Elnių genetinė įvairovė

II. Literatūros apžvalga 1.Taurusis elnias ( Cervus elaphus L.) 1.1. Taurajo elnio kilmė, paplitimas, gausa. Elninių gentis (Cervus) pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje prieš 1 mln. metų (pliocenui pereinant į pleistoceną). Dabar taurieji elniai paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje, tarp 25-30 ir 55- 60 šiaurės platumos, ir dalyje Šiaurės Amerikoje, tarp 25-30 ir 50- 60 šiaurės platumos. Aptinkami miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Taurieji elniai sėkmingai aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje, Argentinoje, Australijoje ir Čilėje. Iš viso sistematiškai žinoma 20 tauriojo elnio porūšių. Lietuvoje aptinkamas Vidurio Europos taurusis elnias ( Cervus elaphus hippelaphus) priklausantis hippelaphus porūšiui. Du taurojo elnio poriūšiai sutinkami Sibire. Tai Altajaus maralas ( Cervus elaphus sibiricus), gyvenantis Altajuje, Sajanuose, Pabaikalėje ir šiaurvakarių Mongolijoje ir iziubris (Cervus elaphus xanthopygus), paplitęs Užbaikalėje, Tolimuose Rytuose, šiaurės ir šiaurės rytų Kinijoje. Turkmenijoje ir šiaurės Afganistane sutinkamas Bucharos elnias (Cervus elaphus bachtrianus ), o Šiaurės Amerikoje – vapitis (Cervus elaphus nelsoni ). Visoje Europoje priskaičiuojama apie 1 milijonas taurųjų elnių. Bene daugiausiai šių žvėrių yra Didžiojoje Britanijoje – per 270 tūkstančių individų. Austrijoje apie 146 tūkstančių individų. Rusijoje yra apie 130 – 160 tūkstančių maralų ir iziubrių. Bendrai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje gyvena per 20 tūkstančių tauriųjų elnių. Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų pabaltyjyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame halocene. Vėlyvajame holocene šių žvėrių šiaurinė išplitimo riba pradeda atsitraukti į pietus, bet Lietuvoje jų vis dar gausu iki antrojo tūkstantmečio vidurio.Vėliau čia elniai išnyko. Lietuvoje manoma, kad šie nuostabūs žvėrys išnyko XIX a. pradžioje, nes Lenkijos ir Lietuvos žvėrių sąrašuose ir aprašymuose, pateiktuose S. Ladovskio 1783 metais, minima, kad taurieji elniai yra įprasti žvėrys, o jau 1830 metais E. Eichvaldas nurodo, kad šių žvėrių Lietuvoje neaptinkama. Taurieji elniai pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgusių arba valstiečių išleistų žvėrių. Yra ir kita versija, kad elniai atvyko iš Latvijos. Rementis G. Skribos duomenimis (1975), 1914 metais vakarų Latvijoje laisvėje gyneno devynios elnių bandos. Vienos bandos užimama teritorija buvo prie tap Lietuvos sienos, už kelių kilometrų nuo Žagarės miškų. Pirmosios Lietuvoje žvėrių apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Iki 1938 metų taurųjų elnių šiaurės Lietuvoje buvo tik Joniškio urėdijos miškuose. Iki 1982 metų iš pirminio Žagarės tauriųjų elnių reaklimatizavimo židinio gynūnai išplito į aštuonis administracinių rajonų ( Akmenės, Joniškio, Kelmės, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių ir Telšių) miškus. Pavienių elnių arba nedidelių jų grupių buvo pastebėta ir kituose rajonuose. 1 pav. Itrodukuotų ir atklydusių tauriųjų elnių paplitinas Lietuvoje 1951-1982 metais: 1 – pirminis elnių reaklimatizavimo židinys; 2-iš žvėrų imigrantų susiformavusių bandų lokalizacija; 3 – atvežtų iš Voronežo rezervato elnių išleidimo vieta ir paplitimas; 4 – pavienių arba nedidelių jų grupių pastebėjimo vieta Vėliau elniai paplito ir kitose vietovėse. Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities, kurioje, remiantis V. Beliakovo ir kt. (1978 m.) duomenimis, 1946 – 1947 metais gyveno apie 1500 šių žvėrių. 1 lentelė.Tauriųjų elnių skaičius Lietuvoje 1934-2001 m. Metai Elnių sk. Metai Elnių sk. Metai Elnių sk. Metai Elnių sk. Metai Elnių sk. 1934 18 1954 254 1967 900 1980 7300 1993 13391 1935 40 1955 277 1968 1050 1981 8000 1994 14000 1937 92 1956 300 1969 1300 1982 9100 1995 13800 1938 99 1957 298 1970 1800 1983 9700 1996 13900 1939 173 1958 323 1971 1850 1984 10000 1997 15000 1940 190 1959 356 1972 2500 1985 10900 1998 16701 1943 239 1960 380 1973 3000 1986 11900 1999 15429 1948 101 1961 480 1974 3220 1987 13200 2000 15181 1949 120 1962 570 1975 3600 1988 12500 2001 12663 1950 122 1963 570 1976 4000 1989 13800 1951 130 1964 670 1977 5000 1990 13400 1952 170 1965 830 1978 5300 1991 14500 1953 205 1966 900 1979 6000 1992 