Blaivybės katalikų draugija

Įvadas Prieš penkiolika metų Sąjūdžio vardu skelb­dami rezoliuciją „Dėl blaivybės", šių dienų akimis žiū­rint, buvome labai naivūs. Mūsų požiūris į blaivybę buvo konservatyvus, nedaug kuo besiskiriantis nuo po­žiūrio, būdingo XIX amžiui. Buvome įsitikinę, kad gir­tavimui įveikti vos ne pakanka Valančiaus vartotų au­toritarinių metodų. Be to, ir svaiginimosi mastai dabar ne tie, ir svaigini-mosi formų įvairovė daug „turtingesnė", rafinuotesnė. Šalia priklausomybės nuo alkoholio, rūkymo ir narkoti­kų, šiuo metu sparčiai plinta naujos moderniškos pri­klausomybės, pavyzdžiui, priklausomybė nuo lošimo, žaidimo, o atsiradus „Maximų" ir kitų supermarketų tinklui formuojasi dar modernesnė priklausomybė - pir­kimo manija. Ir plūsta žmonės po darbo, laisvalaikiu, sa­vaitgaliais į „Maximas", „Super rimi" tarsi į bažnyčias, o į „Akropolį" išsirengia tarsi į kultūros baziliką. O išeina iš ten ne tik ištuštėjusiom kišenėm, bet daugelis ir išsituštinę dvasiškai. Mūsų psichologai jau rimtai pra­deda kalbėti apie šią naujausią priklausomybę - besai­kę pirkimo maniją, - ir ima siūlyti savo paslaugas. Taigi pagundų pavergti save nuolat daugėja. Taip atsiveria mums platusis pasaulis, Europa, taip ir mes išeinam po jį „vandravot". Kad susidarytume konkretesnį vaizdą, pateiksiu ke­letą statistinių duomenų, tiesa, ne pačių naujausių, o poros metų senumo, - kitokių kol kas nėra. Oficialiais Statistikos departamento duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai tenka šiek tiek daugiau nei 9 litrai absoliutaus alkoholio per metus. Tačiau neoficialiais duomenimis, sveikatos įstaigų liu­dijimais pagal sergamumo ir ligotumo mastus respub­likoje vienam gyventojui tenka apie 15-16 litrų abso­liutaus alkoholio per metus. Palyginkime: sovietmečiu alkoholio vartojimo piko metai buvo 1980-1985 m., kai vienam gyventojui teko apie 11 litrų alkoholio per merus. Gorbačiovo paskelbta valstybinė administracinės kovos su girtavimu akcija šį rodiklį per penkerius me­tus sumažino pusiau. Toks alkoholio suvartojimo ro­diklis išliko ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tačiau pradedant 1995 metais alkoholio vartojimo mastai nuolat augo ir, kaip matome, šiandien jau pra­noksta sovietmečiu pasiektą aukščiausią girtavimo ro­diklį. (Čia vertėtų priminti, kad paskutiniais prieška­rio nepriklausomos Lietuvos metais alkoholio suvarto­jimas per metus nesiekė nė 2 litrų vienam gyventojui.) Šiuo metu alkoholio vartojimas pasiekė tokį lygį, jog padėtis šioje srityje stabilizavosi, tik neaišku ar dėl fi­zinių galių ribotumo, ar finansinio nepajėgumo. Tačiau girtavimo mastai dar nemažėja, nors ir randasi naujų priklausomybės formų. Būdinga, kad alkoholio varto­tojais tampa vis jaunesnio amžiaus žmonės. Tokio alkoholio vartojimo padariniai: kasmet apsi­nuodiję alkoholiu miršta 1000-1200 žmonių; avarijose per girtavimą žūsta daugiau kaip šimtas žmonių per metus; apskirtai 10% visų mirčių priežastis - alkoho­lio sukeltos ligos. Alkoholinių psichozių per paskuti­niuosius 20 metų padidėjo apie 10 kartų. Ypač spar­čiai didėja alkoholį vartojančių moterų skaičius. Šiandien mažai ką stebina su alaus buteliu ir ciga­rete rankose jaunos mergaitės ir moterys miesto gatvė­se ir kitose viešosiose vietose. Beje, pastaraisiais metais moterų rūkymas pradeda įgauti grėsmingą mastą. Tai pasidarė mados epidemija. Jeigu nuo 1994 iki 2000 me­tų kasdien rūkančių vyrų (15-64 metų amžiaus) skai­čius išaugo nuo 43% iki 51%, tai moterų nuo 6,3% iki 15,8%. 2001 m. duomenimis, Lietuvoje rūkė apie 56% vyrų ir 18% moterų - o šiandien rūkančių moterų pro­centas neabejotinai daug didesnis. Nelinksmos rūkan­čiųjų perspektyvos: kasmet nuo rūkymo sukeltų ligų Lietuvoje miršta apie 7000 gyventojų (pasaulyje - dau­giau kaip 3 milijonai), tai kas bus dar po kelerių metų. Apie narkomaniją nekalbėsiu, - priminsiu tik, kad per nepriklausomybės metus narkomanų skaičius išau­go beveik 8 kartus. Vis dėlto tokie girtavimo ir narkomanijos mastai kol kas dar neiškėlė Lietuvos į pirmaujančių Europoje ir pasaulyje gretas šioje srityje. Tad gal ir neverta pani­kuoti. Belieka tikėtis, kad suveiks visuomenės savaimi­nės reguliacijos principas ir viskas bus sustatyta į sa­vo vietas. Tik nereikėtų šioje srityje skatinti lenktynių. Nepasakysi, kad per tuos nepriklausomybės metus nebūta pastangų minėtus procesus valdyti ir kreipti juos į civilizuotus, teisinius rėmus: 1995 m. balandį priimtas Alkoholio kontrolės įstatymas; 1995 m. gruody - Tabako kontrolės įstatymas; 1997 m. kovą - Narkologinės priežiūros įstatymas; 1998 m. sausį - Narkotinių ir psichotropinių medžia­gų kontrolės įstatymas. Veikia būtinos tų įstatymų vykdymą kontroliuojan­čios valstybinės tarnybos, komisijos, prevencinės pro­gramos, įvairūs visuomeniniai ir valstybiniai sveikatos centrai, visuomeninės blaivybės organizacijos. Žodžiu, infrastruktūra susiformavusi, veikia ir vals­tybiniu instituciniu, ir visuomeniniu lygiu. Taip pat naudojami ir įvairūs metodai: adininistraciniai, šviečia­mieji, auklėjamieji, medicininiai ir kt. Tik klausimas, kiek ta veikla nėra formali ir rezul­tatyvi. Ar pakankamai rimtas valstybės dėmesys į šią problemą (iki šiol netruko pašaipaus žvilgsnio į blai­vininką kaip į keistuolį), ar pakankamas finansavimas. Deja, deja... O reikėtų, kad valstybė suprastų, jog al­koholizmas, rūkymas ir narkomanija labai nuostolin­ga ne tik kultūriškai, dvasiškai, gyvybiškai, bet ypač ekonomiškai. Tų nuostolių niekada nepadengs paja­mos iš alkoholio ir tabako pramonės ir jos gaminių platinimo. Pasaulinė sveikatos organizacija yra apskai­čiavusi, kokią žalą girtavimas daro valstybių ekono­mikai. Jeigu vienas gyventojas per metus suvartoja vi­dutiniškai 8 litrus gryno etilo alkoholio, toji šalis pra­randa 6 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Įvadas. Visi, kas rašė apie blaivybės