Cezario biografijos Svetonijaus ir Plutarcho veikaluose

Cezario biografijos Svetonijaus ir Plutarcho veikaluose Įžanga Gajus Julijus Cezaris- vienas iš tų išrinktųjų, kurių paveikslas ilgainiui neišdyla, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, ganialus įvairiose srityse- tokiais apibendrinimais ir vertinamais Cezaris įėjo į pasaulio istoriją. Daug žymių istorikų žymią savo gyvenimo dalį paskyrė būtent šio žmogaus asmenybei tirti. Daug istorikų – daug ir nuomonių, interpretacijų. Turbūt tiksliausiai jį apibūdinti galėjo būtent to meto, tos epochos istorikai ar rašytojai. Jie gana laisvai galėjo prieiti prie įvairių archyvų, dokumentų ar netgi pabendrauti su tą žmogų pažinusiais asmenimis. Bet taip pat iškyla ir gana opus objektyvumo klausimas, nes rašytojai turėjo išreikšti ne vien savo, bet ir ano meto valdžios nuomonę. Konkrečiu Cezario atveju, tuo metu jis galėjo būti vertinamas tik kaip teigiamas , kita nuomonė, manau, nebūtų palaikyta. Vieni žymiausių žmonių, rašiusių apie Gajų Julijų Cezarį, yra Romos rašytojas Gajus Svetonijus Trankvilas, tikslių duomenų apie šį rašytoją nėra, bet išliko dalis jo darbų, iš kurių galimas spręsti, kad jis gyveno apie 70-150 m. po. Kr. Taip pat žymus senovės graikų rašytojas, mokslininkas ir filosofas Plutarchas, gyvenęs apie 46-126 m. po. Kr. Tiek Svetonijus, tiek Plutarchas pateikia daug vertingos istorinės medžiagos, bet jie neapsistoja ties faktų išdėstymu, o gana daug dėmesio skiria ir indvidualaus žmogaus charakterio vaizdavimui. O įdomiausia tai, kad vaizduodami vieną ir tą patį asmenį, rašytojai pastebi ir skirtingai interpretuoja Cezario savybes bei poelgius. Todėl, manau, ir verta studijuoti, analizuoti Cezario biografijas Svetonijaus ir Plutarcho veikaluose, aišku, pirmiausiai apžvelgiant kiekvieno iš rašytojų atskirai, o po to juos palyginant. Svetonijaus Cezaris Gajus Svetonijus Trankvilas savo veikale “ Dvylikos cezarių gyvenimas” neaprašė nei Cezario vaikystės, nei ankstyvosios paauglystės. Jo biografija prasideda, kai būsimas valdovas ėjo šešioliktuosius metus. Būtent tada Cezario gyvenime įvyko didžiuliai pasikeitimai :mirė tėvas, vėliau tapo Jupiterio žyniu, vedė Korneliją, susilaukė dukters Julijos. Ir tik nesutarimai bei prieštaravimai diktatoriui Sulai pristabdė Cezario kilimą. Sula kaip įmanydamas stengėsi jį sužlugdyti, bet Cezariui sulaukus žymių valstybės vyrų užtarimo, diktatorius turėjo nusileisti ir būtent tada ištarė pranašiškus žodžius: “ Tebūnie jūsų viršus! Turėkite jį, tačiau žinokite, jog tas, kuriam taip karštai trokštate gero, kada nors pražudys optimatų partiją, kurią mes su jumis drauge gynėme: juk Cezaryje slypi daugybė Marijų. “ 1 Svetonijus aprašo ir Cezario karinę tarnybą, tai suprantama, nes būtent nuo jos prasideda Cezario lipimas “karjeros laiptais” . Tapęs karo tribūnu (pirmosios pareigos, kai grįžo į Romą) stengėsi išplėsti savo valdžią ir naudoti ją savo tikslams. Vėliau, jau tapęs kvestoriumi 2, pasakė savo įžymiąją kalbą, kurioje, aukštindamas tetą ( kuri buvo mirusi ), kalbėjo apie jos bei savo tėvų dieviškąją ir karališkąją kilmę : “ Mano tetos Julijos