14980 Kaip matome lentelėje pateikti elnių skaičiai yra labai apvalūs. Yra manoma, kad jų skaičius yra santykinis, nes skaičiuojami santykinai. Iki šiol mokslinių tyrimų metu ir medžioklės ūkyje taikoma apie vienuolika skirtingų apskaitos metodų. Visi šie metodai gali būti suskirstyti į teisioginius ir netiesioginius. Norint pagreitinti tauriųjų elnių plitimą, nuo 1969 metais Lietuvoje pradėti vykdyti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai. 1969-1987 metais aptvaruose ir distancinio imobilizavimo būdu buvo sugauta 1030 elnių, kurie išleisti į 29 administracinių rajonų miškus. Daugiausiai elnių išleista Trakų (99), Vilniaus (84), ir Varėnos (82) rajonuose. Be to, sugauti 38 elniai išveišti į Estiją ( 1979, 1980 ir 1987 metais) ir 23 žvėrys į Rusijos Kalugos sritį (1988 metais). Dėl introdukavimo, perkelimo ir migravimo iš kaimyninių teritorijų taurieji elniai vėl tapo svarbiu Lietuvos miškų biocenozių komponentu. 2001 metais mūsų šalyje buvo 12,6 tūkstančio elnių. Jų vidutinis tankis 1000 ha miško yra 6,5, bet atskiruose rajonuose labai skirtingai. Didžiausias elnių tankis Joniškio (22,9) ir Pakruojo (21,4) rajonų miškuose. 2 pav. Tauriųjų elnių tankis (1000 ha) rajonų miškuose (2001 m.) Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, 1996 metais vasario mėnesį iš viso Lietuvoje buvo 13900 elniai. Dėja, pastarųjų metų apskaitos rodo, kad tauriųjų elnių Lietuvoje sumažėjo iki 12663 elnių. Tai įtakoja brakonieriavimas, gyvenamosios vietos transformavimas neigiama linkme, padidėjusi rekreacija. 1.2. Taurajo elnio bioekologinės ypatybės 1.2.1. Gyvenamoji aplinka.Tauriesiams elniams tinkamiausias biotopas – plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Mūsų šalyje tinkamiausi elniams yra derlingo dirvožemio lapuočių ir mišrieji miškai. Visais metų laikais elniai naktimis atkysta ir į netoliese miško esančius žemės ūkio naudmenų plotus, o vasarą – į žemės ūkio augalų, ypač į kukurūzų pasėlius. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad šių gyvūnų pasiskirstymas teritorijoje priklauso nuo medynų sudėties, metų laiko, gyvūnų tankio, žemės ūkio augmenijos išsidėstymo pamiškėse, augalų fenofazių ir kt. Galima teigti, kad yra tiesioginės koreliacijos ryšys tarp lapuočių sąžalymų, miško aiksčių, laukymių, pelkių, pribręstančių bei brandžių medynų ploto ir elnių tankumo. Jų daugiausia yra nesusivėzusiuose lapuočių sąžalynuose ir miško želdinio plynose kirtavietėse. Juose labai padidėja pašarinė vertė. Žagarės miške (Joniškio raj.), kurio 1000 ha elnių tankis 1976 metais buvo 100 individų, drebulių kirtavietėse žiemojo 27% visų elnių, nors šios kirtavietės sudarė 3,3% miško ploto. Kai yra didelis tauriųjų elnių tankis ir nualintos žiemos ganyklos, šie žvėrys miškuose pasiskirsto nepriklausomai nuo miško tipo, medynų amžiaus ir rūšinės sudėties. Žvėrys susiburia drebulių kirtimo vietose, puskrūminais apaugusiuose plotuose, prie šėryklių, eina į laukus. 1.2.2. Mityba. Taurieji elniai minta labai įvairiu augaliniu maistu: medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, vaisiais, puskrūmiais, žoline augalija, kerpėmis, grybais ir kultūriniais augalais. Nustatyta, kad suaugęsa patinas per parą suėda apie 15 kg pašaro (patelė – 11). Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų – uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltekšnių, šermukšnių, pušų lapus bei spyglius, ūglius. Žievę dažniausiai laupo nuo uosių, drebulių, eglių. Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų – uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltakšnių, šermukšnių, pušų – lapus bei spyglius, ūglius. Medžių ir krūmų rūšių dalis bendrame žiemos šakelinio pašaro balanse priklauso nuo medynų sudėties ir gali labai skirtis. 3 lentelė. Tauriųjų elnių žiemos šakelinis pašaras įvairių kategorijų miškuose Medžiai ir krūmai Lapuočių miškai Eglių ir lapuočių miškai Mišrieji pušynai Paprastoji pušis / / 44,8 Paprastoji eglė 1,9 5,8 17,8 Paprastasis kadagys / / 4,2 Paprastasis ąžuolas 0,3 0,2 6,4 Paprastasis uosis 53,4 59,5 / Mažalapė liepa 1,4 3,8 6,2 Skirpstas 0,9 / / Paprastasis skroblas 1,3 / / Beržas 1,2 0,8 3,2 Drebulė 8,5 13,3 / Juodalksnis 0,1 / 0,8 Baltalksnis 0,4 0,5 / Paprastoji ieva 21,1 5,4 / Paprastasis lazdynas 2,6 4,8 7,3 Paprastasis šaltekšnis 3,2 1,4 3,4 Paprastasis šermukšnis 1,8 2,5 1 Paprastasis sausmedis / 0,1 0,2 Pilkasis karklas 1,9 1,9 4,7 Mėgstamiausias elnių maistas: viržiai, mėlynės, bruknės. Labai svarbus elnių maisto komponentas – gilės ir žoliniai augalai. 