Ekonominė informatika

1.1. EK INF-KOS SĄVOKA. (1.2.KODAVIMO SIS, KODŲ PROJ). Informatika – mokslas apie informatiką, jos susidarymą, kaupimą, saugojimą, perdavimą, apdorojimą bei naudojimą. Šiems procesams taikoma skaičiavimo technika. Informatikoje susipažįstama su pagr. inf-jos apdorojimo dėsniais, procesais, vykstančiais kompe, programuojami užd.taip, kad juos suprastų ir išspręstų kompas. Informacija – žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti – vienas iš visuomeninio turto resursų. Ek.informatika yra sudėtinė informatikos dalis. EI - mokslo šaka, nagrinėjanti visuomenės kom.ūk.veikloje egzistuojančios inf-jos susidarymo, judėjimo, apdorojimo ir naudojimo procesus bei skaičiavimo techn.taikymą šiems proc. EI daugiausia rūpi priemonės ir metodai, kuriais apdorojama ek.inf-ja. Priemonės : 1)Techninės – kompai, ryšio priemonės, terminaliniai įreng., duomenų paruošimo techn. 2)Programavimo metodai ir programinės priemonės – op.sistemos, prog.kalbos, taikomoji bei pagalbinė programinė įranga. 3)Organizacinės priem. – duomenų apdorojimo technologiniai proc., apdorojimo kontrolės metodai, kom.technikos naudojimo organizacinės formos. Kom.ūk.veiklos specialistai – kom.ar vyriausyb.org. asmenys , valdantys kitus asmenis arba dirbantys savo prof.darbą (gamybos, apskaitos, konsultavimo srityse). Ne visi spec. plačiai naudoja informatyvias sist. Jie nėra inf.technologijų ir sistemų ekspertai, tačiau jie turi pripažinti ir vertinti šias sistemas tokiais lygiais. 1)Turi suprasti pagr.inf.technologiją, sąvokas, idėjas. 2)Turi matyti istor.perspektyvą, nes kitaip perdaug bus susikoncentruojama į šiuol.techn.detales ir neįvertinamos ateities kryptys. 3)Turi sugebėti galvoti apie komp.techn-jas sąryšyje su konkrečiu žmonių atliekamu darbu, nes kitaip negalima bus įvertinti, kaip IS veikia žmonių ar org.darbą. 1.2.KODAVIMO SISTEMOS, KODŲ PROJEKTAVIMAS. Suklasifikuota inf-ja (susijusių objektų aibė - pagal tt klasif.požymius) turi būti koduojama. Kodas – tai atskiro klasifikacijos (nomenklatūros) objekto sąlyginė žymė, kompaktiškai ir patogia var-jui forma išskirianti tą objektą iš kitų.kodų naudojimas supaprastina duom-ų registravimą, jų įvedimą į kompų atmintį, saugojimą, apdorojimą, perdavimą, mažina apdorojimos inf apimtis ir įgalina automatizuoti duom-ų paiešką. Kodavimo sistemos: 1)Eilės 2)Serijų 3)Kartojimo 4)Pozicinė 5)Mišri. *Eilės kodai suteikiami paprastų, stabilių, vieno požymio nomenklatūrų objektams (teritoriniams adm. vnt., darbuotojų kategorijoms, tautybėms…). Šie kodai l apsunkina objektų grupavimą, jų sistema suyra atsiradus naujam objektui. Apsisaugoti nuo irimo padeda *serijų kodai, kai tos pačios klasifikacinės gr. objektams suteikiami eilės nr. iš grupei skirtos numerių serijos (joje t.b. numatytas numerių rezervas). Serijos tinka sąlygiškai pastovioms nomenklatūroms (įm. padaliniams, turto ir vertybių judėjimo operacijoms, darbo apmokėjimo rūšims…). Pagal *kartojimo sistemą koduojami tokie objektai, kurių savybės jau yra apibūdinamos raidėmis ir skaičiais (nominalų reikšmėmis, mase-svoriu, gabaritais, ryšių kodais) grynieji kartojimo kodai naudojami gana retai, tačiau jie dažnai įeina į mišrių kodų struktūrą (į LR piliečių asmens kodą įeina gimimo data). Populiariausi ir dažniausiai naud. yra *poziciniai kodai, kuriais koduojamos daugiapožyminės nomenklatūros. Kiekvienam klasifikaciniam požymiui skiriamas tam tikras fiksuotas kodo pozicijų (skirsnių) skaičius. Kodo pozicijų išdėstymas atitinka hierarchinę klasifikaciją (požymiai išdėstyti keliais lygiais), pvz. vertybių, gamybos išlaidų, gatavos produkcijos. Sudėtingesnėms daugiaaspektėms klasifikacijoms koduoti naudojami *mišrūs kodai, sudaryti pagal kelias kodavimo sistemas. (Pvz. pagal eilės ir kartojimo s. g.b. sudaryti matavimo bienetų kodai. Kodą sudaro 3 skirsniai: 1) Vyriausias – matavimo rūšis ir pagr. jo vienetas (pagal eilės sistemą:1-ilgis, metras; 2-plotas, kv.metras; 3 tūris, kub.m,…;9-pinigų suma,lt). 2)Vidurinis – matavimo vieneto postūmio kryptis (nulis reiškia pagr. vieneto dešimtainio taško pozicijos postūmį į dešinę, t.y. mat.vienetų mažėjimo kryptimi, o vienetas – atv.) 3)Jauniausias – pagal kartojimo sis. nurodo postūmio žingsnį (dešimtainių pozicijų skaičių arba pagr. mat. vieneto laipsnio rodiklį be ženklo). Taigi sudaromi tokie konkrečių mat.vienetų kodai: 100-m, 101-dm., 102-cm., 103-mm.) Inf var-jui l. svarbu, kad kodavimo klaidos neiškraipytų klasifikacijų ir objektų grupavimo. Todėl dažnai sudaromi spec. klaidų suradimo kodai, kurie papildomi kontroliniu skirsniu, apskaičiuojamu pagal tam tikrą algoritmą iš kitų kodo skirsnių. Automatizuotam duomenų skaitymui iš dokumentų vartojami grafiniai šriftai, kurie skaitomi įv.optiniais skaitymo įrenginiais ir įvedami į kompą. Remiantis aptartomis sistemomis sudaromi įv. kodifikatoriai, registrai, naudojami visose verslo įmonėse išoriniams ryšiams palaikyti (finansiniams atsiskaitymams, statistinėms atskaitomybėms,..). Pvz. prekėms koduoti plačiausiai naud.brūkšniniai kodai UPC. Vidiniams valdymo objekto poreikiams sudaromi patogesni vidiniai kodifikatoriai (universalieji kodai per dideli), parengiant jų pervedimo į universaliuosius kodus priemones. 2.1.EK INF-JOS SAVYBĖS. (2.2. AUTOM-TO DB SĄVOKA DALYS) Galimybė efektyviai panaudoti inf-ją priklauso nuo įv.jos savybių. Pagr.sav.- inf-jos vertingumas. Inf.vertinga tiek, kiek ji leidžia pasiekti užsibrėžtus tikslus, taupyti kitus resursus ir gauti teigiamą ek.efektą. Inf.- tai resursas gamybos produktui realizuoti. Vertingumas suprantamas kaip skirtumas tarp inf-jos naudingumo ir kainos. Inf-jos surinkimas, saugojimas, tvarkymas, pateikimas kainuoja (kompai, ryšių priem., programinė įranga, mašininės laikmenos, elektros en., darbo užm.).Visos sąnaudos: vienkartinės (kap.įdėjimai) ir eksploatacinės. Naudingumas rodo, kiek ji reikalinga, ar padeda tų f-jų efektyviam vykdymui. N. gali būti absoliutus, kai be tos inf-jos tos f-jos iš viso negalima vykdyti ir sąlyginis, kai inf-ja padeda tą f-ją įvykdyti. N. skirstomas į objektyvų (priklauso nuo valdymo f-jų cherakteristikų) ir subjektyvų (prikl.nuo tas f-jas realizuojančio personalo sav.). Objektyvios sav.: reikšmingumas, pilnumas, aktualumas, patikimumas. Valdymo f-jai atlikti reikalinga inf-ja ne apie vieną objektą, o apie visą jų aibę ar poaibį. Inf-jos apie kiekvieną objektą reikšmingumas g.b.skirtingas. Pilnumas susijęs su reikšm.: kuo inf. reikšmingesnė, tuo ji t.b.pilnensė. Aktualumas parodo, kiek inf. apie procesą atsilieka nuo paties proceso. Patikimumas susideda iš tikslumo, tikrumo ir nepažeidžiamumo. Tikslumas parodo, kiek ženklų neudojama kiekybinei objekto charakteristikai. Išvestinė inf niekada nebus tikslesnė už pirminę. Tikrumas parodo, kiek inf atitinka tikrąją objekto charakteristiką (g.b.iškraipyta). Ek. Sistemose inf eidama per atskiras jos dalis iš viršaus žemyn ir atv. Yra iškraipoma. Nepažeidžiamumas-savybė išlaikyti tas inf pradines savybes per laiko intervalą. Subjektyvios sav.: svarbumas, akivaizdumas, savalaikiškumas, atitinkamumas. Aukšto lygio vadybininkas tą pačią f-ją gali vykdyti panaudodamas skirtingus metodus, kuriems tam tikra inf turi skirtingą svarbumą. Sprendimo priėmimui reikia išanalizuoti daug inf, todėl ji t.b.akivaizdi. Savalaikiškumas: inf t.b. pateikta tuo momentu, kada ji reikalinga. Inf atitikimo laipsnį užklausoje nustato pertinentiškumas, kuris susideda iš 2 komponentų: išsamumo ir nepertekliškumo. Pagal užklausą reikia pateikti visą, tačiau tik reikalingą inf. jeigu su reikalinga inf pateikiama ir nereikalinga inf, padidėja inf pertekliškumas. Jei pateikiama ne visa reikalinga inf, sumažėja išsamumas. 2.2. AUTOMATIZUOTO DUOMENŲ BANKO SĄVOKA IR SUDĖTINĖS DALYS. Duomenų banku vadinama programa, kuri teikia duomenų saugojimo paslaugas ir leidžia vartotojui atlikti paiešką. D bankai leidžia dirbti su didele inf apimtimi, atlikti inf paiešką, papildyti inf-ą, išduoti inf-ą var-jui patogia forma, o darbas pasižymi paprastumu. Naudojant šias programas, galima greitai į kompą įvesti įv. Duomenis (pavardes, vardus, adresus, kainas, kiekius, atstumus ir tt), juos apdoroti (surūšiuoti, suskaičiuoti, apskaičiuoti pagal formules), įvairiai išdėstyti, atspausdinti ir kt. DB-as susideda iš: 1)Duomenų bazės. 2)Duomenų bazės valdymo sistemos. 3)Duomenų žodyno. Duomenų bazė – tai spec. būdu organizuotų duomenų rinkinių (failų) visuma, saugoma išorinėje kompo atmintyje. DB valdymo sistema – tai programa, užtikrinanti centralizuotą duomenų bazių valdymą. Valdymą suprantame kaip Dbazės schemos sukūrimą (ty jos loginė ir/arba fizinė struktūra) ir naudojamąsi duomenimis (papildymas, atnaujinimas, išrinkimas, šalinimas..) Norint sukurti pačią Dbazę, naudojama duomenų aprašymo kalba (paprastai dialogo forma), o manipuliavimui su duom-is skirta manipuliavimo duom-is kalba. Duomenų žodynas – tai spec. informacinė struktūra, atspindinti duom-ų banko resursus. Džodyną sudaro: 1)Dbazės struktūros aprašymas 2)D-ų pateikimo formatai 3)D-ys apie var-jų teises d-nų valdyme 4)D-ų šaltiniai 5)Kt. Informaciniai d-ys. Tarp Dbazių valdymo sistemų MS DOS terpėje labiausiai paplitę: DBASE IV(Ashon Tate), Parodox Borland International, R:base (Microrim), FoxPro (Fox Sotware), Cliper (Nantucket), db VISTA III (Raima). Anksčiau buvo l. pop. DBASE programa, turinti komandinį ir meniu tipo var-jo interfeisą; naudojanti QBE (Query By Exemple – užklausa pagal pvz-į), SQL (Stuctured Query Laguage – struktūrizuota užklausų kalba), C Pascal, Assembler progr. kalbas. FoxPro yra DBASE analogas su geresnėm kai kuriom sav. Šiuo metu populiaresnės Windows terpės progr: FoxPro for Windows, Borland Paradox for Windows ir Microsoft Access. 4.1 EK INF KLASIFIKAVIMAS. (4.2. IS EKSPL, PRIEŽ, DEMN) Komerciniuose–ūkiniuose procesuose susidaranti informacija – tai žinios apie šių procesų eigą, t.y. apie įvairius jų eigos aspektus, pavyzdžius, apie gamybą, žaliavų, medžiagų judėjimą ir kt. Šios žinios reikalingos tam tikroms valdymo funkcijoms atlikti. Todėl žinias (informaciją) reikia surinkti, perduoti, apdoroti, saugoti. Asmeniui, vartojančiam šią informaciją valdymo sprendimams priimti, reikalinga apdorota ir tinkamai apiforminta informacija. Pagal apdorojimo stadijas informacija yra skirstoma į: pradinę, tarpinę, rezultatinę. Pradinė informacija susidaro tiesiogiai kom.–ūkinėje veikloje ir fiksuoja įvykusį šios veiklos faktą – pagamintą ar parduotą produkciją, sudarytą sutartį ar kt. Apdorojus pagal tam tikras taisykles pradinę informaciją, gaunam tarpinė ar rezultatinė informacija. Tarpinė informacija gali būti apdorojam toliau arba saugoma tam, kad naudoti ją vėliau, be to ją galima naudoti daugelį kartų. Rezultatinė informacija yra galutinis apdorojimo produktas, kuris ir pateikimas vartotojui. Pagal apdorojamos informacijos turinį galima išskirti mokslinę, techninę, ekonominę ir socialinę informaciją. Didžiausia informacijos dalį, kuri apdorojama kompiuterinė technika, sudaro techninė ir ekonominė informacija. Ekonominė informacija pagal sąryšį su įvairiomis valdymo fukcijomis skirstoma į direktyvinę, planinę, faktinę, analitinę ir normatyvinę. Direktyvinė – tai aukščiau stovinčių organizacijų (pavyzdžiui, vyriausybės, ministerijos) priimti nutarimai, nurodymai, atskiri rodikliai, kainos. Planinė – daugiau įmonės viduje esanti informacija (planiniai rodikliai). Faktinė – tai tam tikram objekte esanti tikra informacija (faktiniai rodikliai). Analitinė – tai įmonės padalinio informacija, skirta tam tikros veiklos, situacijos analizei, įvertinimui ir pan. Normatyvinė – tai įvairūs normatyvai (darbo, laiko, medžiagų, piniginių lėšų ir kt.), normos, įkainiai, koeficientai ir t.t. Be to informacija dar gali būti vidinė ir išorinė. Vidinė susidaro, apdorojama ir vartojama objekto viduje, o išorinė susijusi su išorinėmis funkcijomis, t.y. susidaro arba vartojama už objekto ribų. 4.2. IS EKSPLOATACIJOS IR PRIEŽIŪROS BEI DEMONTAVIMO STADIJOS Eksploatacijos ir priežiūros stadijoje reikia įgyvendinti visus IS numatytus tikslus; stebėti kaip tenkinami vartotojų poreikiai; stebėti darbą ir šalinti atsirandančius trūkumus. Šioje stadijoje nuolat tobulinama sis. išaiškinti trūkumai fiksuojami specialiai tam vedamame žurnale. Sprendžiama ar reikalinga nauja specifikacija naujos sis. tobulinimui. Eksploat. ir priež. metu taip pat šalinami pasenę Duom. Bazių duomenys; gali būti keičiamos pačios DB ir pan. Šioje stadijoje dalyvauja ir projektuotojas. IS demontavimo stadija prasideda, nusprendus pakeisti senąją sis. nauja versija (nauja sis). Pagr. šios stadijos tikslas – pertvarkyti organizacijos darbą taip, kad galima būtų palaipsniui nutraukti senos sis. darbą. Senoji sis. g.b. pradėta demontuoti bandomosios eksploatacijos metu. Demontavimo stadijos 3 etapai: 1.) IS demontavimo planavimas; (turi b. sudaromas demontavimodarbų grafikas. Grafike atsispindi visi darbai, kurie būtų atliekami tiek nuosekliai, tiek lygiagrečiai ir darbai, kurie gali vykti tiek naujoje, tiek senoje sis). 2) Demontavimo priemonių rengimas. (reng-os tada, kai norima pereiti nuo vienos IS prie kt.) 3) Eksploatacijos pabaiga. (kai baigiama ekspoatuoti senoji IS ir pilnai pereinama prie naujos). 5.1 INF IR DUOMENYS (5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI) INF paprastai vadinama tai, ką priimame regėjimu, klausa, stebėdami vykstančius reiškinius. Ji lydi materialinės gamybos ir kt. Žmogaus veiklos ypatumus, todėl ši sąvoka atrodo savaime suprantama. Pradėjus vystytis kibernetikai, informatikai, atsirado būtinumas matuoti informacijos kiekį ir kokybę. K.