Diplominiai darbai
Demencija sergančių pacientų slauga
Demencija.
Temos aktualumas. Demencija apibūdinama, kaip viena dažniausių vyresniojo amžiaus žmonių psichikos sutrikimo formų, turinčių įtakos atminties blogėjimui, intelektui, protui, socialiniams gebėjimams. Demencija sutrikdo žmogaus pažintines funkcijas, kasdienę veiklą, savarankišką funkcionavimą (Valeikienė, 2006, p. 158; Logunova, 2008, p. 240; Ruseckienė, 2009, p. 1; Čergelytė, Gerikienė, Rimševičius ir kt., 2014, p. 245; Leišytė, 2014, p. 185; Čiuberkienė, Petruševičienė, Pranskaitytė-Bielevičienė ir kt., 2014, p. 214). Žinoma, kad pasaulyje kas 3 sekundes vienas žmogus suserga demencija. Sergančiųjų skaičius kas 20 metų dvigubėja ir manoma, kad 2030 metais ligos paplitimas sieks 74,7 milijonus (Rapolienė, 2015, p. 2). Demencijos atvejų dažnėja, nes daugėja vyresnių žmonių. Šiuo metu pasaulyje įvairiomis demencijos formomis serga 24 milijonai žmonių. Atlikti tyrimai rodo, kad demencijos paplitimas dažnėja tarp vyresnių žmonių: jei tarp 65-69 m. amžiaus žmonių demencija serga iki 5,1 proc., tai tarp vyresnių nei 90 m. – daugiau nei 30 proc. žmonių (Čiuberkienė, Petruševičienė, Pranskaitytė-Bielevičienė ir kt., 2014, p. 214). Kaip matome, kiekvienais metais įvairiomis demencijos formomis sergančių žmonių skaičius auga, todėl visuomenė turi atkreipti dėmesį į šią ligą bei poreikį sergančiųjų demencija slaugai bei priežiūrai. Asmuo, sergantis demencija, patekęs į ilgalaikės priežiūros instituciją, atsiduria kritinėje gyvenimo situacijoje: išgyvena jausmų sumaištį dėl artimųjų, pažįstamos namų aplinkos netekimo, palaipsniui blogėjant jo protiniams gebėjimams atsiriboja nuo socialinio gyvenimo. Dirbdami su tokiais ligoniais, slaugytojai susiduria su daugybe etinių, socialinių, psichologinių problemų (Pivorienė, 2003, p. 176). Demencija sergančių pacientų slaugytojų pareigos apima platų darbo užduočių spektrą: pagal savo kompetenciją jie teikia slaugos paslaugas, bendradarbiauja su gydytojais, demencija sergančiais asmenimis bei jų artimaisiais. Norint apsaugoti ligonį, sergantį demencija, aplinkinius ir save, slaugytojams svarbu mokėti įvertinti jų nenuspėjamo elgesio tikimybę ir žinoti, kaip elgtis tokiose situacijose. Slaugytojai turėtų užtikrinti, kad ir ligonio šeimos nariai žinotų apie simptomų priežastis, esamas ir gresiančias problemas bei jų sprendimo būdus. Nors pacientai dažniausiai jaučiasi priklausomi nuo slaugytojų, tačiau ir savo emocijas išlieja taip pat ant jų, todėl slaugytojams tenka ištverti prieštaringus pacientų jausmus ir išgyventi savuosius (Lesauskaitė, Macijauskienė, 2006, p. 98). Slaugant įvairiomis demencija sergančius ligonius dažnai susiduriama su neprognozuojamais, nepalankiais jų veiksmais, agresija, kuri nevaldoma gali paaštrėti ir peraugti į smurtą. Kadangi slaugytojai daug laiko praleidžia su ligoniais, jie yra pagrindiniai asmenys, galintys sumažinti emocines problemas. Slaugytojo darbe būtina atsakomybė, kompetencija, profesionalumas (Žydžiūnaitė, Merkys, Petrauskienė, 2006, p. 276). Dar viena dažna problema, su kuria susiduria slaugytojai savo kasdieniame darbe – pacientų, sergančių įvairiomis demencijos formomis, griuvimai, kurių metu ligoniai patiria įvairius lūžius. Vieni iš pagrindinių griuvimų rizikos veiksnių – tai pakitusi eisena bei pusiausvyra (Leišytė, 2014, p. 187). Kita problema – nemiga, kuri pasireiškia blogu nakties miegu, ankstyvais prabudimais, kurie sukelia lėtinio nuovargio sindromą, ypač sunku slaugyti sergančius Alzheimerio liga, kurie visai nemiega naktimis (Šileika, Bikmanienė, 2004, p. 36). Pasirenkant baigiamojo darbo temą, atsižvelgta į tai, kad mokslinių darbų apie demencija sergančių pagyvenusių žmonių slaugos ypatumus, problemas, kylančias slaugos procese, ir jų sprendimo būdus nėra daug. Ši tema aktuali slaugytojams, dirbantiems psichiatrijos profilio gydymo įstaigose, kurių tiesioginis darbas susijęs su demencija sergančiais vyresnio amžiaus žmonėmis, o taip pat visuomenės daliai, kuriai svarbi šia liga sergančių žmonių slauga. Darbo tikslas – išnagrinėti demencija sergančių pacientų slaugą. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti tiriamųjų psichinę būklę 2. Išsiaiškinti demencija sergančių ligonių slaugos problemas. 3. Nustatyti dažniausiai taikomus veiksmus slaugos problemoms spręsti. Tyrimo objektas – demencija sergančių pacientų slauga. Tiriamųjų imtis: tyrime dalyvavo 25 VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės demencija sergančių pacientai. Tyrimo metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, statistinė duomenų analizė. 2. LITERATŪROS ANALIZĖ 2.1. Veiksniai, turintys įtakos demencijos atsiradimui Viena iš dažniausiai pasireiškiančių senėjimo ligų ir psichikos sutrikimų – demencija, kurios atsiradimą įtakoja labai daug ir įvairūs veiksniai. 2.1.1. Demencijos atsiradimo priežastys Senatvinė demencija – kognityvinių funkcijų susilpnėjimas, turintis neigiamos įtakos asmens socialiniam bendravimui ir funkcionavimui daugelyje kasdienio gyvenimo sričių. Šis susirgimas pažeidžia pažintines funkcijas, kasdienę veiklą bei savarankišką žmogaus funkcionavimą (Leišytė, 2014, p. 185). Demencija – laipsniškas protinių sugebėjimų mažėjimas dėl galvos smegenų ligos, kurios metu žūsta nervinės ląstelės ir jų jungtys. Tai liga, kuomet palaipsniui silpnėja žmogaus pažintinės funkcijos, kurios iki ligos pradžios buvo normalios. Ši liga sutrikdo kasdienę žmogaus veiklą, tačiau skirtingų žmonių, sergančių demencija, atmintis, mąstymas, elgesys ir emocijos pasikeičia nevienodai (Koberskaja, 2015, p. 3). Mokslinėje literatūroje (Damulevičienė, Lesauskaitė, Knašienė, 2010, p. 37) aprašytos somatinės, neurologinės, psichiatrinės demencijos priežastys, kurios skirstomos į šias grupes: 1) degeneracinės centrinės nervų sistemos (CNS) ligos: Alzheimerio, Pick'o, Parkinsono ligos, išsėtinė sklerozė, Lewy kūnelių liga; 2) intrakranijinės priežastys: tumorai, aneurizmos, encefalitas, meningitas, neurosifilis, ŽIV infekcija, traumos; 3) metabolinės ir endokrininės ligos: Addison'o liga, Cushing'o sindromas, diabetas, kepenų, inkstų, kvėpavimo nepakankamumas, lėtinis elektrolitų disbalansas, vitaminų stoka, vėžinė intoksikacija; 4) vaskulinės priežastys: multiinfarktinė demencija, smegenų arterijų pažeidimai, Binswanger'io liga; 5) intoksikacijos: alkoholiu, sunkiaisiais metalais, vaistais. Sergant depresija taip pat galima susirgti demencija, nes endogeninė depresija gali išryškinti latentinį organinį galvos smegenų procesą. Gana dažnai sergant Alzheimerio liga diagnozuojama depresija (Liesienė, 2000, p. 19), tačiau dažniausios demencijos priežastys yra Alzheimerio liga ir vaskulinė demencija. Sveikatos priežiūros specialistai neretai susiduria su sutrikusios galvos smegenų kraujotakos sąlygota demencija, kurią įtakoja padidėjęs kraujospūdis, aterosklerotiniai kraujagyslių pakitimai, mikroangiopatijos, ortostatinė hipotenzija, sutrikusi smegenų kraujotakos autoreguliacija, galvos smegenis maitinančių arterijų susiaurėjimai ir užsikimšimai (Bučytė, 2013, p. 7). Šį susirgimą lemia ir genetiniai veiksniai – nustatyta, kad jei pirmos eilės giminaitis serga demencija, tai tikimybė ja susirgti padidėja keturis kartus (Diržytė, 2001, p. 28). V. Valeikienės (2006) nuomone, didelę įtaką šios ligos eigai turi psichosocialiniai veiksniai, pvz., kuo aukštesnis intelektas buvo iki ligos, tuo geresnė prisitaikymo galimybė. Labai apsunkina kliniką nerimas ir depresija. Tik 19 a. buvo atkreiptas dėmesys, kad pagyvenusių žmonių psichikos sveikata blogėja ne tik dėl fiziologinių senėjimo priežasčių ar dėl paveldimos rizikos susirgti, bet ypač išryškėja socialinės aplinkos svarba, nepalankūs aplinkos veiksniai, kurių tokiame amžiuje dažniausiai susikaupia nemažai: emociniai išgyvenimai susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, artimųjų netektis, nuolatiniai konfliktai šeimoje, nerimas dėl ateities, vienatvė, saugumo stoka ir kt. (Valeikienė, 2006, p. 158). Galima teigti, kad demencija dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. Demencijos priežastys gali būti somatinės, neurologinės, psichiatrinės, genetinės. 2.1.2. Demencijos simptomai Demencijos simptomų pasireiškimas skirstomas į tokias stadijas: • lengva – kasdienė ir socialinė veikla sutrikusi, tačiau išlieka savarankiško gyvenimo gebėjimai: žmogus sugeba priimti kai kuriuos sprendimus, lengvai sutrinka atmintis (užmirštami neseniai vykę reiškiniai); • vidutinė – savarankiškas gyvenimas nesaugus, reikalinga nenuolatinė priežiūra: paliekant ligonį vieną namuose būtina išjungti visus elektros ir dujinius prietaisus; atmintyje išlieka tik gerai žinota informacija, o nauja greitai užmirštama; • sunki – kasdienio gyvenimo įgūdžiai yra taip sutrikę, kad reikalinga nuolatinė globa: ligonis užmiršta artimųjų vardus, savo profesiją, vardą, amžių, nepažįsta savo artimųjų (Bagdonas, Damulevičienė, Lesauskaitė ir kt., 2009, p. 38). Demencijos simptomai gali būti skirstomi į dvi pagrindines grupes. Pirmajai grupei priklausytų kognityvinių funkcijų pablogėjimas – tai atminties sutrikimai, sutrikusi orientacija laike, vietoje ir savyje, pakitęs abstraktus suvokimas, atsiranda kalbos sutrikimų. Antroji grupė apima elgesio ir emocijų pokyčius sergant demencija (sutrikęs suvokimas, mąstymas, nuotaika, elgesys), kurie dar kitaip vadinami neuropsichologiniais simptomais, antriniais demencijos simptomais, demencijos komplikacijomis (Koberskaja, 2015, p. 2-3). Taip pat galima išskirti kitą simptomų grupę, kuri susijusi su funkciniu blogėjimu, tai apraksija, agnozija, afazija ir įvairūs sunkumai kasdienėje veikloje. Kiti simptomai apima neurologinius pokyčius ir bendrus smegenų funkcijos pakitimus, tokius kaip psichomotorinis sulėtėjimas (Dembinskas, 2003, p. 496). Kaip teigia D. Jatužis (2001, p. 9), „silpnaprotystė gali būti dalinė ir pilna. Esant dalinei demencijai, eiga paprastai būna lėtinė, psichinės funkcijos pažeidžiamos netolygiai, ligonis ilgą laiką susitvarko su darbu, kurį dirbo daug metų, gali paaštrėti iki ligos buvę charakterio bruožai. Sulėtėja mąstymas, kalba. Psichinė veikla pakenkiama vis labiau, nyksta įgūdžiai, nebesugeba atskirti pagrindinių dalykų“. Be to, pilnai arba visiškai demencijai būdinga, kad psichika pakenkiama tolygiai, greitai nyksta psichinis aktyvumas, pakinta emocijos. Dažniausiai šie požymiai pastebimi vyresniame amžiuje. Apibendrinant galima teigti, kad demencijos simptomai skirstomi į dvi pagrindines grupes – kognityvinių funkcijų pablogėjimą ir elgesio bei emocijų pokyčius. 