Dirvožemio būklė ir taršos aplinkosauginės problemos

VILNIAUS UNIVERSITETAS Gamtos mokslų fakultetas Ekologijos ir aplinkotyros centras Aplinkotyros ir aplinkotvarkos studijų programos magistrantai Referatas DIRVOŽEMIO BŪKLĖ IR TARŠOS APLINKOSAUGINĖS PROBLEMOS Tikrino: Mantas Raulinaitis Vilnius 2009 ĮVADAS „Šiandien pasaulyje dirvotyra pripažįstama kaip fundamentalus mokslas, ir jos vertė yra didelė. Apie dirvotyrą išmanyti turi ne tik žemės, miško, vandens ūkio bet ir geografijos, geologijos, socialinių mokslų specialistai. Šiuo mokslu grindžiama žmogaus ūkinės veiklos įtaką gamtai ekologinėje sistemoje“ (Motuzas, 2009). Kalbėdamas apie dirvožemį J. Volungevičius savo straipsnyje „Lietuvos pedologinio rajonavimo problema“ (Volungevičius, 2009) iškelia dirvožemio moksle esančias problemas. Jis teigia, kad šis mokslas pastaraisiais dešimtmečiais labiau krypstą į praktinį (taikomąjį) dirvožemio mokslo pažinimą, o ne į teorinį (fundamentalųjį). To pasekoje dirvotyros teorijos moksle trūksta sistematiškumo ir naujų idėjų, o tai neigiamai veikia dirvožemio mokslo vystymąsi. „Viena fun­damentaliosios pedologijos praktinio taikymo sričių visada buvo ir yra edukologija, t. y. žinių kaupimo, sisteminimo bei skleidimo sistema, kurioje žinios apie dirvožemio dangą uži­ma svarbią vietą bendrame aplinkos pažinime“ (Volungevičius, 2009). Dirvožemio pažinimas glaudžiai siejasi su dirvožemio vertinimu, jo būklės nustatymu. Kokybinis dirvožemio vertinimas siejamas su santykinio dirvožemių derlingumo, pagal juose augančių natūralių ir kultūrinių augalų produktyvumą, nustatymu. „Dirvožemis formuojasi be galo lėtai, tad jį iš esmės galima laikyti neatsinaujinančiu ištekliu. Iš jo gauname maistą, biomasę ir žaliavas. Jis yra žmonijos veiklos ir kraštovaizdžio pagrindas, paveldo saugykla bei atlieka labai svarbias buveinės ir genofondo funkcijas. Jame kaupiasi, filtruojasi ir transformuojasi daugybė medžiagų, įskaitant vandenį, maistines medžiagas ir anglį. <...>. Šias funkcijas reikia saugoti ir dėl jų socialinės bei ekonominės svarbos, ir dėl reikšmės aplinkai“ (EK komunikatas, 2006). Norint tinkamai įgyvendinti dirvožemio aplinkosauginę funkciją, visų pirmą reikia aiškiai išskirti dirvožemio būklės problemas. Pagrindinės jų yra susijusios su dirvožemio mechaniniu pažeidimu – tankinimu, ardymu, viršutinio sluoksnio pašalinimu, o taip pat chemine tarša – sunkiųjų metalų, pesticidų, naftos ir jos produktų bei kitų teršiančių medžiagų. Lietuvos dirvožemio būklės vertinimas Dirvožemio būklės prastėjimas yra susijęs su dirvožemio dangoje, dėl gamtinių ar antropogeninių aplinkybių pasireiškiančiais įvairiais degradaciniais procesais. Dirvožemio degradacija apibrėžiama kaip ryškus humusinio ir gilesnių horizontų derlingumo mažėjimas, susijęs su jo fizinių, cheminių ir biologinių savybių blogėjimu, taip pat su kai kurių dirvožemio mineralinių ir organinių junginių netekimu (Motuzas, 2009). Šis procesas dažniausiai pasireiškia: humuso netekimu, struktūros ardymu, suslėgimo didėjimu, vėjo ir vandens erozijos intensyvėjimu, rūgštumo didėjimu. Deja visi šie išvardinti neigiami reiškiniai ne visada ir ne iškarto yra pastebimi. A. Motuzas (Motuzas, 2009) pabrėžia skirtumą tarp dirvožemio ir jo dangos „mirtį“ lemiančių procesų bei procesų sukeliančių tik jų degradaciją arba daugelio jų savybių blogėjimą. Dėl