Bill Violos filmo „The Passing“ recenzija

Bill Violos filmas „The Passing“ apima labai plačią teritoriją. Filme vaizduojamas gimimas, gyvenimas ir mirtis. Vienas iš pagrindinių filmo skiriamųjų bruožų – stiprūs kontrastai. Kontrastai tarp rodomų vaizdų, kurie glaudžiai siejasi ir lengvai leidžia suprasti filmo kontekstą. Gyvenimas ir mirtis, vanduo ir dykuma, miestas ir griuvėsiai, diena ir naktis.
Paties filmo formatas labai neįprastas. Jame nepamatysime performansų ir instaliacijų. Apskritai, visi rodomi vaizdai yra dokumentinio pobūdžio. Vargiai galima pastebėti vaidybinius elementus.
Filmas yra tarsi autoriaus ir jo mamos portretas. Netrūksta ir autoriui būdingų vaizdavimo būdų, kuomet pats žiūrovas savo pasąmonėje piešia vaizdą, bet galiausiai filmo autorius paneigia matomus vaizdus ir taip šokiruoja žiūrovą.
Būtis – buvimo pagrindas.“ Kol „būname“ (esame), mirties nėra, tačiau mirtis visada šalia. Mirtis – etapas, transformacija, perėjimas.
Penkiasdešimt keturi minučių regos pastabas dėl gimimo, gyvenimo ir mirties temos. Tuo metu grūdėtas Grays šio 1991 vaizdo verčia mus jaustis kaip mes žiūrime kaip į scenografą.
Mirtis – destrukcija, suirimas į pirmines daleles, po kurio žmogaus kūnas tampa statybine medžiaga bet kam: žolei, medžiui, dirvožemiui… Mat pagal egzistuojantį masės ir energijos tvarumo dėsnį nei masė, nei energija neišnyksta, tik pereina į kitas formas. „Tai materialistinis požiūris, – sako gydytojas, – jis labai žiaurus. O štai idealistinis kitoks. Dievas šeštą dieną sukūrė žmogų, panašų į save, suteikė jam viešpatavimą viskam, kas gyva žemėje, ore, vandenyje. Dievas žmogų sukūrė kaip visumą: kūnas ir siela. Siela nemirtinga. Siela – žmogaus išaukštinimas. Tai tam tikras atskaitos taškas, santykio (ir socialinio) pagrindas: siela turiu rūpintis, ją puoselėti. Siela – paslaptis, tikėjimas, o tikėjime logika ne pirmu smuiku groja.
Gyvas daiktas turi įvairiapusišką santykį su aplinka: jis iš aplinkos ima ir aplinkai išskiria ką nors (kalbame apie tokius fiziologinius procesus kaip valgymas, gėrimas, medžiagų išskyrimas ir kt.). Kitas požymis – gyvas organizmas reprodukuoja į save panašius, t. y. dauginasi lytiniu ar nelytiniu būdu. Be to, gyvi daiktai turi socialinį santykį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!