protėviai iš motinos pusės yra karališkosios kilmės, o iš tėvo pusės jie susigiminiavę su nemirtingaisiais dievais: mat iš Anko Marcijaus kilo karaliai Marcijai, beje, tuo vardu vadinosi ir jos motina, o iš Veneros- Julijai. Tos giminės vardą turi ir mūsų šeima. Štai dėl ko mūsų giminė kupina karališkojo dorybingumo: ji, tarsi karaliai, daro didžiulę įtaką žmonėms ir turi dieviškojo prakilnumo, o dievų galioje yra ir patys karaliai”3 Svetonijus trumpai aprašojo tarnybą Ispanijoje bei užsiminama apie Romoje kilusius įtarimus, kad Cezaris su bendražygiais ruošia sąmokslą, kuris aprašytas ano meto istorikų ir kitų mokslo vyrų, bet tai buvo tik įtarimai ir dėl to Cezario karjera nenukentėjo. Tapo edilu, o vėliau išrinktas pretoriumi .Tiesa, Cezaris buvo įsivėlęs ir į smulkius konfliktus su senatu ir buvo nušalintas nuo valstybės valdymo, bet liaudies padedamas jis atgavo valdžią. Vėliau netgi gavo valdyti Ispaniją, bet jo tikslas buvo triumfas ir konsulatas. Taigi Cezaris kartu su Marku Bibulu buvo išrinkti konsulais ir gavo pačias skurdžiausias provincijas. Cezaris, pasitelkęs savo išmintį ir papuliarumą, greitai vienas įsiviešpatavo valstybėje. Svetonijus aprašo Cezario ir Bibulo konsulavimą: “Atsirado šmaikštuolių, kurie, norėdami pasišaipyti iš jo, rašė, jog tai ir tai atsitikę konsulaujant ne Cezariui ir Bibului, o Julijui ir Cezariui; vienu žodžiu, jie pristatinėjo tą patį asmenį dviem vardais: vardu ir pavarde.” 4 . Vėliau atnaujinęs giminystę su Pompėjumi ir vedęs Lucijaus Pizomo dukterį, įgavo labai stiprią paramą. Galbūt todėl Cezaris ir gavo valdyti Galiją- vieną turtingiausių ir geografinia padėtimi dėkingiausių provincijų. Nuo tada ir prasidėjo Cezario karai su sukilusiomis gentimis, germanais ir netgi britais. Gausiai apdovanodamas legionierius, ruošdamas įvairias puotas, gladiatorių kautynes, kariuomene ir lėšomis padėdamas kitiems valdovams, jis artėjo prie savo vienintelio tikslo. Nieko nelaukęs Cezaris žengė ir paskutinįjį žingsnį valdžios link: “Sutemus iškrypės iš kelio, jis ilgai klaidžiojo, kol pagaliau praaušus susiradęs vedlį, pėsčias siauručiais takeliais ištrūko iš aklavietės ir pasivijęs kohortas5, prie Rubikono upės stabtelėjo ir apmąstydamas, kokiam žygiui ryžtasi, atsigręžęs į savo bendrakeleivius tarė: “ Dar ir dabar nevėlu grįžti atgal, tačiau, jei tik pereisim šį tiltelį, viską teks spręsti ginklais.”6 Sėkmingai pabaigęs pilietinį karą, atšventęs pergales ir įsitvirtinęs valdžioje, ėmėsi permainų valstybės valdyme: papildė senatą, padidino edilų, preforų, kvestorių skaičių. Rinkimus pasidalino su tauta, sutvarkė teismų sistemą. Gana daug vietos rašytojas skiria Cezario išvaizdai, būdui aprašyti. Apie valdovo išvaizdą rašo: “Sako, jis buvęs aukštaūgis, baltaodis, puikaus kūno sudėjimo, kiek stamboko veido, žvitrių juodų akių, trykštantis sveikata, tik prieš mirtį jis staiga imdavęs netekti sąmonės, taip pat per miegus jis be niekur nieko išsigąsdavęs”7 Taip pat Svetonijus rašo, kad Cezaris nebuvo kuklus, bet puikus oratorius ir netgi rašytojas, palikęs keletą darbų, puikiai valdė ginklus ir arklius, buvo ištvermingas, atsargus, neprietaringas. Nemažai vietos veikale skiriama Cezario talentui valdyti, nes būtent ši sąvybė ir iškėlė, išgarsino jį kaip puikų karvedį, puikų valdovą it tik greita mirtis sukliudė jam įgyvendinti vieną už kitą puikesnius planus. Svetonijaus pateikia ir kitą nuomonę: “Vis dėlto persveria kitokio pobūdžio jo veiksmai ir žodžiai, todėl ir manoma, jog ir apkaltintas piknaudžiavimu valdžia teisėtai, ir nužudytas pelnytai.” 