Dominuojantis temperamento tipas

Kiekvienas iš mūsų esame skirtinga asmenybė su savitu temperamentu. Temperamentas yra įgimtas bei labai svarbus mūsų gyvenime, kadangi jis lemia bendravimą su kitais žmonėmis. Kiekvieną dieną, norime to ar ne, mes esame priversti bendrauti. Vieniems žmonėms labai gerai sekasi bendrauti, o kitiems sekasi prasčiau. Vieni žmonės yra labai aktyvūs ir judrūs, o kiti pasyvūs, ramūs ir uždari. Dauguma žmonių mano, jog turi puikų gebėjimą bendrauti, tačiau aplinkiniams gali atrodyti visai kitaip. Norint sužinoti, kodėl taip yra, būtina nustatyti savo temperamento tipą bei išsiaiškinti ar esame uždari, ar linkę bendrauti.
Darbo tikslas: nustatyti savo dominuojantį temperamento tipą ir ryškiausius temperamento bruožus.
• aprašyti ryškiausias savo dominuojančio tipo savybes.
Tyrimo metodika: Aizenko ir Belovo temperamento testai.
Tiriamasis: Jovita Paznėkaitė, 20 m., vidurinis išsilavinimas, netekėjusi.
Temperamentas – tai individo savybių, nuo kurių priklauso psichikos veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. (Psichologijos žodynas, 1993, p. 307). Pasak D. Antanienės ir kt. (2000), temperamentu vadinama įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška.
Jau senovėje pastebėta, jog žmonės skiriasi emociniu jautrumu (emocijų kilimo greičiu, išgyvenimo jėga ir pastovumu), veiklos aktyvumu ir judrumu. Senovės Graikijos gydytojas Hipokratas dar V amžiuje prieš Kristų sukūrė teoriją, kuri davė pradžią mokslui apie temperamentus. Hipokrato nuomone, žmogaus temperamento skirtumus nulemia pagrindinių jo organizmo syvų (skysčių) proporcija. Iš tų laikų liko ir šiuolaikiniai temperamento pavadinimai“ choleriškas (gr. chole – tulžis), sangvinikas (lot. sanguis – kraujas), flegmatikas (gr. flegma – gleivės) ir melancholikas (gr. melas chole – juodoji tulžis). Tačiau šiuo metu liko tik Hipokrato pavadinimai ir bendra mokslinių ieškojimų cheminė kryptis. Hipotezė apie temperamento priklausomumą nuo pagrindinių syvų proporcijų jau seniai atmesta. (A. Jacikevičius, 1996, p. 123; J. Lapė, G. Navikas, 2003, p. 202).
XX a. pradžioje rusų mokslininkas I. Pavlovas atskleidė pagrindinių nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – savybes: jėgą, pusiausvyros išlaikymą bei paslankumą ir pagal šių savybių pasireiškimą individų veikloje juos suskirstė į keturis tipus:
1. stiprus, išlaikantis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!