Civilinės teisės terminai

Įvadas Teisės teorijoje, terminas yra laiko tarpas, su kuriuo darbo įstatymai sieja tam tik­rus teisinius padarinius: teisės ar pareigos atsiradimą, pasikeitimą ar pa­sibaigimą, teisinės padėties įgijimą ar praradimą. Terminai skirstomi pagal daugelį požymių. Pagal terminus nustatančius subjektus terminai gali būti nustatyti darbo įstatymų, darbo ginčą nagrinėjančio organo, šalių susitarimu ar vienos šalies. Pagal savo teisinius padarinius termi­nai yra atnaujinamieji ar naikinamieji, pagal teisinį santykį, su kuriuo susijęs terminas, - materialiniai, procesiniai ar procedūriniai. Pagal tai, ar darbo teisinių santykių subjektai gali keisti nustatytus terminus, ski­riami imperatyvūs ir dispozityvūs terminai. Darbo įstatymų nustatyti terminai dažniausiai yra imperatyvūs, nors imperatyvus pobūdis pasireiškia ne nustatymu tikslių terminų, nepalie­kančių teisės darbo teisinių santykių subjektams, darbo ar kolektyvinės sutarties šalims veiksmo laisvės, bet ir tam tikromis ribomis, kuriomis siekiama ne detaliai reglamentuoti darbo teisinių santykių subjektų veiks­mus, o leisti veikti nepažeidžiant kitos šalies interesų. Pagal tai darbo įstatymų nustatytus terminus galima santykiškai pavadinti terminais, nustatančiais ribinius reikalavimus. Šiame darbe siekiama išanalizuoti ieškinio senaties, naikinamųjų bei procedūrinius terminus civilinėje teisėje, jų esmę, tikslus, paskirti bei teisinio reguliavimu ypatumus. Siekiant minėto pagrindinio darbo tikslo suformulavau šiuos uždavinius: 1. Apibrėžti ieškinio senaties, naikinamųjų bei procedūrinius terminų esmę. 2. Nustatyti ieškinio senaties, naikinamųjų bei procedūrinius terminų teisinio reguliavimo ypatumus. 3. Išanalizuoti ieškinio senaties, naikinamųjų bei procedūrinius terminų paskirtį. Darbe naudojamasi darbo įstatymų sisteminės analizės logika, darbo ginčų teismų praktikos analizės, analitiniais ir lyginamaisiais tyrimo metodais. 1. Ieškinio senaties, naikinamųjų bei procedūrinių terminų sąvoka 1.1. Civilinės teisės terminų samprata Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2002 m. sausio 16 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-100/2002) konstatavo, kad, ieškinio senaties terminas - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII-1864 (Žin., 2000, Nr. 74-2262) patvirtinto Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.124 straipsnis). Taigi plačiąja prasme ieškinio senatimi visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis) veikimas yra ribojamas, taip pat tam tikra apimtimi kiekvienu konkrečiu atveju ribojamos asmens teisės į pažeistų jo teisių teisminę gynybą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. 1.2.Civilinių terminių taikymo esmė Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas. Kalendorine data terminas išreiškiamas nurodant konkrečius metus, mėnesį ir dieną. Kaip tinkama kalendorinė data traktuotinas ir toks datos nurodymas, kai, nors ir formaliai nėra nurodyti metai, mėnuo ar diena, bet be papildomų aritmetinių skaičiavi­mų ar kitokių veiksmų data yra aiškiai suprantama (pavyzdžiui, nurodo­ma kalendorinė terminuotos darbo sutarties sudarymo data, o pasibaigi­mo terminas nurodomas „šių metų gruodžio 15 diena"). Nurodant terminą tam tikru laikotarpiu, įvardijamas metų, mėnesių, savaičių, va­landų skaičius. Terminą galima nurodyti ir kitais visuotinai pripažintais laikotarpiais (pusmetis, ketvirtis ar dekada, darbo diena).1 Terminas taip pat gali būti apibrėžiamas nurodant įvykį, kuris neiš­vengiamai turėtų įvykti. Tokius terminus darbo įstatymai leidžia nusta­tyti, jeigu dėl darbo teisimo santykio specifikos negalima nustatyti ka­lendorinės datos ar termino. Pavyzdžiui, sudarant sezoninio darbo sutartį, kalendorine data dažniausiai neįmanoma nustatyti sezono pabaigos, ypač jeigu darbų atlikimas sietinas su gamtinėmis ar klimato sąlygomis. Ver­tinant, ar tinkamai nurodytas įvykis, įvykio neišvengiamumą reikėtų aiš­kinti vadovaujantis protingumo principu. Pagal darbo įstatymus suda­rius terminuotą darbo sutartį iki atostogaujančio darbuotojo grįžimo į darbą, traktuotina, kad darbo sutarties terminas nustatytas tinkamai, bet iš tikrųjų toks darbuotojas po atostogų į darbą gali ir negrįžti, o tai teo­riškai paneigia įvykio neišvengiamumą. 2.Ieškinio senaties, naikinamųjų bei procedūrinių terminų taikymo praktika bei paskirtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2002 m. sausio 16 d. nutartyje pakeitus ieškinio senatį reglamentuojančius darbo įstatymus, ieškinio senaties terminai skaičiuojami ir ieškinio senatis taikoma laikantis tokių pagrindinių taisyklių: - jeigu ieškinio senaties terminų eiga prasidėjo įsigaliojus CK, taikomi atitinkamai jame nustatyti ieškinio senaties terminai; - jeigu CK nustatė trumpesnius ieškinio senaties terminus, nei buvo anksčiau galiojusiuose įstatymuose, šie trumpesni terminai ir taikomi, tačiau jų eigos pradžia pradedama skaičiuoti nuo naujojo įstatymo įsigaliojimo dienos; - jeigu anksčiau galioję darbo įstatymai iš viso nenustatė ieškinio senaties termino tam tikriems reikalavimams pareikšti, o naujasis darbo įstatymas ieškinio senaties terminą nustatė, tai tokio