Budizmo istorija

 VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judaizmas, budizmas, džainizmas, konfucionizmas, vedantinis induizmas, daosizmas. Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį skirdami studijoms, jie ėmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 m. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų (dakšinų) reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais (čarvakais). Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. Vienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laimė, taigi aukščiausias gėris - daryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą. Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Istorinis Buda gimė apie 570 metus pr. Kr. šiaurės Indijoje. Jaunuolis šešerius metus ieškojo ir meditavo iki pažino proto prigimtį, taip tapdamas Buda - “pabudusiu”. Jo mokymai suteikia bebaimiškumą, džiaugsmą ir gerumą, ir yra kelių rytų Azijos šalių pagrindinė religija. Buda Pirmieji jo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau, kaip praėjus 200 metų nuo jo mirties. Mūsų amžiuje jau neabejojama, kad "istorinis" Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimas apipintas legendomis; tradicija mums išsaugojo ne detalią biografiją, bet veikiau portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas. Buda gimė Kapilavastu karalystėje valdovų šeimoje ir buvo pavadintas Sidharta. Jis išaugo neapsakomoje prabangoje, buvo vedęs ir turėjo sūnų. 29 metų sulaukęs, Sidharta paliko namus ir po ilgų ieškojimų pasiekė nušvitimą. Nuo tada iki pat mirties jis mokė žmones, kaip nugalėti kančią ir išsivaduoti iš amžino atgimimų rato. Sulaukęs garbingo amžiaus, sunkios ligos kamuojamas, Buda mirė ir pasiekė visišką nirvaną. Šventi raštai Buda po savęs nepaliko jokių rašytinių kūrinių; už jo mokymo išsaugojimą turime būti dėkingi jį lydėjusiam Anandai ir kitiems mokiniams.          Pirmuosius rašytinius tekstus, susijusius su budizmu, pateikia archeologija. Tai Ašokos įrašai ir senosios stupos. Vienas toks įrašas vardina šventus kūrinius, kuriuos vienai bendruomenei Ašoka siūlo skaityti ir gerbti. Vieno jų - "Pakylėtojo pamokymai Rahulai apie melą" - pavadinimas sutampa su Pali - kanono knygos pavadinimu. Taigi, daroma išvada, kad Ašokos valdymo metais budizmas jau buvo raštu užfiksuotas, bet tos knygos neišliko. Pali kanonas, pats išsamiausias iš visų mus pasiekusių, raštiškai užfiksuotas Šri Lankoje I a. pr. m. e. Pali kanone išdėstyta konservatyviųjų terevados budistų mokymo esmė. Jis žinomas "tripitakos" (trijų pintinių, indų) pavadinimu. Visi tekstai suskirstyti į 3 dalis - pitakas: Disciplinos, arba Drausmės, Tvarkos (Vinaja), Tekstų , Kalbų (Sutta) ir Trumpo mokymo pakartojimo (Abhidharma). Kiekviena šių pitakų savo ruožtu susideda iš atskirų traktatų ir skirtingų žanrų kūrinių, vadinamų nikajomis. Vinaja pitaką sudaro medžiaga apie Budos gyvenimą, apie vienuolijų atsiradimą. Taip pat ji nustato vienuolių elgesio taisykles ir vienuolijų tvarką. Svarbi jos dalis "Pratimokša" - savotiškas baudžiamasis vienuolių kodeksas, nurodantis ir bausmes prasikaltusiems.          Sutta pitaka - tai Budos ir vienuolių mokymas (sutta - tai sanskrito žodžio "sutra" pali forma, reiškianti gaires, vadovą). Čia daugybė pasakojimų apie atskirus Budos gyvenimo epizodus. Mokymas Budizmas skelbia, kad esti ne pastovi būtis, o nuolatinis visa ko tapsmas ir nyksmas. Pastovumo nebuvimas yra didžiausias blogis - tai "visą pasaulį ryjanti ugnis".          