Eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ interpretacija

eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ interpretacija

(Jonas Mačiulis-Maironis)

XIX a. Lietuva atsiduria carinės Rusijos sudėtyje, uždaromas Vilniaus Universitetas, o vėliau (po 1863-1864 m. sukilimo) uždrausta ir lietuviška spauda. Kraštas buvo rusinamas, lenkinamas, vokietinamas, grėsė lietuvių nutautėjimas. Po kiek laiko pradėjusi busti tauta intensyviai ir drąsiai priešinasi spaudos draudimui: nelegaliai platinamos tautinio atgimimo idėjų paremtos knygos, kurias į Lietuvą iš Mažosios Lietuvos teritorijos gabena knygnešiai. 1904 metais pasiekiamas visuomenės tikslas- panaikintas spaudos draudimas, prie kurio prisideda Jonas Mačiulis- Maironis (1862- 1932 m.)- romantizmo poetas, tautos atgimimo dainius, iškėlęs lietuvių poeziją į klasikinio meno aukštumas.

1895 metais Tilžėje (dabartinėje Kaliningrado srityje) išspausdintas pirmasis poezijos rinkinys „Pavasario balsai“- svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Eilėraščių rinkinyje svarbiausia tema- tėvynės (tai Lietuvos kraštovaizdžio, jo žmonių) ir tautos santykis. Jono Mačiulis- Maironis savo poezijoje itin ryškiai išreiškia patriotizmą, kviečia burtis, vienytis ir kurti Lietuvos valstybę, atskleidžia poetinę Lietuvos geografiją. Vienas iš rinkinyje esančių eilėraščių „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ atveria dvi erdves: svetimą (Šveicarijos) ir savą (Lietuvos). Pirmose kūrinio strofose tapomas idiliškas (romantiškas) peizažas, derantis su lyrinio subjekto būsena. Svetimos šalies vaizdavimas pažadina individo tautiškumą, primena vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta sujudina žmogaus pojūčius: regą- matomos ežero bangos liūliuodamos „žaliu smaragdu“, klausą- girdimi „Varpai Liucernos“, uoslę- užuodžiamas „Rožių iš kalnų <...> kvapas“. Šie pojūčiai vėliau perauga į tėvynės atsiminimą „Kiek atminimų-atsitikimų“. Lyginama ir svetima, lyg sustingusi su Lietuvos, pilna gyvybės (sesučių, brolelių, personifikuotų gėlių: „raudonmargę kreipia kepurę Jurginų pulkai“ ) gamta. Gyvybingą tėvynės peizažą sustiprina eilėraštyje minima Dubysos upė, kuri susiejama su laiku. Lyrinis subjektas, prisiminęs tėvynę, verkia „Ko, ašarėle, ko tu per skruostą Kaip perlas riedi?“, nes gimtinės peizažas susijęs su individo praeitimi, jaunystės prisiminimais. Priešpaskutinėje eilėraščio strofoje Ilgimasi jaunystės, kuri įvardijama kaip brangiausia iš prabėgusių akimirkų Ten tai prabėgo mano brangiausi Jaunystės laikai“. Taigi, Jono Mačiulio- Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ aukščiausia meilės forma- meilė tėvynei išgyvenama asmeniškai per jaudinančius atsiminimus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!