termino eiga prasideda naujojo įstatymo įsigaliojimo dieną; - jeigu anksčiau galioję darbo įstatymai nustatė ieškinio senaties terminus tam tikriems reikalavimams pareikšti, o naujasis darbo įstatymas numato, kad tokiems reikalavimams ieškinio senatis netaikoma, tai ieškinio senatis netaikoma pareikšti reikalavimams, kuriems anksčiau nustatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki naujojo darbo įstatymo įsigaliojimo. Teismų praktika sprendžiant klausimus, susijusius su ieškinio senaties taikymu pasikeitus darbo teisinių santykių reglamentavimui, nėra vieninga. Kai kuriose bylose teismai šiuos klausimus išsprendė teisingai. Pavyzdžiui, Švenčionių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-509-03/2001 pagal ieškovo J. Guobio ieškinį atsakovui AB "Pabradės kartono fabrikas" dėl priemokų už pavojingas darbo sąlygas išieškojimo ieškovas prašė priteisti iš atsakovo priemokas už faktišką darbą pavojingomis sąlygomis nuo 1995 m. lapkričio 30 d. iki 2000 m. liepos 1 d. bei delspinigius už uždelsimą atsiskaityti. Atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. 2001 m. spalio 26 d. sprendimu apylinkės teismas ieškinį patenkino iš dalies ir atgaline tvarka taikydamas CK straipsnio 4 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą priteisė priemokas bei delspinigius už 3 metus iki kreipimosi į teismą dienos nuo 1998 m. birželio 1 d. iki 2000 liepos 1 d. Įstatymo pakeitimas nauju pats savaime, kai nėra įstatymų leidėjo aiškaus ir nedviprasmiško pareiškimo įstatymo forma, nepanaikina pakeistojo įstatymo teisinės galios tiems teisiniams santykiams, kurie susiklostė iki naujojo įstatymo įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 26 str. nustato, kad terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Metais, mėnesiais ar savaitėmis skaičiuojami terminai baigiasi ati­tinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną. Jeigu mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tokį mėnesį, kurį nėra atitinkamos dienos, tai terminas baigiasi to mėnesio paskutinę dieną. Jeigu tiksliai negalima nustatyti, ku­rį mėnesį prasidėjo terminas, skaičiuojamas metais, arba kurią dieną pra­sidėjo terminas, skaičiuojamas mėnesiais, tai termino paskutine diena ati­tinkamai laikoma birželio trisdešimtoji ir mėnesio penkioliktoji diena. Į savaitėmis ar kalendorinėmis dienomis skaičiuojamą terminą įei­na ne darbo ir švenčių dienos. Jei paskutinė termino diena yra ne darbo diena, tai termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena. Dienomis skaičiuojamas terminas yra skaičiuojamas ka­lendorinėmis dienomis, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.2 Jeigu yra nustatytas terminas atlikti kokį nors veiksmą, tą veiksmą galima atlikti iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valan­dos. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas tam tikroje įmonėje, įstai­goje, organizacijoje, tai terminas pasibaigia tą valandą, kurią joje nu­traukiamos atitinkamos operacijos. Rašytiniai prašymai ir pranešimai, įteikti paštui, telegrafui arba kitai ryšio įstaigai iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos va­landos, laikomi įteiktais laiku. Taikant darbo įstatymus, svarbu tiksliai nustatyti termino pradžią. Tuo siekiama užtikrinti, kad visi darbo teisinio santykio dalyviai vienodai suprastų, kada atsiranda jų tarpusavio teisės ir pareigos. Šiuo atveju rei­kėtų skirti termino, apibrėžto kalendorine data ar tam tikru laikotarpiu, pradžią. Jeigu termino pradžia apibrėžiama kalendorine data, reiškia, kad Šalių teisės ir pareigos prasideda nurodytą termino dieną. Pavyzdžiui, darbo sutartyje darbdavys su darbuotoju susitarė, kad darbuotojas pradeda dirb­ti 2003 m. vasario 3 dieną. Vadinasi, šią dieną darbuotojas privalo pradėti darbą, o darbdavys suteikti darbo vietą, užtikrinti tinkamas darbo sąlygas bei vykdyti kitas darbo įstatymų ir darbo sutarties nuostatas. Kitaip nu­statoma termino, apibrėžto tam tikru laikotarpiu, pradžia. Tokiu atveju terminas prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Pavyzdžiui, pagal DK 169 straipsnio 2 dalį už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje. Tai reiškia, kad darbuotojas įgyja teisę į kasmetines atostogas kitą dieną po tos, kurią sueina šešių mėnesių terminas, t. y. jeigu darbuotojas pradeda dirbti va­sario l dieną, šešerių mėnesių terminas sueina rugpjūčio l dieną ir rug­pjūčio 2 dieną darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas.3 Pagal bendrąją taisyklę terminas prasideda pusiaunaktį, t.y. 0 va­landų 00 minučių. Tokiu atveju, jeigu termino pradžia sietina su veiks­mų atlikimu tam tikroje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, termino pradžią pagal analogiją su termino pabaigos skaičiavimu reikėtų trak­tuoti kaip darbo ar tam tikrų operacijų atlikimo pradžią. Šiuo atveju reikėtų turėti galvoje, kad pagal darbo įstatymus teisinių padarinių gali kilti dar nepradėjus dirbti, pavyzdžiui, susižalojus pirmą darbo dieną važiuojant į darbą įmonės transportu, todėl termino skaičiavimo pradžia sietina ir su darbo santykiams giminingais teisiniais santykiais. Metais, mėnesiais ar savaitėmis skaičiuojami terminai baigiasi atitin­kamą metų, mėnesio ar savaitės dieną. Skaičiuojant terminą metais, terminas pasibaigia atitinkamai to paties mėnesio tą pačią dieną po nustatyto metų skaičiaus. Pagal šią taisyklę terminas nesibaigia tik tuo atveju, jeigu jis prasideda keliamųjų metų vasario 29 dieną, o baigiasi ne keliamaisiais metais. Tokiu atveju metų termino pabaiga bus laikoma vasario 28 diena. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą pačią dieną po nusta­tyto mėnesių skaičiaus. Jeigu šešių mėnesių terminas prasideda sausio 25 dieną, jo pabaiga bus liepos 25 diena. Kadangi ne visi mėnesiai turi vienodą dienų skaičių, mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga bus lai­koma paskutinė mėnesio diena, jeigu termino suėjimo mėnuo turi ma­žiau dienų nei termino pradžios mėnesio diena.4 Savaitėmis skaičiuojamas terminas baigiasi tą pačią savaitės dieną po nustatyto savaičių skaičiaus. Ketvirtadienį prasidėjęs penkių savai­čių terminas pasibaigs taip pat ketvirtadienį. Skirtingai nuo metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino, ši taisyklė taikoma visais atvejais be jokių išimčių. Kai neįmanoma nustatyti tikslios termino pradžios. Jeigu ne­ žinomas mėnuo, kurį prasidėjo metais skaičiuojamas terminas, jo pa­baiga laikoma pabaigos metų vidurys, t. y. birželio 30 diena, atitinkamai termino pabaiga laikoma mėnesio vidurys - jo 15 diena, jeigu nežino­ma ir negalima nustatyti mėnesiais skaičiuojamo termino pradžios. Toks reguliavimas turi svarbią praktinę reikšmę, nes jei ir netiksliai nustatyta termino pradžia, darbo teisinio santykio subjektai, vadovaudamiesi DK nuostatomis, žino termino pabaigą, t. y. gali tinkamai baigti įgyvendinti savo teises ir įvykdyti pareigas. Metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis skaičiuojamus terminus visada įeina ne darbo ir švenčių dienos. Dienomis skaičiuojamas termi­nas neapima ne darbo ir švenčių dienų tik tuo atveju, jeigu tai įsakmiai nurodyta darbo įstatyme, darbo teisinio santykio subjektai aiškiai ir tin­kama forma susitaria, kad terminas skaičiuojamas darbo dienomis. Jei­gu terminas pasibaigia ne darbo dieną, termino pabaiga atitinkamai lai­koma artimiausia po jos einanti darbo diena. Įstatyme vartojama ne darbo dienos sąvoka apima ir švenčių dienos sąvoką tik tuo atveju, jeigu šven­čių diena yra ne darbo diena, nes įmonės, įstaigos ar organizacijos gali dirbti ir švenčių dienomis (nepertraukiamos gamybos įmonės, parduo­tuvės, pan.).5 Atitinkamai esant individualiam teisiniam santykiui termi­no pabaiga sietina su šiame teisiniame santykyje dalyvaujančiam sub­jektui nustatyta darbo diena, t. y. dviem darbuotojams nustatytas toks pats terminas gali baigtis skirtingu laiku, jeigu, pavyzdžiui, jie dirba skirtingu darbo grafiku. Atkreiptinas dėmesys, kad termino pabaigos persikėlimas į artimiausią darbo dieną nesietinas su darbo teisinio santykio subjektiškumu, t. y. taikomas ir tais atvejais, jeigu paskutinę ter­mino dieną nereikia atlikti jokių veiksmų. Pavyzdžiui, drausminės nuo­baudos galiojimo laikas, suėjęs ne darbo dieną, pasibaigs artimiausią darbo dieną.6 Veiksmai, kuriems atlikti nustatomas terminas, turi būti atlikti iki paskutinės termino dienos pusiaunakčio.7 Jeigu atliekamas veiksmas yra prašymų, pranešimų, kitokių doku­mentų perdavimas, laikoma, kad dokumentai įteikti laiku, jeigu jie įteikti ryšio įstaigai iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valan­dos. Ši nuostata taikytina tik tais atvejais, jeigu diena yra smulkiausias termino skaičiavimo vienetas. Jeigu terminas skaičiuojamas valando­mis arba nustatoma valanda, iki kurios kalendorinę datą turi būti atlikti veiksmai, arba nustatoma specifinė veiksmų atlikimo procedūra, pavyz­džiui, dokumentų įteikimas ar gavimas konkrečioje vietoje, LR DK 26 straipsnio 5 dalis netaikoma. Dažniausiai dokumentai perduodami per pašto įstaigas, telegrafu, nors šie būdai užleidžia vietą kitiems dokumentų perdavimo būdams - faksimiliniam ar elektroniniam pranešimui. Perduodant prašymus, pra­nešimus ar kitus dokumentus paštu ar telegrafu, veiksmų atlikimą tin­kamu laiku įrodo ryšio įstaigos išduotas kvitas ar spaudas ant pašto pra­nešimo. Jeigu prašymai, pranešimai ar kiti dokumentai įstatymų nustatyta tvarka perduodami elektroninio ryšio priemonėmis, data nustatoma pagal užfiksuotą perdavimo laiką, kuris, kilus ginčui, gali būti nustatomas pa­gal telekomunikacinių paslaugų teikėjo užfiksuotą telekomunikacijų se­anso laiką, t.y. kada įvyko sujungimas tarp galinių telekomunikacinių įrenginių, kada buvo perduotas elektroninio pašto pranešimas ir panašiai. 