Centrinio banko samprata ir funkcijos

Įvadas Svarbiausieji finansiniai aktyvai ekonomikoje yra pinigai. Be pinigų neįmanoma įsivaizduoti egzistuojant šiuolaikinę ekonomiką. Pinigų kiekį kiekvienoje šalyje reguliuoja šalies centrinis bankas. Rinkos ekonomikoje centrinio banko vaidmuo yra labai svarbus - jis vykdo krašto monetarinę politiką ir nustato pinigų kiekį apyvartoje, jam priklauso pinigų emisijos teisė, tik jis vykdo bankų priežiūrą, kaupia užsienio valiutos atsargas bei palaiko nacionalinės valiutos kurso stabilumą. Centrinio banko veiklos sferos, teisės, santykis su vyriausybe atskirose šalyse kiek skiriasi, tačiau visi jie vaidina svarbiausią vaidmenį, vykdant kiekvienos šalies pinigų politiką. Tai institucija, kuri sukuria palankias sąlygas krašto ekonomikos plėtrai ir kurios pagrindinis tikslas yra rūpintis visa ekonomika. Taigi centrinio banko veiklos sričių įvairiapusiškumas bei svarba šalies monetarinei politikai įtakojo šio darbo temos pasirinkimą. Tema „ Šalies centrinis bankas ir jo funkcijos“ yra aktuali todėl, kad centrinis bankas yra pagrindinė kiekvienos šalies institucija, kuri gali sukurti aplinką, keliančią piliečių pasitikėjimą savo pinigine sistema ir priimtiną užsienio kapitalo investicijoms. Tai yra būtinos sąlygos ekonomikos plėtrai, ypač Rytų Europos kraštams, kurie paveldėjo netvarkingą monetarinę sistemą ir dabar stengiasi prisitaikyti prie rinkos ekonomikos standartų. Šio darbo tikslas yra susipažinti su šalies centriniu banku, jo svarbiausiomis funkcijomis. Taip pat yra nagrinėjamos monetarinės politikos priemonės, kuriomis centrinis bankas veikia pinigų pasiūlą šalyje. Siekiant šio tikslo galima būtų išskirti tokius uždavinius: 1. Išsiaiškinti svarbiausias centrinio banko funkcijas; 2. Išanalizuoti centrinio banko vykdomą pinigų politiką; 3. Atskleisti Europos Centrinio banko veiklos principus. Kursinis darbas „Šalies centrinis bankas ir jo funkcijos“ susideda iš 3 pagrindinių skyrių, kurie yra dar smulkiau skaidomi į poskyrius. Pirmajame skyriuje yra apžvelgiamas centrinio banko atsiradimas įvairiose šalyse bei jo nepriklausomybės laipsnis. Rašant šią dalį ypač buvo naudingi Lietuvos banko leidžiamo žurnalo „Pinigų studijos“ įvairūs straipsniai. Antrajame skyriuje yra analizuojamos pagrindinės centrinio banko funkcijos bei centrinio banko vykdomos monetarinės politikos priemonės. Tai didžiausia bei svarbiausia šio kursinio dalis, kuri buvo rašoma remiantis daugiausia vadovėline medžiaga bei Lietuvos banko norminiais aktais. Trečiajame skyriuje yra atskleidžiami Europos Centrinių bankų sistemos veiklos principai, pagrindiniai uždaviniai bei šiek tiek apžvelgiama Lietuvos Centrinio banko padėtis, įstojus į Europos Centrinį banką. Ypatingai daug medžiagos rašant šį skyrių galima buvo rasti Europos Centrinio banko svetainėje internete. Visa literatūra, kuri buvo naudojama rašant šį kursinį darbą, yra surinkta, susisteminta bei pateikta literatūros sąraše. 1. Centrinio banko samprata Centrinis bankas ypatingas kiekvienos šalies bankų sistemos elementas, nesirūpinantis savo pelno maksimizavimu. Centrinius bankus turi dauguma šalių. Jų veiklos sfera, teisės, santykis su vyriausybe atskirose šalyse kiek skiriasi, tačiau visi jie vaidina svarbiausią vaidmenį, vykdant kiekvienos šalies pinigų politiką, nuo kurios priklauso pinigų bei kreditų prieinamumas. Centrinis bankas (CB) - speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti pinigų pasiūlą šalyje, prižiūrinti komercinius bankus bei įvairias kreditines įstaigas bei atliekanti kitas funkcijas , taip siekdama savo tikslo - rūpintis visa ekonomika, t.y. užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą, siekti kainų stabilumo ir kt. 1.1 Centrinio banko atsiradimas CB išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų - lėtas evoliucijos procesas. Tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo savo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo CB. Tačiau daugelis CB išsirutuliojo ne evoliucijos būdu, bet, kaip Federalinė rezervų sistema, gavo CB funkcijas nuo pat pradžių. Pirmą kartą ”centrinio banko” terminą pavartojo vienas anglų žurnalistas 1873 metais, apibūdindamas banko monopolinę teisę leisti į apyvartą banknotus. Tačiau tik per pastaruosius 50 metų šis terminas tapo plačiai vartojamas. XX amžiaus pradžioje pasaulyje buvo tik 18, o pabaigoje - 173 centriniai bankai. [18,25] CB pirminė užduotis buvo ne vykdyti monetarinę politiką, bet finansuoti vyriausybės išlaidas. Seniausias CB buvo įsteigtas Švedijoje 1668 m. - jis turėjo finansuoti karines išlaidas. Anglijos CB buvo įkurtas 1694 m. - šios šalies karui su Prancūzija finansuoti. XIX amžiuje jis pradėjo atlikti ir paskutinio skolintojo funkciją. JAV apsiėjo be CB iki šio amžiaus pradžios. Privatūs bankai spausdino savo banknotus ir monetas, o bankų krizės buvo gana dažnos. Po keleto didesnių krizių 1913m. buvo įkurtas Federalinių rezervų bankas, kuris buvo atsakingas už bendrą pinigų sistemą ir bankų priežiūrą. Modernioji centrinės bankininkystės era, akcentuojanti monetarinę politiką, prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai senasis ryšys tarp pinigų ir aukso nebegalėjo atlikti savo funkcijos ir žlugo nustatyta “Bretton Woods” fiksuotos valiutos sistema. Kai šalys laikėsi aukso standarto ar valiutos kursai buvo fiksuoti, monetarinė politika buvo apribota poreikio palaikyti “pririšimo” sistemą. Kai tik valiutos kursai tapo svyruojantys kiekviena šalis gavo galimybę vykdyti savo monetarinę politiką. Lietuvos Respublikoje (LR) CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atsakingas LR seimui, vadovaujasi LR konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms.