Centrinio banko tikslas. Centrinio banko savarankiškumas

 46. CENTRINIO BANKO TIKSLAS CENTRINIO BANKO SAVARANKIŠKUMAS CENTRINIO BANKO TIKSLAS Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kuris vienintelis išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Pagal „LR Lietuvos banko įstatymą“:1 pagrindinis  Lietuvos   banko  tikslas   -  siekti  Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo.      Pagal „LR Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymą“:2 pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti kainų stabilumo, t. y. kuo mažesnės infliacijos. Remiantis S. Kropo straipsniu3 „Centrinės bankininkystės konvergencija stojant į Europos sąjungą„ galima teigti, jog pagrindinį centrinio banko tikslą „siekti pinigų stabilumo“ buvo patarta keisti į „kainų stabilumo siekimą“, tik įvertinus ES institucinę aplinką. Seimo įtvirtinta nuostata dėl naujo tikslo yra ypač reikšminga, kadangi įstatymiškai įtvirtina Lietuvos orientaciją į ES sutartyje užfiksuotas vertybes ir tikslus. Kad šis procesas nėra paprastas įrodo ir tas faktas, jog buvo išreikšta abejonių dėl šio tikslo siekimo pagrįstumo. Pavyzdžiui, Dėl tokio Lietuvos banko pagrindinio tikslo pakeitimo Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas pateikė neigiamą nuomonę:4 „Įstatymo 7 straipsniu yra keičiamas Lietuvos banko pagrindinis tikslas - vietoje pinigų stabilumo bankas privalės siekti kainų stabilumo. Šios pataisos pagrįstumas yra abejotinas - bankui bus suteiktas tikslas, kuriam pasiekti jis neturi reikalingų instrumentų, o tikslas, kuris visiškai priklauso nuo banko veiksmų, ir už kurio pasiekimą bankas gali ir turi atsiskaityti, bus panaikintas. Kainos rinkoje priklauso nuo daugybės veiksnių, kurių nei Lietuvos bankas, nei joks kitas subjektas negali kontroliuoti (pavyzdžiui, naftos kainų pakilimas įtakoja daugybės produktų kainų augimą). Vienintelis kainų dinamikos veiksnys, priklausantis nuo centrinio banko, yra jo leidžiamų pinigų kokybė. Užtikrindamas pinigų stabilumą, bankas eliminuoja pagrindinį neigiamą kainų kaitos veiksnį ir palieka kainas, priklausančias nuo daugybės rinkos veiksnių. Pinigų stabilumą šiuo metu saugo Lito patikimumo įstatymas, kurį vykdydamas bankas automatiškai užtikrina pinigų stabilumą bazinės valiutos atžvilgiu. Kadangi pinigų stabilumas tiesiogiai priklauso nuo centrinio banko ir šalies įstatymų, o kainų stabilumas yra išvestinis dalykas, be to, kainų stabilumas nėra vertybė ir siekiamybė, galima padaryti išvadą, kad nebūtina keisti galiojantį Lietuvos banko pagrindinį tikslą (siekti pinigų stabilumo), siekiant suderinamumo su Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutu, kuriame kalbama apie kainų stabilumą kaip pagrindinį Europos centrinio banko tikslą. „ ES nuostata siekti kainų stabilumo yra viena iš pamatinių vertybių užfiksuota „Europos konstitucijoje“. ECB Valdančioji taryba nutarė, kad kainų stabilumo tikslas, kuris matuojamas suderintu vartojimo kainų indeksu, bus nustatomas ir viešai skelbiamas visuomenei. Taigi Lietuvos banko tikslo pakeitimas – svarbus žingsnis siekiant Bendrijos uždavinių: skatinti suderintą ir subalansuotą ekonominę veiklą, tolygią ir be infliacijos plėtrą, atsižvelgiant į aplinkos apsaugą, padėti siekti didelės ekonomikos funkcionavimo konvergencijos, aukšto aprūpinimo darbu bei socialinės apsaugos lygio, gyvenimo lygio kitimo bei gyvenimo kokybės gerėjimo ir valstybių narių ekonominės bei socialinės sanglaudos ir solidarumo. Lietuvai šio tikslo pakeitimas nėra didelė problema, kadangi fiksuotas lito kursas euro atžvilgiu yra veiksminga kainų stabilizavimo priemonė. Lietuvos bankas savo dispozicijoje turi pakankamai priemonių laikiniems likvidumo svyravimams šalinti. Tačiau orientacija į šį tikslą nėra vien tik Lietuvos banko problema. Ji turi kur kas platesnį kontekstą ir siejasi su valstybės vykdoma iždo, ekonomine ir struktūrine politikomis, Lietuvos įmonių plėtros strategija ir kitais aspektais. Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas turi: • užtikrinti   patikimą   pinigų   rinkos,   kredito   ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą; • palaikyti   Lietuvos  Respublikos   Vyriausybės  vykdomą ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja pagrindiniam tikslui. Lietuvos bankas,  įgyvendindamas savo  tikslus, atlieka šias pagrindines funkcijas:5 1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; 2) formuoja ir vykdo pinigų politiką; 3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą; 4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja; 5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas; 6) išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, taip pat išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti bei prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; 7) nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką; 8) kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams; 9) renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą. Lietuvos banko įstatyme numatytų funkcijų ir Eurosistemos funkcijų raidos analizė bei jų palyginimas sudaro prielaidas teigti, kad kai kurios Lietuvos banko funkcijos turėtų būti tikslinamos: • turėtų būti numatoma ne tik galimybė konsultuoti Vyriausybę tam tikrais klausimais, bet ir būtinybė Lietuvos institucijoms (Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui) konsultuotis su Lietuvos banku klausimais, kurie yra Lietuvos banko kompetencija; • pinigų emisijos teisė neturėtų būti monopolistinė centrinio banko teisė, nes tai gali trukdyti elektroninių pinigų plėtrai. Atsižvelgiant į tai, tikslinga būtų rengti platesnę su tuo susijusią teisinę bazę; • pastaraisiais metais labai dinamiškai plėtojosi Eurosistemos funkcijos mokėjimų sistemų srityje, apimančios ne tik operacinį, bet ir priežiūros aspektus. Kadangi ECB priežiūros tikslai, be pinigų politikos impulsų perdavimo ekonomikai, apima dar ir sisteminio stabilumo išlaikymo, mokėjimų sistemų efektyvumo bei mokėjimo priemonių saugumo klausimus, šių funkcijų priskyrimas Lietuvos bankui ir detalus bei aiškus teisinis reglamentavimas būtų prasmingas ir svarbus. Lietuvos bankas pagrindinį savo tikslą ( kainų stabilumo palaikymą ) įgyvendina parinkdamas bazinę valiutą ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą jos atžvilgiu. Bazinė valiuta turi būti patikima ir plačiai naudojama šalyse, į kurias labiausiai orientuojama Lietuvos ekonomika. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras. Oficialus fiksuotas lito ir euro kursas apskaičiuotas taip: Europos centrinio banko 2002 m. vasario 1 d. paskelbtas JAV dolerio ir euro rinkos santykis padaugintas iš 4. Litas buvo susietas su euru todėl kad, Lietuvos ūkis tampa vis labiau susijęs su Europos Sąjungos (ES) šalių ir šalių kandidačių į ES ekonomika. Kuriantis atitinkamai užsienio prekybos ir investicijų struktūrai, vis aktualiau yra mažinti lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių pinigų atžvilgiu. Ekonominės ir politinės integracijos kontekste lito susiejimas su euru yra logiškas žingsnis, skatinantis tolesnį bendradarbiavimą su partneriais Europos Sąjungoje. Su euru susieto lito sistema sudaro galimybę ateityje dalyvauti Ekonominėje ir pinigų sąjungoje ir įsivesti eurą. Fiksuotas lito kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva ilgainiui padeda pasiekti kainų stabilumą, sudarantį ilgalaikio ekonomikos augimo palankias prielaidas. Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) – tai Europos Sąjungos valstybių narių ekonominės ir pinigų politikos derinimo procesas, kurio galutinis tikslas – bendrų pinigų įvedimas. Euro zoną sudaro ES valstybės narės, kurios įsivedė bendrą valiutą – eurą. Euro zonai priklauso 12 valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija. Eurosistema - Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją "Euro sistemą" (Eurosystem) - centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis "Euro sistemos" uždavinys - išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę. Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas - euras, bei naujas bankas - Europos centrinis bankas (ECB). 1998 m. birželio 1 d. įsteigtas Europos centrinis bankas pakeitė savo pirmtaką - Europos pinigų institutą (EPI), atlikusį pagrindinį vaidmenį rengiantis 1999 m. sausio 1 d. numatytam euro įvedimui. Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai. ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai" priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus. Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės. Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos" šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo - kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas: • formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką; • atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas; • euro zonoje leidžia banknotus; • rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai. Be to, ECB atsako už: • reikiamos statistinės informacijos surinkimą iš nacionalinių institucijų arba tiesiogiai iš ūkio subjektų, pavyzdžiui, finansinių institucijų; • situacijos bankų ir finansų sektoriuose stebėjimą ir keitimąsi informacija tarp ECBS ir bankų administravimo institucijų. Pagrindinis „Euro sistemos" uždavinys yra euro zonoje palaikyti stabilias kainas ir taip išsaugoti perkamąją euro galią. Šios strategijos pagrindą sudaro: • pinigų cirkuliacijos tvarkymas, kai nurodoma kiekybinė pamatinė vertė, kuria plačiąja prasme didėja pinigų pasiūla, infliaciją suvokiant kaip perteklinės pinigų pasiūlos, palyginti su prekių ir paslaugų pasiūla, pasekmę; • bendro pobūdžio būsimųjų kainų tendencijų ir grėsmės kainų stabilumui vertinimas visoje euro zonoje (atlyginimų, valiutų keitimo kursų, ilgalaikių palūkanų normų, įvairių ekonominės veiklos priemonių ir kt. vertinimas). Siekdamas suteikti visuomenei galimybę įvertinti bendros valiutos politikos įgyvendinimo sėkmę, ECB paskelbė tikslų pagrindinio savo veiklos uždavinio apibrėžimą. Kainų stabilumas apibrėžiamas kaip mažesnis nei 2 proc. kasmetinis vartotojiškų kainų padidėjimas. Europos centrinių bankų sistema (ECBS) - tai Europos centrinis bankas ir Europos Sąjungos valstybių narių centriniai bankai. Pagrindinis ECBS tikslas - palaikyti kainų stabilumą. Pagrindiniai ECBS uždaviniai: • nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką; • vykdyti valiutos keitimo operacijas; • laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio atsargas; • užtikrinti sklandų ir patikimą mokėjimo sistemų veikimą; • bendradarbiauti su atitinkamomis valdžios įstaigomis vykdant patikimą kredito įstaigų priežiūrą ir užtikrinant finansų sistemos stabilumą. Įstojus į ES Lietuvos bankas ir toliau yra Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės pasikeitė