Atsisakymas priimti Lietuvą į eurozoną 2007 metais

 ATSISAKYMAS PRIIMTI LIETUVĄ Į EUROZONĄ 2007 M. FAKTŲ IR NUOMONIŲ ANALIZĖ Ekonominės ir pinigų sąjungos referatas Vilnius 2007 ĮŽANGA Stodama į Europos Sąjungą (ES) Lietuva įsipareigojo ateityje įvesti eurą – ES bendrąją valiutą. Euro naudojimas padidins Lietuvos patrauklumą investicijoms ir paskatins prekybos ryšius, ilgainiui sudarys palankesnes sąlygas plėtotis šalies ekonomikai. Euro įvedimo datos nustatymas bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje priklauso ES Ekonomikos ir finansų ministrų tarybos (ECOFIN) kompetencijai. Lietuva planavo eurą įvesti 2007 m. sausio 1 d. ir aktyviai rengėsi perėjimui prie ES bendrosios valiutos. 2006 m. gegužės 16 d. paskelbtuose Europos Komisijos (EK) ir Europos centrinio banko (ECB) pranešimuose apie konvergenciją pristatyta mūsų valstybės pažanga vykdant įsipareigojimus. 2006 m. EK padarė išvadą, kad šiuo metu Lietuvos kaip ES valstybės narės, kuriai taikoma išimtis laikinai naudoti nacionalinę valiutą, statusas neturėtų būti keičiamas. Pranešimuose taip pat nurodyta, kad vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo tik šiek tiek didesnė negu Mastrichto sutartyje nustatytas kontrolinis dydis. Euro įvedimo planai pagrįsti nauda, kurios tikimasi Lietuvos ekonomikai ir žmonių gerovei. • Lietuvos dalyvavimas Europos Sąjungos bendrosios valiutos euro zonoje padės mūsų valstybei plėsti prekybos ir finansinius ryšius su kitomis euro zonos šalimis, o tai skatins Lietuvos gyventojų pajamų didėjimą ir užimtumą. • Įvedę eurą neturėsime pinigų keitimo išlaidų – tai nauda keliaujantiems ir į užsienį vykstantiems mokytis bei dirbti žmonėms ir su Europos valstybėmis prekiaujančioms įmonėms. 2005 m. už litų keitimą į eurus ir eurų – į litus Lietuvoje sumokėta apie 30 mln. litų, tačiau nauda dėl šių sąnaudų išnykimo bus gerokai didesnė, kadangi valiutos keitimo išlaidos yra nereikalinga kliūtis prekybai. Europos Komisijos vertinimu, valiutos keitimo išlaidų panaikinimas kasmet padidina Europos Sąjungos ūkio (bendrojo vidaus produkto) augimą nuo 0,25 iki 0,5 procento, Lietuvos atveju tai būtų 150–300 mln. litų kiekvienais buvimo euro zonoje metais. • Lietuvos dalyvavimas Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje ir euro naudojimas užtikrins kainų stabilumą (mažą infliaciją), o tai naudinga visuomenei, nes sumažins vartotojų perkamosios galios svyravimus, sudarys geresnes planavimo galimybes įmonėms. • Euras skatina didesnę konkurenciją Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje, todėl vartotojai galės pigiau įsigyti įvairių prekių ir paslaugų. Be to, lengviau palyginti kainas visoje euro zonoje. • Įvedus eurą, bus lengviau palyginti Lietuvoje ir kitose Europos šalyse mokamų darbo užmokesčio, pensijų, stipendijų dydį. • Dalyvavimas euro zonoje sudarys sąlygas mūsų gyventojams ir įmonėms skolintis mokant nedideles palūkanas, tai leis daugiau vartoti ir investuoti. • Besirengianti įvesti eurą ar jį naudojanti valstybė privalo laikytis Europos Sąjungoje nustatytos finansinės drausmės, tai padeda užkirsti kelią valstybės skolos didinimui, kitoms didelėms ekonominės politikos klaidoms, o tai taip pat naudinga vartotojams. Kol euras neįvestas, Lietuva negali pasinaudoti privalumais, kuriuos teiks mūsų valstybės dalyvavimas euro zonoje ir bendrosios valiutos naudojimas. Delsimas įvesti eurą yra susijęs su didesnėmis ekonomikos išlaidomis. Todėl labai svarbu yra išsiaiškinti, kokios priežastys nelėmė tai, kad Lietuvai buvo užtrenktos durys į euro zoną 2007 m. O identifikuojant faktorius, kurie tiesiogiai priklauso nuo Lietuvos valstybės, galima išvengti nesėkmės ateityje ir nebekartoti tų pačių klaidų. Siekiant nustatyti šias priežastis, šiame darbe nagrinėjamos Europos Komisijos ir Europos centrinio banko ataskaitos apie Lietuvos konvergenciją, paskelbtos 2006 m. gegužės mėnesį, taip pat analizuojamos Lietuvos bei Europos politikų, ekonomistų bei analitikų diskusijos, pasirodžiusios žiniasklaidoje, kuriose išreiškiama neoficiali nuomonė dėl Lietuvos nesėkmės siekiant įsivesti eurą. FAKTAI Europos bendrijos steigimo sutartis (toliau – EB sutartis) numato, kad visos valstybės Europos Sąjungos narės privalo derinti savo ekonominę politiką, taip pat ir valiutų kurso politiką, vykdyti tinkamą fiskalinę politiką ir įstoti į euro zoną, kai įvykdo EB sutartyje nustatytas bendrosios valiutos įvedimo sąlygas. Lietuva, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi ES nare, kaip ir kitos naujosios ES narės, eurą galės įvesti tik tada, kai įvykdys EB sutartyje nustatytus reikalavimus. ES institucijos vertina valstybės, kuri rengiasi įvesti eurą, ekonominį suartėjimą (konvergenciją) su euro zona ir jos tinkamumą pereiti prie ES bendrosios valiutos. Kaip numato EB sutarties 122 straipsnio 2 dalis, pasiūlius Europos Komisijai, po konsultacijų su Europos Parlamentu ir aptarimo Europos Vadovų Tarybos susitikime, ES Taryba nusprendžia, ar valstybė atitinka būtinas sąlygas euro įvedimui. Ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba paprašius ES valstybei narei, kuriai taikoma išimtis įstojus į ES laikinai naudoti nacionalinę valiutą, EK ir Europos centrinis bankas parengia pranešimus apie konvergenciją ir juos pateikia ES Tarybai. Pranešimuose apie konvergenciją nagrinėjama visų euro neįvedusių valstybių narių, išskyrus specialų statusą turinčias Daniją ir Didžiąją Britaniją, teisinio ir ekonominio suartėjimo su euro zona pažanga. Teisinis suartėjimas (konvergencija) – tai nacionalinės teisės ir EB sutarties, Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir ECB statuto nuostatų atitikimas. Ekonominis suartėjimas (konvergencija) – tai valstybės narės, norinčios įvesti eurą, įvertinimas, ar ji įvykdė konvergencijos kriterijus, nustatytus EB sutarties 121 straipsnio 1 dalyje ir Protokole dėl perviršinio deficito procedūros. Konvergencijos kriterijai yra šie: ● Kainų stabilumo kriterijus. Valstybės narės kainų raida ir infliacijos lygio vidurkis per vienus metus iki tikrinimo neturi būti 1,5 procentinio punkto didesni už tą lygį, kurį yra pasiekusios ne daugiau kaip trys valstybės narės, kuriose kainos yra stabiliausios. Infliacija apskaičiuojama vartotojų kainų indekso pagrindu ir taikant palyginimo principą. Taip pat atsižvelgiama į skirtumus nacionaliniuose apibrėžimuose. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis. ● Valstybės finansų padėties tvarumas: - valdžios sektoriaus deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio; griežta biudžeto deficito kontrolė padeda užtikrinti stabilią finansinę padėtį, padeda pritraukti užsienio investicijas ir skatina ūkio augimą; - valdžios sektoriaus skola turi būti ne didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti; tai ilgalaikės valstybės finansinės padėties tvarumo rodiklis – už valstybės skolą mokamos palūkanos, todėl didelė bei didėjanti valstybės skola yra brangi ir ateityje gali apriboti tokių sričių kaip sveikatos apsauga ir pensijos išlaidas. ● Šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus, dalyvaujant antrajame valiutų kurso mechanizme (VKM II), neperžengti nustatytų svyravimo ribų euro atžvilgiu. Ypač svarbu, kad valstybė narė per šį laikotarpį nenuvertintų savo valiutos centrinio kurso kitos valstybės narės valiutos atžvilgiu savo iniciatyva. (ES sutartis) ● Norėdamos pasiskolinti pinigų, vyriausybės išleidžia ilgalaikes obligacijas, už kurias mokamos palūkanos. Jeigu investuotojai menkai pasitiki ekonomikos perspektyvomis arba infliacija yra didelė, jie reikalauja didesnių palūkanų normų – rizikos premijos. Todėl ilgalaikių vyriausybės vertybinių popierių (VVP) palūkanų norma yra vienas iš šalies ekonomikos patikimumo rodiklių, o naujųjų ES valstybių narių atveju – pažangos, siekiant realiosios konvergencijos, rodiklių. VVP ilgalaikių palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais. EK ir ECB 2006 m. pranešimuose apie konvergenciją įvertinta Lietuvos ir Slovėnijos pažanga remiantis turėtais duomenimis iki 2006 m. kovo mėn. EK pranešime nurodyta, kad “siekdama aukšto tvarios konvergencijos lygio Lietuva padarė didelę pažangą ir atitinka valstybės finansų, valiutų keitimo kurso stabilumo ir ilgalaikių palūkanų normų kriterijus. Tačiau Lietuva dar neatitinka kainų stabilumo kriterijaus. Atsižvelgdama į šį vertinimą Komisija daro išvadą, kad Lietuvos, kaip valstybės narės, kuriai taikoma išlyga, statusas neturėtų būti keičiamas.” KONVERGENCIJOS RODIKLIAI 2006 M. Lietuva Konvergencijos kriterijaus dydis Infliacija1 2,7 proc. 2,6 proc. Valstybės finansai:2 - valdžios sektoriaus deficitas - valdžios sektoriaus skola 0,5 proc.3 18,7 proc. 3 proc. 60 proc. Valiutos kursas4 3,4528 Lt 3,4528 Lt ± 15 proc. Ilgalaikė palūkanų norma5 3,7 proc. 5,9 proc. Šaltiniai: Pranešimas apie konvergenciją 2006 m. Europos centrinis bankas; Perviršinio deficito procedūra (pagal Europos Sąjungos Tarybos reglamentą (EB) Nr. 475/2000 ir Europos Komisijos reglamentą (EB) Nr. 351/2002). 1Vidutinis metinis suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) pokytis. 2006 m. duomenys (nuo 2005 m. balandžio mėn. iki 2006 m. kovo mėn.). 2Palyginti su BVP. 2006 m. duomenys. 3Pagal Perviršinio deficito procedūrą (pagal Europos Sąjungos Tarybos reglamentą (EB) Nr. 475/2000 ir Europos Komisijos reglamentą (EB) Nr. 351/2002), pateiktą 2005 m. rugsėjo mėn. 4Litais už 1 eurą. 5Metinis vidurkis (duomenys nuo 2005 m. balandžio mėn. iki 2006 m. kovo mėn.). ECB pranešime taip pat nurodoma, kad Lietuva neatitinka kainų stabilumo kriterijaus: “nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio mėn. iki 2006 m. kovo mėn. vidutinė metinė infliacija, apskaičiuota SVKI pagrindu, Lietuvoje buvo 2,7%, t. y. tik šiek tiek didesnė negu kainų stabilumo kriterijaus 2,6% kontrolinis dydis.” Šis dydis apskaičiuotas prie trijų ES valstybių, kuriose infliacijos lygis buvo mažiausias, (Švedijos (0,9%), Suomijos (1,0%) ir Lenkijos (1,5%)) nesvertinio aritmetinio infliacijos lygio vidurkio (1,1%) pridėjus 1,5 procentinio punkto. NUOMONĖS Viena iš priežasčių, bent jau oficiali, dėl ko Lietuvai neleista įsivesti euro nuo 2007 m., buvo ta, kad Lietuva neatitiko infliacijos stabilumo kriterijaus. Jau 2006 m. pradžioje tiek EK, tiek ECB įspėjo Lietuvą, kad pozityvaus įvertinimo Lietuvai sunku tikėtis, nes yra didelė tikimybė, kad šaliai nepavyks suvaldyti šoktelėjusios infliacijos. Europos Sąjungos ekonomikos ir pinigų politikos komisaras Joaquinas Almunia nuolat kartojo, kad vienintelis kriterijus, keliantis į euro zoną siekiančiai patekti Lietuvai rūpesčių, yra infliacija. Jis taip pat pareiškė, kad patartų Lietuvai nesikreipti dėl euro įvedimo, nes tada nebūtų ir neigiamo atsakymo. Jam pritarė ir tuometinis Austrijos finansų ministras Karlas Heinzas Grasseris. Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude‘as Junckeris kritikavo Lietuvą pateikus prašymą įsivesti eurą, nepaisant aiškių įspėjimų, kad dėl per didelės infliacijos šios ES naujokės paraiška bus atmesta. „Jaučiu, kad kandidatė pademonstravo tam tikrą nerangumą atsižvelgdama į jai pateiktus perspėjimus, - sakė J.C.Junkeris. – Mūsų draugai Lietuvoje buvo ne kartą įspėti nebeiti šiuo keliu“. Dar prieš Lietuvai pateikiant prašymą parengti ataskaitą dėl Lietuvos pasirengimo tapti euro zonos nare, Komisija ir ECB nuolat tvirtino, kad atitiktis taisyklėms bus vertinama itin griežtai. J.Almunia pabrėžė, kad vertinimas bus techninis, bet ne politinis ir pakartojo, kad Lietuva bus priimta į euro zoną tik tuomet, kai atitiks visus ES sutarties kriterijus. "Noriu užtikrinti visus, kad mūsų vertinimas bus grindžiamas kruopščia atitikties Mastrichto kriterijams analize", - teigė jis. "Tai atitinka tiek sutarties nuostatas, tiek mūsų interesus - užtikrinti dinamišką ir sklandų Europos pinigų sąjungos veikimą", - kalbėjo J.Almunia. Jam antrino K.H.Grasseris, teikdamas, kad "nebus jokio kompromiso atitikties kriterijams klausimu". Europos Parlamentas taip pat išreiškė itin griežtą nuomonę dėl Europos Sąjungos naujokių atitikimo Mastrichto kriterijams ir euro zonos plėtros. Prieš pat EK ir ECB pateikiant ataskaitas apie Lietuvos konvergenciją, Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto parengtame pranešime Europos Komisija buvo raginama taikyti griežtus kriterijus, priimant sprendimus dėl euro zonos plėtros ir prisimenant Graikijos stojimo į euro zoną pamokas, nes ilgalaikis euro zonos stabilumas esą yra svarbiau, nei jos plėtra. Taigi, ES institucijos 2004 m. prie Sąjungos prisijungusioms naujoms narėms euro įvedimo tvarką taiko labai griežtai – geriausias to įrodymas yra Lietuvos atvejis. Tačiau ar taip pat griežtai vertinami patys Mastrichto kriterijai? Diskusijos, kilusios po atsisakymo priimti Lietuvą į eurozoną, įrodo, kad ne. Mastrichto kriterijai Kai paaiškėjo, kad Lietuvos galimybes prisijungti prie eurozonos šalių lemia vienos dešimtosios neatitikimas, pradėta ieškoti aritmetinių metodų, kaip tą neatitikimą būtų galima ištaisyti. Europos Komija, nagrinėdama šalių narių atitikimus infliacijos kriterijui, naudoja kas mėnesį apvalinamus duomenis. Naudojant suapvalintus duomenis, trijų stabiliausias kainas ES turėjusių valstybių infliacijos vidurkis plius pusantro procentinio punkto (Mastrichto kriterijus) 2006 m. kovo mėn. buvo lygus 2,6 proc., o Lietuvos vidutinė metinė infliacija - 2,7 proc., tad Lietuva kriterijaus neatitiko. Tuo tarpu tuometinis Lietuvos vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas teigė, kad Lietuva atitinka visus Mastrichto kriterijus, įskaitant ir infliacijos. Anot jo Lietuvos 2006 m. kovo mėnesio vidutinė metinė infliacija buvo 2,72 proc., o Mastrichto infliacijos kriterijus esą buvo lygus 2,6566 proc. Pasak A.Brazausko, Lietuvos infliacijos vidurkį bei Mastrichto rodiklį suapvalinus, abu skaičiai lygūs 2,7 proc. Jam antrino ir tuometinis finansų ministras Zigmantas Balčytis. „Mes stodami į euro zoną įvykdėme visus reikalavimus“, - tikino Z.Balčytis. Anot Z.Balčyčio, šiuos A.Brazausko paskelbtus rodiklius apskaičiavo Finansų ministerijos specialistai, remdamiesi ES statistikos agentūros „Eurostat" paskelbtais kiekvienos iš trijų mažiausią infliaciją ES turėjusių šalių bei Lietuvos mėnesiniais duomenimis kelių skaičių po kablelio tikslumu. Finansų ministerijos Makroekonomikos skyriaus vedėjas Ričardas Kasperavičius savo ruožtu aiškino, kad ministerijos panaudotas būdas yra aritmetiškai tiksliausias, nes negalima skaičiaus apvalinti tol, kol nebus baigti visi aritmetiniai veiksmai. „Esu tikras, kad tai - aritmetikos taisyklės, kurių laikomasi turbūt nuo penkioliktojo amžiaus“, - teigė R. Kasperavičius. Pasak SEB Vilniaus banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, yra du galimi rodiklio skaičiavimo metodai. Naudojantis pirmuoju sudedamos trijų stabiliausias kainas ES turėjusių valstybių vidutinės metinės infliacijos, apskaičiuojamas aritmetinis vidurkis ir pridedama pusantro procentinio punkto. „Tokiu metodu buvo apskaičiuotas Mastrichto kriterijaus dydis”, - sakė G.Nausėda. Kitą metodiką, anot jo, naudoja Finansų ministerijos specialistai, kurie ima pirminius duomenis iš „Eurostat" duomenų bazės, kur matomi du skaičiai po kablelio, ir patys veda vidurkius. Tokiu būdu apskaičiuoti rodikliai lygūs A. Brazausko paskelbtiems. „Tuo atžvilgiu klausimas būtų toks: kodėl, net jei taip galima skaičiuoti, po to reikia apvalinti. Jeigu imami duomenys kelių skaičių po kablelio tikslumu, tai ir galutinis rezultatas turėtų būti dviejų, trijų ar dar kelių skaičių po kablelio tikslumu", - sakė G.Nausėda. Statistikai savo ruožtu tikina neatradę Mastrichto kriterijaus skaičiavimo metodikose rekomendacijų, kiek skaičių po kablelio turi būti naudojama – vienas ar keturi. Tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pabrėžė, kad šalies galimybių įsivesti eurą negali lemti vienos ar kitos Europos Komisijos ekspertų naudojamos skaičiavimo metodikos pasirinkimas. „Toks vertinimas visų pirma turi remtis Europos Sąjungos sutartimi, o ne kabinetine logika ar kablelio principais“. Vis dėlto, Lietuvos politikams nepavyko išmokyti Europos skaičiuoti ir viena dešimtoji procento dalis „neleistinos" infliacijos buvo panaudota įvardijant Lietuvą esant „nepakankamai stabilią". Tačiau infliacijos kriterijus skaičiavimo metodika susilaukė ir kitokios kritikos. Lenkijos atstovas Europos Parlamente Dariuszas Rosatis teigė, jog yra du būdai įvertinti kainų stabilumą šalyje. Vienas būdas pagrįstas Europos centrinio banko išaiškinimu. Šis būdas būtų palankus Lietuvai. D.Rosatis kreipėsi į ES ekonomikos ir pinigų politikos komisarą Joaquiną Almunią ir prašė paaiškinti, kodėl EK pasirinko šitokį vertinimo būdą, dėl kurio buvo sužlugdytos Lietuvos viltys kitąmet įsivesti eurą. D.Rosačio biuro pranešime teigiama, kad Europoje negalima naudoti dviejų kriterijų kainų stabilumui nustatyti. D.Rosačio biuro pranešime rašoma, kad kainų stabilumą reikia matuoti ne pagal mažiausią infliaciją turinčias šalis. ECB yra išaiškinęs, jog kainų stabilumas yra mažesnė, bet artima 2 proc. infliacija. Todėl ir Lietuva turėjo būti lyginama su valstybėmis, kuriose infliacija yra artima 2 proc. – Čekija, Danija ir Austrija. Pridėjus 1,5 procento, kontrolinis dydis būtų 3,4 proc. Lietuva su 2,7 proc. infliacija lengvai atitiktų kriterijų. Tokiai nuomonei pritarė ir Europos Parlamentas, kuris pažymėjo, kad jis susirūpinęs tuo, jog naudojami du kainų stabilumo apibrėžimai: ECB pinigų politikos kontekste naudojamas apibrėžimas (infliacija turi būti mažesnė, bet nedaug, kaip 2 proc.) ir ECB konvergencijos ataskaitose naudojamas apibrėžimas (mažiausia įmanoma infliacija, bet ne defliacija). Kadangi Europos bendrijos steigimo Sutartyje tokios diferenciacijos nėra, Europarlamentas mano, kad šios dvi termino „kainų stabilumas“ interpretacijos yra klaidinančios ir gali turėti neigiamų padarinių rinkai ir jos dalyviams visose valstybėse narėse“. Be to, infliacijos stabilumo kriterijus susilaukė kritikos dar ir už tai, kad jį apskaičiuojant, naudojami šalių, nepriklausančių euro zonai, duomenys. Liuksemburgo finansų ministras Jeanas Claude‘as Junckeris pareiškė, kad kandidačių infliacijos rodiklis turėtų būti lyginamas tik su euro zonos, o ne ES šalių rodikliu. Tai reikštų, kad Mastrichto infliacijos