Būtinoji medicinos pagalba

1. Pagalba užspringusiam pacientui visuose pagalbos teikimo etapuose. Užspringimas gali būti visiškas ir dalinis. Visiško užspringimo metu svetimkūnis aklinai užkemša kvėpavimo takus. Dalinio užspringimo metu lieka tarpelis kvėpavimo takuose, todėl pacientas gali kvėpuoti. Svetimkūnio pašalinimas iš kvėpavimo takų Heimlicho manevru 1. Jei pacientui yra dalinės kvėpavimo takų obstrukcijos požymių, jį reikia skatinti kosėti ir daugiau nieko nedaryti. 2. Jei vyrauja visiškos kvėpavimo takų obstrukcijos simptomai ir pacientas yra sąmoningas: • Būtina penkis kartus suduoti per nugarą: atsistoti šone paciento, šiek tiek iš nugaros. Viena ranka laikyti už nukentėjusio krūtinės ir stipriai lenkti jį į priekį taip, kad atsipalaidavęs svetimkūnis iškristų per burną lauk, bet nenuslinktų giliau į kvėpavimo takus. Kitos rankos delno pagrindu suduoti penkis staigius smūgius tarp menčių. • Jei šie penki smūgiai per nugarą nepašalina svetimkūnio, tuomet atlikti penkis pilvo spustelėjimus: atsistoti pacientui už nugaros ir abiem rankomis apkabinti per jo viršutinę pilvo dalį. Palenkti nukentėjusįjį į priekį, suspausti vieną ranką į kumštį ir padėti jį tarp paciento bambos ir šonkaulių lanko, o kita ranka suimti kumštį ir staigiai traukti į save ir į viršų. Šį veiksmą kartoti penkis kartus. • Jei obstrukcija vis tiek išlieka, kartoti penkis smūgius per nugarą kaitaliojant su penkiais pilvo spustelėjimais. 3. Jei pacientas praranda sąmonę: • Atsargiai paguldyti jį ant žemės. • Nedelsiant kviesti GMP. • Pradėti pradinį gaivinimą taikant krūtinės paspaudimus. 2. Neurologinės būklės pirminis ir antrinis įvertinimas sąmoningam bei nesąmoningam pacientui. Jei nėra galvos ar stuburo traumos požymių, kvėpuojantį, bet nesąmoningą nukentėjusįjį paguldykite į stabilią šoninę padėtį. Ji palaiko atvirus kvėpavimo takus: Galvos smegenų trauma. Svarbiausias galvos smegenų traumos požymis – sąmonės sutrikimas. Netekęs sąmonės žmogus nesugeba reaguoti į išorinius dirgiklius. Netekus sąmonės gali: ◦ Užkristi liežuvio šaknis; ◦ Išnykti kosulio ar rijimo refleksai; ◦ Sustoti kvėpavimas; ◦ Žmogus gali užspringti krauju, skrandžio turiniu, gali uždusti. Kaip atpažinti: ◦ Kraujavimas iš nosies, burnos, ausies; ◦ Gelsvo ar kraujingo skysčio tekėjimas iš ausų; ◦ Nosies ar galvos žaizdos; ◦ Mėlynės aplink akis, už ausų; ◦ Galvos ar veido asimetrija, deformacija; ◦ Stiprūs galvos skausmai; ◦ Vietinis galvos audinių patinimas; ◦ Sunkėjanti sąmonės būklė arba visiškas jos netekimas; ◦ Vienos akies vyzdžio išsiplėtimas; ◦ Vienos pusės rankos ir kojos silpnumas ar paralyžius. Pirmoji pagalba: ◦ Jei nukentėjusysis sąmoningas, nuraminkite ir suteikite jam patogią kūno padėtį; ◦ Kvieskite GMP; ◦ Sekite sąmonę, kvėpavimą ir kraujotaką; ◦ Jei yra atvira žaizda, uždėkite spaudžiamąjį tvarstį; ◦ Jei sąmonės netekimas buvo trumpalaikis, nepalikite nukentėjusiojo, sekite jo būklę; ◦ Jei nukentėjusysis nesąmoningas, atverkite kvėpavimo takus, pakeldami apatinį žandikaulį, įvertinkite kvėpavimą, pasirenkite prireikus daryti įpūtimus ir krūtinės ląstos paspaudimus. Stuburo trauma. Kaip atpažinti: ◦ Skausmas kaklo ar nugaros srityje; ◦ Iškrypimas ar išsigaubimas nuo normalios stuburo ašies; ◦ Patinimas pažeidimo vietoje; ◦ Kai pažeistos nugaros smegenys: ◦ Išnykusi judesių kontrolė galūnėse žemiau pažeidimo; ◦ Išnykę ar nenormalūs jutimai (deginimas, dilgčiojimas), galūnė nejudri, sunki ar suglebusi; ◦ Išnykusi šlapinimosi ir tuštinimosi kontrolė; ◦ Sunku kvėpuoti. Pirmoji pagalba esant sąmonei: ◦ Nukentėjusiajam neleiskite judėti; ◦ Kvieskite GMP; ◦ Paprašykite šalia esančiųjų iš rūbų padaryti volelius ir jais fiksuokite galvą neutralioje pozicijoje; ◦ Sekite pagrindines gyvybines funkcijas (sąmonę, kvėpavimą, širdies veiklą). Jeigu nukentėjusysis nesąmoningas, sustojo kvėpavimas ir širdies veikla, pradėkite gaivinti. Pagal galimybes stenkitės apsaugoti stuburą nuo judesių. Tačiau tai neturi trukdyti gaivinimui. 3. Insultas būtinoji pagalba. Insulto simptomai: • Staigus veido, rankos ar kojos nejautrumas ar nusilpimas, ypač vienoje kūno pusėje; • Staigus kalbos, jos supratimo ar orientacijos sutrikimas; • Staigus regėjimo sutrikimas viena ar abiem akimis; • Staigus eisenos, pusiausvyros, koordinacijos sutrikimas, galvos svaigimas; • Staigus ir stiprus galvos skausmas dėl neaiškios priežasties; Cicinaičio ikihospitalinė insulto skalė Pagalba: • Vertinkite sąmonę, kvėpavimą, širdies veiklą; • Atpažinkite insulto požymius; • Paguldykite pacientą į šoninę padėtį, jei jis be sąmonės, atverkite kvėpavimo takus; • Paguldyti aukščiau pakelta galva ant nugaros, jei jis sąmoningas ir atlikite greitą neurologinį įvertinimą; • Nustatyti laiką nuo simptomų pradžios; • Atlikti greitą transportavimą į ligoninę galinčią atlikti trombolizę; • Įvertinti ir užtikrinti kardiorespiracines funkcija; 4. Apsinuodijimai (alkoholiu, narkotikais, vaistais, grybais, dujomis ir kt. ) būtinoji pagalba. Nuodai – tai medžiaga, kurios tam tikras kiekis, patekęs į organizmą, gali sukelti trumpalaikį ar nuolatinį audinių pažeidimą. Galima apsinuodyti: • Pro burną (nuryjant); • Per odą; • Įkvepiant; • Per akis; • Injekciniu būdu (suleidus ar įgėlus). Apsinuodijus reikėtų nedelsiant skambinti Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro telefonu. Pirmoji pagalba išgėrus nuodų Išgerti nuodai gali pažeisti virškinamąjį traktą. Patekę į kraują, jie išplinta po visą organizmą ir pažeidžia vairius organus. Išgėrus buitinio baliklio, indų ploviklio, dažų valiklio, skalbimo, sodininkystės ir daržininkystės priemonės, kokios nors rūgšties, audinius galima stipriai pažeisti. Galima apsinuodyti įvairiais medikamentais, viršijus leistinas dozes, bei nuodingaisiais augalais ir grybais. Požymiai. Šalia nukentėjusiojo būna tuščių pakuočių, galbūt, apsinuodijimą sukėlusios medžiagos. Iš apsinuodijusiojo ar kitų žmonių sužinoma, kada, kiek ir ko gerta. Simptomai gali būti labai įvairūs (priklauso nuo išgertos medžiagos). Dažnai būna pykinimas ir vėmimas. Pirmosios pagalbos tikslai: užtikrinti kvėpavimo takų praeinamumą, kvėpavimą ir kraujotaką (reikia vadovautis