Bibliografijos medžiaga

BIBLIOGRAFIJOS TEORIJA Paskaitų konspektas Kas yra bibliografijos teorija? Bibliografijos teorijos klausimų, jos idealo samprata bibliografų ir bibliografijos mokslininkų kelių kartų sąmonėje nuolat kito. Bibliog­rafijos istorija pateikia daug pavyzdžių, kai bibliografijos teorija buvo tapatinama su visu bibliografijos mokslu, ji išplečiama bibliografijos metodikos sąskaita, nepakankamai vertinama jos reikšmė. Pradžioje bibliografijos teoriją buvo bandoma apibrėžti išvardijant jos nagrinė­jamus klausimus ir sprendžiamas problemas. Pavyzdžiui, rusų moksli­ninkas Michailas Briskmanas pateikė tokį teorijos klausimų sąrašą: bibliografijos dalykas, esmė ir principai, bibliografijos uždaviniai ir funkcijos, bibliografijos rūšys, bibliografijos santykis su kitomis mokslo ir praktikos sritimis ir pan. Tai taip vadinamo kontekstinio apibrėžimo atvejis. Dėl skirtingo bibliografijos teorijos sąvokos traktavimo neretai kil­davo bevaisės diskusijos (kai vienas kalba apie ratus, o kitas apie ve­žėčias). Paskutiniais XX a. dešimtmečiais susidarė situacija, reikalaujanti tiksliau apibrėžti minimą sąvoką griežčiau skirti teorines žinias nuo kitų rūšių mokslinių žinių. Buvo padaryta išvada, kad reikia ne sudari­nėti teorinių problemų "sąrašus", o išsiaiškinti teorijos specifiką jos esmę ir funkcijas. Teoriniam pažinimui yra būdingas gebėjimas paaiškinti ir interpre­tuoti empirinę medžiagą nustatyti loginius ryšius tarp apibendrinimų, sintetinti žinias (kitose paskaitose tuo greit įsitikinsite patys). Teorijo­je sukuriamos sudėtingos konceptualinės (konceptualus [lot. conceptus - suvoktas] - susijęs su sąvokomis, sąvokinis.struktūros. Išplėtotos teori­nės doktrinos ima tiesiogiai nebepriklausyti nuo empirijos. Teorijoje sumažėja jausminis akivaizdumas, tiesioginis ryšys su bibliografine praktika, pagausėja abstrakcijų. Šiuolaikinis bibliografijos teorijos lygis leidžia ją laikyti aukščiau­sia bibliografijos mokslinių žinių forma. Jos pagrindinis bruožas yra tai, kad ji tiria bibliografijos esmę, nustato tai, ko nematyti bibliogra­finių reiškinių, procesų ir objektų paviršiuje. Ilgą laiką bibliografijos teorija buvo suprantama kaip paprasta visų teorinių žinių apie bibliografiją visuma. Dabar pastebima bibliografi­jos teorijos raidos tendencija tapti gana griežtai organizuota nepriešta­ringų žinių sistema. Visas ankstesnis jos raidos laikotarpis įvardijamas paieškos etapu (mokslotyros terminas). Juo bibliografijos teorinės ži­nios buvo pavienės, dalinės, padrikos. Joms trūko vidinių loginių ry­šių, sistemingumo. Žinoma, ir paieškos etape buvo sukaupta reikš­mingų žinių, tačiau jos buvo menkai konceptualiai išreikštos ir nepa­jėgios paaiškinti daugelio bibliografinės tikrovės faktų. Pirmą kartą pasaulyje sukurti bibliografijos teoriją griežtąja šio žo­džio prasme pabandė rusų mokslininkas Olegas Koršunovas. Jis kri­tiškai apmąstė ir iš naujo apdorojo kelių bibliografijos mokslininkų kartų sukauptą medžiagą: perėmė pavienes teorines žinias ir jas išplė­tojo, dalį turimų žinių eliminavo ar naujai interpretavo, patikslino ar transformavo. Jam pirmajam tokiu mastu pavyko įveikti empirinio pažinimo ribas ir atskleisti paslėptą bibliografijos objektų, procesų ir reiškinių esmę. O. Koršunovo sukurti ir jo pasekėjų puoselėjami bib­liografijos teorijos pradmenys, atskleisdami bibliografijos vidinę es­mę, atkūrė ją kaip sudėtingą visuomeninį reiškinį. Mokslininkas abst­rahavusi nuo pavienių objektų bei realių situacijų. Jis susidūrė su su­dėtinga bibliografijos teorinio atkūrimo pradžios problema. Jis ją sėkmingai išsprendė, bibliografijos teorijos plėtotės pradžia, jos išei­ties tašku pasirinkdamas elementarią ląstelę - vidinius dokumentinės komunikacijos sistemos prieštaravimus. Bibliografijos visuotinę esmę šioje koncepcijoje apibūdina "bibliografinės informacijos" kategorija. Į teorijos konceptualinį branduolį buvo įtrauktos abstrakcijos "bibliog­rafijos vidinė esminė rūšinė struktūra", "bibliografinės informacijos pagrindinės visuomeninės funkcijos" ir t.t. Jos sudaro bibliografijos teorijos pamatą ir išreiškia jos (teorijos) pagrindinį turinį. Minimos ir kitos sąvokos bei kategorijos bus mūsų detalaus studijavimo objektas. Bibliografijos teorija šiandien pasiekė tokį lygį, kai joje nuosekliai pereinama nuo esminio bendrojo lygmens objektų (bibliografinės in­formacijos pagrindinių visuomeninių funkcijų struktūros) prie empirinio -konkretaus lygmens objektų. Teoriniai modeliai yra hierarchiškai susiję ir sudaro gana darnų bibliografijos teorijos karkasą. Teorijoje siekiama, kad teorinės žinios būtų nuoseklios, nepriešta­rautų viena kitai, būtų sisteminės, vientisai atspindėtų bibliografiją kaip sudėtingą visuomeninį reiškinį. Šiuolaikinė bibliografijos teorija įgauna sudėtingą struktūrą. Joje formuojasi mikroteorįjos (mikro... [gr. mikros - mažas] - mažesnė, smulkesnė, paradigma [gr. paradeigma - pavyzdys] - teorinių ir metodologinių prie­laidų, kuriomis remiasi bibliografijos tyrimai, visuma. Labiausiai šiuo metu yra išrutuliota bib­liografinės informacijos mikroteorija , kurią detaliai nagrinėsime kito­se paskaitose. XX a. paskutiniame dešimtmetyje, be dokumentografinės bibliografijos koncepcijos, atsirado kelios naujos (ideodokumentografinė, kognitografinė, epistemologinė). Tiesa, ji ir toliau Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse atlieka bibliografijos paradigmos vaidmenį: ją pripažįsta dauguma bibliografijos mokslininkų; pagal ją pertvarkyta bibliografijos terminų sistema; ji dėstoma aukštosiose mokyklose ir pan. Šiuolaikinė bibliografijos teorija turi didelių potencijų, aiškinamųjų ir interpretacinių galimybių. Ji atlieka didelį metodologinį vaidmenį. Akivaizdžios ir bibliografijos teorijos heuristinės galimybės - ji at­skleidžia naujas strategines problemas. Taigi bibliografijos teorijai būdingos ne tik aprašomoji, sisteminimo ir žinių sintezės funkcijos. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad bibliografijos teorija labiausiai ru­tuliojama ir žymiausi rezultatai yra pasiekti Rusijoje ir kai kuriose ne­priklausomybę atgavusiose buvusios Tarybų Sąjungos respublikose, kai kuriose socialistinio lagerio šalyse (Bulgarijoje, Kinijoje ir kt). Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose dar gyva ir rutuliojama XIX - XX a. pradžioje susiformavusi bibliografijos knygotyrinė koncepci­ja. Bibliografijos terminas joje tebereiškia platų knygotyros disciplinų ratą. Tokį skirtingą bibliografijos teorijos vystymąsi sąlygojo daugelis faktorių. Jie nėra specialiai tyrinėti, tačiau viena aišku, kad įvairiose šalyse bibliografijos mokslui plėtoti buvo sudarytos skirtingos sąlygos (valstybės parama, specialių bibliografijos įstaigų ir tarnybų, bibliog­rafų ir bibliografijos mokslininkų rengimo sistemos, specialių periodi­nių leidinių egzistavimas, mokslinių renginių išplitimas ir t.t). Didelės įtakos, be abejo, turėjo kiekvienos šalies mokslo tradicijos, mokslinin­kų mentalitetas (mentalitetas [lot. mentalis - protinis] - individui arba žmonių grupei būdin­gas galvosenos, mąstymo, suvokimo būdas) , konkreti bibliografinė situacija. Bibliografija - vienas iš tarpininkų dokumentinių komunikacijų sistemoje Studijuojant šią temą būtina prisiminti, ką reiškia bibliografijos te­orijai labai svarbios sąvokos "dokumentas" (žodis "dokumentas" kilęs iš lot. documentum - pamokomas pavyzdys, liudijimas, įrodymas), "informacijos vartotojas" ir "dokumentinės komunikacijos sistema". Dokumento sąvoka paprastai aiškinama taip: tai materialus ob­jektas, žmogaus sukurtu būdu fiksuojantis informaciją skirtą perduoti laike ir erdvėje. Dokumente gali būti tekstai, vaizdai, garsai. Taigi do­kumento sąvokos apibrėžimas nelimituojamas informacijos laikmenos forma ar jos pobūdžiu. (Teisės, istorijos ir kai kuriuose kituose moks­luose šis terminas vartojamas specifinėmis prasmėmis). Dokumentas susideda iš trijų komponentų: materialaus objekto, te­ksto ir jo prasmės. Ženklai, simboliai, rašmenys - tekstas. Teksto pra­smė - sužadinti tam tikrą sąmonės (arba psichikos) sritį. Kai teksto laikmena yra subjekto nesuvokiama, tai pati laikmena su tekstu tėra materialus objektas. Teksto laikmena egzistuoja permanentiškai (permanentinis [lot. permanens] - nuolatinis, nenutrūkstamas, tolydus.te­ksto (dokumento) prasmė - tik suvokiant teksto laikmeną. Dokumento sąvoka labai plati ir apima spaudinius bei vaizdo, gar­so (gramofono ir kompaktinės plokštelės, garso kasetės ir t.t), vaizdo ir garso (kompleksiniai vaizdo ir garso informacijos šaltiniai) doku­mentus. Vieni iš jų yra tekstiniai (skaitomi), kiti netekstiniai (klauso­mi, regimi), vieni nepublikuoti (mokslinio darbo ataskaitos, disertaci­jos, deponuoti rankraščiai ir t.t.), kiti nepublikuojami (būtini valdymo sprendimams priimti). Ideografinių dokumentų grupei priklauso kar­tografiniai ir natų dokumentai. Dokumento apibrėžimą visiškai atitin­ka ir piktogramos , hologramos (holograma [gr. holos - visas + gramma] - erdvinio objekto atvaizdas, gau­tas specialiu būdu). ir pan. informacijos objektai. At­skirą dokumentų dalį sudaro taip vadinami simboliniai dokumentai (muziejų eksponatai, istorinės relikvijos ir t.t.). Vis plačiau plinta įvai­riausi elektroniniai dokumentai: elektroninės monografijos, elektroni­niai serialiniai leidiniai, duomenų bazės, kompiuterių programos. Šiai dokumentų grupei priklauso taip pat elektroninės skelbimų lentos, diskusijos, pranešimai. Vien šis dokumentų rūšių ir tipų sąrašas liudi­ja, kad dokumentai skiriasi pagal jų funkcinę paskirtį, adresatą, ženk­linę prigimtį, informacijos laikmenų materialiąją konstrukciją (daugelį dokumentų rūšių ir tipų nagrinėjote knygotyros kurse). Informacijos vartotojas - žmogus, naudojantis informacijos šalti­nius moksliniais, gamybiniais, kūrybiniais ir pan. tikslais. Savaime suprantama, kad jie taip pat labai įvairūs pagal veiklos pobūdį, išsila­vinimą, amžių, interesus bei poreikius ir t.t. Tuo galėjote įsitikinti bib­liotekinėse disciplinose nagrinėdami skaitytojų tipologiją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nevienodi ir vienos grupės informacijos vartotojai. Pavyzdžiui, tarp mokslininkų labai išsiskiria: tie, kurie kuria idėjas ir turi kūrybinių gabumų; tie, kuriems būdingas kritinis požiūris; "erudi­tai", kurie puikiai žino literatūrą, bet kuriems trūksta kūrybiškumo. Savaime suprantama, kad jų dokumentiniai poreikiai ir interesai nesu­tampa. Dokumentinės komunikacijos sistema - tai dokumentų, informa­cijos vartotojų ir jų tarpusavio santykių visuma. Didėjant įvairių dokumentų skaičiui, gausėjant literatūrinių tekstų ir rankraštinių dokumentų, randantis informacijos vartotojų dokumen­tiniams poreikiams, žmonija susikūrė specialius tarpininkus dokumen­tinių komunikacijų sistemoje - bibliotekininkystę, knygų prekybą, archyvininkystę, muziejininkystę, bibliografiją ir kt. Pirmieji bibliografiniai tekstai atsirado Senovės Egipte ir Mesopo­tamijoje 3-iojo tūkst. pabaigoje - 2-ojo tūkst. pradžioje prieš Kristaus gimimą. Skiriami trys bibliografijos raidos etapai. Ankstyvasis etapas įvar­dijamas kaip pinakografinis (graik. pinax - bibliografinis sąrašas, turi­nys). Bibliografija atsirado tada, kai susikaupė didelis literatūrinių te­kstų kiekis, ypač vieno žanro, ir kai atsirado būtinybė nurodyti teksto autorių personaliai (skirtingai nuo anoniminio požiūrio, vyravusio iki atsirandant raštui ir ankstyvajame raštijos etape). Didelį poveikį bibliografijos raidai padarė spaudos išradimas Eu­ropoje. Sis laikotarpis vadinamas poligrafiniu bibliografijos raidos etapu. Reikia neužmiršti, kad įvairiose pasaulio valstybėse spausdinta knyga išstūmė rankraštinę skirtingu laiku. Kai kurių šalių (ypač mu­sulmoniškųjų) kultūroje bibliografija liko rankraštine net iki XVIII a. Trečiasis - elektroninis - bibliografijos raidos etapas prasidėjo atsi­radus tokioms informacijos kūrimo ir skleidimo techninėms priemo­nėm s kaip kompiuteris, šiuolaikinės ryšio priemonės ir pan. Informacijos vartotojui visada reikėjo kvalifikuotos pagalbos, ga­rantuojančios jam reikalingų literatūrinių tekstų, rankraščių ir kitų do­kumentų suradimą ir efektyvų panaudojimą. Šį uždavinį nuo seno pa­dėjo spręsti specifinė veiklos sritis - bibliografija. Pats bibliografijos terminas atsirado žymiai vėliau, nei pati bibliog­rafinė veikla (toks reiškinys yra įprastas. 