2.2. Dažniausios demencijos raiškos formos Apie pagyvenusių ir senų žmonių baimes, nerimą, įkyrias būsenas, panikos priepuolius daug rašoma mokslinėje literatūroje, periodinėje spaudoje. Artimieji dažnai nesupranta, kodėl suaugęs žmogus bijo likti vienas namuose ar išeiti į gatvę, todėl negali jiems padėti, todėl svarbu žinoti dažniausių demencijos raiškos formų priežastis ir simptomus. 2.2.1. Alzheimerio tipo demencija Alzheimerio liga yra dažniausias demencijos atvejis. Pagrindiniai jos simptomai – pablogėjusi atmintis, laiko ir vietos nuovokos praradimas, sunkumas renkantis žodžius ir pablogėjęs jų supratimas. Tai yra progresuojanti smegenų liga, kuri lėtai naikina atminties ir mąstymo įgūdžius ir sugebėjimą įvykdyti paprasčiausias užduotis. Alzheimerio ligos procesai negrįžtami, o jos simptomai išryškėja palaipsniui. Ši liga nėra susijusi su normaliu senėjimo procesu (Leišytė, 2014, p. 185). Skiriami du Alzheimerio ligos tipai (Macijauskienė, 2009, p. 210): • Ankstyvoji, pasireiškianti iki 65 metų (retesnė, greičiau progresuoja, labiau nukenčia aukštesniosios smegenų žievės funkcijos – kalba, praktinės veiklos įgūdžiai). • Vėlyvoji, pasireiškianti po 65 metų. Ši forma pasitaiko dažniausiai. J. Macijauskienė (2009, p. 210) išskiria šiuos pagrindinius klinikinius Alzheimerio ligos požymius: 1. Trumpalaikės, o vėliau ir ilgalaikės atminties blogėjimas. 2. Progresuojantis funkcinis nesavarankiškumas. 3. Blogėjanti motorinė funkcija. 4. Elgesio problemos. Alzheimerio ligos demencijai būdingi šie požymiai: • specifinių kognityvinių funkcijų, tokių kaip kalba, motoriniai įgūdžių ir suvokimo silpnėjimas, progresuojantis sutrikimas (atitinkamai afazija, apraksija, agnozija); • sutrikusi kasdienė gyvenimo veikla; • su liga susijusi depresija, nemiga, kliedesiai, iliuzijos, haliucinacijos, žodiniai, emociniai ar fiziniai protrūkiai, seksualiniai sutrikimai, svorio mažėjimas; • kiti neurologiniai sutrikimai, ypač vėlyvose ligos stadijose, įskaitant raumenų tonuso padidėjimą, mioklonijas, eisenos sutrikimus (Leišytė, 2014, p. 187). Vidutinė ligos trukmė nuo diagnozės nustatymo pradžios – 7-10 metų, bet kartais ji gali trukti ilgiau – iki 20 metų (Macijauskienė, 2009, p. 210). Sergantiems Alzheimerio liga dažniau išsivysto delyras – tai organinis smegenų sindromas, pasireiškiantis sąmonės, dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, elgesio, emocijų bei miego-budrumo ritmo sutrikimais. Jo trukmė būna įvairi, o sunkumo laipsnis kinta nuo lengvo iki labai sunkaus. Delyrui būdingas nesiorientavimas vietoje ir laike, suvokimo sutrikimai, susijaudinimas. Manoma, kad delyras apima ūminių sumišimo būsenų spektrą (Logunova, 2008, p. 240). Delyrui būdingos ir regos haliucinacijos. Sunkiais atvejais (kai ligonis dar serga kokia nors somatine liga) stebimas intermituojantis delyras (Logunova, 2008, p. 241). Skiriamais vaistais stengiamasi sustabdyti ar bent sulėtinti ligos progresavimą, siekiant, kad kuo ilgiau sergantysis išliktų savarankiškas, bei koreguoti ligos simptomus, todėl ypač svarbu pradėti gydyti kuo anksčiau (Bučytė, 2006, p. 65). Galima teigti, kad Alzheimerio liga, kaip ir kitos demencijos, kol kas nėra išgydoma. Ligos pradžioje galima sulėtinti jos progresavimą skiriant reikiamą gydymą. Vėliau sutrinka ilgalaikė atmintis, užmirštami gyvenimo įvykiai, tuomet gydymas jau būna mažai veiksmingas. Galutinėje ligos stadijoje stebima ryški silpnaprotystė. 2.2.2. Kraujagyslinė demencija Kraujagyslinė demencija – antra pagal dažnį demencijos atsiradimo priežastis. Kraujagysline demencija vadinamas galvos smegenų kraujagyslių ligų sukeltas pažinimo funkcijų sutrikimas, trikdantis kasdienę veiklą ir atitinkantis kraujagyslinės demencijos kriterijus (Dembinskas, 2003, p. 152). J. Macijauskienė (2009, p. 216) įvardija šiuos kraujagyslinės demencijos rizikos veiksnius: amžius, arterinė hipertenzija, nedidelis išsilavinimas, išeminė širdies liga, prieširdžių virpėjimas, cukrinis diabetas, rūkymas, nutukimas. Svarbus kraujagyslinės demencijos veiksnys – depresija. Dažniausiai kraujagyslinę demenciją sukelia dauginiai smulkūs galvos smegenų infarktai dėl aterosklerozės ar daugiažidininio galvos smegenų baltosios medžiagos pažeidimo. Taigi pagal priežastį kraujagyslinė demencija nėra vienalytė liga. Kraujagyslinei demencijai būdingi klinikiniai požymiai: • anksti ligos eigoje pasireiškiantis eisenos sutrikimas (eisena: mažais žingsneliais, magnetinė, apraksinė – ataksinė ar parkinsoninė); • nestabilumas ir dažni neišprovokuoti kritimai anamnezėje; • anksti pasireiškiantis padažnėjęs šlapinimasis, imperatyvinis šlapinimasis ir kiti šlapinimosi sutrikimai, nepaaiškinami urologinėmis ligomis; • asmenybės ir nuotaikos pakitimai, abulija, depresija, emocinis labilumas ar kiti požieviniai defektai, įskaitant psichomotorinį sulėtėjimą ir sutrikusią vykdomąją veiklą (Leišytė, 2014, p. 187). Ankstyvais kraujagyslinės demencijos požymiais laikomi šlapinimosi ir eisenos sutrikimai. Ligoniams dažnai pasireiškia įvairių somatinių negalavimų, pvz., galvos skausmas, svaigimas, sutrikusi pusiausvyra, pakinta asmenybė, prarandama orientacija laike ir vietoje, ypač vakarais ir naktimis. Atminties sutrikimai kraujagyslinės demencijos pradžioje nebūna ryškūs, jie sustiprėja vėlesnėmis ligos stadijomis. Pažinimo funkcijų sutrikimai dažnai progresuoja pakopomis, kartu su motoriniais sutrikimais. Taigi, pirmieji požymiai gali būti labai įvairūs, o ligai progresuojant minėti simptomai ir požymiai gali reikštis kartu ir įvairiais deriniais (Pikūnienė, Viršilas, Gleiznienė, 2015, p. 487). Paprastai liga progresuoja lėtai ir, kaip teigia D. Jatužis (2001, p. 2), jos pradžią pastebėti nelengva. Galimi ir gana ilgi stabilizacijos periodai, kai po insulto atsiradusi pažintinė disfunkcija gana ilgą laiką išlieka to paties lygio. Kraujagyslinės demencijos išsivystymui įtakos turi ir amžiaus nulemti galvos smegenų arterijų pokyčiai, nes dažnai vyresnio amžiaus žmonių arterijos tampa kietesnės, ne tokios elastingos. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad padidėjęs arterijų sienelių standumas taip pat prisideda prie kognityvinių funkcijų blogėjimo (Pilkauskas, 2014, p. 3). Kraujagyslinės demencijos profilaktika pirmiausia apima galvos smegenų kraujotakos sutrikimų profilaktikos priemones: kraujospūdžio koregavimą, glikemijos kontrolę, normalios cholesterolio koncentracijos palaikymą. Todėl kraujagyslių ligų rizikos veiksnių valdymas – vienas pagrindinių demencijos profilaktikos uždavinių (Jatužis, 2001, p. 2). Galima teigti, kad pagal priežastį kraujagyslinė demencija nėra vienalytė liga. Dažniausiai kraujagyslinę demenciją sukelia dauginiai smulkūs galvos smegenų infarktai dėl aterosklerozės ar daugiažidininio galvos smegenų baltosios medžiagos pažeidimo. Smegenų veiklos susilpnėjimą kraujagyslinės demencijos metu gali nulemti smegenų kraujotakos sutrikimai, kuomet užkemšamos ar suardomos kraujagyslės. 2.2.3. Kitos demencijos formos Demencija su Lewy kūneliais – tai trečia pagal dažnumą demencijos forma. Jai būdingas kognityvinių procesų pažeidimas su ryškiais dėmesio ir budrumo svyravimais, regos haliucinacijos, pasikartojantys kritimai, alpimai, sąmonės netekimai, sisteminiai kliedesiai (Macijauskienė, 2009, p. 217). Jaunesniame amžiuje demencijas gali sukelti alkoholizmas, ypač jei žmogus prastai maitinasi. Tuomet labai pablogėja atmintis, sutrinka gebėjimas planuoti, organizuoti, pakinta bendravimas su aplinkiniais. Nustojus vartoti alkoholį, mąstymo ir atminties funkcijos gali pagerėti. (Diržytė, 2001, p. 28). Literatūroje nurodoma (Diržytė, 2001, p. 29), jog demencijos gali pasireikšti susirgus sunkiomis infekcinėmis ligomis, įskaitant ir AIDS. Pagrindiniai simptomai būna apatija, vangumas, pasimetimas, užmaršumas, sunku koncentruoti dėmesį, vėliau gali atsirasti nevalingi judesiai, silpnumas galūnėse. Taip pat teigiama, jog demenciją gali sukelti augliai smegenyse, sunkios galvos smegenų traumos, ypač jei žmogus ilgesnį laiką išbuvo be sąmonės. Kartais pasitaiko, jog žmogų vargina simptomai, panašūs į demencijos simptomus, pvz., užmaršumas, įvairūs mąstymo sutrikimai, bet tai nėra tikroji demencija. Tokie simptomai dažnai gali pasireikšti dėl vitaminų stygiaus (dažniausiai vitamino B12), hormoninių sutrikimų, įvairių psichologinių priežasčių, tačiau jie gali būti išgydyti. Išskiriamos kitos dažniau diagnozuojamas demencijos formas: Piko liga – tai progresuojantis degeneracinis smegenų pažeidimas frontalinėje srityje, pasireiškiantis palaipsniui besivystančia visiška silpnaprotyste (Dembinskas, 2003, p. 151). Piko ligai būdingi palaipsniui atsirandantys elgsenos sutrikimai – impulsyvumas, socialinių kontaktų nutraukimas, priverstinė elgsena, progresuojantis kalbos nykimas, elgesio ir asmenybės sutrikimai labai išreikšti bei neproporcingai dideli lyginant su atminties sutrikimais (Bagdonas, Damulevičienė, Lesauskaitė ir kt., 2009, p. 39). Piko liga pasitaiko keturis kartus rečiau nei Alzheimerio liga, susirgimo amžiaus vidurkis – 55–56 metais, dažniau serga moterys (Dembinskas, 2003, p. 151). Demencijos taip pat gali pasireikšti vėlyvosiose Parkinsono ligos stadijose. Tai progresuojantis centrinės nervų sistemos susirgimas, kurio pagrindiniai simptomai – drebėjimas, sąnarių sustingimas, kalbos sutrikimai, sunkumas pradėti fizinius judesius. Parkinsono liga – tai atrofinė degeneracinė smegenų liga, pasireiškianti ekstrapiramidiniais simptomais, neretai kartu su psichikos sutrikimais. Parkinsono ligos sukeltai demencijai būdinga tremoras, ryškūs vegetaciniai sutrikimai. Sergančiųjų Parkinsono liga sukeltai demencijai būdingi nuotaikos svyravimai, nerimo ir panikos simptomai, vėliau pasireiškia kiti demencijos požymiai. Dažniausiai sergama 50–60 metų amžiaus (Macijauskienė, 2009, p. 228). Kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms būdingos emocinės problemos, kurių tinkamai neįvertinus, nustatoma neteisinga demencijos diagnozė. Liūdesio ir vienišumo jausmai, nerimas ar nuobodulys dažnai vargina vyresnio amžiaus žmogų išėjus į pensiją, mirus sutuoktiniui, giminaičiui ar draugui. Prisitaikydamas prie šių įvykių vyresnio amžiaus žmogus gali būti sutrikęs, pablogėja jo atmintis (Bučytė, 2006, p. 65). Todėl demencijos rizikos faktorius gali būti ir depresija. Sergant demencija depresijos sindromas yra plačiai paplitęs reiškinys, kurio gydymas mažai ištirtas. Literatūros šaltiniuose demencija išskiriama kaip aktuali šių laikų problema. Demencijos formų priežastys skiriasi ir priklauso nuo daugelio veiksnių. 