tai, kad Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos, kurią sudaro Europos centrinis bankas (ECB) ir visų ES valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai, nariu. Tai lemia glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl nacionalinio centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvauja ECB bendrosios tarybos darbe, Lietuvos banko atstovai dalyvauja ECB įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką. Įvedus eurą, Lietuvos bankas įgis balsavimo teisę Europos centrinio banko (ECB) valdančiojoje taryboje, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendros pinigų politikos euro zonoje nustatymas. Kartu Lietuvos bankas įmokės visą reikalaujamą dalį į ECB kapitalą ir perves į ECB dalį užsienio atsargų. Tačiau Lietuvos bankas ir toliau veiks kaip šalies centrinis bankas, garantuodamas, kad Lietuvoje bus įgyvendinti ECB priimti sprendimai. CENTRINIO BANKO SAVARANKIŠKUMAS IR NEPRIKLAUSOMUMAS Pagal LR Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymą:6 1. Lietuvos bankas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. 2. Įgyvendindamas šio įstatymo nustatytus tikslus ir atlikdamas savo funkcijas bei vykdydamas tam reikalingą veiklą, Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos valstybės institucijų ir įstaigų bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų. Remiantis Broniaus Povilaičio (Lietuvos banko Banko politikos departamento direktoriaus patarėjo) straipsniu „ Centrinių bankų savarankiškumas ir nepriklausomybė“, galime išskirti tam tikrus argumentus, kuriais grindžiama Centrinio banko nepriklausomybė: 7 • ekonominiai argumentai: Ekonominis centrinio banko nepriklausomumas labiausiai pasireiškia pinigų politikos priemonių arba instrumentų nepriklausomumu. CB pats nevaržomas gali pasirinkti priemones, kurios, jo požiūriu yra tinkamiausios įgyvendinant svarbiausius pinigų politikos tikslus. CB ekonominis nepriklausomumas taip pat priklauso nuo jo santykio su iždu. CB, turintis ekonominę autonomiją, neprivalo ir negali finansuoti valstybės biudžeto deficito. Jis turi galimybę teikti paskolas iždui, tačiau pats nustato paskolų kiekį, laikotarpį ir paskolų palūkanų normą. CB taip pat nedalyvauja vyriausybės vertybinių popierių pirminėje rinkoje, tik antrinėje. Tokia ekonominė autonomija labai svarbi Lietuvos bankui, nes valstybės skola, nepaisant politikų pažadų daugiau nesiskolinti, nuolat didėja, o biudžeto deficitas tapo įprastu reiškiniu. • politiniai argumentai: Vienas iš pagrindinių CB politinio nepriklausomumo požymių yra įstatymo nustatoma CB valdytojo kadencijos trukmė. Yra nustatyta, jog: a) valdybos pirmininką skiria parlamentas, o ne vykdomoji valdžia; b) pirmininkas skiriamas ribotam laikui, nes antraip jį bet kada galėtų pakeisti; c) valdybos pirmininkas skiriamas ilgam laikotarpiui (ilgiau nei 5 metams); d) valdybą taip pat turėtų skirti parlamentas, o ne vykdomoji valdžia, ir ilgiau nei 5 metams; e) valdyboje neturi būti vykdomosios valdžios atstovo; f) CB formuojant pinigų politiką, nebūtinas vykdomosios valdžios pritarimas; g) numatytos teisinės priemonės, stiprinančios CB poziciją vyriausybės atžvilgiu. • techniniai argumentai: centrinio banko nepriklausomybė rekomenduojama dar ir todėl, kad ji leidžia pagreitinti sprendimų priėmimo procesą. • finansiniai argumentai: centrinis bankas turi turėti galimybę savarankiškai finansuoti savo funkcijas vadovaudamasis įstatymu. Įstatymo nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankišką pinigų politiką yra pagrindas norint išlaikyti nedidelę infliaciją. Tai įrodo tiek teoriniai samprotavimai, tiek išsivysčiusių