Baltijos valstybių įvykdyto teisingumo už sovietų totalitarinio režimo nusikaltimus teisėtumo teisinės garantijos

Įvadas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje numatyta, kad „veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu [.,.]. [statymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens tei­sinę padėtį, neturi grįžtamosios galios [...]". Tokia pat nuostata yra įtvir­tinta ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad „asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsa­ko pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir pa­darymo vietoje [...]". Tai neatitinka Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto nullum crimen sine lege principo, taip pat Komisijos ir Teismo darbe priim­to 7 straipsnio nuostatų aiškinimo, kad vidaus įstatymų leidėjas privalo įstatyme tiksliai apibrėžti nusikaltimo sudėties elementus. Europos Žmogaus Teisių Teismo 7 teisėjų kolegija sprendimą byloje Kononov prieš Latviją priėmė 2008 m. liepos 24 d. Byloje pareiškėjas skundėsi pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnį, kad veikos, už kurias jis yra nuteistas Latvijos teismų, jų padarymo metu nebuvo pripažįstamos nusikaltimais nei pagal nacionalinę, nei pagal tarptautinę teisę. Pareiškėją Latvijos teismai yra pripažinę kaltu ir nuteisę pagal Latvijos Respublikos baudžiamąjį kodeksą dėl karo nusikaltimų, kuriuos jis įvykdė Latvijoje vokiečių okupacijos metais prieš civilius gyventojus. 1.Baltijos valstybių įvykdyto teisingumo už sovietų totalitarinio režimo nusikaltimus teisėtumo teisinės garantijos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje garantuoja­ma teisė kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažei­džiamos, kreiptis į teismą. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas teisės į ne­priklausomą ir nešališką teismą principas. Lietuvos Respublikos Konsti­tucijos 109 straipsnyje numatyta: „Teisėjai ir teismai, vykdydami teisin­gumą, yra nepriklausomi", „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įsta­tymo".1 Šios konstitucinės nuostatos yra detalizuojamos procesiniuose įsta­tymuose. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 8 straipsnyje skel­biama: „Vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Pagal EŽTK konvencija vidaus gynybos priemonių išnaudojimas reiškia, kad asmuo prieš kreipiantys į EŽTT privalo praeiti visas teismų instancijas ir išnaudoti visas įstatymo suteiktas galimybes skusti teismo sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka. Teisėjai ir teismai sprendžia civilines bylas, remda­miesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisė­jus veikti iš šalies. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo na­rių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organiza­cijų ar fizinių asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę [...]".2 Baudžiamojo proceso ko­dekso 14 straipsnyje įtvirtinti panašūs principai: „Vykdydami teisingumą baudžiamosiose bylose, teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo [...]. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą vykdant teisingumą drau­džiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę". Nekyla didesnių pro­blemų Lietuvoje vykdant Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą „nepriklau­somo ir nešališko teismo" reikalavimą. Tame pačiame straipsnyje numa­tyta bylos nagrinėjimo viešumo sąlyga ir reikalavimas viešai skelbti teis­mo sprendimus taip pat nekelia didesnių problemų. Konvencija leidžia da­ryti išimtis, kada teismo posėdžiai gali būti nevieši. Tai yra „visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesai demokratinėje visuomenėje, nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo interesai ar kitos ypatingos aplinkybės". Iš esmės tokios pat išimtys yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117, Teismų įstatymo 6, Baudžiamojo