rezultatus. Vertinant projektuojamos veiklos efektyvumą, apskaičiuojami santykiniai finansiniai rodikliai apibūdinantys vertinamų projektų investicijų grąžą. Šie rodikliai remiasi projekto pinigų srautais ir neatsižvelgia į pinigų kitimą laike. Dažnai skaičiuojami tokie keturi rodikliai: • Bendroji investicijų grąža; • Grynoji investicijų grąža; • Bendroji metinė investicijų grąžos norma; • Grynoji metinė investicijų grąžos norma. Bendroji investicijų grąža - tai visas pelnas, gautas iš projekto per visą jo gyvavimo laiką, padalintas iš investuotų lėšų apimties ir išreikštas procentais; Grynoji investicijų grąža - tai visas pelnas, gautas iš projekto per visą jo gyvavimo laiką minus investuotų lėšų apimtis, padalintas iš investuotų lėšų apimties ir išreikštas procentais. Bendroji metinė investicijų grąžos norma - tai bendrasis investicijų atsipiirkimas, padalintas iš projekto gyvavimo laiko. Grynoji metinė investicijų grąžos norma - tai grynasis investicijų atsipiirkimas, padalintas iš projekto gyvavimo laiko. Pavyzdys 8 Metai 0 Investicijos (50 000) 1 Pajamos 30 000 2 Pajamos 30 000 3 Pajamos 30 000 4 Pajamos 30 000 5 Pajamos 30 000 Suminės bendrosios pajamos 150 000 Minus investicijos (50 000) Suminės grynosios pajamos 100 000 Bendrasis investicijų atsipirkimas = (150000 / 50000)  100 % = 300 % Grynasis investicijų atsipirkimas = (100000 / 50000)  100 % = 200 % Bendroji metinė investicijų grąžos norma = 300 % / 5 = 60 % Bendroji metinė investicijų grąžos norma = 200 % / 5 = 40 % Alternatyvių investicinių projektų įvertinimui ir palyginimui taikant vidinės pelno normos metodą, randama projekto pelno norma, prie kurios visų iš projekto gaunamų pinigų srautų esamoji vertė yra lygi nuliui. Tokia vidinės pelno normos reikšmė tenkina tokią lygybę: čia: CFt - pinigų srautai kiekvieno periodo t pabaigoje. Be to, pelno norma gali būti apibūdinta ir kaip tokia diskonto norma, prie kurios visų būsimų pinigų srautų esamoji vertė yra lygi pradinei investicijai į projektą. Jei pradinė investicija P = CF0, tai pelno norma bus apskaičiuojama pagal tokią formulę: arba: Taip pat pelno norma gali būti apibrėžiama kaip tokia diskonto norma, prie kurios visų teigiamų projekto pinigų srautų esamoji vertė lygi visų neigiamų projekto pinigų srautų esamajai vertei. Taikant vidinės pelno normos metodą, laikoma, kad visi teigiami projekto pinigų srautai yra reinvestuojami pagal šią pelno normą. Taigi ši norma yra tam tikras pelningumo matas ir joje nėra įvertinami išoriniai ekonominiai veiksniai, galintys vienaip ar kitaip paveikti projektuojamus investicinius pinigų srautus. Todėl ši norma vadinama vidine pelno norma. Vertinant projektus, pasirenkamas tas, kurio teigiama vidinė pelno norma didžiausia. Vidinė pelno norma yra randama "bandymų ir klaidų" metodu, kadangi aukščiau pateiktas lygtis algebriškai yra gana sudėtinga išspręsti. Šio metodo taikymą pailiustruosime pavyzdžiu. 3.2.Kaštų naudos metodo praktinis įvertinimas Tarkime ES fondu lėšos investuojamos į inžinerinį projektą, kurio gyvavimo laikas trys metai, pradinių investicijų suma - 100000 LTL, kitais dviem periodais tikimasi gauti po 75000 LTL pinigų srautus. Kokia šio projekto vidinė pelno norma? Norėdami rasti vidinę pelno normą sudarome tokią lygybę: Kai IRR = 31 % : 0  0,96 LTL; Kai IRR = 32 % : 0  -0,14 LTL; Vadinasi, šio investicinio projekto vidinė pelno norma yra tarp 31 ir 32 %, todėl interpoliuojame: IRR = 31,00 + 0,87 = 31,87 %. Modifikuota vidinė pelno norma - tai tokia diskonto norma, kuriai esant projekto įdėjimų esamoji vertė lygi