Šenonas inf. Siūlė vadinti tai, kas jo gavėjui padeda sužinoti kas naujo, sumažinti neapibrėžtumą, suvokti, kad pranešime yra tiek inf. , kiek jos gavėjas sužino daugiau apie tuo pranešimu nusakomą reiškinį, daiktą, procesą ar įvykį.praktikoje priimantiems sprendimus, inf. Naudinga kiek padeda priimti efektyvius valdymo objektui sprendimus. Ūk. Sprendimams formuojamos inf. Vertinimą galima sieti su tais tiesioginiais atitinkamų inf. Pranešimų poveikiais, kurie gali padėti priimant ir realizuojant valdymo sprend. Inf. charakteristikos: Pilnumas – rodo informacija nusakomos esmės aprašo pakankamumo laipsnį. Vald.inf. g.b. nepakankama, normalaus pakankamumo ir perteklinė. Savalaikiškumas – rodo kaip inf. gavimo momentas sutampa su jos panaudojimo momentu priimant vald.sprend. jis svarbus inf. kai vald. sprend. efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai gaunama inf. apie įvykusį nuokrypį nuo normalaus. Tikrumas – atitikimas objektyvioms vald. situacijoms, kuriose priimami sprend. Ji g.b. netikra nuo atsiradimo momento, ar perduodant, apdorojant, g.b. prarandamas tyčia. Daug dėmesio skiriama jos išlaikymui taikant kontrolės ir apsaugos metodus. Optimalumas – kaip ir operat. Opt. – kuri gainama naudojant optimizavimo metodus, reikalaujančius daug komp. laiko. Vald. aprūpinimas informacija ir veiklos tobulinimas susiję su inf. srautų racionalizavimu ir komp-u. Duomenys į komp. Įrašomi pagal t.t. tikras išdėstymo schemas. Duom. str. – tai duom. elementų, jų aparašų ir ryšių tarp jų visuma. Ją nusako duom. tipai ir tarpusavio ryšiai(susieja elementus ir jų grupes). D.tipas – apibrėžia t.t. jo reikšmių ir operacijų , kurias galima atlikti su tom reikšmėm, aibę(užrašymo būdą). Dažn. kalbama apie duom. nusakančius rodiklių požymius ir konkrečias reikšmes – pagrindus. Pož.gali turėti nustatytas arba standartizuotas santrumpas, sulyginus žymenis(kodus) ir pan. Duomenų reikšmės apibendrintai nusakomos vardais – konstantos, kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. Duomenų tipai : sveikasis ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie skiriasi vaizdavimu kompiuteriuose. Sveikojo tipo duomenys – sveikieji sk., realiojo – pateikiami parodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskirtas kableliu arba tašku; loginio – dydžiai su dviem galimom reikšmėm ‘taip’ ir ‘ne’ naudojami loginių sąlygų reikšmėms nusakyti ir procesų eigai valdyti; eilutės – tekstai, rašomi kompiuterio simboliais. Paprasčiausią duomenų str. turi jau minėtos konstantos ir kintamieji. Kitos duomenų struktūros : įrašai - jungiami keli vieno arba įvairių tipų duomenys, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai. Kiekvienas susideda iš duomenų, talpinami laukuose, turi savo vardą; masyvai - kintamųjų aibė, turinti vardą. Masyvo savybė – galimybė kreiptis į jo elementus. Kaip 1-mačiai ir 2-mačiai masyvai komp. naudojami verktoriai ir matricos; lentelės – įrašo tipo duomenų sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, bet gali būti skirtingų tipų. Jos gali būti laikomos ir failais su vieno tipo įrašais; failai – vienodo arba kelių tipų įrašų sekos, pavadintos vienu vardu. Skiriama loginė(nusako inf. vartotojus dominančius ryšius tarp failų įrašų) ir fizinė failo struktūros. Skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo išrinkimo failai. 5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI Klasifikatorius –t.t. srities klasifikavimo objektų ir klasių bei kodų susistemintas rinkinys. Be klas. dar naudojami ir registrai, kurie skiriasi tuo, kad juose yra ne tiktai t.t. tikros srities obj. pavadinimai ir kodai, bet ir svarb. obj. atributai. Kiekv. inf. sistema turi turėti klasif. Jų sudarymo, tvrkymo, diegimo, vystymo ir kontrolės visuma vad. klas. ir kodavimo sistema. Čia klas. – jų visumos skaidymas t.t. metodu į klases pg. t.t. požymius.tai daroma taisyklių visuma. Klas. pg. charakteristikas, pg. kurias turi būti nustatomi bendrumai ir skirtumai su kt. klasif. obj. Naud. Hierarcinis ir aspektinis klas. met. Hier. – obj. visuma suskirstoma į pavaldžias klases etapais, po kurio gaunama t.t. klasių visuma, asp.- į nepriklausomas klases pg. klasif. aspektą. Kodu vad. Ženklas ar jų seka obj. žymėti. Kodavimas – kodo priskyrimas. Kod-ma naudojant t.t. ženklus, kurių visuma vad. kodo ženklynu(sud. Iš skaitmenų ar abėcėlės raidžių arba ir tų, ir tų – t.y. būti skaitmeninis arba mišrusis), o kodo ženklyno skaičius – kodo pagrindu. Kodo ženklų sk. – kodo ilgis, ženklo vieta kode – kodo ženklaviete. Kodavimo met. – eilinis – kodai sud. iš natūrinių sk. ir priskiriami objektui. Visi elementai surašomi į eilę pg. vieną bendrą pož. ir kiekv. priskiriamas kodas – natūrinis sk. atitinkantis ei. nr. sąraše. tai trumpiausi ir paprasčiausi kodai. Trūkumas – el. koduojami tik pg. 1 pož., o tarp el. nepaliekami tarpai. jis taikomas paprastoms ir stabilioms nomenklatūroms koduoti. Serijinis – kod. el. surašomi eilės tvvarka, juos suskirsčius į grupes. Jos dkiriamos pg. 1 pož., o el. surašomi į eilę pg. kt. Kiekv. grupei skiriama natūrinių sk. serija, o elementams jos eilės nr.kodai sud. iš nat. sk. Šis metodas pranašesnis už eilinį met. nes galima papildomai koduoti naujus tinkamos aibės elementus, neišardant nustatytos skirstymo į grupes tvarkos. Laisvi nr. gali likti neišnaudoti, todėl kod-jant galima palikti laisvus nr. vienos gr. Pabaigoje, o kt. Pradžioje. Nuoseklusis – visi el. suskirstomi pg. vieną pož. Į grupes ir jos sunumeruojamos eilės tvarka. Kiekv. gr. el. vėl skirstomi į pogrupius, kurie numeruojami eilės tvarka atskirai kiekv. gr. Kiekv. pogr. el. skirstomi į dar smulkesnius pogr.-ius. Lygiagretusis – kodai sud. naudojantis nepriklausomų gr. kodais. Inf. kodavimui pradėti naudoti įv. grafiniai šriftai (graf. Pažymos, stilizuoti šriftai, kodavimo šriftai). Šriftai yra stilizuoti – ženklo vaizdą suskaido į atskiras dalis ir jas lygina su etalonais, kurie saugomi komp. Atmintyje; magnetiniai – skaito specialios magnetinės galvutės. Kodas identifikuojamas pg. skaitymo galvutės signalo formą; kodavimo – jų ženklai g.b. skersmenų taškai, skirtingų pločių koncentriniai apskritimai, skirt. Pločių ir aukščių brūkšniai. Prekėms koduoti gamyboje ir prek. dažn.naud. brūkšniniai kodai UPC(JAV) ir EAN(Europa).jie panašūs, nes naud. tiems patiems simboliams koduoti – skaitmenims nuo0 iki9 ir 5 pagalbiniams simboliams. EAN kode 13 ženklų - 12 skaitmeninių ir 1 kontrolinis. Kiekv. klasifikatorius yra įteisinamas ir registruojamas, patvirtinant nustatyta tvarka. Jam suteikiamas registravimo numeris ir surašomi informaciniai duomenys klasifikatorių ir registrų sąraše. Jis yra tvarkomas metodais, priemonėmis, tarnybų. Skiriamos 3 klasifikatorių kategorijos: valstybiniai, specializuotieji ir įmonių. Klas. ir registrų rengimo ir vedimo tvarka Liet. reglamentuota LRV 1992 10 23 d. nutarimu. 6.1 EK INF-JOS YPATUMAI (6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOM) Pereinant iš komandinio valdymo į rinkos ekonomiką, iš esmės keičiasi ne tik verslo ir ūkinės, komercinės bei finansinės veiklos principai. Kitą reikšmę įgyja ir ek. bei verslo informacija. Siekiant strateginių, taktinių ir operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais duomenimis, pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo objekto būseną, išteklius, rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Inf. kartu su finansais, medžiagomis, mašinomis ir įrengimais, personalu bei vadybos priemonėmis priklauso prie 6 pagrindinių verslo ir gamybos išteklių rūšių, tačiau šiame sąraše užima ypatingą vietą, nes visi kiti ištekliai gali būti reguliuojami ir valdomi tik per informaciją ir ja remiantis. Nuo pakankamos inf. buvimo, jos tikrumo, tikslumo, operatyvumo labai priklauso bet kokios veiklos sėkmė ir verslo rezultatai. Vadovavimo procesas, apimantis planavimą, planų įgyvendinimą ir jo kontrolę taip pat susijęs su informacija. Taigi ekonomikoje turi būti tiriama ek. konjuktūra – konkrečiam laiko momentui susiklosčiusių ek. sąlygų visuma, kurią gali apibūdinti tokia inf. – BNP dinamika, pr. ir medž. Atsargų dydis, kainų, pelno, palūkanų, vertybinių popierių dinamika, infliacijos tempas, valiutų kurso dinamika, valstybės skolos dydis ir kt. 6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS Siekiant automatizuoti personalo apskaitą, reikia siekti, kad duomenys turi būti patikimi, nuolat vykdoma personalo apskaitos kontrolė, reikia tobulinti pačią apskaitą, jos metodus. Personalo apskaitos sistema susideda iš daugelio apskaitos barų, kurių kiekvieną sudaro funkciniai uždaviniai, kurie realizuoja t.t. funkciją. Išskiriami tokie uždaviniai: 1)personalo žinynų(sąrašų) tvarkymas; 2) personalo judėjimo apskaita;3) personalo priėmimo ir atleidimo apskaita; 4) duomenų apie darbuotojus pakeitimas. Visi šie užd sprendžiami naudojant pirminius dok ir į šiuos klausimus turi būti gauta inf. Apskaitoje g b gauti tokie rezultatiniai dokumentai: personalo priėmimo ir atleidimo rezultatiniai dok.; personalo judėjimo apskaitos dokumentai; ataskaitų ir formų mašinogramos. 1 gr. mašinogramos – kaip vykdo personalas įsipareigojimus, ar nėra darbo sutarties pažeidimų (sutartys). 2 gr. – kontroliuoti personalo sąrašus, pareigybinius žiniaraščius. 3 gr. -kontroliuoti jo darbo rezultatus(darbo laiko ir kiekio apskaita). 4 gr. – darbo ataskaitų formų sudarymas. Personalo apskaitos tikslas – gauti operatyvius duomenis apie personalo skaičių, pareigybes, išdirbtą laiką, pagamintų vienetų skaičių. Periodiškumas – sprendžiamas kaupiant visus pirminius dokumentus kasdien. Kokie dokumentai naudojami – darb. Sarašų, dirbto laiko, pagamintų vienetų apskaitos dokumentai. 9.1. DUOMENŲ ORGANIZAVIMO BŪDAI (9. 2. Pr ir rez inf kontrol metd, projekt ek užd ) Sprendimo argumentų kokybė labiausiai priklauso nuo to, kokia informacinė medžiaga naudojama šiems argumentams gauti. Visą reikalingą sprendimams informaciją galima suskirstyti į 2 dideles grupes: 1) Pirminiai duomenys (PD) – jie renkami būtent šiam tikslui nuo pradžių iš originalių pirminių šaltinių. 2) Antriniai duomenys (AD) – jau surinkti kitų asmenų ar organizacijų kitiems tikslams. Yra 3 duomenų organizavimo būdai: 1) Rankinis 2) Kompiuterizuotas (online režimas) 3)Kombinuotas Rankinė paieška. Daugybė reikiamos informacijos dar egzistuoja tik nekompiuteriniu pavidalu, arba kompiuteriniu neorganizuotu (ar organizuotu ne taip, kaip patogu naudotis esant konkrečiai situacijai) pavidalu. Paprastai paieška prasideda nuo vietos, kur gali būti ieškomi duomenys, nustatymo. Tai gali būti indeksai, bibliografinės rodiklės, katalogai ir t.t. reikiami duomenys gali būti vidiniai ir išoriniai organizacijos atžvilgiu. Vidiniai duomenys savo ruožtu galima suskirstyti į unikalius (specifinius) ir bendruosius. *Unikalūs duomenys – duomenys apie pačios kompanijos veiklą: apskaitos, personalo, pardavimų; šie duomenys nėra prienami išoriniams vartotojams ir nėra vieši. *Bendrieji duomenys – duomenys, kurie charakterizuoja išorinius objektus, tačiau buvo surinkti ir saugomi pačios organizacijos pastangomis. Jie gali būti popieriniu ar kompiuteriniu pavidalu. Problema gludi tame, kad dažnai šie duomenys nestandartizuoti, nevienodo formato, nekategorizuoti. Išoriniai duomenys. Jų apimtys yra milžiniškos. Egzistuoja daug paiešką lengvinančių priemonių: *Bibliografiniai rinkiniai *Enciklopedijos, žinynai, vadovai *Indeksai *Statistiniai šaltiniai *Individuali kompanijų informacija *Kompiuterizuotos duomenų bazių rodyklės ir indeksai *Kt. Šaltiniai. Kompiuterizuota paieška – paieška, kurioje naudojamos kompiuterinės informacijos technologijos. Pliusai: 1)taupomas laikas 2) nuodugnumas 3) atitinka paieškos tikslą 4) pigumas 9. 2. Pradinės ir rezultatinės informacijos kontrolės metodai, projektuojant ekonominių uždavinių sprendimą. Svarbūs procesai yra – inf surinkimas, perdavimas bei saugojimas. Inf surinkime didelis dėmesys kreipiamas vidinei inf. Tai darbui imlus procesas, kai kur automatizavimo lygis žemas, o jam keliami reikalavimai aukšti: inf turi būti surinkta fiksuotu laiku, pilnoje apimtyje ir turi būti tiksli. Surinkus inf vykstant tolimesniems procesams svarbus vaidmuo tenka inf paieškai. Ji turi vykti sparčiai be klaidų ir pvz. šią procedūrą spartinti galima naudojant įvairias programines priemones, pvz. tokias kaip DBVS. Perdavimo operacija atsiranda dėl to, kad: 1)nesutampa inf atsiradimo, apdorojimo bei vartojimo vietos 2)operacijos yra technologiškai susietos ir vyksta skirtingose vietose. Yra žinoma eilė duomenų perdavimo būdų. Populiariausias – kurjerinis duomenų perdavimas techninėmis priemonėmis ir distancinis perdavimas charakterizuojamas tuo, jeigu perduodamos laikmenos su inf, tai inf siunčiama signalo pavidalu. Inf perduodama įvairiomis kryptimis, adresais - el.paštas ir pan. Saugojimo operacija atsiranda dėl: 1)daug kartų panaudojama ta pati inf 2)atotrūkis laike tarp atskirų technologinių procesų ir apdorojimo operacijų. Inf saugojimo pobūdis priklauso nuo to, kokiuose laikmenose ji yra įrašyta. Inf yra saugoma suskirstyta pagal jos pobūdį, naudojimo dažnumą ir pan. Saugojimo trukmė priklauso nuo inf rūšies. Vykstant inf saugojimui reikia užtikrinti jos patikimumą. Tam yra eilė būdų: inf gali būti dubliuojama, nors tai didina informacijos vieneto saugojimo kaštus, tačiau didina ir patikimumą. 10.1. EI APDOROJIMO VEIKSMAI IR PROCESAI. (10.2. BENDR PROJ STAD) EI apdorojimą lemia 2 priežastys: 1) specifinės inf savybės 2) panaudojimo specifika EI charakteringa didelės pradinės ir rezultatinės informacijos apimtys, aukšti reikalavimai informacijos patikimumui, daugkartinis informacijos panaudojimas. Ei apdorojimas vyksta pagal labai nesudėtingus algoritmus. Tuo tarpu mokslinė informacija apdorojama labai sudėtingais algoritmais. EI charakteristikos: *inf t b apdorota per trumpą laiką *nustatyti rezultatinės inf pateikimo terminai Rezultatinė informacija gaunama iš pirminės, o kad vyktų apdorojimo procesas, turi būti pateiktos priklausomybės tarp pirminės ir rezultatinės informacijos arba turi būti suformuotas matematinis modelis. Pvz., prekių likutis tam tikrai datai nustatomas įvedant pradinį likutį, parduotą kiekį. Turint matematinį modelį nustatomas rezultatinio rodiklio skaičiavimo nuoseklumas. Jei matematiniame modelyje figūruoja EI rodikliai, tai algoritmui nusileidžiama iki rezultato. EI gali būti apdorojama rankiniu būdu arba automatizuotai (naudojant kompiuterius). 1) atveju pagrindiniai analizės vykdytojai yra žmonės (projektuotojai ar vartotojai) ir jie analizuoja objekto organizacines struktūras, veiklos funkcijas, jų procedūras ir įvairius dokumentus, juos aprašo vartotojams įprasta kalba, naudodami lenteles, grafikus, įvairias struktūros ir kitas schemas. Panašiai galima aprašyti ir duomenų srautus ir atlikti rankinę (nekompiuterizuotą) duomenų srautų analizę: - makroanalizę (atliekama sudarant dokumentų sąrašus ir lenteles, jų kartotekas, struktūros schemas, taip pat operacijų su dokumentais schemas) ir mikroanalizę (atliekant rodiklių sąrašus ar kartotekas, o taip pat grafiškai vaizduojant informacinių srautų struktūrų komponentus). 2) kompiuterizuota analizė naudojant tinklinius, matricinius, vienkriterio ar daugiakriterio optimizavimo, analitinio ar imitacinio modeliavimo bei kitus matematinius metodus. Pastariesiems darbams galima jau dabar naudoti žinomus taikomųjų programų paketus ir kitą esamą programinę įrangą. 