proceso kodekso 16, Civilinio proceso kodekso 10 straipsniuose.3 Svarbios nuostatos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės į teismą realizavimo požiūriu išdėstytos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje dėl sprendimų dėl nuosavy­bės teisių į grąžintiną žemę teisėtumo. Šioje nutartyje teisėjų kolegija nag­rinėjo klausimą, ar nuosavybės teisių atstatymo klausimai žinybingi teis­mui ir, vadovaudamasi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė teisę kreiptis į teismą, nagrinėjant nuosavybės teisių atstatymo klausimus: [...] tiek teisė kreiptis į teismą tiek ir nuosavybės teisė yra vienos prigim­tinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija [...]. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas garantuojamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje: „Asmuo lai­komas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pri­pažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu". Tokia pat nuostata numatyta ir Teismų įstatymo 3 straipsnyje. Kaip jau rašyta, Kardomojo kalinimo įsta­tymo 3 straipsnyje yra aiškiai pasakyta, kad kardomasis kalinimas (suėmi­mas) taikomas [...] kaltinamajam, teisiamajam, taip pat įtariamajam, jei­gu jie padarė nusikaltimą. Netgi įtariamajam asmeniui, kuriam suimant net kaltinimas nepareikštas, yra aiškiai pasakyta, kad jis padarė nusikaltimą.4 Todėl vargu ar gali atitikti šios Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio nuostatos ne tik Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, bet ir Lietuvos Respub­likos Konstitucijos 31 straipsnį.5 Konvencijos 7 straipsnyje numatyta: 1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galioju­sius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė baus­mė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu. 2. Šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų vykdymo momentu buvo laikomi nusikalti­mais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje numatyta, kad „veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu [.,.]. [statymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens tei­sinę padėtį, neturi grįžtamosios galios [...]".6 Tokia pat nuostata yra įtvir­tinta ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad „asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsa­ko pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir pa­darymo vietoje [...]". Lietuvoje taikant Konvencijos 7 straipsnio reikala­vimus gali kilti problemų dėl Baudžiamajame kodekse įtvirtintų blanketi-nių dispozicijų, kurios neapibrėžia nusikaltimo sudėties, bet duoda nuoro­das į kitus norminius aktus. Problema atsiranda tais atvejais, kai Baudžia­masis kodeksas nukreipia į atitinkamas taisykles, kurios buvo patvirtintos Vyriausybės nutarimais (246 straipsnyje minimos Kelių eismo taisyklės bu­vo patvirtintos 1993 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 883). Tai neatitinka Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinto nul-lum crimen sine lege principo, taip pat Komisijos ir Teismo darbe priim­to 7 straipsnio nuostatų aiškinimo, kad vidaus įstatymų leidėjas privalo įstatyme tiksliai apibrėžti nusikaltimo sudėties elementus. Todėl Baudžia­majame kodekse reikėtų atsisakyti dispozicijų, kurios nukreipia į Vyriau­sybės nutarimus ar kitus žemesnę galią turinčius aktus, taikymo.7 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1946 m. gruodžio 11 d. priėmė Rezoliuciją N r. 96(1), kurioje nurodė, kad pagal tarptautinę teisę genocidas yra nusikaltimas ir kad asmenys, kalti dėl jo padarymo, turi būti nubausti nepriklausomai nuo to, kas ir kokiais motyvais padarė šį nusikaltimą. Be to, Ekonominei ir socialinei tarybai buvo pavesta atlikti būtinus tyrimus ir parengti tarptautinės konvencijos dėl genocido projektą. 