Dirigavimo menas

Dirigento mostų kalba istoriškai nuolat kito. S. Kazakovas išskyrė dirigavimo meno raidos etapus.
I etapas (pirmykštėje bendruomenėje) – pagrindinis muzikos meno elementas buvo ritmas (melodija atsirado gerokai vėliau). Dirigentas grojo primityviais mušamaisiais instrumentais (akmenukais, kriauklėmis ir kt.), bei vadovaudamas ansambliui ritmiškais kūno judesiais. Muziką, lydėjo judesys, šokis.
II etapas – prasidėjo išsivysčius melodijai Indijos, Egipto, Graikijos, Romos senųjų tautų muzikos kultūroje. Pradžioje vyravo ritmo akcentavimas: dirigentas – dainius, stovintis prieš ansamblį, vadovavo jam garsiai dainuodamas melodiją ir plodamas delnais arba mušdamas koja stipriąsias takto dalis. Buvo būtinybė kurti tokią vadovavimo ansambliui sistemą, kuri kompensuotų muzikos rašto nebuvimą. Dirigentu dažniausiai būdavo labiausiai patyręs dainininkas, mokantis daugiausiai melodijų atmintinai. Norėdamas, dirigentas, perduoti melodijas muzikos atlikimo procese, buvo sukurta dirigavimo rankomis sistema – cheironomija įgalinti rankų ir pirštų judesiais parodyti vokalinio kūrinio tempą, ritmą, melodijos slinktį.
Cheironomija buvo populiari iki pat XVI a.
III etapas – būdingas batutos atsiradimas. Iki XVIII a. batuta – ilga lazda, kuria į grindis buvo mušamas taktas. Pirmasis 1564 m. batutą panaudojo Dž. P. Palestina.
Dirigavimas tų laikų batuta turėjo vieną trūkumą – kėlė triukšmą. Tad tuo laikotarpiu buvo pradėta diriguoti ir „tyliąją batuta“, t. y. stryku – juo koncertmeisteris (smuikininkas) vadovavo orkestrui ir solistams.
IV etapas – naujų instrumentinio ansamblio formų atsiradimą bei atsiradus generalbosui, kartu atsirado ir nauja vadovavimo forma. Nepakeičiamu orkestro dalyviu, ir jo vadovu tapo klavesinu skambinantis muzikantas. Jam buvo pavesta skaityti partitūrą su generalbosu ir kartu sekti, valdyti muzikos kūrinio atlikimo procesą – jam vadovauti.
Dirigavimas prie klavesino, prasidėjęs XVI a., įsitvirtino koncertinėje praktikoje – XVII a. Ši sistema buvo pradėta taikyti operoje, o XVIII a. pasiekė savo apogėjų.
3
Tačiau XVIII a. muzikos evoliucija, naujosios, simfoninės muzikos raida (J. Haydino, W. A. Mocarto muzika) reikalavo ne tik tiksliai atlikti natų tekstą, bet ir meniškai jį interpretuoti, o tada vyravusi dirigavimo sistema šių reikalavimų nebeatitiko.
Pirmasis atsuko nugarą klausytojams ir pradėjo diriguoti maža...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!