Didžioji Prancūzijos revoliucija: priežastys, eiga, padariniai

Didžioji Prancūzų revoliucija – laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., nors kartais paskutiniai revoliucijos metai yra laikomi 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo socialinės ir politinės santvarkos kokybinį virsmą, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės-parlamentinės santvarkos.
1.Plito švietėjų idėjos. Švietėjų — rašytojų, filosofų ir ekonomistų — valstybės pertvarkos, tautos suverenumo ir žmogaus teisių teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu. Švietėjai kritikavo esamą santvarką, aiškino jos neteisingumą, neatitikimą žmogaus prigimčiai ir protui. Tai, kas buvo įprasta ir neginčijama dar XVIII a. pradžioje, tapo nebepakenčiama to amžiaus pabaigoje. Švietėjai ne tik kritikavo esamą santvarką, bet projektavo, kaip reikėtų ją pakeisti. Revoliucija ir buvo šių projektų vykdymas. Tuo atžvilgiu ji iš esmės skyrėsi nuo XVI a. Nyderlandų ir XVII a. Anglijos revoliucijų, kurios nebuvo kaip nors ideologiškai parengtos. Prancūzijos didžioji revoliucija, pakeitusi Europos istorijos tėkmę, buvo mėginimas sąmoningai pertvarkyti pasaulį, remiantis Monteskjė, Ruso ir kitų mąstytojų teorijomis.
Švietėjų idėjos turėjo įtakos ne tik buržuazijai, bet ir privilegijuotųjų luomams ir miestų prastuomenei. Prancūzų bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, turėti nepriklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę. Ypač patraukli bajorijai atrodė Katalikų bažnyčios ir religijos kritika. Abejingumas religijai ar net bedievystė labai išplito, o pamaldumas tapo pajuokos vertu dalyku. Bajorai lankėsi bažnyčiose tik dėl išorinio padorumo, o daugelis jų, net moterys, viešai rodydavo savo netikėjimą. Karštu tikėjimu nepasižymėjo ir dvasininkai, ypač aukštieji. Tačiau visi jie stengėsi išlaikyti savo privilegijas ir visuomeninę padėtį.
Bajorija mėgino panaudoti švietėjų idėjas savo luominiams interesams ginti: skelbė savivale ir tautos suverenumo pažeidimu į sunkią finansinę padėtį patekusios karaliaus valdžios bandymus įvesti mokesčius privilegijuotiesiems. Buvo prisiminta, jog ligi XVII a. naujus mokesčius karalius galėdavo įvesti tik Generaliniams luomams sutikus. Tačiau dauguma bajoru nepamatuotai vylėsi, kad, likvidavus absoliutizmu, jie išlaikys savo luomo privilegijas. Švietėjų idėjos veikė ir sankiulotus, kurių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!