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinės Tautos priėmė konvenciją „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį" (toliau - ir Konvenci­ja dėl genocido). Ši Konvencija įsigaliojo 1951 metais. Konvencijos dėl genocido preambulėje nurodyta, kad per visą istoriją ge­nocidas žmonijai padarė daug nuostolių. Susitariančios šalys paskelbė, jog esančios įsitikinusios, kad, norint išvaduoti žmoniją nuo tokios šiurpios ne­laimės, yra būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Todėl Konvencijos 1 str. buvo įtvirtinta, kad genocidas, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdomas tai­kos, ar karo metu, yra tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas. Susita­riančios šalys įsipareigojo užkirsti kelią genocidui ir bausti už jį. Konvencijos 2 str. nustatyta, kad „Genocidu laikomi veiksmai, kuriais ke­tinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent: a) tokios grupės narių žudymas; rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams; c) kokiai nors grupei tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kurio­mis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti gimstamumą grupėje, panaudo­jimas; e) prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai." Taigi Konvencijoje dėl genocido išvardytos šio nusikaltimo formos, ku­rių sąrašas yra baigtinis. Todėl iš esmės tapačią genocido sampratą įtvirtino ir kiti tarptautiniai dokumentai, kuriuose minimi atsakomybės už nusikalti­mus žmonijai ir genocidą klausimai. Tai Tarptautinio tribunolo buvusiai Ju­goslavijai statutas (4 str. 2 d. ir 5 str.), Tarptautinio tribunolo Ruandai sta­tutas (2 str.), Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas (6 str.). 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba -Atkuriamasis Seimas prisijungė prie Konvencijos dėl genocido bei prie 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už ka­ro nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. Taigi Lietuva įsipareigojo priimti atitinkamus teisės aktus kovoti su genocidu, bausti asmenis, kaltus dėl šio nusikaltimo padarymo. Tą pačią dieną buvo priimtas ir įstatymas „Dėl atsa­komybės už Lietuvos gyventojų genocidą" (toliau - ir įstatymas)1. Atsakomybės už genocidą nustatymas nacionaliniuose įstatymuose paro­do valstybės poziciją dėl genocido nusikaltimo. Neretai genocidas įmano­mas, kai tokius veiksmus remia valstybė ar jos institucijos, t. y. kai genoci­das tampa valstybės politika. Todėl įtvirtinimas baudžiamuosiuose įstatymuo­se genocido sudėties - viena iš svarbiausių garantijų, kad valstybėje nebus toleruojamos idėjos skatinti neapykantą nacionalinei, tautinei, etninei ar kt. socialinei grupei ir įvairiais būdais fiziškai naikinti ją. Pagaliau svarbu ir tai, kad numačius šalies vidaus įstatymuose atsakomybę už genocidą kal­tieji asmenys gali būti patraukiami baudžiamojon atsakomybėn bei teisiami, nors ir nesant suformuoto tarptautinio teismo. Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" 1 str. bu­vo nustatyta, kad genocidas yra „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunai-kinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etni­nei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškę šių grupių narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyči­niu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į ki­tas ar panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gims­tamumą", įstatyme taip pat buvo nurodyta, kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSSR okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės tei­sės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius (2 str.). Nurodymas šiame įstatyme žiaurių kankinimų, deportacijų, kaip genocido formų, reiš­kė, kad [statyme pateikiama platesnė genocido samprata nei Konvencijoje dėl genocido. Taigi įstatyme buvo atsižvelgta į tai, kad Lietuvos gyvento­jai (jų atskiros grupės) fašistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu patyrė didžiulių kančių ir nuostolių ne tik dėl tų genocido for­mų, kurios buvo nurodytos Konvencijoje dėl genocido, bet ir dėl žiaurių kankinimų, deportacijų. Įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad jis turi grįžtamąją galią, o asme­nims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma (3 str.). įstatymas į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nebuvo inkorporuotas. 