DRABCD principu). Jei įmanoma, nustatyti kuo nukentėjusysis apsinuodijo. Pasirūpinti, kad nukentėjusysis kuo greičiau patektų į ligoninę. Pirmosios pagalbos veiksmai. Jei nukentėjusysis sąmoningas, paklausti, ko, kiek, kada jis išgėrė ir nuraminti jį. Kviesti greitąją medicinos pagalbą. Informacija apie išgertus nuodus padės medikams suteikti pirmąją pagalbą, kol nukentėjusysis pateks į ligoninę. Jei matomas lūpų nudegimas, pvz., išgėrus korozinės medžiagos, kol atvyks GMP, būtina nukentėjusiam duoti išgerti mažais gurkšneliais šalto vandens (ne daugiau 250 ml). Pastabos. Nebandyti sukelti vėmimo, nebent žmogus ką tik apsinuodijo, yra sąmoningas ir tą daryti rekomendavo specialistas. Tokiu atveju reikia duoti išgerti stiklinę šilto vandens, patarti kišti pirštus į burną tol, kol prasidės vėmimas. Tokius veiksmus reikėtų kartoti tol, kol iš skrandžio pradės tekėti švarus vanduo. Vėmimo sukelti negalima: apsinuodijus korozine medžiaga (rūgštimi, šarmu, oksidatoriumi, jodo preparatu ir kt.); apsinuodijus lakiąja medžiaga (benzinu, žibalu ar kt.); apsinuodijus kai kuriais medikamentais (digoksinu, beta adrenoblokatoriumi, strichninu ir kt.); įtarus, jog ištiko širdies infarktas; prasidėjus traukuliams; nesąmoningam žmogui; jaunesniam kaip šešerių metų vaikui; per paskutinius tris nėštumo mėnesius. Jei nukentėjusysis prarado sąmonę, būtina atverti kvėpavimo takus ir patikrinti, ar nukentėjusysis kvėpuoja. Jei nekvėpuoja, būtina daryti krūtinės paspaudimus ir įpūtimus. Jei nukentėjusysis kvėpuoja, reikia jį paguldyti ant šono. Nekvėpuojančiam apsinuodijusiam žmogui įpūsti oro burna burną pavojinga, nes gali apsinuodyti gelbėtojas. Saugiau įpūsti naudojantis kauke su maišu (jei yra galimybė). Pirmoji pagalba, kai nuodai pateko per odą Pavojinga cheminė medžiaga, patekusi ant odos, gali ją sudirginti arba nudeginti. Kai kurias medžiagas oda absorbuoja ir jos patenka į organizmą, sukeldamos daugelio organų pažeidimą. Pavojingiausios cheminės medžiagos yra naudojamos pramonėje, tačiau ir buitinis ploviklis, valiklis, dažų tirpiklis yra gana pavojingi. Cheminės medžiagos sukeltą nudegimą dažnai reikia gydyti ligoninėje. Požymiai. Gali būti įvairaus pobūdžiu skausmas. Šalia nukentėjusiojo būna cheminių medžiagų arba jų pakuočių. Iš karto ar truputį vėliau atsiranda pažeistos vietos paraudimas, patinimas, pūslių. Pirmosios pagalbos tikslas – užtikrinti savo ir nukentėjusiojo saugumą. Atskiesti ir nuplauti pavojingą cheminę medžiagą. Pasirūpinti, kad nukentėjusysis patektų į ligoninę. Pirmosios pagalbos veiksmai: patikrinti, ar aplinka šalia nukentėjusiojo yra saugi, teikti pagalbą. Jei ji nesaugi (pvz., yra išsiliejusios cheminės medžiagos), jei įmanoma, perkelti arba nuvesti nukentėjusįjį į kitą vietą. Mūvėti apsaugines pirštines. Pažeistą vietą plauti dideliu kiekiu tekančio vandens mažiausiai 20 min., kad cheminė medžiaga atsiskiestų ir išsiplautų – tai sumažina pažeidimą. Jei nukentėjusysis guli, patikrinti, ar plaunant vanduo nesirenka po juo. Jei nukentėjusiojo drabužiai labai užteršti, prieš plaunant reikia atsargiai juos nuvilkti. Biriąsias chemines medžiagas prieš plaunant ranka (būtinos apsauginės pirštinės!) arba drabužių kraštu nubraukti. Ant nudegimo žaizdų uždėti sausą švarų (jei turite sterilų) tvarstį ir atsargiai sutvarstyti. Kviesti greitąją medicinos pagalbą arba, suteikus pirmąją pagalbą ir įvertinus gyvybinius požymius, vežti nukentėjusįjį į ligoninę. Pastabos. Nebandyti neutralizuoti rūgščių arba šarmų, nes tai gali sukelti dar didesnį audinių pažeidimą. Pirmoji pagalba, kai nukentėjusysis įkvėpė nuodingųjų medžiagų Apsinuodyti galima dujomis, aerozoliu (smalkėmis, gamtinėmis dujomis, amoniako garais, anglies dvideginiu, sieros vandeniliu, pesticidais ir kt.). Jų įkvėpus, gali sutrikti kvėpavimas, sąmonė. Dūmais dažniausiai apsinuodijama gaisro metu. Smalkėmis – apsinuodijama gyvenamosiose patalpose arba garažuose, kur kūrenamos krosnys. Pavojingų dujų gali išsiskirti ir įvykus cheminei reakcijai, pvz., tuo pačiu metu naudojant skirtingas valymo priemones: baliklį ir dezinfekuojamąją medžiagą. Požymiai. Požymiai priklauso nuo įkvėptos medžiagos rūšies, tačiau gali būti: • Bendrasis silpnumas. • Galvos skausmas. • Triukšmingas ir pasunkėjęs kvėpavimas. • Odos ir gleivinės spalvos pokyčių. • Pykinimas, vėmimas. • Sąmonės sutrikimas. Pirmosios pagalbos tikslas – užtikrinti pakankamą kvėpavimą, kviesti greitąją medicinos pagalbą, prireikus, kitas gelbėjimo tarnybas. Pirmosios pagalbos veiksmai: gaisro atveju nedelsiant skambinti tel. 112 ir kviesti priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą bei greitąją medicinos pagalbą. Jei nėra pavojaus jūsų saugumui, kuo greičiau išvesti nukentėjusįjį iš apnuodytos patalpos, atsagstyti jo apykaklę, pasirūpinti, kad patektų daugiau gryno oro. Jei žmogus apsinuodijo automobilio išmetamosiomis dujomis uždaroje patalpoje, prieš einant į tokią patalpą, plačiai atverti duris, kad nuodingosios dujos išsisklaidytų ir jų koncentracija ore sumažėtų. Jei radote nesąmoningą žmogų šulinyje, duobėje, cisternoje, nebandykite leistis žemyn patys, nes galite sunkiai apsinuodyti ir netekti sąmonės. Tokiu atveju reikia kviesti priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ir greitąją medicinos pagalbą. Jei nukentėjusysis prarado sąmonę, atverti kvėpavimo takus ir nustatyti, ar žmogus kvėpuoja. Jei nukentėjusysis nekvėpuoja, daryti krūtinės ląstos paspaudimus ir įpūtimus, jei – kvėpuoja, paguldyti ant šono. Pastabos. Jei apsinuodijimas dujomis ne buitinis (pramoninė avarija, didelis gaisras, panaudota kovinių nuodingųjų medžiagų, nežinoma, kokios nuodingosios dujos), nukentėjusįjį išnešti iš užnuodytos aplinkos gali tik gelbėtojai, turintys specialiųjų apsaugos priemonių. Daugelis nuodingųjų dujų sudaro sprogius mišinius. Jei nežinote, ar dujų mišinys sprogus, nejunkite apšvietimo, nenaudoti kitų elektros prietaisų. Pirmoji pagalba, kai nuodų pateko per akis Tiek skystosios, tiek purškiamosios cheminės medžiagos, patekusios į akis, gali jas pažeisti per kelias minutes, nes greitai rezorbuojasi. Kietosios dalelės gali pažeisti akies rageną ir visam