1.2.3. Veisimasis. Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisias gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti pradeda tik trečiaisiais metais. Jauni, iki 5 metų amžiaus, patinai ankstyvai rujoti negali dėl vyresnių stipresnių patinų konkurencijos. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dekadą ir tęsiasi iki spalio pradžios. Jos kulminacija – rugsėjo antroji dekada. Fiziškai išsivyste patinai jau prieš rują užima individualią teritoriją. Užimtą teritoriją individas žymi kvapniųjų liaukų sekretu, aptrindamas ir laužydamas ragais medelius, garsiniu signalu – raumojimu. Prie raumojančio patino renkasi patelių “haremas”, kurį dažniausiai sudaro 2 - 4 patelės. Patinai riaumoti pradeda vakarėjant, nuo 18-19 valandos ir baigia 9-10 valandą ryto. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai gimsta gegužės – birželio pabaigoje. Prieš atvesdama jauniklį patelė atsiskiria nuo būrio ir turėdama jauniklį dar 3-4 savaites gyvena viena. Tik ką gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Keturių savaičių jauniklis pradeda maitintis žoline augalija, sekti paskui motiną. 1.2.4. Populiacijos struktūra, teritorija. Taurieji elniai visai metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių žvėrių būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. 1974 m. kovo mėnesį 14 šalies miškų ūkių eigulių atliktų tauriųjų elnių stebėjimai parodė, kad gyvūnai būriuose būna iki 36 individų. Dauguma (apie 60%) elnių sudaro 4-10 žvėrių būrius. 4 lentelė.Tauriųjų elnių būrio didumo priklausomybė nuo jų tankio ( 1000 ha miško)       Elnių tankis         iki 3 nuo 5 iki 10 nuo 10 iki 13 nuo 15 iki 21 30 41 Vid.būrio didumas 3,4 4,1 5,9 5,4 6 7,1 Tauriejio elniai gana sėslūs gyvūnai. Jie retai nuklysta daugiau kaip 20 km nuo savo įprastinių buveinių. 1.3. Tauriojo elnio morfologinis ir morfometrinis apibūdinimas 1.3.1. Išvaizda, plaukų danga, šėrimasis. Tauriusis elnias tai gražus ir harmoningas žvėris. Kūnas proporcingas, tvirtas. Nugaros linija už šiek tiek iškilusio gogo kiek įlinkusi. Kojos santykiškai plonos, bet tvirtos. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patinų jis storesnis, todėl atrodo vizualiai trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukės juodos, rainelė gelsvai ruda. Prie akių kampučių yra ryški duobutė, į kurią atsiveria priešakinė kvapioji liauka. Vasarą elnių kailis rausvai rudas. Galva, kojų priekinė ir išorinė pusės pilko, vidinė – šviesiai pilka. Viršutinė lūpa ir pasmakrė su rėtomis vibrisėmis. Ausys iš išorės apaugusios trumpais, o iš vidaus – ilgais plaukais, apsugančiais landą, šnervės plikos. Apie uodegą augantys gelsvai rusvi plaukai sudaro vadinamąjį veidrodėlį, kuris iš šonų apjuostas tamsių plaukų juosta. Papilvė dlankiai rusva arba gelsva. Patelių kaklo ir nugaros viršuje eina siaura tamsių plaukų juosta. Žiemos kailis pilkai rudas (pilkšvų durpių spalvos). Patinai tamsesni už pateles, jų papilvė juoda, priekinių kojų išorinė pusė rudai pilka, vidinė šviesesnė. Užpakalinių kojų išorinė pusė rusvai juoda, vidinė murzinos baltos spalvos. Patelių papilvė šviesiai pilka, arba beveik balta, kojos šviesesnės negu patinų. Žiemą elnių plaukai būna dvigubai ilgesni negu vasarą. Ilgi plaukai ant patinų kaklo sudaro “karčius”. Jauniklių kaikis pirmųjų gyvenimo metų vasarą būna dėmėtas _ baltos arba gelsvai baltos dėmės rausvai rudame fone. Žiemą jaunikliai patinai tamsesni už pateles. Nuo patelių jie taip pat skirasi tamsia, beveik juoda, papilve. Dažnai neryškiai dėmėtas būna ir antramečiai žvėrys. Kartais dėmių turi ir suaugę žvėrys ( su tokiu kailiu 1981 metais Punios šile sumedžiotas 12,5 metų amžiaus patinas). Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių ir užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje ( metarsalinė liauka). Metatarsalinės liaukos vietoje matyti tamsesnių ir ilgesnių plaukų uokštelis. Tarp nagų yra tarpupirštinė liauka. Patinų uodegos apatinėje pusėje, netoli jos pamatinės dalies, funkcjonuoja cirkumkaudalinė liauka, kuri ypač padidėja rujos laiku. Kvapniųjų liaukų yra ir patinų ragų kelmelius dengenčioje odoje. Patinų kaktos odoje yra liaukos, kurių funkcija dar nenustatyta. Rujojant taip pat šios liaukos padidėja. Kvapniųjų liaukų yra taip pat ir patinų augančių ragų viršutinės dalies ogoje. Šių liaukų pagalba, jų sekretu, jie žymi teritoriją, juo elniai “ pasikvėpina” net užpakalinių kojų nagus. Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasis iki birželio. Ankščiausiai išsišeria jauni žvėrys. Paskutinės išsišeria vėdžiojančios jauniklius patelės ir nesveiki gyvūnai. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėn. ir tęsiasi iki spalio pabaigos. Patinams plaukai ant kaklo ( karčiai) pradėda augti jau rugpjūčio pabaigoje. Kaip ir pavasarį, pirmieji išsišeria jauni žvėrys, o senesni, vėdžiojančios jauniklius patelės ir ligoti individai – vėliau. 1.3.2. Masė is didumas. Europoje gyvenančių tauriųjų elnių patinų kūno masė ( be viadaus organų) yra nuo 70 iki 250 (350) kilogramų. Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė (be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos) siekia 142,8 ( 129 – 162) kg, patelių vidutiniškai – 69 kg. Taigi patino kūno masė yra beveik dvigubai didesnė negu patelės. B. Marma pateikia tokių duomenų: 14,5 metų amžiau patinas siekia 215 cm ilgio ir 133 cm aukščio; jo ausys 24 cm, uodega 18 cm ilgio. Suaugusių patelių ( n = 6) kūno ilgis nuo 144 iki 207 cm, aukštis 107 – 119 cm, ausies ilgis 19 - 21 cm ir uodegos ilgis 15 –19 cm. 1982 metais Šiaulių rajone sumedžiotų dviejų 10,5 metų amžiaus patinų kūno ilgis buvo 205 ir 216cm. 1.3.3. Ragai. Elnių ragai – tai antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas, imponuojantis bei teritorijos žymėjimo organas. Ragų didumas yra svarbus lytinės atrankos ir ranginės žvėrių kaimenės struktūros veiksnys. Patinai su menkais, nulaužtais ragais arba juos numetusieji bandoje užima žemiausią rangą. Ragų augimas ir vystymasis priklauso nuo hipofizės, antinkščių, skydlaukės ir sėklidžių gaminamų hormonų. Ragų augimą reguliuoja somatropinas, o kaulėjimą – testosteronas. Nuo somatropino pertekliaus formuojasi keistos formos ragai. Jegu yra pažeistos sėklidės arba individas jų neteko - testosteronas yra negaminamas. Tada išauga beformę masę prmenantys ( “ perukiniai” ) ragai. Ragą sudaro kamienas ir nuo jo atsišakojusios šakos. Vainikėlio pavidalo pamatinė kamieno dalis vadinama rože, o rago suaugimo su kelmeliu paviršius – parage. Ragų paviršius grublėtas, su vagelėmis. Ragų išorineme krašte ir šakų apatinėje dalyje vagelės gilėsnės, nes čia, ragams augant, eina stambėsnės kraujagyslės. Šios ragų dalys auga intensyviau, dėl to kamienai lanku įlinksta į vidų, o šakų viršūninės dalys užsiriečia aukštyn. Ragų paviršiuje esantys įvairūs kauburėliai vadinami perlais. Pirmoji, prie pat rožės, šaka vadinama akine, antroji – tarpine ( ledine) ir trečioji – pokarūninė. Kamieno viršūnėje esančios šakos sudaro vadinamąją karūną, kuri gali būti labai įvairios formos. Nuo 7 –8 mėnesio elniukui pradeda augti ragų kelmeliai. Pirmieji ragai gažniausiai būna vienšakiai, be rožių. Jų oda nulupama antrųjų gyvenimo metų rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, numetami gegužės mėnesį. Suaugę patinai odą oda nuo ragų nuvalo rugpjūčio mėnesį. Ragai valomi į medelių kamienus keletą valandų. Nutrintas odos skiautes elniai suėda. Tik ką nuvalytas ragas būna šviesus, bet oksiduojantis kraujo likučiams ir medžių sulčių veikiamas kaulinis rago paviršius paruduoja. Suaugę elniai ragus pradeda mesti vasario pabaigoje. Pirmieji ragus numeta vyresni patinai, o jauni žvėrys juos nešioja iki balandžio mėnesio. Numetus ragus, po savaitės ima augti nauji. Stiprių patinų ragai per parą priauga iki 150 g masės ir pailgėja 10 – 15 mm. Pirmieji ragai dažniausiai būna 20 – 40 cm ilgio ( “iešmai”). Labai retai pirmieji ragai būna su rožėmis ir su trumpomis akinėmis šakomis. Antrieji ragai jau turi rožes, po 3 – 4 šakas, retai po 5 šakas kiekvienove pusėje. Jų akinės šakos trumpos, mažai išlinkusios, su kamienu sudaro smailų kampą. Šakų viršūnės dažniausiai būna bukos, tamsios, akylos. Tretieji ragai būna su 4 –5 ( 6) kiekvienoje pusėje. Akinės ataugos jau išlinkusios, jų pamatinė dalis būna arčiau rožių, bet su kamienu vis dar sudaro smailų kampą. Ketvirtieji ragai dažnai būna su trumpomis šakomis ir trišakėmis karūnomis. Jų akinės ir tarpinės šakos