3 tema. Bibliografinės informacijos mikroteorija Bendra bibliografinės informacijos samprata. Savaime supranta­ma, kad teiginys, jog bibliografija yra vienas iš tarpininkų dokumenti­nės komunikacijos sistemoje, mažai ką apie ją tepasako. Atsakymą į klausimą, kokia yra bibliografijos specifika, galima rasti bibliografi­nės informacijos mikroteorijoje. Ji sudaro bibliografijos dokumentografinės koncepcijos pamatą. Bibliografijos, kaip vieno iš tarpininkų dokumentinės komunikaci­jos sistemoje, atsiradimo priežasčių reikia ieškoti jos (sistemos) raidos ir funkcionavimo dėsningumuose. Jums gerai žinomą ne kartą bibliotekininkystės disciplinose nagri­nėtą skaitymo procesą galima interpretuoti ir taip: skaitymas yra bega­linis prieštaravimų tarp dokumentų ir skaitytojų sprendimo procesas. Dokumente yra informacija, kurios nėra skaitytojo sąmonėje. Kol iš­lieka ši priešybė, išlieka ir pats santykis "dokumentas-skaitytojas". Jis egzistuoja iki dokumento perskaitymo. Minėtų priešybių vienybę užtikrina jų atitikimas. Si sąvoka yra la­bai svarbi bibliografijos teorijai ir apima visų galimų situacijų begali­nę įvairovę. Lengvai ir paprastai realizuoti atitikimą tarp dokumento ir skaityto­jo dažniausiai neįmanoma, nes egzistuoja daug dokumentinės komu­nikacijos sistemos vidinių prieštaravimų, apsunkinančių normalų dokumentų visuomeninį funkcionavimą. Prieštaravimus sąlygoja tai, kad dokumentai ir skaitytojai egzistuoja diskretiškai, kokybiniu požiū­riu yra nevienalyčiai. Prieštaravimai sistemoje "dokumentas-skaitytojas" žmonijos intelektualiniame procese sudėtingėja ir gilėja. Šiuo metu bibliografijos teorijoje skiriami tokie dokumentinės komu­nikacijos sistemos vidinių prieštaravimų (informacijos barjerų) tipai: erdviniai, kiekybiniai, turinio (prasminiai), psichologiniai. Mokslinėje literatūroje galima rasti ir daugiau smulkesnių prieštaravimų tipų, o kai kurie minimi tipai apibūdinami kitais terminais. Nesunku pastebė­ti, kad dokumentinės komunikacijos vidiniai prieštaravimai yra labai skirtingi. Kad būtų realizuotas atitikimas sistemoje "dokumentas-skaitytojas", reikia įveikti prieštaravimą. Kadangi tiesiogiai to padary ti dažniausiai neįmanoma, žmonija sukūrė specialias prieštaravimų įveikimo priemones. Viena iš jų ir yra bibliografija. Panašiai galima interpretuoti ne tik skaitymo, bet taip pat ir klau­symo, žiūrėjimo procesus. Tokiais atvejais kalbama apie tokius doku­mentinės komunikacijos sistemos elementus kaip žiūrovas, klausyto­jas, garso ir vaizdo dokumentai. Visą pirmojo elemento įvairovę api­ma terminas "informacijos vartotojas". Bibliografija padeda įveikti prieštaravimus dokumentinės komuni­kacijos sistemoje ir realizuoti atitikimus bibliografinių žinių pagalba. Bibliografinės žinios - tai žinios apie dokumentus, ruošiamus prane­šimus apie juos, jų paieškos, rekomendavimo ir propagavimo tikslais. Jomis skaitytojas gali naudotis atskirai ir nepriklausomai nuo pačių dokumentų (netiesioginiu ryšiu). Vartojamos bibliografinės žinios va­dinamos bibliografine informacija. Jau XX a. 8-ajame dešimtmetyje susiformavo nuomonė, kad bib­liografinės informacijos sąvoka yra bendrosios bibliografijos pradinis taškas, jos pagrindinė kategorija, bibliografijos "kalba", jos saviraiš­kos būdas, universalus bibliografinės veiklos rezultatas. Jai bibliogra­fijos mokslininkai skiria daug dėmesio. Bibliografinė informacija (BI) priklauso dokumentinės komunika­cijos sistemos antriniam dokumentiniam lygmeniui, yra "informacija-tarpininkas": D BI V. Bibliografinės informacijos dvilypumas (orientacija į dokumentą ir į vartotoją) yra neatskiriama jos savybė, turinti lemiamą reikšmę bib-liografijos teorijai. Dvilypumas aptinkamas visose pagrindinėse bib­liografijos sąvokose ir daro didelę įtaką jų turiniui. Bibliografinė in­formacija atspindi dokumentų srautus ir masyvus, atsižvelgdama į vi­sos visuomenės, atskirų jos grupių, individų interesus ir poreikius. Dokumentų srautai ir masyvai "kondensuojami" lengvai apžvelgiama forma, tartum susumuojami, modeliuojami. Bibliografinė informacija pateikia apie dokumentus žinias, kurios būtinos paieškiniam-orientaciniam etapui dokumentinės komunikacijos sistemoje. Bibliografinės informacijos turinys gali būti kompleksinis informa­cinis, t.y. ji gali apimti, be grynai bibliografinės, reikalui esant ir pirminę mokslinę, publicistinę bei kitas informacijos rūšis (pavyzdžiui, referatą žurnalas). Svarbi bibliografinės informacijos savybė yra susijusi su bibliogra­finių žinių vidiniu organizuotumu, standartiškumu. Todėl ją galima efektyviai panaudoti realizuojant atitikimus dokumentinės komunika­cijos sistemoje. Bibliografinės informacijos kategorija atliko ir atlieka didelį meto­dologinį vaidmenį. Ji yra bibliografinių reiškinių, procesų ir objektų atpažinimo principas (kriterijus). Kategorija "bibliografinė informaci­ja" leidžia suvokti visos bibliografijos - sudėtingo visuomeninio reiš­kinio - ribas ir vientisumą. Kad ir kur aptikti, kad ir kokiais terminais pavadinti reiškiniai, susiję su informacijos apie dokumentus (skirtos pranešimui apie juos, jų paieškai, rekomendavimui ir