3.Ieškinio senaties, naikinamųjų bei procedūrinių terminų taikymo, skaičiavimo, pasibaigimo, nutraukimo bei atnaujinimo skirtumai 3.1.Ieškinio senaties terminai Ieškinio senaties terminai nuo kitų rūšių terminų skiriasi savo paskirtimi. Dėl ieškinio senaties instituto specifikos yra nustatomos specialios ieškinio senaties terminų eigos skaičiavimo taisyklės. Specialiosios taisyklės, reguliuojančios ieškinio senaties termino pradžią, sustabdymą, nutraukimą, pratęsimą ir atnaujinimą, nustatytos CK 1.124-1.135 straipsniuose (1964 m. CK 83-93 straipsniuose). Dažnai šios taisyklės iš esmės skiriasi nuo tų, kurios taikomos kitų rūšių terminams (pavyzdžiui, ieškinio senaties termino eigos pradžia pagal bendrąją normą siejama su subjektyviu įvykiu - asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 2000, Nr. 56-1640) 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams dėl grąžinimo į darbą, neteisėto nušalinimo nuo darbo, perkėlimo į kitą darbą, atleidimo iš darbo priežasties formulavimo pakeitimo; be to, Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo bei darbdavio reikalavimams dėl darbuotojų padarytos materialinės žalos atlyginimo; Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 86 straipsnį) ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 86 straipsnis). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Tačiau iki teisės pažeidimo (objektyviojo momento) ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Ieškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Tol, kol asmens teisės nėra pažeistos, teisės pažeidimo padarinių įsisenėjimas neprasideda. Jeigu asmuo yra klaidingai įsitikinęs, jog jo teisė yra pažeista, tokia situacija laikytina fakto klaida dėl teisės pažeidimo, kuri neturi juridinės reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžiai. Iki teisės pažeidimo ieškinio senatis negali prasidėti ir pagal antrąjį subjektyvųjį kriterijų (asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą). Teiginys, kad asmuo turėjo sužinoti apie įvykusį teisės pažeidimą, jeigu jis dar nėra įvykęs, prieštarautų elementariai logikai. Todėl, siekdamas tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą (objektyvųjį momentą), kuris ir yra pradinis išeities taškas nustatant konkrečią ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyviuosius kriterijus. Teismų klaidas taikant ieškinio senatį dažnai nulemia būtent tai, kad neįvertinama teisės pažeidimo momento įtaka ieškinio senaties termino eigos pradžiai. Teismas negali apsiriboti vien ieškovo paaiškinimu. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai. Ieškovo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų (pavyzdžiui, liudytojų parodymų, ieškovo dalykinio susirašinėjimo dokumentų, kitų rašytinių įrodymų, kuriuose išsakyti teiginiai dėl sužinojimo apie teisės pažeidimą momento, ir kitų įrodymų) kontekstą (1964 m. CPK 65 straipsnis, 2002 m. CPK 185 straipsnis). Pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo - užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą (teisės klaidos tikimybę), atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų arba neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Tuo atveju, jeigu ieškovo amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, jog šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Priešingai, jeigu ieškovo individualios savybės galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, į šias aplinkybes nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią atsižvelgti nereikia, tačiau tokios aplinkybės gali sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Sunki asmens liga, neturėjimas pakankamai lėšų kreiptis į teismą, įrodymų neturėjimas, nežinojimas, kas yra atsakovas, kur yra jo gyvenamoji vieta arba turto buvimo vieta, arba koks konkretus ieškinio dydis, ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Galima pasakyti, kad ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo kodekso reglamentuoja­miems santykiams yra treji metai, jeigu darbo kodeksas ir kiti darbo įsta­tymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio sena­ties terminų. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą. Darbo įstatymai gali nustatyti, kad ieškinio senatis netaikoma ir kai kuriems kitiems reikalavimams. Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos. Iš ieškinio senaties sąvokos išplaukia, kad šis terminas sietinas tik su teismine pažeistų teisių gynyba. Ieškinio senaties termino sąvoka netaikoma kolektyviniams ar individualiems ginčams nagrinėti darbo ginčų komisijoje, taikinimo ko­misijoje, darbo arbitraže ar trečiųjų teisme. Šiuo atveju vadovaujamasi procedūriniais terminais, nurodytais DK 29 straipsnyje. Ieškinio sena­ties termino nereikėtų painioti su teise pareikšti ieškinį, nes šio termino pasibaigimas neatima galimybės apginti pažeistas teises teisme, t.y. nė­ra naikinamasis terminas. LR DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams. Jis yra ilgiausias iš galimų ieškinio senaties terminų: kiti darbo įstatymai atski­riems reikalavimams gali nustatyti tik trumpesnius terminus. Maksima­liu ieškinio senaties termino nustatymu ir draudimu kituose įstatymuose nustatyti ilgesnius terminus siekiama skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodymų rinkimą, efektyviai įvykdyti įsiteisėjusį sprendimą bei racionalizuoti pralaimėjusios šalies išlaidas, nes nemažai darbo ginčų, ypač atleidimo iš darbo atveju, susiję su tęsti­niais padariniais, t.y. pralaimėjusi šalis privalo sumokėti darbo užmo­kestį ar delspinigius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ar įvykdymo dienos.8 LR DK 27 straipsnyje išskirtos dvi sutrumpintų ieškinio senaties terminų kategorijos: nustatyti pačiame DK ar kituose