gražiai išlinkusios, su kamienu sudaro bukesnį kampą, o šakų viršūnės smailėsnės ir šviesesnės negu jaunesnių elnių. Paprastai labai šakoti būna devintieji ir dešimtieji, o stambiausi – dvyliktieji ir keturoliktieji ragai. Tryliktieji – penkioliktieji ragai pradeda degraduoti. Tai reiške, kad pradeda trupėti ir menkėja karūnų šakos, išnyksta tarpinės šakos, plonėja viršutinė rago kamieno dalis, šakos toliau menkėja ir nyksta. Taigi priklausomai nuo individo amžiaus ragų forma ir dydis yra labai įvairios išvaizdos. Tik paragės kontūro forma nekinta visą individo gyvenimą ( keičiasi tik jos skersmuo ir išgaubtumas). Paragės skersmuo su amžiumi didėja, o jos išgaubtumas mažėja. Šie požymiai labai svarbūs, norint nustatyti numestų ragų priklausomybę konkrečiam individui, ragų vystymąsi. 2 lentelė . Dešimties geriausių Lietuvoje sumedžiotų tauriųjų elnių ragų morfometriniai duomenys (cm) Sumedžiojimo vieta ( raj.) Metai Šakų sk. Masė kg. Ragų ilgis Akinių šakų ilgis Pokarūninių šakų ilgis Kamienų apimtis tarp karūnos ir pokarūninės šakos         d. k. d. k. d. k. d. k. Plungė 1997 21 12,49 101,1 101,1 41,2 30,2 44,3 44,2 19,9 21,5 Alytaus 1992 18 10,49 110,4 112,0 41,8 40,4 35,7 42,6 17,8 17,7 Joniškio 1966 19 12,07 102,5 108,8 52,4 51,2 48,3 42,2 17,7 17,3 Panevėžio 1992 18 11,82 112,2 112,4 40,1 40,9 41,4 43,4 17,8 17,3 Kėdainių 1990 15 10,9 108,6 104,3 38,3 38,6 58,2 50,1 18,0 19,4 Jonavos 1993 20 10,48 102,2 103,7 33,0 40,2 50,1 - 20,3 18,8 Joniškio 1976 16 10,19 112,2 113,0 45,5 45,5 36,6 42,0 17,5 17,8 Alytaus 1984 17 9,78 99,0 101,5 47,8 47,4 43,5 53,5 17,8 19,4 Šiaulių 1990 15 10,77 114,3 112,7 45,9 45,4 49,1 46,8 17,0 16,4 Joniškio 1964 18 7,48 96,9 100,9 37,2 42,1 29,4 28,5 18,7 19,0 Iš lentelės pateiktų dešimties geriausių Lietuvos sumežiotų tauriųjų elnių ragų morfometrinių duomenų mes galime pamatyti, kad didžiausia jų masė 12,49 kg, šakų skaičius – 21 ( 1997 metais Kelmės rajone sumedžioto elnio ragai buvo su 24 šakomis), ragų ilgis 114,3 cm, akinių šakų ilgis 52,4 cm, pokarūninių šakų ilgis 58,2 cm, kamieno apimtis tarp karūnos ir pokarūninės šakos 20,3cm. Taurusis elnias yra svarbus medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje šių žvėrių medžioklė buvo leista nuo 1938 metų. 2000- 2001 metų medžioklės sezone buvo sumedžioti 1906 elniai. Ūkiškai leistinas elnių tankis mūsų šalies miškų įvairių tipų medynuose ( 1000 ha) yra nuo 5 iki 20. Jei tauriųjų elnių skaičius sureguluotas, tai kasmet galima sumedžioti apie 15-20% kaimenės žvėrių 2. Danielius (Cervus dama L.) 2.1. Danieliaus kilmė, paplitimas, gausa. Tikrųjų elnių (Cervus) gentyje danielius (Cervus dama L.) išsiskira savita ragų forma. Labai artimas jis Irano arba Mesopotamijos, danieliui (Cervus mesopotamicus), kuris, baigiantis ledynmečiui, buvo paplitęs Mažojoje Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, bet dabar baigia išnykti. Kai kurie tyrinėtojai abu danielius laiko vienos rūšies skirtingais porūšiais. Danieliaus kilmė nevisai aiški. Artimos jam rūšys Europoje ir Azijoje žinomos iš pleistoceno laikų. Prieš paskutinį lėdynmetį danielius gyveno Centrinėje Europoje, bet vėliau pasitraukė toliau į pietus. Dar vėliau, istoriniais laikais, jis buvo introdukuotas beveik visose Europos šalyse. Naturalus danieliaus arealas apima Viduržemio jūros kraštus ir dalį Mažosios Azijos. Dabar šie gyvūnai paplite centrinėje, Pietų, Vakarų, ir iš dalies Rytų Europoje, įskaitant Sandinavijos pusiasalio pietinę dalį, Angliją bei Airiją, Šiaurės Afrika, aklimatizuotas taip pat JAV, Kuboje, Kanadoje, Čilėje, Peru, Tasmanijoje, Naujojoje Zelandijoje, buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje – Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje. Europoje dabar gyvena apie 130 tūkstančių danielių. Spėjama, kad danielius į Lietuvą atvežė kunigaikščiai ir didikai dar XVII amžiuje. Šie gyvūnai buvo parkų puošmena. Iš parkų pabėgę danieliai pradėjo veistis ir laisvėje. Keli šimtai šių gyvūnų, gyvenančių Raseinių ir Telšių apskričių grafų ir didikų dvaruose, minimi XIX amžiaus Kauno gubernijos geografinuose bei statistinuose aprašymuose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą danieliai dar buvo aptinkami Taujėnų ( Ukmergės raj.), Raudondvario ( Kauno raj.), Žagarės ( Joniškio raj.) miškuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo užregistruota apie 30 – 40 danielių, daugiausia Jonioškio, Kuršėnų ir Šiaulių miškų uredijose. Pokario metais nuo 21 ( 1948 m) iki 350 (1969 m). Manoma, kad iš tikrųjų po karo danielių nebebuvo arba jie greit išnyko, o per klaidą danieliais buvo laikomi jauni taurieji elniai. Tai dar iki galo neišaiškinta. Siekiant vėl įkurdinti danielius Lietuvoje, 1976-1977 m. į Jomantų miške (Šilutės raj.) įrengtus aptvarus išleista 90 danielių iš Čekoslovakijos, Vengrijos, Voketijos ir Ukrainos. 