propagavimui) ruošimu, tvarkymu, saugojimu ir skleidimu, yra bibliografiniai. Vado­vaudamiesi tokiu principu, pagalvokite, su kokiais bibliografiniais reiškiniais, procesais ir objektais jūs jau esate susipažinę dėstytose bibliotekininkystės ir kitų mokslų disciplinose. Objektyvumo sumetimais verta pabrėžti, kad pastaruoju metu mokslininkai ėmė teigti, kad sąvokos "bibliografinė informacija" me­todologinė reikšmė pervertinama. Vis labiau linkstama manyti, kad ši sąvoka negali būti patikimas bibliografinių reiškinių atpažinimo krite­rijus. Vienok neabejojama tuo, kad ji yra signalas apie bibliografinius reiškinius. Bibliografinės informacijos potencialios egzistavimo formos. Dokumentografinės koncepcijos požiūriu bibliografinės informacijos formos atsirado senovėje knygų saugyklose, vienuolynų bibliotekose. Jų sarašai ir katalogai pirmiausia buvo skirti inventorizacijai, o susi­kaupus didesniam rankraščių ir knygų kiekiui, - ir paieškai. Bibliografinės informacijos formų įvairovei atsirasti daug reikšmės turėjo knygų spausdinimo pradžia, knygų prekybos atsiradimas (pasi­rodė prekiniai knygų katalogai ir kitos bibliografijos priemonės). Įsi­tvirtinant kapitalistiniam gamybos būdui, vystantis kapitalistiniams santykiams atsirado bibliografijos priemonės, kuriose buvo bandoma sudaryti nuo spaudos išradimo valstybėje išleistų knygų visetą sure­gistruoti visas naujas knygas. Pasirodė taip vadinamos repertuarinės einamosios valstybinės bibliografinės apskaitos rodyklės. Mokslo gamybos, švietimo reikmės taip pat sąlygojo naujas bibliografinės in­formacijos formas. Visas bibliografinės informacijos egzistavimo formas istoriškai tiria specialus bibliografijos mokslo skyrius - bib­liografijos istorija (lietuvių bibliografijos disciplina bus dėstoma vė­liau). Studijuojant šią temą reikia apčiuopti bendruosius raidos dės­ningumus. Labai įvairios šiuolaikinės bibliografinės informacijos formos. Jas detaliau nagrinėsime kitose paskaitose. Susipažinkime su bendraisiais klausimais - bibliografinės informa­cijos elementais, bibliografijos priemonės sąvokomis ir struktūra. Bibliografinės informacijos elementas yra bibliografinis praneši­mas. Jame pateikiamos žinios apie dokumentą jo dalį arba grupę do­kumentų. Jos turi garantuoti dokumento identifikavimą ir paiešką. Bibliografinis pranešimas gali būti perduotas žodžiu ir raštu. Žodinės bibliografinės informacijos tyrimui bibliografijos moksle skiriama labai mažai dėmesio, matyt, dėl to, kad ji yra trumpalaikė. Tačiau manoma, kad žodinių bibliografinių pranešimų paplitimo sfera yra plati, o įtaka informacijos vartotojams - didelė. Jų egzistavimas leidžia kalbėti apie formalius ir neformalius (pavyzdžiui, pažįstamo patarimai) bibliografinės komunikacijos kanalus. Bibliografiniai pra­nešimai (ypač žodžiu) gali būti perduoti nestandartine (bibliografinio aprašo) forma. Dokumentiškai fiksuotas bibliografinis pranešimas vadinamas bib­liografiniu įrašu. Jis gali būti perduotas ne tik erdvėje, bet ir laike. Bibliografinio įrašo būtinas elementas yra bibliografinis aprašas. Ka­dangi pastarasis klausimas buvo studijuotas "Informacijos tvarkybos ir ieškos" disciplinoje, būtina jos medžiagą pakartoti. Reikia žinoti bibliografinio aprašo ir jo rūšių (monografinio, suvestinio, analizinio, trumpojo, išplėstinio, išsamiojo) apibrėžimus, paskirtį. Bibliografinis aprašas yra privalomas ir minimaliai būtinas bibliografinio įrašo ele­mentas. Kitais bibliografinio įrašo elementais yra bibliografinio įrašo pradmuo, anotacija, referatas, klasifikacijos indeksas, dalykinė rubri­ka, dokumento saugojimo šifras ir kt. Ir su daugeliu iš jų esate susipa­žinę "Informacijos tvarkybos ir ieškos" ir kitose disciplinose, todėl jų medžiagą reikia pakartoti. Minimi elementai yra nebūtini. Pagrindinė bibliografinės informacijos potencialaus egzistavimo forma yra bibliografijos priemonė. Tai pagal kokį nors požymį ar požymių grupę sutelktų bibliografinių įrašų sutvarkyta aibė. Bibliogra­finė informacija bibliografijos priemonės forma pateikia informacijos vartotojui lengvai apžvelgiamą, kompaktišką dokumentų "vaizdą". Minimaliai bibliografijos priemonė gali turėti du bibliografinius įra­šus, maksimaliai - neribotą skaičių. Egzistuoja gausybė bibliografijos priemonių rūšių, tipų ir formų. Jas nagrinėsime vėliau specialioje pa­skaitoje. Sudėtingos struktūros bibliografijos priemonės struktūriniai elementai: antraštinis puslapis, pratarmė, įvadas, bibliografiniai įrašai, pagalbinės rodyklės, priedai, turinys. Jų sudarymo metodikos mokysi­tės "Bibliografijos metodikos" disciplinoje. Bibliografijos priemonės sąvoką detalizuoja tokios sąvokos, kaip "bibliografijos rodyklė", "knygų apžvalga", "literatūros sąrašas", "biobibliografinis žodynas" ir daugelis kitų. Dokumentiškai fiksuota bibliografinė informacija, kaip bibliografi­nės veiklos rezultatas ir priemonė, vadinama bibliografine produkci­ja Bibliografinės informacijos pagrindinės visuomeninės funkcijos. Tai viena svarbiausių "Bibliografijos teorijos" temų. Šiuo metu bib­liografijos moksle egzistuoja įvairūs požiūriai į bibliografinės infor­macijos visuomenėje atliekamas funkcijas. Literatūroje galima rasti sąrašus, kuriuose atsispindi nuo kelių iki keliasdešimt funkcijų. Bibliografinė informacija reguliuoja informacinius santykius si­stemoje "dokumentas-vartotojas", tam tikra prasme organizuoja in­formacijos vartotojų veiklą, padeda rasti reikalingus dokumentus, iš­vengti neapibrėžtumo nusprendžiant juos skaityti, klausytis jų ar juos žiūrėti. Taigi bibliografinės informacijos visuomeninė paskirtis, jos socia­linė paskirtis - realizuoti (padėti realizuoti) atitikimus dokumentinės komunikacijos sistemoje. Pastaroji yra ta aplinka, kurioje ji tiesiogiai funkcionuoja. Bibliografijos bendrojoje teorijoje bibliografinės informacijos pa­grindinės visuomeninės