2.3. Demencija sergančių pacientų slaugos ypatumai 2.3.1. Slaugos proceso samprata Demencija neišgydoma, laikui bėgant liga tik progresuoja, todėl šia liga sergantiems pacientams slaugos poreikis tampa dar didesnis. Šis procesas vyksta įvairiais lygmenimis: psichiatrijos ligoninėse, globos namuose, kitose bendruomenės institucijose, pačio sergančiojo namuose. Slaugos procesas – tai organizuotas, sisteminis požiūris, kuriuo remiasi slaugytojai tam, kad būtų patenkinti individualūs kiekvieno paciento sveikatos priežiūros poreikiai (Pukinskienė, 2011, p. 46). Autorė slaugos procesą skirsto į penkias slaugos fazes: vertinimas, diagnozės nustatymas, planavimas, slaugos veiksmų ir procedūrų atlikimas, įvertinimas (1 paveikslas). 1 pav. Slaugos proceso fazės (šaltinis: Pukinskienė, 2011, p. 46-47) Vertinimo etapas – vienas svarbesnių slaugytojams, nes jo metu išsiaiškinama ir įvertinama, ką pacientas gali ir ko negali atlikti savarankiškai, ar yra problemų, susijusių su bet kuria gyvybine veikla. Vertinama ir paciento psichinė būsena, atkreipiant dėmesį į jo atmintį, sugebėjimą orientuotis laike ir aplinkoje, produktyviai bendrauti, išlikusius kognityvinius gebėjimus, nuotaikos svyravimus paros bėgyje. Daugelis pacientų, patekę į psichiatrijos įstaigą, šalia psichikos sutrikimų turi daugybę somatinių sutrikimų ir su jais susijusių slaugos problemų, todėl šiame etape slaugytojui taip pat labai svarbi informacija apie pacientą iš jo artimųjų, šeimos narių (Poškuvienė, Šmigelskienė, 2012, p. 63). Slaugytojams reikalingos žinios visame slaugos procese. Praktikoje svarbu, kad slaugos procesas vyktų lanksčiai ir natūraliai, nuolat gautų grįžtamąjį ryšį. Slaugant pagyvenusius pacientus, sergančius demencija, svarbu padėti jiems sėkmingai prisitaikyti aplinkoje, atstatyti prarastus kasdienius įgūdžius, gerinti jų gyvenimo kokybę (Poškuvienė, Šmigelskienė, 2012, p. 63). Nuolat progresuojančios ar nepagydomos ligos atvejais tinkama priežiūra ir aplinka gali padėti tiek pačiam ligoniui, tiek jį slaugantiems žmonėms. Sergančiųjų demencija slauga gali keistis atsižvelgiant į demencijos sindromo stadiją – pačioje pradžioje skatinamas ligonio savarankiškumas, stengiamasi, kiek galima pagerinti arba išsaugoti blogėjančias pažintines funkcijas. O kai liga jau yra progresavusi, svarbiausia pasirūpinti tinkama, saugia aplinka bei nuolatine ligonio slauga (Kaubrys, 2012, p. 2). Viena dažniausių problemų, su kuriomis susiduriama slaugant senyvo amžiaus pacientus – sumažėjęs mobilumas. Demencija slaugant senyvo amžiaus pacientus pagrindinis uždavinys – užtikrinti svarbiausius pacientų poreikius, skatinti juos, kiek galima savarankiškiau apsitarnauti. Dalinis ar visiškas mobilumo praradimas stipriai apsunkina tuštinimosi, šlapinimosi procesus. Ilgalaikis gulėjimas lovoje didina ir pragulų susidarymo riziką (Vanharienė, 2016, p. 3). Demencija sergantiems pacientams pagal galimybes būtini ir fiziniai pratimai, nes judėjimas – tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir teigiamos emocijos, bendravimas (be žodžių), kuriam pacientai ypač jautrūs (Čiplienė, Istomina, 2007, p. 643). Demenciškiems pacientams svarbus ir bendravimas, kurių komunikaciniai gebėjimai sutrikę dėl nuotaikos sutrikimų, sensorinių funkcijų (klausos, regos) pakenkimo ar kitų priežasčių, todėl sprendžiant šią slaugos problemą labai reikšmingas neverbalinis bendravimas, t. y. gebėjimas skaityti šių pacientų kūno kalbą (Vanharienė, 2016, p. 4). Slaugytojai bendraudami su demenciškais pacientais susiduria ir su kitomis slaugos problemomis, pvz., emocijų labilumu. Pacientas gali pradėti ašaroti dėl visai neliūdnų dalykų, arba labai realiai išgyventi liūdesį ilgai verkdamas. Dažniausios tokių pacientų emocijos – pyktis, panika, liūdesys, todėl slaugytojas turi būti kantrus, santūrus, elgtis ramiai su pacientu (Poškuvienė, Šmigelskienė, 2012, p. 63). Dažnai tokie pacientai net nebeprisimena, kas sukėlė tokią emociją, todėl dėmesio atitraukimas – geriausias būdas sustabdyti šias neadekvačias emocijas, nes ligos sukeltos emocijos dažniausiai yra padidintos ir iškreiptos. Pyktis gana dažna demencija sergančių pacientų emocija – jis gali būti panikos, liūdesio ekvivalentas. Pacientas gana greitai pamiršta, kodėl pyko, tačiau jei pyktis ir agresija tampa dažni ir pavojingi, reikėtų pagalvoti, gal slauga per daug direktyvi (Poškuvienė, Šmigelskienė, 2012, p. 63). Dažniausiai pasireiškiančios demencija sergančių pacientų agresijos formos: • užgauliojimai; • nuolatinis į personalą nukreiptas pyktis; • atsisakymas klausyti personalo prašymų; • pastūmimas, įspyrimas darbuotojui, daiktų ir maisto svaidymas; • gydymo priemonių atsisakymas, pavyzdžiui, ištraukiama intraveninės infuzijos adata (Serapinienė, 2014, p. 6). Dar viena iš dažnesnių problemų, su kuriomis susiduriama stacionare slaugant demencija sergančius ligonius – sutrikusi orientacija laike ir aplinkoje. Spręsti šią problemą padeda tam tikros vaizdinės priemonės, priminimo ženklai. Esant orientacijos sutrikimui vietoje arba laike, gali būti naudojamas didelis laikrodis, kalendorius su didelėmis ir aiškiomis raidėmis su nurodyta data ir savaitės diena, ligonio mėgiamo užsiėmimo priminimas, pavyzdžiui, dėžutė su mezgimo ar siuvinėjimo reikmenimis (Rapolienė, 2015, p. 3). Pagrindinis slaugytojų tikslas sprendžiant problemas, kylančias slaugant demencija sergančius pacientus, kad ligonis kuo ilgiau išliktų nepriklausomas, jo gyvenimo kokybė nenukentėtų, jautriai jį slaugyti. Rūpestingas ligonio gyvybinių funkcijų ir būklės vertinimas – sėkmingos slaugos pagrindas. Vertinama ne tik fizinė ligonio būklė, bet ir psichologinės, socialinės ir dvasinės problemos (Blaževičienė, Čivinskienė, Riklikienė, 2014, p. 8). Apibendrinant galima teigti, kad slaugos problemos atsiranda kintant paciento būklei. Todėl slaugant pagyvenusius, įvairiomis demencijos formomis sergančius pacientus, ypač turinčius psichikos sutrikimų, svarbu padėti jiems sėkmingai prisitaikyti pasirinktoje aplinkoje, gerinti kognityvines funkcijas, atstatyti prarastus kasdienius įgūdžius, gerinti jų gyvenimo kokybę. Slaugytojai turėtų užtikrinti, kad ir ligonis, ir jo artimieji žinotų apie esamas bei gresiančias problemas, jų sprendimo būdus, būtų informuojami apie simptomų priežastis ir gydymą. 2.3.2. Teisės aktai, reglamentuojantys psichikos sveikatos slaugytojo darbą Lietuvos Respublikos seimo priimtame 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme reglamentuojama, kad pacientas turi teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, prieinamumą ir priimtinumą, gydytojo, slaugos specialisto ir sveikatos priežiūros įstaigos pasirinkimą. Slaugytojo paslaugų teikimą psichikos sveikatos priežiūros įstaigose reglamentuoja MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kurioje nurodoma, kad bendrosios praktikos slaugytojas privalo verstis slaugos praktika, pagal kompetencija teikti būtinąją medicinos pagalbą, teikti kokybiškas slaugos paslaugas, vykdyti saugos darbe taisyklių ir higienos normų reikalavimus ir kt. Be to, šioje medicinos normoje nurodoma, kad bendrosios praktikos slaugytojas turi teisę atsisakyti teikti slaugos paslaugas, jeigu darbo sąlygos kelia realų pavojų paciento, bendrosios praktikos slaugytojo sveikatai ar gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba; į saugias ir sveikas darbo sąlygas. Kitoje medicinos normoje MN 22:2014 „Psichikos sveikatos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ aiškiai apibrėžtos psichikos sveikatos slaugytojo teisės ir pareigos. Joje minima, kad psichikos sveikatos slaugytojas turi teisę į saugias darbo sąlygas, gauti priemones, būtinas saugiai slaugai užtikrinti, atsisakyti teikti psichikos sveikatos slaugos paslaugas, jei tai prieštarauja slaugytojo profesinės etikos principams arba kelia realų pavojų paciento ar psichikos sveikatos slaugytojo gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba; dalyvauti mokslo taikomojoje, tiriamojoje ir pedagoginėje veikloje, susijusioje su psichikos sveikatos slauga. Šios medicinos normos 6 skyriuje išvardijamos Psichikos sveikatos slaugytojo pareigos: • kvalifikuotai ir kokybiškai teikti psichikos sveikatos slaugos paslaugas pagal šios medicinos normos VII skyriuje nurodytą kompetenciją; • pagal kompetenciją teikti būtinąją medicinos pagalbą; • vadovautis asmens sveikatos priežiūros tikslais ir savarankiškai vykdyti slaugą paciento namuose ir psichikos sveikatos slaugos paslaugas teikiančiose įstaigose; • pildyti slaugos dokumentus bei teikti statistikos ir kitus privalomosios atskaitomybės duomenis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; • vykdyti saugos darbe taisyklių ir higienos normų reikalavimus; • informuoti atsakingus įstaigos specialistus apie galimą socialinių paslaugų poreikį asmeniui, turinčiam psichikos sutrikimų; • laikytis slaugytojo profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti; • laiku informuoti gydytoją apie paciento sveikatos būklės pokyčius, komplikacijas, vartojamų vaistų nepageidaujamą poveikį ar kitaip pablogėjusią sveikatą; • atlikti kitas šioje medicinos normoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas pareigas. Šioje medicinos normoje taip pat reglamentuojama, kad psichikos sveikatos slaugytojo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs studijas pagal slaugos programą, įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją ir baigęs psichikos sveikatos slaugos neformaliojo švietimo programą, nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsižvelgdamas į nuolatinę psichiatrijos mokslo, slaugos mokslo ir praktikos pažangą (7 skyrius). Papildomai psichikos sveikatos slaugytojas turi išmanyti bendrąją psichopatologiją (psichikos sutrikimų simptomus ir sindromus), šių sutrikimų įtaką paciento elgesiui, gyvenimo kokybei, tikėtiną grėsmę paties paciento ar aplinkinių žmonių sveikatai, gyvybei ar turtui; bendrosios ir psichikos sveikatos slaugos proceso ypatumus. Taip pat turi žinoti teisės aktus, reglamentuojančius psichikos sveikatos priežiūrą ir slaugos praktiką Lietuvos Respublikoje, Lietuvos nacionalinės psichikos sveikatos politikos nuostatas, Europos Sąjungos valstybių psichikos sveikatos priežiūros politikos principus, psichikos sveikatos stiprinimo ir palaikymo principus; įvairių amžiaus grupių pacientų psichikos ir elgesio sutrikimus ir psichikos sveikatos slaugos ypatumus ir kt. Medicinos normoje MN 22:2014 apibrėžiama ir psichikos sveikatos slaugytojo atsakomybė: už padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą jam priskirtų funkcijų vykdymą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą, taip pat už pareigų viršijimą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Apibendrinant galima teigti, kad abi medicinos normos, t.y. MN 28:2011 ir MN 22:2014 reglamentuoja psichikos sveikatos slaugytojo teises, pareigas ir atsakomybę, dirbant psichiatrinio profilio gydymo įstaigose. 