šalių faktiniai duomenys. Infliacijos tempai priklauso nuo centrinio banko nepriklausomumo lygio: kuo didesnis centrinio banko nepriklausomumas, tuo paprastai mažesni infliacijos tempai. Pavyzdžiui, 1970 – 1995 m. tokių šalių, kaip Vokietija, Šveicarija, JAV, Kanada, kurios atitiko daugumą nustatytų centrinio banko savarankiškumo ir nepriklausomybės kriterijų, vidutiniai metiniai infliacijos tempai buvo 4–6 proc., nors būtent per šį laikotarpį Vakarų valstybės patyrė tris infliacinius šuolius, sąlygotus pasiūlos šoko. Tuo tarpu N. Zelandijos, Graikijos, Portugalijos, Ispanijos ir Italijos centriniai bankai yra labiau priklausomi nuo vykdomosios valdžios. Per minėtą laikotarpį vidutiniai metiniai infliacijos tempai N. Zelandijoje, Italijoje ir Ispanijoje buvo 9,5–11 proc., o Graikijoje ir Portugalijoje – 15–16 proc.8 Centrinių bankų nepriklausomybės sąvoka ES teisėje yra ypač detaliai išplėtota ir apima kelis aspektus: institucinį, funkcinį, asmeninį ir finansinį. Institucinė nepriklausomybė įgyvendinama remiantis penkiais draudimais valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bet kokiu būdu daryti įtaką centrinio banko veiklai. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms draudžiama: • duoti privalomus nurodymus centriniam bankui; • tvirtinti, sustabdyti ir anuliuoti centrinio banko sprendimą ar atidėti sprendimo vykdymą; • cenzūruoti centrinio banko sprendimus remiantis įstatymo ar kito teisės akto nustatytais pagrindais, kad tai netaptų prielaida derinti šį sprendimą su politinės valdžios ar valstybės valdymo institucijomis. • valstybinės valdžios ir valdymo institucijų atstovams draudžiama dalyvauti centrinio banko valdymo organuose su balsavimo teise. • taip pat draudžiamos bet kokios įstatymo nuostatos, įpareigojančios centrinį banką iš anksto derinti savo sprendimus su valstybinės valdžios ar valdymo institucijomis. Funkcinė nepriklausomybė parodo centrinio banko autonomiją nustatant pinigų politikos tarpinius tikslus bei įgyvendinant pinigų politikos priemones. Asmeninė nepriklausomybė laiduojama fiksuojant centrinio banko valdytojo skyrimo pareigoms terminus, kurie yra ilgesni už politinių rinkimų ciklą, mažinant vyriausybės vaidmenį, skiriant valdytoją, ir aiškiai iki kelių gerai suprantamų atvejų, susijusių su nusikalstamais pinigų politikos sprendimais, ribojant galimas valdytojo atleidimo priežastis. CB valdytojų atleidimo iš užimamų pareigų pagrindai: valdytojas gali būti atleistas, jeigu neatitinka reikalavimų, leidžiančių eiti šias pareigas; yra pripažintas kaltu padarius rimtą profesinį ar tarnybinį nusižengimą; pripažinus jį kaltu tyčia padarius sunkią priešingą teisei veiką - veiksmą ar neveikimą. Finansinė nepriklausomybė vertinama tiek išankstinės, tiek paskesnės įtakos požiūriu. Manoma, kad išankstinė įtaka centriniam bankui daroma tada, kai valstybinės valdžios ir valdymo įstaigos ar trečiosios šalys gali dalyvauti sudarant NCB biudžetą ar paskirstant pelną. Paskesnė įtaka centriniam bankui daroma tada, kai valstybinės valdžios ir valdymo įstaigos ar trečiosios šalys gali tikrinti ir vertinti nacionalinio centrinio banko veiklos ataskaitas. O tai galima traktuoti kaip NCB atskaitingumą valstybinės valdžios ir valdymo įstaigoms ar trečiosioms šalims. Finansinė nepriklausomybė be kitų aspektų, reiškia ir nepriklausomybę nuo fiskalinės valdžios. Kitaip sakant, centrinis bankas negali būti verčiamas prisidėti finansuojant biudžeto deficitą nei tiesiogiai perkant vyriausybės skolos vertybinius popierius, nei kitokiais būdais kuriant pinigus „iš oro“. Žinoma, CB nepriklausomumas lemia jo atsakomybę