šių procesų tiesioginio tarpusavio ryšio, juos atskirti nėra paprasta. „Dirvožemio, paviršinio bei gruntinio vandens taršai mažinti būtina geologinės aplinkos taršos prevencija. Todėl reikia tinkamai inventorizuoti geologinės aplinkos taršos žininius. Jie kelia grėsmę dirvožemio, grunto ir požeminio vandens kokybei. Norint įvertinti geologinės aplinkos kokybės blogėjimo tikimybę ir mastą, būtina vesti taršos židinių apskaitą ir valdyti su tuo susijusius duomenis“ (Aplinkos būklė, 2004). „Potencialūs geologinės aplinkos taršos židiniai – tai ūkinės veiklos objektai (degalinės, sąvartynai, veikiančios bei neveikiančios fermos ir pan.), kuriuose saugomos, naudojamos ar šalinamos teršiančios medžiagos. Jie kelia grėsmę geologinės aplinkos – dirvožemio, grunto apkrovos vandens – kokybei“ (Aplinkos būklė, 2004). Potencialių geologinės aplinkos taršos židinių inventorizaciją sudarė prielaidas spręsti dirvožemio būklės vertinimo klausimus, o tuo pačiu ieškoti su tuo susijusių problemų sprendimų. Ši sistema leido kaupti, atnaujinti bei valdyti duomenis apie potencialią dirvožemio ir žemės gelmių taršą. Tokio sumanymo įgyvendinimu buvo pamėginta įvertinti regioninę technogeninę taršą ir kai kurių objektų ( pvz. netinkamai saugomų atliekų, naftos produktų, pesticidų ir kt.) pavojingumo laipsnį atskiruose Lietuvos regionuose (1 pav). GEOLOGINĖS APLINKOS TARŠOS ŽIDINIŲ TIPAI • Potencialios taršos pesticidais objektai • Potencialios taršos naftos produktais objektai • Inventorizuoti įvairių tipų potencialūs taršos židiniai 1 pav. Inventorizuoti potencialūs geologinės aplinkos taršos židiniai (Aplinkos būklė, 2004) „Taršos židinių išsidėstymas netiesiogiai parodo technogeninės apkrovos intensyvumą ir neigiamų aplinkos kokybės pokyčių tikimybę. Inventorizuojant šiuos židinius, preliminariai vertinamas jų pavojingumas. Tai leidžia išskirti šių objektų tvarkymo prioritetus“ (Aplinkos būklė, 2004). Geologinės taršos židinius nagrinėjo ir V. Karenauskaitė (Karenauskaitė ir kt., 2005). Jos taršos židinių klasifikavimas paremtas kiek kitokiais kriterijais, lyginat su 2004 m. „Aplinkos būklė“ leidinyje pateiktais taršos židinių tipais (2 pav.). GEOLOGINĖS APLINKOS TARŠOS ŽIDINIŲ TIPAI Pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektai Teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektai Gyvulininkystės objektai 2 pav. Geologiniai aplinkos taršos židiniai (Karenauskaitė ir kt., 2005) Nagrinėjami potencialūs geologines aplinkos taršos židiniai (Aplinkos būklė, 2004; Karenauskaitė ir kt., 2005) kartu yra ir dirvožemio taršos židiniai, kadangi pirmiausia dirvožemio danga patiria neigiamą jų poveiki, o tik tuomet, ši tarša su gruntiniais vandenimis pasiekia geologinę aplinką. Geologinėje sampratoje dirvožemiai yra neatsiejama geologines aplinkos dalis – todėl, kalbėdami apie geologinę aplinką ar jos taršą nėra akcentuojama dirvožemio storymė. Laikantis šio principo geologinės aplinkos tarša yra tapatinama ir su dirvožemio tarša. Siekiant geresnio rezultato vertinant dirvožemio būklę ir siekiant valdyti susistemintą informaciją apie taršos židinius, būtina užtikrinti išsamesnių taršos tyrimų visoje šalyje, tęstinumą. „Tai gali būti įgyvendinta bendradarbiaujant įvairių institucijų ir organizacijų specialistams“ (Aplinkos būklė, 2004). Natūralių, tikėtinai antropogeniškai silpnai paveiktų