2.4. Pacientų, sergančių psichikos sutrikimais, slauga Kaip pastebi N. Lapkauskienė (2004, p. 15), psichikos sveikatos slaugytoja privalo turėti šių asmeninių savybių: būti jautri, nuoširdi, kantri, pagarbi, atidi ir pareiginga. Slaugytojai dera žinoti pacientų dėmesio, atminties, mąstymo sutrikimų požymius. Slaugant pacientus tenka būti kantriai, nes kartais psichikos ligomis sergantys ligoniai nekritiški, nepasiduoda įtikinėjami. Slaugytojos darbas su psichikos sutrikimų turinčiais pacientais yra atsakingas, reikalaujantis daug kantrybės ir pastangų, todėl pirmo susitikimo metu labai svarbu stebėti pacientų elgesį, nuotaikų kaitą, ligos požymių išryškėjimą ar susilpnėjimą. Labai dažnai slaugytojai vertina paciento slaugos problemas, pagal N. Roper, W. Logan ir A. Tierney gyvenimo veiklos modelį, kurį sudaro 12 gyvybinių veiklų. 2.4.1. Saugios aplinkos palaikymas Viena iš pagrindinių slaugytojo užduočių – sudaryti saugią, ramią aplinką (Lapkauskienė, 2004, p. 113). Tokius pacientus reikia nuolat stebėti, jų elgesį aptarti su komandos nariais, nepalikti vienų, kuomet vargina baimė ar nerimas. Ypatingai kontroliuoti įkyrių pacientų elgesį, kurį dažnai parodo paciento dejavimas, pyktis, nuolatinis dėmesio reikalavimas, skundimasis dėl įvairiausių smulkmenų. Svarbu tokius pacientus įdėmiai ir kantriai išklausyti, įsijausti, stengtis juos suprasti, nuraminti, rodyti nuoširdų bei pagarbų bendravimą. Nors tokiais atvejais bendravimas yra gana sudėtingas. Tokie pacientai gana jautrūs savo sutrikimams, todėl pajutę nuoširdų slaugytojos susidomėjimą jų problemomis, gali atvirai išsipasakoti apie savo nuogąstavimus. Klausytis pacientų reikia aktyviai, nereikia drovėtis jų tiesiai klausti, paprašyti paaiškinti (Lapkauskienė, 2004, p. 91). Slaugytoja turi paaiškinti, kad fobijos yra išgydomos, padėti suvokti potencialias problemas, jas sumažinti, prisitaikyti prie jų ar net jas įveikti. Reikia paaiškinti nerimo prigimtį, nuraminti juos ir jų artimuosius. Pacientui svarbūs pirmieji įspūdžiai skyriuje. Slaugytoja turi prisistatyti pacientui, supažindinti jį su aplinka, su skyriaus vidaus tvarka. Jei pacientas vaikšto, parodoma, kur yra valgykla, tualetas, dušas, paaiškinama, kuriuo metu juo galima naudotis. Jei pacientas nevaikšto, jam parodomas pagalbos iškvietimo mygtukas, kad, esant reikalui, galėtų juo pasinaudoti. Slaugytojai dera pasiteirauti paties paciento, gal jis turi kokių norų ar pageidavimų, padrąsinti jį, paaiškinti, kad jis bet kada gali kreiptis į slaugytoją pagalbos ar patarimo. Pacientas pasijus labiau savarankiškesnis, tai sustiprins jo pasitikėjimą personalu. Medicinos personalas neretai patiria smurtą sveikatos priežiūros įstaigose. Slaugytoja turi mokėti apsaugoti pacientą, save ir aplinkinius šiose kritinėse situacijose. Pacientai gali atsisakyti bet kokios personalo pagalbos – atlikti medicinines procedūras, bendrauti, valgyti. Pacientas gali prarasti savikontrolę, pradėti mėtyti daiktus, stumdytis, muštis. Tokiais veiksmais pacientas dažniausiai stengiasi išsivaduoti iš įtemptos emocinės būsenos, nerimo, baimės, konfliktinės situacijos ar klaidingo aplinkos vertinimo. Tai atsispindi paciento išvaizdoje – paraudęs veidas, išsiplėtę vyzdžiai, sugniaužti kumščiai, sukąsti dantys, pakeltos rankos, palinkęs į priekį kūnas. Pacientas būna įtarus, piktas, nuolat pasiruošęs gintis ar pulti (Lapkauskienė, 2004, p. 90). Psichiatriniuose skyriuose slaugytojos dažnai susiduria su pavojingomis situacijomis, todėl turi išmokti atpažinti įspėjamuosius smurto ženklus, gebėti apsisaugoti pati ir apsaugoti aplinkinius. Slaugytoja turi stengtis išvengti pavojingų situacijų, nors tai padaryti gali būti sudėtinga. Prieš susitinkant su pacientais tikslinga išsiaiškinti, ar jie agresyvūs, ar anksčiau yra buvę tokių protrūkių. Jei į šiuos klausimus atsakymai teigiami, reikia būti atsargiems – neiti į palatą vieniems, visada pranešti personalui, kur einama, pašalinti iš aplinkos pavojingus daiktus, su kuriais pacientas gali sužeisti. Palatoje stovėti netoli durų, palikti jas atviras. Pastebėjus paciento nuotaikos pablogėjimą, jį geriau trumpam palikti vieną. Svarbu valdytis, neparodyti baimės, išlikti ramiai, naudinga mokėti savigynos elementų. Visada būti geranoriškai paciento atžvilgiu, elgtis korektiškai, mandagiai, nes paciento pyktis dažniausiai būna nukreiptas ne prieš slaugytoją, o yra sudėtingų, liguistų žmogaus išgyvenimų išraiška. Nereikia ginčytis, vengti įsakmaus, valdingo tono. Galima leisti pacientui žodžiais išlieti susikaupusias nuoskaudas, negalima su juo konfliktuoti, barti ar jam grasinti. Tačiau esant ypatingai situacijai pacientą reikia izoliuoti į atskirą palatą, kurioje turi būti kuo mažiau dirgiklių: neryški šviesa, pritildytas garsas. Jei situacija nesikeičia, išlieka agresijos grėsmė, gali tekti pacientui taikyti fizines suvaržymo priemones (Lapkauskienė, 2004, p. 92). Kartais sergančiųjų kai kuriomis demencijos formomis ligonių būklė staiga kinta. Iš pradžių kyla nerimas, baimė, vystosi nemiga. Nakties metu jie gali blaškytis po skyrių ar kažko ieškoti palatoje, po lovomis. Jei guli lovoje, taip pat darosi neramus, kažką kalba su savimi, kažką ima nuo savęs ir meta po lova. Elgesys pakinta dėl įvairių regos ar taktilinių haliucinacijų (Lapkauskienė, 2004, p. 100). Išryškėja nuotaikos pablogėjimas, nerimas, pacientas gali būti pavojingas sau ir aplinkiniams. Todėl norint užtikrinti saugią aplinką, tokį ligonį patogiau slaugyti atskiroje stebėjimo palatoje. Turi būti stebimos ir registruojamos visos gyvybinės funkcijos, atsakingai ir tiksliai vykdomi gydytojo paskyrimai. Esant ryškiam psichomotoriniam sujaudinimui, agresyviam elgesiui, tik leidus gydytojams, kai nepadeda kitos gydymo ir atsargumo priemonės, gali būti taikomis fizinio suvaržymo priemonės. 2.4.2. Bendravimas Susirgus dažniausiai padidėja žmonių artumo poreikis. Todėl slaugytojai svarbus neverbalinis bendravimo būdas – šypsena, draugiškas balso tonas, neįkyrus akių kontaktas, prisilietimas. Jie išreiškia susirūpinimą, norą padėti žmogui, paramą. Kadangi demencijos pradžioje žmonės suvokia, kad su jais kažkas atsitiko, būna sutrikę, nerimastingi, išsivysčius depresijai – gali nusižudyti. Todėl slaugytoja turi gerai žinoti suicidinės komunikacijos požymius, mokėti juos pastebėti ir užbėgti savižudiškiems ketinimams už akių. Slaugytoja, dirbanti su pacientais, linkusiais į suicidą, turi turėti empatijos jausmą, būti labai atidi, rami, kantri, nuoširdi. Stacionare privalu užtikrinti saugią aplinką, jei reikia – nuolatinį stebėjimo postą. Bendraujant su tokiais pacientais svarbu be žodžių rodyti supratimą, gerbti kiekvieno paciento nuomonę ir vertybes (Lapkauskienė, 2004, p. 46-47). Reikia mokėti ne tik išklausyti, bet ir prakalbinti krizės ištiktus asmenis. Patartina pacientus korektiškai kalbinti, prašyti paaiškinti, net tada, kai jie to nenori ar nepajėgia kalbėti. Pajutę nuolatinį slaugytojos dėmesį, rūpestį, jie nesijaučia tokie vieniši, atstumti ir nelaimingi. Radus tinkamą vietą pokalbiui, paskyrus pakankamai laiko šiai problemai, reikia pacientus ramiai, atsargiai, įdėmiai išklausyti, įsijausti, rodant neapsimestinį dėmesį, supratimą, pagarbą jų jausmams. Geriausias būdas sužinoti apie ketinimus nusižudyti, tai atvirai paklausti patį žmogų, kas atsitiko jo gyvenime, ar tikrai taip jau viskas yra blogai, kas galėtų padėti, nuo ko reikėtų pradėti keisti situaciją ir kt. Negalima karščiuotis, stengtis nepertraukti, nesmerkti, nesumenkinti jo problemų, pokalbį užbaigti su viltimi, kad bus geriau (Lapkauskienė, 2004, p. 114). Bendraujant niekada negalima duoti melagingų, nerealių pažadų, kad viskas bus gerai, kad jo problemos per menkos, o kitiems jos yra dar sudėtingesnės. Reikia išsiaiškinti, ar žmogus tikrai pasiruošęs savižudybei, ar jis turi paruošęs tam planą, laiką, vietą ir t.t. 2.4.3. Valgymas ir gėrimas Mitybos būklės vertinimas yra labai svarbus slaugytojos darbe, jis padeda nustatyti pagyvenusių žmonių mitybos nepakankamumą ir sutrikimus. Jei mitybos sutrikimai yra įtarti, kiekvieną pagyvenusį pacientą reikia ištirti. Svarbu tikrinimo rezultatus registruoti slaugos istorijoje, informuoti pacientą. Slaugytojos privalo gerai žinoti, kaip vertinti mitybos būklę, kokias priemones naudoti, norint nustatyti pagyvenusių žmonių mitybos sutrikimus (Lapkauskienė, 2004, p. 115). Pagyvenę žmonės, sergantys demencija, gali nesugebėti patenkinti organizmo poreikių įprastais maisto produktais, ar nenorėti vartoti pakankamai skysčių ir maistinių medžiagų pro burną. Tuomet slaugytojai su gydytoju reikia apsvarstyti kitus maitinimo būdus. Pagyvenusiems žmonėms, sergantiems demencija ir turintiems rijimo sutrikimų bei mitybos nepakankamumą, dažniausiai taikomas dirbtinis maitinimas. Tačiau dirbtinis maitinimas dažniausiai pagerina gyvenimo kokybę ligoniams tik ankstyvų demencijos stadijų metu, tačiau ligai progresuojant gyvenimo kokybė ir trukmė mažėja (Macijauskienė, 2005, p. 67-68). Mitybos vertinimas yra labai svarbus slaugytojos darbe, jis padeda nustatyti pacientų mitybos nepakankamumą. Pacientų, sergančių demencija, su kognityvinių funkcijų sutrikimais, mitybos būklė turi būti tikrinama reguliariai, norint laiku nustatyti mitybos sutrikimus. Svarbu stebėjimo rezultatus registruoti slaugos istorijoje. Slaugytojos turi galimybę vertinti ir rinkti mitybos duomenis, nes jos daugiausiai bendrauja su pacientais. Kadangi demencija sergantiems pacientams dažniausiai pablogėja apetitas, jie gali visai nustoti valgyti ir per savaitę netekti net iki penkių kilogramų kūno masės, juos reikia kasdien pasverti. Svorio padidėjimas ar sumažėjimas yra svarbus paciento būklės rodiklis. Todėl tokius pacientus rekomenduojama maitinti dažniau, mažomis porcijomis. Tinkamesnis laikas yra po pietų ar vakare. Maistas turėtų būti paciento mėgiamas, teikiantis energijos, skaidulinis. Svarbu aiškinti mitybos reikšmę. Pagerėjus būklei, reikėtų skatinti juos domėtis maisto gaminimu, įsitraukti į šią veiklą, tai būtų aktyvuojanti veikla, skatinanti bendravimą, malonesnį ir įdomesnį laiko praleidimą. 