laikui sutrikdyti regą arba sukelti aklumą, todėl labai svarbu nedelsiant suteikti pirmąją pagalbą: plauti akį dideliu tekančio vandens kiekiu, po to vežti nukentėjusįjį į ligoninę. Požymiai. Stiprus akies skausmas, akį sunku atmerkti, akies arba vokų paraudimas ir patinimas, ašarojimas. Pirmosios pagalbos tikslai: atskiesti ir išplauti į akį patekusią cheminę medžiagą ir taip sumažinti pažeidimą, pasirūpinti, kad nukentėjusysis patektų į ligoninę. Pirmosios pagalbos veiksmai: jei yra galimybė, užsimauti apsaugines pirštines, padėti nukentėjusiajam plauti pažeistą akį mažiausiai 20 min. nestipria, tačiau didele šalto vandens srove. Galima plauti, palenkus nukentėjusiojo galvą po vandens čiaupu, pilant vandenį stikline arba naudojant kitokias priemones. Jei nukentėjusysis dėl skausmo negali atsimerkti, reikia švelniai, bet tvirtai pramerkti pažeistos akies vokus, kad būtų galima gerai išplauti. Saugoti sveikąją akį, kad į ją nepatektų užteršto vandens. Ant pažeistos akies uždėti tvarstį (geriausiai sterilų) arba švarią medžiagą ir sutvarstyti abi akis, nes sutvarstyta tik pažeista akis dėl sveikos akies judesių taip pat judės, tai gali sukelti skausmą. 5. Bendrieji pagalbos teikimo principai ūmių būklių metu. 1. Apžiūrėkite nelaimingo atsitikimo vietą ir įsitikinę, kad jūsų saugumui ir sveikatai pavojaus nėra, nustatykite nukentėjusiojo būklę. 2. Jei situacija pavojinga Jūsų gyvybei, sveikatai (griūvantys, krentantys objektai, gaisras, nuodingos medžiagos, elektros srovė, nukentėjusysis agresyvus, ar galite užsikrėsti pavojinga liga) teikti pirmąją pagalbą draudžiama. 3. Imkitės priemonių pavojingai situacijai pakeisti (gesinkite gaisrą, išjunkite elektros srovę, naudokite apsaugos priemones ir t.t.) ir priklausomai nuo situacijos kvieskite pagalbą (darbuotojus, GMP, policiją, ugniagesius bendruoju pagalbos telefonu 112, GMP telefonu 033). 4. Pirmoji pagalba teikiama, apžiūrėjus nukentėjusįjį nuo galvos iki kojų, vadovaujantis rekomendacijomis: ◦ Nepakenkite; ◦ Stebėkite sąmonę ir kvėpavimą; ◦ Padėkite nukentėjusiajam susirasti patogiausią kūno padėtį; ◦ Jeigu įtariate, kad sužalotas stuburas, nejudinkite ir neleiskite jam judėti saugokite, kad neperšaltų ar neperkaistų; ◦ Nuraminkite; ◦ Teikite pagalbą nustatytų specifinių sužalojimų atveju (sutvarstykite žaizdas, įtvirtinkite lūžius ir kt.) 5. Nebloginkite nukentėjusiojo būklės (pvz., netraukite jo iš sudaužyto transporto, jei įtariate, kad gali būti sužalotas stuburas). 6. Išneškite nukentėjusįjį iš pavojingos aplinkos, nutraukite žalingą veiksnio poveikį. 7. Pirmąją pagalbą teikite kuo skubiau. Stiprų kraujavimą stabdykite, pradinį gaivinimą atlikite tuojau pat, nelaimingo atsitikimo vietoje. 8. Jei nukentėjęs žmogus sužalotas keliose vietose ar keliais būdais, pirmąją pagalbą teikti pradėkite nuo to sužalojimo, kuris pavojingiausias gyvybei (pvz.: stipraus kraujavimo stabdymo). 9. Jei yra keletas nukentėjusiųjų, pirmiausiai pagalbą teikite tiems, kurių gyvybei gresia didžiausias pavojus. 10. Pirmąją pagalbą teikite visą laiką, kol atvyks greitoji medicinos pagalba (GMP). 11. Nepalikite nukentėjusiojo be priežiūros. 12. Užtikrinkite GMP ir kitų tarnybų pasitikimą. 13. Nukentėjusiojo padėties parinkimas priklauso nuo nukentėjusiojo sąmonės, pagrindinio sutrikimo, lemiančio nukentėjusiojo būklę. 14. Jei nukentėjusysis sąmoningas: ◦ geriausia nukentėjusiojo padėtis ištikus šokui, kojas pakelkite aukščiau širdies lygio, dėl sunkio jėgos iš jų į centrinę kraujotaką bei širdį patenka daugiau kraujo; ◦ jei įtariate kojų kaulų lūžius, pirmiausia juos įtvirtinkite, po to galūnes šiek tiek pakelkite; ◦ geriausia nukentėjusiojo padėtis, pasireiškus dusuliui, suteikti jam pusiau sėdimą padėtį; ◦ jei ištiko galvos trauma, bet stuburas nepažeistas, nukentėjusiojo galvą šiek tiek pakelkite, kad pagerėtų veninio kraujo nutekėjimas iš galvos ir sumažėtų galvospūdis. 15. Skubus nukentėjusiojo transportavimas į gydymo įstaigą yra vienas svarbiausių pirmosios pagalbos veiksmų. 16. Transportavimas asmeniniu ar nepritaikytu transportu galimas tik tais atvejais, jei jis nepablogina nukentėjusiojo būklės. 17. Transportuoti draudžiama, jei nukentėjusysis nesąmoningas, dėl patirtos traumos jį ištiko (ar gali ištikti) šokas, sutriko arba sustojo kvėpavimas, širdies veikla. Šiais atvejais transportuojama tik specialiuoju medicininiu transportu. 18. Visais atvejais geriausia transportuoti GMP. 6. Paciento gaivinimas pagalba prieš ir po gaivinimo. Gaivinimo, užspringimo algoritmai pagal 2011 gaivinimo standartą nespecializuotas suaugusio ir vaiko gaivinimas. Gaivinimo trukmė, etikos principai, komplikacijos ir kt. Pagrindiniai gaivinimo principai: • 30:2 ( 5 ciklai); • Įpūtimai burna į burną ar ventiliacija per kaukę 1 sek.; • Rankų padėtis ant krūtinės ląstos – delno pakyla krūtinkaulio viduryje; • Vienas pradinis defibriliacijos impulsas 150-200 J ( bifazinis ar 360 J monofazinis); • Kartoti pagal algoritmą kas 2 min. po 1 defibriliacijos impulsą; Klinikinės mirties trukmė 5-7 min. Pradinis suaugusiojo gaivinimas tęsiamas • Atvyksta GMP; • Atsiranda gyvybės požymių; • Gaivintojas išsenka ir (ar) kyla tiesioginė grėsmė gaivintojo gyvybei; Būklės stebėjimas ir apsaugojimas nuo tolesnių arba naujų pažeidimų. Būtina žinoti, kad nukentėjusio žmogaus būklė bet kada gali kisti, todėl labai svarbu nuolat stebėti pagrindines gyvybines funkcijas: sąmonę (bendrauti su nukentėjusiu žmogumi, jei jis sąmoningas), kvėpavimą (stebėti kvėpavimo dažnį ir gilumą), kraujotaką (čiuopti pulsą, apžiūrėti visą kūną, ar nekraujuoja), o prireikus atlikti „ABC“ veiksmus. Prieš pradedant gaivinimą, labai svarbu, kad gaivintojas labai greitai įvertintų būklę ir galimą pavojų sau, nukentėjusiam žmogui ir aplinkiniams: eismo judėjimą, krintančias nuolaužas, sklindančius dūminis, ugnį, dujas ir kt. ir imtis visų įmanomų atsargumo priemonių. Sveikimo užtikrinimas. Įsitikinus, kad pagrindinės gyvybinės funkcijos (sąmonė, kvėpavimas, kraujotaka) neišnykusios ir nukentėjęs žmogus nekraujuoja, apklausiamas jis ir liudininkai. Sužinoma, kuo nukentėjusysis skundžiasi, ar alergiškas, kokius vartoja