10.2. BENDROJO PROJEKTAVIMO STADIJA. Kiekviena IS (inform.sist.) turi būti projektuojama keliomis stadijomis (pereina kelias stadijas). Kiekvienoje stadijoje analizuojami, rengiami ir priiminėjami projektiniai sprendimai, kurie aprašomi atitinkamos paskirties dokumentuose. Laiko požiūriu stadijos paprastai viena kitą perdengia Jos išskiriamos taip, kad kiekvienoje iš jų sistema būtų nagrinėjama skirtingų specialistų (investitorių, projektuotojų, vartotojų) požiūriu. Kiekvienoje stadijoje sistema gali būti nagrinėjama keliais aspektais: *informaciniu (kokia informacija apdorojama ir kokia formuojama), *procedūriniu (kas su informacija daroma), *valdymo personalo (vartotojišku – kas ir kokiuose padaliniuose formuoja, laiko, apdoroja ir naudoja informaciją), *laiko ( kada turi būti gaunama, apdorojama ir perduodama vartotojams informacija). Šie aspektai yra aprašomi naudojant to specialisto, kurio požiūriu atitinkamoje stadijoje yra nagrinėjama kuriamoji sistema, sąvokas. Bendru atveju galima išskirti šias projektavimo stadijas: 1)sistemos strateginis ir taktinis planavimas; 2) bendras (koncepcinis, pradinis, eskizinis, loginis, makro, išorinis) projektavimas; 3) detalus (funkcinis, fizinis, mikro, vidinis) projektavimas ir diegimas. Bendrojo projektavimo tikslai: 1) detalizuoti ir patikslinti jau sukurtos IS specifikaciją 2) konkretizuoti specifikacijoje pateiktą informacinę sampratą ir sudaryti sistemos koncepcinį modelį (eskizą) 3) išanalizuoti IS realizavimo variantus ir parinkti vieną iš jų, tą kuris būtų ekonomiškai, techniškai ir kitaip pagrįstas 4) parinkti sistemos aprašą (bendrąjį techninį projektą) Projektuojant sudėtingas sistemas jos gali būti nagrinėjamos hierarchiškai, taigi ir eskizai, arba koncepciniai modeliai gali būti pateikti įvairiems hierarchijos lygiams. Aukščiausiame hierarchijos lygyje turi būti pateikta atskirų posistemių ar kompiuterizuojamų objektų sąveika.Kompiuterizuotiems objektams turi būti rengiamas savas koncepcinis modelis ir specifikacija. Metodiniuose nurodymuose nėra pateikiamas hierarchijos lygių skaičius, reiškia jis neribojamas. Jeigu IS nesudėtinga, koncepcinio modelio galima nerengti, šiuo atveju būtų tik patikslinta (detalizuota) specifikacija. Visi IS projektavimo klausimai, tikslai, etapai yra nustatyti 1998 m. Valstybės žiniose LR Ryšių ir informatikos ministro įsakyme. Bendrojo projektavimo stadijos etapai: 1) IS specifikacijos detalizavimas ir patikslinimas. Šio etapo metu aprašoma kuriamų ar numatomų kompiuterinių duomenų bazių struktūra, informaciniai srautai, duomenų apdorojimo procesai. Jeigu specifikacijoje buvo pateikti bendri IS reikalavimai, šio etapo metu formuojami konkretūs reikalavimai atskiroms programų sistemoms, duomenų bazėms, kt.komponentams (techn.įrangai), o taip pat IS ir vartotojų sąveikai. 2) IS koncepcinio modelio (eskizo) sudarymas. Aprašomos kompiuterizuojamos funkcijos, darbo vietos, jų tarpusavio ryšiai, išdėstymas, reikalavimai išdėstymui ir pan. Koncepcinis modelis gaunamas detalizuojant ir papildant IS specifikaciją. Šio projektavimo etapo meu, jeigu yra galimybė, patariama naudotis jau kitose sistemose sukurtuose projektavimo ar kt.paketais. Koncepcinį modelį būtina aptarti su užsakovo ar vartotojo atstovais. 3) IS komponentų specifikavimas. IS komponentai – tai naudotinos aparatūros komplektai, programų sistemos, taikomosios programos ir kt. Šio etapo metu rengiamos specifikacijos kiekvienam komponentui. Šiose specifikacijose aprašomos komponentų funkcijos, formuojami reikalavimai, o taip pat pateikiamai komponentų projektavimo, įsigijimo ir instaliavimo darbų planai. 4) IS bendrojo projekto (aprašo) rengimas. Šio etapo metu išsamiai aprašoma IS koncepcija, koreguojamo jos tikslai, detalūs reikalavimai ir jų įgyvendinimas. Parengtas IS bendras projektas turi būti suderintas su kompiuterizuojamo objekto vadovybe. 16.1 UŽDAVINIO DIEGIMAS EKSPOATACIJAI (16.2. Drb užmok sk laik auto) Kiekv. IS t.b. projektuojama keliomis stadijomis, kuriose analizuojami , rengiami, priiminėjami projektiniai sprend., kurie aprašomiatitink. paskirties dok. Yra šios projekt. stadijos: 1. Poreikių nust; 2. Bendras s-mos projektav; 3, s-mos įvertinimas ir parinkimas; 4. Detalus s-mos pojektavimas; 5. S-mos diegimas; 6. S-mos eksploat. ir priežiūra; 7. S-mos demontavimas. Diegimas (realizavimas) - jo metu yra patikrinama. kaip s-ma veikia realiomis sąlygomis, pasiruošiama darbui veikaint naujai sistemai ir apmikami būsimieji jos vartotojai. Po bandomojo eksploat. Pašalinami pastebėti defektai, s-mos proj. patikslinamas, atsižvelgiant į eksploatav. metu sukauptą patirtį ir s-ma naudojama, t.y. pradedamas s-mos eksploatavimas. 16.2. Darbo užmokesčio skaičiavimų laikininkams automatizavimas Darbo užmokesčio skaičiavimas: 1. d. val. pgl apmokėjimo kategorijas skaičiavimas: 1.1. pagrindinių darbo valandų skaičiavimas; 1.2. viršvalanžių skaičiavimas; 2. Bendrojo darbo užmokesčio skaičiavimas: 2.1. Pagrindinio DU skaičiavimas; 2.2. DU už viršvalandžius skaičiavimas; 3. Grynojo DU skaičiavimas: 3.1. Bendrų mokesčių skaičiavimas; 3.2. Valstybinių mokesčių sk; 3.3. Mokesčių skirtumo skaičiavimas. Atlyginimų sk. ir mokėjimas ūk. operacija, kurią tenka suskaidyti į keletą atskirų dalių. Naudojant Microsoft Excel skaičiuoklės formules ir f-jas, g.b. sudarytas DU apskaitos algoritmas. Algoritmo sudarymo eiga: Sudaromas darbuotojų sąrašas. Skaičiuojama kiek DU yra priskaičiuota darbuot.: nustatoma kiek faktiškai dirbta val. per mėn., šie duom. g.b. paimti iš darbo laiko apsk. žiniaraščio; (Viso) sumuojama skola darbuotojams, darbas švenčių d.ir kt. Skaičiuojama kiek iš viso atlyginimo turi gauti darb.: koeficientas X faktiškai dirbtų val. skaič ir gaunama suma, kuri skiriama atlyginimui. Priemoka už viršvalndžius sk.: koeficientas X tarifo 0.5 ir viršvalandinių val. skaičius; priemoka už naktinį darbą apsk.: koeficientas X tarifo 0.5 ir iš val.dirbų naktį; darbas poilsio dienomis apsk.: darbo val. sk. poilsio d. X iš koeficiento; už darbą kenksmingomis, l. kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis - koeficientas X val. sk. dirbtų t. t. sąlygomis ir X iš numatyto tarifo, t.y . 0.5, 1.5, 2. Apsk. kt priedai, premijos. Susumuojami Visi priskaitymai. Toliau skaič. 30 proc. Sodrai; po to išskaitomas pajamų mokestis 33 proc. bei 1 proc. Sodrai. Sumuojami “Visi išskaitymai”. Ir gaunama “Mokėtina suma” , kurią gauna darbuotojas ir kuri buvo apskaič. sumuojant praeito laikotarpio sumą ir iš “visų priskaitymai” atimant “viso išskaitymus”. 17.1. IS KLASIFIKAVIMAS PAGAL APTARNAUJAMUS VALDYMO LYGIUS (17.2. Inf įr) IS g.b. klasifik. pgl požymius: 1. Užd. Struktūrizavimą, formalizavimą; 2. F-nį požymį; 3. Aptarnaujamus valdymo lygius; 4. Automatizavimo laipsnį. Pvz., svarb. valstybės valdymo f-ja yra info apie šalies būseną įv. aspektais kaupimas, apdorojimas bei pateikimas vartotojams. Ši f-ja t. apimti visus valdymo lygius, pirmiausia du lygius- respublikinį ir teritorinį. Info kaupimas ir pirminis apdorojimas t.b. vykdomi teritoriniu lygiu, tačiau būtina numatyti ne tik sąveikos su centralizuotomis duom. bazėmis, bet ir tiesioginio ryšio su terit. s-momis arba atskirais obj. galimybę. Tai galima pasiekti suderinus info. s-mų, duom. bazių, registrų ir pan. funkcinę struktūrą, taikant vieningas klasifikavimo s-mas, turint atitinkamą tech bei programinę įrangą ir esant kvalifik. person. tos s-mos grandyse. 17.2. INFORMACINĖ ĮRANGA IĮ - tai inf. apie ek. obj. visumą, inf. pasikeitimo, saugojimo, perdirbimo būdai. IĮ (fondą) sudaro svarb. elementai: 1. Duomenys; 2. Jų formuluotas aprašymas; 3. Pateikimo, apdorojimo, saugojimo priem. 4. Duomenų sudarymo metodai ir pan. IĮ, kuri naud. skaičiavimuose laikoma mašininėje įr., o IĮ iki skaič. mašinų - ikimašinine ar praktine. Ikimašininė įr., duomenys t.b. identifikuoti, t.y. t.b. suteiktas vienareikšmis duomenų pavadinimas, duomenys t.b. formuluoti, aprašyti, t.y. pats trumpiausias duomenų rekvizitas t.b. vienareikšmiai aprašytas. Kita vertus bet kokia įm. turi ek. ryšius su kt. įm, visos tos įm. t.b. aprašyti ir pan. IĮ kūrimas. Šiuolaikinių įm. trūkumai: 1. Didelė dalis rankinio duomenų apdorojimo elementai; 2. Tie patys rodikliai dubliuojasi įv. dokumentuose; 3. Kartais dok. Paskaičiuojami rezultatiniai rodikliai, bet jie niekur nenaudojami; 4. Jei įm. daug rankinio dok. apdorojimo, tai spec. nedirba savo tiesioginio darbo, bet dirba techninį darbą. 18. 1. IS KŪRIMO PRINCIPAI (18.2. TECHN. INF APD PRIEM KOMPLX) Kompiuterizuota IS kaip ir kiekv. dirb. objektas pereina t.t būdingas gyvavimo stadijas (ciklus). Ciklas susideda iš: IS kūriama; veikia; aptarnaujama (palaikoma); tobulinama; naikinama. IS kūrimas-tai procesas, apimantis analizę, siūlymų rengimą, realizavimą. Kuriant IS daug dėmesio skiriama projektavimui, (IS projektavimas- tai procesas, kuriuo apibrėžiamos s-mos, tech ir programinės įrangos architktūra, dalys, moduliai, duomenys ir jų sąveika, tenkinantys specifikuojamus reikalavimus. Kuriant IS reikia vadovautis taisyklėmis. Jos apibūdinamos kaip IS kūrimo principai. Jais apibendrinami reikalavimai, keliami sprendimams, projektavimo organizavimui, pačioms IS. Principų g.b. l. daug. Svarbiausi, padedantys racionalizuoti projektavimo darbus ir sukūrti kokybiškenes s-mas yra suskirstyti į 4 grupes: 1) sąryšis su kompiuterizuojamu obj. principai: a. tikslingumo prin. Reikalauja, kad IS būtų kuriama konkrečiais tikslais, t.y reikia numatyti tikslus, o kuriant juos realizuoti. b. sistemiškumo projektuojant IS t.b. įsivaizduojama visa s-ma, susisteminami jos kūrimo tikslai, numatoma bendra struktūra, svarb. darbai, kad ir s-ma ir jos dalys tarpusavyje būtų susietos. c. nepriklausomumo ir organizacinių struktūrų būtina išskirti pagr. objekto veiklos f-jas ir joms kompiuterizuoti sukurti IS kiek galima labiau nepriklausomos nuo organizacijų pavaldumo ir esmos organ. struktūros. d. išskirstymo IS t.b. plėtojamos vietiniu, teritoriniu, kartais valstybiniu lygmeniu, kaip išskirstyta info s-mų visuma. 2) projektavimo metodologijos a. projektavimo kompleksiškumo principas. Projektuojant s-mą, t.b. išsamiai analizuojami, vertinami ir išlaikomi visi svarbiausieji ryšiai valdymo objekte, s-moje, tarp IS ir išorinės aplinkos. Kompleksiškumas leidžia geriau įvertinti atskirų elementų sąveikas. b. dekompozicinis -tai visumos išskaidymas į dalis, siekiant analizuoti, vertinti kiekvieną iš jų nepriklausomai nuo kitų. c. hierarchinis- tai objekto ir IS vertikalus struktūrizavimas ir analizavimas. Kuo sudėtingesnis objektas, tuo daugiau g.b. lygių, todėl projektavimas vyksta keliais detalumo lygiais. Iš pradžių realizuojai bendresni tikslai, poto konkretesni, priimami detalesni sprendimai. S-ma skaidoma į posistemius, kompleksus. Analizuojama kiekv. dalies įtaka s-mai. Detalesni spr. Vėliau apibendrinami. D. Iteracinis- t.b. projektuojama, taip, kad kiekv. to proceso etape naud. prieštai gauti rezultatai, ir tai dažniausiai daroma labiau detalizuotai. e. adaptacijos- jis rodo, kad s-ma t.b. pakankamai gera, kad galima būtų modernizuoti. Plėsti, tobulinti. Ji svarbi dėl mokslo ir technikos pažangos. 3) Info išteklių formavimo bei naudojimo princ. A. Info išteklių kaupimo ir laisvo jų panaudojimo- duomenys t.b. surinkti, laikomi komp. d.b, kad visi pgl t.t. tvarką galėtų jais naudotis. B. duomeų vienkartinio įrašymo ir daugkartinio panaudojimo- padeda taupyti s-mos atmintį, išvengti iškraipymų, netikslumų. C. bazių, registrų privalomo naudojimo principas. D. Registrų ir klasifikatorių integravimo. 4) Kiti principai. A. Standartizacijos ir unifikacijos-t.b. kuo plačiau ir racionaliau naudojami tipiniai, unifikuoti ir standartiniai elementai. B. Laisvos konkurencijos visi ūkio subjektai turi turėti lygias teises naudotis stat. Duomenimis, eko. Prognozėmis, kt. valst. institucijų info. C. Duomenų apsaugos d.b t.b. kuriamos ir naud. taip, kad būtų garantuota komercinio pobūdžio duomeų ir valst. paslapčių apsuaga. D. Technologinės pažangos kuraint IS pirmenybė teikiama moderniausiom ir efektyviausiom technologijom. 18.2. TECHN. INFO APDOROJIMO PRIEMONIŲ KOMPLEKSAS Techn. įranga (tį) - techn. priem. kompleksas funkcionalinis inf, sist. bei šių priemomnių dokumentacija. Ją sudaro. įv. modelių kompiuterių ir duomenų rinkimo, kaupimo, perdavimo, pateikimo įrengimai. Tį naudojama centralizuotai ir decentralizuotai (kai techn. prie naudoj. Betarpiškai darbo vietose). Iš pradžių buvo decenr., paskui didelis centr. Dabar dalinai centralizuota, dalinai decentr., orientuotas į duomenų paskirstymo apdorojimą. Tį - tai fiziniai įrengimai duom. apdoroti. Priklauso techn. priem. Komleksai, kurie naudojami info registruoti (klaviatūra, brūkš. Kodų skeneris, garso įrašymo įtaisas), laikyti, kaupti (popierius, lankstus, kietas, optinis diskai), perdirbti (komp. ir programinė įranga), vaizduoti (spausdintuvas, komp. ekranas, garsiakalbis), įvesti, išvesti. Taip pat jų naudojimo instrukcijos, techn. ir kt. dokumentacija. Kompleksus g. sudaryti vid. Ar galingos sk. mašinos, turinčios terminalinius įrenginius, PK, eksplotuojami centralizuotai, arba t.t. darbo vietose. Kompleksų mašinos g.b. sujungtos į tinklus. Kuriant IS visa tai parenkama, o ne projektuojama, rengiami įrangos išdėstymo projektai. Programinė įranga (PĮ)- kt. komp. IS komponentas. Jį sudaro progr., procedūros ir su jomis susiję dok., reikalingi duom. apdorojimo darbui. PĮ g.b. taikomoji, skirta konkr. darbui ir rezultatui; sisteminė, palaikanti atitink. taikomosios progr. įrangos veikimą. 34. 1. DIALOGO FORMOS IR SCENARIJAI (34. 2. DB struktūr analizė ir apraš) Dialogas - tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su informacine sistema (IS) (kompu): vartotojas klausia, sistama į tą užklausą reaguoja, vėl seka vartotojo veiksmai ir t.t. Taip vyksta reglamentuota sąveika – žmogus keičiasi info su kompu. Dialogo metu žmogus gali naudotis bet kokiomis IS f-jomis. Dialogui svarbu tai, kas būna ekrane ir kaip vyksta pats žmogaus bendravimas su kompu. To proceso būsenas, atsirandančias vartotojui bendraujant su kompu, ir dialogo žingsnius sąlygoja dialogo forma (DF). Vartojamos direktyvinė, lentelinė, frazinė ir orientuota į konkretų objektą DF. Direktyvinė – esmė: žmogus, kuris yra dialogo iniciatorius, norimas kompo darbo operacijas keičia direktyvomis. D – ės DF žodynas susideda iš raktinių šnek. Kalbos žodžių, santrumpų, skaičių. Komandų vidiniai formatai fiksuoti, info kadre yra išdėstoma eilutėmis. Ši DF taikoma tekstams redaguoti, dokumentams formuoti, eksperimentų dialoginiam valdymui. Lentelinė DF (LDF) vartojama norimų vykdyti operacijų iškvietimui maniu, duomenų blanko pildymui ar redagavimui ir rezultatų išvedimui lentelėmis. Ji yra paprastesnė ir greičiau išmokstama nei direktyvinė, nes labiau yra orientuota į taikomuosius (IS) vartotojus – neprogramuotojus. Frazinė dialogo forma vartoja ribotą šnek. Kalbos žodžių kiekį. Vartojami liepiamieji, pasakomieji ir klausiamieji sakiniai (laisva ir fiksuota forma). Objektiškai orientuota DF – tai direktyvinės ir lentelinės DF sintezė, leidžianti maximaliai panaudoti displėjų bei intelektualizuoti žmogaus ir kompo sąveiką. Čia žmogus turi galimybę kurti dominančius jį objektus (realios sistemos ar realių procesų modelius, duomenų bazes, programas), veikti juos, keisti juos bei jų atributus ir ryšius su kitais objektais. Dialoginio bendravimo eigą aprašo dialogo scenarijus. DS ) tai detalus D struktūros ir turinio aprašas, kurio pakanka ja suvokti ir automatizuoti. S susideda iš būsenų aibės, operacijų aibės, sąlygų aibės, D struktūros D informacinio modelio, D operacinio modelio. S gali būti aprašomas lentelėse, spec kalba arba grafiškai. 