[8] Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 m., kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką (,,Bank Polski I Litewski"), turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Banko kontoras ketinta įsteigti Vilniuje, Gardine ir Minske. Tačiau pralaimėjus T. Kosciuškos sukilimui prieš carinę Rusiją ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 m.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą pinigų sistemą. [17,22] LB pradėjo veikti 1922 m. spalio 2d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. LB pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą. 1940 metais visi bankai buvo nacionalizuoti, o LB buvo pertvarkytas į SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą. 1990 m. kovo 13 d. galima laikyti Lietuvos CB veiklos pradžia. Buvo patvirtintas LB statutas ir pagrindinis kapitalas. 1992 m. spalio 1d., įvedus Lietuvos Respublikoje savus laikinuosius pinigus - talonus ir pradėjus įgyvendinti savarankišką pinigų politiką, LB veikla ir funkcijos ėmė atitikti klasikinį CB modelį. 1992 m. LB veikla jau buvo susijusi su daugiau kaip 30-ties šalių centriniais ir komerciniais bankais. 1.2 Centrinio banko nepriklausomumas Paskutiniųjų dešimtmečių patyrimas parodė, kad tie kraštai, kuriuose CB yra nepriklausomas nuo savo vyriausybės, sėkmingiau kovoja su infliacija negu tie kraštai, kuriuose CB tiesiogiai vykdo finansų ministerijos direktyvas. [3, 22] Dažniausiai politikai nėra linkę imtis griežtų priemonių infliacijai stabdyti , nes tos priemonės veda prie laikino nedarbo, atlyginimo mažinimo, aukštų palūkanų bei kitų neefetyvių priemonių, nors jos reikalingos norint pašalinti infliaciją Nepriklausomumas reiškia, kad CB gali vykdyti savo funkcijas be krašto vyriausybės institucijų įsikišimo. Praktikoje CB nepriklausomumas pasireiškia tuo, kad CB vadovybė yra skiriama ilgai kadencijai, ir ji gali būti teisėtai pašalinta tik jai padarius kriminalinį nusikaltimą, ir jokiu būdu ne dėl to, kad banko sprendimai nepatinka krašto vyriausybei. Daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos, CB išskiria šiuos nepriklausomybės požymius: 1. valdybos pirmininką skiria Parlamentas, o ne vykdomoji valdžia; 2. jis turi būti skiriamas ribotam laikui; 3. valdybos pirmininkas turi būti skiriamas ilgam laikotarpiui, t.y. ne mažiau 5 metams; 4. valdybą skiria Parlamentas ir ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui; 5. valdyboje neturi būti vykdomosios valdžios atstovų; 6. CB formuojant pinigų politiką, nebūtinas vykdomosios valdžios pritarimas; 7. numatytos įstatyminės priemonės, stiprinančios centrinio banko pozicijas nepaklusti Vyriausybės sumanymams. [16,32] CB nepriklausomumo laipsnis nagrinėtinas dviem aspektais: skiriama politinė autonomija ir ekonominė autonomija.1 Demokratinėse šalyse pinigų politikos tikslus dažniausiai numato vykdomoji valdžia. Tačiau CB turi pinigų politikos priemonių arba instrumentų nepriklausomumą. Jis pats nevaržomai gali parinkti priemones, kurios, jo požiūriu yra tinkamiausios įgyvendinant svarbiausius pinigų politikos tikslus. Ekonominis nepriklausomumas priklauso nuo CB santykio su iždu. CB, turintis ekonominę autonomiją, neprivalo ir negali finansuoti valstybės biudžeto deficito. Jis tik turi galimybę teikti paskolas iždui, tačiau pats nustato paskolų kiekį, laikotarpį ir paskolų palūkanų normą. CB taip pat nedalyvauja vyriausybės vertybinių popierių pirminėje rinkoje, tik antrinėje. Tokia ekonominė autonomija labai svarbi Lietuvos bankui, nes valstybės skola, nepaisant politikų pažadų daugiau nesiskolinti, nuolat didėja. Žinoma, CB nepriklausomumas lemia jo atsakomybę. Kuo didesnis nepriklausomumas, tuo didesnė atsakomybė. Daugumos pasaulio kraštų įstatymai teigia, kad jų bankai yra nepriklausomi nuo politinių institucijų. Praktikoje tokios įstatymo nuostatos dažnai nepaisomos ir įvairiais keliais apeinamos, todėl CB pasidaro tiesiogiai pavaldus krašto finansų ministerijai. Kaip nurodo Pasaulio bankas, tokių pavyzdžių yra gausu Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos kraštuose. Norint to išvengti, stengiamasi į CB vadovybę skirti tuos žmones, kurie yra parodę gerą monetarinių procesų supratimą ir tvirtą pasiryžimą ginti to banko nepriklausomumą nuo politikų norų pakreipti jį savo įtakon. CB vadovybė laisva nuo savo vyriausybės siekia savo tikslų sėkmingiau negu ta, kuri yra priklausoma. [13]. Dažnai yra pateikiama argumentų už ir prieš nepriklausomumą. Už CB nepriklausomumą. Pagrindinis CB nepriklausomumo argumentas tas, kad monetarinė politika, kuri veikia infliaciją, valiutų keitimo normą ir ekonomikos augimą, yra pernelyg svarbi ir techniškai per sudėtinga, kad būtų diskutuojama politinėje erdvėje. Prieš CB nepriklausomybę. Pagrindinis argumentas yra monetarinės politikos svarba ekonomikai. Demokratiškai išrinkti parlamentarai formuoja palankią politiką žmonėms. Taigi politikai ir ekonomistai taip ir nesutaria, kokio lygio turi būti CB nepriklausomybė. [3,23] 1.2 - 1 pav. Centrinio banko nepriklausomybė ir infliacija 1970-1995 metais Šaltinis: Paveikslą parengė autorius remdamasis pasaulio banko duomenimis [12;246] Kaip rodo 1.2-1 paveikslas, šalyse, kuriose CB nepriklausomumas yra didesnis, infliacijos lygis yra mažesnis. 