kriterijus kovą buvo 3% ir Lietuva, kovą turėjusi 2,7% vidutinę metinę infliaciją, atitinka visus į euro zonos kandidatėms keliamus reikalavimus. "Mes turime labai atidžiai interpretuoti Mastrichto sutartį. Tai kad infliacijos kriterijus remiasi visų ES, o ne euro zonos infliacijos lygiu, nebūtinai yra pats išmintingiausias pasirinkimas", - sakė p.Junkeris. Tokios pat nuomonės laikėsi ir Lietuvos Respublikos Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Jonas Lionginas. "Kur pasakyta, kad priimant naujas eurozonos nares, infliacijos dydis, kurio negalima viršyti, turi būti skaičiuojamas remiantis visų 25 Europos Sąjungos valstybių infliacijos rodikliais? Jeigu reikalaujamas infliacijos dydis būtų skaičiuojamas tik pagal 12 eurozonai jau priklausančių šalių parodymus, Lietuva infliacijos neviršytų", - piktinosi J.Lionginas. Konektikuto Universiteto ekonomikos doktorantų Rimvydo Baltaduonio ir Mariaus Jurgilo nuomone, ironiška yra tai, kad pagrindinė „pernelyg didelės" infliacijos priežastis yra pati eurozona. Litui esant susietam su euru fiksuotu kursu, Lietuva pasyviai „importuoja" infliaciją iš eurozonos. Tačiau pagal Mastrichto infliacijos kriterijų, Lietuvos infliacija yra lyginama su šalimis, kurios nepriklauso eurozonai (Švedija bei Lenkija). Atsakydamas į šią kritiką, J.Alminia teigė: „Mes esame Komisija, o ne akademikų seminaras, mūsų vienas iš įsipareigojimų – remtis Europos bendrijos steigimo sutartimi, o sutartis kalba apie tris mažiausią infliaciją ES (o ne euro zonoje) turinčias šalis“. Vis dėlto pažymėtina, kad vienos iš šalių, kurios duomenys buvo panaudoti infliacijos rodikliui apskaičiuoti, Lenkijos, valiuta net nėra „pririšta" prie euro, tad jos žemą infliaciją – 1,5 proc. – sukėlė ir nacionalinės valiutos zloto brangimas euro atžvilgiu. Dėl šios šalies duomenų naudojimo kritiką ne kartą išreiškė Lietuvos Vyriausybės atstovai. Tuo tarpu 2004 metais rengdama naujųjų ES šalių narių Konvergencijos ataskaitą, Europos Komisija nepanaudojo tos pačios Lietuvos itin žemo – neigiamo – 0,2 proc. - vidutinio infliacijos lygio rodiklio, nes buvo nuspręsta, kad kainų pokyčiai Lietuvoje per tuo metu nagrinėtą laikotarpį buvo išskirtiniai. Vietoje to buvo pasitelkti kitos, didesnę infliaciją turėjusios šalies duomenys. Tuo tarpu, kai buvo diskutuojama apie Lietuvos Mastrichto kriterijų vykdymą, beveik visos pinigų sąjungos narės pačios nevykdė ar vis dar nevykdo Mastrichto kriterijų. Tačiau akivaizdu, kad Europos Komisija linkusi pradėti mokyti pinigų politikos disciplinos ir pradėti nuo Europos Sąjungos naujokių. Iš tiesų situacija gana paradoksali – infliacija Liuksemburge, Graikijoje ir Ispanijoje buvo didesnė nei Mastrichto kriterijus, septyniose ES narėse, įskaitant Prancūziją, Italiją ir Vokietiją 2005 m. buvo viršyta Mastrichto sutartyje nustatyta valstybės skolos riba, o biudžeto deficito kriterijaus nevykdė Vokietija, Italija Portugalija ir Graikija. Galima prisiminti ir tai, kad Italija, Belgija ir Graikija nevykdė Mastrichto reikalavimo dėl skolos dydžio ir tada, kai įsivedinėjo eurą, o Italijos lirai nebuvo taikyti valiutos keitimo mechanizmo reikalavimai. Šiandien žinoma ir tai, kad Graikija, kuri prisijungė prie euro zonos 2001-aisiais, klastojo biudžeto deficito duomenis ir niekada netenkino Mastrichto reikalavimų. “Lietuva visoje šioje kompanijoje atrodo kaip angelas tarp velnių. Tačiau velniai šiandien euro zonoje, o Lietuva – ne,” – samprotavo politikos apžvalgininkas Artūras Račas. Savo apmaudo neslėpė ir A.Brazauskas: “Kai kurios Europos Sąjungos valstybės vienos vieno, kitos kito kriterijaus neprisilaiko ir sėkmingai funkcionuoja bei dirba euro zonoje, o iš mūsų reikalaujama visiškos nekaltybės.” G.Nausėda teigė, kad euro zonos narė Graikija viršija tris iš keturių Mastrichto kriterijų, jos infliacija smarkiai viršija ir Lietuvos infliaciją, taigi tai rodo, kad „iš skirtingų ES valstybių reikalaujama skirtingų dalykų“. Anot specialisto, infliacijos požiūriu senosioms ES valstybėms išlygų nebuvo padaryta, tačiau joms išlygos buvo pritaikytos valstybės skolos kriterijuje, Belgija, Italija ir Graikija šia išlyga pasinaudojo. G.Nausėda sakė, kad, užkirtus Lietuvai kelią įsivesti eurą, moralinių nuostolių patiria ir pati ES. Iš tiesų daugelio dabartinių euro zonos narių infliacijos ir kiti ekonominiai rodikliai yra daug prastesni nei Lietuvos, taigi išryškėja dvigubi standartai. R.Baltaduonis ir M.Jurgilas taip pat pabrėžia, kad Lietuva yra taip griežtai vertinama pagal kriterijų, kurio istoriškai dažnai netenkino dauguma eurozonos šalių. “Tik susikūrus eurozonai, 1999 metų sausį, visos šalys, išskyrus Graikiją, tenkino Mastrichto infliacijos rodiklį. Tačiau jau po dvejų metų, eurų išleidimo į apyvartą metu, net aštuonios šalys (Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija bei Suomija) butų netenkinusios infliacijos kriterijaus. Nepaisant to, eurozona ne tik išgyveno, bet ir suklestėjo. Ironiška, kad Lietuva į šią keblią padėtį pateko dėl ekonominės politikos, už kurią Europos Sąjunga turėtų ją girti, o ne bausti,” – dėstė Konektikuto Universiteto ekonomikos doktorantai. Lietuvą šiuo klausimu užtarė ir Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) prezidentas Ernestas-Antuanas Seljeras (Ernest-Antoine Seillier). "Būtų klaida nepriimti jūsų į euro zoną dėl tokio menko neatitikimo, turint omeny, kad kitoms euro zonos narėms, pavyzdžiui Prancūzijai ir Vokietijai, leidžiama nevykdyti Stabilumo pakto kriterijų", - pažymėjo jis. Tačiau kitų ekspertų teigimu, tai, kad ir pačios šalys narės dažnai pažeidžia biudžeto drausmės taisykles ir yra viena iš priežasčių, kodėl Europos Komisija, palaikoma Europarlamento bei Europos centrinio banko, nusprendė būti griežta. "Taisyklių nepaisymas yra viena iš priežasčių, kodėl EK dabar griežtesnė, - sakė Hansas Martensas, Briuselyje įsikūrusių ES ekspertų biuro Europos politikos centras (European Policy Centre) vykdantysis direktorius. Faktas, kad pačios euro zonos valstybės nesilaiko Mastrichto kriterijų, tik dar labiau padidino abejones dėl šių kriterijų taikymo pagrįstumo