34. 2. DUOMENŲ BAZIŲ STRUKTŪROS ANALIZĖ IR APRAŠYMAS. Duomenys į kompą įrašomi pagal tam tikras jų išdėstymo schemas. Kompe yra įv. str. duomenų. D struktūra – tai D elementų, jų aprašų ir ryšių tarp aprašų visuma. Atitinkamą D str. nusako elementų tipai ir tarpusavio ryšiai.. Efektyviai apdorojant D reikia žinoti atskirų D ir sutvarkytų jų rinkmenų įrašymo kompe būdus ir struktūras, žinoti ir tinkamai parinkti D tipus. Duomens tipas apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias galima atlikti su tomis reikšmėmis, aibę. D reikšmės apibendrintai nusakomos D vardais. Duomens vardas – tai konstantos kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. Paprasčiausi D tipai yra sveikasis, realusis, loginis ir eilutės. Vykdant programas, keičiama kintamojo reikšmė, tačiau jo tipas išlieka pastovus visą kintamojo gyvavimo laiką. Sveikojo ir realiojo tipų duomenys – tai teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Sveikojo tipo D – tai sveikieji skaičiai, kurių galimų reikšmių dydis priklauso nuo konkretaus kompo bei kalbos realizavimo jame. Realiojo tipo D – tai skaičiai, kurie mašinoje paprastai vaizduojami nurodant jų mantises ir eiles, o pateikiami nurodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskiriamas kableliu arba tašku. Loginio tipo D – tai dydžiai su dviem galimomis reikšmėmis “taip” arba “ne” , “tiesa” arba “melas” . LTD naudojami loginių sąlygų reikšmėms nusakyti ir skaičiavimo procesų programose eigai valdyti. Eilutės tipo duomenims priklauso tekstai, rašomi programavimo kalbos simboliais. Tokį rinkinį paprastai sudaro bendrinės kalbos raidės, dešimtainiai skaitmenys ir spec. simboliai. Paprasčiausią D str-ą turi minėtos konstantos ir kintamieji. Kitos D str. – įrašai, masyvai, lentelės ir failai (aprašomų ir apdorojamų D struktūros). Masyvas – baigtinė fiksuoto tipo kintamųjų aibė, turinti savo vardą. M elementą nurodo M vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Svarbi M savybė – galimybė kreiptis į jo elementus, greitai juos rasti ir apdoroti. M struktūra plačiai naud organizuojant žmogaus dialoginį darbą su kompu. Į įrašus jungiami keli vieno arba įv. tipų D, masyvai, ar atskiri smulkesni įrašai. Kiekvienas Į susideda iš D, talpinamų žymėtuose laukuose.. Į sekos gali sudaryti lenteles, jie g b jungiami į failus. Lentelės – tai Į tipo D sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, tačiau įrašų D g b skirtingų tipų. Jos g b laikomos ir failais su vieno tipo įrašais. Failais paprastai vadinamos vienodo arba kelių tipų Į sekos, pavadintos vienu vardu. Skiriamo loginė ir fizinė failo struktūros. Loginė str. nusako info vartotojus dominančius ryšius tarp failo Į, jų rašymo mašininėje laikmenoje ir skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai ir skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo išrinkimo failai. Kelios duomenų rinkmenos, kurios tarp savęs g b susietos tam tikrais ryšiais vad duomenų bazėmis. Jų tvarkymui ir apdorojimui vartojamo spec. programos, vad duomenų bazių valdymo sistemomis . D bazių struktūra ( ryšiai tarp D) nusakoma atitinkamais modeliais. Plačiausiai žinomi hierarchinis ir tinklinis modeliai. Sparčiai plintant PC, plačiai naud programavimo priemonės, kurios atlieka ir D bazių valdymo sistemų ir aukšto lygio programavimo kalbų f-jas. Jos padeda projektuoti sąryšinės struktūros reliacines D bazes. Reliacinės D bazės - Jų strutūrizavimas susideda iš esybių, ryšių ir atributų, jų sąryšio schemų. Esybėmis aprašomi organizacijos materialūs ir nemat objektai. E požymis – gramatinė forma daiktavardis. Kiekvienas objektas gali turėti skirtingų egzempliorių. E pvz.: žaliavos, kurių egzemplioriai žaliavų grupės ar konkrečios ž. Įmonės IS-je esybių kategorijos: žmonės – darbuotojai, pirkėjai, pardavėjai, paslaugų teikėjai; buvimo vietos – paslaugų teikimo, gamybos operacijų, detalių, žaliavų ir pan. saugojimo vietos, darbuotojų ir užsakovų buvimo vietos; kiti materialūs objektai – org. gaminiai, fizinė nuosavybė, paskolos, sumos banke; nematerialūs ir juridiniai objektai – teikiamos paslaugos, prekių realizavimo ir ž įsigijimo rinkos; organizacijos padaliniai. Ryšiais susiejamos esybės. Jie nusakomi veiksmažodinėmis formomis ( žaliava GAUNAMA, IŠDUODAMA..). Atributas nusako E savybę. Tai E apibūdinantis požymis: ž kodas, kaina. Objektų atributų kategorijos: fiziniai obj duomenys (dydis, forma, svoris, spalva…); chronologiniai D (gimdienis, priėmimo į darbą data); puvimo vieta (gimimo ir darbo vieta); ekonominiai D (kaina…); objektą identifikuojantys D (vardas, pavadinimas); kvalifikacija (pareigos, išsilavinimas). Skiriamos ir pagrindinės ryšių atributų kategorijos: chronologiniai D (santuokos įregistravimo, pardavimo, pirkimo data); buvimo vieta (pirkimo, darbo vieta). 35. 1. INF SIST IR VARTOTOJŲ DIALOGINĖ SĄVEIKA (35.2. KOMP-ZVIMO EK EF ŠALT) Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, dialoginis bendravimas) – tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant realizuoti tam tikrus tikslus gauti norimą inf. Pagal naudojimo struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones g b abstraktus (bendras) ir konkretus lygis. 1) Abstraktus – išryškinamos tik pagr dialoginio bendravimo skiriamosios savybės, aprašomi veiksmai ir reakcijos į juos, taip pat sąveika, atsižvelgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio veiksmų parinkimo galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo reikšmingumą. Dialogą ir dialoginę sąveiką g vertinti tiek vartotojo,tiek IS, tiek jų tarpusavio bendravimo, vykdant atitinkamas f-jas, požiūriu. Vartotojas vienareikšmiškai formuluoja užd, konkrečiai klausia ir ko nors ieško.Sistema siūlo pasirinkti alternatyvų sąrašus. Kompo veiksmai – konkr ats į užklausas, alternatyvų siūlymas ir t.t. 2) Dialogas konkretizuojamas apibūdinant dialoginio bendravimo pranešimus ir priemones. Tam svarbūs pateikiamų pranešimų elementai (abc, žodynai), jų struktūra (vid ir išor formatai) bei pranešimo turinys. Dialogo priemonės susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių programų rengimu (išrinkimu). Dialoginio bendravimo ef-mas priklauso nuo racionalaus veiksmų ir darbų pasiskirstymo tarp vartotojo ir IS. Svarbu dialogo partnerių suderinamumas. Suderinamumas g b a) fizinis b) sintaksinis c) semantinis. a) fiz – naudojamų kompų ir jų dalių tarpusavio pakeičiamumas, klaviatūrų suderinimas. b) sintaksinis – vienodų ir susietų elementų ir veiksmų aprašymo kalbų vartojimas, suvienodinta el pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumas. c) semantinis – skirtas dialogo partnerių pateikiamai inf ir pirmiausia tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti. Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų vykdant konkrečias IS f-jas, sekas. Kiekv dialogo žingsnis apima šias fazes: įeinančio pranešimo įvedimą, įvestos pranešimų inf apdorojimą, išeinančio pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompo analizę. 35.2. KOMPIUTERIZAVIMO EKONOMINIO EFEKTO ŠALTINIAI Taikomųjų kompleksų projektavimo procesą g įsivaizduoti kaip preliminaraus jų sąrašo, turinio, ryšių tarp jų analizės ir parinkimo procesą.Tam reikia nustatyti ir įvertinti tų kompleksų alternatyvų tinkamumo kriterijus ir apribojimus, kurie padėtų išrinkti efektyviausius. Ekonominį efektą g gauti šiais veiksniais: 1) inf srautų tobulinimo ir pirminės inf tikrumo didinimu 2) aprūpinimo inf, formuojama sprendžiant atitinkamus taikomuosius kompleksus, gerinimu, inf naudingumo valdymo f-joms didinimu 3) atitinkamų f-jų vykdymo tobulinimu, taikant naujus metodus ir patobulinus darbo organizavimą.Būdingesnės šio efekto kryptys ir šaltiniai lentelėje: 7.1.INFORMACIJOS LAIKMENOS (7.2.EI maš apdoroj auto reikšm ir kryptys) Duomenys fiksuojami (užrašomi, laikomi) įvairiose laikmenose. Plačiausiai tam naudojamas popierius, magnetinės terpės (juostos, diskeliai, diskai), taip pat techninės priemonės, kurios atlieka ir duomenų laikmenos vaidmenį. Laikmenos gali būti klasifikuojamos pagal duomenų įrašymo (talpinimo) ir skaitymo būdus bei priemones, jų pildymo (formavimo, duomenų rašymo) nuoseklumą bei vietas, įrašomos jose informacijos turinį, pobūdį ir pan. Duomenų apdorojimo organizavimo požiūriu bene svarbiausia yra laikmenų klasifikacija pagal tinkamumo kompiuterizuotam (automatiniam) apdorojimui laipsnį. Pagal tai skiriamos tokios laikmenos: 1)visai netinkančios kompiuterizuotam apdorojimui, 2)tiek žmogaus, tiek kompiuterio (jo įvedimo įrenginių) skaitomos (dokumentai, kurie kartu yra ir mašininės laikmenos, t.y. iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomos), 3)mašininės - automatiškai formuojamos ir skaitomos. 1) tik žm. grupei priklauso valdymo objekte sudaromi, taip pat mašininiu būdu rengiami dokumentai. Tai pagr. laikmenos, tinkančios naudoti žmogui. Pagal pildymo nuoseklumą dokumentai skirstomi į pirminius, tarpinius ir rezultatinius. 2) žm ir komp. (iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomų) dokumentų grupei priklauso prekių lydimieji dokumentai, prekių etiketės ir įpakavimai bei popieriuje parengti dokumentai. Juose duomenys registruojami žymėmis, stilizuotu ar magnetiniu šriftu arba brūkšniniais kodais. Kai kur naudojami popieriniai dokumentai su magnetinėmis juostelėmis. Tačiau jie nėra labai paplitę. Pvz., tokiu būdu parengtos taupomosios knygelės, kreditinės kortelės turinčios magnetines juosteles, automatiškai nuskaitytiems duomenims registruoti. Kitais atvejais daug pigiau naudoti dokumentus, suformuotus lanksčiuose magnetiniuose diskeliuose (“elektroninius žiniaraščius”), perdavinėti “kompiuteriniu paštu”, naudoti “elektroninius pinigus” ir pan. 3) Mašininės laikmenos labai priklauso nuo naudojamų kompiuterių, todėl per paskutiniuosius dešimtmečius bene daugiausiai ir greičiausiai buvo keičiamos tobulinamos. Jei dar ne taip seniai buvo paplitusios perfokortos, perfojuostos ir magnetinės juostos, tai dabar - įvairūs magnetiniai diskai ir diskeliai. Tiesa, daugiausiai kito fizinės tų mašininių laikmenų charakteristikos. Informacijos išdėstymo (duomenų organizavimo) jose principai ir metodai suformuoti anksčiau ir yra bendri daugeliui laikmenų. 7.2.EKONOMINĖS INF MAŠININIO APDOROJIMO AUTOMATIZAVIMO REIKŠMĖ IR KRYPTYS. EI pertvarkoma ir gauti rezultatai naudojami personalo darbe jau seniai. Valdymo personalas skaičiavimo technikos priemones naudoja įvairiai: 1)kaip instrumentines priemones savo darbo palengvinimui, operacijas paspartinti; 2)kaip įvairias taupykles arba automatizuotai atlikti įvairius darbus imlius skaičiavimams, naudojant sudėtingus matematinius metodus; 3)vartotojams kompai tarnauja kaip intelektualios priemonės. jų pagalba galima geriau vertinti, analizuoti tam tikras situacijas. IS koncepcija formavosi keletą dešimtmečių. Intensyviausiai buvo kuriamos tai vadinamos automatizuotos valdymo sistemos (AVS) (žmogus, mašina, sistema), kuriose informacija renkama, perduodama, apdorojama naudojant įvairias automatizavimo bei skaičiavimo priemones. Gautas produktas - rezultatinė informacija panaudojama priimant įvairius valdymo sprendimus. Kuriamos AVS buvo skirtos įmonės planavimui ir valdymui automatizuotai, t.y. jas kuriant buvo bandoma naudotis skaičiavimo technikos priemonėmis tam, kad būtų galima patobulinti valdymo funkcijas. Tai buvo nerealu, kadangi techninėmis priemonėmis valdymo f-jų tobulinti negalima. Lietuvoje AVS buvo pradėtos kurti 7dešimtmetyje. Pradžia-1962m. Sparčiausiai jos buvo diegiamos pramonėje. Diegiant technines skaičiavimo priemones buvo naudojamas kiekybinis žingsnis. Jis buvo naudojamas neefektyviai. Valdymas buvo automatizuojamas aukščiausiame valdymo lygyje, neapimant žemesnių grandžių. Vėliau buvo pereita prie kokybinio žingsnio, tai sąlygojo tokios priežastys: 1)pirminė informacija atsirasdavo žemutiniame lygyje, ji buvo fiksuojama dokumentuose, perduodama neautomatizuotai į aukštesnį lygmenį, vėliau buvo fiksuojama pirminės informacijos mašininėse laikmenose, ir tik tada buvo atliekami skaičiavimai. Todėl praeidavo daug laiko kol būdavo gaunamas galutinis rodiklis, o gauta informacija tik fiksuodavo jau įvykusius procesus. Rezultatinė informacija nebuvo naudojama valdymo sprendimuose (pavėluota inf.), todėl buvo būtina pradėti tvarkyti informaciją kompleksiškai, apimant įvairius lygius, bei bandyti automatizuoti ir duomenų perdavimą. 2)techninė bazė buvo netobula, nedidelis našumas, todėl pereinant prie kokybinio žingsnio buvo akcentuojama, kad sparčiai reikia tobulinti skaičiavimo techniką. 3)tikslinga yra automatizuoti visus valdymo lygius, t.y. kurti įvairių žinybų, ministerijų AVS, aišku, perduodant informaciją iš žemutinio į aukščiausią lygį su informaciniais ryšiais su gretutinėmis įmonėmis, nes informacija turi cirkuliuoti ir vertikaliai ir horizontalia kryptimi. Buvo numatyta sukurti respublikos AVS, kurioje turėjo būti ryšiai tarp atskirų sukurtų AVS (ministerijų, susivienijimų ir pan.). Vyko decentralizuotas informacijos apdorojimas - didesnis darbo našumas, geriau sutvarkoma informacija, t.y. ekonominis efektas tam tikram informacijos vienetui yra didesnis. AVS kūrimas savęs nepateisino, nors privalumų yra daug: 1)bet kurioj sukurtoj sistemoj visa valdymo f-jų informacija buvo kaupiama vieningoje informacinėje bazėje. Buvo kaupiama informacija apie tos įmonės gamybinę, ūkinę veiklą, apie reikiamų išteklių normas, veiklos rezultatus ir pan. Tos informacijos tvarkymui buvo naudojamos duomenų bazių valdymo sistemos. 2) buvo įgytas patyrimas, taip pat išryškėjo valdymo veiklos sritys, kur tikslinga naudoti skaičiavimo techniką, kur būtina palengvinti personalo darbą, palengvinant nekūrybinius skaičiavimus. 