sąjūdį, savo dėmesį telkė į vysku­po Motiejaus Valančiaus vadovaujamą Žemaičių vyskupijos blaivybės akci­ją. Tai visiškai pagrįsta, nes šioje vyskupijoje sąjūdis iš tikrųjų buvo stip­riausias ir Rusijos vyriausybei bei vietos administracijai sudarė daugiausia rūpesčio. Jai Valančius tapo lyg blaivybės vadovo simbolis, kuris buvo kal­tinamas dėl iždo patiriamų nuostolių ir civilinės administracijos negebėjimo nuslopinti šį sąjūdį ar bent paimti jį savo kontrolėn. Dėl šios priežasties is­torikai blaivybės plitimui kaimyninėse vyskupijose visiškai neskyrė dėme­sio arba apie tai rašė tik labai fragmentiškai, sustodami tik prie vieno kito pavyzdžio. Pirmasis blaivybės sąjūdžio Lietuvoje istoriografas Mykolas Brenštei­nas (Michal Brensztejn) savo straipsnį pavadino „Blaivybės brolijos Lietu­voje, daugiausia Žemaičių vyskupijoje"1 ir tuo nusakė savo svarbiausią ty­rinėjimo objektą- Valančiaus vadovaujamą vyskupiją. Blaivybę Vilniaus vyskupijoje paminėjo tik epizodiškai. Peržiūrėjęs 1859-1860 m. laikraščio „Vilenskij vestnik (rusų k.) - Kuryer Wileriski" (lenkų k.) komplektus, pa­naudojo 4 atitinkamus jo straipsnius, kurie rodė blaivybės propagavimo pradžią 1859 m. sausio pradžioje, ir porą straipsnių apie blaivybės sėkmę 1860 m. pavasarį. M.Brenšteinas taip pat iš vieno 1866 m. vasario 8 d. „Vi­lenskij vestnik"straipsnio pateikė blaivininkų skaičių ir jų lyginamąjį pro­centą tarp Vilniaus ir Gardino gubernijų (Vilniaus vyskupijos) katalikų (duomenys apskritimis). Vertinga, kad jis išaiškino 5 blaivybės reikalams tarnavusius lenkiškus leidinius, kurie galėjo plisti Vilniaus vyskupijoje. Ne­publikuotos archyvinės medžiagos jis nepasiekė. Kun. Kazimieras Gečys, rašydamas daktaro disertaciją apie Žemaičių vyskupijos blaivybės broliją2, savo temos laikėsi gana griežtai, bet apie blai­vybės plitimą Vilniaus vyskupijoje pateikė keletą naujų epizodų, mat jau pa­pildoma^ panaudojo vieną 1860 m. publicistinį blaivybę propaguojantį straipsnį ir kai kurias atitinkamas Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliari­jos bylas. Iš šių epizodų svarbiausi du - apie blaivybės pasirodymo Vilniaus vyskupijoje datavimą ir apie šio proceso išorines įtakas. Jis rašo, kad pirmą kartą apie blaivybės brolijas Vilniaus vyskupijoje Vilniaus gubernatorius su­žinojo ir savo tiesioginiam viršininkui- generalgubernatoriui pranešė 1858 m. gruodžio 29 d. Pirmiausia brolijas pastebėjo tose Vilniaus apskrities parapijose, kurios ribojosi su Žemaičių vyskupija arba buvo netoli nuo jos. Ligi pavasario šios brolijos išplito Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir iš dalies Ašmenos bei Lydos apylinkėse. K.Gečys mano, kad šiam arealui susidaryti tiesioginę įtaką turėjo M.Valančiaus vadovaujamas blaivybės sąjūdis. Maždaug tuo pačiu metu susidarė antras blaivybės židinys Vilniaus vyskupijos Gardino gubernijoje. K.Gečys pritaria oficialiai rusų administra­ cijos nuomonei, kad į Gardino guberniją blaivybės sąjūdis persimetė iš gre­ timos Lenkijos Karalystės, jis taip pat pripažįsta, kad apskritai blaivybės propagandai buvo svarbi vietinė ir Peterburgo rusų bei lenkų periodinė spauda. '■ Aš pats rašydamas apie vyskupą M.Valančių4 tik kada ne kada Žemai­čių vyskupijos blaivybės sąjūdį siejau su Vilniaus vyskupija. Suprantama rėmiausi M.Brenšteino ir K.Gečio darbais ir 1860 m. pradžioje Vilniaus vyskupo Vilniaus generalgubernatoriui pateiktomis statistinėmis lentelėmis. Tačiau iš pastarųjų ėmiau tik apibendrintus duomenis apie blaivininkų skai­čių atskirose Vilniaus gubernijos apskrityse ir visoje Gardino gubernijoje. Beje, Vilniaus vyskupas blaivininkų skaičių buvo pateikęs nė tiic apskriti­mis, bet ir atskiromis parapijomis. Apskritai blaivybės sąjūdis Vilniaus vyskupijoje kaip atskiras istorinio tyrimo objektas dar nebuvo išskirtas. Mūsų uždavinys yra pateikti kur kas išsamesnę faktografiją, išsamius'išlikusius statistinius blaivininkų duome­nis, nustatyti ir labiau argumentuoti Vilniaus vyskupijos sąsajas su vyskupo 2K. Gieczys. Bractvva trzežvvoSci w diecezji žmudzkiej w latach 1858-1864. Wilno, , 1935. XI. 223 p. ' ' .... 3Tpe3B0CTb b BiuieHCKOH ry6epHHH // naMirmaJi KHHiKKa BiuieHCKoii rySepHHH Ha 1860 rofl. BHjitHa, 1860. D. 2, p. 150-168. 4 V/Merkys. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vil­nius, 1999, p. 386-389. Valančiaus akcija, nepaliekant be dėmesio ir kitų galimų įtakų bei įvertinant jų reikšmingumą. Drauge su tuo lyginamas Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų blaivybės sąjūdžio intensyvumas, aptariamas Vilniaus vyskupijos hierarchų ir klebonų bei vikarų vaidmuo. Siekiama atskleisti, kaip blaivybės raišką abiejose vyskupijose vertino rusų administracija, kuriai vyskupijai ir ku­riam jų ordinarui teikė didžiausią dėmesį. ■ Apie bendrąsias blaivybės sąjūdžio priežastis nesiimu rašyti, nes būtų kartojamos mano knygos apie vyskupą Valančių mintys. Šios priežastys iš esmės sutapo ir Žemaičių vyskupijoje, ir Vilniaus vyskupijoje. Šiam straipsniui siekta panaudoti visą turimąją istoriografiją, anuometi­ nę publicistiką ir publikuotą oficialiąją informaciją. Tačiau, kaip mums at­ rodo, svarbiausi šaltiniai liko archyviniai. Mat Vilniaus vyskupo (kurijos) kanceliarijos fonde (Nr. 694), kuris saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau LVIA), išliko keletas vyskupo raštų Vilniaus generalguber­ natoriui apie blaivybės naudą ir leistinus jos platinimo būdus bei kone visų dekanų pranešimai apie blaivybės sėkmę, pateikiant atitinkamą parapijų ka­ talikų bendrąjį ir blaivininkų skaičių. Kur kas daugiau mūsų straipsniui me­ džiagos yra Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos fonde (LVIA. F. 378, BS), būtent Vilniaus vyskupo Adomo Stanislovo Krasinskio įr kon­ sistorijos, Mogiliovo arkivyskupo metropolito Vaclovo Žilinskio susirašinė­ jimas su generalgubernatoriumi įvairiais blaivybės