Drabužis kaip simbolis įvairiose istorijos epochose

Kultūra – socialinė sistema, kurios funkcionavimas sąlygoja materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, naudojimą bei pateikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį. Tai žmogaus aktyvaus santykio su gamta ir visuomene, jo kūrybinių jėgų bei sugebėjimų įkūnijimas. Joje atsispindi savita žmogaus, gamtos ir visuomenės vienovė, kurioje lemiamas vaidmuo priklauso žmogaus veiklai. Kultūrą sudaro istoriškai susiklosčiusios dvi pagrindinės žmonių gyvenimo ir kūrybinės bei darbinės veiklos sritys: materialinė ir dvasinė.
• išreikšti savo vidinius įsitikinimus bei tikėjimą (ypač tai ryšku krišnaistams, musulmonams ir kitiems Rytų šalių tikėjimams);
• išreikšti savo vidinę kultūrą.
Būdamas materialinės kultūros dalis, drabužis rodo:
• visuomenės išsivystymo lygį;
• pramonės bei technikos augimą;
• žmogaus materialinę padėtį bei jo vietą visuomenėje;
• žmonių tarpusavio santykius.
Būdamas žmogaus dvasinės veiklos ir bendravimo produktas, drabužis atlieka informacinę funkciją, byloja apie žmogaus bei tautos vidinį pasaulį, tikėjimą, filosofines pažiūras. Nuo seno drabužis ryškiai atspindėjo ir socialinius santykius. Brangius, puošnius, ištaigingus drabužius vilkėjo tik turtingi ir tituluoti žmonės. Paprastų žmonių apdaras visada buvo kuklus, paprastas.
Kiekviena epocha, kultūra, stilius stengėsi rasti ryšį tarp aplinkos ir kostiumo, skulptūros ir architektūros. Drabužio susiliejimas su jį supančių daiktų pasauliu, architektūra, tuo metu vyraujančiu stiliumi (baroko, rokoko) buvo vienas iš pirmųjų to meto kultūros požymių.
Kiekvienas istorinis laikotarpis turėjo jam būdingas formas ir diktavo jam būdingą estetinį žmogaus idealą. Visa tai buvo išreiškiama ir per drabužį. Kiekvieno laikotarpio drabužio formos esmė buvo žmogaus figūra – plona ar stora, tiesi ar išlenkta. Tai buvo ir savotiškas vienetas architektūroje. Visos epochos turėjo savitą supratimą apie harmoniją, tobulybę, žmogaus figūros estetinį idealą. Grožio supratimas neatskiriamos nuo harmonijos. Harmonija visada buvo stiliaus, aplinkos ir drabužio vienovės požymis. Tad kiekvieno žmogaus supratimas apie ją buvo būtinas kiekvienoje istorinėje epochoje, nes tai įėjo į žmogaus asmenybės vertinimo kriterijus.
Senovės graikų architektai, nagrinėdami žmogaus figūrą, suvokdavo jos harmoniją, o graikų architektūra ir drabužiai – tarsi žmogaus
___________________________2____________________________
figūros aidas, todėl jų drabužiai nevaržė laisvų judesių. Daugybė klosčių dar labiau išryškindavo...

Daugiau informacijos...