3)pralaužtas psichologinis barjeras; 4)įrodyta, kad skaičiavimo techniką negalima naudoti vien tik centralizuotai, t.y. vienais atvejais būtina taikyti informacijos apdorojimą centralizuotai, kitais-decentralizuotai. Pagrindiniai AVS trūkumai: 1)nekompiuterizuotas pirminių duomenų tvarkymas; 2)techninės priemonės negalėjo patobulinti valdymo, organizacinės struktūros. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991m. lapkričio 13d. LR Aukščiausia Taryba ir Vyriausybė patvirtino Pagrindinę ryšių ir informatikos plėtojimo strateginę nuostatą, kurioj numatyta sukurti vientisą Lietuvos valstybinę informacinę struktūrą. Buvo numatyti tokie etapai: 1etapas - iki 1995m. Kryptis - kompiuterinio tinklo architektūros bei duomenų perdavimo tinklo sukūrimas, taip pat savivaldybių kompiuterinių tarnybų sukūrimas. 2etapas (tarpinis) - 1996-2000m. Kryptis - duomenų perdavimo tinklo plėtra, vyriausybės informacinės sistemos realizavimas. 3etapas (perspektyvinis) - iki 2005m. Kryptis - tolimesnis informacinės infrastruktūros įsisavinimas ir plėtojimas. 8.1.MAŠININĖS INFORMACIJOS LAIKMENOS (8.2. D rink, reg, pareng, perd auto priem) Inf saugojimo priemonės nuolat kinta. Dar neatmenamais laikais pirmykščiai žmonės piešdavo ir rašydavo olų sienose, akmenyse, molinėse plokštelėse. Vėliau atsirado papirusas, pergamentas, popierius. Sukūrus kompiuterį prasidėjo nauja informacijos laikmenų era. Dabar naudojamos informacijos saugojimo priemonės savo informacijos talpa gerokai pranašesnės nei naudotos prieš keletą metų. Dar prieš porą metų plačiai naudoti 3,5 colio 1,44 MB talpos lankstūs diskeliai atrodė talpūs ir greiti, bet jie jau sensta ir jau laikas galvoti, kuo juos pakeisti. Mes esame prie naujojo diskelių standarto slenksčio. Nuo 1981-ųjų buvo trys standartai: 360 KB diskeliai, 5,25 colių 1,2 MB talpos diskeliai ir 3,5 colių 1,44 MB talpos diskeliai.Dabar iki 250 MB talpos laikmenos vadinamos mažos talpos, nuo 250 iki 650 MB - vidutinės, o daugiau nei 650 MB talpos - didelės talpos laikmenos. Naujesnės informacijos laikmenos pagal informacijos saugojimo būdą skirstomos į magnetines (M), optines (PD) ir magnetines optines (PD). "Iomega firmos kaupikliai "Zip": Jei ne suderinamumo su 1,44 MB talpos diskeliais problemos, šio tipo diskeliai jau būtų rinkos šeimininkais. Jų magnetinė laikmena labai panaši į 1,44MB diskelį, tačiau joje telpa net 100MB, o skaitymo/įrašymo įrenginys yra 30 kartų spartesnis.Vienintelis "Zip" įrenginio trūkumas yra tas, kad jis nesugeba perskaityti 1,44MB diskeliuose įrašytos informacijos. Tačiau šio tipo laikmenos vis tiek yra laikomos rimčiausiomis pretendentėmis pakeisti 1,44MB diskelius. "Iomega" firma taip pat gamina 2GB talpos magnetinius kaupiklius "Jaz". Naujausia ir didelė firmos "Iomega" "Zip" laikmenos konkurentė Sony HiFD laikmena. Jos talpa 200 MB, spartus duomenų perdavimas. Firma "Compaq" pagamino lazeriu valdomą magnetinį 3,5 colio skersmens diskelių kaupiklį LS 120, kurio laikmenoje telpa 120MB ir kuris skaito standartinius 1,44MB talpos diskelius. Šia savybe "Compaq" gaminys pranašesnis negu "Iomega" "Zip", bet už "Zip" jis yra lėtesnis ir brangesnis. Firma "Swan" pagamino 3,5 colio skersmens diskelių skaitymo įtaisą UHC 3130. Jo laikmenos talpa 130MB. Šis įrenginys sugeba skaityti ir standartinius 1,44MB talpos diskelius ir yra maždaug 10 kartų spartesnis už įprastą kaupiklį. Mažos talpos magnetinio tipo laikmenas siūlo ir kompanija "SyQuest" - "EZ 135 SCSI" (talpa 135MB) ir "EZFlayer 230" (talpa 230MB). "Fujitsu" kompanija gamina gana paplitusias MO tipo laikmenas, kurių talpa 128MB ir 230MB. Kompanija "Philips" taip pat gamina SCSI MO tipo laikmenas ir jų skaitymo įrenginius. Jų gaminamų laikmenų talpa 230 MB - 640 MB. Iš naujesnių vidutinės talpos informacijos laikmenų reikia paminėti įrašomus kompaktinius diskus (CD-R). Jie yra 650 MB talpos. Šie diskai yra patogūs tuo, kad juose įrašytą informaciją gali skaityti tiek pigūs, lėti, tiek brangūs, didelio greičio CD-ROM kaupikliai, kurie yra beveik kiekviename naujesniame personaliniame kompiuteryje. Didžiausias kompaktinių diskų trūkumas yra tas, kad į juos informacija įrašoma tik vieną kartą ir negali būti keičiama. Didelės talpos laikmenas ir jų skaitymo įrenginius siūlo kompanija "SyQuest". Jos gaminamos didelės talpos laikmenos yra "SparQ 1.0" (talpa 1GB), "SyJet" 1.5" (talpa 1,5GB) ir "Quest 4.7" (talpa 4,7GB). Iš beveik kiekviename naujame kompiuteryje naudojamų kietų diskų reikia išskirti SCSI tipo diskus. Šie diskai atsirado visai neseniai. Jie yra daug talpesni ir spartesni už senstančius IDE arba EIDE tipo kietuosius diskus. Neseniai pradėti gaminti ir DVD (Digital Versatile Disks) įtaisai ir diskai. Jie labai panašūs į dabar plačiai naudojamus CD (Compact Disc), tačiau yra daug talpesni. DVD diskuose telpa 3GB informacijos (planuojama gaminti 4,7GB talpos DVD diskus). Visai nesenai pasirodė ir DVD su daugkartinio įrašymo galimybe, bet vis dar nėra susitarta dėl standarto (DVD+RW ar DVD-RAM). Duomenims saugoti naudojami kaupikliai su magnetine juosta (Streamer). Jiems skirtose laikmenose (kasetėse) telpa nuo kelių šimtų megabaitų iki kelių gigabaitų. Tokiose laikmenose santykinė kaina už vieną megabaitą yra mažiausia, tačiau dėl lėtos informacijos paieškos šie kompiuterių įrenginiai nėra paplitę. "StorageTek" kompanija gamina magnetinių juostų saugojimo bibliotekas. Didžiausiame šios kompanijos pagamintame tokio tipo įrenginyje galima įrašyti iki 4000 TeraBaitų duomenų (tiek užtektų viso pasaulio gyventojų skaitmeninėms nuotraukoms saugoti). Perdavimo greitis 6 MB per sekundę. Tokio įrenginio kaina yra apie 300 tūkstančių JAV dolerių. Panašų į "StorageTek" informacijos saugojimo įrenginį naudoja ir "Microsoft" korporacija. Pastarasis pavadintas TerraServer'iu. Jame saugoma žemės paviršiaus skaitmeninės nuotraukos darytos iš palydovo. Prie šiame serveryje saugojamos informacijos gali prieiti visi interneto vartotojai. Nors naujausios informacijos laikmenos yra didelės talpos, greitai skaitomos, tačiau jas po kiek laiko vis tik pakeis dvigubai talpesnės ir spartesnės, nes sparčiai tobulėjant kompiuterinei įrangai auga darbo sparta, informacijos kokybė, o taip pat ir informacijos dydis. Dabar gaminamų laikmenų talpa yra didelė, tačiau kiekviena kompanija planuoja gaminti dar talpesnes. 8.2. DUOMENŲ RINKIMO, REGISTRAVIMO, PARENGIMO IR PERDAVIMO AUTOMATIZAVIMO PRIEMONĖS. Kintamosios pradinės inf rinkimo priemonės. jos skiriamos pradiniams duomenims rinkti nustatytu laiku. Pagal paskirtį skirstoma: gamybinė tara, svarstyklės, laikrodžiai, matavimo prietaisai, davikliai, skaitikliai, registratoriai. Gamybinė tara tarnauja pagamintoms arba siunčiamoms vienodoms detalėms skaičiuoti. Ji skirstoma į kasetes, dėžutes, padėklus ir pan. Svarstyklės: bendrosios paskirties, spec. paskirties, kraninės, konvejerinės, dozuojančios ir t.t. Laikrodžiai bendrosios ir spec. paskirties. Pastoviosios informacijos registravimo priemonės. Jos efektyviai naudojamos, kai ta pati informacija registruojama keliuose dokumentuose. Prie jų priskiriamos adresavimo mašinos, hektografinės atrankinės priemonės. Duomenų parengimo automatizavimui priemonės - tai duomenų ruošimo perfokortose įrenginiai, duomenų ruošimo perfojuostose įrenginiai, įrenginiai duomenims ruošti magnetinėse laikmenose. Duomenų perdavimo automatizuotos priemonės: modemas, teleksas, telegrafas, teletaipas, faksimilinis prietaisas ir t.t. 15.1. DUOMENŲ SRAURAI IR JŲ VAIZDAVIMAS. (15.2. TARPBANKINIŲ OP EL SIS) Valdymo objekte susidaro jo informacinės sistemos dokumentų, pranešimų bei kitokių informacinių objektų srautai. Tais srautais cirkuliuoja konkretūs duomenys, todėl ir atitinkami srautai vadinami duomenų srautais. Tie srautai valdymo objektą sieja su kitais objektais (susidaro išoriniai ryšiai su kitų objektų informacinėmis sistemomis ir duomenų bazėmis) ir vienos (tos pačios) organizacijos skirtingus padalinius, jų darbuotojus (susidaro vidiniai srautai tarp padalinių, darbuotojų ar jų darbo vietų, formuojamų bei naudojamų duomenų bazių bei pan.). Viename valdymo objekte galima išskirti vieną ar kelis išorinius ir vidinius duomenų srautus. Duomenų srautas (DS)  tai sistemos vidinis arba išorinis informacinių objektų (dokumentų bei kitaip pateikiamų duomenų) perdavimas (judėjimas) iš jų šaltinių į laikymo vietas (duomenų bazes), atliekant atitinkamas jų apdorojimo procedūras. Srauto šaltinis ir adresatas  tai valdymo objektas, procesas ar laikomi duomenys, iš kur ateina ir kur išeina tas srautas. Kitos charakteristikos, kurios pilniau apibūdina srautą  tai srauto tipas (dokumentų, duomenų srautas ir pan.), srauto perdavimo būdas (tiesioginis, per kurjerį, ryšio kanalais, kompiuterinio ryšio priemonėmis ir pan.), srauto perdavimo greitis, srauto apimtis per pasirinktą laiko vienetą, periodiškumas, sąlygos ar situacijos, kuriomis susidarius yra perduodamas srautas. Kai išskiriami keli duomenų srautai, jie tarpusavyje susiejami ir kalbama apie visų nagrinėjamų srautų bendrą struktūrą. Bendru atveju yra išskiriami trys DS ir struktūrų aprašymo lygiai: koncepcinis, išorinis ir vidinis, o tuo pačiu ir atitinkami modeliai. Koncepciniame yra išskiriamos ir nusakomos objektyvios (nepriklausomos nuo konkrečių taikymu) dalykinės srities informacijos savybės. Koncepcinio l. apraše paprastai naudojamos specialiai tam skirtos koncepcinio modeliavimo kalbos. Jos gali būti grafinės, tekstinės ar mišrios. Išoriniame l atspindimi objektyvūs vartotojų požiūriai į informaciją. Vidiniai l orientuoti į konkrečius kompiuterius ir fizinį duomenų pateikimą, kuris reikalingas rengiant duomenų apdorojimo programas. Tai pagrindinės priemonės, naudojamos aprašant kompiuterizuojamą objektą ir IS. Modelius dažnai patogu yra vaizduoti schemomis. Jos gali būti fizinių ir loginių duomenų srautai, paprastos ar objektiškai orientuotos. Pateikiant srautų aprašą duomenų srautų schema, rodomi šie pagrindiniai elementai: išorinių d šaltiniai ir adresatai; DS; procesai; laikomi d (laikmenose, konkrečioje duomenų b). procesai tai įėjimo DS transformavimai į išėjimo DS. Laikomi d  tai duomenys kartotekose, kontorinėse knygose, dokumentuose, kompiuterizuotos ar ne DB (duomenų bazės). Fizinių DS schemose procesai vaizduojami kaip juos supranta vartotojai  valdymo objekto personalas, ir vartojami tam personalui įprasti terminai (skyrių pavadinimai, pavardės, dokum pav ir pan.), struktūriniai padaliniai. Loginių DS schema  tai apibendrintas duomenų srauto vaizdas, pateiktas nesigyvinant į jų fizinį išdėstymą, konkretų vaizdavimą ir pan. Tokia schema gali būti gaunama iš fizinių DS schemos , ją transformuojant (vartotojo suvokiamus procesus ir naudojamas sąvokas keičiant jų loginiais ekvivalentais). Loginių DS schemos aprašomas projektuojamos IS modelis. Šis darbas paprastai atliekamas koncepciniu lygiu, t. y. aprašoma tik procesų, DS esmė, o ne jų realizavimo būdas (neišskiriami konkretūs dokum, duomenys, jų saugojimo būdai, apdorojimo procesai ir t.t.). informacija apie realaus pasaulio objektus neskaidoma, t.y. kiekvienas toks objektas modeliuojamas vienu informaciniu objektu, saugomu vienoje DB. Valdymo objektų kaip sudėtingų sistemų DS struktūroms vaizduoti gerai tinka hierarchinė aprašo struktūra, kai išskiriami apibendrinti duomenų apdorojimo procesai ir aprašomi juos siejantys informaciniais srautai, o po to detalizuojamas kiekvienas procesas ir aprašomi jo vidiniai inf srautai. Pradedama nuo abstrakčiausios schemos, kuri palaipsniui yra detalizuojama. Nulinio lygio schemoje vaizduojamas vienintelis procesas, sutapatintas su visa sistema, ir išoriniai DS. Tokia schema vadinama kontekstine schema. Pirmo lygio schema gaunama ją detalizuojant. Detalizuojama tol, kol yra prasmė išskirti procesų dalis. Modeliuojamos srities objektams, inf srautams ir DB aprašyti patogu naudoti ERA schemas (angl. "Entity-Relationship-Attribute"  Esybė-Santykis-Atributas). Jos trys pagrindiniai elementai yra: 1) esybės, kuriomis aprašomi srities objektai; 2) ryšiai, kuriais aprašomi santykiai tarp objektų; 3) atributai, kuriais aprašomos objektų arba santykių savybės. 15.2. TARPBANKINIŲ OPERACIJŲ ELEKTRONINĖS SISTEMOS. Elktroninės banko operacijų sistemos (EBOS) skirstomos į dvi grupes: 1) banko pranešimų perdavimo; 2) atsiskaitymų. Banko pranešimų sistemose operatyviai persiunčiami ir saugomi bankų dokumentai, o mokėjimus reguliuoja bankai-dalyviai. Atsiskaitymų sistemos funkcijos siejamos su narių tarpusavio reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymu. 1) pirmajai grupei priklauso SWIFT (Society for Worgwide Interbank Financial Telecommunication) tarptautinių tarpbankinių atsiskaitymų per telekomunikacijų tinklą organizacija ir Bankwire  bankų komunikacijos tinklas, aptarnaujantis privatų sektorių, sistemos. 2) antrajai grupei priskiriamos tokios sistemos: JAV valstybinės rezervinės sistemos tinklas FED Wire; Niujorko elektroninė tarpbankinio kliringo  atsiskaitymų ir užskaitų  sistema CHIPS (Clearing House Interbank Payments System); Londono automatizuota atsiskaitymų rūmų mokėjimo užskaitymo sistema CHAPS (Clearing House Automated Payment System). Japonijoje yra tarpbankinių pervedimų sistema ir kolektyvinis banko automatų-kasininkų tinklas, kuris vykdo depozitines ir mokėjimo operacijas. Elektroninės sistemos taip pat skiriasi pagal dalyvių, dalyvaujančių pervedimuose ir atsiskaitymuose, kiekį. Pvz., SWIFT organizuoja dvišalį banko pranešimų persiuntimą, t.y. tarp dviejų dalyvių. Sistemose FED, Wire, CHIPS, CHAPS persiuntimai yra daugiašaliai. Kai kurios sistemos yra specializuotos. Pvz. FED Wire tinklas aptarnauja valstybinių vertybinių popierių rinką JAV. Svarbiausią vaidmenį piniginių pervedimų sistemose vaidina ESM ir skaičiavimo centrai bankuose, kurie automatiškai tvarko bankų sąskaitas. Elektroninėmis priemonėmis atsiskaitymai vykdomi tiesiogiai per bankus arba per automatinių atsiskaitymų rūmus. Procentinių įkainių didėjimas pinigų rinkoje sąlygoja didelę finansinių lėšų vertę. Finansų įstaigoms, norinčioms laiku perduoti ir panaudoti pinigines lėšas, iškilo poreikis naudotis telekomunikacijų priemonėmis. JAV bankai naudoja keturis pagrindinius telekomunikacijos tinklus duomenims apie pervedimus telegrafu perduoti: 1) FED Wire  FRS (Federal Reserve System) pervedimų sistema; 2) Bankwire  analoginė sistema, aptarnaujanti privatų sektorių; 3) CHIPS; 4) SWIFT. 