jo galutinės vertės esamajai vertei2. Galutinė vertė randama sumuojant piniginių įplaukų, skaičiuojamų pagal sudėtinių procentų formulę diskontuojant firmos kapitalo kaštais, būsimąsias verte. Įdėjimų PV = FV / (1 + MIRR)n Tarkime įmonė nori įgyvendinti energijos taupymo inžinerinį projektą, kurio pinigų srautai yra tokie: Metai Laukiamas grynasis pinigų srautas 0 - 100 1 10 2 60 3 80 Visus pinigų srautus perskaičiuojame pagal sudėtinę reinvesticijos normą, apytikriai lygią 10 %. Metai 0 1 2 3 Pinigų srautai - 100000 10000 60000 80000 Diskontuoti pinigų srautai 12100 66000 80000 Akumuliuotas pinigų srautas 158100 Įdėjimų PV = 100000 Lt. Įplaukų FV = 158100 Lt/ 100000 = 158100(P/FMIRR,3) = 158100/(1+MIRR) MIRR = 16,5 %. Modifikuota vidinė pelno norma yra pranašesnė už paprastąją vidinę pelno normą tuo, kad skaičiuojant MIRR priimama prielaida, kad visų projektų pinigų srautai yra reinvestuojami pagal kapitalo kaštus. IRR metodo atveju daroma prielaida, kad kiekvieno projekto pinigų srautai reinvestuojami pagal paties projekto IRR. Reinvesticijos pagal kapitalo kaštus yra korektiškesnės, todėl MIRR yra geresnis tikrojo projekto pelningumo rodiklis. Naudojant vidutinės metinės vertės metodą, visi su inžineriniu projektu susiję pinigų srautai yra transformuojami į ekvivalentinę metinę vertę, kurios dydis kiekvienais metais yra vienodas. Vidutinė metinė vertė apskaičiuojama pagal tokią formulę: čia: CFt - pinigų srautas kiekvieno periodo pabaigoje; i - diskonto norma. Taikant šį metodą, pirmiausia apskaičiuojama kiekvienos alternatyvos vidutinė metinė vertė, diskontuojant visus projekktų pinigų srautus to paties dydžio diskonto norma. Tuomet alternatyvos išdėstomos vidutinės metinės vertės mažėjimo tvarka. Esant kitiems veiksniams vienodiems, parenkamas tas projektas, kurio metinė vidutinė vertė yra didžiausia. Pagrindinis šio metodo privalumas yra tai, kad jis leidžia tiesiogiai palyginti projektus, turinčius skirtingą gyvavimo trukmę. Naudos - kaštų analizės metodas grindžiamas tuo, kad analizės metu yra nustatomas santykis tarp projekto naudos ir su juo susijusių kaštų. Projektas laikomas priimtinu, jei jo realizavimo nauda viršija kaštus. Žinoma, tiek nauda, tiek kaštai turi būti išmatuoti tuo pačiu laiko momentu. Jei nauda viršija kaštus, tai, taikant šį metodą, projektas bus priimtinas, kai čia: B - nauda; C - kaštai. Apskaičiuijant B:C santykį, dažniausiai įvertinamas tiek naudos pokytis, tiek ir kaštų pokytis. Jeigu įgyvendinant projektą, kaštai sumažėja, gauname neigiamą kaštų pokytį, jeigu nauda sumažėja - gauname neigiamą naudos pokytį. Taigi, vertinant projektus naudos-kaštų santykio metodu, pastarasis turi būti tiksliai apibrėžtas: visiems C > 0, kai B:C > 1, projektą priimti, jei ne, atmesti. visiems C 1, projektą priimti, jei ne, atmesti. Žinoma, jeigu B:C = 1, nėra reikšmės, ar projektas priimamas, ar atmetamas. Tarkime vieno inžinerinio projekto nauda yra lygi 60 000 Lt., o kaštai - 45 000 Lt, kito projekto nauda 50 000 Lt., o kaštai - 30 000 Lt. Kuris projektas priimtinesnis? Projektas Nauda Kaštai A 60000 45000 B 50000 30000 Projekto A naudos-kaštų santykis lygus 1,33, taigi jis geresnis už alternatyvą "niekur neinvestuoti". Projekto B naudos-kaštų santykis lygus 1,67, taigi jis taip pat geresnis už alternatyvą "niekur neinvestuoti". Nustatome naudos ir kaštų pokyčius, lygindami projektus A ir B: Naudos pokytis Kaštų pokytis B:C 60000 - 50000 = 10000 45000 - 30000 = 15000 10000 / 15000 = 0,67 Kadangi B:C = 0,67, t.y.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!