"Dievų miškas" (knygos aprašymas)

 „Dievų miškas" Sukūrimo istorija. Žanras. Patekęs į Štuthofo koncentracijos stovyklą, Sruoga, kaip ir jo likimo draugai, buvo išbrauktas iš visuomenės ir pasmerktas žūti. Čia jis patyrė visą stovyklos pragarą, įsitikino, kad „kalinys buvo anapus įstatymų“, reiškė mažiau, negu „bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas“. Ilgesnį laiką dirbęs stovyklos kalinių raštinėje (kaip pats sako, „raštvedžio padėjėjo pagalbininku“), Sruoga galėjo geriau negu kiti kaliniai matyti visos koncentracijos stovyklos gyveni­mą, susipažinti su slaptomis bylomis, visa hitlerinio „mirties fa­briko“ organizacija, daugeliu SS sistemos užkulisių. Tos žinios papildė tiesioginius rašytojo įspūdžius ir išgyvenimus. Grįžęs iš mirties stovyklos, iš ten, „iš kur jau niekas negrįž­ta“, Sruoga užsimojo papasakoti visiems, ką buvo patyręs tame pragare. Per keletą mėnesių jis ir parašė knygą „Dievų miškas“. Knyga priklauso dokumentinės prozos žanrui. Tai rašytojo užrašai apie hitlerinėje mirties stovykloje matytus ir pergyven­tus įvykius, kalinius ir esesininkus, jo apmąstymai apie fašizmo žvėriškumą ir žmogaus esmę. Pats memuarų žanras įpareigojo rašytoją remtis pirmiausia savo stebėjimais ir patirtimi, nieko neišgalvojant, negražinant ir neperdedant. Griežtai laikydama­sis faktų, rašytojas knygoje sukūrė įsimenančius ir jaudinančius žmogaus ir žmoniškumo dramos fašistinėje sistemoje paveikslus, kartu pasiekdamas ir platesnių meninių apibendrinimų. Dėl to kūrinį galima vadinti ir romanu. Mirties stovykla kaip fašizmo įvaizdis. Hitlerinė mirties sto­vykla Štuthofe rašytojui atvėrė visos fašizmo sistemos ir fašis­tinės ideologijos nežmoniškumą, priešingumą visuotinai priim­toms moralės normoms. Knyga prasideda lagerio apylinkių aprašymu, samprotavimais apie mažo Štuthofo miestelio miesčionis kaip būdingą fašizmo terpę, trumpa lagerio istorija ir apmąstymais apie pasikeitimus Vokietijoje hitlerininkams valdant. Rašytojas sarkastiškai pastebi, kad Vokietija, kadaise garsėjusi baroku, da­bar virto barakų šalimi, „klasikine lagerių šalimi“. Kadaise ji galėjo didžiuo­tis kultūros laimėjimais, buvo kultūrtrėgerė, o dabar hitlerininkai ją pavertė lagertrėgere. Tuose lageriuose jie įvairiais būdais naikino ne tik savo režimo priešus — komunistus, antifašistus ir kitus nepatikimus ar įtariamus asmenis, bet ir ištisas tautas — žydus, čigonus. Su mirties stovyklos baisumais rašytojas supažindina pama­žu, aprašydamas visą jos sistemą, budelius ir aukas. Ką tik at­vežtus kalinius, dar nenutuokiančius, kur jie pateko, Stovyklos vyresnybė sutinka lazdų smūgiais, o paskui kalinys krimina­listas nušviečia jų padėtį: negerkit vandens, nes jis „visokiom šiltinėm ir cholerom apkrėstas“, saugokitės, kad „viduriai nesu­gestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų“. Jis parodo naujokams ir krematoriumą („anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime“), tačiau sąmonė dar nepajėgia suvokti to, kas laukia netolimoje ateityje. Aprašęs naujokų sutikimą, rašytojas pasakoja apie kalinių „savivaldą“, kuriai vadovauja kriminalistai, ne mažiau žiaurūs negu esesininkai ir visa stovyklos administracija. Jis aprašo, kaip kaliniai mušami, pjudomi vienas prieš kitą, kaip kurstomos na­cionalistinės aistros. Administracijos ir prižiūrėtojų tyčiojimasis iš kalinių, žiaurus jų mušimas buvo laikomas „gero tono požy­miu“. „Dievų miške“ rašytojas siekė parodyti, kokia nežmoniška bu­vo pati stovyklų sistema: kaip kalinys