1985 metais Lietuvoje jau buvo 272 danieliai. 2001 metais Lietuvoje užregistruoti dvylikoje rajonų laisvėje gyvenantys 468 danieliai: Alytaus (37), Anykščių (40), Klaipėdos (20), Lazdijų (12), Marijampolės (40), Pakruojo (24), Panevėžio ( 155), Raseinių (3), Šiaulių ( 33), Šilutės ( 85), Telšių ( 5), Vilkaviškio (14). 3 pav. Danielių paplitimas ir gausa ( pažymėta skaičiais) Lietuvoje 2001 metais 2.2. Danieliaus morfologinis ir morfonetrinis apibūdinimas 2.2.1. Išvaizda, plaukų danga, šėrimasis. Danielius yra gerokai mažesnis už taurajį elnią, bet didesnis už stirną. Palyginus su šiais gyvūnais, jis yra ne toks grakštus: liemuo storokas, kresnas, kojos trumpokos, kaklas gana ilgas, galva plati, aukšta, ausys trumpos, uodega ilgesnė nei kitų elninių, kontrastingų spalvų. Patinai stambesni už pateles, turi savotiškos formosragus, apie lytinę angą papilvėje matyti ilgų plaukų šepetėlis. Kailio spalva patelių ir patino nesiskiria. Vasarą kailis gelsvai rudas, plytinio atspalvio, liemuo išmargintas baltomis dėmėmis, kurios dažnai išsidėsčiusios eilėmis, o kartais susiliejusios ir sudaro šviesias juostas. Link nugaros spalvos sodresnės, į apačia šviesėja. Nugaros viduryje eina tamsi juosta, ypač ryški kryžkaulio srityje. Pasturgalį apie uodegą nedidelis baltas “veidrodėlis”, iš viršaus ir iš šonų apvestas juodų plaukų juostele. Uodega balta, su juoda išilgine juosta per vidurį. Kaklo apačiai šviesi, galva ruda arba rusva, snukio galas apie lūpas ir juosta apie akis – šviesūs. Ausų išorinė pusė ruda, o vidinė – pilkšva. Krūtinės apačia, papilvė, vidinė ir užpakalinė kojų pusės baltos arba pelenų spalvos. Žiemą kailio plaukai daug ilgesni ir tankesni negu vasara, o kailio spalvos blankesnės ir vienodesnės. Kailio dėmėtumas žiemą ne toks ryškus, kartais neįžiūrimas. Jaunikliai visada ryškesnių spalvų negu suaugusieji, geriau matyti kailio dėmėtumas. Danieliai šeriasi du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Kadangi žmogus daug amžių veisė danielius pusiau nelaisvės sąlygomis, dažnai aptinkama tamsių (melanistai), baltų ( albinosa) ir įvairių atspalvių žvėrių. 2.2.2. Masė, didumas. Morfometrinių duomenų apie mūsų krašte gyvenančius danielius nedaug. K. Pėtelio duomenimis, 19 danielių ( 8 patinų ir 11 patelių) sumedžiotų Marijampolės rajono Šunskų miške, kūno matavimo rezultatai buvo tokie: patinų vidutinė kūno masė – 71,5 (nuo 60 iki 78) kg, kūno ilgis – 152,3 (140 –171) cm, kūno aukštis- 102,4 (91-111) cm, krūtinės apimtis – 98,4 (88-110) cm, uodegos ilgis – 20,8 (18-22), ausies ilgis – 16,6 (16-19), atitinkamai patelių vidutinė kūno masė -51,8 (nuo 50 iki 55) kg, kūno ilgis – 137,7 (114-152)cm, kūno aukštis- 82,5 (81-87) cm, krūtinės apimtis – 85,6 (72-104) cm, 17 uodegos ilgis–3 ( 14-22) cm, ausies ilgis – 14,4 (13-15) cm. 2.2.3. Ragai ir jų vystymasis. Pirmieji ragai yra nedideli kauliniai strypeliai (iki 40 cm ilgio) su sustorėjusiu pamatu. Jie išauga po gimimo kitą pavasarį, liepos ir rugpjūčio mėnesiais sukaulėja, nuo jų nuvaloma oda, o dar kitą pavasarį numetami.Antrieji ragai dažnai jau turi po dvi priekines šakas, o kartais ir mentės užuomazgą. Ragai visiškai susiformuoja nuo penkerių metų, bet geriausi trofėjiniai ragai būna 7-8 metų danielių. Lietuvoje vidutinė danielių ragų masė, priklausomai nuo amžiaus, kinta taip: Tretieji ragai – 0,8 kg, ketvirtieji – 1,3 kg, penktieji – 1,6 kg, septintieji –2,6 kg, dešimtieji ir vėlesni – 2,2 kg. Suaugusiųjų patinų ragai turi savotišką, tik danieliams būdingą formą. Apatinėje dalyje ragų kamienai ir dvi priekinės šakos ( akinė ir tarpinė, arba pomentinė) yra apvalūs, tuo tarpu viršuje ragų kamienai suplonėja, virsta plačia mente su daugeliu nedidelių ataugų viršutiniame krašte. Tokia mentė primena gaidžio skiautę. Žiūrint iš priekio, ragai yra lyros formos: kamienai su kalais eina į šonus ir atgal, o po to išlinksta aukštyn. Priekinė ir užpakalinė mentės šakos dažniausiai palinkusios į vidų. Ragų spalva bronzinė, kartais šviesiai gelsva. 