1970-1995 metais didžiausią nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios turėjo Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir Jungtinės Karalystės bankai. Šių šalių vidutiniai metiniai infliacijos tempai per nurodytus 25 metus buvo 4-6 proc., nors būtent per šį laikotarpį Vakarų valstybės patyrė tris infliacinius šuolius, sąlygotus pasiūlos šoko (1973-1974 m., 1979-1980 m. ir 1989-1990 m.). [12; 246]. Tuo tarpu Belgijos, Olandijos, Ispanijos ir Italijos CB yra labiau priklausomi nuo vykdomosios valdžios. Per minėtą laikotarpį vidutiniai metiniai infliacijos tempai Italijoje ir Ispanijoje buvo 9,5-11proc. Taigi apibendrinant 1 skyrių galime teigti, jog kiekvienos šalies CB turi savo istoriją bei atsiradimo priežastis. Pats seniausias CB pasaulyje buvo įsteigtas Švedijoje 1668 m. ir šio banko įsteigimas buvo centrinės bankininkystės pasaulyje pradžia. Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 m., tačiau tai buvo tik pirmosios užuomazgos. Pirmasis Lietuvos CB įkurtas ir pradėjo veikti 1922 m. spalio 2d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. Tiek Lietuvos CB, tiek kitų valstybių CB stengiasi vykdyti savo funkcijas be krašto vyriausybės organų įsikišimo. Tai reiškia, kad CB priima sprendimus, kuriems įtakos neturi krašto vykdomoji valdžia. Taigi CB nepriklausomumas parodo, jog monetarinė politika, kuri veikia infliaciją, valiutų keitimo normą ir ekonomikos augimą, yra pernelyg svarbi ir techniškai per sudėtinga, kad būtų diskutuojama politinėje erdvėje. 2. Centrinio banko funkcijos Remiantis Lietuvos banko įstatymu [8], galima nurodyti šias CB veiklos sritis (LB – tipiškas centrinis bankas, nors vienose šalyse CB veiklos sritys gali būti platesnės, kitose – siauresnės): 1.Vykdo šalies pinigų emisiją. 2.Vykdo pinigų politiką šalyje, naudodamas tam tikras priemones: 1.Atviros rinkos operacijas 2.Diskonto paskolų palūkanų normą 3.Privalomųjų atsargų normą 3.CB yra bankų bankas. 4.Vykdo komercinių bankų priežiūrą. 5.Nustato šalies valiutos kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų valiutos kursą. 6.Atlieka valstybės iždo agento funkcijas. 7.Vyriausybės pavedimu tvarko šalies užsienio valiutos ir aukso atsargas. 8. Kaupia vyriausybės lėšas ir tvarko valstybės skolą. 9.CB yra finansų sistemos paskutinis likvidumo2 šaltinis ir t.t. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir toliau, nes didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, CB funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Šiame darbe bus apžvelgtos ir išnagrinėtos tik pirmosios penkios sritys, nes tai yra vienos iš svarbiausių CB funkcijų. 2.1 Pinigų emisija Svarbiausieji finansiniai aktyvai ekonomikoje yra pinigai. Be pinigų neįmanoma įsivaizduoti egzistuojant šiuolaikinę ekonomiką. Kiekvienoje šalyje pinigus kuria bankai, tačiau pinigų emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas. Pinigų emisija yra CB privilegija. Lietuvos CB turi išimtinę teisę išleisti į apyvartą ir išimti iš apyvartos pinigus. Lietuvos bankas nustato išleidžiamų į apyvartą Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą bei saugojimą. Šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja 10, 20, 50, 100, 200, 500 litų banknotai ir 1, 2, 5 litų bei 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų monetos. Lietuvos bankas siekia, kad į žmonių rankas patektų patikimi ir gražūs pinigai. Litų banknotai pagaminti senas pinigų spausdinimo tradicijas turinčias Vakarų Europos banknotų spausdinimo kompanijose, yra šiuolaikiški ir apsaugoti naujausiomis pinigų apsaugos priemonėmis. Į CB grįžtantys iš apyvartos pinigai su modernių technologijų pagalba ne tik perskaičiuojami, rūšiuojami, bet ir nustatomas jų nusidėvėjimo laipsnis. Netinkami apyvartai banknotai iš karto sunaikinami, o geros kokybės banknotai vėl išleidžiami į apyvartą. 2.2 Monetarinė politika CB atlieka nemažai funkcijų, tačiau viena iš svarbiausių funkcijų yra pinigų pasiūlos kontrolė. Yra kelios priežastys, kurios parodo kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra svarbi. Pinigų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais, kadangi yra glaudus ryšys tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir bendro nacionalinio produkto augimo. CB, kontroliuodamas pinigų kiekio augimą, kontroliuoja vartojimo apimtis ir taip daro įtaką visai šalies ekonomikai. Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui, todėl vyriausybė, spręsdama ekonomikos problemas, gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų visą verslą, suprantama, kad vyriausybei CB reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas. LB pinigų politikos strategiją, jos principus, pinigų politikos priemonių naudojimą, reglamentuoja Lietuvos banko 1999 m. liepos 1d. priimtos LB „Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“ [9]. CB, kontroliuodamas pinigų pasiūlą, naudoja tam tikras priemones, iš kurių svarbiausios yra šios: • atviros rinkos operacijos; • diskonto paskolų palūkanų norma, • privalomų atsargų norma. [16,40] Kadangi CB naudojamos pinigų pasiūlos kontrolės priemonės turi tiesioginį poveikį ekonomikos aktyvumui, todėl svarbu išsiaiškinti, kaip jis praktiškai naudoja įvairias priemones ir kokiu būdu kiekviena veikia pinigų pasiūlą šalyje. 2.2.1 Atviros rinkos operacijos Vienas iš svarbiausių būdų didinti ar mažinti pinigų kiekį yra vadinamosios operacijos atvirojoje rinkoje, kai CB perka ar parduoda didelius vertybinių popierių kiekius atvirojoje rinkoje. Atviros rinkos operacijos (ARO) - tai šalies CB operacijos perkant ir parduodant vyriausybės vertybinius popierius atviroje antrinėje rinkoje, t.y. perkant ne tiesiogiai iš vyriausybės ir parduodant ne jai. ARO yra svarbiausia pinigų politikos priemonė, nes: 1. CB per ARO įtakoja palūkanų normą. CB pirkdamas vyriausybės vertybinius popierius (VVP) padidina jų paklausą, dėl to didėja VVP kaina ir mažėja jų palūkanų norma. 2. ARO teikia galimybę padidinti bankų atsargas. Tai išplečia jų galimybes teikti paskolas, kurti indėlius ir didinti pinigų pasiūlą. Bankams atperkant VVP, mažės jų atsargos, kartu ir pinigų pasiūla. ARO tikslas – pertvarkyti esamą padėtį ir pakeisti pinigų pasiūlą bei paskolų sąlygas taip, kad būtų pasiekti konkretūs ekonominiai tikslai. Pavyzdžiui, jei šalyje didelis nedarbo lygis ir lėti bendrojo vidaus produkto tempai, akivaizdu, kad šalies CB sieks skatinti investicijas, o su jų pagalba spartinti ekonomikos augimo tempus ir mažinti nedarbo lygį. CB vykdys ekspansinę pinigų politiką. Jis per ARO daugiau padidins bankų atsargas, o tai paveiks palūkanų normą bei investicijas. Ir atvirkščiai, jei šalis artėja prie infliacinio bumo, CB parduos didesnį kiekį VVP ir sumažins bankų atsargas. Dėl to padidės palūkanų norma bei pasunkės paskolų gavimo sąlygos. Tokia CB pinigų politika vadinama ribojamąja politika. Taigi ARO yra pranašesnė pinigų pasiūlos priemonė už kitas, nes: • CB gali tiesiogiai kontroliuoti ARO apimtį, o dėl to ir jų poveikį pinigų bazei, pinigų pasiūlai ir palūkanų normai. • Kadangi CB pats nustato vyriausybės vertybinių popierių pirkimo - pardavimo apimtį, tai ARO yra lanksčios ir pakankamai preciziškos. Tai leidžia CB tiksliai keisti komercinių bankų atsargas. • ARO lengvai pakeičiamos priešinga linkme. Pavyzdžiui, jei CB pastebėjo, kad pinigų pasiūla didėja per greitai, jis tuojau pat gali organizuoti atviros rinkos pardavimus, o tai sumažintų bankų atsargas, pinigų bazę ir jų pasiūlą. [10] 2.2.2 Diskonto paskolų palūkanų norma Diskonto paskolų palūkanų norma – CB speciali palūkanų norma paskoloms, kurios išduodamos finansiniams tarpininkams. Diskonto politika, kuri pirmiausia apima diskonto normos keitimą, įtakoja pinigų pasiūlą veikdama diskonto paskolų kiekį ir pinigų bazę. Sumažinus CB paskolų palūkanų normą, kuri vadinama diskonto norma, komerciniai bankai ir kitos indėlius priimančios institucijos daugiau skolinsis iš CB. Dėl to didės pinigų bazė. Ir atvirkščiai. CB suteikia trumpalaikes paskolas komerciniams bankams ir kitoms indėlius priimančioms institucijoms trūkstant lėšų tarpbankiniams atsiskaitymams. CB diskonto paskolų dydį gali paveikti dviem būdais: veikdamas paskolų kainą, t.y. diskonto normą, bei paskolų dydį ir terminą administracinėmis priemonėmis. LB, kaip jau buvo minėta, jog tai tipiškas CB, išskiria šias CB teikiamas paskolas: 1. Sureguliavimo paskolos, kurių bankams reikia papildyti savo atsargas iki reikalaujamo lygio. Jos teikiamos už vertybinių popierių užstatą. Tai - vienos nakties (arba vienos dienos) paskolos, teikiamos labai greitai, dažniausiai paskambinus telefonu. Vienos dienos paskolos grąžinamos kitos darbo dienos pabaigoje. 2. Sezoninis kreditas, skirtas patenkinti sezoninius poreikius. Jis daugiausia teikiamas mažesniems bankams ar kitoms indėlius priimančioms institucijoms, kurios patiria žymesnius sezoninius indėlių ir paskolų svyravimus atostogų metu ir per žemės ūkio darbymetį. 3. CB, vykdydami paskutiniojo skolintojo funkciją, teikia likvidumo paskolas už užstatą. Jos teikiamos mokiems bankams, bet dėl išorinių veiksnių turintiems likvidumo problemų. Likvidumo paskolos yra svarbi priemonė, leidžianti užkirsti kelią finansinei panikai, kuri gali kilti, kai bankams kyla laikinų likvidumo problemų ar trūksta lėšų tarpbankiniams atsiskaitymams. Svarbiausias diskonto politikos pranašumas yra tas, kad ją naudodamas CB gali vykdyti vieną iš svarbių savo funkcijų - paskutinio skolintojo funkciją, kadangi CB leidžia išvengti finansinės panikos, kai mokūs bankai patiria trumpalaikio likvidumo sunkumų. Tačiau yra abejojama, ar tikslinga diskonto politiką naudoti kaip pinigų pasiūlos kontrolės priemonę. Jei centrinis bankas nustato pastovią diskonto normą, tai svyruojant rinkos palūkanų normai, keisis diskonto normos ir rinkos palūkanų normos skirtumas. Dėl to svyruos diskonto paskolų apimtis ir pinigų pasiūla. Jei diskonto norma būtų keičiama, atsižvelgiant į rinkos palūkanų normos svyravimus, tai vėlgi sukeltų nepageidaujamų pinigų pasiūlos svyravimų. Pavyzdžiui, didinant diskonto normą, didėja bankų kaštai atsargoms padidinti iki privalomo lygio. Dėl to didėja rinkos palūkanų norma, o bankai, siekdami privilioti daugiau indėlininkų, didina palūkanų normą už indėlius. Kartu didėja ir jų teikiamų paskolų palūkanų norma. Sumažės paskolų paklausa, o tai, savo ruožtu, turės neigiamą poveikį ūkio raidai. Tad galima teigti, kad diskonto politika nėra pagrindinė priemonė, daranti įtaką pinigų pasiūlai. 