funkcijos ne konstatuojamos, o išvedamos iš pagrindinių dokumentinių poreikių per pagrindinių atitikimų tipus do­kumentinės komunikacijos sistemoje. Dokumentiniai poreikiai (ir juos atitinkantys bibliografiniai porei­kiai) esti trijų tipų: a) visuotiniai (būdingi visai visuomenei), b) dali­niai (būdingi atskiroms visuomenės klasėms, partijoms, įvairioms pro-fesinėms-gamybinėms ir kt. socialinėms grupėms), c) pavieniai (bū­dingi atskiriems visuomenės nariams). Analogiškai yra skirstomi ir aiškinami atitikimų dokumentinės komunikacijos sistemoje ir bibliog­rafinės informacijos funkcijų pagrindiniai lygmenys. Regis begalinę informacijos vartotojų dokumentinių poreikių įvai­rovę išsamiai apibūdina šios poreikių grupės: 1) dokumentų, reikalin­gų informacijos vartotojui, paieškos poreikiai, 2) informavimo, t.y. pranešimo apie tam tikrų formų ar turinio dokumentų egzistavimą, poreikiai, 3) dokumentų įvertinimo pagal informacijos vartotojų po­reikius, jų galimybes ir pan. ypatybes poreikiai. Darome išvadą, kad dokumentinės komunikacijos sistemai yra būdingi atitikimo santykių formalūs, turinio ir įvertinimo poreikiai. Bibliografinės informacijos pirmoji funkcija - paieškinė - tenkina vartotojui reikalingo dokumento paieškos poreikius. Ji garantuoja do­kumentų, apie kurių egzistavimą vartotojas žino, bibliografinio "adre­so" ir buvimo vietos nustatymą. Formalaus tipo atitikimų tarp doku­mento ir informacijos vartotojo bibliografinė realizacija - tai bibliog­rafinės informacijos panaudojimas dokumentui identifikuoti (išanksti­nė bibliografinė paieška) ir jo buvimo vietos nustatymo (galutinė pa­ieška) tikslais. Paieškinė funkcija apima dokumentų identifikavimą. Antroji funkcija - komunikacinė - tenkina pranešimo apie tam tik­ros formos ar turinio dokumentus poreikį. Ja pašalinamas neapibrėž­tumas dokumentų turinio atžvilgiu. Šis tikslas pasiekiamas informaci­jos vartotojui pateikiant pagal turinį sutvarkytas žinias apie dokumen­tus, atspindinčias dokumentų masyvus ir srautus einamuoju, retros-Ipektyviniu ar perspektyviniu aspektais. Trečioji - įvertinančioji - funkcija tenkina dokumentų įvertinimo pagal įvairius požymius (grupinius ar individualius poreikius, infor­macijos vartotojo išsilavinimą, amžių ir pan.) poreikius. Ji padeda j veikti neapibrėžtumą dokumento vertingumo požiūriu. Čia itin akty­vus bibliografo dalyvavimas dokumentinės informacijos vartojimo procese. Dokumentų masyvai ir srautai įvertinami tikslingos bibliogra­finės atrankos, bibliografinės dokumentų charakteristikos ir kitais būdais. Bibliografas rekomenduoja tik tuos dokumentus, kurie atitinka tam tikro informacijos vartotojo ypatybes ir numatyto bibliografinio poveikio tikslus (ugdymo, lavinimo ir pan.). Bibliografinės informaci­jos įvertinančioji funkcija atskleidžia bibliografijos socialinį-pedagoginį aspektą. Minimas funkcijas galima nesunkiai aptikti bib­liografinės informacijos materialioje formoje - bibliografijos priemo­nėse ar bibliografiniuose procesuose. Pavyzdžiui, paieškos funkcijos ryškiausia realizavimo priemonė yra bibliotekos katalogai, komunika­cinės - einamosios valstybinės bibliografinės apskaitos rodyklė (bib­liografijos priemonė, informuojanti apie šalyje leidžiamus dokumen­tus jų valstybinės registracijos pagrindu), įvertinančios - literatūros rodyklė, talkinanti savišvietai. Bibliografinė informacija, be pagrindinių visuumeninių funkcijų, taip pat atlieka nemažai išorinių arba konkrečiųjų funkcijų. Mokslinė­je literatūroje išvardinta per 50 tokių funkcijų, tarp jų: populiarinimo, valdymo, modeliavimo, pedagoginė ir kitos. Bibliografinės informacijos funkcinė struktūra. Kadangi doku­mentiniai poreikiai ir atitikimai dokumentinės komunikacijos sistemo­je egzistuoja nepriklausomai nuo bibliografinės informacijos, jie negali būti jos vidinės esminės funkcinės struktūros elementai. Tokie elementai - bibliografinės informacijos pagrindinės visuomeninės funkcijos. Nors ir kaip istoriškai keistųsi bibliografinė informacija, ji visada vykdė, vykdo ir vykdys paieškinę, komunikacinę ir įvertinan­čiąja funkcijas. Tokia jų seka nėra atsitiktinė. Tai atskleidžia bibliografinės informacijos genetinė struktūra. Ji grafiškai vaizduojama taip: Matyti, kad paieškinė funkcija yra sąlygiškai nepriklausoma, ko­munikacinė apima paieškinę, jos galimybes, o įvertinančioji - paieški-nes ir komunikacines galimybes. Praktiškai tai reiškia, kad egzistuoja tokios bibliografinės informacijos konkrečiosios priemonės, kurios sudaromos tik paieškos tikslais. Spręsdama prieštaravimus, atsiran­dančius dėl dokumentų erdvinio išsisklaidymo, paieškinė funkcija rea­lizuojama konkrečiame dokumentų fonde. Visos bibliografijos prie­monės, kurios atlieka komunikacinę funkciją visada gali būti panau­dotos ir paieškai (bent jau išankstinei). Įvertinančiosios funkcijos konkrečios realizavimo priemonės visada turi paieškinius ir komuni­kacinius pradus. Brėžinyje parodyta, kad judėjimas nuo funkcijos A prie funkcijos (' yra judėjimas nuo vieno bibliografinės informacijos dvilypumo po­liaus (dokumento) prie kito (informacijos vartotojo). Atkreiptinas dė­mesys į tai, kad genetinė struktūra atskleidžia bibliografinės informa­cijos pagrindinių visuomeninių funkcijų raidos istorinio proceso logiką: senųjų knygų saugyklų katalogai (paieškinės priemonės) -komunikacinės paskirties bibliografinės informacijos registracinės formos (einamosios valstybinės bibliografinės apskaitos rodyklės) -jvairios įvertinančios funkcijos realizavimo priemonės (populiariosios ir pan.). Bibliografijos reiškinių, procesų ir objektų funkcinę įvairovę iš­reiškia kita - bibliografinės informacijos funkcinė-Ioginė struktūra. Ji parodo visus logiškai galimus bibliografinės informacijos pagrindi-ni 11 visuomeninių funkcijų derinius. Vyravimo santykis (kai viena funkcija pasireiškia