dirvožemių cheminė būklė buvo įvertinta Lietuvos geocheminiame atlase (Kadūnas ir kt., 1999). Jame pateikti visos Lietuvos teritorijos geocheminiai žemėlapiai, iliustruojantys mikroelementų pasiskirstymą smėlio, priesmėlio, molio-priemolio ir durpingame dirvožemyje (3 pav.). Atliktas foninių elementų kiekių palyginamasis įvertinimas skirtinguose Lietuvos dirvožemio rajonuose, administraciniuose rajonuose, skirtingos žemėnaudos ir dirvodarinių uolienų litologijos dirvožemiuose. Šie foniniai geocheminiai duomenys, sukaupti kartografuojant įvairių tipų gamtinius dirvožemius technogeniškai menkai paveiktose teritorijose yra naudojami atliekant visų miestų geocheminius dirvožemio tyrimus, nustatant grunto užterštumo laipsnį. 3 pav. Švino kiekis Lietuvos durpingame dirvožemyje (Kadūnas ir kt., 1999) Šią problemą apžvelgė V. Gregorauskienė (Gregorauskienė, 2005), nagrinėdama kartografavimo geocheminės taršos Lietuvos miestuose svarbą. Jos teigimu, atliekant miestų geocheminį kartografavimą turi būti nustatomi taršos židiniai, taršos pobūdis ir jos poveikio zonos. “Miestų geocheminio kartografavimo pradžia Lietuvoje reikėtų laikyti 1985 metus, kai tuometinio Geologijos instituto specialistai ekologiniams tikslams ėmėsi tirti Vilniaus dirvožemį, upių dugno nuosėdas ir sniegą. Nuo to laiko savivaldybės užsakymu buvo parengti Naujamiesčio, Šnipiškių, Senamiesčio geocheminiai žemėlapiai bei nuolat detalizuojami viso miesto teritorijos geocheminių tyrimų duomenys” (Gregorauskienė, 2005). Sunkiųjų metalų taršą, minėtuose Vilniaus miesto mikrorajonuose, detaliai nagrinėjo R. Taraškevičius (Taraškevičius, 2000; Taraškevičius ir kt., 2003 (a); Taraškevičius ir kt., 2003 (b); Taraškevičius, 2007). Šių duomenų pagrindu Lietuvos geocheminiame atlase (Kadūnas ir kt., 1999) yra publikuojami kai kurių miestų atskirų dalių žemėlapiai. Tarša buvo nustatinėjama ne tik šalies sostinėje, tačiau ir kituose Lietuvos miestuose. 1989 – 1992 m. buvo atlikti tyrimai Šiauliuose, kur buvo detaliai ištirtas šio miesto ir tuometinių jo gamyklų teritorijų dirvožemis bei miestą drenuojančios Kulpės ir Talšos ežero dugno nuosėdos. Sekančiais, 1993 m. buvo sudarytas Kėdainių ir šalia jo esančio Kėdainių chemijos kombinato teritorijos geocheminės taršos žemėlapis. Tuo metu nustatytos įmonės cheminio poveikio zonos buvo patikslintos 1997 m. 1994 – 1995 m. Geologijos parengtame Panevėžio geocheminiame atlase, atsispindėjo ne tik miesto gyvenamųjų rajonų taršos lygis, bet ir miesto įmonių poveikio zonos bei Nevėžio užterštumas. Šio miesto dirvožemių geocheminė situacija patikslinta 2004 m. Panevėžio apskrities geocheminiame atlase, kuriame yra publikuojami ir kitų apskrities miestų – Biržų, Pasvalio, Rokiškio ir Kupiškio geocheminiai žemėlapiai. 1996–1997 m. atlikti Alytaus miesto teritorijos dirvožemio ir sniego dangos, atspindinčios oru pernešamą taršos apkrovą, tyrimai. Šio miesto taršos žemėlapį galime matyti 4 pav., tačiau tai tik vienas iš daugelio minėtų miestų taršą atspindinčių žemėlapių. 