2.2.3 Privalomųjų atsargų norma Privalomosios atsargos yra dar viena CB pinigų politikos priemonė. Privalomųjų atsargų esmė ta, kad bankai privalo savo sąskaitose CB laikyti tam tikrą savo įsipareigojimų indėlininkams dalį. CB, keisdamas privalomųjų atsargų normą, daro poveikį pinigų pasiūlai. Privalomųjų atsargų paskirtis - garantuoti bankų (ir kitų indėlius priimančių institucijų) likvidumą, t.y. sugebėjimą laiku atsiskaityti su indėlininkais ir garantuoti pasitikėjimą bankų sistema. CB paprastai nustato didesnę privalomųjų atsargų normą indėliams iki pareikalavimo ir trumpalaikiams terminuotiems indėliams ir žemesnę ar net nulinę normą taupomiesiems indėliams ir terminuotiems indėliams daugiau nei vienerių metų. Lietuvos bankas nuo 2002 m. taikė 6 proc. privalomųjų atsargų normą indėliams iki pareikalavimo ir trumpalaikiams terminuotiems indėliams, o taupomiesiems indėliams ir terminuotiems indėliams daugiau kaip vienerių metų - 0 proc. Susiformavus stabiliai, patikimai bankų sistemai, taikoma maža ar tik simbolinė privalomųjų atsargų norma. Pavyzdžiui, Europos Centrinis bankas (ECB) taiko 2 proc. privalomųjų atsargų normą, o Anglijos bankas nuo 2000 m. - tik 0,15 proc. normą. Vienose šalyse bankams privalomosios atsargos nekompensuojamos (Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Austrijoje), o kitose - kompensuojamos (Estijoje, Italijoje, ECB). [6] Reikalaujamųjų rezervų norma turi tendenciją mažėti, tačiau CB ją keičia daug lėčiau nei diskonto normą ar vykdo operacijas atviroje rinkoje. Bet, įvedus indėlių draudimą, rizika sumažėjo, ir rezervus galima mažinti. JAV visi indėliai iki 100 000 USD apdrausti. Lietuvoje indėliai taip pat draudžiami. Ši pinigų politikos priemonė turi ir trūkumų. Privalomųjų atsargų normos padidinimas gali būti bankų sistemos likvidumo sunkumų priežastis, ypač tų bankų, kurie turi mažą atsargų perteklių. Todėl CB privalomųjų atsargų normos padidinimą turi derinti su kitomis pinigų pasiūlos reguliavimo priemonėmis, pavyzdžiui, su diskonto paskolų sąlygų palengvinimu. Tuo atveju, kai CB nekompensuoja privalomųjų atsargų, jų normos padidinimas gali padidinti bankų paskolų palūkanų normą, o tai neigiamai paveiktų investicinį procesą šalyje. Todėl pasaulyje vyrauja privalomųjų atsargų normos mažinimo ar net atsisakymo tendencija, jei šalies bankai dirba patikimai, vengia išduoti pernelyg rizikingas paskolas. Siekdamas palaikyti tinkamą bankų sistemos likvidumą, Lietuvos bankas šalies komerciniams bankams ir užsienio bankų skyriams taiko privalomųjų atsargų reikalavimus. LB nuo 2000 m. ėmė nuosekliai artinti privalomųjų atsargų sistemą prie ECB taikomos sistemos. 2000 m. spalį privalomųjų atsargų norma sumažinta nuo 10 iki 8 proc. 2002 m. gegužę ši norma sumažinta iki 6 proc., o nuo 2003 metų LB sumažino privalomųjų atsargų normą iki 4 proc. 2.3 Centrinis bankas - “bankų bankas” Kiekvienos šalies CB yra vadinamas “bankų banku”. Jis turi ne tik monopolinę pinigų emisijos teisę, bet taip pat privalo teikti paslaugas komerciniams bankams bei vyriausybei, veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, kad apsaugotų komercinius bankus nuo bankrotų. Vykdydamas pinigų politiką šalyje, CB turi nepamiršti ir kitų savo funkcijų. Pavyzdžiui, būti paskutiniu skolintoju kritiniu atveju. Jis privalo būti tokia institucija, kuri nori ir gali teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to daryti. CB sugeba teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi galimybę sukaupti rezervus. Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi CB funkcija. Tą labai lengva pamiršti, nes potenciali finansinė panika kyla labai retai. Taigi kai kas nors stebi kasdieninę CB veiklą, jo, kaip paskutinio skolintojo kritiniu atveju, funkcija atrodo nelabai svarbi. Nors paprastai jis neveikia kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, tačiau jis privalo būti visada pasiruošęs tą daryti, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų. Tačiau CB nuostata gelbėti „skęstančius“ bankus, turi ir neigiamų pasekmių: bankai pasijunta pernelyg drąsiai ir leidžiasi į pelningas, bet rizikingas operacijas, žinodami, kad nesėkmės atveju CB juos išgelbės. Patekusių į sunkią padėtį bankų finansavimas iš CB lėšų – kraštutinė priemonė bankų ir finansinės sistemos krizei išvengti. Bet yra sukurta ir visą laiką tobulinama bankų priežiūros sistema, kuri reikalauja, kad bankai laikytų CB dalį savo kapitalo, staigaus indėlių atsiėmimo atveju, vadinamo privalomais rezervais (apie juos kalbėjome 2.2.3 skyrelyje). JAV Federalinė Rezervų sistema vadinamojo “diskonto lango”3 pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms. 2.4 Bankų priežiūra Efektyvi bankų priežiūra yra esminis stiprios ekonominės