2.4.4. Tuštinimasis ir šlapinimasis Tuštinimasis ir šlapinimasis – būtina kasdieninio gyvenimo dalis. Ši gyvybinė veikla yra individuali, gana intymi. Todėl slaugytojai, laikantis privatumo, būtina išsiaiškinti galimas šios srities problemas. Sunkiomis demencijos formomis (Alzheimerio liga) sergantys ligoniai patiria žarnyno ir šlapimo pūslės kontrolės funkcijų sutrikimus, pasireiškiančius šlapimo bei išmatų nelaikymu (Macijauskienė, 2005, p. 69). Pacientas skatinamas pasituštinti, t. y. skatinamas reguliuoti šį procesą, tačiau tam turi būti sudarytos palankios sąlygos: patogus ir saugus tualeto kambarys, jeigu reikia – basonas, padėtas netoli lovos, rami aplinka bei optimali aplinkos temperatūra. Jeigu yra didelio laipsnio išmatų nelaikymas, būtina pacientą kuo greičiau apiplauti po pasituštinimo, naudojant neutralias odos valymo priemones, saugant tarpvietę nuo sudirginimo. Patartina tepti apsauginiais kremais, naudoti sauskelnes. Turi būti dažnai keičiama patalynė, naudojami neutralūs oro gaivikliai. Dėl sulėtėjusių visų funkcijų demencija sergančius pacientus dažniausiai vargina obstipacijos (Lapkauskienė, 2004, p. 115). Šlapinimosi sutrikimas vienas iš ankstyvų kraujagyslinės demencijos požymių. Slaugytojai būtina išsiaiškinti, kokios priežastys jas sukelia – netinkama mityba, judėjimo stoka, antidepresantų vartojimas ar kita, ir patarti, kaip to išvengti. Esant vidurių užkietėjimui, patariama valgyti skaidulinių medžiagų turintį maistą, gerti vidurius laisvinamąsias arbatas. Jei šie patarimai nepadeda, pranešti gydytojui, kuris numatys tolimesnę taktiką. 2.4.5. Švarinimasis ir rengimasis Asmens higienos gyvybinė veikla prasideda kiekvieną rytą prausimusi ir savarankišku maudymusi po dušu. Tačiau rūpinimasis paciento asmens higiena priklauso nuo jo bendros sveikatos būklės. Sergantys demencija pacientai, priklausomai nuo ligos stadijos, dažniausiai būna abejingi savo išvaizdai, kūno ir rūbų švarai. Slaugytoja turi mandagiai, neįžeidžiant paaiškinti pacientui asmeninės higienos svarbą ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams (Lapkauskienė, 2004, p. 115). Dėl nuolatinio vaistų vartojimo, sutrikus virškinimui, dažnai iš burnos sklinda nemalonus kvapas. Todėl slaugytoja turėtų priminti pacientui ankstesnius jo įpročius, palaipsniui iškeliant nedideles užduotis – kaip prižiūrėti burnos ertmę, plaukus, tarpvietę, ir skatinti jas įvykdyti. Iš pradžių slaugytojai tenka padėti susidoroti su šiomis užduotimis ir skatinti jo savarankiškumą. Būklei gerėjant, pacientas vis lengviau susidoroja su šiomis problemomis, ypač jeigu bus pagiriamas už pasiektą pažangą. Rūpinimosi asmens higiena sunkumus dažniausiai patiria Alzheimerio liga sergantys pacientai, jiems sunku naudotis tualetu, apsirengti-nusirengti, reikalinga pagalba maudantis (Macijauskienė, 2005, p. 69). Todėl šie ligoniai yra visiškai priklausomi nuo slaugytojų, nes jie nieko nesugeba savarankiškai atlikti. Siekiant užtikrinti asmens higieną, būtinas paciento prausimas (valymas), kuris turėtų prasidėti nuo veido, kaklo ir ausų valymo. Vėliau būtina nuprausti pečius ir krūtinę. Išvalyta oda švelniai ir kruopščiai nusausinama. Ligonio nugara nuplaunama pasukus jį ant šono. Prausiant kojas, atkreipiamas dėmesys į tarpus tarp pirštų, šias vietas reikia kruopščiai išdžiovinti. Nuprausus odą, ji patepama drėkinamu balzamu ir pamasažuojama su aktyvinančia priemone. Odos dalis, kuriose gali atsirasti nušutimų arba pragulų, būtina apsaugoti specialiais apsauginiais kremais. 2.4.6. Judėjimas Pacientų, sergančių demencija judėjimo gyvybinę veiklą sąlygoja motorinių funkcijų sutrikimas. Ryškūs eisenos pokyčiai riboja kasdieninį fizinį aktyvumą. Ankstyvais kraujagyslinės demencijos požymiais laikomi ir eisenos sutrikimai. Koordinacijos pažeidimai žymiai apsunkina judėjimą, daro didelį poveikį jų mobilumui. Šios formos demencija sergantys pacientai negeba atlikti tam tikrų mobilumo veiklų: pakeisti gulimą poziciją į sėdimą, atsistoti iš sėdimos pozicijos, todėl minėtoms veikloms atlikti neretai reikalinga slaugytojos pagalba arba tam pritaikytos pagalbinės priemonės (Lapkauskienė, 2004, p. 116). Nors labai ryškių motorikos sutrikimų, sergant kitomis demencijos formomis, pavyzdžiui, depresijos epizodo metu, nebūna, tačiau, pacientams sėdint visą dieną arba judant lėtais judesiais, gali iškilti potencialių judėjimo problemų. Sunkiais atvejais jie ištisomis valandomis gali gulėti lovoje, savo nejudrumą aiškinti sąnarių, kojų skausmais ir kt. Slaugytoja turėtų jiems paaiškinti judėjimo svarbą kaulams, raumenims, bendrai žmogaus savijautai. Slaugytoja turi aktyvinti pacientą, skatinti jį po truputį pradėti mankštintis, parodyti keletą paprastų pratimų, vėliau pereiti prie sudėtingesnių. Naudinga su pacientu eiti pasivaikščioti. Tai padeda užsimegzti glaudesniam kontaktui, skatina malonesnį, artimesnį, nuoširdesnį bendravimą. 2.4.7. Darbas ir žaidimai Demencijos liga, kuomet palaipsniui silpnėja žmogaus pažintinės funkcijos, kurios iki ligos pradžios buvo normalios, sutrikdo kasdienę žmogaus veiklą, tačiau skirtingų žmonių, sergančių demencija, atmintis, mąstymas, elgesys ir emocijos pasikeičia nevienodai. Sutrikus mąstymui, motorikai, kilus liūdesiui, baimei, nerimui, pacientai nebegali dirbti, nesugeba ir nenori planuoti laisvalaikio, niekas jų nedomina ir nedžiugina (Lapkauskienė, 2004, p. 116). Slaugytoja tokiems pacientams turi padėti greičiau atgauti domėjimąsi gyvenimu, pasitikėjimą savimi, nuolat žadinti savigarbą. Slaugytoja turėtų skatinti juos dalyvauti užimtumo grupėse – meno, muzikos, rankdarbių. Naudinga į šią veiklą įtraukti ir pacientų artimuosius, nes tik jie gerai žino paciento pomėgius, todėl gali atskleisti jo gebėjimus, atgauti prarastą domėjimąsi ankstyvesne veikla. Visa tai padėtų pacientą įtraukti į aktyvų gyvenimą. 2.4.8. Miegojimas Neretai pacientams, sergantiems psichikos sveikatos ligomis, sutrinka miegas, pablogėja jo kokybė arba jo trukmė. Pacientai dažniau skundžiasi sunkumu užmigti, neretai skundžiasi neramiu, nesuteikiančiu poilsio miegu arba ankstyvu pabudimu. Miegas trunka trumpiau nei 6 valandas (Lapkauskienė, 2004, p. 117). Sergant nerimo sutrikimais, kartais nemiga ryškesnė nei nerimas, skundžiamasi įtampa prieš miegą, dažnais prabudimais, nuolatiniu nerimu, kad negalės užmigti. Todėl dienos metu pacientai atrodo išvargę ir tai atsiliepia paciento savijautai, jo sveikatos būklei, gali vystytis depresija. Į visa tai reikia atsižvelgti. Galima pasiūlyti įvairius atsipalaidavimo metodus. Reikėtų žinoti paciento charakterio tipą, nes vieniems tinkamesni aktyvūs metodai, kitiems – pasyvūs (fiziniai, protiniai, dvasiniai). Slaugytojai tenka išsiaiškinti miego sutrikimų priežastis, paciento įpročius, klausinėti jo paties ar artimųjų ir, pagal galimybes, bandyti išspręsti iškilusias problemas. Ji turi atidžiai išklausyti nusiskundimus, paaiškinti negalavimų priežastis, mokyti pacientus teisingai vertinti įvairius simptomus, netikėti prietarais. Reikia stebėti pacientų elgesį, nes jie gali tvirtinti neturį emocinių problemų, nepasakoti ir apie miego sutrikimus. Todėl pastabumas gali padėti pamatyti įsitempusius, nerimastingus, vaikščiojančius po koridorių iš vieno galo į kitą, o gal liūdnus, susirūpinusius pacientus, kuriems labai reikia slaugytojos patarimų, supratimo ir pagalbos. Kartais ryte rasta sujaukta lova ar patalynė gali pasakyti daugiau, nei pats žmogus norės papasakoti. Slaugytoja gali patarti keisti įpročius – stengtis visada tuo pačiu metu gulti ir keltis, nemiegoti dienos metu. Patarti prieš miegą nežiūrėti televizoriaus, nespręsti rimtų ar jaudinančių problemų, vengti ginčų. Kartais padeda prieš miegą pasivaikščiojimas, stiklinė šilto pieno su medumi, įvairios raminamosios arbatos. Patarti prieš miegą neprisivalgyti, negerti kavos, nerūkyti. Palata turi būti išvėdinta, ne per šilta, nei per šalta, lova turi būti patogi, patalynė – švari. Jei pacientui nepavyksta užmigti per 20 minučių, galima patarti atsikelti, pavaikščioti ir vėl atsigulti. Nakties metu slaugytoja turi stengtis skyriuje palaikyti ramybę. Visus įmanomus darbus pasistengti atlikti kuo anksčiau, o neatidėliotinus – daryti kuo tyliau. Tiems pacientams, kuriuos vargina triukšmas, slaugytoja gali pasiūlyti naudoti ausų kištukus. Galima pacientus pamokyti atsipalaidavimo metodų, rekomenduoti paskaityti prieš miegą lengvo turinio knygą. Pacientus, vartojančius migdomuosius vaistus, būtina supažindinti su jų veikimu, trukme ir šalutiniu poveikiu, kad dar labiau nepakenktų miegui ar neišsivystytų priklausomybė medikamentams. Apibendrinant reikia pritarti N. Lapkauskienės (2004, p. 61) nuomonei, kad kiekvienas demencijos atvejis yra savitas, ne kiekviena šios ligos forma pasireiškia visais išvardintais simptomais ir būklė blogėja nevienodai greitai, todėl slauga bei elgesys su pacientais reikalauja nemažai žinių ir gebėjimų tiek iš medicinos personalo, tiek iš pacientų artimųjų. Tai palengvina jų slaugymą ir padaro jų gyvenimą nors ir minimaliai, bet kokybiškesnį. Slaugos poreikiu laikomi ligonio fiziniai, psichologiniai ir socialiniai poreikiai, kuriems patenkinti reikia kitų pagalbos. Svarbus vaidmuo tenka slaugytojui, pačiam ligoniui ir jo artimiesiems, nes labai svarbu žmogų, susirgusį demencija, kuo ilgiau išlaikyti aktyvų bei savarankišką. 3. TYRIMO METODIKA 3.1. Tyrimo objektas, imtis ir metodas Tyrimo objektas – demencija sergančių pacientų slauga. Tiriamieji. Tyrime dalyvavo VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje gydomi 25 demencija sergantys pacientai – 18 moterų ir 7 vyrai. Jauniausiam pacientui buvo 60 metų, vyriausiam – 90 metų. Tiriamieji suskirstyti pagal amžių į penkias grupes ( 1 lentelė). 