klausimais, vyskupo at­ siųstas suvestinis blaivininkų žiniaraštis parapijomis, apskritimis ir guberni­ jomis. Antrą šio fondo šaltinių sluoksnį sudaro generalgubernatoriaus siųsti raštai Vilniaus ir Gardino gubernatoriams bei šių atsakymai ir pranešimai, jų gauti ypatingų įpareigojimų valdininkų, policijos pareigūnų, Vilniaus iž­ do rūmų valdininkų raportai, akcizo atpirkėjų skundai, ypač iš Gardino gu­ bernijos. Dėl blaivybes, kaip rusų administracijos nekontroliuojamo reiški­ nio, ir dėl iždo patiriamų nuostolių vyko intensyvus Vilniaus generalguber­ natoriaus susirašinėjimas su vidaus reikalų ministru Sergejumi Lanskojumi ir finansų ministru Aleksandru Kniaževičiumi. uJkutj'Jm; Aptariamoji nepanaudota arba K.Gečio mažai panaudota medžiaga apie blaivybės sąjūdį Vilniaus vyskupijoje, kaip atrodo, įgalina mus gan argu­mentuotai atsakyti į šiame straipsnyje keliamus klausimus. Blaivybės Vilniaus vyskupijoje pradžia. Ar K.Gečys teisus, kad rusų administracija apie blaivybės pradžią vyskupijoje pirmą kartą sužinojo 1858 m. gruodžio 18 d.?5 Ieškant šios datos patvirtinimo ar paneigimo, ver­tą atkreipti dėmesį į porą amžininkų liudijimų. Antai 1859 m. sąusįo 6 d. Vilniaus oficialus laikraštis „Vilenskij vestnik - Kuryer Wilenski" iš laik- 5 K. Gieczys. Min. veik., p. 73. rašcio „S.Peterburgskije vedomosti" persispausdino anoniminio autoriaus straipsnį, kad Kauno gubernijos valstiečiai atsisakė degtinės. Rašoma apie autoriaus nuostabą ir džiaugsmą bei palinkėjimą, kad šis iššūkis rastų atgar­sį ir kitose gubernijose6. Vadinasi, autorius dar nežinojo, kad blaivybė iš Žemaičių vyskupijos persimetė į gretimus kraštus. Atrodytų, kad ankstyvą blaivybės persimetimo į Vilniaus guberniją faktą iškelia amžininkas Kon­stantinas Tiškevičius, 1857 m. vasarą keliavęs Nerimi ir apie tai parašęs knygą7. Knygoje rašoma, kad blaivybės sąjūdį pastebėjęs kelionės metu, bet šitaip negalėjo būti nė Žemaičių vyskupijoje. Be abejonės, šis anachro­nizmas yra vėlesnių nuo 1858 m. rengiamo spaudai rankraščio taisymų re­zultatas. Iš spausdintų šaltinių patikimesnis ir detalesnis yra nenustatyto au­toriaus publicistinio pobodžio straipsnis Vilniaus gubernijos atmintinėje knygoje . Iš straipsnio turinio matyti, kad autorius žavėjosi ir blaivybe, ir jos skelbėju Valančiumi. Galimas daiktas, kad jo autorius buvo Antanas Koreva, kuris redagavo šią atmintinės knygos dalį9. Šiaip ar taip, autorius priėjo prie naujausių Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijos bylų, kaupusių pranešimus apie blaivybės plitimą gubernijoje. Tiesa, atmintinės knygos autorius rašo šiek tiek prieštaringai. Jis svar­biausiu 1859 m. įvykiu laiko blaivybę, „kuri atsirado neseniai ir pas mus iš Kauno gubernijos atėjo šių metų pradžioje"10. Tačiau toliau jis patikslina, kad tai buvo 1858 m. gruodžio mėnesį, iš pradžių pasireiškė Molėtų, Intur­kės ir Šešuolių parapijose (Vilniaus aps.), kur gruodžio 18 d. apie 800 žmo­nių pasižadėjo laikytis blaivybės". Pagaliau, lyg susvyravęs dėl tikslios datos, rašo, kad gruodžio 18 d. buvęs gautas pirmasis pranešimas apie blai­vybės plitimą gubernijoje ir Molėtų kunigo veiklumą, nes jis blaivybės lai­kytis prisiekęs drauge su 800 parapijiečių. Iš viso ligi T 859 m. sausio 1 d. Vilniaus apskrityje jau buvę apie 2000 blaivininkų12. Tad ką iš tikrųjų 1858 m. gruodžio 18 d. data reiškia - blaivybės pradžią ar pranešimo apie plintančią blaivybės datą? Deja, duoti visiškai tikslaus atsakymo negalime, nes Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijos bylų apie blaivybę neradome ar jos apskritai neišliko. Tenka remtis vien Vilniaus generalgubernatoriaus 6 Wyrzeczenie się wodki w gubemii Kowienskiej // BmieHCKHH BecTHHK - Kuryer Wi- leiiski (toliau - KW). 1859 01 06. Nr. 2, p. 9. 7 K. Tiškevičius. Neris ir jos krantai. Vilnius, 1992, p. 277. 8 Tpe3BOCTb b BmieįicKoii ry6epHHH // naMHTHM KHHKKa BmieHCKofl ry6epHHH. BanbHO, 1860. D. 2, p. 150-168. Apie naudojimąsi šiuo straipsniu išnašoje nurodo ir pats K.Gečys. 9naMSTHa«KHHWKaBHjieHCKO»ry6epHHHHal860rofl//KW. 18600209. Nr. 12,p. 102. l0Tpe3BocTb b Bh/ichckoh ry6epHKH, p. 150-151. " ' :' Manytume, kad šis datavimas atsirado dėl tam tikro nesusipratimo. Mat per vidaus reikalų ministrą V.Nazimovas gavo caro kanceliarijos III sky­riaus viršininko ir žandarų šefo kunigaikščio Vasilijaus Dolgorukovo lap­kričio 29 d. rašto vidaus reikalų ministrui nuorašą. V.Dolgorukovas pranešė apie bandymą kurti blaivybės brolijas Lenkijos Karalystėje ir apie blaivy­bės nuostatų, slaptai gaunamų iš Prūsijos, platinimą. Reikalavo imtis pre­vencinių priemonių prieš šio leidinio įvežimą23. Todėl V.Nazimovas gruo­džio pabaigoje raštu paklausė Gardino gubernatorių Ivaną Špejerą, ar kas nors žinoma apie blaivybės pasirodymą Gardino gubernijoje ir kokių ima­masi priemonių nuo blaivybės sąjūdžio apsisaugoti24. Gubernatorius atsakė tik po 3 mėnesių ir pranešė, kad policija slaptai seka galimus kunigų veiks­mus prieš girtavimą. Esą pastebėta, kad Valkavisko apskrities Kremenėco ir Šidlaveco parapijose žmonės, klūpodami prie altoriaus, duoda blaivybės priesaiką25. Tik kovo mėnesį I.Špęjerąs turėjo žinių, kad šitaip žmonės pri­siekia ir Slanimo apskrityje. Be to, Pružanų dvarininkas Mykolas Boreiša įtikinęs savo valstiečius, iš viso 1171 žmogų, nuo degtinės vartojimo susi­laikyti' 10 metų. Matyt, kad tuo metu blaivybė ėmė plisti ir arčiau prie Len­kijos Karalystės. Antai Sokulkos zemskinis ispravriikas, apsilankęs Rožani-stoko ir Dombrovos parapijose, slaptai gavo žinių, kad vietos kunigai per velykinę išpažintį draudę žmonėms vartoti svaigalus visiškai ar nors pasiža­dėtu laiku. Žmonės paklausę ir kai kurios karčemos turėjusios užsidaryti," tačiau formalios blaivybės priesaikos niekur nepastebėjo26. Iš Balstogės ap- 22K. Gieczys. Min. veik., p. 73. ■ • ■■'••■ ' " Minėtas V.Dblgorukovo rašto nuorašas // LVIA. F. 378. BS. 1863 m. B. 1785,1. 