vaistus, kokiomis ligomis serga arba yra sirgęs, moteris ar nenėščia, kada paskutinį kartą valgė, kokios yra įvykio aplinkybės. Nukentėjęs žmogus apžiūrimas ir apčiupinėjamas nuo galvos iki kojų. Sutvarstomos žaizdos, imobilizuojamos lūžusios kūno vietos. Toliau stebimos gyvybinės funkcijos: sąmonė, kvėpavimas, kraujotaka (pulsas). Nukentėjusiajam suteikiama patogiausia padėtis. Ją dažniausiai pasirenka pats ligonis. Jis apklojamas, kad nesušaltų. Gerti ir valgyti be medikų leidimo negalima duoti, o rūkyti sužeidimo arba ūminės ligos atveju draudžiama. Komplikacijos: • Komplikacijos dėl krūtinės ląstos paspaudimų; • Kvėpavimo takų komplikacijos; • Krūtinkaulio lūžis; • Kepenų plyšimas; • Skrandžio plyšimas; • Plaučių sumušimas; • Šonkaulių lūžis; • Blužnies plyšimas; • Ne visai atleidus krūtinės ląstą tarp krūtinės ląstos paspaudimų širdis nevisiškai prisipido kraujo; • Nepakankamas krūtinės ląstos paspaudimas gaivinimo metu; • Per didelis įpučiamo oro tūris gaivinant; Atliekant Heimlicho metodą • Galimi vidaus pilvo organų sužalojimai, taip pat pacientas gali pradėti vemti; • Subarachnoidinis kraujo išsiliejimas į smegenis; • Kraujo išsiliejimas į tinklainę; • Krūtinkaulio įdubimas; Pagrindiniai etikos principai yra autonomiškumas, geradarystė, nekenkimas, teisingumas bei orumas ir sąžiningumas. 7. Gyvybės grandinė ir pagalbos veiksmų seka, vertinant paciento būklę bei teikiant pagalbą staigios mirties atveju. Gyvybės grandinė - tai veiksmų, kurie padeda išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę seka. Gyvybės grandinę staigios mirties atveju sudaro keturios dalys: 1. Iškviesti greitąją pagalbą; 2. Pradinis gaivinimas; 3. Defibriliacija; 4. Specializuotas gaivinimas. Suaugusio žmogaus pradinis gaivinimas. Suaugusio žmogaus gaivinimo standartas, 2011m. rugpjūčio 31 d. Nr. V-822 Pagrindiniai gyvybės požymiai - sąmonė; Kvėpavimas; Širdies veikla. Staigi mirtis dažniausiai ištinka įvykus skilvelių virpėjimui. Siekiant atkurti reikiamą kraujotaką, atliekamas gaivinimas, naudojant standartizuotą gaivinimo metodiką ir priemones. Gaivinimas pradedamas tada, kai nustatoma, jog nukentėjusysis yra nesąmoningas. Nejuda ir nekvėpuoja. Šiuolaikinis gaivinimas remiasi DR ABCD principu: D- prieš teikdami pagalbą, įvertinkite pavojus; R- Įvertinkite sąmonę; A- atvirų kvėpavimo takų užtikrimas; B- kvėpavimo įvertinimas ir užtikrinimas, atliekant įpūtimus; C- kraujotakos įvertinimas ir užtikrinimas, atliekant krūtinės ląstos paspaudimus; D- kuo anksčiau pradedama defibriliacija (Vienas pradinis impulsas 150-200 J; kartoti pagal algoritmą pas 2 min.) Staigios mirties atveju įvykio liudininkui pirmiausia būtina skambinti ir kviesti GMP, nurodyti, ar nukentėjusiajam bus reikalinga defibriliacija. Iškvietus GMP, apsaugant save, būtina imtis pradinio gaivinimo (PG) veiksmų. Paskambinus GMP operatoriui, reikėtų pranešti: 1. Kas atsitiko; 2. Kur įvyko nelaimingas atsitikimas, adresą, kelių pavadinimus ir pan.; 3. Kiek yra nukentėjusiųjų, jų būklė, kokia pagalba jiems buvo ar gali būti suteikta. 8. Kvėpavimo vertinimas, palaikymas ūmių būklių metu. Nekvėpuodamas žmogus gali išgyventi tik kelias minutes, todėl teikiant PMP pirmiausia reikia atverti kvėpavimo takus, kartais šio veiksmo pakanka kvėpavimui atkurti, nes nesąmoningas žmogus gali nekvėpuoti vien dėl to, kad jam užkrenta liežuvio šaknis. Yra du būdai atverti kvėpavimo takus: • Nukentėjusysis paguldomas (ant kieto pagrindo) ant nugaros, vieną ranką gelbėtojas deda ant nukentėjusiojo kaktos, kitos rankos rodomuoju ir viduriniuoju pirštais atlošia nukentėjusiojo galvą atgal. Šis būdas netaikomas esant stuburo sužalojimams; • Jei yra stuburo sužalojimų, nukentėjusiojo apatinis žandikaulis pakeliamas, bet galva neatlošiama. Atsiklaupus prie nukentėjusiojo galvos, nykščių pagalvėlės uždedamos ant kaktos, rodomaisiais pirštais suimama už apatinio žandikaulio, nykščiais apatinis žandikaulis pastumiamas į viršų, bet galva neatlošiama. Atvėrus kvėpavimo takus, įvertinama, ar nukentėjusysis kvėpuoja. (IPP būdu, išgirsk, pajusk, pamatyk). Kvėpavimui patikrinti galima užgaišti ne ilgiau nei 10 sek. Jei neturime AMBU maišo, naudojame apsauginę plėvelę, užspaudus nosį, lėtai du kartus įpučiama, įkvėpus oro tiek, kiek įprastai įkvepiame. Vienas įpūtimas trunka 1-2 sek. Leiskite iškvėpti. Įpūtimo metu stebėkite krūtinės ląstą, jei ji nesikilnoja, ieškokite kliūties kvėpavimo takuose. Toliau dirbtinis kvėpavimas tęsiamas 10-12 įpūtimų per minutę. Turint AMBU maišą, ventiliuojama AMBU, kuris laikomas taip, kad nukentėjusiojo kvėpavimo takai būtų atviri, o kaukė tolygiai prisispaustų prie paciento veido (E raidės principu). Jei įpūtimų negalite pradėti dėl to, kad neturite savisaugos priemonių, atlikite tik krūtinės paspaudimus, kol atvyks GMP. 1. Orofaringiniai vamzdeliai: • Vamzdeliai pagaminti iš medicininio PVC. Kiekvienas pažymėtas spalva, būdinga dydžiui, kad galima būtų greitai ir taisyklingai jį identifikuoti. • Kiekvienas vamzdelis atskirai supakuotas į permatomą plastikinį maišelį. • Dažniausiai naudojami 2,3,4 dydžio. • Vamzdelio dydis parenkamas pamatavus atstumą nuo lūpos kampo iki ausies spenelio. • Vamzdelis tinkamas tik nesąmoningiems pacientams. • Kvėpavimo takų obstrukcija liežuvio šaknimi nesąmoningam ligoniui. • Prieš taikant DPV ambu maišu. • Nesąmoningiems pacientams, neturintiems vėmimo reflekso. • Lūpų, dantų, gomurio traumos • Vėmimas • Aspiracija • Laringospazmas • Kvėpavimo takų obstrukcija ( per trumpas vamzdelis gali neišstumti liežuvio šaknies) • Technika: • Paguldyti pacientą ant nugaros. • Atverkite paciento kvėpavimo takus, apatinį žandikaulį pastumkite į priekį, įsitikinkite kad nėra svetimkūnių. • Parinkite reikiamo dydžio orofaringinį vamzdelį. • Įkiškite distalinį orofaringinio vamzdelio galą į paciento burną taip, kad vamzdelio išlinkimas būtų priešingas liežuvio išlinkimui, prilaikant liežuvį mentele. • Distaliniam galui pasiekus užpakalinę ryklės dalį, vamzdelį pasukite 180 laipsnių kampu. • Vamzdelį sukite tol, kol jo išlinkimas sutaps su anatomine liežuvio kreive ir įstumkite iki galo tol, kol jo proksimalus galas priglus prie lūpų. • Įvedus vamzdelį laikykite galvą atloštą, smakrą pakeltą, patikrinkite kvėpavimo takų praeinamumą, naudodami žiūrėk-klausyk – pajusk metodą. 