apskritai. ES ekspertai, akademiniai sluoksniai jau senokai diskutuoja, kur ir ką reikėtų keisti, juolab kad prieš 15 metų įtvirtinti reikalavimai gali būti pasenę. Tuo pačiu ekonomistai kritikuoja griežtą ES požiūrį į Lietuvos euro ambicijas. Kuo skubiau įsivesti eurą siekiančios valstybės anksčiau ne kartą kritikavo įstojimo į euro zoną nuostatas, kurios sudaro sparčiai augantiems ūkiams nemažai kliūčių, jiems siekiant įsivesti bendrą ES valiutą. "Mastrichto kriterijai ateityje turės būti koreguojami. Pirmieji iškėlėme tą klausimą, nes kažkas turėjo tai padaryti", - pareiškė tuometinis finansų ministras Zigmantas Balčytis. Tokiai nuomonei pritarė Seimo narys, buvęs vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius. Jis pabrėžė, jog prieš 15 metų įtvirtinti reikalavimai gali būti beviltiškai pasenę, nes tuo metu tokios ES plėtros niekas neplanavo. Tiesa, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas abejoja, ar "teisinga keisti taisykles viduryje žaidimo". Tačiau jis pripažįsta, jog nėra aiškiai apibrėžta, kaip turėtų būti skaičiuojamas ES infliacijos kriterijus, kurių ES šalių infliacija skaičiuojant vidurkį turi būti vertinama, o kurių - ne. Estijos premjeras Andrus Ansipas teigė, kad Estija gerbia euro zonos taisyklės, tačiau, jo nuomone, infliacijos kriterijus yra apskaičiuojamas neatsižvelgiant į specifinę sparčiai augančių ūkių padėtį. "Ar tikrai geriausi žaidėjai yra tos šalys, kuriose infliacija yra mažesnė nei 1 proc.?" - pridūrė jis. Europos Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso Europai pirmininkas Grahamas Watsonas pripažino, jog Mastrichto reikalavimai yra "pernelyg nelankstūs, griežti". Jis neatmetė galimybės, jog Mastrichto reikalavimus reikės taisyti, kad Lietuva ir Estija galėtų tapti euro zonos narėmis. Tačiau, anot jo, dėl to dar reikia daug diskutuoti. “Dabar yra tik proceso pradžia, o ne pabaiga. Diskusijos dar tik prasideda”, - pabrėžia jis. Anot Gitano Nausėdos, SEB Vilniaus banko prezidento patarėjo, Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijai buvo sukurti daugiau kaip prieš 15 metų ir yra „morališkai pasenę“. Vienas iš metodologinių infliacijos kriterijaus trūkumų yra tas, kad neatsižvelgiama į naujosios Europos Sąjungos šalyse veikiantį vadinamąjį Balassa-Samuelsono efektą, objektyviai lemiantį spartesnį kainų didėjimą, palyginti su ES senbuvėmis. Šis efektas Lietuvoje buvo prislopintas 2002–2003 metais, kai išryškėjo defliacinės tendencijos litui sustiprėjus JAV dolerio atžvilgiu. “Be to, tebetaikydamos dar 1991 m. (kai euro zona buvo tik vizija, o ne realybė) patvirtintus reikalavimus, ES institucijos tiesiog parodė savo nesugebėjimą operatyviai reaguoti į akivaizdžius įvykusius pokyčius,” – teigė G.Nausėda. Tačiau jis taip pat mano, kad bandymas keisti Mastrichto kriterijus – neproduktyvus būdas, kadangi tai pernelyg ilgas procesas. Be to, vienos Lietuvos balso čia tikrai neužteks inicijuoti rimtai diskusijai, nuo kurios iki realių darbų ES kaip "iki mėnulio". “Mastrichto kriterijai nustatyti Europos Bendrijos steigimo sutartyje, o jos nuostatų privalo griežtai laikytis Europos Komisija ir Europos centrinis bankas, kurie ir vertina šalių pasirengimą įsivesti eurą. Tikėtis sutarties pakeitimų taip pat esą negalima, nes tai itin ilgai trunkantis procesas,” – teigė ekspertas. Po sprendimo neleisti Lietuvai 2007-ais įsivesti euro, už biudžetą atsakinga ES komisarė Dalia Grybauskaitė kritikavo Europos Komisijos „buhalterinį dogmatizmą“ dėl euro įvedimo Lietuvoje: “Ekonomika - daug daugiau nei buhalterija.” Pasak jos, galutinis komisijos vertinimas yra pernelyg nelankstus, ypač atsižvelgiant į tai, kad kitus keturis Mastrichto kriterijus Lietuva vykdo geriau nei reikalaujama, o diskutuojama tik dėl vienintelio kriterijaus. “Mastrichto kriterijų suabsoliutinimas ir jų panaudojimas taip, kaip jie yra naudojami, jau tapo šiek tiek pasenęs. Ir patys Mastrichto kriterijai nebėra tokie lankstūs, kad atitiktų ekonomines realijas Europoje. Taip aš kritikavau ekonomines realijas Europoje. O tarp jų pasitaikė ir Lietuva, bet paskui ateis ir kitos naujosios valstybės. Visų naujųjų valstybių atžvilgiu Mastrichto kriterijų panaudojimo dogmatizmas, kuris yra šiuo metu, bus kenksmingas pačiai Europai ir pačiai euro zonai. Būtent tuo požiūriu aš kritikavau šią sistemą,” – teigė D.Grybauskaitė. "Kriterijai skirti ekonomikos stabilumui ir plėtrai palaikyti, tačiau kai taikomi dogmatiškai, praranda savo prasmę. Aš siūlysiu tęsti diskusiją dėl instrumento ekonominės prasmės ir atitikimo pasikeitusiai ekonominei aplinkai", - sakė ji. D.Grybauskaitės teigimu, Komisija savo sprendimus turi grįsti aiškia ekonomine logika, vengti beprasmio nelankstumo ir dogmatiškai griežto ES Sutarčių interpretavimo bei siaurai taikomų teisinių argumentų. Komisarė taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog ES iki šiol nėra teisės aktų, aiškiai nustatančių, kaip turi būti skaičiuojami konvergencijos kriterijai, įskaitant ir kainų stabilumo kriterijų. Nemažai ekonomistų tvirtina, kad griežtas EK ir ECB požiūris nebeatitinka realybės, kuri iškyla Lietuvai ir kitoms ES naujokėms. Manoma, kad infliacijos rodiklio skaičiavimas yra absurdiškas, nes kriterijai buvo nustatyti 12 euro zonos narių šalims, kurios praėjusį dešimtmetį ekonomiškai buvo labai panašios. "Šalyse, kurių ūkiams reikia pasivyti senbuves, infliacija neišvengiamai bus didesnė negu senose ES narėse", - teigia Ema Menascė (Emma Menasce), investicinio banko "Ixis-CIB" Vidurio Europos ekspertė. Tačiau, šias kritiškas ekonomistų pastabas atmetė vienas ES pareigūnas, kuris teigė, kad jei euro zonoje būtų dideli infliacijos skirtumai, būtų sunku valdyti ir pinigų politiką. Ministrai Europos Parlamento narius, reikalaujančius peržiūrėti ar pakeisti Mastrichto kriterijus, ragina būti atsakingus ir gerbti sutartis. Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude'as Junckeris spaudos konferencijoje pareiškė, jog nepriklausomai nuo to, ką kalba kai kurie Europos Parlamento nariai, sutartis yra sutartis ir nei EK, nei Taryba neturinti kito pasirinkimo, tik ją vykdyti. J.K.Junckeris taip pat priminė, jog buvo metas, kai sutartis buvo galima keisti – kai vyko konventas ir tarpvyriausybinė konferencija. Tačiau tuo metu nei vienos šalies vyriausybės ar parlamento atstovas net nekėlė tokios minties. Komisaras Choakinas Almunia pabrėžė, jog Europos Komisija ir Europos Centrinis bankas ar Ministrų taryba nėra universitetinių ekonomistų teoretikų susirinkimas, o atsakingų politikų, gerbiančių sutartis, posėdžio vieta. "Juk jūs žinote, kiek užtruktų pakeisti šią sutartį? Tuomet nekalbėtume apie Lietuvos narystę euro zonoje 2007-aisiais, nekalbėtume galbūt ir 2015-aisiais", - sakė už ES pinigų politiką atsakingo komisaro Choakino Almunijos (Joaquin Almunia) atstovė spaudai Amelija Tores (Amelia Torres). Pasak jos, svarbiausia, jog kol kas Mastrichto kriterijai galioja ir užtikrina gerą ES valstybių narių finansinę discipliną bei leidžia ekonomikoms suartėti. Finansų ministras Zigmantas Balčytis pažymėjo, kad Lietuva nesiekia ir nereikalauja Mastrichto sutarties nuostatų pakeitimo, tačiau norėtų griežto ir, svarbiausia, tikslaus, visiems aiškaus ir skaidraus jos taikymo ir interpretavimo. Prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė, jog, jo manymu, Lietuva buvo ir yra pasirengusi įsivesti eurą nuo 2007 metų. V.Adamkus teigė, jog Lietuva nesiekia keisti ES sutarčių ar peržiūrėti Mastrichto kriterijų, tačiau akcentavo, jog sutarčių interpretavimas ateityje neturėtų tapti kliūtimi kitoms šalims, kurios siekia įsivesti eurą. Prezidento nuomone, būtina atsižvelgti į sparčiai augančių ekonomikų specifiką taikant Mastrichto kriterijus. Tokią V.Adamkaus poziciją oficialiai palaikė Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija bei Latvija, neformaliai palaikė Šiaurės šalys. Infliacijos tvarumas Dar viena oficiali priežastis, dėl ko Lietuva 2007 m. negalėjo prisijungti prie euro zonos, yra ta, kad Lietuva taip pat netenkina infliacijos tvarumo reikalavimo. J.Almunia akcentavo, jog valstybės ne tik turi neviršyti nustatytos infliacijos ribos, bet ir įrodyti, jog maža infliacija yra tvari – išliks tokia ilgą laiką. Komisijos pranešime prognozuojama, kad infliacija Lietuvoje ir toliau laipsniškai didės dėl tokių veiksnių kaip padidėjusios darbo sąnaudos (vieneto darbo sąnaudos 2005 m. išaugo iki 3,8 %) ir importo kainos, ypač energijos produktų, ir tas didėjimas, nors kiek vėliau, iš dalies atsispindės vartotojų kainose. Numatoma, kad 2006 m. vidutinis infliacijos lygis nuo 2,7 % 2005 m. išaugs iki 3,5 %. “Auganti vidaus paklausa ir didėjantys tam tikri akcizo mokesčiai per ilgą laiką tampa infliacijos rizikos veiksniais. Gebėjimas pasiekti ir išlaikyti žemą infliacijos lygį vidutinės trukmės laikotarpiu priklausys nuo gebėjimo suderinti darbo užmokesčio ir našumo augimą,” – rašoma pranešime. Europos centrinio banko pranešime išsakoma analogiška nuomonė. Pranešime teigiama, kad vertinant ateities perspektyvas, 2006 m. pradžioje padidinta importuojamų dujų kaina per metus infliaciją laipsniškai iš viso tiesiogiai padidins apie 0,4 procentinio punkto. “Yra keleriopa infliacijos didėjimo rizika. Pirmiausia dujų kaina, kurią namų ūkiai Lietuvoje mokėjo 2005 m., vis dar sudarė tiktai 50% vidutinės euro zonos kainos. Todėl galima tikėtis tolesnio energijos kainų koregavimo. Antra, akcizo kurui, tabakui ir alkoholiui suvienodinimas su ES lygiais dar nebaigtas. Būtent akcizo tabako gaminiams suvienodinimas, kuris turi būti įvykdytas iki 2010 m. sausio 1 d., per kelerius kitus metus, pradedant 2007 m., infliaciją iš viso padidins apie 2 procentiniais punktais,” – prognozuoja ECB. – “Be to, labai stiprus BVP augimas, skatinamas smarkaus kredito augimo ir mažų palūkanų normų, ir atsirandanti įtampa darbo rinkoje rodo vienetinių darbo sąnaudų ir vidaus kainų tolesnio didėjimo riziką apskritai. Nors manoma, kad laukiamas energijos kainų, netiesioginių mokesčių ir administruojamų kainų didėjimas pasireikš tik vienkartiniais kainų šokais, tokių šokų derinys esant labai sparčiam augimui ir sudėtingesnėms sąlygoms darbo rinkoje rodo antrinių poveikių riziką ir kartu – didesnį ir galbūt ilgiau trunkantį infliacijos didėjimą.” Pranešime taip pat teigiama, kad vertinant tolesnę ateitį, tikėtina, kad vijimosi (konvergencijos) procesas taip pat turės poveikį infliacijai artimiausias metais, atsižvelgiant į vis dar santykinai nedidelį BVP vienam gyventojui ir kainų lygį Lietuvoje, palyginti su euro zona. Tačiau tiksliai įvertinti šio vijimosi proceso poveikį infliacijai yra sunku. Europos centrinio banko vadovo Jeano Claude`o Trichet nuomone, Lietuvoje ir kitose euro zonos kandidatėse infliacija pastebimai didėja ne dėlto, kad jos sparčiai vejasi turtingąsias Europos Sąjungos senbuves, todėl norint įsivesti eurą joms teks tenkinti visus kriterijus, įskaitant infliacijos. "Mūsų tyrimai parodė, kad šis vijimosi efektas turi nedidelę įtaką. Tai nereikšmingas elementas, kuris nekelia jokių abejonių kriterijų, kokie jie yra, reikalingumu", - teigė jis. J.C.Trichet taip pat pridūrė, kad eurą įsivesti norinčios šalys turi tenkinti visus kriterijus ne tik vertinimo metu, tačiau ir ilgalaikiu laikotarpiu. “Nordea” vyriausiasis analitikas Rodžeris Vesmanas (Roger Wessman) taip pat išreiškė neigiamą nuomonę dėl Lietuvos infliacijos tvarumo. “Infliacija Lietuvoje, iki šiol buvusi nedidelė, pradėjo augti ir tikėtina, kad augs. Spaudimą kainoms didėti darys ir numatomas gyventojų pajamų mokesčio mažinimas, dėl kurio išaugs vartojimas, infliaciją augins ir didėjančios naftos kainos,” – teigė jis. Eurokomisarė Dalia Grybauskaitė taip pat įžvelgia problemą prognozėse, kad artimiausiu metu Lietuvoje infliacija augs. “Tai taip pat patvirtina ir konvergencijos programa, kurią Lietuvos Vyriausybe pateikė Briuseliui, ir Briuselio prognozės. Taigi, ne tiktai viena dešimtoji šiandieną, bet tai, kad jau rytoj, jei nebus imtasi priemonių, Lietuvoje infliacija labai ženkliai augs,” – dėstė ji. Tuo tarpu SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas G.Nausėda laikėsi kiek kitokios nuomonės. „Šįkart nenorėtume kvestionuoti