1) FED Wire yra pirmoji pervedimų telegrafu sistema, sukurta JAV. Ryšių linijų sistemą valdo ESM, esančios kiekviename iš 12 rezervinių sričių. Visos ESM turi tarpusavio ryšį per centrinio kompiuterio komutatorių, esantį Kalpeperyje. Šia sistema yra perduodami 3 rūšių pranešimai: finansų įstaigų pervedimai iš rezervinių sąskaitų; valstybės VP pervedimai; FRS administracinė ir tyrimų informacija. Atsiskaitymo operacijos pervedant pinigines lėšas šia sistema vykdomos per FRS bankų-narių federalines rezervines sąskaitas. 2) Bankwire sistema aptarnauja privatų sektorių. Ją valdo vienas skaičiavimo centras, o informacija iki jos perdavimo adresatams saugoma kitame centre, į kurį ji patenka greitojo ryšio linijomis. Ši sistema teikia tokias paslaugas: patvirtina VP pirkimą ir pardavimą; pateikia VP saugojimo instrukcijas; perduoda akredityvus arba informaciją apie įvykdytą inkasavimą; siunčia ir priima bankų paštą; gauna informaciją apie klientų sąskaitų būklę; patvirtina operacijas su užsienio valiutą. 4) informacijai perduoti naudojamos arba nacionalinės ryšių sistemos, arba atskirų bankų komunikacijų tinklai, taip pat tarptautinės bankų atsiskaitymų automatizuotos sistemos. Pasaulyje plačiai žinomi įvairūs tarpbankiniai tinklai, tarp jų žinomiausias yra tarptautinis tarpbankinių finansinių atsiskaitymų telekomunikacijos tinklas SWIFT. Sistemos techninę infrastruktūrą sudaro kompiuterių centrai, esantys visame pasaulyje. Šie centrai sujungti greitojo duomenų perdavimo linijomis, kurios priklauso valstybinių, nacionalinių arba komercinių ryšių tinklams. Sistemos širdį sudaro du apdorojimo centrai, esantys Olandijoje ir JAV, kurie jungiami su automatiniais regioniniais procesoriais, esančiais dažniausia kiekvienoje iš įstojusių į SWIFT šalių. Šios sistemos privalumai yra perduodamų duomenų saugumas, didelis perduodamų duomenų greitis (dėl mažesnio tarpinių stočių skaičiaus), specialaus banko dokumentacijos standartų panaudojimas, be to šioje sistemoje nustatyta atsakomybė už pranešimų perdavimą, kas garantuoja duomenų gavimą. Be pranašumų yra ir trūkumų: didelės išlaidos norint naudotis šio tinklo paslaugomis bei didelė SWIFT vidinės organizacijos priklausomybė nuo labai sudėtingos techninės sistemos. 21.1. VARTOTOJO VIETA DUOM APDOROJIMO SIS. (21.2 MAT VERTYB APSK AUTO) Inf vart subjektas, kurio veiklai reikalinga tam tikra info. Svarbus kriterijus vertinama sistemų veikla ir jos efektyvumas, yra vartotojų poreikių tenkinimo efektyvumas, kuris savo ruožtu priklauso nuo to , kaip operatyviai vartotojui pateikiami rezultatai, kiek jie tikri, reikšmingi, vaizdūs ir pilni. Sistemos darbo efektyvumą lemia dar ir tai, kokiu būdu vartotojas gali pasiekti apdorojimo pajėgumus ir jais naudotis.jei vartotojų veikla susijusi su operatyvių duomenų įvedimu ir rezultatų analize, tai sąveikos kelyje turi būti kuo mažiau tarpininkų. Čia dirbama dialogo režimu ir tarpininko vaidmenį atlieka tik programinės priemonės. ei pradiniai duomenys surenkami centralizuotai ir palaipsniui kaupiami ir saugojami duomenų apdorojimo sistemoje, o jų apdorojimo rezultatai pateikiami vartotojams tik po kurio laiko, tai tarpininkų skaičius padidėja, nes į sąveikos procesą įtraukiamos papildomos grandys. Tarpininkai nereikalingi, ei vartotojas turi duomenų apdorojimo priemones savo darbo vietoje. Tam tikrais atvejais iškyla būtinybė keistis duomenimis su kitais objekto padaliniais ar kitais objektais. Šiuo atveju vartotojas įgyja galimybę kreiptis į kitas apdorojimo priemones, programas, tačiau tam vartotojo kompiuteris turi turėti ryšį su kitais kompiuteriais objekte ar už o ribų. Tokią galimybę suteikia konfigūracijų skaičiavimo tinklai. Vartotojai pagal kvalifikaciją skiriami: 1) profesionalūs vartotojai, 2) neprofesionalūs. ei vartotojo ir sistemos darbas vyksta per tarpininkus, vartotojui nereikia žymiai kelti kvalifikacijos, tačiau informacinės funkcijos vykdomos neoperatyviai. jei vartotojas gali tiesiogiai naudotis apdorojimo priemonėmis, aktualiais tampa jo kvalifikacijos kėlimo būdai. Šioje aplinkoje formuojasi vartotojo ir apdorojimo priemonės sąveikos principai, būdai, apribojimai, kurių visumą sudaro vartotojo interfeisą, kurį nusako tokios jo savybės: 1) galimybės, kurias interfeisas teikia vartotojui, 2) šių galimybių naudojimo paprastumas ir racionalumas. Vartotojui teikiamos interfeiso galimybės turi leisti atlikti tokias pagrindinių veiksmų grupes: 1) sankcionuotas kreipimasis į duomenis, 2) operatyvus reikiamos veiksmų ir procedūrų sekos pasirinkimas, 3) lanksti vartotojo veiksmų ir įvedamų duomenų kontrolė, kuri leidžia kiek įmanoma atmesti klaidingus vartotojo veiksmus ir klaidingus įvedamus duomenis. 21.2 MATERIALINIŲ VERTYBIŲ APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS. Tiriant materialių vertybių (turto) apskaitos sistemą reikia: 1) būtų užtikrintas duomenų patikimumas; 2) materialių vertybių apskaitos kontrolė; 3) būtų galima tobulinti pačią apskaitą, metodus, formas; 4) racionalizuoti darbuotojų darbą. Materialaus turto apskaita susideda iš daugelio apskaitos barų, kurie ir sudarytų sistemos funkcinį posistemį. Kiekvienos sistemos barą sudaro funkciniai uždaviniai, o šie realizuoja tam tikrą funkciją. Gali būti iškirti tokie funkciniai uždaviniai ar kompleksai: 1) Materialių vertybių (turto) normatyvų žinynų tvarkymas, normatyvinių failų formavimas, koregavimas.2) Materialių vertybių pajamų ir išlaidų informacinės bazės tvarkymas. 3) Materialių vertybių judėjimo apskaita. 4)Materialių vertybių paruošimo ir įsigyjimo apskaita. 5) Materialių vertybių inventorizacijos duomenų nustatymas. 6) Materialių vertybių sunaudojimo gamyboje apskaita. 7) Duomenų pateikimas pagal užklausas. Šie uždaviniai sprendžiami naudojant sąskaitas – faktūras, važtaraščius ir kt. Firminius dokumentus. Visose firmoje t.b. atsakyta į tokius klausimus: kas, kada, kiek ir kam išduoda vertybių. Apskaitoje gali būti gauti tokie rezultatiniai dokumentai: *Materialinių vertybių paruošimo ir įsigyjimo rezultatiniai dokumentai. * Materialinių vertybių esamumo ir judėjimo apskaitos dokumentai *Sunaudojimo apskaitos dokumentai *Įvairių ataskaitų ir formų mašinogramos. I gr. mašinogramos – kaip tiekėjai vykdo sutartis, turi sekti atsiskaitymo su tiekėjais procesus. Tiekėjų sutarčių vykdymo žiniaraštis, atsiskaitymo žiniaraštis ir kt II gr. mašinogramos – kontroliuoti medžiagų atsargas sandėliuose, jų išdavimą gamybai ir t.t. Materialinių vertybių gavimo žiniaraštis ir kt. Inventorizacijos palyginimo žiniaraštis. 1.Požymiai ir pagrindai – kaip rekvizitai išdėstomi antroje dalyje: pavadinimas ir kiti rekvizitai. Rekvizitai – pagrindai pradiniai, o už jų apskaičiuojamieji, t.y prekės kiekis kaina, vertė arba suma. 2.Rezultatinių formų projektavimas – apskaičiuojama visų rekvizitų suma, kokie bus rezultatiniai rodikliai ir dokumentai, jų struktūra (mašinogramų, videogramų, formų sąrašas) 3.Pavadinimų ir kodų ar identifikatorių suteikimas, periodiškumo nustatymas, paskirtis, naudojimo vieta ir vartotojai. Mašinogramos naudojamos ir kt. Valdymo grandyse, todėl eskizai turi būti derinami ir su jais. 4.Formų sudarymo šaltinių nustatymai (įstatymai) 5.Rezultatinių formų technologinių procesų schemų sudarymas 6.Formų derinimas, koregavimas, tvirtinimas III gr. mašinogramos – apskaityti ir kontroliuoti medžiagų iždavimą iš sandėlių bei naudojimą. Išdavimo gamybos padaliniams žiniaraštis, sunaudotų medžiagų paskirstymas pagal kryptis ir kt. IV gr. įv. Ataskaitos formų sudarymas. PVZ: Materialinių vertybių judėjimo apskaita: Tikslas paskirtis – gauti operatyvinius duomenis apie medžiagų gavimą, išdavimą, likučius tam tikram laikui. Periodiškumas – sprendžiamas sukaupus visus pirminius dokumentus; operatyvi apskaita vykdoma iškart. Korekcija – likučiai koreguojami iškart gavus informaciją. Kokie dokumentai naudojami – sandėlių apskaitos kortelės, likučių, medžiagų gavimo ar pardavimo duomenys. Rezultatiniai rodikliai – medžiagų likučių, tam tikrai datai suma; pajamų suma; išlaidų suma, medžiagų likutinis kiekis tam tikrai datai, bendra pajamų suma; bendra išlaidų suma, bendra taros suma Pradiniai rodikliai medžiagos gautas kiekis, kaina, likutis išduotas kiekis. Apskaičiuojamieji rodikliai: i-tos medžiagų bendras kiekis, vertė ir t.t. Failai: 1)medžiagos klasifikatorius, kuriame gali pavadinimas (PAV), medžiagų grupė (MG), medž kodas (KODAS), matavimo vnt. (MV), balanso sąskaita (BSAS), kaina (KAINA) ir kt rekvizitai. 2)medžiagų pajamos – medžiagos kodas, materialiai atsakingas asmuo (MASM), dokumento nr (DOKNR), data (DATA), tiekėjo – gavėjo kodas (TGK), balansinė sąsk, kiekis (KIEKIS), kaina(KAINA), pajamų orderio nr ir operacija. 3) medžiagos išlaidų failas, 4 )medžiagos likučių failas – medžiagos kodas, materiasl atsakingas asmuo, data kiekis, 5) medžiagų grupės (gr pavadinimas ir kodas), 6) įmonių klasifikatorius (teikėjo, gavėjo kodas, požymis, teik ir gavėjo pavadinimai, banko pav, banko kodas, adresas, sąsk 1 ir 2). Sprendžiant materl. vertybių apskaitos uždavinius iš pirminių dokumentų formuotini kintamos informacijos failai, kuriuose turi būti visi materialines vertybes charekterizuojantys požymiai. Pagr užd keliami mater. vertybių apskaitai: Pateikti info apie konkrečių mater vertybių likutį; pateikti duomenis apie konkrečių medžiagų gavimą , judėjimą per ataskaitinį laikotarpį. Informacija skiriama apskaitos, komercijos ir kt sričių darbuotojams. Pirminiai duomenys imami iš mater vertybių judėjimo pirminių dokumentų. Pastovios info failai formuojami normatyvai, žinynai, kurie uždavinio metu nuolat koreguojami. Pirmą kartą sprendžiant uždavinį, naudojamos sandėlių apskaitos kortelės, likučių ir inventorizacijos dokumentų duomenys. Sprendžiant šį uždavinį, formuojami likučių bei pajamų, išlaidų failai. Jie turi būti koreguojami programiškai. Esant sistemos sutrikimui, gali būti kaupiami pajamų ir išlaidų dokumentai. Pateikiami tokie rezultatiniai rodikliai: medž likutis mėnesio pradžioje; pajamų suma; išlaidų suma; medž likutis mėn pabaigai (natūra, prekių suma , verte, taros suma); bendra medžiagos likučio mėnesio pradžiai suma; bendra pajamų suma; bendra išlaidų suma. Pradiniai rodikliai: medžiagos kaina, medžiagų likutinis kiekis, išduotas medžiagų kiekis, gautų medžiagų kiekis. 20.1. INF PROCESO ORGANIZAVIMAS (20.2 IŠORINĖ INF, NAUD IS) Valdymo sprendimų darymas yra informacinis procesas. Visi jo etapai, pradedant tikslų apibrėžimu ir baigiant vykdomų sprendimų kontrole bei jų pasekmių įvertinimu, remiasi inform. ir yra susiję su jos apdorojimu. Nagrinėjant inform., duomenų, žinių organ. (gavimą, vaizdavimą, apdorojimą, saugojimą, perdavimą, naudojimą) valdymo objekte, didž. dėmesys skiriamas tradiciniams inform. srautams, planinei, normatyvinei, apskaitos ir analizės inform. Labai svarbios yra tokios informacinės problemos, kaip racionalių inform. srautų formavimas, pagrįstų inform. poreikių nustatymas, efektyvus inform. išteklių naudojimas. 20.2 IŠORINĖ INF IR JOS NAUDOJIMAS IS Įmonės prognozuojamos veiklos sprendimams naudojama joje kaupiama pačios įmonės techninė, ekonominė ir kita informacija – tai vidinė inf. Be jos, vis svarbesnė darosi informacija apie realizacijos rinkas, jų poreikius ir galimybes – tai išorinė inf. Jai gauti reikia papildomų pastangų bei sąnaudų. Pirmiausia tai oficiali informacija, kurią rengia ir pateikia valdžios institucijos. Tai įstatymai, poįstatyminiai aktai, potvarkiai ir kita direktyvinė informacija, kuri leidžiama įprastu spausdintu pavidalu arba pateikiama kompiuterinio ryšio kanalais. Lietuvoje tokia info gali būti gaunama per kompiuterinius tinklus. Tą info valdymo objektams reikia rankioti iš įvairiausių šaltinių, kartais kaupti, o prieš priimant sprendimus dar pakankamai apdoroti. Iš viso to matome, kad kiekvieną organizaciją galima įsivaizduoti apsuptą inf srautų, ateinančių iš išorės (aplinkos). Ją sudaro valstybės valdymo, ūkinės, finansinės įstaigos, visuomeninės organizacijos, ryšių, transporto ir kitų paslaugų įm, rinkos infrastruktūra. Iš tų srautų reikia išrinkti informaciją, padedančią daryti geriausius valdymo sprendimus. Savo ruožtu organizacija išorinei aplinkai teikia info apie savo veiklą ir papildo bendruosius išorinius info srautus. 22.1 KOMPIUTERINĖS INF APDOROJIMO TECHL SĄVOKA. (22.2 SK TECH NAUD ORG. FORM) Anksčiau technologijos sąvoka buvo siejama vien su gamybine veikla. Tačiau pastaraisiais metais jos vartojimo sritys vis labiau išplečiamos. Neretai, technologiniu vadinamas kiekvienas procesas, kuriam vykdyti reikalinga tam tikrų priemonių, žinių, įgūdžių arba meistriškumo. Tokie yra ir visi kompiuterinės informacijos apdorojimo skaičiavimo mašinomis (SM) procesai. Kompiuterinės informacijos apdorojimo technologija – tai seka veiksmų, kuriuos atliekant iš anksto nustatyta eile realizuojamos konkrečios kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos. Tie veiksmai jungiami į grupes – technologinio proceso operacijas. Šios operacijos, kurias trumpiau galima vadinti technologinėmis operacijomis, yra pagrindiniai technologijos elementai. Jos gali skirtis sudėtingumu, turiniu, vaidmeniu bendrame kompiuterinės informacijos apdorojimo procese, atlikimo būdais ir pan. Kompiuterinės informacijos apdorojimo SM technologinės operacijos susideda iš kelių paprastų operacijų, pavyzdžiui, duomenų įvedimo, aritmetinių skaičiavimo ir rezultatų skaitymo operacijų, o skaičiavimų operacija – iš visų aritmetinių operacijų ir pan. Todėl šios operacijos yra sudėtinės. Valdomojo objekto pirminiai normatyvų, žinynų, apskaitos ir kiti duomenys rašomi popieriuje; taip sudaromas pirminis dokumentas. Naudojant skaičiavimo techniką, tie duomenys įrašomi į mašinines laikmenas, t.y. sudaromi duomenų failai (masyvai), ir poto apdorojami. Formuojant dokumentą ar failą, duomenys į laikmeną gali būti įrašomi nepertvarkyti, gali būti papildomai redaguojami ar kitaip apdorojami. Bendru atveju visą rezultatinių duomenų formavimo procesą galima laikyti duomenų judėjimu laikmenomis nuo duomenų šaltinio iki vartotojo. Duomenys iš vienos laikmenos į kitą perrašomi tik įrašymo operacija arba dar papildomai atlikus redagavimo, aritmetines, logines ir kitas duomenų apdorojimo operacijas. Operacijos atliekamos su duomenimis arba jų laikmenomis. Technologinio proceso operacijos apima duomenų apdorojimo operacijas, taip pat operacijas, kurios atliekamos paruošiant duomenis apdoroti ir baigus juos apdoroti. Apdorojant duomenis skaičiavimo mašinomis, kiekvienoje operacijoje gali atsirasti klaidų. Klaidas gali padaryti su mašinomis dirbantys operatoriai, pačios mašinos, jų gali būti darbo programose, programinėje ir kitoje dokumentacijoje. Klaidos ieškomos kontroliuojant apdorojimo procesų rezultatus, kol dar neatlikta apdorojimo operacija arba ją atlikus, t.y. atliekant atskirą kontrolės operaciją. 