1998 m. balandžio 21 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos baudžia­mojo kodekso papildymo" nustatyta, kad genocidu turi būti pripažįstami veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, pri­klausančių ne tik kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei (kaip buvo ankstesnėje genocido definicijoje), bet ir socialinei ar politinei gru­pei. Taigi pripažinta, kad genocido padarymo sfera yra platesnė. Naujai su­formuluota genocido sudėtis buvo įtvirtinta BK 71 str., kuris yra BK ypa­tingosios dalies I skirsnyje „Valstybiniai nusikaltimai". Taigi šis tarptauti­nis nusikaltimas buvo prilygintas valstybiniams (tiksliau - itin pavojingiems valstybiniams) nusikaltimams, nors genocidas nuo minimos kategorijos nu­sikaltimų iš esmės skiriasi ir savo pobūdžiu, ir pasekmėmis. Konvencinės genocido sudėties papildymas politinės ir socialinės gru­pių požymiais yra pagrįstas, atspindintis realybę. Pastaruoju metu nemažai būna genocido aktų ne tik nacionaliniu, etniniu, rasiniu, religiniu pagrin­du, bet ir dėl politinių priežasčių. Neapykantos, smurto, susidorojimo ob­jektu gali būti ir atskiros socialinės grupės. Pabrėžtina, kad iš esmės analogiškais požymiais genocido sudėtį, numa­tytą Konvencijoje, savo nacionaliniuose įstatymuose keitė ir kai kurios kitos Europos valstybės. Antai, Prancūzijos baudžiamojo kodekso 211-1 str., pa­teikiančiame genocido sampratą, nurodyta, kad genocidas gali būti nukreip­tas sunaikinti (visiškai arba dalinai) ne tik kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, bet ir „grupę, kuri gali būti apibūdinama kitais, laisvai pasirenkamais požymiais". Lenkijos Respublikos baudžiamajame ko­dekse apibūdinant genocido sudėtį taip pat nurodomas „grupės su tam tik­ra apibrėžta pasaulėžiūra" požymis (118 str. 1 paragr.). Jau pats minimo tarptautinio nusikaltimo pavadinimas - genocidas (lot. genus - tauta, grupė, caedere - žudyti) yra pagrindas tvirtinti, kad genoci­das „visais istorijos laikotarpiais darė žmonijai didelę žalą" (Konvencijos dėl genocido preambulė). Paprastai genocidas apibūdinamas kaip grubiau­sias visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų pažeidimas. Visapusiškas šio nusikaltimo įvertinimas buvo pateiktas 1986 m. Ataskai­toje JT Ekonominės ir socialinės tarybos Žmogaus teisių komitetui apie Kon­vencijos dėl genocido vykdymą. Šiame dokumente be kitų vertinimų buvo konstatuota, kad genocidas yra didžiausias nusikaltimas, baisiausias žmo­gaus teisių pažeidimas, kokį tik įmanoma padaryti.' Šiuo nusikaltimu su­naikinamos ištisos žmonių grupės, kartu sunaikinamas ir šių grupių geno-fondas, nuskursta žmonių visuomenė, jos įvairovė. Taigi genocido pasek­mių neįmanoma atstatyti ar kompensuoti. Jų siekiama tik todėl, kad kokia nors žmonių grupė išsiskiria savo religinėmis, politinėmis nuostatomis, so­cialine padėtimi, kad atskirų žmonių grupes jungia nacionaliniai, etniniai, rasiniai interesai bei tradicijos. Tai ir sukelia žiaurią, nevaržomą neapykan­tą šioms grupėms. Ypatingas genocido nusikaltimų pavojingumas lėmė tai, kad Konvenci­joje dėl genocido nustatyta universali jurisdikcija asmenims, vykdžiusiems genocidą. Taigi asmenys, kaltinami genocido vykdymu, turi būti teisiami tos valstybės, kurios teritorijoje ta veika įvykdyta, kompetentingo teismo arba tokio tarptautinio baudžiamojo teismo, kurio įstatymai galioja šios Konven­cijos šalims, pripažįstančioms jo įstatymus (6 str.). Konvencijoje dėl