4 pav. Alytaus miesto dirvožemių užterštumas sunkiaisiais metalais pagal Zd rodiklį (Gregorauskienė, 2005) Mažeikių rajono bei miesto geocheminiai žemėlapiai sudaryti 2001m. (Gregorauskienė, 2005). Juose atsispindi naftos perdirbimo pramonei būdingos taršos sklaida, ypač vanadžiu, švinu, nikeliu. Nuo 2000 m. stebima gruntinio bei paviršinio vandens būklė (Gruntinio, dirvožemio..., 2009). Šių vandenų kokybės pokyčiai glaudžiai siejasi su dirvožemio kokybe. “Integruoto monitoringo teritorijose esančiuose Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose – tose vietose, kur antropogeninis poveikis yra mažiausias visoje Lietuvoje, jau daugiau kaip dešimtmetį (Aukštaitijos stebėjimai pradėti nuo 1993m., o Žemaitijos stebėjimai pradėti nuo 1995 m.) stebima ekosistemų būklė. Pagal stebėjimų rezultatus nustatomi ekosistemų pokyčiai dėl atmosferos teršalų ir klimato veiksnių” (Gruntinio, dirvožemio..., 2009). Lietuvos dirvožemių taršą sunkiaisiais metalais bei jų poveikį augalijai tyrinėja J. Mažvila (Mažvila, 1993). Apie jų poveikį mikroorganizmų ir fermentų aktyvumui rašo V. Butkus (Butkus, 2008). Lietuvoje atliekami dirvožemių cheminės taršos tyrimai – tai tik vienas iš dirvožemio dangos būklės vertinimo aspektų. Dirvožemio būklė taip pat yra susijusi ir su žmogaus tam tikrame plote sunaikinta natūralia augalijos danga, saugančią dirvožemį nuo tiesioginių atmosferos ir hidrosferos dinaminių jėgų poveikio. Būtent dėl šio poveikio prasideda jo paviršinio derlingo horizonto ardymas, ar net visiškas sunaikinimas. „Dirvožemio erozija – ariamų plotų paviršiaus ardymas, kai vanduo vėjas ar padargai išnešioja purųjį dirvožemio sluoksnį, smulkias daleles į kitas vietas“ (Motuzas, 2009). Erozijos proceso intensyvumo sklaidą Lietuvoje pateikia geografai 5 pav. (Kavaliauskas ir kt., 2007). P. Kavaliauskas šiame žemėlapyje atliko dirvožemio rajonavimą ne tik pagal nuardyto dirvožemio plotus, bet ir vertina dirvožemio atsparumą šiam procesui. 5 pav. Dirvožemio erozijos intensyvumo pasiskirstymas Lietuvoje (Kavaliauskas ir kt., 2007) Apie žemės ūkio naudmenų eroduojamus dirvožemius yra kalbama ir leidinyje“ Aplinkos būklė. 2002” (Aplinkos būklė, 2002). Manoma, kad vėjo erozija mažiau žalinga nei vandens erozija. Tuo metu buvo nustatyta, jog 15% žemės ūkio naudmenų yra nuolat veikiami erozijos. Daugiau kaip puse – 38% turi potencialias sąlygas jai pasireikšti. Lyginant labai kalvotus rajonus su mažai ir vidutiniškai kalvotaisiais – juose kasmet yra nuplaunama 6 kartus daugiau dirvožemio. V. Ruokis „Lietuvos TSR dirvožemiai“ tyrinėjo vandens ir vėjo eroziją, reljefo įtaką erozijos intensyvumui (Ruokis ir kt., 1965). Šia tema rašė ir kiti autoriai: A. Švedas knygoje „Žemdirbystė Lietuvos TSR eroduojamose dirvožemiuose“ (Švedas, 1968), B. Kiburys knygoje “Dirvožemio mechaninė erozija: monografija“ (Kiburys, 1989) bei A. Račinskas savo knygoje „Dirvožemio erozija“ (Račinskas, 1990). Pataruoju metu šiais klausimais domėjosi R. Morkūnaitė (Morkūnaitė, 1994), B. Jankauskas (Jankauskas, 1996). Ši trumpa apžvalga neapima visų Lietuvoje atliekamų tyrimų, skirtų dirvožemio būklės stebėsenai, o tik iliustruoja jų įvairovę. Dirvožemio apsaugos teisinė bazė 2002 m. ES pradėjo plėtoti ir 2005-2006 m. priėmė septynias „temines strategijas“, tame tarpe ir dirvožemių. Dirvožemiui skirtą teminę strategiją Europos Komisija patvirtino 2006 m. rugsėjo 22 d. Iki šios strategijos priėmimo dirvožemio apsaugos politika ES buvo nenuosekli: dirvožemio apsaugą užtikrinančios nuostatos buvo išsisklaidytos daugybėje skirtingų politikos sričių, skirtų kitų aplinkos komponentų apsaugai ir kitiems tikslams įgyvendinti. Kai kurios valstybės