Broniaus Radzevičiaus novelės „Naktį...“ analizė

Broniaus Radzevičiaus novelės „Naktį...“ interpretacija ir analizė Bronius Radzevičius vienas iškiliausių XXa. prozininkų. Rašytojo kūryboje pastebimas gilinimasis į žmogaus problemas, jų reikšmę ir pasekmes. Radzevičiaus proza yra skausmingas klausinėjimas apie žmogaus būties prasmę, humanizmo principų išbandymas sudėtingoje situacijoje. B. Radzevičius sovietiniais laikais ryškiai išsiskyrė iš lietuvių prozininkų intelektualumu, filosofine žmogaus būties samprata, subtiliu psichologizmu, nepaprastu pasakojimo savitumu. Jo kūryba, susitelkusi ties individualia žmogaus būtimi ir asmenybės problemomis, artima egzistencializmo filosofijai. Radzevičiaus prozoje sprendžiamos asmens laisvės, dorovinio pasirinkimo ir atsakomybės problemos, joje vyrauja nerimo, netikrumo, trapumo nuotaikos, vaizduojamas giliai mąstantis ir jaučiantis, bet pažeidžiamos dvasios žmogus. Nagrinėdamas žmogaus susvetimėjimą ir vienišumo būsenas, rašytojas daugiausia dėmesio skiria individualiems žmonių santykiams. B. Radzevičiaus novelė „Naktį...“ jau savo pavadinimu sukelia nežinomybės, paslaptingumo jausmą. Tai pagrindinė kūrinio detalė, nuolatos pasikartojanti kūrinyje iki pačios pabaigos. Pirmieji teksto ženklai parodo novelės paros laiką – naktis. Tai daugumai rašytojų tipinis laikas, kai vyksta kas nors prasminga, svarbu. Pagrindiniai novelės veikėjai – motinai, naktis yra toks metas, kada įvyksta visi svarbiausi gyvenimo įvykiai - nelaimės: “kai ji nė šaukti nedrįso, - visame mieste sklido aimanos, - vaikas atėjo į pasaulį”, “traukinio ratų sutraiškytą atnešė jos vyrą”, “ji pastebėjo, kad sūnus neprimato kairiąja akim”, “numirė jos draugė Karolina”, “jai pranešė, kad jos sūnus iššoko iš ketvirto aukšto balkono”. Keisčiausia, kad motinai vaikas, kuris turėtų būti jos atrama, paguoda, taip pat yra viena didžiausių nelaimių, įvykusių naktį. Visa novelė kupina nerimo, negandos, slogių ženklų: „pralėkė <...>greitosios pagalbos mašina“, „tiksi senas tėvų žadintuvas, nučiupinėtas jų rankų“, „ta akimi jis temato <...> lyg per kokią plėvelę ar dūmus“, „vėjas girgždina laukujes duris“. Svarbiausia novelėje yra žmogaus vidinis pasaulis, jausmai, kadangi dialogų nedaug ir jie lakoniški, juos perteikia pasakotojas,. Nors pasakojama trečiuoju asmeniu, pasakotojas nėra visažinis, lėmėjas neaiškus, nenuspėjamas, paslaptingas – tai žmogaus likimas. Likimas motinai gan negailestingas. Tačiau galbūt pati jį pasirinko. Pirmosios novelės eilutės atskleidžia motinos nerimą, rūpestį, nežinomybę, kuri išryškėja jos veiksmais: “Jau kelintą kartą ji ropščiasi iš plačios aukštos senobiškos lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiima šaukštelį ir geria valerijonų lašus…”. Jos vyras buvo jai neištikimas, tačiau moteris nepaisė draugių patarimo ir gyveno su juo iki mirtis išskyrė. Panašu, jog pagrindinė veikėja linkusi į savęs skaudinimą, gyvenimas be nerimo jai atrodo neįmanomas. Iš pradžių grįžtant ji laukė vyro, vėliau sūnaus. „Bet tik šios nakties ji laukia su baime, tik dabar, kai nebeturės ko laukti...“ atrodo, jog motinai baisiausia ne tai kad sūnus sėdo į kalėjimą, o kad ji nebeturės ko laukti. Per daugybę nerimo metų ji priprato prie šio jausmo. Pradžioje novelės paminėtas valerijono buteliukas išduoda daug apie moters jauseną, nervingą gyvenimą. Visa jos lemtis paženklinta nelaimėmis, kurios įvyksta naktį. Naktį gimė ir jos sūnus, kuris atnešė vien skausmą, tačiau ji jį myli besąlygiškai. Jai nesvarbu, kad jis geria, ji vis tikisi, kad nustos. Jai nesvarbu, kad jis jau ne pirmą kartą sėda į kalėjimą, jai jis vis tiek sūnus. Nesvarbu koks jis grįžta, svarbu kad grįžta, nes tik tada ji gali užmigti. Ir kai „vėjas girgždina laukujes duris“, ji tikisi kad ten jis. Langas, durys jungia ramią namų erdvę su šalta, nykia miesto erdve. Čia iškyla kūrinio problematika, jos subtilybės. Motiną kankina retorinis klausimas sūnui. Kuris susikaupia mintyse: “Kodėl tu senos motinos taip negaili?”. Motinos dabartinė situacija parodoma per detales, praeities siužetus. Novelė susideda iš mažų segmentų, kurių turinys šokinėja kaip ir laikas, erdvė. Erdvės yra dvi: jauki namų ir šalta miesto. Namuose ramu, kai yra visa šeima. Už durų svetimas pasaulis. Tai pasaulis, kuriame mirė vyras, sūnus subadė žmogų, mirė Karolina. Galima sakyti, jog draugės novelės veikėją jungė su kitu pasauliu. Dabar moteris yra palaužta likimo ir jaukūs namai tampa kontrastas motinos vidiniam pasauliui. Suolas, geležiniai laiptai, virbai, aukštos sienos atėmė iš motinos pasaulį, kuriuo ji gyveno. Dabar ji laukia nakties su dar didesniu nerimu, nes viskas bus kitaip – ji nebeturės ko laukti. Moteris tapo visiškai vieniša, neturinti ryšio su pasauliu už lango. Ji lieka viena su savimi, tuomet pradeda megzti „visokių drabužių“, kurių turbūt niekas nevilkės, „jie plauks ir plauks kaip neskaityti laiškai. Tačiau jie turi savo prasmę: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!