Budos žodžiai apie tai pritrenkia savo beviltiškumu ir karčiu, sielvartingu tonu. Jis sakė: "sudėtinga anksčiau ar vėliau turi suirti, gimus - mirti. Gyvenimas - kaip prisirpęs vaisius, nukrisiantis po pirmojo vėjo gūsio; kiekvieną sekundę turime baimintis, kad jo tekmė nutrūks, kaip nutrūksta harmoningi arfos garsai, kai plyšta stygos po muzikanto ranka. Bet ir mirtis neišvaduoja žmogaus iš kančių pasaulio ir kaitos - jis vėl atgimsta naujam gyvenimui ir vėl miršta. Be galo rieda atgimimų "amžinai besisukantis ratas." Kentėjimas apibūdinamas kaip viskas, kas susiję su materialia ir dvasine būtybe, vaizduojama doktrinoje, su visuma daiktų, su kuriais ta būtybė susijusi ir kurie verčia ją kas kart iš naujo gimti. Iš tikrųjų pirmąjame Budos pasakyme yra nepaprastas pažadas, jis parodo beribę laimę. "Dauguma žmonių užmiršta, kad visi vieną dieną mirštame. Tie, kurie apie tai galvoja, nebemaištauja, nurimsta." Šventyklos Budizmas, išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Svarbiausia budistinė šventykla, relikvijorius ir memorialinis statinys, garbinamas tikinčiųjų, - stupa. Tai kupolo formos pastatai, kurių pagrindą sudaro kvadratinis postamentas, kildinami iš supiltinio kapo, arba pilkapio. Stupos buvo statomos vietose, susijusiose su Budos gyvenimu ar jo mokymu, ir buvo taip pat skiriamos relikvijoms saugoti . Kai kurių budistų pastatai vadinami pagodomis. Pagodos, ypač Japonijoje ir Kinijoje dažnai yra kelių aukštų bokšto formos. Pagodos ir stupos dažnai stovi už šventyklų. Vedų pasaulio sandara Erdvėje, apie kurią negalima pasakyti, ar ji turi galą, ar yra begalinė, išsibarsčiusios nesuskaičiuojamos visatos, sudarytos pagal vieną modelį. Nesuskaičiuojama pasaulių daugybė sugrupuota į daugybę pasaulių sistemų (jų tiek, kiek Gange smilčių). Kiekvienas pasaulis - tai žemės diskas, gulintis okeane, kuris pakibęs ore, esančiame erdvėje (akašoje). Iš 6 karminio pasaulio - samsaros sričių, 2 yra po žeme (pragaro padarų ir ėdrių dvasių - pretų sfera), 2 žemėje (gyvūnai ir žmonės) ir 2 danguje (demonų ir dievų sfera). Trys pasaulio aukštai, sritys, liudijančios nenutrūkstama pažangą minties išsivadavimo kelyje, parodo, kad budizmui svarbiausia moralinės vertybės ir disciplinos. Nirvana Nirvana - tai išsisklaidymas. Žodis kilęs nuo veiksmažodžio "nupūsti, nunešti šalin". Tai tokia būklė, kai daugiau nebekamuoja gyvenimo troškimas ir nutrūksta atgimimų ratas. Etimologiškai nirvana reiškia užgesimą, bet sykiu ir ramybę, taiką. Į kentėjimo nutraukimą veda "šventas 8 teisingų nuostatų kelias": :          1.Teisingas tikėjimas (nuomonė - žinojimas) - reikia patikėti Buda, kad pasaulis kupinas skausmo ir kančios ir kad būtina sutramdyti aistras savyje.          2.Teisingas ryžtas - reikia tvirtai pasirinkti kelią, apriboti savo aistras ir siekimus.          3.Teisinga kalba - reikia kontroliuoti savo žodžius, kad jie nevestų į blogį - kalba turi būti geranoriška ir teisi.          4.Teisingas elgesys - reikia vengti negeranoriškų poelgių, susilaikyti ir daryti gerus darbus.          5.Teisinga gyvensena arba teisingas užsiėmimas - reikia gyventi vertai, nekenkiant gyvybei. Privalai gyvenimui užsidirbti taip, kad niekam nedarytum skriaudos.          6.Teisingas mąstymas - reikia sekti savo minčių kryptį, nuvyti kas bloga ir nusiteikti tam, kas gera.          7.Teisingi apmąstymai - reikia išsiaiškinti, kad blogis kyla iš mūsų kūniškumo.          8.Teisinga meditacija (nugrimzdimas, kontempliacija) - reikia pastoviai ir kantriai treniruotis, siekti susikaupimo, medituoti, gilintis į tiesos ieškojimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!