1 lentelė Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (%) Amžiaus grupė 60-70 m. 71-75 m. 76-80 m. 81-85 m. 86-90 m. Vyrai 18 % 36% 26% 14% 6% Moterys 24 % 28% 22% 18% 8% 1 lentelė. Tiriamieji pagal amžiaus grupę (%) Tiriamųjų grupė suformuota taikant netikimybinę tikslinę atranką. Tiriamieji buvo atrinkti pagal atrankos kriterijus: amžių ir lytį: nuo 60 iki 70 m. amžiaus grupėje buvo beveik penktadalis (18%) vyrų ir beveik ketvirtadalis (24%) moterų; 71-75 m. amžiaus grupėje – šiek tiek daugiau nei trečdalis (36%) vyrų ir šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis (28%) moterų; 76-80 m. amžiaus grupėje šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis (26%) vyrų ir šiek tiek daugiau nei penktadalis (22%) moterų; 81-85 m. amžiaus grupėje buvo 14% vyrų ir 18% moterų; 86-90 m. amžiaus grupėje – vos keletas (6%) vyrų ir 8% moterų. Taigi daugiausiai tiek vyrų, tiek moterų buvo 71 – 75 metų amžiaus grupėje. Tyrimui atlikti pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas – stebėjimas ir dokumentų analizė. 3.2. Tyrimo eiga Tyrimas atliktas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. Tyrimas atliktas trimis etapais (2 lentelė). 2 lentelė Tyrimo atlikimo etapai I etapas Pacientų stebėjimo plano sudarymas. Pagal nagrinėtoje literatūroje pateiktus duomenis sudaryti stebėjimo lapai. II etapas 2016 metų spalio 3 – lapkričio 22 dienomis VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje atliktas tiriamųjų stebėjimas. III etapas Pacientų, sergančių demencija, psichinės būsenos, slaugos problemų jų sprendimo būdų nustatymas. Duomenims rinkti buvo sudaryti pacientų stebėjimo protokolas (1 priedas) ir surašyti bendri duomenys apie pacientą. Pagal mokslinėje literatūroje (Lapkauskienė, 2004) pateikiamus psichinės būsenos kriterijus įvertinta pacientų psichinė būsena. Stebėta 25 demencija sergantys pacientai, kuriems buvo vertinta sąmonės būsena, išvaizda, judesiai, bendravimas, elgesys, atminties ir mąstymo būsena, dėmesys, kalba. Vėliau žymimos slaugos problemos ir rašomi slaugos veiksmai šioms problemoms spręsti. Atlikus tyrimą, buvo atliekama gautų duomenų analizė. Statistiniai duomenys parengti naudojant Microsoft Office Excel 2007 kompiuterinę programą. Rezultatai pateikiami diagramose ir lentelėse. Galutiniam tyrimo aprašymui ir rezultatų pateikimui naudojamas teksto redaktorius (MS Office Word 2007). 4. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR APIBENDRINIMAS Atsižvelgiant į mokslinėje literatūroje N. Lapkauskienės pateikiamus demencija sergančių žmonių psichinės būsenos įvertinimo kriterijus, buvo vertinama tyrimui pasirinktų stebimų pacientų psichinė būsena. Visi stebimi pacientai dėvėjo akinius, nė vienas ligonis nenaudojo klausos aparato. Vos keli procentai (8%), (1 vyras ir 1 moteris) stebimų pacientų buvo rūkantys. Tyrimo metu vertinta pacientų sąmonė (3 lentelė). 3 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų sąmonės vertinimą (%) Sąmonė nesutrikusi Somnolencija Soporas Koma Sutrikusi orientacija laike Sutrikusi orientacija vietoje Sutrikęs savęs supratimas Tiriamųjų skaičius (proc.) - 16 % - - - 48 % 36 % Iš 3-oje lentelėje pateiktų duomenų matome, kad beveik pusė (48%) tiriamųjų sunkiai orientavosi vietoje, o šiek tiek daugiau nei trečdaliui (36%) buvo nustatytas sutrikęs savęs supratimas, beveik penktadaliui (16%) – somnolencija. Taigi, daugiausia buvo moterų ir vyrų, kuriems nustatyta sutrikusi orientacija vietoje. Pagal literatūros duomenis (Lapkauskienė, 2004, p. 43) galima daryti prielaidą, kad demencija sergančių ligonių sąmonės sutrikimai dažniausiai pasireiškia sutrikusia orientacija vietoje, sutrinka savęs supratimas, atsiranda liguistas mieguistumas: išoriškai ligonis atrodo kaip miegantis. Tyrimo metu stebėta pacientų išvaizda (4 lentelė). 4 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų išvaizdos vertinimą (%) Tvarkinga Netvarkinga Neįprasta Atitinkanti amžių Neatitinkanti amžiaus Tiriamųjų skaičius (proc.) - 44% - 52% 4% Iš 4 – oje lentelėje pateiktų duomenų matoma, kad tik beveik pusės (52%) stebimų pacientų išvaizda atitiko amžių. Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai (44%) tiriamųjų nesirūpino savo išvaizda, jie dėvėjo per didelio dydžio, purvinus, apiplyšusius drabužius, nuo jų sklido nemalonus kvapas. Vos kelių (4%) išvaizda neatitiko amžiaus. Šie pacientai buvo apsirengę labai aptemptais, ryškios spalvos drabužiais. Vertinant stebimų pacientų judesius, paaiškėjo, kad tiriamiesiems būdingos trys judesio būsenos (5 lentelė). 5 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų judesių vertinimą (%) Sulėtėję judesiai Nejudrumas Tremoras Hiperkinezės Tiriamųjų skaičius (proc.) 44% 24% 16% 16% Akivaizdžiai matoma, kad šiek tiek daugiau nei du penktadaliams (44%) tiriamųjų judesiai buvo sulėtėję, beveik ketvirtadalis (24%) – nejudrūs, o beveik trečdaliui (32%) pasireiškė tremoras ir hiperkinezės. Taigi, šiek tiek mažiau nei pusės tiriamųjų judesiai buvo sulėtėję. Remiantis moksline literatūra (Lapkauskienė, 2004, p. 41), sutrikus psichikai, dažnai keičiasi ir ligonio judesiai: pakartotini, reguliarūs, vienodi judesiai, neturintys jokios funkcinės reikšmės, neįprastos kūno padėties išlaikymas ilgą laiką, judesiai gali sulėtėti, arba ligonis gali labai mažai judėti, gali atsirasti tremoras, t. y. drebulys – nevalingas ritmiškas kai kurių kūno dalių arba viso kūno drebėjimas. Kadangi mokslinėje literatūroje (Lapkauskienė, 2004, p. 42) teigiama, jog eisenos sutrikimai dažniausiai pasireiškia kaip sujaudinimo ir priepuolių sindromai, todėl buvo stebima pacientų eisena. Šiek tiek daugiau nei pusės (52%) tiriamųjų eisena buvo svyruojanti, o likusiųjų (48%) – netvirta. Pacientams, kurių bendravimo gebėjimai sutrikę dėl nuotaikos pakitimų, sensorinių funkcijų pakenkimo ar kitų priežasčių, labai svarbus bendravimas (Poškuvienė, Šmigelskienė, 2012, p. 63), todėl vertintas stebimų pacientų bendravimo elgesys (7 lentelė) 7 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų bendravimo vertinimą (%) Geras kontaktas Formalus kontaktas Blogas kontaktas Akių kontaktas geras Akių kontakto nėra Tiriamųjų skaičius (proc.) - 40% 20% - 40% Du penktadaliai (40%) pacientų bendravo formaliai, toks pat (40%) skaičius vengė akių kontakto, o blogas bendravimas buvo su vienu penktadaliu (20%) pacientų. Su šiais ligoniais tyrimo metu buvo bendraujama lėtai ir nuosekliai, pagyvenę žmonės kartais nesuvokdavo klausimo esmės, todėl tekdavo pakartoti klausimą ir ilgai laukti jų atsakymo. Kaip nurodoma literatūroje (Poškuvienė, Šmigelskienė, 2012, p. 63), ypač klausimų aiškumas labai svarbus bendraujant su demencija sergančiais pacientais. Tyrimo metu buvo vertinamas ir pacientų elgesys bei išskirtos jų elgesio būsenos (8 lentelė). 8 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų elgesio vertinimą (%) Priešiškai nusiteikęs Manipu-liuojantis Pasitikintis personalu Įtarus Bailus Agresyvus Tiriamųjų skaičius (proc.) 12% - 28% 32% 28% - Iš 8 – oje lentelėje pateiktų duomenų matoma, kad beveik trečdaliui (32%) ligonių būdingas įtarus elgesys, šiek tiek daugiau nei vienam ketvirtadaliui (28%) pacientams būdingas bailus elgesys, kai vos keletas (12 %) pacientų buvo priešiškai nusiteikę, tačiau šiek tiek daugiau nei vienas ketvirtadaliui (28% ) tiriamiesiems buvo stebimas pasitikėjimas personalu. Taigi, beveik trys ketvirtadaliai (72%) stebėjimo dailių buvo priešiškai nusiteikę, įtairiai į kiekvieną žiūrėjo ir bailiai bendravo. Tyrimo metu, paaiškėjo, kad beveik trims ketvirtadaliams (72%) tiriamųjų buvo nustatyta hipestezija, o likusiai daliai (18%) – hiperestezija. Mokslinėje literatūroje (Liesienė, 2000, p. 19) teigiama, jog suvokimas priklauso nuo daugelio išorinės aplinkos veiksnių (triukšmo, blogo apšvietimo ir kt.) bei vidinės žmogaus būsenos, kuri susijusi ir su žmogaus mąstymu, todėl stebėjimo metu buvo vertinamas pacientų mąstymas (10 lentelė). 10 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų mąstymo vertinimą (%) Sulėtėjęs Nuoseklus Paralo-giškas Nerišlus Smulkmeniškas Kliedėjimo idėjos Tiriamųjų skaičius (proc.) 32% 8% 8% 44% 4% 4% Akivaizdžiai matoma, kad šiek tiek daugiau nei du penktadaliai (44%) tiriamųjų mąstė nerišliai, pokalbio metu atsirasdavo dažni minčių šuoliai. Beveik trečdalis (32%) respondentų mąstė lėtai, penktadalio (20%) respondentų mąstymas buvo nuoseklus, paralogiškas, smulkmeniškas, vos keletas (4%) išsakė kliedėjimo idėjas. Taigi, šiek tiek daugiau nei trims ketvirtadaliams (76%) tiriamiesiems buvo stebimas sulėtėjęs ir nerišlus mąstymas, šie sutrikimai minimi ir mokslinėje literatūroje, kurioje nurodoma – sergant psichikos ligomis labiausiai išryškėja sulėtėjęs ir nerišlus mąstymas (Lapkauskienė, 2004, p. 27). Bendravimui su pacientu gali turėti įtakos ne tik atminties pablogėjimas, bet ir kalbos sutrikimai, dažnai pasireiškiantys kartu su liga, taip pat nesugebėjimas koncentruoti dėmesio, apatija ar nerimas. Iniciatyvos stoka, didėjanti apatija sutrikdo kasdienę veiklą, pacientas mažiau rūpinasi savimi, savo higiena ((Lapkauskienė, 2004, p. 114). Sergant psichikos ligomis taip pat stebimi ir kalbos sutrikimai, beveik pusė (48%) tyrimo dalyvių kalbėjo lėtai, buvo ilgos pauzės tarp sakinių (11 lentelė). 11 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų kalbos vertinimą (%) Aiški Tyli Garsi Greita Lėta Monotoniška Tiriamųjų skaičius (proc.) 8% 24% 8% 8% 48% 4% Iš aukščiau pateiktos lentelės matoma, kad beveik ketvirtadalis (24%) tiriamųjų kalbėjo tyliai,. Toks pat (24%) skaičius stebimųjų kalbėjo aiškiai, garsiai ir greitai, vos keleto (4%) pacientų kalba buvo monotoniška. Taigi, šiek tiek mažiau nei trys ketvirtadaliai (72%) tiriamųjų kalbėjo lėtai ir tyliai, todėl bendraujant su tokiais pacientais, buvo kalbama aiškiai, trumpai ir neskubant, maloniu, ramiu tonu. Klausimai buvo formuluojami taip, kad į juos būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“, dažnai reikėdavo klausimus perfrazuoti ir užduoti tuos pačius keletą kartų. Taip pat buvo tiriama ir pacientų atmintis, kadangi sergantieji demencija dažniausiai patiria atminties sutrikimų. Norėdami įvertinti atminties sutrikimus, buvo užduodama keletą klausimų, pvz.: ar prisimena, ką vakar per pietus valgė, kas iš artimųjų buvo pas juos neseniai atvykę, buvo prašoma išvardyti savo vaikų, kitų artimųjų vardus. 