22.2 SKAIČIAVIMO TECHNIKOS NAUDOJIMO ORG. FORMOS Skaičiavimo technikos naudojimo formos savo vystymosi eigoje įgavo daug pavidalų pvz. įprastinis skaičiavimo centras, vietinis skaičiavimo centras, automatizuotos darbo vietos. Visa tai gali būti laikoma paskirstyta duomenų apdorojimo sistema. Pagal atliekamas funkcijas ir vartotojo aptarnavimo pobūdį, išskiriamos tokios organizacinės formos: 1. Skaičiavimo centras 2. Grupinis skaičiavimo centras 3. Kompiuterių tinklas 4. Automatizuota darbo vieta. 1. skaičiavimo centras – tai seniausia ir labiausiai paplitusi 2-os ir 3-os kartos kompiuterių naudojimo laikotarpiu organizacinė forma. SC buvo kuriami stambiose įm ir org, kuriose veikė ar kūrėsi įvairios automatizuotos valdymo sistemos. Buvo vykdomi stambūs mokslinės ar ūkinės inf apdorojimo darbai. SC kaip atskiro padalinio kūrimą įtakojo būtinybė išdėstyti skaičiavimo techniką bei sudaryti darbo sąl aptarnaujančiam personalui. Ind SC veiklai būdinga 1) inf apdorojimo centralizacija, apdorojimo pajėgumų koncentravimas viename padalinyje 2) išimtinai vidinių įm ar įstaigos vartotojų aptarnavimas. Greta SC kurį laiką veikė ir tokios org formos, kaip mašininio skaičiavimo skaičiavimo stotys, biurai, naudojantys perforancinę ir klavišinę sk techniką. Ilgainiui plečiantis SC funkcijoms ir daugėjant vartotojų, šių padalinių veikla buvo nutraukta, o jų funkcijos perduotos SC. 2. Grupinis SC - tai skaičiavimo centras, kurį kolektyviai naudoja kelios įm ar įstaigos, susijungusios į vartotojų grupę teritoriniu ar šakiniu principu. Jie kuriami ten, kur 2 ar daugiau įm netikslinga turėti savus SC dėl nedidelės info apdorojimo darbų apimties. 3. Kolektyvinio naudojimo SC – tai didelė info apdorojimo įm, aprūpinanti skaičiavimo technikos kompleksu, duomenų perdavimo priemonėmis iš vartotojų tinklų, abonentai gali kolektyviai naudotis šio centro pajėgumais, programine įranga ir informacijos fondais. KNC sąlygomis info apdorojimas įgauna pramoninį pobūdį. 4. Kompiuterių tinklas – tai tarpusavyje susietų kompiuterių ir ryšio priemonių kompleksas, kurio vartotojams yra prieinami tinklo techniniai, programiniai ir informaciniai ištekliai. Tinklas turi turėti ne mažiau kaip 2 kompiuterius, ryšių sistemą ir specialią programinę įrangą, kuri valdo tinklo komponentų sąveiką. Kompiuterių tinklas priklauso aukštesnei skaičiuojančių sistemų architektūros pakopai, palyginti su pavieniu kompiuteriu. Svarbiausias kompiuterių tinklo privalumas – teikiama abonentams galimybė kolektyviai naudotis tinklo techniniais, programiniais ir informaciniais pajėgumais. Tinklą apibrėžia jame esantys pajėgumai bei vartotojų skaičius, taip pat vartotojų topologija, priemonės ir metodai. Pagal ryšių hierarchiją tinklai gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuotų tinklų pajėgumus valdo 1 centrinis kompiuteris. Decentralizuoto tinklo mazgai veikia nepriklausomai ir lygiomis teisėmis. Egzistuoja mišrūs tinklai, kurių valdymas gali būti laikinai centralizuojamas. Pagal paplitusius ryšių topologijos tipus tinklai skirstomi į 1) magistralinius 2) žiedinius 3) radialinius 4) hierarchinius ir 5) sudarytus pagal principą “kiekvienas su kiekvienu”. Žvaigždinis tinklas - tai vienas labiausiai paplitusių tinklo konfigūracijų. Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jei jo darbas dėl kokių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklo mazgai tiesiogiai tarpusavy nesujungti. Magistralinis tinklas – dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungti viena magistrale. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethnet. Tokio tinklo privalumas yra tas, kad kompiuteriai jame yra lygiateisiai ir nepriklauso vienas nuo kito, todėl sugedus bet kuriam iš jų, bendras tinklo darbas nenukenčia. 23.1 TECHNOLOGINĖS OP, JŲ TURINYS. (3.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DRB IS) Veiksmų, atliekamų su duomenimis nustatyta tvarka nuo pradinių duomenų atsiradimo iki rezultatų perdavimo vartotojui, aibė vadinama informacijos apdorojimo technologiniu procesu. Šis procesas susideda iš atskirų technologinių operacijų. Techn operacija-tam tikrų informacijos apdorojimo veiksmų kompleksas, vykdomas vienoje darbo vietoje. Operacijos gali būti: duomenų rinkimo, perdavimo, saugojimo, paieškos, apdorojimo ir kontrolės. Pagal automatizavimo lygį operacijos skirstomos į rankines (atliekamas nenaudojant techninių priemonių), automatizuotas (atliekamas techninėmis priemonėmis, tačiau pats apdorojomas valdomas rankiniu būdu), automatines (vykdomos praktiškai nedalyvaujant žmogui). Technologinės apdorojimo operacijos sujungiamos į procedūras, t.y., nuoseklių operacijų grupes, kurias įvykdžius duomenys įgyja tam tikrą baigtinę pateikimo formą (pradinio dokumento, failo magnetiniame diske ir t.t.). Įmonėje ar įstaigoje renkama ir registruojama informacija, atspindinti jos ūkinę veiklą. Nuo operatyvaus ir tikslaus pradinės informacijos surinkimo priklauso ūkinio objekto veiklos efektyvumas. Informacijos rinkimas ir registravimas, kuriems tenka nemaža dalis informacijos apdorojimo sąnaudų, gali būti atliekamas įv būdais, pasižyminčiais skirtingu automatizavimo lygiu: 1) rankiniu arba mechanizuotu; info renka ir registruoja žmogus, naudodamasis paprasčiausiais prietaisais: skaitikliais, svarstyklėmis, matavimo tara ir kt. Info ranka užrašoma pirminiuose dokumentuose; 2) automatizuotu, kai naudojami dokumentų skaitymo įrenginiai, programuojami duomenų skaitymo automatai, gamybos registravimo įrenginiai, formuojantys pirminius dokumentus ir kartu įrašantys info į mašinines laikmenas; tai tieisoginis info įvedimas terminaliniais įrenginiais į kompiuterį iš darbo vietų; 3) automatiniu, kai info renkama, registruojama ir perduodama nedalyvaujant žmogui ir naudojant įvairius daviklius, skaitiklius, automatinio ryšio linijas; šiuo būdu naudojamasi sistemose, apdorojančiose info realaus laiko režimu (dažniausiai valdančiose technologinių gamybos procesų eigą). Kai reikai perduoti didelį kiekį info, užfix –ą dokumentuose ar mašininėse laikmenose, info tarp vartotojų ir skaičiavimo technikos kanalų perduodama ryšių kanalais, t.p. paštu, kurjeriais. Kai kurių rūšių info prieš apdorojimą tam tikrą laiką saugoma. Pirmiausia tai pasakytina apie nevienkartinio naudojimo info. Info apdodrojimo proc. yra pagr IATP grandis. Apdorojimo procedūra apima info įvedimą ir išvedimą iš kompiuterio, aritmetines ir logines operacijas su duomenimis pagal programinės įrangos algoritmus, taip pat tokias tarnybines operacijas kaip duomenų rūšiavimas, grupavimas, kopijavimas sistemos atmintyje, duomenų bazės aktualios būsenos palaikymas. Galutinis apdorojimo procedūrosrezultatas-vartotojui reikalinga rezultatinė info, pateikta patogiu naudoti pavidalu. Tradicinis IATP skirstomas į tokius etapus: 1) pradinis-pirminių duomenų rinkimas, registravimas ir perdavimas toliau apdoroti; rezultatas-tai pirminiai dokumentai ar mašininės info laikmenos, į kurias info įrašyta jos atsiradimo veitose; 2) parengiamasis- duomenų priėmimas apdorojimo vietoje, patikrinimas ir paruošimas apdoroti, rezulatas-įrašyta laikmenose ir patikrinta pirminė info, kuir gali būti apdorojama.; 3) pagrindinis- info apdorojimas kompiuteriu ir vartotojams reikalingų funkcinių uždavinių sprendimo rezultatų gavimas; 4) baigiamasis- info perdavimas vartotojams ir jos naudojimas valdymui. Info neikeičia turinio ir pavidalo, tačiau remiantis ja priimami reikalingi valdymo sprendimai. Apdorojimo technologija pasirenkama įvertinus ją pagal vartotojui aktualias charakteristikas: 1)techninės galimybės (apdorojimo našumas); 2)info apdorojimo patikimumas ir rezultatų tikrumas; 3) info apdorojimo sąnaudos. Vystantis info apdorojimo technologijai, keičiasi ir kontrolės operacijų turinys. Technologiniuose procesuose, kurių pagrindas –trečios kartos skaičiavimo technika, info kelias nuo jos atsiradimo iki pateikmo kompiuteriui pasižymėjo dideliu rankinių operacijų skaičiumi. Tai sąlygojo ir kontrolės opercijų turinį: buvo vykdomos tokios kontrolės operacijos kaip vizuali kontrolė, kontrolinių sumų apskaičiavimas, pakartotinis rankinis info įrašymas ir tt. Apdorojimo technologijoms, pagrįstoms apdorojimų pajėgumų decentralizacija ir technikos priartinimu prie vartotojo, reikia ir specifinių kontrolės metodų. Esant tokioms technologijoms, info apdorojimo kontrolė atliekama daugiausia programiniais metodais, kurių pagrindas yra įvairios loginės duomenų priklausomybės. Kontrolės metodai:1)įrašo ir atskiro duomens formato kontrolė; 2)ribinių duomens reikšmių kontrolė; 3)semantinė(prasmės) kontrolė; 4)kontrolė, naudojant informacinę bazę; 5)kombinuoti metodai. Įrašo ir atskiro duomens formato kontrolė g. b. atliekama nurodžius pastovų įrašo ar duomens ilgį ir tipą (aritmetinis, tekstinis, alfabetinis ir tt).Įvedant datą pagal šabloną (metai, mėnuo, diena), g. patikrinti tokias sąlygas: ar bendras duomens ilgis lygus 8 ženklams; ar duomuo sudarytas iš 2 skaitmenų, taško, 2 skaitmenų, taško ir dar 2 skaitmenų. Trūkumas: nekontroliuojamos atskiro ženklo reikšmės, t.y. 89,03,15 ir99,03,15 formato požiūriu teisingos. Ribinių duomens reikšmių kontrolė g. b.derinama su formato kontrole., kai kitokio tipo loginė duomenų priklausomybė yra nepakankama kontrolės operacijai atlikti. Tam pasinaudojama ta aplinkybe, kad kai kurių duomenų realios reikšmės negali būti didesnės už ribines. Pvz., paros valanda negali viršyti 23. Trūkumas: neaptinkama klaidingų duomenų, kurių reikšmės lieka leidžiamų reikšmių diapazone. Semantinė(prasmės) kontrolė efektyvi tik tada, kai duomens turinys gali įgyti tik kelias fix-tas reikšmes . Tokiu atveju tikrinama ar duomuo atitinka kurią nors iš reikšmių. Kontrolė, naudojant informacinę bazę. Efektyviausias būdas. Esmė ta, kad įvedamas įrašas ar jo segmentas susiejamas su analogišku duomenų elementu info bazėje. Nustačius, kad įvedami ir saugomi duomenų elementai atitinka, laikoma, kad įvedama info teisinga. Šis metodas g.b. naudojamas tik sistemose, kurių programinė įranga efektyviai atlieka paiešką. 23.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DARBAS INFORMACINĖJE SISTEMOJE. Galima išskirti dvi informacinių sistemų taikymo koncepcijas: 1) informacija (duomenys) kaupiama, apdorojama ir vartotojui teikiami reikalingi jo veiklai informaciniai pranešimai iš anksto reglamentuota tvarka, t.y vartotojas jam reikalingą informaciją gauna tiesiogiai pats nedalyvaudamas jos formavimo procese; 2) vartotojas jam reikalingą informaciją iš informacinės sistemos pasiima pats, ir tai jis daro aktyviai veikdamas jos formavimo procesus, t.y vartotojas gali su sistema bendrauti keisdamasis tarpiniais rezultatais nurodymais ir kita informacija, ir taip gali daryti ne vieną kartą. 1) koncepcija paprastai realizuojama tokiose duomenų apdorojimo sistemose, kai naudojamasi specializuotų mašininio (kompiuterizuoto) skaičiavimo įmonių, kuriose kompiuteriai eksplotuojami centralizuotai, paslaugomis. Tokių skaičiavimų pagrindinės technologinės operacijos yra: pirminės informacijos rinkimas, jos įrašymas į mašinines laikmenas ir įrašymo teisingumo patikrinimas; informacijos kaupimas ir laikymas (tvarkymas) sistemos atmintyje; rezultatams gauti reikalingos informacijos komplektavimas, grupavimas rūšiavimas ir apdorojimas; ataskaitų formavimas ir išvedimas. Tai paprastai daroma pagal iš anksto parengtus grafikus, taikant paketinio informacijos apdorojimo technologijas. 2) koncepcija siejasi su informacinių sistemų personalizavimu bei dialoginėmis technologijomis, o kartu ir su personalinėmis informacinėmis sistemomis. Konkrečiam valdymo personalui skirtos (personalinės) informacinės sistemos gali būti kuriamos atskiroms valdymo funkcijoms, jų dalims ar procedūroms, taip pat gali apimti kelias iš jų. Jos gali būti aktyviai taikomos priimant sprendimus. Be to tokios informacinės sistemos yra patogios personalinės informacinės kaupyklės, kuriose laikomi įvairūs įsakymai, nutarimai, priminimai apie tai, ką reikia daryti, padarytų darbų aprašai, kasdieninei veiklai reikalingos normatyvų ir kitos lentelės, organizacijų, su kuriomis palaikomi komerciniai ir kitokie ryšiai, adresai, telefonai, klientų charakteristikos ir pan. Dialoginės technologijos esmę sudaro tai, kad kiekvienas vartotojas tiesiogiai dirba su personaliniais kompiuteriais, keisdamasis su jais nurodymais ir informacija. Tiesa, patys kompiuteriai gali būti nuolatinių ar komutuojamų ryšių kanalais sujungti į tinklus. Tačiau tai jau tinklų problemos, kurios nelemia esminių dialogo organizavimo klausimų . Naudojantis tokiais tinklais, rengiamos kompiuterizuotos darbo vietos (KDV), o dalis informacijos laikoma viename (valdančiojo asmens) kompiuteryje (duomenų bazėje), o dalis – kitame, t.y. vienas vartotojas gali naudotis keliomis kitomis sistemomis. Tada jau galima nagrinėti išskirstytąsias sistemas. Vartotojui reikalingos informacijos gavimo formavimo procese dialoginė technologija gali būti daug kuo panaši į paketinę: taip pat reikai įrašinėti, laikyti, perdirbinėti ir kitaip tvarkyti informacinius pranešimus ir sistemos atmintyje laikomą informaciją (duomenų bazes), ieškoti reikiamų duomenų ir pan. Tačiau atsiranda ir naujos – žmogaus (valdančio asmens) tiesioginio keitimosi informacija ir nurodymais veikti (komandomis) su kompiuteriu ( informacinėmis sistemomis) – procedūros. Tai realizuojama informacijos vartotojui (žmogui) tiesiogiai sąveikaujant su informacine sistema (kompiuteriu). Informacinių sistemų ir vartotojų dialoginė sąveika Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, dialoginis bendravimas) – tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant realizuoti tam tikrus tikslus (gauti norimą informaciją). Pagal naudojamas struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones gali būti abstraktus (bendras) ir konkretus lygis. Abstrakčiai nusakant dialogą, išryškinamos tik pagrindinės dialoginio bendravimo skiriamosios savybės, aprašomi veikmai ir reakcijos į juos, taip pat sąveika, atsiželgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio veiksmų parinkimo galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo vienareikšmiškumą. Būdingesni kompiuterio veiksmai yra: konkretūs atsakymai į užklausas; pasirenkamųjų uždavinių alternatyvų siūlymas, užklausa laisvai išrinkti ir uždaviniui specifikuoti, kai reikia atsakymo, pateikiamo atsižvelgiant į sintaksinius apribojimus. Dialogas konkretizuojamas apbūdinant dialoginio bendravimo pranešimus ir priemones. Tam svarbūs yra pateikiamų pranešimų elementai (abėcėlės ir žodynai), jų struktūra (vidiniai ir išoriniai formatai) bei pats pranešimo turinys. Vidinis formatas nustato įeinančio pranešimo sintaksę (ilgio ribojimus, atskyrėjų naudojimo taisykles, pranešimo elementų specifikavimo tvarką ir pan.) o išorinis – pranešimo išdėstymą, jo eilučių pateikimą ekrane. Dialogo priemons susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių programų rengimu (išrinkimu). Suderinamumas gali būti fizinis, sintaksinis ir semantinis. Fizinis suderinamumas reiškiasi naudojamų kompiuterių ir jų dalių tarpusavio pakeičiamumu, klaviatūrų suderintumu (vienodu klavišų išdėstymu, vienodų funkcijų priskyrimu tiems patiems pagalbiniams klavišams ir pan.) Sintaksinis suderinamumas susijęs su vienodų arba vienareikšmiškai susietų elementų ir veiksmų aprašymo kalbų vartojimu, suvienodinta elementų pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumu ir pan. Semantinis suderinamumas skirtas pačiai dialogo partnerių pateikiamai informacijai ir pirmiausia tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti. Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų įvykdant konkrečias informacinės sistemos funkcijas, sekas. Kiekvienas atskiras dialoginis pasikeitimas, kaip elementarus dialogo žingsnis, apima šias fazes: įeinančio pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompiuterio analizę. 24.1 KOMPO NAUDOJIMO REŽIMAI. (24.2 IS SAMPRATA) Režimas nustatomas toks, kad kompiuteris būtų naudojamas efektyviai. Režimai: 1)vienprograminis; 2)daugiaprograminis-paketinis; 3)paskirstyto laiko; 4)dialogo; 5)realaus laiko. Dirbant vienprograminiu režimu, kompiuterio pajėgumai skirti vienai programai vykdyti. Kompiuteris dirba tiesioginio apdorojimo režimu. Šis režimas neefektyvus, ypač didelėse mašinose. Vartotojo reakcijos greitis yra per didelis. Daugiaprograminis - paketinis režimas paplitęs didesnio galingumo ESM. Šio režimo sąlygomis lygiagrečiai vykdomų programų aibė nurodoma užduočių pakete. Paketo programų darbą valdo operacinė sistema. Paskirstyto laiko režimas yra tada, kai tam tikras vartotojų skaičius turi nuolatinį lygiagretų ryšį su skaičiavimo mašina. Šis ryšys palaikomas per terminalus, sprendžiant kelių vartotojų uždavinius vienu metu. Jų programos vykdomos nuoseklumu, kurį valdo operacinė sistema. Kiekvienas vartotojas užduočiai vykdyti gauna mašininio laiko intervalą. Dialogo režimas pagrįstas kompiuterio ir vartotojo sąveika apdorojimo proceso metu. Dialogui palaikyti reikia terminalinio įrenginio (klaviatūros, displėjaus) ir specialios sisteminės programinės įrangos. Vartotojas gali daryti tiesioginę įtaką apdorojimo procesui. Dialogas gali vykti įvairiomis formomis. Paplitusios dialogo formos: meniu, klausimai-atsakymai, šablonas, piktogramos. Realaus laiko režimu kompiuteris valdo kokio nors objekto ar technologinio proceso darbą. Svarbiausia šiame procese-tam tikrų parametrų kontrolė, o jiems nukrypus nuo normų-operatyvus gautos informacijos apdorojimas. Kompiuteris, dirbantis realaus laiko režimu, pasižymi greita reakcija į objekto pokyčius. Jis nuolat fiksuoja ir seka objekto būklę, yra pasirengęs ją apdoroti, ir dėl tokio greito reagavimo užtikrinamas sprendimų operatyvumas. 24.2 INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAMPRATA. Sistema-tai tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma. Sistemoje svarbūs yra jos elementai ir santykiai tarp jų bei jų grupių (sistemos poaibių). Sistemas galima rasti gamtoje arba sukurti, todėl skiriamos natūralios ir dirbtinės sistemos. Dirbtinės sukuriamos tam tikrais tikslais, pvz., gamybai valdyti, atskiroms valdymo funkcijoms atlikti. Sistema turi savo struktūrą, kurią lemia išskiriamų elementų ir posistemių turinys, ryšiai tarp jų. Dirbtinių sistemų bruožai: 1) objektai, kurie sudaro sistemą, imami kaip vieninga tarpusavy susietų elementų visuma; 2) sistema sudaro ypatingą vienovę su ja supančia aplinka; jei bent vienas sistemos elementas turi ryšį su aplinka-ji yra atvira aplinka; jei ne-uždara.; 3) sistema g.b. kitos (aukštesnės eilės) sistemos elementu ar posistemiu. Tada imama nagrinėti sistemų hierarchija; 4) didelę grupę sudaro sistemos, kurių elementai yra tam tikru būdu sutvarkyta info ir jos apdorojimo priemonės (arba informaciniai ryšiai); tai informacinės sistemos; šioms sistemoms tinka visi paprastų sistemų bruožai, tačiau jos turi ir tik joms būdingų bruožų. Pati IS sąvoka pirmiausia susijusi su konkretaus žmogaus veikla, kuriai reikalinga informacija. Info reikia surinkti, po to ji laikoma informacijos laikymo terpėje-informacijos laikmenoje. Info į ją rašoma susitarta kalba, tam tikru būdu ir laikoma struktūrizuota. Plačiausiai naudojamos info laikmenos-popierius, užrašų knygelės. Info, esanti laikmenoje, g.b. koreguojama, atnaujinama, ištrinama nebereikalinga. Enciklopedijos-tai stacionarios bendro naudojimo info sistemos. Analogiška info sistema yra žodynai ir žinynai. Info paieškos greitumu patogios kartotekos, kuriose info išdėstoma vienoda iš anksto nusistatyta tvarka tam tikros formos kortelėse. Kartotekos plačiai naudojamos žaliavų ar kt materialinių vertybių apskaitai sandėliuose ir prekybos bazėse bei buhalterijose. Įvairiems darbams organizacijoje vykdyti reikia rinkti , laikyti ir apdoroti daug info, o tam sugaištama daug laiko.Pats darbas su info daugeliu atveju techninio pobūdžio, todėl nesunkiai kompiuterizuojamas. Tai daroma kuriant info apdorojimo sistemas. D(duomenų)AS skiriama tam tkros paskirties tam tikros paskirties duomenų (įvesties, apdorojimo, laikymo ir kt)funkcijoms (procedūroms). Bene paprasčiausios ir labiausiai paplitusios yra apskaitos duomenų apdorojimo sistemos.Dažniausiai kompiuterizuojamas iš darbo barų yra apmokėjimo už darbą apskaita. Valdymo sprendimams priimti kuriamos sprendimų informacinės sistemos(spredimų priėmimo, spredimų priėmimo proceso informacinio palaikymo, informacinnio aprūpinimo). . Dažniausiai kuriama abėcėlinė (pagal abėcėlę), dalykinė (pagal dalyką), sisteminė (pagal žinių sritis). Taigi, nagrinėjant IS, kalbama apie: 1) informaciją (info visumą), skirtą tam tikro organizacinio vieneto (įm) ar atskirų asmenų vykdomoms procedūroms, kt. funkcijoms; 2) info laikmenas ir jose laikomos (formuojamos bei tvarkomos) info visumą (duomenų bazes); 3) info apdorojimo procedūras, procesus ir jų realizavimo technologijas. TO (tech. operacijos)– tai tam tikrų info apdorojimo veiksmų kompleksas, vykdomas vienoje darbo vietoje. IATP (info apdor tech procesas) – veiksmų aibė, atliekama mechanizuotai,nustatyta tvarka realizuojama konkrečios kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos. 25.1 PAKETO DUOMENŲ APDOROJIMO REŽIMAS. (25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA VISUOMENEI) Valdymo uždavinių sprendimas g.b. atliekamas įvairiuose komp. panaudojimo režimuose (monoprograminiame arba multiprograminiame) ir įvairiuose santykio kompiuteris-naudotojas režimuose (paketiniame, realaus laiko ir dialogo). Konkretūs režimai parenkami priklausomai nuo uždavinių ypatumų, naudojamos komp. technikos ir programinės įrangos. Paketinis režimas charakteringas tuo, kad duomenų apdorojimas atliekamas, kai sukauptas t.t duomenų kiekis ir atėjo tų duom. apdorojimo laikas pgl iš anksto sudarytą tvarkaraštį. Naudotojas neturi galimybiį reguliuoti duom. apdorojimo procesą, todėl t.b. sudaryti detalūs ir tikslūs mat. modeliai ir algoritmai, kas praktiškai neįmanoma. Dirbdamas paketiniu režimu, var-jas įveda užklausą arba jų seką. Kiekviena užklausa spausdinama tokiu pavidalu, kokiu buvo įvesta. Aptikus klaidą, sistema išveda pranešimą ir perreina prie kitos apklausos apdorojimo. Jei apklausa korektiška, po jos teksto spausdinamas atsakymas. Paketinio režimo privalumas tame, kad galima iš karto įvesti kelias užklausas (uždavinių paketą) ir nuosekliai jas išspręsti be operatoriaus. Paketinis apdorojimas automatizuoja operatoriaus darbą, o kartu sprendžiant paketo vieną uždavinį ir įvedant kitą, iš dalies suderinamas lietaeigių ir greitaeigių ESM įtaisų darbas ir kartu padidinamas ESM darbo našumas. 25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA VISUOMENEI. Žmogus būdamas valdymo objektu savo darbe naudojasi įv. techn. priemonėmis, padedančiomis geriau atlikti jam pavestas f-jas. Tokios priemonės yra kompiuteriai, kuriais dirba gamybos, paslaugų ir kt. sričių specialistai. Vieniems kompai - tik tokios techn. priemonės, kuriomis atliekamos aritmetinės bei kai kurios duomenų apdorojimo ir tvarkymo operacijos. Kitiems - jie yra duomenų kaupyklės ir priemonės, kuriomis galima automatizuotai atlikti sudėtingus matemat., ekonom ir kitus darbui imnlius skaičiavimus. Jie kompą naudoja kaip papildomą atmintį, kurioje laiko reikalingą normatyvų, žinių ir kt. info, kurią galima greitai rasti. Tretiems - tai intelektualios priemonės, kuriomis naudojantys galima analizuoti ir vertinti valdant susidariusias situacijas, kurios reikalauja greitų ir sudėtingų skaičiavimų; vertinti ir lyginti tarpusavyje sprendimų alternatyvas ir pan. Kompiuterinės techn. panaudojimas yra susijęs su naujausiomis techn., garantuojančiomis aktyvią žmonių sąveiką su kompais, greitą ir patikimą valdymo personalo aprūpinimą reikalinga jo veiklai info. Tai daroma panaudojant kompus, turinčius talpius atminties įrenginius ir greitaeigius skaičiavimus. Informacinių sistemų koncepcija mūsuose formuojama jau keli dešimtmečiai. Aktyviausiai buvo dirbama kuriant automatizuotas valdymo sistemas (AVS)., kurios garantavo efektyvų valdomo objekto funkcionavimą, ir kuriuose info reikalinga valdymo funkcionavimui renkama ir apdorojama naudojant automatizacijos priemones ir skaičiavimo techniką. Didžiąją įdegtų AVS dalį sudarė tos, kurios buvo skirtos įmonių veiklos planavimui ir apskaitos kompiuterizavimui. Dabartiniu metu informacinės sistemos ir technologijos naudojamos visose veiklos srityse. IS padeda: rasti racionalius valdymo uždavinių sprendimo variantus; išlaisvinti darbuotojus nuo techn. rutininio darbo - automatizuoti kai kuriuos proc.; gauti patikimą savalaikę info; racionalizuoti info apdorojimą; tobulinti info srautus; mažinti produkcijos savikainą; surasti ir įvertinti naujas prekių rinkas; parinkti tiekėjus bei racionalius prekių pervežimo maršrutus; spręsti optimizavimo uždavinius. 3.1 EK INF SAMPRATA, JOS STRUKTŪRA (3.2. DB struktūrai keliami reikalv) Pgl. grynąją informacijos teoriją pranešimas, kurį gauna info. vartotojas, turi info tik tada, jei prieš tai nebuvo tikslių žinių apie jos šaltinių būseną, t.y. buvo neapibrėžtumas. Kai bandymo ar įvykio g.b. tik viena baigmė, ir ją stebėtojas žino iš anksto, tai jokio neapibrėžtumo nėra. Kai galimi 2 baigmių variantai ar daugiau ir iš anksto nežinoma, kokia baigmė bus konkr. atveju, tada stebėtojas, gavęs pranešimą apie bandymo rezultatą, gauna ir t.t. info kiekį. Info galima vadinti tai, kas padeda sužinoti jos gavėjui kažką naujo, sumažinti neapibrėžtumą. Verslo info - visos vadybos pagrindas. Siekiant strateginių, taktinių ir operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais duom., pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo obj. būseną, išteklius, rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Visi ištekliai reguliuojami ir valdomi tik per info. Nuo pakankamo info buvimo, jos tikrumo, tikslumo, operatyvumo l. priklauso bet kokios veiklos sėkmė ir ypač verslo rezultatai. Valdymo aprūpinimas reikiama jo personalo funkcijoms info ir jos paieškos tobulinimas susijęs su info (duomenų) srautų racionalizavimu ir kompiuterizavimu. 3.2. Duomenų bazės struktūrai keliami bendri reikalavimai Kompe laikomi įvairių struktūrų duomenys (toliau D). D struktūra – D elementų (jų grupių), jų aprašų ir ryšių tarp tų aprašų visuma. D tipas – apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias galima atlikti su tomis reikšmėmis, aibę. D vardas – tai konstantos, kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. D tipai – sveikasis, realusis, loginis ir eilutės. Sveikasis ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie skiriasi tik vaizdavimu kompe. Loginiai D – dydžiai, su dviem galimomis reikšmėmis “taip” arba “ne”. Eilutės D – tekstai, rašomi kompiuterio (progr. kalbos) simboliais. Kitos kompe laikomų duomenų struktūros – įrašai, masyvai, lentelės ir failai. Masyvas – baigtinė fiksuoto tipo kintamųjų aibė, turinti savo vardą. Masyvo konkretų elementą nusako masyvo vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Masyvo savybė – galima kreiptis į elementus ir juos greitai rasti ir apdoroti. Į įrašus jungiami keli vieno arba įvairių tipų D, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai. Kiekvienas įrašas susisdeda iš duomenų, talpinamų žymėtuose laukuose. Įrašams gali būti suteikiami vardai. Lentelės – įrašo tipo D sekos. Panašios į dvimačius masyvus, bet įrašų D gali būti skirtingų tipų. Failas – vienodo ar kelių tipų įrašų seka, pavadinta vienu vardu. Skiriamos loginė ir fizinė failų struktūros. Loginė struktūra nusako info vartotojus dominančius ryšius tarp failo įrašų, jų įrašymo mašininėje laikmenoje ir skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo išrinkimo failai. D bazės – vienoje informacinėje sistemoje formuojamos ir vartojamos kelios duomenų rinkmenos, tarp savęs susietos arba nesusietos tam tikrais ryšiais. D bazių struktūra (ryšiai tarp duomenų) nusakoma atitinkamais modeliais, iš kurių žymiausi hierarchinis ir tinklinis. Paskutiniu metu imta plačiai naudoti programavimo priemones, kurios atlieka ir duomenų bazių valdymo sistemų ir aukšto lygio programavimo kalbų funkcijas. Jos padeda projektuoti sąrišinės struktūros reliacines duomenų bazes. Jų struktūrizavimo klausimai siejami su esybių, ryšių ir atributų sąvokomis. Esybėmis aprašomi organizaccijos materialūr ir nematerialūs objektai. Skiriamasis esybės požymis – jos gramatinė forma – daiktavardis (pvz., žaliavos). Pagr. esybių kategorijos info sistemoje: žmonės, buvimo vietos, materialūs objektai, nematerialūs ir juridiniai objektai. Ryšiais susiejamos esybės, jie nusakomi veiksmažodžiais. Atributas nusako esybės savybę. Tai esybę apibūdinantis požymis, pvz., žaliavos kodas arba kaina. Pagr. objektų atributų kategorijos: fiziniai D, chronologiniai D, buvimo vieta, ekonominiai D, objektą identifikuojantys D, kvalifikacija, tarpiniai arba galutiniai objekto veiklos rezultatai, D apie esamą, ankstesnę arba būsimą objekto būseną, D apie objekto dalyvavimą kokioje nors veikloje dabar, praeityje ar ateityje. Sąryšis matematiškai apibrėžiamas taip: tegu yra “N” aibių S1, S2, …, SN, tada R yra sąryšis tarp tų aibių, jei R yra n ilgio sutvarkyta kortežų aibė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!