2. Nazofaringiniai vamzdeliai: • Įvedus vamzdelį laikykite galvą atloštą, smakrą pakeltą, patikrinkite kvėpavimo takų praeinamumą, naudodami žiūrėk-klausyk – pajusk metodą. • Dydis: atstumas nuo apatinės nosies šnervės iki ausies spenelio. • Suaugusiems tinka 6-7 mm dydžio vamzdeliai. • Komplikacijos: kraujavimas iš nosies, nosies sužalojimas, vėmimas, aspiracija, laringospazmas. • Technika: • Paguldykite pacientą ant nugaros • Apžiūrėkite ir įvertinkite šnervių praeinamumą bei dydį, parinkite mažiau deformuotą. • Parinkite tinkamo dydžio nazofaringinį vamzdelį. • Distalinį vamzdelio galą patepkite vandenyje tirpstančiu lubrikantu • Įkiškite vamzdelio distalinį galą, įstrižai nupjautą galą į nosies šnervę nosies pertvaros kryptimi ir vedamas paciento kojų kryptimi. • Jeigu kišant pajuntamas pasipriešinimas, vamzdelis šiek tiek atitraukiamas ir sukamuoju judesiu vėl kišamas į priekį. • Įvedus vamzdelį laikykite galvą atloštą, smakrą pakeltą, patikrinkite kvėpavimo takų praeinamumą, naudodami žiūrėk-klausyk – pajusk metodą. 3. Gerklų kaukės: • Gerklų kaukę sudaro plataus skersmens vamzdelis ir elipsės formos pripučiama manžetė. • Ventiliacija naudojant gerklų kaukę lengvesnė ir saugesnė nei atliekama kauke ir maišu. • Rizika įpūsti oro į skrandį yra minimali. • Technika: • Pasirinkite tinkamo dydžio gerklų kaukę ir visiškai išleiskite orą iš manžetės. • Daugumai vyrų tiks 5, o moterims 4 dydžio kaukė. • Išorinį manžetės paviršių ( tą, kuris nesilies prie gerklų) patepkite vandens pagrindu pagamintu geliu. • Truputį atlenkite paciento kaklą ir atloškite galvą ( jei įtariama stuburo ir kaklo trauma galvą laikykite neutralioje padėtyje). • Laikydami gerklų kaukę kaip pieštuką, įveskite į burną. Kaukės galą už priekinių dantų kiškite tolyn palei gomurį, kol pasieks užpakalinę ryklės sienelę. • Tada pastumkite kaukę atgal ir žemyn, kol pajusite pasipriešinimą, pasiekus ryklės apačią. Jei yra galimybė, į burną įvedus gerklų kaukę, paprašykite padėjėjo išstumti žandikaulį- taip padidėja ertmė ties užpakaline ryklės sienele. • Prijunkite švirkštą ir pripūskite į manžetę oro ( 40 ml. 5 dydžio kaukei ir 30 ml 4 dydžio kaukei). • Jei vamzdelis įvestas teisingai, jis 1-2 cm. išlys iš burnos, kai manžetė atsidurs reikiamoje vietoje. • Jei per 30 s. gerklų kaukės įvesti nepavyko, prieš pakartotinį bandymą pacientui skirkite deguonies veido kauke. • Įpūtimo metu klausykite ir žiūrėkite ar abipus kyla krūtinės ląsta, kad įsitikintumėte ar kvėpavimo takai atviri. • Aiškiai girdimas nuosrūvis gali būti dėl neteisingos gerklų kaukės padėties, tačiau nedidelis oro pratekėjimas leistinas, jei tik pakankamai pakyla krūtinės ląsta. • Jei turite, ties vamzdeliu įstatykite kandiklį ir pritvirtinkite gerklų kaukę juostele. • Gerklų kaukės trūkumai: • Jei pacientas pusiau sąmoningas, įvedant gerklų vamzdelį, galima sukelti kosulį, dusulį arba gerklų spazmą. • Jei kvėpavimo takai nėra atviri, ištraukite gerklų kaukę, išleiskite orą iš manžetės ir bandykite dar kartą, įsitikinę, kad galvos ir kaklo padėtis yra gera. • Retais atvejais kvėpavimo takų obstrukciją gali sukelti užsilenkęs antgerklis, uždengdamas įėjimą į gerklas. 9. Paciento padėtys, esant įvairioms ūmioms būklėms. 10. Klinikinės biologinės mirties nustatymas. Klinikinė mirtis - tai pereinamasis procesas nuo gyvybės į mirtį. Ji tęsiasi 5-7 minutes, po to prasideda biologinė mirtis, kai sustoja visi biologiniai procesai ir pradeda irti baltymai. Arba organizmo būklė, kai sustojus kvėpavimui ir širdies veiklai, galvos smegenų ląstelės išlieka gyvybingos, vadinama klinikine mirtimi. Klinikinės mirties atveju daugelis ligonių yra nejudrūs (kartais pradžioje gali būti traukuliai), oda blyški arba melsva, nesikilnoja krūtinės ląsta, nečiuopiamas pulsas. Vyzdžiai, sustojus kraujotakai, išsiplečia ir nustoja reaguoti į šviesą, tačiau nereiktų vien to laikyti pagrindiniu simptomu klinikinei mirčiai. Klinikinei mirčiai būdingi grįžtamieji organizmo sistemų pokyčiai, jeigu atsikuria kvėpavimas ir širdies veikla. 11. Defibriliacija su AID. Slaugytojo kompetencija ir pareigos naudojant AID. Tam, kad defibriliatorius išanalizuotų nukentėjusiojo širdies ritmą ir nustatytų, ar reikalinga defibriliacija, reikia tinkamai prijungti ir naudoti defibriliatorių. Atgabentą defibriliatorių, jei įmanoma, pedėkite nukentėjusiajam iš kairės (ausies lygyje), kai gelbėtojas yra dešiniarankis. Tuomet: 1. Įjunkite tinklo mygtuką arba nuimkite defibriliatoriaus dangtį, Įjungti reikia dar neprijungus nukentėjusiojo prie elektrodų ir nepraplėšus elektrodų pakuočių; 2. Klausykite, ką sako defibriliatorius, ir vykdykite jo nurodymus. Visi automatiniai defibriliatoriai sakys tą patį: 1. Atplėškite elektrodų pakelį ir išimkite elektrodus; 2. Atskirkite pirmąjį elektrodą nuo plėvės; 3. Apnuoginkite paciento krūtinę; 4. Pirmąjį elektrodą užklijuokite ant nukentėjusiojo krūtinės (kaip nupiešta); 5. Atskirkite antrąjį elektrodą nuo pėvės ir užklijuokite jį ant nukentėjusiojo krūtinės apačios; 6. Nelieskite paciento, kol analizuojamas širdies ritmas; 7. Reikalingas elektrošokas; 8. Visi atsitraukite; 9. Blykčiojančiu mygtuku įjunkite šoką; 10. Patikrinkite kvėpavimą, jei jo nėra pacientui įpūskite oro; 11. Patikrinkite kraujotaką, jei jos nėra, atlikite krūtinės ląstos paspaudimus. AID naudojimas, galimos problemos: 1. Vaikams iki aštuonerių metų dėl nustatyto srovės stiprumo šis defibriliatorius nenaudojamas; 2. Plaukuota krūtinė; 3. Šlapia krūtinė; 4. Implantuotas stimuliatorius (dėti elektrodus šalia reikiamos vietos, maždaug 4 cm atstumu nuo stimuliatoriaus); 5. Transdermalinės vaistų formos (nuklijuojamos ir nuvalomos); Medicinos darbuotojai pirmąją pagalbą teikia vadovaujantis gaivinimo standartu ir LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-450 „Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijos, teikiant pirmąją medicinos pagalbą, pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlių ir pirmosios pagalbos rinkinių“. Būtinoji (pirmoji ir skubioji) medicinos pagalba asmens sveikatos įstaigoje turi būti teikiama visiems pacientams tokiais etapais: • Pirmiausia suteikiama pirmoji medicinos pagalba; • Po to- skubioji institucinė pagalba; • Kai kuriais atvejais tai gali būti teikiama vienu metu. 12. Paciento sauga ir savisauga, teikiant būtinąją pagalbą, įvairiais atvejais. Slaugos personalas, atlikdamas procedūras, kurių metu galimas kontaktas su nukentėjusiojo krauju ir sekretais, pirmiausia privalo saugoti save. Rekomenduojama kišenėje visada turėti pirštines, o gaivinimo priemones laikyti patogioje vietoje lengvai prieinamoje vietoje ir gerai žinoti, kur jos yra. Medicinos darbuotojams, ir kitiems, teikiantiems pirmąją pagalbą gali grėsti ir aplinkos pavojai (automobilių eismas, elektra, dujos ir kt.). Rekomenduojama: • Jau einant į įvykio vietą įvertinti situaciją ir, prieš pradedant teikti pirmąją pagalbą, reikia įsitinti ar yra saugu. • Jei situacija yra pavojinga ir yra pavojus gelbėtojo gyvybei ir (ar) sveikatai (pravažiuojantis transportas, griūnantys objektai, ugnis, sprogstamosios medžiagos, elektros srovė), teikti pirmąją pagalbą yra draudžiama; • Imtis priemonių pavojingai situacijai pakeisti (autoavarijos vietoje pastayti įspėjamuosius ženklus, gesinti gaisrą, išjungti elektros srovę); • Nedaryti to, kas yra rizikinga, ir gali sunkinti nelaimingo atsitikimo situaciją; • Nedaryti to, ko negalite padaryti (silpnai mokate plaukti, be gelbėjimo priemonių traukti skęstantįjį); 13. Kraujotakos vertinimas, palaikymas ūmių būklių metu. Jei pulsas yra, bet nėra kvėpavimo: 1 įpūtimas kas 6 sek. 10- 12 k. vėl patikrinti kvėpavimą ir pulsą. Kraujotakos vertinimas trunka ne daugiau kaip 10 sek. Todėl reikia žinoti, kur jį čiuopti. Pulsas čiuopiamas 2-3 pirštais, uždedant ant skydinės kremzlės, vadinamojo Adomo obuolio ir leidžiant jiems nuslysti į sukamojo raumens duobutę. Šioje vietoje švelniai paspaudus čiuopkite pulsą. Pulso norma: 60-90 k/min. AKS norma: sistolinis 100-139 mmHg diastolinis 60-89 mmHg Čiuopiama miego arterija, nes jei žemas AKS sistolinis, tai neapčiuopsime kitur, pvz: jei sistolinis mažesnis nei 90 mmHg, tai stipininės arterijos pulso nečiuopsime. Jei miego arterijos pulsas yra, reiškiasi, kad širdies veikla yra. Jei pulso miego arterijos srityje nėra, atlikti krūtinės ląstos paspaudimus, vertinti pagal ABCD. Kas 5 (2 min.) ciklus vertinkite kvėpavimą ir kraujotaką. • Ligonis turi gulėti ant nugaros ir kieto lygaus pagrindo; • Jei pulso nėra, suraskite apatinį krūtinkaulio kraštą ir delno pagrindą rekomenduojama dėti krūtinkaulio viduryje, o ant viršaus uždėti kitos rankos delno pagrindą. Didelis dėmesys kreipiamas į tai, kad po kiekvieno paspaudimo krūtinkaulis visiškai grįžtų į pradinę padėtį. • Kas 5 ciklus arba pasirodžius akivaizdiems gyvybinių funkcijų atsistatymo požymiams vertinkite kvėpavimą ir kraujotaką pagal ABC principus; • Jei kvėpavimo nėra tęskite įpūtimus ir vertinkite pulsą; • Jei pulso nėra atlikite krūtinės ląstos paspaudimus (30 paspaudimų); • Jei kvėpavimas yra greičiausiais bus ir pulsas; • Nustačius pulsą ir nesant kvėpavimo, medikas turi daryti įpūtimus (10-12 k/min., kas 6 sek. ir 12-20 k.min. vaikams ir kūdikiams) be krūtinės paspaudimų arba pasirodžius akivaizdiems gyvybinių f-jų atsistatymo požymiams, vertinkite nukentėjusiojo būklę pagal ABCD principus. 14. Šoko būklės nustatymas ir pagalba pacientui patyrusiam įvairius šokus. Šokas – tai klinikinis sindromas, kurį sąlygoja ryškiai sumažėjusio AKS pasekoje trinkanti mikrocirkuliacija visame organizme. (tai gyvybei pavojinga būklė, ištinkanti sutrikus kraujotakai į gyvybiškai reikšmingus organus pvz: į smegenis ir širdį patenka per mažai O2.) Šoko rūšys: 1. Anafilaksinis (dėl alerginės reakcijos) 2. Sepsinis (sukeltas infekcijos) 3. Kardiogeninis (sukeltas širdies ligų) 4. Hipovoleminis (nepakankamas kraujo tūris); 5. Obstrukcinis (nepakankamas kraujo tūris nuteka iš širdies dėl susidariusios kliūties, pvz: krešulio plaučių kraujagyslėse) 6. Endokrininis 7. Neurogeninis (sukeltas nervų sistemos pažeidimo) 8. Trauminis Šoko stadijos: • Kompensuotas šokas • Dekompensuotas šokas • Negrįžtami procesai Šoko požymiai: • Paciento būklė blogėja; • Apima didelis bendras silpnumas; • Oda tampa šalta ir išblyškusi, gali būti marmurinė; • Krenta arterinis kraujo spaudimas( sistolinis kraujospūdis tampa žemesnis nei 90 mmHg iki neišmatuojamo) • Prailgėja kapiliarų prisipildymo laikas (KPL> nei 2 sek.); • Dažnas, silpnas, neritmiškas pulsas; • Pacientas jaučia dažną, neritmišką širdies plakimą; • Gali būti troškulys, pykinimas, vėmimas; Vėliau: • Neramumas; • Žiopčiojimas, oro gaudymas; • Sąmonės sutrikimai; • Širdies veiklos sustojimas; Skubi pagalba šoko atveju: • Nuraminti pacientą • Paguldyti pacientą ant nugaros, pakelti kojas į viršų; • Atlaisvinti kvėpavimo takus; • Jei kraujuoja, stabdyti kraujavimą, vesti maksimalaus dydžio kateterį; • Pradėti koreguoti hipovolemiją į veną lašinti NaCl, Ringer tirpalus; • Jei reikia, nuskausminti; • Jei reikia, įmobilizuoti lūžgalius; • Oksigenoterapija 2-4 l/min, 100 proc. deguonimi; • Sušildyti; • Pakėlus sistolinį AKS iki 90 mmHg – galima transportuoti pacientą; Esant anafilaksiniam šokui • Nutraukti kontaktą su alergenu; • adrenalino 0,1 proc. 0,3-0,5 ml suaugusiam (esant reikalui šią dozę po 15 min. kartoti ) bei duoti antihistamininių vaistų ( 1 tabletę ) • Antihistamininiai • Hormonai prednizolonas • Salbutamolis p.r. • Padėtis, neduoti gerti per os, neleisti vaikščioti; • Infuzoterapija • Stebėjimas gyv. F-jų. • išvengti hipotermijos Ligonio stebėjimas esant šokui (bendri principai) • gyvybinių funkcijų būklė ( sąmonė, pulsas, AKS, EKG, SpO2, ŠSD, CVS) • odos turgoras, KPL; • valandinė diurezė ( įvedus kateterį į šlapimo pūslę, diurezė turi būti ne mažiau 50 ml/val.; • rūgščių-šarmų pusiausvyra; • suteikti ramybę; • nuraminti, nepalikti vieno, neduoti valgyti ir gerti; • užtikrinti ABCD, jei reikia; • suteikti tinkamą padėtį ( pusiau sėdomis, pakeltomis kojomis, jei nukentėjusysis nesąmoningas- guldyti ant šono); Slaugytojo kompetencijoje- leisti gydytojo paskirtus medikamentus, kurie retais atvejais gali sukelti anafilaksiją. 