12 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų atminties vertinimą (%) Gera Hipomnezija Amnezija Konfabuliacijos Tiriamųjų skaičius (proc.) - 10% 75% 15% Kaip buvo pastebėta, dauguma respondentų (75%) patyrė amneziją, penktadalis (20%) – konfabuliacijas, ir tik keli pacientai (10%) – hipomneziją. Taigi, daugiausiai buvo tiriamųjų, kuriuos vargino amnezija. Pagal tyrimo planą buvo stebimas ir pacientų dėmesys (13 lentelė). 13 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų dėmesio vertinimą (%) Susilpnėjęs Išblaškytas Greitai išsenkantis Tiriamųjų skaičius (proc.) 48% 44% 8% Bendraujant su ligoniais pastebėta, kad beveik pusės (48%) apklausos dalyvių buvo susilpnėjęs dėmesys, šiek tiek daugiau nei dviejų penktadalių (44%) – išblaškytas. Greitai išsenkantis dėmesys stebimas vos keletai (8%) pacientų. Taigi, daugiausiai (92%) tyrime dalyvavusių respondent buvo išsiblaškę ir sunkiai galėjo sutelkti dėmesį. Buvo stebima ir pacientų nuotaika (14 lentelė). 14 lentelė Respondentų pasiskirstymas pagal jų nuotaikos vertinimą (%) Nerimastinga Disforija Abejinga Gera Liūdna Neadekvati Tiriamųjų skaičius (proc.) 25% 8% 4% 2% 25% 4% Stebėjimo rezultatai parodė, kad pusei pacientų būdinga nerimastinga ir liūdna nuotaika. Bendraujant su šiais pacientais, liūdna ir nerimastinga nuotaika matėsi jų veide. Vos keletai (8%) tiriamųjų būdinga disforija, du kartus mažiau (4%) pacientų jautė abejingumą ir elgėsi neadekvačiai esamai situacijai, ir tik 1 pacientui buvo gera nuotaika. Taigi, puse tyrime dalyvavusių pacientų buvo liūdni ir nerimastingi. Vertinant pacientų valią daugumai (58%) ligonių buvo stebimas sujaudinimas, beveik trečdaliui (32%) – hipobulija ir vos keletui (10%) – abulija. Taigi, daugiausiai tyrime dalyvavusių pacientų buvo sujaudinti. Slaugytoja privalo būti itin dėmesinga, rami ir kantri, slaugant pacientus, sergančius įvairiomis demencijos formomis, nes jie dažnai būna išsigandę, netekę vilties dėl tolesnio savo gyvenimo. Pacientai neatskleidžia savo problemų, būna gana uždari. Pagrindinė slaugytojos užduotis – sudaryti saugią, ramią aplinką (Lapkauskienė, 2004, p. 113). Tokius pacientus reikia nuolat stebėti, jų elgesį aptarti su komandos nariais, nepalikti vienų kai vargina baimė ar nerimas, kontroliuoti įkyrių pacientų elgesį. Šie pacientai dažniausiai yra įkyrūs, dejuojantys, greitai supykstantys, nuolat reikalaujantys dėmesio, skundžiasi dėl įvairiausių smulkmenų, kartais nori pabėgti iš gydymo įstaigos. Mūsų stebėjimo metu nei vienas pacientas neišsakė noro pabėgti iš gydymo įstaigos arba nusižudyti. Vertinant pacientų gyvybines veiklas (Lapkauskienė, 2004, p. 112) buvo išskirtos slaugos problemos ir numatyti slaugos veiksmai šioms problemos spręsti Saugios aplinkos palaikymo gyvybinėje veikloje buvo nustatytos šios slaugos problemos: KONKREČIAI, KIEK PROCENTŲ BUVO DEZORENTUOTŲ PACIENTŲ dezorientacija, kuri pasireiškė dažnu pacientų klaidžiojimu koridoriais ieškant tualeto, virtuvės; palatoje rasdavo daiktus, kurių nesuvokdavo paskirties. Kita slaugos problema – traumų rizika buvo nustatyta visiems pacientams. Saugios aplinkos gyvybinėje veikloje viena iš dažniausiai kylančių slaugos problemų – traumų rizika, kurios norint išvengti buvo atlikti slaugos veiksmai (15 lentelė). 15 lentelė Atlikti slaugos veiksmai, esant trauma rizikai Taikyta Netaikyta Paciento supažindinimas su aplinka ir skyriaus tvarka. 73% 27% Mokymas naudotis pagalbinėmis priemonėmis. 73% 27% Patogios ir neslystančios avalynės užtikrinimas. 100% - Nereikalingų daiktų iš aplinkos pašalinimas. 100% - Šoninių lovos rėmų pakėlimas pacientams gulint. 100% - Tinkamas naktinis apšvietimas nakties metu. 100% - Paciento fiksavimas lovoje ar vežimėlyje. 92% 8% Bendros būklės ir orientacijos stebėjimas. 100% - Iš 15 – oje lentelėje pateiktų duomenų matoma, kad visi pacientai nešiojo patogią ir neslystančią avalynę,. Taip pat iš visų pacientų aplinkos buvo pašalinti nereikalingi daiktai, įjungtas naktinis apšvietimas, gulintiems pacientams buvo pakeliami šoniniai lovos rėmai ir visų pacientų buvo stebima bendra būklė ir orientacija. Beveik trys ketvirtadaliai (73%) tiriamųjų buvo supažindinti su aplinka ir skyriaus tvarka ir tiek pat buvo mokomi naudotis pagalbinėmis priemonėmis. Daugumai (92%) respondentų buvo taikomas fiksavimas lovoje ir vežimėlyje. Tyrimo metu pastebėta, kad labai svarbus visiems ligoniams bendravimas su medicinos darbuotojais, labiausiai su slaugytojomis, ypač kai patenka į ligoninę ir jaudinasi dėl savo sveikatos. Pastebėta, kad visi demencija sergantys ligoniai atvykę į gydymo įstaigą buvo labai susijaudinę, nerimastingi. Sujaudintiems ir nerimastingiems pacientams, buvo taikomi šie slaugos veiksmai (16 lentelė). 16 lentelė Taikyti slaugos veiksmai, esant pacientų sujaudinimui Taikyta Netaikyta Paciento raminimas 100% - Kalbėjimas ramiu tonu, malonus bendravimas 90% 10% Jaukios aplinkos sukūrimas 75% 25% Palaikyti neįkyrų akių kontaktą 90% 10% Išreikšti susirūpinimą 98% 2% Visi pacientai buvo raminami, daugumai pacientų (98%) buvo reiškiamas susirūpinimas jų sveikata. Su dauguma (90%) tiriamųjų buvo kalbama ramiu tonu ir palaikomas neįkyrus akių kontaktas. Trims ketvirtadaliams (75%) stangiamasi sukurti jaukią aplinką, Labai svarbu stebėti pacientų kvėpavimo ir kraujotakos sistemą. Nemažai daliai (70%) tiriamųjų buvo pastebėtas galvos svaigimas, skausmas, pacientai patys skųsdavosi, kad prastai jaučiasi, prašydavo vaistų nuo galvos skausmo, tokiems pacientams buvo dažniau vėdinamos patalpos. Taip pat apie (60%) pacientų skundėsi dusuliu. Viena iš dažniausiai pasireiškiančių šioje gyvybinėje veikloje kylančių slaugos problemų –– arterinio kraujospūdžio padidėjimas, kuris buvo stebėtas didžiąjai daliai (95%) pacientų. Visiems pacientams, kuriems buvo padidėjęs arterinis kraujo spausdimas buvo siūloma atsipalaiduotoi, daugiau ilsėtis, dažniau su pacientais kalbama ir sprendžiamos juos neraminančios problemos. Taip pat dažniau matuojamas tyrimo dalyvių arterinis kraujo spaudimas. Pagyvenę žmonės, sergantys demencija, gali nesugebėti patenkinti organizmo poreikių įprastais maisto produktais, ar nenorėti vartoti pakankamai skysčių ir maistinių medžiagų pro burną. Tuomet slaugytojai su gydytoju tenka apsvarstyti kitus maitinimo būdus. Pagyvenusiems žmonėms, sergantiems demencija ir turintiems rijimo sutrikimų bei mitybos nepakankamumą, dažniausiai taikomas dirbtinis maitinimas. Atvykusiems į ligoninę pacientams buvo stebimas ir apetito pablogėjimas (65%), kai kurie pacientai buvo visiškai nustoję valgyti, jų svoris mažėjo (70%), todėl šioje gyvybinėje veikloje išskirta, kaip dažniausiai pasitaikanti slaugos problema – mitybos nepakankamumas, kurį norint sumažinti buvo atlikti šie veiksmai (17 lentelė). 17 lentelė Taikyti slaugos veiksmai, esant pacientų mitybos nepakankamumui Taikyta Netaikyta Išsiaiškinti mitybos įpročius 88% 12% Valgydinti mažais kiekiais 75% 25% Sekti ir dokumentuoti valgymo ir skysčių vartojimo kiekį ir dažnį 100% - Pastovus mitybos svarbos aiškinimas 95% 5% Mitybos nepakankamumas buvo nustatytas šiek tiek daugiau nei keturiems penktadaliams (85%) tiriamiųjų. Esant šiai slaugos problemai, buvo atlikti šie slaugos veiksmai – augumai (95%) aiškinama mitybos svarba. Šiek tiek daugiau nei keturių penktadalių (88%) buvo išsiaiškinti mitybos įpročiai, o tris ketvirtadalius (75%) reikėjo valgydinti mažais maisto kiekiais. Visiems tiriamiesiems buvo sekamas ir dokumentuojamas valgymo ir skyščių vartojimo kiekis ir dažnumas. Dėl sulėtėjusių kai kurių organizmo funkcijų pacientus vargina tuštinimosi bei šlapinimosi sutrikimai. Dažniausiai šie sutrikimai atsiranda dėl antidepresantų vartojimo, netinkamos mitybos, mažo judėjimo. Tokie pacientai dažnai skundžiasi vidurių užkietėjimu. Esant šlapinimosi sutrikimams ligonius gali kamuoti šlapimo nelaikymas ne tik naktį, bet ir dienos metu. Mūsų atlikto tyrimo metu išmatų ir šlapimo nelaikymas buvo nustatytas net 85% pacientų, todėl šiai problemai spręsti atlikti slaugos veiksmai (18 lentelė). 18 lentelė Taikyti slaugos veiksmai, esant pacientų išmatų ir šlapimo nelaikymui Taikyta Netaikyta Saugoti paciento kūną nuo sąlyčio su šlapimu ir išmatomis (odą tepti kremu) 80% 20% Priminti pacientui kad kas 2-3 val nueitų i tualetą 75% 25% Padėti išlaikyti savigarbą ir orumą (padrąsinti, rodyti rūpestį) 95% 5% Palaikyti paciento higieną – apiplauti vandeniu su muilu, pakeisti baltinius 100% - Visiems pacientams buvo stengiamasi palaikyti paciento higieną – pasituštinus, lytiniai organai apiplaunami vandeniu su muilu, pakeičiami baltiniai. Su dauguma (95%) tiriamųjų buvo bandoma kalbėti, juos padrąsinant, kad nuo jų nesijaučia nemalonus kvapas ir kad tai yra normali fiziologinė būklė. Trims ketvirtadaliams (75%) tiriamųjų buvo pasiūlyta nueiti į tualetą, kas 2 arba 3 valandas. Keturiems penktadaliams (80%) buvo naudojamos sauskelnės, pakeitus sauskelnes, buvo apiplaunama lytiniai organai. Odą nusausinus, ji patepama kremu, pvz. SUDOCREAM arba WELEDA. Tyrimo metu pastebėta, kad švarinimo ir rengimosi gyvybinės veiklos palaikymui slaugant demencija sergančius pacientus iškyla nemažai problemų. Nors rūpinimasis savo higiena priklauso nuo paciento bendros būklės, tačiau tyrimo metu dauguma ligonių buvo gana abejingi savo išvaizdai, kūno ir rūbų švarai, dėl vaistų vartojimo arba sutrikus virškinimui iš kai kurių ligonių burnos sklido nemalonus kvapas. Todėl šiai gyvybinei veiklai išskirta dažniausia slaugos problema – savirūpos įgūdžių stoka, kuri nustatyta net (90%) tiriamųjų. Esant savirūpos įgūdžių stokai, buvo atlikti slaugos veiksmai (19 lentelė) 19 lentelė Taikyti slaugos veiksmai, esant pacientų savirūpos įgūdžių stokai Taikyta Netaikyta Aiškinti pacientui apie higienos svarbą 100% - Priminti ankstesnius paciento įpročius 80% 20% Skatinti savarankškumą 100% - Pagirimas už stengimąsi ir pažangas 100% - Užtikrinti privatumą, uždarant duris, uždėjus širmą 100% - Užtikrinti, kad pacientas jaustųsi patogiai ir šiltai 100% - Visiems pacientams buvo išaiškinta higienos svarba, buvo skatinamas savarankiškumas, už pažangas pagiriami, taip pat visiems buvo užtikrintas privatumas, ir kad pacientai jaustųsi saugiai, patogiai bet šiltai atliekant rytinį tualetą arba prausiantis duše. Keturiems penktadaliams (80%) tiriamųjų buvo primenama apie ankstesnius jų įpročius. Stebėjimo metu šaltkrėtis buvo nustatytas net 86% tiriamiesiems, todėl buvo taikomi slaugos veiksmai šiai problemai spręsti (20 lentelė). 