94-95. "V.Nazimovo 1858 12 31 raštas Gardino gubernatoriui//LVIA. F. 378. BS. 1858 m. B. 946, d. 1;1.38-39. '! -mv r.--v= i-* 1' ■>!,,,, i ■ih;.:/->«y-«\ rt," 251.Špejero 1859 02 27'pranešimas V.Nazimovui'ir Gardino gubernatoriaus ypatingų įpa­reigojimų valdininko K.Savickio 1859 02 23 raportas I.Špejerui //Tenpatį l! 38-41. i j,. 261.Špejero 1859 03 (diena nepažymėta) pranešimas V.Nazimovui // Ten pat, 1. 246-247. graikų katalikų (unitų) prijungimo prie Stačiatikių Bažnyčios katalikai dau­giausia liko bajorai, ypač dvarininkai. Šis prijungimas ypač palietė valstie­čius. Anot Kobrino dekano, jo dekanate beveik visi paprasti žmonės yra stačiatikiai68. Apskritai šios statistikos rinkimo metu blaivybės sąjūdis Vilniaus vys­kupijoje pasiekė savo suklestėjimą. Kaip rašė Švenčionių dekanas Mikalo­jus Kazlauskas, tuomet, kai statistikos reikalams buvo sudarinėjami blaivi­ninkų sąrašai, žmonės be perstojo ėjo į bažnyčias asmeniškai pasižadėti ne­begerti, net ir tie, kurie anksčiau šito nepadarė69. Finansų ministras Aleksandras Kniaževičius netgi tiesiai Vilniaus gene­ralgubernatoriui V.Nazimovui priekaištavo, kad jis, norėdamas iš A.S.Kra-sinskio ir Valančiaus gauti blaivininkų statistiką, leido šiems vyskupams, ypač Valančiui paskleisti mintį, kad pati vyriausybė nori steigti blaivybės brolijas70. Blaivybės sąjūdžio defenzyva. Žemaičių vyskupijoje šio sąjūdžio kilimas truko ilgiau, bent ligi 1861 m. pradžios- baudžiavos panaikinimo, kai valstiečius užgriuvo gyvybiškai svarbūs rūpesčiai dėl naujų palankesnių socialinių ir ekonominių teisių įgijimo. Valančius, gavęs žinių, kur blaivy­bės sąjūdis silpsta, leido ne tik bendruosius ganytojiškus blaivybės laiškus, bet apsnūstančias parapijas žadino atskirais joms skirtais laiškais. Vilniaus vyskupijoje vyskupo poveikis blaivybės sąjūdžiui palaikyti buvo kur kas silpnesnis. A.S.Krasinskis veikė tik per aplinkraščius kunigams ir asmeninį su jais bendravimą, ypač bažnyčių vizitacijų metu. Antai vyskupas teisinda­masis V.Nazimovui dėl prievartinio blaivybės platinimo rašė, kad 1860 m. vasarą vizitavęs apie 40 bažnyčių, tačiau niekur tokios prievartos nepaste­bėjęs, bet dekanus, kad jos nevartotų, įspėjęs jau trečią kartą71. Reikšmingiausias A.S.Krasinskio veiksmas blaivybei išlaikyti buvo jo 1860 m. balandžio 22 d. ganytojiškas laiškas visiems dvasininkams ir tikin­tiesiems. Jį išleido vos porai mėnesių po blaivininkų statistikos išsiuntimo V.Nazimovui. Tad vyskupas visų pirma dėkojo kunigams, kurie savo asme­niniu pavyzdžiu ir pamokymais išplatino blaivybę. Sakė, jog generalguber­natoriui įteikė statistiką, kuri rodanti, kad blaivybės sekėjų yra apie pusę milijono. Blaivybė, anot vyskupo, tai Dievo dovana ir stebuklas. Ragino kunigus įtvirtinti blaivybę, kuri teikia sveikatą, gerina namų buitį, papro- Vilniaus vyskupijoje 1858-1863 m. čius ir padeda išganyti sielas. Dėkojo ir bajorams dvarininkams, kurie pasi­rodė verti savo protėvių, nes iš humaniškų paskatų atsisakę materialinio pelno. Pagaliau prisiminė ir liaudį, ūkininkus ir ūkininkes, kurie tapę blaivi­ninkais, įspėjo, kad grįžti į girtavimą nebeleidžia įsipareigojimas būti blai­viems ne metus, bet visą laiką72. Deja, daugiau panašių vyskupo laiškų blai­vybei įtvirtinti nežinome. Apskritai A.S.Krasinskis, skirtingai nei Valančius, į paprastus tikin­čiuosius, į liaudį nemėgokreiptis. Jis ir toliau blaivybės reikalais rašė aplin­kraščius kunigams. 1860 m. rugsėjo 30 d. išleido aplinkraštį, kuriame būgš­tavo, kad kai kuriose parapijose blaivininkai vėl ima grįžti prie svaigalų, o kunigai į tai žiūri abejingai. Jie turį ryžtingai ir su pasiaukojimu saugoti liaudį nuo girtavimo, kad svaigalų vartojimas yra nuodėmė, kad nė vienas girtuoklis nebus išganytas. Reikią taip pat įtikinti žmones, kad blaivybė yra sveikatos, pasiturinčio gyvenimo, išsigelbėjimo iš skurdo pagrindas. Vysku­pas priminė kunigams, kad jų abejingumas blaivybei bus blogai įvertintas ne tik vyskupijos vadovybės, bet už jį teks atsiskaityti taip pat Paskutiniaja­me teisme. Merkinės dekanas Feliksas Raškauskis vyskupo aplinkraštį pa­kartojo savo aplinkraštyje viso dekanato dvasininkams73. Švenčionių deka­nas M.Kazlauskas iš visų klebonų ir filijalistų paėmė raštišką pasižadėjimą, kad vyskupo aplinkraštį nenuilstamai vykdys74. Tuomet, matyt, A.S.Krasinskis jau žinojo, kad Rusijos Ministrų Taryba, dalyvaujant pačiam carui, rugsėjo 1 d. svarstė blaivybės klausimą. Finansų ministras A.Kniaževičius akcizo rinkliavos sunykimu kaltino blaivybės są­jūdį ir jo organizatorių Valančių, padėčiai ištaisyti siūlė jį pašalinti iš vys­kupo pareigų. Caras, aiškiai suprasdamas, kad, blaivybę uždraudus ir paša­linus įtakingąjį Valančių, padidėtų politinė ir socialinė įtampa krašte, o tai buvo itin nepageidautina baudžiavos panaikinimo išvakarėse. Išlikusiame caro rezoliucijos projekte sakoma, kad blaivybės sąjūdis nėra žalingas vi­suomenei ir jo uždraudimas sukeltų nepasitenkinimą. Caras manė, kad bus tik pakeista akcizo rinkimo tvarka. Su blaivybės sąjūdžiu, kaip įvykusiu faktu, susitaikyta. Blaivybei legalizuoti itin reikšmingas buvo caro lanky­masis Vilniuje, kai 1860 m. spalio 2 d. pietų pasikvietė jį pasitikusius met­ropolitą arkivyskupą V.Žilinksį, vyskupus A.S.Krasinskį ir M.Valančių. Pa­starajam imperatorius viešai padėkojo už Žemaičių vyskupijoje „įvestą liau­dies blaivybę"75. 69 Švenčionių dekano 1859 08 05 pranešimas konsistorijai // Ten pat, 1. 203. 70 A.Kniaževičiaus 1860 05 16 raštas V.Nazimovui // LVIA. F. 378. BS. 1858 m. B. 946, d. 2,1. 13. 7J A.S.Krasinskio 1860 07 09 raštas V.Nazimovui // Ten pat, 1. 84. Minėtas laiškas // KW. 1860 05 06, Nr. 36, p. 353-354. F.Raškauskio 1860 11 14 aplinkraštis // LVIA. F. 694. Ap. 1. B. 2161,1. 54. M.Kazlausko 1860 10 12 pasižadėjimas // Ten pat, 1. 10. 