Didaktiniai elementai K. Donelaičio "Metuose"

Rašinys Didaktiniai elementai “Metuose” “Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu.” Tai K. Donelaičio vokiškai rašyto laiško ištrauka. Joje puikiai parodomas Donelaičio moralinis kodeksas. “Kiekvienam daryti gera”… Šiom eilutėm jis lyg ir cituoja šventą raštą, jog nė vienam, net ir priešui, nereikia linkėti blogo “savo darbu ir žodžiu”. Bet Donelaitis, rašydamas laišką, galvoje turėjo ne tik kiekvieną žmogų, bet ir kiekvieną gyvą padarą, nesvarbu, ar tai būtų skruzdėlytė, ar šuo. “Metai” nėra kokia gamtinė, filosofinė ar šiaip kokia religinė poema. Joje tiesiog vaizduojamas mažas gamtos kampelis. Jį Donelaitis įsivaizduoja kaip gyvą organizmą, kuriame kiekviena “ląstelė”, t.y. saulė, vėjas, laukai, kalnai… atlieka svarbią funkciją gamtos pasaulyje: “Jau salelė vėl atkopdama budino svietą Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.” Jau vien iš pirmųjų eilučių galima suprasti, kad Donelaitis čia kalba apie pavasarį, gražiausią ir labiausiai laukiamą metų laiką. Būtent pavasarį jis ypatingai džiaugiasi gamtos atbudimu. “Pavasario linksmybėse” Donelaitis aprašo net pačius smulkiausius padarėlius, kurie, kaip ir “meškos su vilkais išsibudino keltis”. Kaip ir gyvūnai džiaugiasi pavasarį, taip ir būrus mokoma to paties, nesvarbu, kad: “Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko Ir ponus taip kaip būrus įgelt išsižiojo.” Minėdamas parazitus, graužikus, kitus niekadėjus autorius parodo, kad žino, kaip nuo jų kenčia vargdieniai, tačiau ir jie taip pat reikalingi, nes yra mažytė, bet labai svarbi visumos dalis. Pavasarį atbudo ne tik vabalai, parskrido ir gandrai, kurie vaizduojami kaip ir žmonės. Jie turi tuos pačius rūpesčius ir vargus: kaip pataisyti savo trobą, kur daugiau rasti maisto. Bet tada kodėl Donelaitis liepia mokytis žmogui iš gandrų? “Tu žmogau niekings! Mokinkis čia pasikakint Ir pasisotindamas gardžiaus n’užmiršk savo Dievą.” Donelaitis skatina būrus mokytis iš jų darbštumo ir ūkiškumo be to, dar, pateikdamas daug pavasarį atgimstančių gyvūnų ir jų darbų, jis pamini bites, vorus, peles, šeškus,- visus darbščiuosius miško gyventojus. Autorius, aišku, skatina neužmiršti ir Dievo, nes, jo manymu, žmogus jau pradeda apleisti dievą ir jo negerbia, be saiko geria, nešvankiai kalba. Donelaitis pastebi,kad taip daugiau elgiasi ponai, bet iš jų visa tai perima ir būrai: “Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia; Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.” Mokydamas būrus Donelaitis nepamiršta ir tinginystės. Poetas, nekeldamas balso, randa būdą juos išjuokti, leisdamas kalbėti būrui Slunkiui, kuris yra tingėjimo įasmeninimas. Jau vien šiam personažui parinktas vardas rodo, su kuo turėsime reikalą, nes juk slunkius - tinginio sinonimas. Slunkiaus svajonę išreiškia toks jo “šūkis”: “ Ir, kad vis miegot mums būtų sviete paskirta”. Kaip ir tikras tinginys Slunkius ilgai ir nuobodžiai įrodinėja, kad dar bus laiko visus darbus nudirbti, tad kam skubėti: “Ak! Man ašaros į akis jau pradeda trauktis; Juk dar yra čėso yr, ir mes atliksime darbus. Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams, Tą daug syk apgauna, kur vis ritasi šokdams; O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!” Tada Slunkių staiga pertraukia Pričkus, dar vienas veikėjas, kuriam tinginio “teorija” nelabai patiko, ji netgi sukėlė pyktį. Jis labai griežtai išbara Slunkių, atkirsdamas jam stiprių posakių: “ Eik, - tarė, - šūdvabali! Kur šūdvabaliai pasilinksmin”. Bene pati didingiausia “Metų”dalis yra “Rudenio gėrybės”. Šiame epizode mes matome būrus, susirinkusius į vestuves. Ši ne eilinė, “svodbiška” atmosfera suteikia galimybę būrams pasipasakoti įvairiausius nutikimus. Autorius ypač daug laiko skiria priešvestuvinėms nuotaikoms ir ruošimuisi. Vėliau aprašomas ir pats vestuvių šventimas, kaip kaimynai valgo ir geria, kaip dainas dainuoja. Poetas nepatingi ir aprašo vos ne kiekvieną svetelį atskirai: “Stepas nuo riebių kumelių daug pamelavo, O Enskys savo poniškus išgarbino jaučius. Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams, O Jokūbas, stūnas įtemdams, čirškino smuiką.” Daugiau kaip prieš du šimtus metų parašyta poema šiandien atrodo tokia šiuolaikiška: dirbame panašius darbus, linksminamės tokiose pačiose šventėse, rudenį krauname tokį patį derlių, žmones kamuoja tos pačios ydos. Donelaičio pastebėtą ir “Metuose”aprašytą girtuokliavimą, pavydą tinginiavimą, barnius ir nesantaiką mes regime ir šiandieniniame gyvenime. Problemos, aktualios prieš du šimtus metų, tebejaudina mus. “Metai “ svarbūs mums ir ateities kartoms. Čia pirmą kartą nuskambėjo K.Donelaičio, kaip žmogaus teisių gynėjo, balsas. Poema kupina meilės sunkiai dirbantiems, engiamiems tautiečiams ir karštų troškimų jiems padėti – žmonėmis būti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!