ir atskaitingumą. Lietuvos bankas, būdamas nepavaldus Seimui, yra jam atskaitingas. Lietuvos bankas įpareigojamas reguliariai skelbti duomenis apie savo veiklą mėnesiniuose ir ketvirtiniuose informaciniuose biuleteniuose, kartą per pusę metų pateikti Lietuvos Respublikos Seimui informaciją apie savo veiklą ir pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę, o metams pasibaigus, - pateikti ir nepriklausomo auditoriaus patvirtintą metų finansinę ataskaitą, kuria sudaro balansas, pelno (nuostolio) ataskaita ir paaiškinamasis raštas. Tai užtikrina centrinio banko veiklos "skaidrumą" ir sudaro prielaidas pasitikėti jo vykdoma politika. Kuo didesnis nepriklausomumas, tuo didesnė atsakomybė, pirmiausia už piniginio vieneto perkamojo pajėgumo stabilumą. Aišku vien nepriklausomybės centriniam bankui neužtenka, jis turi prisiimti atsakomybę už įstatyme suformuluotų tikslų įgyvendinimą. Centrinio banko veiklos sėkmė nemažai priklauso nuo bendradarbiavimo su kitomis valdžios investicijomis, todėl jis negali dirbti vakuume arba pats sau. Per pastaruosius metus toks bendradarbiavimas akivaizdžiai sustiprėjo ir tai teikia vilčių, jog reikšmingos makroekonominės problemos bus įveiktos sparčiai ir veiksmingai. Ypač svarbus pinigų ir fiskalinės politikos koordinavimas, kuris įgyja vis labiau apčiuopiamas formas. Centrinių bankų nepriklausomumo būtinumas yra siejamas su siekiu turėti mažą infliaciją. Monetarinė politika, kuri veikia infliaciją, palūkanų normą, valiutų keitimo normą ir ekonominį augimą, yra pernelyg svarbi ir techniškai per sudėtinga, kad būtų diskutuojama politinėje erdvėje. Kadangi yra demokratiški rinkimai, politikai gali būti „trumparegiai“, gali numatyti tik trumpojo laikotarpio naudą, neanalizuojant ilgojo laikotarpio pasekmių. Kitas argumentas už nepriklausomumą yra tas, kad parlamentarai negali atlikti nuodugnios CB kontrolės.9 Teigiama, kad šalyse, turinčiose nepriklausomus centrinius bankus, tikėtina drausmingesnė vyriausybės veikla, o kartu ir mažesni tose šalyse sukeliamų sukrėtimų padariniai. Savarankiškesni centriniai bankai yra kvalifikuotesni, linkę turėti geresnį mokslinį personalą ir gabius bei patyrusius darbuotojus. Apibendrindami centriniu banku savarankiškumo ir nepriklausomybės problemos teorinius svarstymus, pateikiame šias išvadas: • centrinis bankas privalo turėti aiškiai apibrėžtą tikslą – kainų stabilumą; • centrinis bankas turi viešai paskelbti savo vidutinės trukmės politikos tikslus; • centrinis bankas turi būti atskaitingas dvejopu požiūriu: jis turi būti atsakingas už savo paskelbtų tikslų įgyvendinimą ir turi būti įpareigotas paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką įstatymus leidžiančiajai valdžiai ir visuomenei; • centriniam bankui turi būti suteikta teisė nustatyti palūkanų normas ir kitus pinigų politikos kintamuosius, įgalinančius pasiekti jo politikos tikslus; • centrinis bankas neturi būti įpareigotas finansuoti biudžeto deficito ir neturi tvarkyti valstybės skolos. Literatūra ir šaltiniai 1. Skominas V. Pinigai, bankai ir pinigų politika. – Vilnius, 2001 // Centrinis bankas ir jo veiklos sritys. – p. 31 – 32. Centrinio banko nepriklausomumo laipsnis. – p. 32 – 34. 2. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. Makroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2001. – p. 242 – 248. 3. LR Lietuvos banko įstatymas // „Valstybės žinios“, 1994, Nr. 99 – 1957. 4. LR Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymas // „Valstybės žinios“, 2001, Nr. 28 – 890. 5. ES institucijos: supaprastintas vadovas [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!