15. Pagalba pacientui esant vidiniams, išoriniams, parenchiminiams bei mišriems kraujavimams bei vemiant, kosėjant krauju. Vidinis kraujavimas- jei žmogus, kuriam sužeista krūtinė ar pilvas skundžiasi skausmu, sunkiai kvėpuoja, pulsas dažnas, oda balkšva, šalta, drėgna, melsvai pilko atspalvio, vargina troškulys, sumišimas, neramumas, irzlumas, kraujingos išskyros iš kūno angų. Jei patyrė galvos traumą- išsiplėtęs vyzdys hematomos pusėje su neurologiniais simptomais ( sąmonės sutrikimas, bradikardija, pykinimas, vėmimas). Būtinoji pagalbą įtarus vidinį kraujavimą iš krūtinės ar pilvo: nuraminti, užtikrinti ABCD, suteikti tinkamą padėtį ( pusiau sėdom su pakeltom kojom, jei nesąmoningas- guldyti ant šono), infuzoterapija (2l), O2 terapija, neduoti valgyti ir gerti, E principo užtikrinimas (šiluma), transportuoti tinkamoje padėtyje į ligoninę. Būtinoji pagalbą įtarūs vidinį kraujavimą dėl galvos traumos: įtarti stuburo sužalojimą- galvos fiksacija rankomis, guldyti ant nugaros , dėti apykaklę (jei stuburo trauma neįtariama, guldyti truputi pakelta galvą), neurologinės būklės įvertinimas- sąmonė (GKS), vyzdžių išsiplėtimas ir vienodumas, AKS, ŠSD, kvėpavimo dažnis. Prireikus intubacija ar kvėpavimo takų palaikymas gerklų kauke, skysčių atstatymas, stuburo imobilizacija, jei vemia, guldyti ant šono, burnos priežiūra, O2 terapija, E principo užtikrinimas (šiluma), transportuoti į ligoninę. Išorinis kraujavimas- užspausti kraujuojančią vietą, pakelti kraujuojančią kūno dalį, dėti tvarstį. Jei kraujavimas nenustoja dėti spaudžiamąjį tvarstį. Kraujuojant iš kaklo, šlaunies, smilkinių, lyt. Organų, spausti rankomis ir kuo skubiau transportuoti į ligoninę. Infuzoterapija, šoko profilaktika, skausmo malšinimas, E principo užtikrinimas. Kapiliarinis kraujavimas – būtina uždėti sterilų tvarstį, o žaizdos kraštus patepti dezinfekuojančiais tirpalais, kad apsisaugotume nuo mikroorganizmų patekimo į pačią žaizdą. Arterinis kraujavimas – pirmą pagalbą būtina suteikti labai greitai. Būtina naudoti timpą ar iš audeklo pasidarytą varžtą užspaudžiant (suveržiant) ranką ar koją virš žaizdos. Varžtas turi užspausti kraujagyslę taip, kad žemiau žaizdos neapčiuoptume pulso, t.y., kad žemiau žaizdos nustotų tekėjęs kraujas. Pageidautina, kad varžtas būtų uždėtas toje vietoje, kur yra tik vienas kaulas, nes tada kraujagyslė geriau užspaudžiama, bet greitai veikiant tai nėra labai svarbu. Svarbiausia sustabdyti kraujavimą. Tarp odos ir varžto patartina padėti audinio skiautę, kad kiek įmanoma mažiau būtų traumuojami audiniai. Uždėjus varžtą, nepamiršti užfiksuoti laiko, kadangi audiniai be kraujotakos gali būti ne ilgiau kaip 2 valandas (o ypač karštą dieną), taip bus išvengta papildomų komplikacijų. Nukentėjusį būtina kuo skubiau transportuoti į gydymo įstaigą. Jei transportavimas trunka ilgiau kaip 2 valandas, būtina atleisti varžtą ir po 2–3 min. vėl sustabdyti kraujavimą bei atžymėti naują laiką. Esant šaltam orui, žgutą neatleidus galim laikyti ne ilgiau 1 valandos. Visiškai arterinis kraujavimas gali būti sustabdytas tik operuojant ligonį. Veninis kraujavimas – būtina steriliu tvarsčiu užspausti žaizdą, prieš tai jos kraštus sutepus dezinfekuojančiu tirpalu (5% jodo ar briliantinės žalumos tirpalu), kad apsaugoti nuo infekcijos patekimo į žaizdą. Tvarstis turėtų būti spaudžiamasis – ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis, virš jo marlės ar vatos kelių sluoksnių paketas, po to sutvarstoma. Tik tokiu būdu bus sustabdytas veninis kraujavimas. Parenchiminis kraujavimas- sužeidus parenchiminius organus ( kepenys, inkstus, blužnį). Šis kraujavimas sužeistojo gyvybei labai pavojingas, kartais- mirtinas. Kraujas teka difuziškai iš viso sužeisto organo, kraujavimas yra smarkus ir dažnai mechaninėmis priemonėmis sunkiai sulaikomas. (simptomai tie patys, kaip šoko atveju). Vemiant krauju: šviesiu, šviežiu krauju ar „kavos tirščiais“, kraujo krešuliais, būna silpnumas, skausmas viršutinėje pilvo dalyje, po kairiu šonkaulių lankų, maudimas už krūtinkaulio, nerimas, galvos skausmas ir svaigimas, žemas AKS, gali pakilti temperatūra. Pagalba: • skubiai kviesti GMP, • duoti gerti šaltu skysčių ( esant gausiam kraujavimui pirmiausiai reikia atstatyti netektą skysčių kiekį); • esant kraujospūdžio kritimui atlikti kraujo centralizaciją ( kad kraujo gautu gyvybiškai svarbūs organai: smegenys, plaučiai, širdis, pvz: pakelti kojas); • stebėti AKS, esant reikalui- gaivinti. Kosėjimas krauju- nedelsiant reikalinga hospitalizacija į ligoninę, atlaisvinami kvėpavimo takai, jei žinoma iš kurio plaučio kraujuoja, ligonis guldomas pusiau sėdimoje padėtyje ant nesveikojo šono, jei nežinoma- pusiau sėdimoje padėtyje arba ant pilvo galva žemyn. Punktuojamos dvi periferinės venos netenkamam skysčių kiekiui kompensuoti. Duodama O2. Prasidėjus kvėpavimo nepakankamumui, intubuojama intubaciniu vamzdeliu ir atliekama dirbtinė plaučių ventiliacija. Kraujuojant iš nosies- žmogų pasodinti tiesiai, nežymiai palenkti į priekį, paprašyti paciento nenuryti kraujo, patariama 5-10 min užspausti abi nosies landas, duoti indą kraujui lašėti, ledo gabalėliai ar šaltu vandeniu suvilgytas rankšluostis nosies srityje. AKS kontrolė, aiškintis priežastis, jei nenustoja kraujuoti tamponuoti steriliu tvarsčiu suvilgytu adrenalinu. 