sena­ties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai nu­statyta, kad jokie senaties terminai netaikomi ir genocido nusikaltimui, ne priklausomai nuo jo padarymo vietos netgi ir tada, kai šį nusikaltimą suda­rančios veikos nėra numatytos valstybės, kurioje jie buvo įvykdyti, vidaus įstatymuose (1 str.). Genocidas nebūtinai susijęs su kariniais konfliktais, jis gali būti padaro­mas ir taikos metu. Yra pavyzdžių, kai genocidas, kaip valstybės politika, vykdomas savoje šalyje (pvz., Rusijos politika Čečėnijoje (Ičkerijoje)). Na­cionalinė grupė - tai žmonių grupė, priklausanti tam tikrai nacijai. Nacija (lot. natio - tauta) - tai istorinė žmonių bendrija, susidariusi jų kalbos, te­ritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros, tradicijų, buities ir kai kurių cha­rakterio, psichinės sandaros ypatybių bendrumo pagrindu. Kai kada tvirti­nama, kad gyvenamoji teritorija nėra būtinas nacionalinės grupės požymis genocido sampratos prasme, nes šios grupės nariai gali būti naikinami ne vienos valstybės teritorijoje. Etninė grupė - istoriškai susiformavusi pastovi grupė žmonių, susijusi etniniais (tautiniais) ryšiais, priklausanti tai pačiai kal­binei, kultūrinei, tradicinei ir pan. aplinkai. Kartais šia sąvoka gali būti api­būdinama apibrėžta žmonių grupė kokios nors tautos viduje. Rasinė grupė -tai asmenų, priklausančių kuriai nors rasei, grupė. Rasė (pranc. race - gen­tis, veislė) - tai istoriškai susibūrusi žmonių grupė, turinti bendrų ir nuo ki­tų žmonių grupių išsiskiriančių požymių bei paveldimų morfologinių ar fiziologinių savybių (pvz., odos, akių, plaukų spalva, akių pjūviu, galvos kon­figūracija, veido forma). Religinė grupė - tai žmonės, susiję bendromis re­liginėmis pažiūromis ir įsitikinimais, t. y. tikintys, praktikuojantys tam tikrą religiją, paprastai kitokią nei vyraujanti toje visuomenėje. Politinė grupė -tai žmonės, susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais. Socia­linė grupė - tai žmonės, susiję tokia pat ar panašia ekonomine, darbine, pro­fesine, išsilavinimo ir kt. padėtimi visuomenėje. Visuomenėje gali išsiskirti grupės ir pagal bendrus filosofinius, pasaulėžiūrinius įsitikinimus. Toks pla­tus, nekonkretūs požymis (socialinė grupė) išplėtė genocido sampratą. Nužudymai, žiaurūs kankinimai, sunkūs kūno sužalojimai, protinio vys­tymosi sutrikdymas - alternatyvūs genocido požymiai. Jų samprata iš esmės analogiška nusikaltimų asmens gyvybei ir sveikatai tokių pat objektyvių po­žymių turiniui. Toks genocidas, kai trukdoma, neleidžiama gimdyti, gali pasireikšti ty­činiu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tam tikros grupės žmonių. Tai gali būti prievartinis žmonių perkėli­mas iš nuolatinės ir kompaktiškos gyvenamosios vietos į naujas, specialiai tam paruoštas teritorijas (pvz., rezervacijas, perkėlimo punktus, stovyklas). Paprastai perkeliamiems žmonėms šios teritorijos yra neįprastose, blogose ar apskritai dėl sunkių klimato, gamtinių sąlygų netinkamose gyventi vieto­se. Pražūtingos gyvenimo sąlygos irgi gali būti sudaromos gyvenamąją gam­tinę aplinką apnuodijus radioaktyviosiomis, cheminėmis medžiagomis, tok­sinais ir pan. Tam tikros žmonių grupės išmirimą gali lemti ir neteikimas arba trukdymas teikti reikiamą medicinos, humanitarinę ir kt. pagalbą nu­kentėjusiesiems nuo stichinės nelaimės, karo veiksmų ir pan. 2.EZTT bylos pagal 7 str. prieš Estija, Latvija ir Lietuva, kuriose yra vertinamas teisėtumas asmens nuteisimo už veiksmus, padarytus sovietu okupacijos metais 2.1. Bylos prieš Latvija Europos Sąjungoje (ES) valstybės turėtų vienodai vertinti nacių ir sovietų režimų nusikaltimus bei bausti už jų neigimą ar menkinimą. Paprasčiausias būdas tai padaryti – išplėsti „ksenofobijos“ sąvoką, kad ji apimtų ne tik nusikaltimus dėl rasės, tautybės, etninės ar religinės priklausomybės, bet ir dėl politinių įsitikinimų ar socialinės padėties, mat Sovietų Sąjungos režimas persekiojo kitaminčius bei proletariato priešus – turtinguosius bei viduriniosios klasės žmones. D. Žalimo teigimu, negali sakyti, kad Europos lygmeniu komunistų vykdyti nusikaltimai yra užmiršti. Antai, 1996 ir 2006 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) yra priėmusi rezoliucijas, kuriose aiškiai pripažįstamas komunistinių nusikaltimų žmoniškumui, genocido ir karo nusikaltimų egzistavimas. 