8 Cezaris Romoje turėjo išskirtines teises: teisėjo aukso klėslą senate, buvo nuolatinis konsulas, diktatorius, vėliau netgi imperatorius, turėjo savo atvaizdus šalia dievų. Visa tai leido Cezariui priešams kurti įvairius sąmokslo planus, o ypač jų veikla suaktyvėjo, kai ėmė sklisti kalbos apie karūnaciją- tai vertė maištininkus kuo greičiau vykdyti savo planus. Kaip rašė Svetonijus, “Sukilo prieš jį daugiau kaip šešiasdešimt žmonių, o sąmokslo vadai buvo Gajus Kasijus, Markas Brutas ir Decimas Brutas.” 9 Pasak rašytojo, būta ir lemtingų ženklų, kurie išpranašavo valdovo mirtį, bet jis į tai nereagavo. Taigi per kovo idas10 Cezaris ir buvo nužudytas. Aprašomos ir laidotuvės, kurios buvo ypatingai iškilmingos, savo liūdesį visuomenė išreiškė nusiaubdama pastatus ir degindama viską kas papuolė po ranka. Miniai taip ir nepavyko sugauti Cezario žudikų, nors dauguma vis tiek mirė ne sava mirtimi. Kai kas manė, kad Cezaris mirė būtent taip, kaip norėjo, nes jis pats pageidavo staigios, nelauktos mirties ir kaip rašo Svetonijus: “Jis žuvo eidamas penkiasdešimt šeštuosius metus ir buvo priskirtas prie dievų, ne tik skelbiamų žodžiais, bet ir minios įsitikinimu.” 11 Plutarcho Cezaris Graikų rašytojas Plutarchas savo darbą apie Cezarį pradeda tada, kai Sula kaip įmanydamas siekė, kad Cezaris išsiskirtų su buvusio diktatoriaus Cinos dukterimi Kornelija. Plutarchas taip pat aprašo ir būsimojo valdovo gyvenimą pas piratus, kur jis buvo įkaitu, bet jau čia išryškėjo jo kaip oratoriaus bei valdovo sugebėjimai: ”Jis išgyveno taip trisdešimt aštuonias dienas, tartum jie būtų buvę jo sargybiniai, o ne jis pats jų belaisvis, ir visai be jokios baimės su jais juokavo ir linksminosi. Parašęs eiles ir kalbas, jis skaitydavo jas piratams ir tuos, kurie nesusižavėdavo, vadindavo į akis nemokšomis ir barbarais, dažnai juokomis grasindamas juos pakarti”.12 Baigęs retorikos mokslus jis ėmėsi teisėsaugos darbo: buvo tai kaltintojas, tai gynėjas. Begalinę Cezario drąsą įrodo ir faktai, kad per tetos Julijos laidotuves jis pirmasis nuo Sulos viešpatavimo, nešė Marijaus paveikslą ( Marijus ir jo šalininkai buvo paskelbti valstybės priešais), taip pat jo žingsnis pastatyti Marijaus ir deivės Pergalės statulas Kapitolijuje. Kai mirė Didysis pantifikas Metelas, Cezaris, nepaisant įtakingų vyrų Izauriko ir Katulo konkurencijos, dalyvavo rinkimuose ir, pasak Plutarcho, prieš eidamas į rinkimus, motinai pasakė: “Motina, šiandien pamatysi savo sūnų arba Didžiuoju pontifiku arba tremtiniu”.13 Tai rodė didžiulį Cezario norą valdyti, užimti garbingą vietą valstybėje. Jau tada būsimąjį valdovą mylėjo tauta, galbūt todėl Ciceronas ir neišdrįso nužudyti Cezario, nors turėjo gerą progą, o