2.3. Bioekologinės ypatybės 2.3.1. Gyvenamoji aplinka ir mityba . Danielius gyvena dažniausiai nedideliuose lygaus raba šiek tiek kalvoto reljefo lapuočių bei mišriųjų medžių miškuose, kuruose yra tankus pomiškis bei traktas, daug retmių, aikščių, pievų, atžalynų. Vasarą gyvūnai laikosi pusiau atviruose biotopuose, žiemą – neaukštų medžių ir krūmų brūzgynuose. Danieliaus maistas tai įvairūs žolynai bei sumedėję augalai. Vasarą dažniausiai minta žole, medžių ir krūmų lapais, ūgliais. Mėgsta ankštinius, skėtinius, viksvinius ir varpinius augalus. Žiemą pagrindinis maistas yra lapuočių medžių bei krūmų (ąžuolo, drebulės, gluosnio, karklo, uosio, šermukšnio ir kt) šakelės, ūgliai, iš dalies ir žievė. Žiemą taip pat ėda ant medžių augančias kerpes, pušų pumpurus, žievę. Noriai ėda ir puskrūmius – mėlymes, viržius. Rudenį ypač mėgsta ąžuolo giles, laukinių obelių ir kriaušių vaisius. 2.3.2.Veisimasis. Danielius lytiškai subręsta antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais, bet patinai paprastai rujoja tik 4-5 metų. Ruja prasideda rugsėjo pabaigoje ir spalio mėnėsį. Per rują suauge patinai, iki tol laikęsi atskirai, prisijungia prie patelių būrio, išvydami iš ten jaunus patinus. Tuo tarpu patnai tampa labai aktyvūs, praranda įprastą atsargumą, tarp jų dažnai kyla aršios kovos, grumtynės. Sutemus, vakare ir ryte, galima girdėti kosėjimą primenantį patinų raumojimą. Patelės neštumas trunka apie 8 mėnesius. Birželio ir liepos mėnesiais patelės, atsiskyrusios nuo būrio, nuošaliose miško vietose, pamiškių pievose atveda vieną, rėčiau du jauniklius. Užgimę jaunikliai keletą dienų guli pasislėpe žolėje. Vėliau sekioja paskui motina iki sekančios vasaros. Danieliai gamtoje išgyvena iki 15 metų amžiaus, nelaisvės sąlygomis ilgiau. Tai gan sėslūs gyvūnai, bet skirtingais sezonais ieško geresnių mitybos vietų bei slėptuvių, todėl dažnai keliauja iš vieno ploto į kitą. Ištisus metus danieliai laikosi būriais, kurie žiemą būna didesni nei vasarą. Lyginant su tauriaisiais elniais, danieliai labiau aktyvūs dieną. Pietryčių Lietuvoje danielių vidutinis prieaugis – 25-30%, o realus prieaugis 15-20%. 2.3.3. Populacijos struktūra, teritorija. Danielių patinų ir patelių gimsta maždaug po lygiai. Lyčių santykis ir žvėrių amžiaus struktūra kaimenėje reguliuojami selekcine medžiokle, atsižvelgent į veisimo tikslą. Norint išsaugoti trofejų, palaikomas maždaug vienodas patinų ir patelių skaičius, o norint greitai pagausinti kaimenę, būtina patelių persvara. 2001 metų apskaitos duomenimis danielių kaimenėje Lietuvoje buvo 142 patinai ir 326 patelės bei jaunikliai. Danieliai gamtoje išgyvena iki 15 metų amžiaus, nelaisvės sąlygomis išgyvena ilgiau. Danieliai gyvena labai sėsliai, bet skirtingais sezonais ieško geresnių mitybos vietų ir slėptuvių, todėl dažnai keliasi iš vienos vietos į kitą. Ištisus metus šie gyvūnai laikosi būreliais, kurie žiemą būna didesni nei vasarą. Patelės su jaunikliais vasarą praleidžia atskirai arba po keletą, susiburdamos tik vasarai baigentis. Patinai vasarą laikosi pavieniui arba grupelėmis ir tik per rują prisijungia prie patelių. Danieliai aktyviausi ryte ir vakare. Lyginant su tauraisiais elniais, danieliai daugiau aktyvūs dieną. Žiemą dienomis jie neretai lankosi šėryklose, o pavasarį – ganosi ir net ilsisi laukuose. (Pėtelis K. Danieliai Lietuvoje. – Mėdžiotojas ir medžioklė, 20001, Nr. 2-3, 6-9 psl). Nuo senų laikų Eupopos kraštuose danieliai pusiau nelaisvės sąlygomis veisiami parkuose kaip dėkoratyviniai žvėrys, taip pat medžiolliai skirtuose miškuose. Dabar danieliai intensyviai veisiami ir medžiojami Danijoje, Voketijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse. Iš viso Europoje kasmet sumedžiojama apie 25 tūkstančius danielių. (Pėtelis K. Danieliai Lietuvoje. – Mėdžiotojas ir medžioklė, 20001, Nr. 2-3, 6-9 psl). Mūsų šalyje danielių kol kas negausu, todėl praktikuojama ribota selekcinė šių žvėrių medžioklė. (Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L. Lietuvos kanopiniai žvėrys. Akstis, 2003). Gerai organizuojant apsaugą ir priežiūrą danieliai nesunkiai veisiami. 