1 Plačiau žr.: V.Merkys. Min. veik., p. 381-385. Po to blaivybės sąjūdžio aktualumas rusų administracijai išblėso, netgi Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijoje mažai liko atitinkamų raštų, be to, kone visuose minima Žemaičių vyskupija, laikoma blaivybės flagma­nu. Vilniaus vyskupija administracijos supratimu liko blaivybės sąjūdžio periferija. Jos padėtis buvo sunkesnė, nes A.S.Krasinskis liaudžiai, kaip svarbiausiam blaivybės objektui, skyrė daug mažiau dėmesio nekaip Že­maičių vyskupas. Pastarojo veikla žadino liaudies religinį visuomeninį ak­tyvumą ir tautinę savimonę, o Vilniaus vyskupijos katalikus šitai pasiekė tik kaip kaimyniriės vyskupijos įtaka. Pačiam A.S.Krašinskiui valstiečių inte­gracija į visuomenę, kaip ji tuomet buvo suprantama, mažai terūpėjo, o liaudies tautinės savimonės žadinimas buvo visiškai svetimas. Jis veikė kaip elitinių luomų atstovas, vengęs bet kokių apčiuopiamų, viešų susidūri­mų su rusų administracija. Jam blaivybė buvo suprantama tik kaip sielova­dos priemonė ir valstiečių socialinės ekonominės padėties pagerinimo bū­das. Kai caras paskelbė baudžiavos panaikinimą ir valstiečių reformą, val­stiečiams atrodė, kad jų padėtį pirmiausiai lems ne blaivybė, b Rusijos įsta­tymai ir valstiečių kaip savarankiško luomo sukūrimas. A.S.Krasinskis, ma­tydamas šią grėsmę blaivybei, įpareigojo kunigus, kurie skelbs caro mani­festą dėl baudžiavos panaikinimo, tuoj pasakyti pamokslą apie blaivybę. Vyskupo nurodymas buvo vykdomas (pvz., Švenčionyse)76. Be to, ir mies­tiečių dėmesį nuo blaivybės atitraukė gausios 1861 m. religinės politinės manifestacijos. Tuo metu vyskupijos vadovybė daugiau ėmė tikėtis iš užsie­ninės ir Vilniuje leidžiamos blaivybės literatūros. Blaivybės religinio-moralinio ugdymo rezultatai buvo dideli, bet sun­kiai apskaičiuojami. Materialinę blaivybės naudą buvusiems svaigalų varto­tojams rodo nuolat, be pertraukos trukę Finansų ministerijos įstaigų ir akci­zo atpirkėjų aliarmuojantys ir net paniški skundai, kad įplaukos iš akcizo katastrofiškai Sumažėjo. Iš tikrųjų taip ir buvo. Finansų ministro 1860 m. duomenimis, dėl to iždas per metus patyrė nuostolių.: Kauno gubernijoje-489 556 rb., Vilniaus- 258 630 rb. Ministras už tai visų pirma kaltino Va­lančių, dėl kurio įtakos blaivybė išplito taip pat Vilniaus gubernijoje ir daly­je Gardino gubernijos77. Vilniaus vyskupijos Gardino gubernijoje 1858-1859 ūkiniais metais buvo 274 degtinės varyklos, 1859-1860 m.- 235, 1860-1861 m. - 194. Mažėjo ir smuklių, 1858 m. jų buvo 4000, 1859 m. -3839, 1860 m. - 2693. Suprantama, kad degtinės paklausai mažėjant smuko ir jos pareikalavimas iš varyklų. Ypač išsiskyrė 1859 - didžiausio blaivybės 76 A.S.Krasinskio 1861 04 11 raštas V.Nazimovui // LVIA. F. 378. BS. 1858 m. B. 946, d. 2,1.412. '■■''• Finansų ministro 1860 07 09 pranešimo vidaus reikalų ministrui patvirtintas nuorašas // Ten pat, 1. 136-137. sąjūdžio kilimo - metai. Gardino gubernijoje akcizu apmokėtos degtinės ir spirito kiekis 1859 m. sausio mėnesį siekė 77 394 kibirus, gruodžio mėne­sį- tik 39 715 kibirus. Tačiau 1860 metų sausio mėnesį vėl padaugėjo iki 60 697 kibirų, o gruodį- iki 80 412 kibirų78. Apskritai Vilniaus vyskupijoje nuo 1860 m. pastebima blaivybės sąjūdžio defenzyvos, traukimosi pradžia. Kadangi Gardino gubernijoje blaivybė išplito silpniausiai, tai tas traukima-sis ir pasireiškė stipriausiai. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų blaivybės sąjūdį paralyžiavo karo padė­tis, įvesta dėl 1863 m. sukilimo. Lenkijos Karalystėje 1863 m. vasario 7 (19) d. blaivybės brolijas uždraudė vidaus ir dvasinių reikalų komisija. Vil­niaus ir Žemaičių vyskupijose tokio oficialaus draudimo nebuvo, bet faktiš­kai jį vykdė Vilniaus generalgubernatoriaus paskirti apskričių karo viršinin­kai, akylai stebėję visą Bažnyčios ir pasauliečių visuomenės gyvenimą. Kai 1863 m. birželio 22 d. vyskupas A.S.Krasinskis buvo ištremtas į Viatką, vyskupija liko be ordinaro, administracines pareigas perėmęs generalinis vikaras prelatas Juozapas Bovkievičius uoliai vykdė Šiaurės vakarų krašto ,viršininko Michailo Muravjovo (Koriko) raštiškus ir žodinius nurodymus ir blaivybės brolijos nebetoleravo. Netekusi vyskupo, blaivybės vadovo, bro­lija pakriko. Žemaičių vyskupas Valančius blaivybe rūpinosi net ir sunkiau­siomis sąlygomis. 1864 m. balandžio 18 d. aplinkraščiu M.Muravjovas Kauno gubernatoriui ir trijų pagrindinių karinių įgulų vadams generolams bei atskiru raštu Valančiui blaivybės brolijas griežtai uždraudė, kaltinin­kams grasindamas didelėmis piniginėmis pabaudomis ir karo teismu. Blaivybės sąjūdis viešai reikštis nebegalėjo, jis palengva sunyko, nors daug žmonių savo duotojo pažado ar priesaikos nebevartoti svaigalų laikėsi ligi savo amžiaus pabaigos. Blaivybės brolijos buvo pirmosios masinės ru­sų administracijos nekontroliuojamos katalikų organizacijos. Jos ugdė reli­ginę kultūrą, išjudino inertiškiausius žemutinius gyventojų sluoksnius, teikė jiems visuomeninio gyvenimo patyrimo ir įtraukė į platesnę vietos gyveni­mo erdvę, išeinančią iš uždaro kaimo bendruomenės veiklos arealo. Kai ru­sų administracija sukūrė valstiečių luomą ir jo vietinę savivaldą, blaivybės sąjūdžio patyrimas valstiečių luominei saviraiškai turėjo itin praversti. Valančiaus vaidmuo Vilniaus vyskupijos blaivybės sąjūdžiui neginčija­mas. Tačiau Valančius čia pasireiškė ne kaip tiesioginis vadovas, bet per sa­vo vyskupijoje organizuoto sąjūdžio įtaką. Juk negalima nė tikėtis, kad vys­kupas svetimoje vyskupijoje būtų galėjęs tapti tiesioginiu ganytoju ir blai­vybės brolijos vadovu. Šito nenumatė ir patys popiežiaus patvirtinti brolijos nuostatai. Valančiaus vadovaujama Žemaičių vyskupijos blaivybės brolija, 78 Gardino gubernijos iždo rūmų pirmininko 1860 12 11 ir 19 pranešimai Gardino guber­natoriui //Tenpat, 1. 