aplinkos komponentas, kadangi bankų sistema vaidina pagrindinį vaidmenį atliekant mokėjimus. Stipri ir efektyvi bankų priežiūra sustiprina visuomenės pasitikėjimą bankų sistema ir kartu makroekonomine politika. Daugelyje šalių, kaip ir Lietuvoje, bankų priežiūra priklauso CB. Svarbus vaidmuo bankų priežiūros srityje tenka 1975 m. įkurtam Bankų priežiūros Bazelio komitetui. Šio komiteto veikla nukreipta į svarbiausių bankų priežiūros ir reguliavimo principų ruošimą ir koordinaciją. Nors šio komiteto sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau dažniausiai jie tampa šalies bankų įstatyminės bazės pagrindu. Bazelio komitetas išskiria šiuos pagrindinius CB uždavinius šalies ekonomikoje: 1. Sukurti stabilius teisinius rėmus, kurių ribose turi funkcionuoti šalies bankų sistema; 2. Užtikrinti šalies bankinės sistemos stabilumą; 3. Užtikrinti, kad bankų turimi ištekliai, įskaitant kapitalą, patikimą vadovybę, efektyvias kontrolės ir apskaitos sistemas, leistų bankams prisiimti riziką. LB įstatyme [8] bankų ir kitų kredito įstaigų veiklos priežiūra, kaip viena iš Lietuvos bankų funkcijų, apibrėžiama taip: „išduoda ir atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankams bei kitoms kredito įstaigoms Lietuvos Respublikoje ir prižiūrėti jų veiklą“. Vykdydamas komercinių bankų bei kitų finansinių tarpininkų priežiūrą, LB stebi, kaip yra vykdomi įstatymai ir LB teisės aktų reikalavimai, tarptautiniai apskaitos standartai bei Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartai. LB yra nustatęs bankų veiklos riziką ribojančius normatyvus, kuriuos privalo vykdyti visi finansiniai tarpininkai. Atsižvelgiant į komercinių bankų krizes Lietuvoje 1996-1997 metais, galima teigti, kad Lietuvoje bankų priežiūrą dar reikėtų tobulinti, ypač atkreipti dėmesį į rizikų valdymą, kad ji būtų dar efektyvesnė bei atitiktų tarptautinius reikalavimus. 2.5 Valiutos kurso politika Plečiantis tarptautinei prekybai yra svarbu palaikyti nacionalinės valiutos kurso stabilumą. Jei, pavyzdžiui, litas būtų pervertintas kitų valiutų atžvilgiu, tai toks kursas ribotų eksportą ir skatintų importą. Dėl to didėtų einamosios sąskaitos deficitas. Tačiau jei litas būtų nuvertintas, tai galėtų paspartinti infliaciją. Todėl vienas iš svarbių CB uždavinių – palaikyti nacionalinės valiutos kurso stabilumą. Valiutos kurso politiką paprastai pasirenka mažesnės valstybės, kurių ekonomika labiau priklauso nuo užsienio prekybos. Jų eksportas ir importas sudaro didžiąją bendrojo vidaus produkto dalį. Todėl tokios valstybės savo valiutą susieja su tam tikra bazine valiuta ar jų krepšeliu ir leidžia svyruoti tam tikromis siauromis ribomis. Pavyzdžiui, Danija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje savo valiutas susiejo su VFR marke, nes VFR buvo svarbiausias prekybos partneris. LB, vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Fiksuoto valiutos kurso strategija pagrįsta 2 pagrindiniais principais. LB išleisti pinigai turi būti visiškai padengti LB laikomomis aukso bei užsienio valiutos atsargomis ir litai neribotu mastu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu. Lito kursas nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras. Sprendimai dėl lito susiejimo su euru priimti atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis vis labiau siejasi su Europos sąjungos ekonomika. Lietuvos užsienio atsargos (užsienio valiuta ir auksas) yra kertinis akmuo, įgalintis užtikrinti lito stabilumą. Užsienio atsargų valdymo strategija iš esmės yra nulemta LB vykdomos pinigų politikos. LB visomis galimomis priemonėmis siekia užsienio atsargų saugumo, likvidumo ir pelningumo, todėl stengiasi jas investuoti kuo patikimiau. Didžiąją dalį užsienio atsargų LB investuoja įsigydamas Vakarų šalių centrinių vyriausybių ir tarptautinių finansų institucijų išleistų vertybinių popierių. Užsienio atsargos taip pat finansuojamos į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose. Lietuvai, kaip nedidelei valstybei, turinčiai labai atvirą ekonomiką, išorinis lito stabilumas labai svarbus makroekonominei plėtrai. Iš tikrųjų apžvelgus svarbiausias CB funkcijas, galima daryti išvadą, kad CB yra pagrindinė kiekvienos šalies institucija, kuri vykdydama savo funkcijas sukuria aplinką, keliančią piliečių pasitikėjimą savo pinigine sistema ir priimtiną užsienio kapitalo investicijoms. Taip galime teigti, nes: 1. Tik šalies CB turi išimtinę teisę išleisti į apyvartą ir išimti iš apyvartos pinigus. Taip CB neleidžia sutrikti šalies pinigų rinkos funkcionavimui. 2. Tai institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą.Tam ji naudoja tam tikras priemones, iš kurių svarbiausios: ARO, diskonto paskolų palūkanų norma bei privalomųjų atsargų norma. 3. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais. Tik stipri ir efektyvi bankų priežiūra sustiprina visuomenės pasitikėjimą bankų sistema ir kartu makroekonomine politika. 4. CB palaiko nacionalinės valiutos kurso stabilumą. 