buvo priėmusios specialius dirvožemio apsaugos įstatymus. „Dirvožemio teminėje strategijoje atsižvelgiama į visas su dirvožemiu susijusias grėsmes ir sukuriami bendrieji dirvožemio apsaugos pagrindai. Strategija siekiama sustabdyti dirvožemio degradaciją ir atitaisyti jos padarinius, išsaugoti sveikus ES dirvožemius ateities kartoms ir užtikrinti, jog jie ir toliau gebės palaikyti ekosistemas, nuo kurių priklauso mūsų ekonominė veikla ir gerovė“ (EK aplinkos ..., 2007). „Svarbiausias strategijos tikslas – apsaugoti dirvožemį ir tausiai jį naudoti remiantis tokiais pagrindiniais principais: • neleisti toliau degraduoti dirvožemiui ir išsaugoti jo funkcijas: kai dirvožemiu ir jo funkcijomis naudojamasi, reikia gerinti dirvožemio naudojimą ir jo valdymo būdus; kai dirvožemis yra gamtos reiškinių ar žmogaus veiklos padarinių recipientas, reikia imtis priemonių ten, kur yra žalos ištakos; • atkurti degradavusius dirvožemius bent tiek, kad atitiktų esamus ir numatomus naudojimo poreikius, taip pat atsižvelgiant į dirvožemio atgaivinimo išlaidas“ (EK komunikatas, 2006). Dirvožemio teminę strategiją sudaro: • komunikatas, kuriame yra išdėstyti ES dirvožemio apsaugos politikos principai; • teisės akto (dirvožemio pagrindų direktyvos) pasiūlymas; • strategijos socialinio bei ekonominio poveikių ir poveikio aplinkai analizė. Strategiją rengė įvairios institucijos: viešųjų administracijų ekspertai, žemės ūkio, pramonės, aplinkosaugos bei vartotojų organizacijos, mokslo ir mokslinių tyrimų institutai, Europos aplinkos agentūra, Jungtinis tyrimų centras ir kitos Komisijos tarnybos, taip pat daugelis kitų Europos asociacijų. Nepaisant kelių pirmininkaujančių valstybių pastangų, ES Tarybai nepavyko pasiekti politinio susitarimo dėl dirvožemio pagrindų direktyvos pasiūlymo dėl valstybių narių, sudarančių blokuojančią mažumą. Diskusijos pirmininkaujant Čekijai (pirmoji 2009 m. pusė) nepakeitė šios situacijos. Kitos pirmininkaujančios valstybės (Švedija 2009 m. antrojoje pusėje ir Ispanija bei Belgija 2010 m.) turės tęsti diskusijas, kad pasiūlymas dėl dirvožemio pagrindų direktyvos žengtų į priekį (EK ir EP. 2006). Kai ES Taryba ir Europos Parlamentas pasieks susitarimą ir priims dirvožemio pagrindų direktyvą, valstybės narės turės perkelti ją į savo nacionalinę teisę. Lietuvoje dirvožemiui apsaugoti kurtas specialus Dirvožemio apsaugos įstatymas, tačiau nesėkmingai. „LR Aplinkos ministerija dirvožemio apsaugos įstatymo projektą 1998-12-24 nutarimu Nr. 1512 LRV pateikė Seimui. Seimas nutarė, kad toks įstatymas nereikalingas ir pasiūlė Seimo Kaimo reikalų komitetui pozityviuosius šio projekto straipsnius įdėti į rengiamas žemės įstatymo pataisas“ (LR Aplinkos ..., 1999). „Dirvožemio apsaugos įstatymo projekto pagrindinis tikslas buvo nustatyti juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę naudojant dirvožemio išteklius ir išsaugant natūraliai susidariusią būdingą Lietuvos Respublikai dirvožemių dangą. Įstatymo projekte apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, dirvožemio išteklių naudotojų teisės, pareigos ir atsakomybė, valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigos dirvožemio apsaugos srityje“ (LR Aplinkos ..., 1998). Šiuo metu Žemės įstatyme dirvožemio apsaugos nuostatos įtrauktos į • 21 straipsnį: „Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!