vėliau net buvo apkaltintas neryžtingumu. Plutarchas pasakoja ir gana linksmą ( nors tuo laiku tai buvo šventvagystė, nusikaltimas ne tik visuomenei, bet ir dievams ) nutikimą per vieną šventę, kurios apeigų vyrams matyti negalima. Publijus Klaudijus mylėjo Pompėją, Cezario žmoną, todėl jis persirengęs moterimi įslinko pas Pompėją, bet buvo pagautas, kai prakalbo vyrišku balsu. Nors už tai grėsė didžiulė bausmė, Cezaris, išsiskyręs su žmona, stojo jo ginti, tikriausiai todėl, kad tauta reikalavo išteisinti Klaudijų, o Cezaris troško tautos paramos sau. Kaip rašo graikų rašytojas, po pretūros gavęs valdyti Ispaniją ir skaitydamas apie Aleksandro žygius, Cezaris pravirko ir, kai draugai paklausė apie verkimo priažastis, šis atsakė : “Kaip manot, ar neverta man liūdėti, kai Aleksandras, būdamas mano metų, jau valdė daugybę tautų, o aš dar nieko nesu padaręs !”14 Graikas vėliau aprašo jį, jau tapusį konsulu ir gavusį valdyti Galiją. Aprašo karus Britanijoje, Germanijoje, Galijoje, nelieka nepastebėta jo drąsa, išmintis. Karuose Cezaris garsėjo ir savo gailestingumu: belaisvius priimdavo į savo kariuomenę arba apgyvendindamas tuščiose žemėse, iš kurių jie buvo pabėgę. Didelės pergalės Cezarį padarė dar populiaresnį Romoje. Po truputį Cezaris ėjo prie savo pagrindinio tikslo- žūtbūt tapti visos Romos valdovu, todėl visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengėsi įgyti kuo daugiau šalininkų, kurie jį remtų. Plutarchas taip pat mini ir vieną aršiausių Cezario priešų Katoną, kuris kaip įmanydamas stengėsi pažeminti, sužlugdyti būsimąjį valdovą. “Tanurijus sako, kad senatui nutarus aukoti dievams aukas ir atšvęsti šitą pergalę15, Katonas pasiūlė išduoti Cezarų barbarams, kad miestas būtų apvalytas nuo priesaikos sulaužymo dėmės ir prakeikimas kristų kaltininkui”.16 Vėliau prie didžiausių priešų sąrašo prisijungė ir Pompėjus (su kuriuo Cezaris ankščiau buvo susigiminiavęs). Po Kraso mirties buvo tik du žmonės, kurie buvo vienodai stiprūs, tad, norėdami tapti valdovais, turėjo likti tik vienas iš jų. Todėl visiškai aišku, kodėl prasidėjo kova tarp šių vyrų. Iš pat pradžių nebuvo imtasi ginklo- vyko tautos papirkinėjimai, žodžių kova. Vėliau senatas pareikalavo, kad Cezaris sudėtų ginklus, o šis ėmė siūlyti, kad ir Pompėjus padarytų tą patį. Senatoriai ėmė abejoti-vieni ėjo už Cezario nusiginklavimą, kiti – už abiejų. Šios abejonės ir tarpusavio nesutarimai Cezariui leido žengti paskutinį žingsnį - su kariuomene pereiti Rubikono 17 upelį. Su pilietiniu karu atėjo ir visuomenės chaosas. Viskas sutriko- prasidėjo partijų nesutarimai, gatves užtvindė pabėgeliai ir, kaip rašo Plutarchas, “Tokioje baisioje maišatyje, tokioje audroje nedaug trūko, kad pats miesta sbūtų save sunaikinęs”18 .Cezariui įžengus į Romą, Pompėjus ir visi jo šalininkai senatoriai pasitraukė. Prasidėjo jau ir ginkluoti susirėmimai tarp Cezario ir Pompėjaus. Vienas didžiausių mūšių įvyko Farsalo lygumoje. Cezario pusėje buvo tokie žymūs romėnai, kaip Antonijus, Domicijus Kalvinas, o Pompėjaus- Domicijus ir Scipionas. Nepaisant didelės kariuomenės, Cezaris savo taktika ir patirtimi nugalėjo