3.Europos centrinis bankas Lietuva 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą, tačiau kartu įstojo ir į Europos centrinių bankų sistemą (ECBS). Kaip rodo 3-1 pav., ECBS sudaro ECB ir Europos sąjungos šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungą, CB. Daugelis analitikų Europoje, kurdami ECBS vadovaujasi JAV Federalinės Rezervų Sistema ir Vokietijos Bundesbanko veikla. Tačiau tai buvo sudėtinga, kadangi reikėjo sujungti skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. Valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, centriniai bankai turi specialų statusą, leidžiantį jiems vykdyti nacionalinę monetarinę politiką. Tačiau jų atstovai negali dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl euro zonos. ECBS ir ECB statute numatyta, kad pagrindinis jos tikslas - išlaikyti kainų stabilumą. ECBS atsako už euro zonos monetarinės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, užsienio valiutos operacijų vykdymą bei valstybių narių oficialiųjų atsargų laikymą ir tvarkymą. [ 6] 3 - 1 pav. Ekonominės ir monetarinės politikos formavimo atsakomybės pasidalijimas Šaltinis: Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ECB štabas yra įsikūręs Frankfurte, Vokietijoje. Jis yra atsakingas už monetarinę euro zonos politiką. Banko Valdybą sudaro sudaro 6 nariai. Banko Valdyba yra atsakinga už monetarinės politikos vykdymą bei bendradarbiavimą su nacionaliniais CB. 2002 m. įvesta bendra Europos valiuta – euras ir visi atsiskaitymai vykdomi šia valiuta. Valstybių narių, kuriose įvestas euras, valiutų ir eurų kursai nustatyti visam laikui stabilūs. Šiose valstybėse euras pakeitė nacionalines valiutas 2002 m., taigi nacionaliniai pinigai nustojo egzistavę. Naujosios valstybės narės neįsives euro iškart po įstojimo į Europos Sąjungą. Tai jos padarys tik tada, kai atitiks Europos bendrijos steigimo sutartyje numatytus reikalavimus. Priešingai nei Danija ir Jungtinė Karalystė, dešimt naujųjų valstybių narių neturi teisės nuspręsti neįsivesti bendros valiutos. Kaip jau buvo minėta, ECBS pinigų politikos tikslas – pasiekti ir išlaikyti kainų stabilumą. Tik aukštas ir be įtampos kainų stabilumo lygis laikomas sveiku ekonominio augimo ir patenkinamos būklės, darbo vietų atžvilgiu, pagrindu. Bet yra pripažįstama, kad kainų stabilumo tikslo negalima pasiekti ar išlaikyti per trumpą laikotarpį. Siekiant kainų stabilumo ECB valdybos nariai vis dar ginčijasi dėl konkrečios strategijos. Tačiau, kad ir kokią strategiją CB bepasirinktų, reikia vadovautis tam tikrais kriterijais, kad pinigų politika būtų veiksminga. Svarbiausieji kriterijai yra šie: 1. Pinigų politikos strategija turi būtų suderinta su galutiniu kainų stabilumo tikslu. 2. Pinigų politikos strategija turi būti skaidri ir suprantama visuomenei. 3. Pinigų politikos strategija turi būti ilgalaikė, t.y. CB turi laikytis išmėgintų metodų. [6] Kad galėtų siekti savo tikslų, ECB gali disponuoti politikos instrumentais, kurie skirstomi į ARO ir nuolatinio skolinimosi galimybes. Be to, ECB gali reikalauti, kad kredito įstaigos turėtų privalomąsias atsargas. ARO atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant palūkanų normas, valdant likvidumą ir signalizuojat apie pinigų politikos pasikeitimus. ARO yra suskirstytos į keturias kategorijas: 1. Pagrindinės refinansavimo operacijos. Jas sudaro savaitės dažnumo, dviejų savaičių termino likvidumą suteikiantys atpirkimo sandoriai, kurių tikslas – finansų sektoriui suteikti didžiąją refinansavimo dalį. 2. Ilgesnio laikotarpio refinansavimo operacijos. Jas sudaro mėnesio dažnumo, trijų mėnesių termino likvidumą suteikiantys atpirkimo sandoriai. Jų tikslas – suteikti ilgesnio laikotarpio refinansavimą. 3. Subtilaus reguliavimo operacijos. Jos vykdomos tam tikrais atvejais, t.y. siekiant suteikti ar absorbuoti finansinių įstaigų likvidumą. Jos skirtos valdyti trumpalaikius likvidumo ir palūkanų normų pokyčius, ypač išlyginti netikėtų likvidumo svyravimų padarinius palūkanų normoms. 4. Struktūrinės operacijos. Jos vykdomos išleidžiant indėlių sertifikatus (iki vienerių metų termino), atliekant atpirkimo sandorius, ir skirtos pakoreguoti finansų sektoriaus struktūrinę poziciją, t.y. atkurti ar pakeisti (sumažinti ar padidinti) bankų sistemos refinansavimo poreikį CB atžvilgiu. [6] ECB disponuoja dviem nuolatinio skolinimo(si) priemonėmis, būtent ribinio nuolatinio ir skolinimosi galimybe ir nuolatinio skolinimosi galimybėmis. Jas šalys gali taikyti savo iniciatyva. 1. Ribinio nuolatinio skolinimosi priemonė. Ji skirta suteikti bankams vienos dienos likvidumo iš nacionalinių CB už priimtiną užstatą. Normaliomis sąlygomis nėra jokio kredito limito ar kitų apribojimų šalims pasinaudoti šia priemone. 