darbo įsta­tymuose. DK nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai: 1) vieno mėnesio ieškinio senaties terminas ginčyti atsisakymą priimti į darbą (DK 96 str. 2 d.); 2) dešimties dienų terminas darbuotojui apskųsti dar­bo ginčų komisijos sprendimą (DK 293 str. l d.); 3) vieno mėnesio ieš­kinio senaties terminas nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos kreiptis į teismą darbuotojui nesutinkant su darbo sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimu iš darbo (DK 297 str. l d.). Be DK, teisė kreiptis į teismą nustatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, Bedarbių rėmimo įstatyme, Profesinių sąjungų įstatyme, kituose darbo įstatymuose, bet tik įstatymo „Dėl už­sieniečių teisinės padėties" 48 straipsnyje nustatytas septynių dienų ter­minas užsieniečiui apskųsti sprendimą dėl leidimo dirbti panaikinimo, tačiau ir tai sietina ne su darbo teisiniais santykiais, o su valdžios insti­tucijų ar pareigūnų veiksmų skundimu. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą, t. y. teisė kreiptis į teismą ir gauti teisminę gynybą nesaistoma termino apribojimais. Darbo įstatymai gali nustatyti ir kitas reikalavimų kategorijas, kurioms netaikoma ieškinio senatis. Nors asmens, įskaitant darbuotoją, garbės ir orumo apsauga iš esmės yra civilinės teisės daly­kas (CK 1.1 str. ir 1.115 str.), šie santykiai gali būti ir darbo teisės regu­liavimo dalyku, kiek tai susiję su profesiniu vardu, profesine ar darbo reputacija.9 DK nurodyta tik esminės ieškinio senaties normos. Ieškinio sena­ties taikymo, termino skaičiavimo, sustabdymo, nutraukimo, pasibaigi­mo ar atnaujinimo, pagrindų taikyti ieškinio senatį bei termino taikymo pasikeitus asmenims prievolėje klausimai sprendžiami vadovaujantis CK, pateikus vykdomąjį dokumentą - CPK nuostatomis, išskyrus atvejus, kai DK ar darbo įstatymai nustato specialias ieškinio senaties taikymo nuostatas. Toks reguliavimas pagrįstas proceso teisme vientisumu, ka­dangi darbo ginčai teisme nagrinėjami vadovaujantis bendrosiomis CPK nuostatomis, išskyrus DK ir CPK nustatytus ginčų, kylančių iš darbo teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumus. Ieškinio senačiai pagal DK tai­komos CK 1.126-1.135 straipsnių nuostatos. 3.2.Naikinamieji terminai Materialinio teisinio pobūdžio naikinamųjų ir procesinio teisinio pobūdžio terminų pradžios nustatymas paprastai siejamas su objektyviu įvykiu arba konkrečia kalendorine data). Todėl įstatymų normos, reguliuojančios ieškinio senaties termino eigos pradžią, sustabdymą, nutraukimą, pratęsimą ir atnaujinimą, netaikomos kitokio pobūdžio terminams - naikinamiesiems, įgyjamiesiems materialinio teisinio pobūdžio terminams, pretenziniams, garantiniams, procedūriniams, taip pat procesinio teisinio pobūdžio terminams (CK 1.117 straipsnio 3 dalis, DK 27-29 straipsniai, 1964 m. CPK I skyriaus aštuntasis skirsnis, 2002 m. CPK I dalies VII skyrius). Kita vertus, specialiosios pastarųjų terminų eigos pradžios, sustabdymo, nutraukimo, pratęsimo ir atnaujinimo taisyklės negali būti taikomos sprendžiant ieškinio senaties klausimus. Skiriasi taip pat ieškinio senaties terminų bei kitų rūšių terminų pasibaigimo teisiniai padariniai, taikymo tvarka. Dėl to ieškinio senaties terminus būtina atskirti nuo kitų rūšių terminų. Priimdamas su ieškinio senatimi susijusias teisės normas, įstatymų leidėjas gali aiškiai tai nurodyti pačiose teisės normose vartodamas "ieškinio senaties" arba "ieškinio senaties termino" sąvokas (žr., pavyzdžiui, CK 6.300 straipsnio 1 dalį, Kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalį). Tačiau ne visuomet tokia tiksli nuoroda įstatyme būna padaryta. DK 297 straipsnio 1 dalyje ir kt.) arba nurodant, jog tai yra "senaties terminai" (pavyzdžiui, CK 6.108 straipsnyje), nors pagal paskirtį tai yra ieškinio senaties terminai. Tuo tarpu kitose normose tuo pačiu "senaties terminu" yra apibūdinami naikinamieji terminai (pavyzdžiui, 4.130 straipsnio 6 punkte, 4. 134 straipsnio 2 dalyje, 4.136-137 straipsniuose, 4.150 straipsnio 8 punkte, 4.156 straipsnio 2 dalyje, 4.157 straipsnyje, 4.164 straipsnio 3 punkte ir pan.). Tokiais atvejais įstatymo normoje nustatyto termino pobūdis turi būti vertinamas pagal termino paskirtį, jo pasibaigimo teisinius padarinius, šių padarinių taikymo specifiką, termino pratęsimo ir atnaujinimo galimybes ir kitus atskirais atvejais turinčius reikšmės kriterijus. Ieškinio senaties terminas yra pažeistos arba ginčijamos teisės arba įstatymo saugomo intereso gynybai skirtas terminas, o kiti materialinės teisės terminai nustatyti tam tikrų teisių įgyvendinimui arba pareigų atlikimui, su kuriais siejamas teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Nuo kitų materialinio teisinio pobūdžio terminų ieškinio senaties terminus skiria šie požymiai: - pagal termino pasibaigimo teisinius padarinius - pasibaigus ieškinio senaties terminui, išnyksta tik teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą, o pati teisė ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos išlieka. Suėjus įgyjamiesiems terminams, subjektinės teisės ne išnyksta, bet atsiranda; - ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti tik įstatymais, o kiti materialinės teisės terminai gali būti nustatyti ir poįstatyminiais aktais; - ieškinio senaties terminas gali būti taikomas tik ginčo šalies reikalavimu, kas paprastai nebūdinga kitiems materialinės teisės terminams (pavyzdžiui, teismo iniciatyva turi būti taikomas DK 298 straipsnyje nustatytas 3 metų naikinamasis terminas ir pan.); - ieškinio senaties terminams taikomos specialiosios jų pradžios, atnaujinimo, sustabdymo ir nutraukimo taisyklės, kurios netaikomos kitiems materialinio teisinio pobūdžio terminams. Naikinamieji terminai gali būti arba absoliutaus naikinamojo pobūdžio, kai terminui pasibaigus išnyksta tam tikra teisė arba pareiga ir terminą negalima atnaujinti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1376/2001 pagal ieškovės M. Jurcevič ieškinį UAB "Elitema" dėl darbo užmokesčio išieškojimo 2001 m. birželio 12 d. ieškovė kreipėsi į teismą prašydama išieškoti darbo užmokestį už 1995-1998 metus. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. spalio 24 d. nutartimi pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisė visą neišmokėto darbo užmokesčio skolą už 3 metus. Kolegija nustatė, kad atsakovas skolą pripažino ir taip nutraukė ieškinio senaties termino eigą. Tuo remdamasis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 1 metų termino, nustatyto DĮK 252-1 straipsnyje, kreiptis į teismą ieškovė nepraleido. Tuo tarpu DĮK 252-1 straipsnyje buvo nustatytas maksimalus 1 metų laikotarpis, už kurį galėjo būti priteisiama darbo užmokesčio skola, t.y. naikinamasis, o ne ieškinio senaties terminas. Šiam terminui ieškinio senaties termino nutraukimo taisyklės negalėjo būti taikomos. Darbo įstatymuose gali būti nustatyti tokie terminai, kuriems pa­sibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos (naikinamieji ter­minai). Naikinamieji terminai, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis, negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra teisė ar pareiga. Atsižvelgiant į darbo teisinio santykio pobū­dį, naikinamojo termino pabaiga gali sukelti tik vieno darbo santykio subjekto teisių ar pareigų pasibaigimą (DK 241 str. l d.), vieno subjek­to teisės, o kito subjekto pareigos pasibaigimą (DK 134 str. 2 d.) ar abiejų subjektų teisių pasibaigimą (DK 126 str. l d. ) ir panašiai. DK nustatyti šie pagrindiniai naikinamieji terminai: 1) trijų mėnesių išbandymo terminas, kuriam pasibaigus išnyksta teisė nutraukti darbo sutartį supaprastinta tvarka (DK 106 str. l d.); 2) vieno mėnesio terminas, kuriam darbdavys turi teisę perkelti darbuotoją į darbo sutartimi nesulygtą darbo vietą toje pačioje vietovėje (DK 121 str. l d.); 3) septynerių dienų terminas nuo vienos darbo sutarties šalies pasiūly­mo nutraukti darbo sutartį pateikimo dienos, kuriam pasibaigus išnyksta kitos šalies teisė sutikti su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį, t.y. tai­ koma, kad šalis savo neveikimu pasiūlymą atmetė (DK 125 str. l d. ir 2 d.); 4) terminuotos darbo sutarties terminas, nes šiam pasibaigus ter­minuota darbo sutartis taip pat visada pasibaigia, nes vienu atveju ji nutraukiama, o kitu atveju terminuota darbo sutartis tampa netermi­nuota (DK 126 str. l d. ir 2 d.); 5) šimto dvidešimties dienų iš eilės arba šimto keturiasdešimties dienų per paskutinius dvylika mėnesių laikinojo nedarbingumo terminas, kuriam pasibaigus išnyksta darbuo­tojo teisė išlaikyti darbo vietą ir pareigas, nors šis terminas nėra abso­liutus, kadangi teisinių padarinių atsiranda tik tuo atveju, jeigu darb­davys pasinaudoja savo teise atleisti darbuotoją iš darbo suėjus šiam terminui (DK 133 str. 2 d.); 6) keturiolikos dienų terminas duoti suti­kimą atleisti darbuotojų atstovą, nes, atstovaujamajam organui nepa­teikus atsakymo per šį laikotarpį, laikoma, kad išnyksta darbdavio pa­reiga prašyti išankstinio to organo sutikimo atleisti darbuotojų atstovą iš darbo, taip pat atstovaujamas organas praranda teisę nesutikti su tokiu atleidimu (DK 134 str. 2 d.); 7) vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo, bet ne vėliau kaip šešių mėnesių (pažeidimą nustačius audito ar revizijos metu - dvejų metų) nuo pažeidimo padarymo draus­minės nuobaudos skyrimo terminas (DK 241 str. l d. ir 2 d.); 8) vie­nerių metų drausminės nuobaudos galiojimo terminas (DK 243 str.); 9) vieno mėnesio terminas nuo žalos paaiškėjimo dienos priimti darb­davio nurodymą išieškoti žalą (DK 258 str. 2 d.). Pagal komentuojamojo straipsnio 2 dalį naikinamieji terminai negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami. Nei teismas, nei dar­bo ginčą nagrinėjantis organas negali keisti naikinamojo termino ir nustatyti kitokių termino nustatymo, skaičiavimo ar taikymo taisyklių. Terminų sustabdymo, pratęsimo ar atnaujinimo taisyklės išimtis negali būti nustatyta jokiame teisės akte, išskyrus darbo įstatymus. Pagal tai, darbo įstatymas gali leisti sustabdyti, pratęsti ar atnaujinti terminą, skirtini absoliutūs ir santykiniai naikinamieji terminai. Absoliutūs nai­kinamieji terminai negali būti sustabdomi, pratęsiami ir atnaujinami; tokie terminai sudaro daugumą darbo įstatymuose nurodytų naikina­mųjų terminų.10 Santykinio naikinamojo termino pavyzdys galėtų būti darbo sutarties terminas, kurį šalys gali pratęsti, bet ne daugiau nei nustatytas maksimalus penkerių metų terminas (DK 121 str. l d.) ar terminas skirti drausminę nuobaudą, kurio kalendorinė trukmė gali skirtis priklausomai nuo atostogų, komandiruotės ar nebuvimo darbe dėl ligos (DK 241 str. l d.). 