3. Dėmėtasis elnias (Cervus nippoon T.) 3.1. Dėmėtojo elnio kilmė, paplitimas, gausa. Žinomi 4 dėmėtojo elnio porūšiai, iš jų Rusijos Tolymuosiuose Rytuose, Primorėje, gyvenantis Cervus nippon hortulorum yra stambiausias. . Dėmetojo elnio ir kitų šios genties gyvūnų bendri protėviai žinomi iš Europos ir Azijos ankstyvojo plioceno. Pagal ragų sandarą, kailio dėmėtumą dėmėtasis elnias yra primytivesnis už jam artimą taurajį elnią. Šios dvi rūšys kryžminosi tiek nelaisvėje, kiek gamtoje. Praeito šimtmečio pradžioje dėmėtasis elnias buvo paplitęs Pietryčių Azijoje –Usūrio krašte, Kinijoje, Šiaurės Vietname, Korėjos pusiasalyje, Japonijos, Taivano ir kai kuriose kitose salose. Vėliau daugelyje minėtų vietų išnaikintas arba tapo labai retas, todėl pradėtas veisti aptvaruose ( iš ten daugelis pabėgo į laisvę). Pabėge elniai suformavo pusiau sulaukėjusių parko elnių ekologinę formą. Tokie elniai yra nelabai baikštūs, smulkesni už laukinius, turi menkėsnius ragus, ilgą veisimosi laikotarpį. Iš elnininkystės ūkių dėmėtieji elniai sėkmingai aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje, daugelyje Europos šalių. Jose, įskaitant Rusijos europine dalį, devintame dešimtmetyje gyveno apie 20 tūkstančių dėmėtųjų elnių. Azineje Rusijos dalyje elnininkystės ūkiuose priskaitoma apie 56 tūkstančiai. 1954 metais iš buvusios Sovietų Sąjungos Gorno Altaisko sriteis Šabalino elnininkystės ūkio 24 dėmėtieji elniai (6 patinai ir 18 patelių) buvo atvežti į Lietuvą ir paleisti Dubravos miške netoli Kauno ir iki šol niekur toliau neišplito. Čia jie pradėjo daugintis - 1960 m. - iki 60, 1969 m.- iki 70 elnių. Bet aštuntojo dešimtmečio pradžioje apskaitos duomenimis dėmėtųjų elnių skaičius sumažėjo 1972 m. iki 48, nors jie buvo nemedžiojami, globojami. Galbūt tai vyko todėl, kad jiems mūsų žiemos per sunkios. Iki 1991 m. buvo registruojamas bemaž pastovus šių gyvūnų skaičius – apie 50-60 dėmėtųjų elnių. Yra manoma, kad jie pradėjo hibridizuotis su tauriaisiais elniais. Nuo 1992 metų dėmėtieji elniai laikomi aptvaruose Klaipėdos ir Kauno rajonuose. Manoma, kad dabar Lietuvoje šie gyvūnai gyvena tik aptvaruose. 1997 –1998 metais Lietuvoje aptvaruose buvo laikoma 750 dėmėtųjų elnių. ( Balčiūnaitė L., Biological pecularities of ungulate animals bred in enclosure in Lithuania. – Folia Theriologica Estonica, 200, Fasc.5) Reindukavimasnaujos rūšies į naują ekosistemą yra dažnai lydimas hibridizacijos proceso tarp introdukuotos rūšies ir giminingos vietinės rūšies. Kai egzistuoja maži barjerai genų mainams dažnai vyksta greitas genetipinis ir fenotipinis introgreso procesas iš vienos rūšies į kitą.( ABBOTT, R. J., 1992  Plant invasions, interspecific hybridization and the evolution of new plant taxa. Tree 7:401-405., RHYMER, J. M. and D. SIMBERLOFF, 1996  Extinction by hybridization and introgression. Annu. Rev. Ecol. Syst. 27:83-109.) Šis procesas buvo pastebėtas Argyll vietovėje ( Škotijoje) jau 1950 metais. Dėl kūno dydžio skirtumų tarp šių dviejų rūšių ( dėmėtasis elnias yra mažesnis už taurąjį elnią) buvo manoma, kad šios rūšys nesikryžmins. Mokslininai savo tyrimus atliko naudodami 11 mikrosalelitinius markerius (microsatellite markers) ir mitochondrijų DNA. Lygindami ankstesniu tyrimus tos pačios populiacijos, jie priėjo išvados, kad elniai pasidalijo į dvi skirtingas genetines klases atitinkancias dėmėtojo arba taurajo elnių fenotipus. Hibridų fenotipas yra geriausias įrodymas, kad hibridizacijos procesas vyksta tarp šių rūšių. Gyvūnai turi matomų bruožų vienos ir kitos rūšies. Fenotipas yra gera rodyklė (indikatorius) rodantis, kad hibridizacija yra galima, tačiau nėra pakankamas rodilis nurodantis hibridizacijos mastą. Yra vykdomi genetiniai tyrimai turintys tikslą išaiškinti genų mainus tarp šių dviejų rūšių. Iš atlikų tyrimų jie pastebėjo, kad 40% dėmėtųjų elnių turėjo taurajo elnio DNA, dėmėtojo elnio 40% genų markerių sutapo su taurajo. Introgresijos lygis yra pakankamai aukštas. Prognozuojama, kad laikui bėgant visi taurieji elniai nėšiotios dalį dėmėtojo DNA ir nebus nei vieno grynakraujo taurajo elnio Argyll areale. (Introgression through rare hybridization: A genetic study of a hybrid zone between red and sika deer (genus Cervus) in Argyll, Scotland. S.J. Goodman, N.H. Barton, G. Swanson., K. Abernethy,J.M.Pemberton.)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!