16. Ūmios kardiologinės būklės: MI, ūmus širdies nepakankamumas, nustatymas, būtinoji pagalba. Miokardo infarktas - tai negrįžtamas miokardo (širdies raumens) dalies pakenkimas ir žuvimas, kuris atsiranda dėl širdies kraujotakos pablogėjimo. Širdies infarktas įvyksta todėl, kad viena koronarinė arterija arba jos išsišakojimas visiškai užsikemša. Tokio užsikimšimo metu nutrūksta deguonies tiekimas į miokardą ir ta dalis, kuri negauna deguonies, žūva. Tolesnė ligos eiga priklauso nuo pažeisto raumens ploto. MI sukelia: rūkymas, stresai, alkoholio vartojimas ir kiti veiksniai, kurie sąlygoja aterosklerozę (apie 95 proc. sergančiųjų miokardo infarktu nustatoma vainikinių arterijų aterosklerozė). MI simptomai ir požymiai: • Skausmas (kartais gali ir nebūti): stiprus gniaužiantis, plėšiantis ar deginantis, jaučiamas už krūtinkaulio ar šalia jo, dažnai plintantis į kairiąją ranką, kaklą, apatinį žandikaulį, rečiau – į nugarą, viršutinę pilvo dalį, gali pasireikšti tiek ramybėje, tiek fizinės ar emocinės įtampos metu, nepraeina nuo poilsio ar panaudojus nitroglicerino. • dusulys; • silpnumas, galvos svaigimas; • šaltas prakaitas; • pykinimas ir/arba vėmimas; • mirties baimė; • sąmonės netekimas. Infarktas be skausmo dažniau ištinka sergančiuosius cukriniu diabetu. MI būdingi šie EKG pakitimai: • ST pakilimas; • neigiama T banga; • pailgėjęs QT intervalas Pirmoji pagalba • Nuraminti pacientą, suteikti ramybę; • Suteikti pusiau sėdimą padėtį; • Kviesti pagalbą; • Užrašyti EKG • jei yra galimybė, tiekite deguonies; • jei ligonis neteko sąmonės paguldykite į šoninę padėtį; • jeigu sustoja kvėpavimas ir širdies veikla – gaivinkite; • ruoškitės transportavimui (transportuojamas gulint ramiai) • neleiskite pacientui judėti, stebėkite paciento būklę. MONA terapija : M- morfinas 1ml+10ml NaCl 0,9%, leisti lėtai į veną, titruotai (truputį suleisti ir vertinti skausmą) stebėti kvėpavimą, būklę po suleidimo, nes turi šalutinį poveikį 20min. O – O2 terapija 2 l/min ir vis didinama. Reguliuojama pagal SaO2 (95-100%) nosinę kaniulę N- Nitroglicerinas po liežuviu 1tb. Kas 5-10min. x5 (negalima duoti, jei AKS sistolis 0.2 sek. II° l tipo AVB: 1. P dantelis yra prieš kiekvieną QRS kompleksą; 2. P dantelių daugiau nei QRS kompleksų; 3. RR tarpai nelygūs; 4. PR intervalas pastoviai ilgėjantis ir jam ilgėjant galiausiai iškrentanta QRS kompleksas. II° 2 tipo AVB 1. P dantelis yra prieš kiekvieną QRS; 2. P dantelių daugiau nei QRS kompleksų; 3. PQ intervalas yra stabiliai fiksuotas; 4. iškrenta QRS kompleksas(ai); IIIO AVB 1. P dantelių daugiau nei QRS kompleksų; 2. nėra ryšio tarp P dantelių ir QRS kompleksų; 3. PR intervalas kintantis; 4. platūs QRS kompleksai. Bradikardijų gydymas: • medikamentinis; • defibriliacija; • transkutaninė stimuliacija; • stimuliatoriaus implantacija. Tachikardijos. Tachikardija yra tuomet kai, ŠSD > 100k/min. Širdies veikla dažnai padažnėja, kai organizme atsiranda kokia nors priežastis (pvz. sukarščiavus, užlipus laiptais) tuomet dažniausai atsiranda sinusinė tachikardija. Tachikardija atsiranda ir dėl labai rimtų priežasčių: dėl elektrolitų disbalanco,, esant hipoksijai, miokardams, kardiomiopatijoms, širdies ydoms, širdies nepakankamumui, esant intoksikacijai. Sinusinė tachikardija RR tarpai vienodi P dantelis prieš kiekvieną QRS kompleksą QRS trukmė 60 proc. plaučių kraujotakos; • submasyvi PATE, sutrikdoma > 50 proc. 15 cm H2O; • Plaučių edema, širdies nepakankamumas ir kitos sunkios būklės. Vandens balansą galima stebėti kasdien sveriant pacientą, matuojant suvartoto ir išsiskyrusio vandens kiekį. Skaičiuojant vandens balansą būtina atsižvelgti į kūno temperatūrą. Dehidratacijos pasekmės: • Respiracinė acidozė; • Respiracinė alkalozė; • Matabolinė acidozė; • Hiperkalemija; • Hipokalemija. Normalios hidracijos palaikymas: pacientas turi gerti vandens 1,1 – 1,5 litro per dieną, su maistu gauti 1,1 litro skysčių, skiriant infuzinę terapiją, reikia kasdien apskaičiuoti skysčių netekimą: diurezę, išmatas. Infuzoterapijos principų ūmių būklių metu, taikymas. • Laikomasi aseptikos ir aseptikos reikalavimų; • Intensyviosios terapijos skyriuje pacientui gali būti įstatomas CV kateteris • Arba įstatomas maksimalaus dydžio kateteris. • Nurodytu ar pasirinktu tirpalu užpildoma infuzinė sistema, taip, kad joje nebūtų oro. • Sistema pakabinama ant stovo. • Sistema prijungiama prie kateterio. • Lašinama 10 – 40 lašų per minutę greičiu. • Jaunesniam pacientui galima lašinti greičiau – apie 40 lašų per min., jei sveika širdis, inkstai, plaučiai. • Vyresnio amžiaus pacientams negalima lašinti greičiau, nes galima plaučių edema, širdies nepakankamumas. • Lašinant kalio tirpalus, lašinti lėtai, nes gali sustoti širdis (500 ml izotoninio tirpalo + 3 g kalio laša 3 val). • Į veną ląšinant tirpalus sistemos negalima paleisti srove; • Šoko būsenos ligoniui ir esant ryškiai hipovolemijai, skysčius galima lašinti srove (20-30 min. 500 ml). • Tirpalus turinčius kalio, reikia ląšinti lėtai, dažnai stebint pacientą, paklausti ar neskauda lašinimo vietoje ar nejaučia kitų simptomų. 33. Ūmios kepenų būklės, hepatinė encefalopatijos nustatymas, pagalba pacientui. Klinika: • Padidėjusios kepenys; • Organizmo apsinuodijimo požymiai; • Silpnumas; • Negalėjimas susikaupti; • Padidėjęs dirglumas; • Galvos skausmai; • Nemiga ir mieguistumas; • Vištakumas; • Pakilusi temperatūra; • Apetito stoka; • Gelta; • Ascitas, pabrinkimai; • Kraujosrūvos. ŪKEN diagnozuojamas: • Pacientas pageltęs; • Yra kraujo pokyčių, padidėję kepenų fermentai, padidėję leukocitų, sumažėję trombocitų. • Yra hepatinės encelopatijos požymių. Hepatinės encefalopatijos nustatymas: • Sutrinka dėmesio koncentracija; • Atsiranda rankų drebėjimas; • Atsiranda miego sutrikimai; • Sąmonės sutrikimai, ištinka koma. Slaugytojos veiksmai: • Savisauga; • Stebėti paciento psichinę būklę, ypač dėmesio koncentraciją, elgesio pokyčius. • Paklausti paciento apie miego pokyčius, sapnus; • Stebėti paciento sąmonę; • Stebėti dėl galimo kraujavimo; • Atsiradus sąmonės sutrikimams, būtinas kateteris CVS matuoti ir infuzoterapijoms; • Prireikus – šlapimo kateteris; • Nazogastrinis zondas – maitinimui ir skrandžio turiniui pašalinti; • Jei atsiranda smegenų edema, pakelti galvūgalį 30 laipsnių kampu; • Pacientą judinti ir vartyti reikia atsargiai, ypač saugoti galvą, nes galima sutrikdyti veninę kraujotaką; • Užtikrinti gyvybines funkcijas. • Pacientui skiriama baltymus ir riebalus mažinanti dieta, visas koloražas kompensuojamas angliavandeniais; • Skiriama daug skysčių; • Jei pacientas be sąmonės, maitinamas per zondą; • Pacientui į veną visą parą lėtai lašinama gliukozė 5 proc. arba skiriama aminorūgščių dėl atsiradusios hipoglikemijos; • Skiriama laisvinamųjų vaistų - laktuliozės nuo 30 iki 180 g per parą, todėl nesąmoningų pacientų tuštinimosi kontrolė ir higiena po pasituštinimų yra labai svarbi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!