20 lentelė Taikyti slaugos veiksmai, esant šaltkrėčiui Taikyta Netaikyta Duodama dar viena antklodė 90% 5% Jei langai praviri, jie uždaromi 100% - Duodama pagerti šiltos arbatos 100% - Visiems pacientams, kurie jautė šaltkrėtį, buvo atnešama šiltos arbatos, jei buvo langai praviri, juos uždarėme, ir daugumai (90%) buvo atnešama antra anklodė, kad pacientai pasijaustų dar geriau, ir greičiau sušiltų. Demencija sergantiems pacientams dėl sulėtėjusių judesių tyrimo metu buvo pastebėtos ir judėjimo problemos: pacientai dažnai vaikščiojo lėtai, kartais visą dieną sėdėdavo arba gulėdavo lovoje. Tokį savo nejudrumą daugelis siejo su kojų, sąnarių skausmais, galvos svaigimu. Šios gyvybinės veiklos palaikymui kaip svarbi problema išskirtas aktyvumo netoleravimas, kuris nustatytas beveik visiems (95%) respondentų ir pateikti slaugos veiksmai (20 lentelė). 20 lentelė Taikyti slaugos veiksmai, esant aktyvumo netoleravimui Taikyta Netaikyta Planuoti fizinę veiklą taip, kad pradžioje būtų lengvesnė, vėliau sudėtingesnė 80% 20% Įvertinti simptomus kurie atsiranda fizinio krūvio metu 75% 25% Išaiškinti judėjimo svarbą kaulams, raumenims, bendrai savijautai 100% - Parodyti paprastų pratimų, ir skatinti juos daryti kartu 100% - Eiti kartu pasivaikščioti su pacientu 100% - Visiems pacientams buvo išaiškinta judėjimo svarba kaulams, bei raumenims, taip pat visi pacientai sutiko eiti kartu pasivaikščioti, bei buvo parodomi paprasti pratimai, ir skatinami juos daryti kartu. Keturiems penktadaliams (80%) tiriamųjų buvo planuoja fizinė veikla, kurios pradžioje buvo daromi pratimai lengvesni, o vėliau sudėtingesni. Trims ketvirdaliams (75%) tiriamųjų buvo įvertinti simptomai, kurie atsirado fizinio krūvio metu. Tyrimo metu pastebėta, kad daugumos demencija sergančių pacientų niekas nedomina, jie būna apatiški, nenori užsiimti niekuo, nes jokia veikla jų nedžiugina. Nors slaugytojos ir labai stengiasi juos sudominti gyvenimu, pasitikėjimu savimi, tačiau yra pacientų, kuriems tai neįdomu. Todėl išskirta dažniausiai pasitaikanti slaugos problema – užimtumo stoka. Užimtumo stoka buvo nustatyta 83% tiriamiesiems. Sprendžiant šią problemą dauguma (90%) pacientų dalyvavo užimtumo grupėse, o šiek tiek mažiau (72%) pacientų artimieji buvo įtraukti i užimtumus, nes tik jie geriausiai žino, ką labiausiai mėgsta jų artimas žmogus. Demencija sergantiems pacientams tyrimo metu pastebėta įvairių miego sutrikimų. Juos dažnai kankino nemiga, vakare kai kurie pacientai sunkiai užmiega, nuo menkiausio triukšmo dažnai pabunda, dar kitus kankina nemiga. Šiai gyvybinei veiklai nustatyta slaugos problema – nemiga. Nemigos problema buvo nustatyta 80% pacientų. Atlikti šie slaugos veiksmai, sprendžiant mnemigos problemą (22 lentelė). 22 lentelė Taikyti slaugos veiksmai, esant nemigai Taikyta Netaikyta Išsiaiškinti paciento miego įpročius 80% 20% Neleisti miegoti dienos metu 75% 25% Stengtis, kad pacientai eitų miegoti ir keltųsi maždaug tuo pačiu laiku kiekvieną dieną 80% 20% Aiškinti pacientams, kad nežiūrėtų televizoriaus, neprisivalgytų, nerūkytų prieš einant miegoti 100% - Patartina ramiai pasivaiksčioti prieš einant miegoti 100% - Vakarais išvėdinti patalpas 100% - Visiems pacientams buvo paaiškinta, kad prieš einant miegoti, nežiūrėtų televizoriaus, nerūkytų ir neprisivalgytų. Taip pat visiems pacientams patariama ramiai pasivaikščioti, ir išvėdinti patalpas. Trims ketvirtadaliams (75%) tiriamųjų buvo neleista miegoti dienos metu. Keturiems penktadaliams (80%) pacientų buvo išsiaiškinti miego įpročiai ir buvo stengiamasi, kad eitų miegoti ir keltųsi maždaug tuo pačiu laiku kiekvieną dieną. 5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 5.1. Tyrimo išvados 1. Pagal tyrimo rezultatus, galima teigti, kad dauguma pacientų sergančių demencija dažnai kankino tokios problemos, kaip traumų rizika, susijaudinimas, mitybos nepakankamumas, tuštinimosi ir šlapinimosi nelaikymas, savirūpos įgūdžių stoka, aktyvumo netoleravimas ir nemiga. 2. Sprendžiant traumų rizikos problemą, dažniausiai buvo taikyti šie slaugos veiksmai: rekomenduota nešioti patogią ir neslystančią avalynę, iš pacientų aplinkos pašalinti nereikalingi daiktai, įjungtas naktinis apšvietimas, gulintiems pacientams buvo pakeliami šoniniai lovos rėmai ir visų pacientų buvo stebima bendra būklė ir orientacija. Susijaudinimo problemai spręsti, buvo atlikti šie slaugos veiksmai: visi pacientai buvo raminami, daugumai (98%) reiškiamas susirūpinimas jų sveikata, su dauguma kalbama ramiu tonu ir palaikomas neįkyrus akių kontaktas. 3. Valgymo ir gėrimo slaugos problema – mitybos nepakankamumas. Pasiūlyti slaugos veiksmai: išsiaiškinti mitybos įpročius, valgydinti mažais kiekiais, sekti ir dokumentuoti valgymo ir skysčių vartojimo kiekį ir dažnį, pastoviai aiškinti mitybos svarbą. 4. Tuštinimosi ir šlapinimosi slaugos problema – tuštinimosi ir šlapinimosi nelaikymas. Pasiūlyti slaugos veiksmai: saugoti paciento kūną nuo sąlyčio su šlapimu ir išmatomis (odą tepti kremu), priminti pacientui kad kas 2-3 val nueitų į tualetą, padėti išlaikyti savigarbą ir orumą (padrąsinti, rodyti rūpestį), palaikyti paciento higieną – apiplauti vandeniu su muilu, pakeisti baltinius. 5. Švarinimosi ir rengimosi slaugos problema – savirūpos įgūdžių stoka. Pasiūlyti slaugos veiksmai: aiškinti pacientams apie higienos svarbą, priminti ankstesnius jų įpročius, skatinti savarankiškumą, pagirti už stengimąsi ir pažangas, užtikrinti pacientų privatumą uždarant duris ar uždėjus širmą, užtikrinti, kad pacientai jaustųsi patogiai ir šiltai. 6. Judėjimo slaugos problema – aktyvumo netoleravimas. Pasiūlyti slaugos veiksmai: planuoti fizinę veiklą taip, kad pradžioje būtų lengvesnė, vėliau sudėtingesnė; įvertinti simptomus kurie atsiranda fizinio krūvio metu; išaiškinti judėjimo svarbą kaulams, raumenims, bendrai savijautai; parodyti paprastų pratimų, ir skatinti juos daryti kartu; eiti kartu pasivaikščioti su pacientu. 8. Miegojimo slaugos problema – nemiga. Pasiūlyti slaugos veiksmai: išsiaiškinti paciento miego įpročius, neleisti miegoti dienos metu; stengtis, kad pacientai eitų miegoti ir keltųsi maždaug tuo pačiu laiku kiekvieną dieną; patarti ramiai pasivaikščioti prieš einant miegoti; vakarais išvėdinti patalpas. 5.2. Pasiūlymai • Sistemingai kelti klasifikaciją, siekiant atnaujinti ir tobulinto slaugytojų žinias. • Sukurti internete puslapį, kuriame artimieji galėtų tarpusavyje bendrauti bei užduoti slaugytojams rūpimus klausimus. • Parengti stendus, apie demencijos ligos simptomus ir jos prevenciją. LITERATŪRA 1. Bagdonas G., Damulevičienė G., Lesauskaitė V., Macijauskienė J., Visokinskas A., Venskutonis D. Pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūra. Mokslinių straipsnių rinkinys. – Kaunas: Vitae Litera, 2009. – 287 p. ISBN 978-9955-920-64-9. 2. Blaževičienė A., Čivinskienė V., Riklikienė O. Slaugytojų vaidmenys slaugant pacientus jų gyvenimo pabaigoje. Slauga: mokslas ir praktika 2014; 7-8 (211-212):8-10. ISSN 1648-0570. 3. Bučytė S. Atminties sutrikimai – ligos požymis ar tiesiog senėjimas. Mokslinis straipsanis. Farmacija ir laikas, 2006; 1:63,65. ISSN 1392-7426. 4. Čiplienė M., Istomina N. Slaugos intensyvumo skalės naudojimas tobulinant slaugos kokybės valdymą. Mokslinis straipsnis. Sveikatos mokslai, 2007; 1(17): 643-649. ISSN 1392-6373. 5. Čergelytė I., Gerikienė V., Rimševičius L., Miglinas M. Pacientų gyvybinių veiklų vertinimas ir komplikacijų prevencijos būdai ankstyvuoju periodu po inksto transplantacijos. Mokslinis straipsnis. Medicina: teorija ir praktika, 2014; 3(20): 244-250. ISSN 1392-1312. 6. Čiuberkienė I., Petruševičienė D., Pranskaitytė-Bielevičienė A., Macijauskienė J., Lendraitienė E. Snoezelen multisensorinės aplinkos įtaka pažintinių funkcijų ir savarankiškumo lavinimui asmenims, sergantiems Alzheimerio liga bei kitomis demencijomis. Mokslinis straipsnis. Gerontologija, 2014, Nr. 15(4), 211–216. ISSN 1392-3137. 7. Damulevičienė G., Lesauskaitė V., Knašienė J., Macijauskienė J. Technologijų pritaikymas pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumui palaikyti. Mokslinis straipsnis. Medicina, 2010, 46 (1 priedas). Slauga: mokslas ir praktika 2014, 7–8, (211–212). ISSN 1648-0570 8. Dembinskas A. Psichiatrija. Vilnius: Vaistų žinios, 2003. 737. ISBN: 9955-511-21- 4. 9. Diržytė A. Kas yra demencija? Mokslinis straipsnis. Vilnius: UAB Vadybos ir psichologijos institutas, 2001. [žiūrėta 2016-10-22] Prieiga per internetą:
Šį darbą sudaro 10955 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- LENTELIŲ SĄRAŠAS..3
- PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS..3
- TERMINŲ PAAIŠKINIMAS.4
- SANTRAUKA.5
- SUMMARY..6
- 1. ĮVADAS..7
- 2. LITERATŪROS ANALIZĖ9
- 2.1. Veiksniai, turintys įtakos demencijos atsiradimui.9
- 2.1.1. Demencijos atsiradimo priežastys..9
- 2.1.2. Demencijos simptomai..10
- 2.2. Dažniausios demencijos raiškos formos..11
- 2.2.1. Alzheimerio tipo demencija11
- 2.2.2. Kraujagyslinė demencija..12
- 2.2.3. Kitos demencijos formos..14
- 2.3. Demencija sergančių pacientų slaugos ypatumai15
- 2.3.1. Slaugos procesas..15
- 2.3.2. Teisės aktai, reglamentuojantys psichikos sveikatos slaugytojo darbą18
- 2.4. Pacientų, sergančių psichikos sutrikimais, slauga..20
- 2.4.1. Saugios aplinkos palaikymas.20
- 2.4.2. Bendravimas.22
- 2.4.3. Valgymas ir gėrimas.22
- 2.4.4. Tuštinimasis ir šlapinimasis..23
- 2.4.5. Švarinimasis ir rengimasis.24
- 2.4.6. Judėjimas.25
- 2.4.7. Darbas ir žaidimai25
- 2.4.8. Miegojimas..25
- 3. TYRIMO METODIKA28
- 3.1. Tiriamųjų imtis.28
- 3.2. Tyrimo metodai28
- 3.3. Tyrimo eiga.29
- 4. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ IR APIBENDRINIMAS.30
- 5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI.41
- LITERATŪRA..42
- PRIEDAI..43
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Neįgaliųjų reabilitacijos ir integracijos diplominis darbas
- 44 psl., (10955 ž.)
- Word failas 333 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį diplominį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Kiti darbai
Neigaliųjų integracija į LT darbo rinką. Projektas
Neįgaliųjų reabilitacija ir integracija
Peržiūrėti darbą
Visuomenės vaidmuo neįgalumą turinčių žmonių orumui
Neįgaliųjų reabilitacija ir integracija
Peržiūrėti darbą
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
