Cicerono prigimtinis įstatymas, pilietybė

Markas Tulijus Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.) dar Antikos laikais amžininkų buvo vadinamas garsiausiu oratoriumi, geriausiu stilistu, žymiausiu politiku, pelniusiu tėvynės tėvo vardą.
Ciceronas savo kūryboje sujungia įvairių Antikos mokyklų mintis. Jis – žymiausias romėniškosios eklektikos atstovas. Didžiausi jo nuopelnai yra graikų etikos ir politikos teorijų perkėlimas į Romos situaciją ir klasikinės prigimtinės teisės suformulavimas. Cicerono požiūriu, teisinė prigimtis yra tokia pat esminė žmogaus savybė, kaip ir jo protas. O virš nuolat istoriškai besikeičiančių įstatymų jis iškelia nekintamą prigimtinę teisę.
Būtent Cicerono prigimtinės teisės samprata yra pagrindinė šio referato tema. Ji nagrinėjama daugeliui senovės filosofijai skirtų veikalų: G. H. Sabine, T. L. Thorson „Politinių teorijų istorija“, B. Genzelio „Senovės filosofija“, L. Šabajavaitės „Politinė mintis Senajame pasaulyje“. Tačiau vienas esminių šaltinių šia tema yra S. Arlausko straipsnis „Prigimtinės teisės samprata ir Romos valstybės principato politinė sistema“, pateiktas „Politologijos“ žurnale. Kita naudota literatūra: „Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika“, M. T. Cicerono „Kalbos“, „Filosofijos atlasas“.
Šio referato pagrindinis tikslas – apžvelgti Cicerono prigimtinės teisės sampratą ir piliečio ir valstybės santykį.
4. parodyti visuomeninės žmonių prigimties ir valstybės ryšį.
1. Prigimtinės teisės samprata
Norėdama išsamiau atskleisti Cicerono prigimtinės teisės koncepciją, pirmiausiai apžvelgsiu formalias, konkrečiai epochai būdingus prigimtinės teisės elementus.
Tradicinė prigimtinės teisės samprata reiškia amžinas nuo Dievo valios ar gamtos dėsnių priklausančias normas. Tačiau kiekviena istorinė epocha pasižymi savita prigimtinės teisės samprata, kuri sudaro istorijoje kintantį masinės teisinės sąmonės vertybinį branduolį. Ši istoriškai kintanti prigimtinė teisė grindžiama trim pagrindiniais konstrukciniais elementais:
1. teisine universalija;
2. autoritetu;
3. adresatu.
4.
Teisinė universalija. Istoriškai kintančios prigimtinės teisės paradigma pagrindžiama metafiziniu būdu, žmogaus absoliučią laisvę priimant be įrodymų. Filosofiniu požiūriu galima teigti, jog žmogus, spręsdamas kasdieninės būties problemas, yra pajėgus elgtis kaip absoliučiai laisva būtybė. Tačiau būties – nebūties akivaizdoje jis yra priverstas pasirinkti gyvenimiškus tikslus, garantuojančius išlikimo galimybę. Todėl absoliuti pasirinkimo laisvė tampa tik iliuzija. Vis dėlto, žmogaus būtis ypatinga tuo, jog jis, konkrečioje situacijoje siekdamas išsaugoti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!