366, 373. visas blaivybės sąjūdis kėlė analogišką Vilniaus vyskupijos sąjūdį; šiam są­jūdžiui Valančius buvo patrauklus autoritetas. Žinoma, svarbus šiuo požiū­riu buvo ir asmeninis Valančiaus bendravimas su Vilniaus vyskupu A.S.Krasinskiu bei kitais aukštaisiais vyskupijos dvasininkais. Aptariant Žemaičių vyskupijos blaivybės sąjūdžio poveikį verta dėmesio Vilniaus vyskupijos seminarija, nes joje visad būdavo nemažai klierikų, kilusių iš šios kaimyninės vyskupijos. Įsidėmėtina, kad klierikai atostogas praleisda­vo savo gimtojoje parapijoje, tapdavo klebono padėjėjais ir blaivybės pro­ceso dalyviais. Deja, apie šiuos kontaktus konkrečių istorinių šaltinių kol kas mes neįstengėme aptikti. VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS BLAIVYBĖS AKCIJA IR PASTANGOS ĮVEIKTI ALKOHOLIZMĄ LIETUVOJ E XX AMŽIUJE Įvadas Vyskupas Motiejus Valančius, pasak Juozo Ambrazevičiaus-BrazaiČio, buvo ne iš tų žmonių, kurie ieškojo vietų, bet iš tų, kurių pačios vietos ieš-kojosi; jis buvo ne iš tų, kurie kuria idėjas, sumano planus, bet iš tų, kurie planus vykdo1. Todėl įvairiapusė veikla, kurios ėmėsi vysk. M.Valančius, neliko be pėdsakų ir po jo mirties. Itin ryški jo ganytojiškos veiklos sritis -blaivybės sąjūdis. Vysk. M.Valančius gerai suvokė, kad doros, šviesos, raš­to grūdas gali duoti vaisių tik blaivios tautos dvasios dirvoje, o jo laikais to­je dirvoje tirštai vešėjo girtuoklystės piktžolės. Lietuvio silpnybė kvaišalo taurelei buvo žinoma ir anksčiau, tik senes­niais amžiais yda buvo labiau paplitusi ponų svetainėse. Per ilgą baudžia­vos naktį girtybės upė užtvindė ir sodiečių gryčias. Baudžiauninkai degti­nėje skandino savo skriaudas, nedalią, dvasios nykulį. Kilęs iš valstiečių M.Valančius tai gerai suprato ir labai krimtosi, kad alkoholizmas kaip epi­demija plinta tarp paprastų kaimiečių. Nedelsdamas jis ėmėsi sielovadinių priemonių savo ganomiesiems iš šios nelaimės gelbėti. Vysk. M.Valančiaus sielovadinė veikla kovojant su alkoholizmu tapo sektinu pavyzdžiu vėlesnių laikų Lietuvos Bažnyčiai. Šiame straipsnyje ir mėginame pažvelgti į vysk. M.Valančiaus blaivybės akciją ne istoriniu, so­ciologiniu, kultūrologiniu aspektu, bet būtent sielovadinės, t.y. pastoracinės teologijos ir Bažnyčios istorijos, kaip teologijos mokslo šakos, požiūriu. Kitais minėtais aspektais vysk. M.Valančiaus blaivybės akcija jau ne kartą gana plačiai įvairių pažiūrų tyrinėtojų yra nagrinėta. 1 J. Ambrazevičius. Lietuvių rašytojai. Kaunas, 1938, p. 37. Pačios pirmosios platesnės studijos šia tema akcentavo religinius mora­linius blaivybės akcijos aspektus. Pirmiausia tai Mykolo Brenšteino , Anta­no Aleknos3, Kazimiero Gečio4 veikalai. Šiuose darbuose, kad ir neišsamiai aptarus socialines ir politines M.Valančiaus blaivybės akcijos aplinkybes, vis dėlto pateikiama bažnytinė religinė to meto Lietuvos padėties analizė ir parodoma, kaip uolaus ganytojo pastangos ir aktyvi sielovadinė veikla gali patraukti prie blaivybės milijonines minias. Artima šiems darbams, t.y. savo dėmesiu sielovadinei ganytojiškai vysk. M.Valančiaus veiklai ir pastangomis šiuo aspektu nagrinėti jo blaivy­bės akciją, yra 1992 m. išleista mons. dr. Petro Puzaro daktarinė disertacija, apginta Kauno kunigų seminarijoje dar „giliu" sovietmečiu5. Žinant, jog so­vietmečiu tyrinėtojui kunigui buvo neprieinami valstybinių archyvų fondai, nenuostabu, kad mons. P.Puzaras negalėjo pateikti naujų archyvinių doku­mentų ir patikslinti senų nevykusių publikacijų ar asmeniniuose kunigų ar­chyvuose sukauptų jų nuorašų. Tačiau tenka sutikti su V.Merkiu, kad mon­sinjoro disertacijoje kryptingai ir originaliai pateikta medžiaga, apibūdinan­ti visus vyskupo sielovados darbus6. Specialiai (t.y. ne visame sielovadinio darbo kontekste) vysk. M.Valan­čiaus aktyvizuotą blaivybės sąjūdį XIX a. viduryje yra nagrinėjąs istorikas kun. Jonas Matusas7, kanauninkas Justinas Juodaitis8. Sovietmečiu vysk. M.Valančiaus blaivybės sąjūdžio reikšmę kultūrinėje ir socialinėje Lietuvos raidoje aptarė Antanas Rybelis9. Aišku, sovietmečiu nebuvo galima nagri­nėti blaivybės sąjūdžio pastoracinės teologijos požiūriu, užtat šioje ir kitose smulkesnėse publikacijose teko „aktualizuoti" šią temą nuolat pabrėžiant, 2 M. Brensztejn. Bractwa trzežwošci na Litwie, glovvnie w diecezji zmudzkiej, 1858— 1863 // Rocznik Towarzystwa przyjaciol nauk w Wilnie. Wilno, 1918. T. 6, p. 50-89. Straipsnis pakartotinai išspausdintas: Lituano-Slavica posnaniensia // Studia historica. Poz- nari, 1990. T. 4, p. 7-38. 3 A. Alekna. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Klaipėda, 1923. 238 p. Ši knyga fotografuotiniu būdu išleista Lituanistikos instituto Čikagoje: A. Alekna. Žemaičių vysku­ pas Motiejus Valančius. 2 leidimas, Čikaga, 1975. XXX. 300 p. (su V.Trumpos įvadu ir do­ kumentų priedais. Šiame straipsnyje citatos pateikiamos iš šio leidimo). K. Gieezys. Bractvva trzežvvošci w diecezji zmudzkiej w latach 1858-1864. Dysertac-ja doktorska. Wilno, 1935. 223 p. 5 P. Puzaras. Vyskupo Valanančiaus pastoracinė veikla. Vilnius, 1992, 235p. 6 V. Merkys. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vil­ nius, 1999, p. 23. "■ 7 J. Matusas. Blaivybes brolijos Lietuvoje // Tiesos kelias. 1928, IV metai. T. I. Nr. 4 (Neoficialine dalis), p. 194-202; J. Matusas. Alkocholizmas, dora ir religija, Kaunas, 1932, 16 p. 8 J. Juodaitis. Vyskupo Valančiaus blaivybes brolija. Telšiai, 1930, 30 p. 9A. Rybelis. Blaivybės sąjūdis Lietuvoje: ištakos, raida, socialinė esmė // Blaivybė, Vilnius, 1986. kad XIX a. rusai demokratai N.Černyševskis, VDobroliubovas pripažino šio sąjūdžio pažangią reikšmę10. 