Česlovas Milošas. Konspektas

Gimė Lietuvoje ant vaizdingo Nevėžio kranto, kuris paliko ryškų pėdsaką rašytojo kūryboje. Save laikė LDK piliečiu, bet rašė lenkiškai. Lietuviškumas jam buvo – priklausymas Lietuvai ir LDK istorijai. Labai mylėjo savo jaunystės miestą Vilnių. Rašytojo tautinę tapatybę sudaro namai, LDK priklaususios žemės, tarpukario Vilnius. Gyveno daug šalių, nes emigruodavo. Antrojo pasaulinio karo metais emigravęs į vakarus jautėsi svetimas, jautė ilgesį. Laikomas vienu garsiausių totalitarizmo kritikų. Analizavo totalitarizmo priežastis, kritikavo jo pasekmes žmogui.
Anot rašytojo, jis yra “lietuvis, kuriam nebuvo leista būti lietuviu”. Antrojo Pasaulinio karo metus skaudžiai išgyvena Varšuvoje, trumpam grįžta į Lietuvą dirbti žurnalo “Naujoji Romuva” redaktoriumi, tačiau Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą jis slapta pasitraukia į nacių užgrobtą Varšuva. Vėliau emigravo kaip pabėgėlis į Prancūziją, kur nebuvo palankiai sutiktas. Bet kas bėgęs iš rytų rodė nepasitenkinimą komunizmui, kurį prancūzų intelektualai taip mylėjo. Milošas save laiko LDK piliečiu dėl gimtųjų namų ir žemės, nes kalba neparodo tavo pilietybės. Milošo atveju pilietiškumas siejasi su vieta, o ne kalba.
Ryškiausios kūrybos temos: istorinė atmintis ir totalitarizmo kritika.
Debesys grėsliai nuostabūs sklaidosi dryžiais.
Ir vandenų tamsusis šnabždesys atmintyje išliko,
Ir erškėčiuotos dugno žolės susiviję,
Juodų žuvėdrų klyksmas, speiguoto vakaro degimas,
Menu padangėn šaunančius paukščius, tą sprangią garso giją.

Danguj manajam tas erškėčiuotas ežeras užmigęs.
Pasilenku ir jo dugne su atšvaitais matau
Gyvenimo paveikslą. Ten ir mano baimė. Jau supratau,
Jog ten ji bus, pakol mirtis ateis ir tars: jau viską tu įvykdei.
Tema: Tėvynės kaip archetipinio rojaus vaizdinys; Žmogus ir laikas; Nerimas dėl bėgančio laiko destruktyvumo.
Pirmos dvi strofos – nostalgiškas prisiminimas. Prisimenami praeities fragmentai, toks fragmentiškumas nevirsta vidine sumaištimi, nes tarsi medituojama, bandoma įsijausti į iškilusius vaizdinius. Trečioje strofoje asmeninė patirtis perauga į universalų bendražmogišką lygmenį: iškilę vaizdiniai sukelia suvokimą, kad visas gyvenimas – judėjimas, kuris neįmanomas be praradimų, todėl iki pat gyvenimo pabaigos kyla baimė, kad esi laikinas, kad vis tiek kažką dar prarasi.

NIEKAD TAVĘS, MIESTE

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!