Pompėjų ir šis buvo priverstas bėgti į Egiptą, kur vėliau buvo nužudytas. (beje, Plutarchas aprašo ir Cezario santykius su Kleopatra, bet didelio dėmesio tam neskiria). Be to, kai Pompėjus buvo nugalėtas, jo bendražygiai Scipionas ir Katonas dar bandė priešintis Cezariui, bet buvo nugalėti, o Katonas netgi pats nusižudė. Visos šios pergalės nebuvo galutinės, nes Pompėjaus sūnūs tęsė tėvo karą prieš Cezarį, bet ir jie neilgai teatsilaikė: ”Tai buvo paskutinis Cezario karas” 19 Plutarchas gana daug kalba apie Cezario gailestingumą: norėjo atleisti Katonui ( bet šis nusižudė), atleido Brutui, Kasijui, net pastatė Pompėjaus statulas, už tai jam ir buvo pastatyta Gailestingumo šventovė. Toliau, jau tapęs diktatoriumi, Cezaris planavo dar didesnius žygius, didesnes pergales, bet gana greita mirtis neleido įgyvendinti vieną už kitą didingesnius planus. Cezaris planavo iškasti kanalą, nusausinti Pomtimo pelkes, jūroje pastatyti užtvanką, taip pat jis sudarė naują kalendorių- tokia valdovo veikla prieš jį nuteikė dar daugiau žmonių, bet didžiausia Cezario klaida, kuri, pasak Plutarcho, atnešė Cezariui mirtį, buvo karaliaus valdžios siekimas. Bet išgirdęs Romos piliečių nuomonę, jis atsisakė karūnos, taip susigrąžindamas visuomenės pasitikėjimą juo. Gana plačiai aprašoma ir Cezario mirtis, kuri sustabdė vieno žymiausių žmonių pasaulio istorijoje veiklą bei didžius planus. Be to, kaip rašo Plutarchas: “ matyt, lengviau numatyti likimą, nei jo išvengti, nes, kaip pasakojama, ir Cezario likimą rodė nepaprasti ženklai ir reiškiniai.” 20 Cezario žudikai ne tik nebėgo nužudę Cezarį, bet dar ir džiaugsmingai kvietė tautą į kovą, o rytojaus dieną, kai Brutas sakė kalbą, romėnai tylėjo, bet kai buvo gausiai apdovanoti ( pagal Cezario testamentą ) ir kai pamatė nešamą valdovą, minią apėmė chaosas. Minia kartu su forumo suolais, užtvaromis, stalais sudegino kūną, Plutarchas rašo apie Cezarį : ”Šita valdžia, šita jo galybė, kurios siekė visą gyvenimą, per tokius baisius pavojus ir kurią taip sunkiai ųsigijo, jam suteikė tik vardą, tik garbę, žadinančią vien jo tautiečių neapykantą.” 21 Svetonijaus ir Plutarcho kūrybos palyginimas Plutarchas, kaip ir Svetonijus, visiškai neaprašo Cezario vaikystės, tėvų. Nekalba apie aplinką, kurioje susiformavo jo charakteris, gyvenimo būdas. Manau, tai labai svarbu, bet autoriai vadovavosi kitais prioritetais, todėl Cezario vaikystė nasusilaukė didelio dėmesio. Rašytojai pirmuoju svarbiu Cezario įvykiu laiko Cezario nesutarimus su diktatoriumi Sula ( vedybos su Kornelija ). Svetonijus, kaip ir Plutarchas, didelį dėmesį skiria įvairioms Cezario pareigoms bei tarnyboms. Nuosekliai aprašo Cezario karjerą- nuo paprastos karo tarnybos iki imperatoriaus titulo. Rašytojai žavisi Cezario, kaip oratoriaus ir puikaus karvedžio sugebėjimais. Savo iškalba, o tiksliau- žygiais Cezaris sugebėjo patraukti tautą į savo pusę. Aišku, autoriai nurodo ir skirtingus faktus, kurie jiems asmeniškai atrodė svarbūs: Plutarchas aprašo ir įvykį, kai Cezarį pagrobė piratai ir laikė įkaitu, kol jiems buvo sumokėta išpirka; taip pat linksmą įvykį, kai Publijus Klodijus buvo