stipriau už kitą) žymimas AB. i.kvivalentumo santykis (abi ar visos trys funkcijos pasireiškia vienodai) žymimas A=B, A=B=C. Jeigu, pavyzdžiui, bibliografijos priemonė vienu metu ir vienodai H»li/uoja komunikacinę ir įvertinančiąja funkciją ir gali būti panaudota išankstinei dokumentų paieškai, tai bibliografijos priemonės sudėtingą kombinuotą funkciją užrašome šitaip: (B=C)A į (Dviejų funkcijų derinys vadinamas paprasta kombinuota funkcija. (Apskritimo linija parodomas funkcijų ekvivalentumas, rodyklėmis - pajungtumo santykis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bibliografinės informacijos funkci-nė-loginė struktūra parodo visus logiškai galimus pagrindinių visuo­meninių funkcijų derinius. Realioje bibliografijos tikrovėje egzistuo­jančių derinių skaičių "apriboja" bibliografinės informacijos genetinė struktūra (pavyzdžiui, negalimas grynas santykis AC ir pan.). Savi­kontrolės tikslais pabandykite sudaryti visą realioje tikrovėje galimų bibliografinės informacijos pagrindinių visuomeninių funkcijų derinių sąrašą. Atkreipkite dėmesį į tai, kad užrašai (A=B)C ir (B=A)C yra tolygūs. Iš viso turėtumėte gauti 37 derinius. Tos kombinuotos funkcijos, kurios neatitinka bibliografinės infor­macijos genetinės struktūros, vadinamos anomalinėmis. Bibliografijos samprata. Kadangi bibliografinės informacijos kūrimu, jos saugojimu, sklei­dimu ir naudojimu rūpinasi žmogus, drauge su ja atsirado ir plėtojosi bibliografinė veikla. Bibliografinės veiklos formavimosi procesas isto­riškai ilgas, sudėtingas ir prieštaringas. Pirmieji bibliografai profesio­nalai atsirado tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Sudėtingėjant bibliografinės veiklos uždaviniams ir funkcijoms, jo­je atsirado darbo pasidalijimas, specializacija. Bibliografavimas (bib­liografinės informacijos rengimas) ėmė atsiskirti nuo bibliografinio aptarnavimo (bibliografinės informacijos pateikimo informacijos var­totojams). Atsirado bibliografijos mokslas (mokslinė disciplina, tirian­ti bibliografiją kaip visuomeninį reiškinį), bibliografų rengimo, bib­liografijos vadyba. Dokumentografinės koncepcijos požiūriu visi minimi veiklos barai ir sudaro vientisą specifinę žmogaus veiklos sritį, vadinamą bibliogra­fija. Bibliografija yra veiklos sričių sistema, garantuojanti bibliografi­nės informacijos parengimą ir funkcionavimą visuomenėje. Kartais pagal tradiciją bibliografija vadinama tik bibliografinė praktinė veikla. Tokiais atvejais bibliografijos sąvoka susiaurinama, ji neapima mokslinės, pedagoginės ir vadybinės veiklos. Tačiau moksli­nėje ir mokomojoje literatūroje įsigali pirmoji, "plačioji" bibliografi­jos samprata. Žodis "bibliografija" kilęs iš graikų kalbos ir pažodžiui išvertus reiškia "knygų rašymą". Senovės Graikijoje V a. prieš kristų jis pradė­tas naudoti knygos perrašymui ranka žymėti. Tuomet tai buvo vienin­telis literatūros dauginimo būdas. Perrašinėtojai vadinti bibliografais. Tais laikais, kai raštingų žmonių buvo nedaug, šis darbas buvo laiko­mas aukštos kvalifikacijos darbu, nors jokių specifinių žinių jis nerei­kalavo - užteko mokėti skaityti ir rašyti. XV a. išradus spaudą, bibliografo - knygos perrašinėtojo amatas pradėjo apmirti ir, laikui bėgant, bibliografijos terminas knygų perrašinėjimo prasme nebevartotas. Ta­čiau senas terminas pasirodė esąs gyvybingas. Jis pradėtas vartoti ki­tos praktinės veiklos sričiai žymėti - knygų aprašymui. Kuo daugiau nulosi rankraštinių ir spausdintinių knygų, tuo plačiau ir sėkmingiau plėtojosi bibliografija, kaip literatūros aprašymas, apskaita, inventorizacija. Poreikis orientuotis knygų saugyklose vertė bibliografinius ap­rašus grupuoti, sisteminti. Tai irgi tampa bibliografų praktinės veiklos dalimi. Gilėjanti knygų, jų turinio diferenciacija, istorinė ir pan. prive­dė prie to, kad XVIII - XIX a. terminas "bibliografija" ėmė reikšti ir platų mokslinių disciplinų- knygos istorijos, literatūros kritikos ir kitų - kompleksą. XIX amžiuje kai kurie mokslininkai bibliografiją laikė pačiu plačiausiu mokslu. Sociokultūrinės situacijos XVII ir ypač XIX a. dinamika rėmėsi knygine kultūra. Buvo suvokta knygos socialinė vertė, periodinių lei­dinių autorių - publicistų ir rašytojų autoritetas, švietimo idėjų sklei­dimo svarba, todėl visuomeninei minčiai buvo būdinga knyginės kul­tūros istoriosofija. Ir taip atsirado knygotyrinė bibliografijos paradig­ma. Vėliau bibliografija šiandienine prasme pamažu įgijo vis didesnį suverenumą, nors jos giminystė su knygotyra, o bibliografinės veiklos - su knygininkyste buvo nuolat aktualizuojama. XX a. prasideda technikos progreso informacinės komunikacijos, žinių fiksavimo ir tiražavimo epocha. Ir toliau dar dominuoja spaus­dintinis tekstas. Įvairių laikmenų pasirodymas, konkurencija su spau­diniais infoaplinkoje pagimdo apibendrinančią "dokumento" sąvoką. Gimsta dokumentografinė bibliografijos koncepcija. Ji primena savo­tiškai modernizuotą ankstyvesniąją knygotyrinę bibliografijos para­digmą. Jai būdinga teorinė ir praktinė bibliografijos sąsaja su fiksuo­tais informacijos šaltiniais. O dabar panagrinėkime bibliografijos funkcionavimo dokumenti­nės komunikacijos sistemoje principinę schemą (žr. brėž.). Schemoje matyti, kad bibliografija turi dvi įeigas ir vieną išeigą. Pirmosios įeigos dėka vyksta dokumentų srautų ir masyvų pirminis bibliografinis apdorojimas, siekiant laiduoti dokumentų paiešką ir pranešimą apie juos. Antroji įeiga, kurią sudaro skaitytojų poreikiai ir užklausos, garan­tuoja dokumentų įvertinimą ir bibliografinės informacijos paruošimą pagal konkretų tikslą ir konkrečiam adresatui. Čia atsižvelgiama į bib­liografinės informacijos vartotojų dokumentinius poreikius, į jų išsila­vinimą, tikslus ir t.t. Bibliografijos sistemos išeigą sudaro bibliografinės informacijos srautai. Labai svarbų vaidmenį joje vaidina