2. Nuolatinės skolinimo galimybės. Jos skirtos leisti bankams vienai dienai perduoti perteklinį likvidumą nacionaliniams bankams. Normaliomis sąlygomis nėra jokių kirkio limitų ar kitų apribojimų šalims padėti perteklines lėšas. Trečiasis pinigų politikos instrumentas – privalomosios atsargos. ECB privalomųjų atsargų sistema skirta taikyti visoms Europos kredito įstaigoms. Kiekvienai įstaigai atsargų reikalavimai nustatomi pagal jos balanso įsipareigojimų elementus ir numatomas kasdienis atsargų vidurkis per mėnesį. Jau nuo 2004 m. gegužės 1d. naujųjų valstybių narių nacionaliniai CB prisijungė prie ECBS, o jų valdytojai tapo ECB bendrosios tarybos tikraisiais nariais ir joms reikės laikyts ECB reikalavimų. Nacionalinių CB ekspertams taip pat buvo suteiktas tikrųjų narių statusas ECBS komitetuose, kai juose atstovaujama visa ECBS, t. y. visi ES nacionaliniai CB. Dešimties naujųjų valstybių narių CB valdytojai ir ekspertai dalyvavo atitinkamuose Bendrosios tarybos ir komitetų posėdžiuose stebėtojų teisėmis nuo 2003 m. birželio. Įstojus į Europos Sąjungą, LB ir toliau išlieka Lietuvos CB. Iš esmės pasikeitė tai, kad LB tapo ECBS, kurią sudaro ECB ir visų ES valstybių narių CB, nariu. Tai lems glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl CB operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. LB valdybos pirmininkas dalyvaus ECB Bendrosios tarybos darbe, LB – įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką. Taip pat LB turės pervesti pradinę reikalaujamos įmokos į ECB kapitalą dalį. Įvedus eurą, Lietuvos bankas įgis balsavimo teisę ECB Valdančiojoje taryboje, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendros pinigų politikos euro zonoje nustatymas. Kartu LB įmokės visą reikalaujamą dalį į ECB kapitalą ir perves į ECB dalį užsienio atsargų. Tačiau LB ir toliau veiks kaip šalies CB, garantuodamas, kad Lietuvoje bus įgyvendinti ECB priimti sprendimai. Taigi apibendrinant galime teigti, jog ECB - pats jauniausias bankas pasaulyje – dar tik žengia pirmuosius savo žingsnius. ECB yra ypatingas bankas, jungiantis daugelio Europos valstybių nacionalinius bankus bei skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. 2004 gegužės 1 d. prie Sąjungos prisijungė ir Lietuva, o įvedus eurą, taps lygiavertė ECB narė. Išvados 1. Centrinis bankas – tai ypatingas kiekvienos šalies bankų sistemos elementas, kurio pagrindinis tikslas yra ne pelno maksimizavimas, o šalies ekonominė gerovė. 2. Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atsakingas LR seimui, vadovaujasi LR konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms. 3. Centrinio banko pirminė užduotis buvo ne vykdyti monetarinę politiką, bet finansuoti vyriausybės išlaidas. Seniausias CB buvo įsteigtas Švedijoje 1668 m. 4. Tiek teoriniai samprotavimai, tiek išsivysčiusių šalių faktiniai duomenys rodo, kad infliacijos tempai priklauso nuo CB nepriklausomumo lygio: kuo didesnis CB nepriklausomumas, tuo paprastai mažesni infliacijos tempai. CB nepriklausomumo laipsnis nagrinėtinas dviem aspektais: skiriama CB politinė autonomija ir ekonominė autonomija. 5. Kiekvienos šalies pinigų emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui ir tai yra CB privilegija. Lietuvos CB turi išimtinę teisę išleisti į apyvartą ir išimti iš apyvartos pinigus. 6. Svarbiausia šalies CB funkcija - pinigų politika, kontroliuojant pinigų pasiūlą šalyje, siekiant užtikrinti sparčią ekonomikos plėtrą, aukštą užimtumo lygį esant minimaliems infliacijos tempams. 7. CB, kontroliuodamas pinigų pasiūlą šalyje, naudoja tam tikras priemones, iš kurių svarbiausios yra šios: • atviros rinkos operacijos; • diskonto paskolų palūkanų norma; • privalomų atsargų norma. 8. CB, vykdydamas bankų priežiūrą, turi pagrindinius uždavinius šalies ekonomikoje: a) sukurti stabilius teisinius rėmus, kurių ribose turi funkcionuoti šalies bankų sistema; b) užtikrinti šalies bankinės sistemos stabilumą; c) užtikrinti, kad bankų turimi ištekliai, įskaitant kapitalą, patikimą vadovybę, efektyvias kontrolės ir apskaitos sistemas, leistų bankams prisiimti riziką. 9. Plečiantis tarptautinei prekybai yra svarbu palaikyti nacionalinės valiutos kurso stabilumą. Valiutos kursą kaip funkciją paprastai pasirenka mažesnės valstybės, kurių ekonomika labiau priklauso nuo užsienio prekybos. Tokios valstybės savo valiutą paprastai susieja su tam tikra bazine valiuta ir leidžia svyruoti tam tikromis siauromis ribomis. 10. Europos Centrinių bankų sistemą sudaro Europos centriniai bankai ir Europos sąjungos šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungą, CB. Daugelis analitikų Europoje, kurdami Europos Centrinių bankų sistemą vadovaujasi JAV Federalinės Rezervų Sistema ir Vokietijos Bundesbanko veikla. 11. Tiek Lietuvos banko įstatyme, tiek Europos Centrinio banko statute, yra numatyta, kad pagrindinis šių bankų tikslas – išlaikyti kainų stabilumą. Literatūra ir šaltiniai 1. Anglijos bankas ir finansų rinka. Anglijos banko Studijų centro kursų medžiaga. – Vilnius, 1994. – 60 p. 2. Apie Lietuvos banką. Lietuvos banko svetainė internete [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. kovo 13 d.]. Prieiga per internetą: 3. Budzeika J. Nepriklausomas centrinis bankas // Lietuvos ūkis, 1998, Nr. 3-4, p. 22-24. 4. Dubauskas G. Tarptautiniai finansai. Mokomoji knyga. – Vilnius, 2001. – 80-90 p. 5. Jočienė, A. Bankų priežiūra Lietuvoje ir tarptautiniai reikalavimai // Ekonomika ir vadyba, 1998, Nr. 43, p.152-156. 6. La stratégie de politique monétaire de la BCE et le cadre opérationnel de l'Eurosystème. Europos Centrinio banko svetainė internete [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandžio 23d.]. Prieiga per internetą: 7. Lietuvos banko 2003 metų ataskaita. – Vilnius: Lietuvos bankas, 2004. – 150 p. 8. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymas. Lietuvos banko svetainė internete [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. kovo 19d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!