mušamas, apiplėšiamas, marinamas badu, alinamas sunkiais darbais, kad per kelias savai­tes taptų klipata — žmogaus šešėliu, ligotu ir visiškai bejėgiu, kurio laukia krematoriumas. Hitlerininkų nusikaltimų, žmogaus išniekinimo vaizdai knygoje tiesiog sukrečia. Jie tokie nežmo­niški, kad netelpa normalaus žmogaus sąmonėje. „Dievų miške“ pavaizduota koncentracijos stovykla rašytojui yra baisus visos fašistinės sistemos simbolis. Čia atvirai, be jo­kių priedangų, susiduria dvi nesutaikomos jėgos: „ponų tauta“ (Herrenvolk — taip save vadino hitlerininkai) ir kaliniai, pa­smerkti sunaikinti jos priešai arba bent įtariami jais esą. Paro­dydamas visą mirties stovyklos siaubą ir nežmoniškus hitlerinin­kų bei jų prieplakų nusikaltimus, rašytojas visa savo knyga sa­kė: štai kuo fašizmas pavertė žmogų, kaip žvėrimi tapo rasizmo ideologijos apsvaigintas vokiečių miesčionis. Kalti čia ne vien pavieniai, žmoniškumą praradę individai, o visa fašizmo sistema. „Labai sudėtingas giltinės malūnas.“ Taip rašytojas vadina koncentracijos stovyklą. Kas į ją pakliuvo, jau faktiškai yra pa­smerktas mirti. Jis pereina visą kančių pragarą, virsta beteisiu padaru, SS organizacijos nuosavybe ir anksčiau ar vėliau su­naikinamas. Toje gerai organizuoto masinio žmonių naikinimo mašinoje pagrindiniai veikėjai yra visokie stovyklos viršininkai esesininkai ir jų pagalbininkai daugiausia iš kriminalinių kalinių tarpo. Knygoje pateikiami taiklūs tų išsigimusių sadistų ir bu­delių portretai, duodamos įsimenančios socialinės jų charakteris­tikos, aprašomi jų banditiški įpročiai ir „filosofija“. Visų stovyklos budelių viršūnėje — aukščiausia valdžia — ko­mendantas, kuriam pavaldūs ir kaliniai, ir jų sargybiniai esesi­ninkai. Komendantas Hopė vaizduojamas kaip menko išsilavini­mo ir nedidelio proto žmogus, labiausiai susirūpinęs savo di­dybės palaikymu. Tuo tarpu jo pirmtakas buvęs „kažkoksai ša­kalo ir hienos metisas, sadistiško budeliavimo atžvilgiu pralen­kęs visus lagerio SS vyrus“. Užsiėmęs biznio reikalais, komen­dantas mažai kišosi į kalinių reikalus, kuriuos tvarkė kalinių sto­vyklos viršininkas Traugotas Majeris — „apsigimęs banditas“, keikūnas, mėgdavęs kalinius „su lazda pabaksnoti, koja paspar­dyti, antausiais apdalyti“. Jis ne tik mušeika iš pamėgimo — jis su malonumu šaudo mirtininkus („tai buvo jo privilegija, spor­tas“). Kaip budelis jam nenusileidžia ir raporto dalies vadas Chemnicas —„itin niaurus ir atkaklus banditas“. Iš pažiūros visiškai kitoks atrodo lagerio gydytojas Heidelis — mandagus, inteligentiškas, tačiau savo vardu tyliai pridengiantis visas la­gerio žmogžudystes. Į savo viršininkus panašūs buvo ir mažesni lagerio valdžios pareigūnai, dažniausiai SS feldfebeliai. Tarp jų buvo „įdomių egzempliorių, tinkančių bet kuriai gyvulininkystės parodai“. Daugelis šitų sužvėrėjusių esesininkų — buvę smulkūs krautuvininkai, pirklių sūneliai ar šiaip deklasuoti elementai. Tai „galvažudys mėgėjas“ Johanas Majeris, žiaurus mušeika Petersas, sadis­tas Liutkė, lagerio seniūnai ir kapai iš kriminalistų — „nusipelnę galvažudžiai profesionalai“. „Dievų miške“ rašytojas akivaizdžiai parodo, kad esesinin­kų ir jų pagalbininkų sadizmas yra ištisa žmonių naikinimo sis­tema. Kaip sako bloko viršininkas Gervinskis, kalinį reikia muš­ti ir jo paties labui, kad užsigrūdintų, būtų atsargus, išmoktų saugotis. Mušimas, pasak jo, „čia ne žmonių, čia sistemos rei­kalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, ese­sininkai!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!