3.3.Procedūrinių (procesinių) terminų svarba ir reikšmė Darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams (procesiniams) ter­minams (darbo ginčų sprendimo darbo ginčų nagrinėjimo organuose, tų organų sprendimo apskundimo ir pan. terminams) taikomos Civili­nio proceso kodekso nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavi­mo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. Procedūrinis (procesinis) terminas - įstatymo ar darbo ginčą nagri­nėjančio organo (teismo) nustatytas laikotarpis, per kurį darbo ginčą nagrinėjantis organas (teismas), darbo ginčo subjektai arba kiti asme­nys privalo arba turi teisę atlikti tam tikrus procedūrinius (procesinius) veiksmus. Terminai, nustatyti veiksmams atlikti, teismo procese vadi­nami procesiniais terminais, o nustatyti veiksmams atlikti sprendžiant darbo ginčą ne teismo tvarka - procedūriniais terminais. Pagal tai, kie­no yra nustatyti, procedūriniai terminai skirstomi į įstatymo ir darbo ginčą nagrinėjančio organo nustatytus terminus. Teisme darbo ginčai sprendžiami vadovaujantis CPK, atitinkamai taikant ir CPK nurodytus procesinius terminus, bet DK taip pat gali būti nustatyti procesiniai terminai tam tikroms darbo ginčų kategorijoms. Tai ypač svarbu tuo atveju, jeigu nepakankamai greitas sprendimas gali sukelti didelę žalą darbo teisinių santykių subjektams. Pavyzdžiui, yra nustatytas dešimties dienų terminas išnagrinėti darbdavio ar reikalavi­mus gavusio subjekto kreipimąsi į teismą dėl streiko pripažinimo netei­sėtu (DK 81 str. l d.). DK yra nemažai terminų, nustatytų tam tikroms procedūroms atlik­ti, pavyzdžiui, DK 48 straipsnio 2 dalyje nustatytas dviejų savaičių ter­minas sušaukti kolektyvines derybas, DK 54 straipsnio l dalyje - dvi­dešimties dienų terminas pateikti registruoti kolektyvinę sutartį. Nors šie terminai pagal savo prigimtį giminingi procedūriniams terminams, pagal komentuojamo straipsnio prasmę prie pastarųjų kategorijos ne­gali būti priskiriami, kadangi procedūrinio termino sąvoka sietina tik su darbo ginčo nagrinėjimu. Išskirtini šie DK nurodyti procedūriniai 4 terminai: 1) septynių dienų terminas išnagrinėti profesinės sąjungos ar darbo tarybos reikalavimus darbdaviui ar kolektyvinės sutarties sub­jektui (DK 70 str.); 2) septynių dienų terminas sudaryti taikinimo komi­siją (DK 72 str. l d.) 3) septynių dienų terminas nuo taikinimo ko­misijos sudarymo dienos išnagrinėti kolektyvinį ginčą (DK 73 str. 2 d.); 4) keturiolikos dienų terminas išnagrinėti kolektyvinį ginčą darbo arbitraže ar trečiųjų teisme (DK 75 str. 3 d.); 5) septynių dienų terminas nuo prašymo padavimo dienos sušaukti darbo ginčų komisijos posėdį (DK 291 str. l d.); 6) penkių dienų terminas įteikti šalims darbo ginčų komisijos sprendimą (DK 292 str. 3 d.); 7) septynių dienų terminas pasiųsti skundą, kuriuo skundžiamas darbo ginčų komisijos sprendi­mas, teismui (DK 293 str. l d.); 8) dešimties dienų terminas nuo nuo­rašo gavimo dienos įvykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą (DK 294 str. l d.); 9) trijų mėnesių terminas nuo tos dienos, kai asmuo su­žinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės, kreiptis į darbo ginčų komisiją (DK 296 str.).11 Kadangi darbo teisės reguliuojami procedūriniai terminai pagal savo prigimtį artimi civiliniams procesiniams terminams, darbo įsta­tymuose nustatytiems procedūriniams (procesiniams) terminams tai­komos CPK 72-78 straipsnių tokių terminų taikymo ir skaičiavimo nuostatos, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis.12 Procedūrinių terminų taikymo ir skaičiavimo sąvoka apima ir šių terminų praleidimo padarinių teisinį reguliavimą, sustabdymą, pratęsimą ir atnaujinimą. Kadangi CPK nustatytas ne procedūrinių, o procesinių terminų taikymas, CPK nuostatos turi būti taikomos protingai, t.y. atsižvelgiant į procedūrinių terminų ypatumus. Išskirtini šie svarbiausi procedūrinių 8 terminų taikymo aspektai pagal CPK: 1) procedūrinių terminų pralei­dimo padariniai pagal CPK 75 straipsnį. Teisė atlikti procedūrinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar darbo ginčą nag­rinėjančio organo paskirtam jiems atlikti terminui. Dokumentai, pa­duoti pasibaigus tam procedūriniam terminui, grąžinami juos pada­vusiems asmenims. Termino, nustatyto atlikti tam tikrą procedūrą, praleidimas neatleidžia nuo pareigos atlikimo, be to, už laiku neatlik­tas procedūras gali kilti nepageidaujamų padarinių darbo teisinių san­tykių subjektui; 2) procedūrinių terminų sustabdymas pagal CPK 76 straipsnį. Visų nepasibaigusių procedūrinių terminų eiga sustabdo­ma, kai sustabdomas darbo ginčo nagrinėjimas; 3) procedūrinių terminų pratęsimas pagal CPK 77 straipsnį. Darbo ginčą nagrinėjančio organo paskirti ir nepasibaigę procedūriniai terminai gali būti pratę­siami; 4) procedūrinių terminų atnaujinimas pagal CPK 78 straipsnį. Asmens