2009 m. gegužės 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teisme įvyko viešas teismo posėdis byloje Kononov prieš Latviją (Nr. 36376/04), kurią išnagrinėjo Didžioji Kolegija, sudaryta iš 17 Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) teisėjų. Teismo Didžiosios Kolegijos sprendimas dėl bylos esmės, tikėtina, gali būti priimtas ir paskelbtas per keletą mėnesių. Minėta byla Teismo Didžiajai Kolegijai buvo perduota svarstyti 2009 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai pritarus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme kreipėsi į Teismo pirmininką, kad jis leistų Lietuvos Respublikai šioje byloje dalyvauti trečiosios šalies teisėmis. Teismo pirmininkui tokį leidimą davus, buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinės pastabos dėl istorinių ir teisinių aplinkybių vertinimo Baltijos šalyse II Pasaulinio karo metais ir jų reikšmės šiai bylai. Byloje nuo pat pradžių trečiosios šalies teisėmis dalyvauja ir Rusijos Federacija, nes pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Primintina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo 7 teisėjų kolegija sprendimą byloje Kononov prieš Latviją priėmė 2008 m. liepos 24 d. Byloje pareiškėjas skundėsi pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnį, kad veikos, už kurias jis yra nuteistas Latvijos teismų, jų padarymo metu nebuvo pripažįstamos nusikaltimais nei pagal nacionalinę, nei pagal tarptautinę teisę. Pareiškėją Latvijos teismai yra pripažinę kaltu ir nuteisę pagal Latvijos Respublikos baudžiamąjį kodeksą dėl karo nusikaltimų, kuriuos jis įvykdė Latvijoje vokiečių okupacijos metais prieš civilius gyventojus. Teismas 2008 m. liepos 24 d. sprendime 4 teisėjų balsų persvara prieš 3 konstatavo, kad pareiškėjo nuteisimas, pagrįstas nacionalinės teisės normomis aiškiai pažeidė Konvencijos 7 straipsnio (nėra bausmės be įstatymo) reikalavimus, nes, net ir darant prielaidą, kad jis 1944 m. padarė vieną ar kelis nusikaltimus pagal bendrąsias teisės normas, jau 1954 m. buvo suėjęs baudžiamojo persekiojimo už juos senaties terminas. Teismo manymu, 1944 m. pareiškėjas negalėjo protingai numatyti, kad jo veiksmai prilygo karo nusikaltimams pagal tuo metu taikytinas tarptautinės teisės normas, reglamentavusias elgesį karo metu. Teismas pabrėžia, jog pareiškėjai prarado darbus, atitinkamai teisininko privačioje telekomunikacijų įmonėje ir advokato dėl Įstatymo, kurį Teismas pripažino esant diskriminuojantį, taikymo, pažeidžiant Konvencijos 14 straipsnį. Netekę darbo pareiškėjai prarado pagrindinį pajamų šaltinį ir tai, be abejo, neigiamai paveikė jų karjeros perspektyvas. Taigi yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatyto pažeidimo bei reikalaujamos žalos, kuri turi būti atlyginta taip, jog kiek įmanoma atkurtų iki pažeidimo buvusią padėtį (žr. mutatis mutandis, Smith and Grady v. the United Kingdom, (just satisfaction), nos. 33985/96 and 33986/96, 2000-07-25, § 18, ECHR 2000 – IX). Komunistinių režimų vykdytos deportacijos, kankinimai, persekiojimas, žudymai nelaikomi tokios pat svarbos nusikaltimais, kaip nacių, tuomet gali susidaryti įvaizdis, jog totalitarinių nusikaltimų aukos yra skirstomos arba grupuojamos. „Komunistinis režimas nebuvo vidinis režimas - t.y. užsienio okupacinis režimas, skirtingai nei kai kuriose kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, įskaitant ir Rytų Vokietiją.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!