pastovus ir efektyvus ry­šys su skaitytojais. Taigi galima daryti išvadą, kad bibliografija, kaip visuomeninis reiškinys, turi du pagrindinius struktūrinius lygmenis: 1) abstraktųjį (vidinį) ir 2) istoriškai konkretų (išorinį). Pirmąjį struktūri­nį lygmenį sudaro bibliografinės informacijos pagrindinių visuomeni­nių funkcijų struktūra. Ji garantuoja bibliografijos, kaip sistemos, vientisumą. Abu lygmenys sudaro realią vienovę. Bibliografinės informacijos funkcijos teoriškai atskleidžia vidinius jos funkcionavimo dėsningumus, kurie neturi konkretaus istorinio at­spalvio. Tikrąją bibliografinio procesų įvairovę ir jo sudėtingumą pa­deda suvokti bibliografijos, kaip specifinės žmogaus veiklos srities, samprata. Bibliografo veikloje, nulemtoje visuomeninių sąlygų, ku­riomis jis gyvena ir dirba, bibliografija įgauna konkretų istorinį turinį. Išorinės socialinės aplinkybės sąlygoja specifines bibliografinės in­formacijos funkcijų realizavimo formas, jų ypatybes, raidą, kaitą. Naujos bibliografinės informacijos formos atsiranda plėtojantis vi­suomenės dokumentiniams poreikiams. Didelę įtaką bibliografinės veiklos raidai turi materialinės techninės galimybės, kurias visuomenė gali panaudoti konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Bibliografija vadovaujasi pliuralizmo (pliuralizmas [lot. pluralis — daugybinis] – daugybiškumas) ir demokratiškumo principais. Tai reiškia, kad bibliografinė informacija yra prieinama kiekvie­nam visuomenės nariui. Visų visuomenės sluoksnių, rasių, tautų, įvai­raus išsilavinimo, profesijos, tikėjimo, bet kurioje teritorijoje gyve­nančių žmonių bibliografinis aptarnavimas vienodas ir lygiavertis. Bibliografijos sandara. Adekvati mokslinio pažinimo priemonė, leidžianti atskleisti bibliografijos sandarą, yra bendramokslinis veik­los požiūris, akcentuojantis subjekto aktyvumą. Ilgai bibliografijos moksle egzistavo aiškiai nesuvokta, stichinė bibliografijos, kaip veik­los srities, samprata. Sąmoningai laikantis veiklos požiūrio, nagrinė­jamas objektas traktuojamas kaip veikla, susidedanti iš vienas kitą są­lygojančių ir glaudžiai susijusių elementų: tikslo, subjekto, objekto, tąlygų, priemonių, procesų operacijų, veiksmų, procedūrų, rezultatų ir t. t. Studijuojant šią temą, būtina prisiminti, kad bibliografiją - vientisą visuomeninį reiškinį - sudaro keletas specifinių bibliografinės infor­macijos funkcionavimą garantuojančių veiklos sričių, kaip antai: bib­liografinė praktinė, mokslinė, pedagoginė, vadybinė. Vadinasi, norint iki galo atskleisti bibliografijos komponentinę struktūrą, reikia parodyti visų šių veiklos sričių sandarą. Bibliografijos moksle šiuo metu bene detaliausiai atskleista praktinės bibliografinės veiklos - svarbiausio bibliografijos komponento - sandara. Bibliografinė praktinė veikla - tai informacinės veiklos sritis, te­nkinanti bibliografinės informacijos poreikius. Siame apibrėžime aiš­kiai nurodytas bibliografinės veiklos pagrindinis tikslas (informacijos vartotojų ir visuomenės apskritai bibliografinės informacijos poreikių tenkinimas). Be to, ji turi daug tarpinių tikslų bei konkrečių tikslų ir uždavinių. Nuo jų teisingo formulavimo nemažai priklauso bibliogra­fijos efektyvumas. Tikslai ir uždaviniai yra bibliografinės veiklos re­guliatoriai. Pagrindiniai jos subjektai yra bibliografai profesionalai. Jie rengia, saugo bibliografines žinias, organizuoja jų naudojimą. Jų išsilavini­mas, įgūdžiai sąlygoja bibliografinės veiklos kokybę ir efektyvumą. Bibliografinės veiklos subjektų vaidmenį atlieka ir tie informacijos vartotojai, kurie neturi specialaus bibliografinio išsilavinimo, tačiau kuria bibliografijos priemones (pavyzdžiui, mokslininkai, sudarantys bibliografines nuorodas, naudotos literatūros ir kitų šaltinių sąrašus ar rengiantys bibliografijos leidinius). Bibliografijos subjektais mokslo sferoje yra bibliografijos moksli­ninkas ar mokslinis kolektyvas, mokomojoje - dėstytojas, organizaci­nėje - vadybininkas ir t.t. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad bibliografi­jos subjektai gali būti individualūs ir kolektyviniai. Vientisas bibliografinės veiklos objektas yra dokumentinės komu­nikacijos sistema, vienas svarbiausių jos objektų - dokumentas. Tai tiesioginis bibliografavimo objektas. Studijuojant šią temą būtina dar kartą prisiminti dokumentų klasifikacijas pagal įvairius požymius, ku­rios buvo pateiktos knygotyros ir bibliotekininkystės disciplinose. Potencialus (tipinis) ir tiesioginis (individualus) bibliografinio po­veikio objektas yra bibliografinės informacijos vartotojas. Bibliografui svarbūs jo dokumentiniai poreikiai, interesai ir užklausos jų bibliografine išraiška. Interesas traktuojamas kaip suvokta, aktyvi, veikli porei­kių egzistavimo forma. Jį vartotojai subjektyviai formuluoja kaip už­klausą. Bibliografinės informacijos vartotojų klasifikavimas - sudėtinga mokslinė problema. Studijuojant šią temą, būtina prisiminti skaitytojų klasifikacijas, nagrinėtas bibliotekininkystės disciplinose. Labai daug lemia sąlygos. Tai - bibliografinės veiklos elementas, kuris optimizuoja arba apsunkina bibliografo veiklą, stabdo ją. Tarp bibliografinių procesų svarbią vietą užima bibliografinės in­formacijos parengimo ir vartojimo (naudojimo) procesai. Pagrindiniai bibliografinės veiklos procesai: bibliografavimas, bibliografinis aptar­navimas, bibliografinė savitarna, bibliografinės informacijos vartoji­mas. Bibliografavimas yra bibliografinės informacijos parengimo procesas. Bibliografavimo, bibliografinio aptarnavimo ir savitarnos procesų pagrindas yra bibliografinė paieška (dokumentų paieška bibliografi­nes informacijos šaltiniuose). Skiriamos trys bibliografinės paieškos rūšys: teminė, adresinė, patikslinanti. Bibliografinės informacijos paieška tam tikra tema vadinama temine. Duomenų apie dokumento bu­vimo