persirengęs moterimi. Apie šiuos faktus Svetonijus tik užsimena, bet plačiau kalba apie Cezario karo tarnybą bei veiklą valdomoje Ispanijoje bei Galijoje. Galima sakyti, kad Svetonijus rašė gana smulkmeniškai- jis suskaičiuoja Cezario pastatytus pastatus, surengtus žaidimus, puotas. Daug kalbama apie jo santykius su aršiausiais priešais, o artimiausi žmonės, draugai, kaip Antonijus, veikale užima nežymią vietą. Kaip rašo knygos vertėja Janina Mažiulienė savo straipsnyje apie Svetonijaus kūrybą: “ Biografinė Svetonijaus schema susideda iš skilčių: imperatoriaus gyvenimas prieš jam ateinant į valdžią, valstybinė veikla, asmeninis gyvenimas ir mirti bei palaidojimas”. 22 Šią schemą galima pritaikyti ir Cezario aprašymui, nes biografija pradedama Cezario kilimu į valdžią, vėliau kalbama apie įstatymus, kovas, jau būnant valdovu, po to- gyvenimo būdą, charakterį, o pabaigoje, kaip ir įprasta biografijose, pasakojama apie Cezario mirtį bei laidotuves. Tuo tarpu, graikų rašytojas Plutarchas didžiausią dėmesį skiria Cezario charakterio vaizdavimui bei, iš pažiūros, visiškai neraikšmingiems įvykiams, bet, kaip rašė pats Plutarchas : “Aš rašau ne istoriją, o gyvenimo aprašymą, nepaprasti žygiai ne visuomet aiškiausiai parodo žmonių dorybes ar ydas”.23 Manau, kad abiejų rašytojų darbai turi didžiulę meninę vertę.Tai ne tik “plika” istorija, kurioje chronologiškai išdėstyti faktai, bet taip pat puikiai parinkti žodžiai, epitetai, apibūdinantys veikalo herojus. Bet tuo pačiu, ypač Svetonijaus kalba yra tiksli, aiški, išraiškinga, glausta. Tadėl sakyti, kad jo rašymo stilius yra meninis- sunku, manyčiau, daugiau kanceliarinis. Neturėtų likti nepastebėtas ir vertėjų Janinos Mažiulienės (“Dvylikos cezarių gyvenimas”) ir Anastazijos Kašinskaitės (“Rinktinės biografijos”) nuopelnai, nes, išvertusios kūrinius, paliko jame kažką savo, kas traukia Lietuvos skaitytojus. Svetonijus, aprašydamas Cezarį, nevengė aštresnio žodžio, jis stengėsi, kad Cezario dorybės ir ydos eitų lygiagrečiai- išaukštindamas kai kuriuos Cezario žygius, jis aptaria ir padarytas klaidas. Plutarchas stengiasi išsakyti savo nuomonę, nebūti visada tik pasyviu ar neutraliu stebėtoju. Todėl Plutarchas kai kur kalba per daug asmeniškai. Tiek Svetonijaus, tiek Plutarcho darbus nėra sunku skaityti, o suskirstymas į skyrius padeda atrinkti mintis. Kūriniuose paisoma nuoseklumo, mintys nešokinėja, todėl viskas aišku, suprantama. Jis net stengėsi pamokyti, išugdyti skaitytoją moraliu žmogumi. Aišku, gražiausia rašytojų scena yra Cezario mirtis. Tą tragišką įvykį autoriai vaizduoja savaip. Svetonijus rašo: “Jis atsisėdo, o sąmokslininkai sustojo ratu, tarsi norėdami jį pasveikinti. Beregint Kimbras Tilijus, kuris priėjo arčiau prie jo, tarsi ketindamas kažko paklausti. Kai anas nesutiko ir gestais parodė minutėlę luktelėti, šis stvėrė už pečių. Cezariui šaukiant: “O juk tai smurtas! Vienas Kaskų iš užnugario smogė jam šiek tiek žemiau gerklės”.24 O tuo tarpu Plutarchas stengiasi šį įvykį aprašyti dar smulkiau: ”Cezariui įėjus, senatoriai, jį pagerbdami, atsistojo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!