teisė atlikti procedūrinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustaty­tam terminui (CPK 75 str. l d.), tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo apskritai prarado galimybę atlikti tą procedūrinį veiksmą.13 Praleidęs įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą, asmuo turi teisę kreiptis į darbo ginčą nagrinėjantį organą prašydamas atnaujinti praleistą ter­miną, kartu nurodyti priežastis, dėl kurių praleido procedūrinį termi­ną. Paduodant prašymą atnaujinti terminą, kartu turi būti atliekamas ir reikiamas procedūrinis veiksmas. Pavyzdžiui, su prašymu atnaujinti kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą turi būti paduodamas ir ati­tinkamas kreipimasis dėl darbo ginčo nagrinėjimo. Išvados 1) Civilinėje teisėje terminas yra laiko tarpas, su kuriuo darbo įstatymai sieja tam tik­rus teisinius padarinius: teisės ar pareigos atsiradimą, pasikeitimą ar pa­sibaigimą, teisinės padėties įgijimą ar praradimą. Terminai skirstomi pagal daugelį požymių. 2) Pagal terminus nustatančius subjektus terminai gali būti nustatyti darbo įstatymų, darbo ginčą nagrinėjančio organo, šalių susitarimu ar vienos šalies. Pagal savo teisinius padarinius termi­nai yra atnaujinamieji ar naikinamieji, pagal teisinį santykį, su kuriuo susijęs terminas, - materialiniai, procesiniai ar procedūriniai. Pagal tai, ar darbo teisinių santykių subjektai gali keisti nustatytus terminus, ski­riami imperatyvūs ir dispozityvūs terminai. 3) Civilinių įstatymų nustatyti terminai dažniausiai yra imperatyvūs, nors imperatyvus pobūdis pasireiškia ne nustatymu tikslių terminų, nepalie­kančių teisės darbo teisinių santykių subjektams, darbo ar kolektyvinės sutarties šalims veiksmo laisvės, bet ir tam tikromis ribomis, kuriomis siekiama ne detaliai reglamentuoti darbo teisinių santykių subjektų veiks­mus, o leisti veikti nepažeidžiant kitos šalies interesų. Pagal tai darbo įstatymų nustatytus terminus galima santykiškai pavadinti terminais, nustatančiais ribinius reikalavimus. 4) Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo kodekso reglamentuoja­miems santykiams yra treji metai, jeigu darbo kodeksas ir kiti darbo įsta­tymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio sena­ties terminų. 5) Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą. Civiliniai įstatymai gali nustatyti, kad ieškinio senatis netaikoma ir kai kuriems kitiems reikalavimams. Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Civiliniame Kodekse ir kituose įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. 6) Civiliniuose įstatymuose gali būti nustatyti tokie terminai, kuriems pa­sibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos (naikinamieji ter­minai). Naikinamieji terminai, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis, negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra teisė ar pareiga. 7) Atsižvelgiant į darbo teisinio santykio pobū­dį, naikinamojo termino pabaiga gali sukelti tik vieno darbo santykio subjekto teisių ar pareigų pasibaigimą (DK 241 str. l d.), vieno subjek­to teisės, o kito subjekto pareigos pasibaigimą (DK 134 str. 2 d.) ar abiejų subjektų teisių pasibaigimą (DK 126 str. l d. ) ir panašiai. 8) Civiliniuose įstatymuose nustatytiems procedūriniams (procesiniams) ter­minams (darbo ginčų sprendimo darbo ginčų nagrinėjimo organuose, tų organų sprendimo apskundimo ir pan. terminams) taikomos Civili­nio proceso kodekso nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavi­mo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. 9) Procedūrinis (procesinis) terminas - įstatymo ar darbo ginčą nagri­nėjančio organo (teismo) nustatytas laikotarpis, per kurį darbo ginčą nagrinėjantis organas (teismas), darbo ginčo subjektai arba kiti asme­nys privalo arba turi teisę atlikti tam tikrus procedūrinius (procesinius) veiksmus. Terminai, nustatyti veiksmams atlikti, teismo procese vadi­nami procesiniais terminais, o nustatyti veiksmams atlikti sprendžiant darbo ginčą ne teismo tvarka - procedūriniais terminais. Pagal tai, kie­no yra nustatyti, procedūriniai terminai skirstomi į įstatymo ir darbo ginčą nagrinėjančio organo nustatytus terminus. Teisme darbo ginčai sprendžiami vadovaujantis CPK, atitinkamai taikant ir CPK nurodytus procesinius terminus, bet DK taip pat gali būti nustatyti procesiniai terminai tam tikroms darbo ginčų kategorijoms. Tai ypač svarbu tuo atveju, jeigu nepakankamai greitas sprendimas gali sukelti didelę žalą darbo teisinių santykių subjektams. Literatūra 1) Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926, įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. 2) Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, Justitia, Vilnius, 2003 m. 3) Darbo sutarties įstatymo taikymas teismų praktikoje 1995 –1999 metais, Bonaventūra, 1999, Vilnius. 4) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2002 m. sausio 16 d. nutartis. 5) A.Dambrauskas, V.Nekrašas, I.Nekrošius, Darbo teisė, Vilnius, 1990 6) G.Bužinskas, V.Tažkijus, R.Petravičius, Darbo teisė, Vilnius, 1999 7) Teismų praktika. Aukščiausiojo Teismo biuletenis. Vilnius. 1996. Nr. 5-6.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!