1990 m. Lietuvos Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Egidijus Aleksandravičius paskelbė darbą „Blaivybė Lietuvoje XIX amžiu­je", rašytą, aišku, dar sovietmečiu, Aptardamas blaivybės sąjūdžio ištakas ir masinį to sąjūdžio išplitimą liaudyje, jis žvelgė į šiuos procesus visuomenės socialinės evoliucijos, o ne sielovadiniu aspektu". Tokiu pat požiūriu vysk. M.Valančiaus blaivybės sąjūdis aptariamas Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko knygoje „Carų valdžioje"12, taip pat Ievos Šenavičie-nės straipsnyje „Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis"13. Jau baigus rašyti šį straipsnį, pasirodė Vytauto Merkio monografija apie vysk. Motiejų Valan­čių, kurioje šalia kitų didžiojo Žemaičių vyskupo veiklos sričių, aptarta ir jo, kaip blaivybės apaštalo, veikla. Remiantis gausia dokumentika naujai apibendrinti ikšiolinės istoriografijos pateikti blaivybės sąjūdžio vertinimai, neapeinant ir sielovadinių aspektų14., Šiam darbui artimiausias istorinis požiūris į vysk. M.Valančiaus blaivy­bės veiklą yra lakoniškai išdėstytas prel. Pauliaus Jatulio straipsnyje, para­šytame 1975 m. minint šimto metų sukaktį nuo M.Valančiaus mirties ir iš­spausdintame „Aidų" žurnale'5. Aptardamas kitus M.Valančiaus, kaip vys­kupo, veiklos barus prel. P.Jatulis galėjo remtis naujais, dar neskelbtais Va­tikano archyvo dokumentais, o rašydamas apie blaivybės sąjūdį tegalėjo dar kartą apibendrinti A.Aleknos surinktus duomenis. Šio darbo autorius nepretenduoja pateikti naujų istorinių, kultūrologi­nių, socialinių įžvalgų apie vis labiau nuo mūsų laikų tolstančią vysk. M.Valančiaus epochą. Autorius tik norėtų į daugybę kartų mokslinėje litera­tūroje, publicistikoje bei žiniasklaidoje įvairiais požiūriais aptartus istorijos faktus bei dokumentus, tiksliau į tokių tyrimų rezultatus, pažvelgti pastora­cinės teologijos žvilgsniu - t.y. kovos dėl tikinčios liaudies blaivybės praei­tyje ir šiandien - nuo vysk. M.Valančiaus laikų iki mūsų dienų - aspektu. Kovos dėl blaivybės tikinčios liaudies - Dievo tautos, siekiančios realizuoti šiapusinėje tikrovėje Evangelijos idealus ir pasiekti žmogaus būties pilnat- 10 Ten pat, p. 31. " E. Aleksandravičius. Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje // Lietuvių atgimimo studi­jos. T. 2, p. 1-128, 12 E. Aleksandravičius, A.Kulakauskas. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vil­ nius, 1996, p. 180-184. 13 L Šcnavičienė. Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis// Istorija. Vilnius, T. XL (40), p. 14 V. Merkys. Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 334-421. 15 P. Jatulis. Motiejus Valančius- idealus vyskupas // Aidai. 1975. Nr. 5 (280-295), p. 197-203. vc amžinojo Viešpaties Karalystėje aspektu, atsižvelgiant į tai, kokią vietą Bažnyčios misijoje vesti žmones į išganymą užėmė ir užima kova dėl blai­vybės. Mėginsime pasamprotauti, kaip kunigas turėtų traktuoti žmogų, ku­ris retkarčiais išgeria, ir kaip tą, kuris visai negali atsisakyti svaigalų. Taip pat mėginsime nesiplėsdami (tai be galo plati tema ir problema) aptarti nar­komaniją, kurios vysk. M.Valančiaus laikais dar nebuvo. Aptarsime Katali­kų Bažnyčios požiūrį - kada yra sunki, o kada ne tokia sunki nuodėmė dėl abstinencijos ar blaivybės nesilaikymo. Pirmiausia paminėsime Motiejaus Valančiaus biografijos faktus, atkreipsi­me dėmesį į ano meto istorines ir socialines sąlygas, tuometinę Lietuvos padė­tį. Toliau apžvelgsime blaivybės sąjūdžio ištakas pasaulyje ir tada nagrinėsime vysk. M.Valančiaus kovą dėl blaivybės Lietuvoje, Žemaičių vyskupijoje, ko­kius padarinius ta kova lėmė lietuvių tautai, dvarininkams, žydams, kunigams bei caro valdžiai. Paminėsime įvairias kliūtis, trukdžiusias platinti blaivybę. Aptarsime, kaip ir kokiomis priemonėmis buvo naikinami bravorai ir karče­mos. Pamatysime, kad čia labai daug nusvėrė vysk. M.Valančiaus autoritetas tiek varguomenės, tiek dvarininkų ir net paties caro akyse. Atskirai aptarsime padėtį prieš ir po 1863 m. sukilimo, ypač politinius įvykius, kurie lėmė tą suki­limą. Mėginsime pažvelgti į vysk. M.Valančiaus ir vėlesnių laikų, ypač šių die­nų žmogų, tikintį krikščionį tiek anų laikų, tiek šių dienų dvasinės, moralinės situacijos aspektu, panagrinėti, kuriuos vysk. M.Valančiaus blaivybės platini­mo metodus lemia pati blaivybės esmė ir ką sąlygoja istorinės aplinkybės, ką šiandieniniame blaivybės sąjūdyje būtina išlaikyti ir ko reikia atsisakyti, ypač atsižvelgiant į naują, skausmingesnę narkomanijos problemą. Kova dėl Dievo tautos blaivumo vysk. M.Valančiaus laikais XIX a. blaivybės idėjos vysk. M.Valančiaus gyvenimo ir veiklos kon­tekste. Vienas žymiausių mūsų tautos žmonių buvo Motiejus Valančius. Jo nuveikti darbai turėjo labai didelę reikšmę mūsų krašto Bažnyčiai ir visuo­menei. Norėčiau pabrėžti, kad nelengva atskleisti visą jo intensyvios, plačios veiklos apimtį, reikšmingas istorines detales, padėjusias ar trukdžiusias įgy­vendinti jo idėjas. Tačiau labai svarbu, kad vysk. M.Valančius neturi savo veiklos pirmtako, kaip Jonas Krikštytojas buvo Kristaus atžvilgiu. M.Valan­čius yra unikalus, beveik vienišas savo idėjos apaštalas ne tik XIX amžiuje, bet apskritai visoje lietuvių tautinės ir religinės kultūros istorijoje . 16 G. Valančius. Žemaičių didysis, Los Angeles, 1976, p. 4. M.Valančius gimė 1801 m. Nasrėnų sodžiuje, Kretingos aps., Salantų parapijoje. Jo tėvai buvo valstiečiai, laisvieji žmonės. Biologiškai Motiejų pagimdė jo motina Ona Stonkutė-Valančienė, o dvasiškai bei tautiškai jis gimė savo paties apsisprendimo ir pastangų dėka17. Asmenybės iškilumą ir šventumą lemia visiškai skirtingi dalykai. Šventumas yra grynai individua­lus, asmeninis. Niekas iš šalies nė vienu centimetru negali šventajam jo šventumo nei padidinti, nei sumažinti. Visai kitaip susiklosto pasaulietiška savimonė. Čia istorinės asmenybės reikšmę dažnai lemia išoriniai veiksniai. M.Valančius mokslus ėjo šešiaklasėje Žemaičių Kalvarijos mokykloje, kunigų seminarijoje Varniuose ir Lietuvos vyriausiojoje kunigų seminarijo­je prie Vilniaus universiteto. Baigęs mokslus ir įšventintas kunigu, kurį laiką kapelionavo vienoje ki­toje gimnazijoje, o vėliau tapo Vilniaus, paskui Petrapilio dvasinės akademi­jos profesoriumi. 