vietą paieška - adresinė bibliografine. Dokumento bibliografi­niame apraše trūkstamų arba ir netikslių elementų paieška - patiksli­nanti bibliografinė. Bibliografinę paiešką apibūdina keletas sąvokų: paieškinis požy­mis, dokumento paieškos charakteristika, užklausos paieškos charak­teristika, relevantumas, pertinentumas, bibliografinės paieškos tikslu­mas ir išsamumas. Paieškinis požymis yra pirminio dokumento, kurį turi atitikti suras­ta bibliografinė informacija, turinio ar formalus kriterijus. Dokumento paieškos charakteristika - tai visuma dokumentą api­būdinančių paieškinių požymių, būtinų bibliografinei paieškai ir do­kumentams identifikuoti. Informacijos paieškos kalba užrašytas te­kstus, nusakantis užklausos turinį, arba formalių požymių, būtinų konkrečiam dokumentui surasti, visuma vadinama užklausos paieškos charakteristika. Pertinentumo (bibliografinės informacijos tinkamumo) sąvoki reiškia pateiktos bibliografinės informacijos atitikimą vartotojo tikra jam dokumentiniam poreikiui. Relevantumas (bibliografinės informacijos atitiktis) yra surastos bibliografinės informacijos atitikimas rei­kalavimui, suformuluotam užklausoje. Bibliografinės paieškos išsamumo sąvoka apibūdina surastų relevančių bibliografinių įrašų kiekybinį santykį su bendru skaičiumi relevančių bibliografinių įrašų, esančių bibliografinės informacijos masy­ve, kuriame vykdoma paieška. Bibliografinės paieškos tikslumas - tai rodiklis, kuris išreiškia relevančių bibliografinių įrašų kiekybinį san­tykį su bendru skaičiumi bibliografinių įrašų, pateiktų atsakyme į užklausą. Bibliografavimo procesas susideda iš analizės ir sintezės etapų Šioje temoje būtina tiksliau išstudijuoti atskiras bibliografavimo ope­racijas (metodus). Analizės metodams priklauso bendra dokumento bibliografinė analizė, jo bibliografinis aprašymas, anotavimas ir kt. bibliografinio įraše sudarymas yra tarpinis metodas tarp analizės ir sintezės metodų. Bibliografavimo sintezės metodai yra dokumentų bibliografinis išaiškinimas (dokumentų, kaip bibliografavimo objektų išaiškinimas jų bibliografinio apdorojimo tikslu), bibliografinė atranka, bibliografinis grupavimas. Bibliografinių paslaugų teikimas vartotojui vadinamas bibliografiniu aptarnavimu. Jam priklauso bibliografinis informavimas (bibliografinės informacijos teikimas vartotojui), bibliografinis konsultavimas ir kitos bibliografinės paslaugos. Pagrindinės bibliografinio informavimo rūšys: 1) bibliografinis informavimas pagal kartines užklausas (kartinis bibliografinis informavimas), 2) nuolatinis bibliogra­finis informavimas. Bibliografinės informacijos pareikalavimas vadinamas bibliografine užklausa. Pateikta bibliografinė informacija yra bibliografinis atsakymas į užklausą. Atsakymai (kaip ir bibliografinė paieška) skirstomi į tris rūšis: teminiai bibliografiniai, adresiniai bibliografiniai ir patikslinantys bibliografiniai. Jie gali būti pateikti žodžiu ir raštu. Sistemingas aprūpinimas bibliografine informacija pagal ilgalaikes užklausas ir/arba be jų vadinamas nuolatiniu bibliografiniu informavimu. Jis būna individualus, grupinis, masinis. Viena paplitusių jo formų- bibliografijos biuleteniai. Bibliografiniams procesams priklauso ne tik bibliografinių žinių gamybos (dokumentų išaiškinimo, jų atrankos, bibliografinės charak­teristikos ir t.t.) ir jų vartojimo (bibliografinių šaltinių peržiūrėjimo, suvokimo, gautos informacijos panaudojimo ir t.t.) procesai, bet ir bibliografinis mokymas, bibliografinis bendravimas ir pan. Kiekvienas bibliografinis procesas skaidomas į operacijas. Vieno bibliografinio proceso rezultatas dažnai yra kito proceso objektas, priemonė ar rezul­tato gavimo priemonė. Galutinis bibliografinės veiklos rezultatas yra vartotojų bibliogra­finės informacijos poreikių patenkinimas. Bibliografijos rezultatai bū­na daliniai, tarpiniai ir bendrieji. Daliniai arba tarpiniai rezultatai gau­nami atskirų bibliografinių procesų lygmenyje (bibliografavimo pro­duktas - bibliografijos priemonė ir t.t.). Nagrinėjant bibliografinės veiklos rezultatus, būtina atkreipti dėmesį į bibliografavimo ir bibliog­rafinės informacijos vartojimo produktus. Bibliografinės veiklos priemonėms priklauso daiktai, būdai ir pan., kuriuos bibliografai naudoja tenkindami bibliografinės informa­cijos poreikius (materialinė-techninė bazė, bibliografijos leidiniai ir ne publikuotos bibliografijos priemonės, kiti veiklos "įrankiai" ir t.t.). Kaip matome, tai ne tik daiktai, reiškiniai, bet ir veiklos metodai bei formos. Vienos iš jų yra specifinės (pavyzdžiui, metodinės), kitos - ne (t.y. naudojamos ir kitose žmogaus veiklos srityse). Dokumentiškai fiksuotas bibliografinės veiklos rezultatas ir prie­monė yra bibliografinė produkcija. Jos egzistavimo forma - bibliografijos priemonės. Šioje temoje būtina susipažinti su jų pagrindinėmis formomis, tipais, žanrais, rūšimis. Daugumos jų apibrėžimus galima rasti "Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyne". Egzistuoja keletas daugiaaspekčių fasetinių bibliografijos priemonių klasifikacijų. Būtina išstudijuoti ir palyginti O. Koršunovo ir J. Čepytės klasifikacijas. Abi klasifikacijos yra keturių fasetų: 1) bibliografijos priemonių visuomeninė paskirtis, 2) bibliografuojamų do­kumentų požymiai (rūšys), 3) dokumentų bibliografavimo metodai, 4) bibliografinės informacijos fiksavimo forma (bibliografijos forma). Šios klasifikacijos plačiai taikomos mokslinėje, mokomojoje ir praktinėje bibliografinėje veikloje. Bibliografijos išteklių sąvoka apima bibliografijos priemonių sistemą, bibliografų kadrus, materialinę-techninę bazę, pinigines lėšas ir pan. Kitų bibliografijos sudėtinių dalių (mokslinės, mokomosios ir va­dybinės) sandara nagrinėjama žemiau, taip pat "Bibliografijos metodi­kos" disciplinoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!