1845 m. paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Dirbdamas seminarijoje labai rūpinosi, kad iš jo auklėtinių išeitų geri, šviesūs kunigai. Niekada neužmiršdavo ir tų žmonių, iš kurių pats buvo ki­lęs. Todėl atostogų metu lankydavosi įvairiose Žemaitijos vietose, stengda-rhasis geriau pažinti žmones, jų reikalus. M.Valančius buvo sumanus vadas. Jis neskelbė jokios ideologijos, o prieš pradėdamas veikti, ruošė dirvą, kur vėliau sės sėklą, „Jis pasilieka toje pačioje visuomenėje, kad būtų jai su­prantamas ir priimtinas"18. M.Valančius nėra fantazijų žmogus. Visuose sa­vo darbuose jis realiai blaivus, tikslus ir konkretus. Pradėdamas veikti, vi­sados pirma įvertina situaciją, numato sąlygas ir tik tada planingai ir realiai siekia tikslo. Gavęs aukštojo tikybos mokslo laipsnį ir šiaip pasižymėjęs savo dar­bingumu ir rūpestingumu, 1850 m. jis pakeliamas vyskupu ir skiriamas Že­maičių ganytoju. Jis buvo vienas iš pirmųjų mūsų vyskupų, kilusių iš val­stiečių19. Katalikų Bažnyčiai tuo metu vadovavo veiklus ir įžvalgus popiežius Pi­jus IX. Bažnyčia išgyveno atsinaujinimo laikotarpį. Pasaulyje brendo revo­liuciniai perversmai, todėl ir Bažnyčios sielovados darbo orientacija turėjo keistis: nuo feodalinio dvaro — valstietiškos pirkios link. Lietuvoje XIX a. viduryje dvasininkija dar buvo dvarininkijos ramstis, tačiau vysk. M.Valan­čiaus atėjimas į Žemaičių vyskupiją buvo lemtingas slenkstis. Būtent jis pa­rodė pavyzdį, kaip reikia ginti valstiečius nuo nusikalstančių krikščioniškai moralei dvarininkų. Kadangi M.Valančius buvo kilęs iš valstiečių, caro val- džia tikėjosi panaudoti jį kovai su lenkiškos kultūros bajorija ir todėl leido jį šventinti vyskupu. M.Valančius pasižymėjo didele diplomatine išmintimi, žinojo, ką daro ir kaip nuosekliai įvykdyti tikslus. Tai matyti ir iš jo blaivybės veiklos, ir iš ganytojiškų laiškų, ir iš raštų caro valdžiai. Lankydamas parapijas, jis palai­ kydavo tiesioginį kontaktą su pasitinkančiais parapijiečiais. Jis pats dalyda­ vo žmonėms atminimo dovanėles: kryželius, medalėlius, paveikslėlius. Ti­ kintieji jausdavo, kad juos lanko ne tik oficialus Bažnyčios „viršininkas", bet ir juos mylintis ganytojas bei tėvas. Todėl prie vysk. M.Vąlančiaus per vizitacijas jo ganomieji grūste grūsdavosi. „1852 metais vizitacijos metu Vainute labai daug žmonių norėjo gauti iš jo rankų atminimo dovanų, tačiau šį kartųjų visiems neužteko"20. > , Būdamas nuoseklus žmogus, M.Valančius nesiblaškė į šalis, nesigriebė devynių darbų, jis dirbo tai, ką liepė einamoji pareiga - kapelionas, profe­sorius, rektorius... Kaip tik todėl M.Valančius ilgai nepasireiškė visuome­niniame gyvenime, politiniame, publicistiniame darbe, kuris anuo metu bu­vo mada. Tačiau jis tapo tvirtu savo srities specialistu: seminarijoje laimėjo nuoširdžias auklėtinių simpatijas, viršininkų, taip pat Bažnyčios vadovybės pasitikėjimą, kad ne tik imasi, bet ir gerai atlieka skirtas pareigas . Dar viena detalė, apibūdinanti vyskupo M.Valančiaus asmenybę-jo naujas požiūris į kunigus. Neklusnius kunigus baudžia, net pašalina iš kuni­gų luomo, o visur kitur žiūri teisingumo, nes gerai supranta laiko situaciją ir uždavinius. „Senųjų kunigų jis iki pat galo nemėgo, o jaunuosius pernelyg protega­vo. Jaunam susiginčijus su senu, vis pirmasis laimėdavo. Seminarijos auklė­tinius mylėjo kaip savo vaikus. Nebuvo tokių taisyklių peržengimo, kurio jis nebūtų atleidęs klierikui, „kad - jaunas". Antai klierikas, nepatenkintas blo­gu valgiu, viešai, prefekto akyse, meta mėsos bliūdą žemėn. Kas beliko rek­toriui? Prašyti, kad už tokį elgesį vyskupas klieriką iš seminarijos pašalintų. Raportuoja. Vyskupas šaukia pas save rektorių ir patį nusidėjėlį. Išklausęs abiejų pusių, deda visai netikėtą rezoliuciją: Ojcenku, jūs seniai nemokate apsieiti su jaunuomene, tai ir gaunate, ko reikia. Rūpinkis, kad vaikai (o tie vaikai buvo 25 metų) būtų sotūs, lai prefektas įgyja auklėjamųjų meilę, tai ir nemėtys nuo stalo bliūdų po kojų. Eikite namo ir susitaikinkite" . I vysk. M.Valančių caro valdžia ėmė žiūrėti su nepasitikėjimu. Jis išsi­laikė iki mirties savo poste ne caro valdžios malonės dėka, bet tik dėl centri- V. Biržiška. Iš vyskupo Motiejaus Valančiaus „Pamiętnik domovvy" // Mūsų senovė. 1938. Nr. 2, p. 243. 21 Žr. J. Ambrazevičius. Lietuvių rašytojai, p. 39. 22 M. Valančius. Pastabos pačiam sau / Red. J.Tumas. Vilnius, 1996, p. 232. nęi valdžiai žinomų politinių aplinkybių. Vyskupui pradėjus valdyti vyskupi­ją, veiklos sąlygos buvo sudėtingos: didelė vyskupija, daug menkų ir griū­vančių bažnyčių, trūko kunigų, tikintieji beveik visi nepriėmę Sutvirtinimo sakramento, neraštingi, paskendę prietaruose ir girtavime... Vyskupas tuojau suorganizavo tikinčiųjų katalikišką švietimą, ėmė ginti tikėjimą nuo klaidų, platinti blaivybę, rūpintis tikinčiųjų dora. Ši veikla amžiams išgarsino vysk. M.Valančių. Neilgai ši veikla truko. Istoriniai sukrėtimai, net jų nuojauta ca­rinę administraciją paskatino liaudies blaivinimo ir sąmonėjimo sąjūdį už­drausti. Tačiau ir po 1863 m. sukilimo, netekęs galimybės aktyviau veikti, pavyzdžiui, lankyti parapijų, platinti literatūros, vysk. M.Valančius griebiasi kitokios veiklos - daugiau atsideda plunksnos darbui. Nors uždarytas namų arešte Kaune, tikinčiuosius pasiekia per savo rašomas religinio ir šviečiamo­jo turinio knygeles, spausdinamas Prūsijoje - Tilžėje ir slapta platinamas per paties vyskupo suorganizuotą knygnešių sąjūdį visoje Lietuvoje. -ii-ii Ir mirdamas 1875 05 17 vyskupas neužmiršta savo kaip tikinčiųjų vado misijos: testamentiniame laiške išsako paskutinius giedrus ir graudžius žo­džius: • „Kentėkit visa, ką daleis Viešpats: nerūgokit ir žinokit, jogei sulauksit gadynės, kurioj praslinks persekiojimai, ir vėl su džiaugsmu giedosite baž­nyčiose jūsų žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!