teorinio Mastrichto konvergencijos kriterijų pagrįstumo, kadangi tai jau daro daugelis vietos ir užsienio ekonomistų, tačiau mums kelia didelių abejonių pasigirstančios mintys apie nepatenkinamą Lietuvos infliacijos tvarumą,“ – teigė G.Nausėda. Jo nuomone, pati vidutinės metinės infliacijos apskaičiavimo metodika „apvalo“ ją nuo šokinėjimų kas mėnesį, o pagal Mastrichto sutartį šio rodiklio kontrolės laikotarpis kaip tik ir yra vieni metai. Dar svarbiau yra tai, kad per pastaruosius dvylika mėnesių infliacija Lietuvoje didėjo lėčiau nei Mastrichto infliacijos kriterijus arba trijų stabiliausių ES valstybių infliacijos vidurkis. SEB Vilniaus banko analitikas pabrėžė, kad Lietuva, kaip ir visa ES, gana sėkmingai atsispyrė pasaulinių naftos kainų šokui ir išvengė drastiško infliacijos padidėjimo. Pasak G.Nausėdos, kol kas brangstanti nafta mūsų šalyje turėjo daugiau tiesioginės įtakos vartotojų kainų indeksui dėl degalų kainos kilimo. Netiesioginė naftos kainų kilimo įtaka infliacijai buvo ribota, nes aštri konkurencija daugelyje ūkio sektorių vertė verslininkus prisiimti didėjančių gamybos sąnaudų naštą ant savo pečių ir nekelti savo produktų ir paslaugų kainų. Anot analitiko, tai pablogino kai kurių įmonių veiklos finansinius rodiklius, tačiau, kita vertus, atspindėjo subrendusią rinkos ekonomiką ir vartotojo prioritetą prieš gamintoją. „Daugelis požymių rodo, kad artimiausiais metais Lietuva bus pajėgi suvaldyti infliaciją, todėl ji mažų mažiausiai nusipelnė objektyvios ir rimtos ES institucijų analizės apie euro įvedimo 2007 m. perspektyvą“, – teigė G.Nausėda. Anot jo, turėdama tokį puikų makroekonominių rodiklių derinį, Lietuva nekelia jokio pavojaus euro zonos stabilumui. Priešingai, greitas euro įvedimas dar labiau pagerintų kainų palyginamumą ir padidintų konkurenciją ir ilgu laikotarpiu taptų veiksminga antiinfliacine priemone. Praėjus dienai po to, kai Europos Komisija atmetė Lietuvos siekį prisijungti prie euro zonos, naujausi, balandžio mėnesio, duomenys parodė, kad šalis būtų atitikusi infliacijos kriterijų, jeigu Europos Komisijos vertinimas būtų buvęs skelbiamas vėliau. Nepaisant to, Europos Komisija gynė savo neigiamą verdiktą: Lietuvos infliacija esą nėra „tvari". Į šias naujienas kai kurie Europos Parlamento nariai reagavo piktokai. Liberaliosios parlamentarų grupės lyderis Grahamas Watsonas pareiškė, kad komisija neturėjo ignoruoti pačių naujausių duomenų. „Mes reikalaujame paaiškinimo", – teigė jis. Tačiau EK ekonomikos ir pinigų reikalų komisaro Joaquino Almunios atstovė spaudai Amelija Tores teigė, kad Komisija vertino ne tik infliaciją skaičių prasme, bet ir tai, kokia tvari ji yra. Lietuvos atstovė Europarlamente liberalė Danutė Budreikaitė stebėjosi: „Aš negaliu suprasti, kaip ir kodėl Komisija galėjo priimti tokį negatyvų sprendimą, susijusį su mūsų įžengimu į euro zoną, remdamasi pasenusiais duomenimis. Aš nedrįstu manyti, kad būta slaptų politinių sumetimų." J.Almunios atstovė teigė, kad ES vykdomoji valdžia kreipė dėmesį „ne tik į infliacijos rodiklį konkrečiu metu", bet ir „į tai, koks nuoseklus jis yra". „Mūsų analizė pasitvirtino", – teigė ji, pabrėždama, kad remiantis naujausiais duomenimis, Lietuvos infliacija pakilo. Europos Parlamentas netgi priėmė pareiškimą, ragindamas Europos Komisiją atnaujinti 2006 metų Lietuvos konvergencijos ataskaitą, atsižvelgiant į naujausius infliacijos duomenis. Komentuodama Europos Parlamento siūlymą atnaujinti ataskaitą, A.Torres pareiškė, kad Komisija yra pasirengusi atlikti dar vieną įvertinimą, bet to turėtų paprašyti Lietuva. Tačiau Lietuvos finansų ministro patarėjas Ričardas Slapšys teigė abejojantis, ar Vyriausybė dėl pakartotinio įvertinimo kreipsis anksčiau, nei rudenį bus atnaujintos ES makroekonominių rodiklių, tarp jų ir infliacijos, prognozės. Vyriausybės pastangos veiksmai, siekiant įsivesti eurą Nepavykus įtikinti Europos, kad Lietuva atitinka ir, dar svarbiau, atitiks ateityje infliacijos kriterijų, belieka ieškoti vidinių priežasčių, dėl ko mums nepavyko įsivesti euro 2007 m. pradžioje. Tuometinio finansų ministro Zigmanto Balčyčio nuomone, objektyvų infliacijos lygį Lietuvoje lėmė išorinės priežastys, tokios kaip energijos išteklių - naftos bei dujų, kainų augimas. Anot Z.Balčyčio, Vyriausybė savo darbais ir sprendimais padarė viską, kas jos galioje, dėl šalies pasirengimo narystei euro zonoje: „Vyriausybė vykdė ir vykdo tvarią fiskalinę politiką, kas leido sumažinti Lietuvos valdžios sektoriaus deficitą (2005 m. – 0,5 proc. BVP) bei skolos lygį (2005 m. – 18,7 proc. BVP), prieš ketverius metus susiejo lito kursą su euru“. Kaip ir rekomendavo EK, Vyriausybė tvirtino nenaudojusi dirbtinių administracinių priemonių infliacijai mažinti, kas būtų sukėlę bendrą ES valiutą – eurą – diskredituojantį kainų šuolį po jo įvedimo. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas taip pat teigė, kad Lietuva negalėjo reguliuoti infliacijos. "Sąžiningai nebuvo galima. Tačiau bet kokie nesąžiningi žingsniai anksčiau ar vėliau būtų "išlindę", - sakė jis. Z.Balčyčio nuomone, Lietuvai prisijungti prie euro zonos nuo 2007 metų pradžios galėjo sutrukdyti energetinė priklausomybė nuo Rusijos, kadangi vien gamtinių dujų kaina, kurią planuoja padidinti koncernas "Gazprom", šalies infliacijai galėjo turėti pastebimą įtaką. "Puikiai žinome mūsų tendencijas dėl dujų ir naftos kainų perspektyvos, ypatingai dėl dujų. Jei dujų kainos bus patvirtintos tokios, kokios yra dabar projekte, tai turės apie 0,8 proc. įtaką mūsų infliacijos rodikliui ir tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių Europos Komisija teigia, jog neatitinkame tvarumo rodiklio", - teigė Z.Balčytis. Pasak finansų ministro, tai yra šalies energetikos sistemos problema. Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas taip pat pareiškė manąs, kad Lietuva jokių klaidų nepadarė. Didesnei nei tikėtasi infliacijai įtakos turėjo naftos ir kitų energetikos išteklių kainų augimas, kurio esą nebuvo galima numatyti. Konektikuto Universiteto ekonomikos doktorantų Rimvydo Baltaduonio ir Mariaus Jurgilo nuomone, galima argumentuoti, kad Lietuvos vyriausybė galėjo pristabdyti infliacijos tempus šalyje panaudodama fiskalinę politiką, bet per pastaruosius trejus metus valstybės išlaidos, skaičiuojamos kaip BVP dalis, ir taip buvo žemiausios visoje Europos Sąjungoje. Trumpame laikotarpyje stabdoma infliacija asocijuojasi su didesniu nedarbo lygiu. “Lietuvos žmonės jau ir taip moka aukštą kainą už tai, kad Lietuva pavyzdingai tenkintų visus kitus Mastrichto kriterijus,” – teigė doktorantai. Tuo tarpu Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus paragino Vyriausybę ir kitas institucijas savikritiškai įvertinti, ar viskas padaryta siekiant atitikti keliamus kriterijus. „Nors tai lėmė ir objektyvios priežastys, raginu Lietuvos Vyriausybę ir kitas atsakingas institucijas savikritiškai įvertinti, ar viską padarėme siekdami atitikti keliamus kriterijus, ar pakankamai pristatėme savo pasiekimus Europoje. Tik reiklus pastangų įvertinimas gali tapti solidžiu pagrindu planuojant mūsų veiksmus ateityje“, - teigė prezidentas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai (LLRI) pritarė Lietuvos Vyriausybės pozicijai dirbtinai nemažinti reguliuojamų kainų, siekiant patenkinti Mastrichto infliacijos kriterijų. Tačiau, LLRI įsitikinimu, Vyriausybė nepakankamai išnaudojo fiskalines priemones tiek infliacijai mažinti, tiek siekiant ilgalaikio Lietuvos ekonomikos konkurencingumo. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis taip pat laikosi nuomonės, kad Vyriausybė nusipelno kritikos dėl nepakankamai aktyvių veiksmų rengiantis euro įvedimui. “Jau 2005 metų pradžioje sakiau, kad didžioji kliūtis, galinti sutrukdyti įsivesti eurą, yra valdžios administruojamos kainos. Nepaisant šių perspėjimų, buvo padidintos elektros, viešojo transporto paslaugų kainos, nors, pavyzdžiui, viešojo transporto paslaugos iki tol nebuvo brangusios septynerius ar aštuonerius metus.” – kalbėjo R.Kuodis. “Tiesa, visame vartojimo kainų indekse valstybės administruojamos kainos sudaro vos 15 procentų, bet jos didėjo dukart greičiau negu kitos kainos. Pikčiausia, kad ir elektros, ir viešojo transporto paslaugų kainos buvo padidintos nepaisant jokios ekonominės logikos,” – teigė R.Kuodis. Anot jo, yra dalykų, dėl kurių nėra pagrindo piktintis – pavyzdžiui, dėl dujų kainų augimo nėra ko kaltinti, nes gamtines dujas pabrangino Rusijos „Gazprom“. Degalų kainų šuolį lėmė pabrangusi nafta pasaulio rinkose. “Tačiau, tarkime, viešasis transportas yra subsidijuojamas visose šalyse ir visada. Kitas klausimas – kiek subsidijuojamas. Tačiau niekada negalima pasiekti, kad viešajame transporte bilietų kainos padengtų kaštus. Taigi buvo aplinkybių, kurios priklausė nuo Vyriausybės,” - svarstė R.Kuodis. – “Štai Graikijos valdžia pabrėžtinai stengėsi suvaldyti infliaciją: buvo aktyviai veikiama kainodara, ne tik administruojant kainas, bet ir kreipiantis į privatų sektorių.” “Politikai leidžia sau skelbti tokių pareiškimų, esą neaukosime pensijų, atlyginimų didinimo eurui. Tokia retorika leidžia daryti prielaidą, kad įsivesti eurą kuo greičiau galbūt nebuvo siekiama nuoširdžiai. Galbūt ruošiamasi savivaldybių ir Seimo rinkimams, ir politikams paranku bandyti įtikti rinkėjams, kurie šiuo metu yra jautrūs, prigąsdinti, kad didės kainos, nors iš esmės dabar kainos Lietuvoje auga sparčiau, negu augtų prisijungus prie euro zonos,” – kalbėjo R.Kuodis. Anot jo, bendra pamoka, kurią valdžia turi išmokti – infliaciją reikia bent šiek tiek planuoti. SEB Vilniaus banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos nuomone, Finansų ministerija nepadarė visko, ką galėjo dėl infliacijos mažinimo. “Ji „svaiginosi“ savo pasirinktu besiformuojančio Mastrichto kriterijaus rodikliu, kuris ilgą laiką rodė, kad eurą įvesti Lietuvoje įmanoma, kad mes vykdome Mastrichto kriterijų. Nuo 2006 m. vasario mėnesio šis kriterijus pradėjo rodyti, kad mes neatitinkame Mastrichto kriterijaus“, – sakė G.Nausėda. SEB Vilniaus banko skaičiavimais, Lietuva nuo 2005 metų kovo mėnesio nevykdė Mastrichto kriterijaus, nors ir nuosekliai artėjo link jo. G.Nausėdos teigimu, jeigu iš anksto būtų realiau vertintos Lietuvos įstojimo į euro zoną galimybės, mokesčių reformą buvo galima išdėstyti kitaip – socialinį mokestį ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto apmokestinimą įvesti ne nuo 2006 metų sausio, o nuo liepos. „Galima buvo porai mėnesių nukelti gamtinių dujų įkainių kėlimą, susitarti su savivaldybėmis dėl viešojo transporto bilietų kainų didinimo, siekti susitarti su kai kuriomis bendrovėmis, turinčiomis apčiuopiamos įtakos vartotojų kainų indeksui. Visas šias priemones sudėjus būtumėme gavę pageidaujamą vienos dešimtosios galbūt dviejų dešimtųjų procento rezultatą“, – aiškino G.Nausėda. “Mūsų šalies politikai, atrodo, buvo pasidavę dirbtiniam optimizmui ir ilgą laiką net nemėgino konkrečiais veiksmais ES politiniuose kuluaruose ieškoti paramos. Aukščiausio rango šalies pareigūnų vizitai į Frankfurtą, Berlyną ir Briuselį surengti jau susiformavus išankstinei neigiamai nuostatai,” – teigė G.Nausėda. Jo manymu, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pasirinkta metodologija stebėti Lietuvos galimybes atitikti Mastrichto infliacijos kriterijų ilgą laiką jai leido išlikti ramiai, nors iš Briuselio buvo girdėti ne vienas tvirtinimas, kad šalis šio reikalavimo neatitinka. Už ekonomiką ir pinigų politiką atsakingas Europos Komisijos narys J.Almunia, aiškindamas Europos Komisijos vertinimą, kad Lietuva neturėtų įsivesti euro nuo 2007 metų sausio pirmosios, teigė, kad Lietuvos atstovams priemonės, kaip sustabdyti infliacijos augimą, buvo pasiūlytos jau seniai, tačiau Vyriausybė jomis nepasinaudojo. „Per pastaruosius keletą mėnesių turėjau daugybę susitikimų ir diskusijų su Lietuvos atstovais, ypač su finansų ministru. Patariau Lietuvos Vyriausybei atidėti tikslą įsijungti į euro zoną, palaukti, kol Lietuva atitiks visus reikalavimus. Lietuvos atstovai manė, kad geriau, taip pat ir dėl politinių sprendimų, pateikti prašymą dabar", - sakė J.Almunia. Jis teigė Lietuvos Vyriausybei pataręs stebėti infliaciją jau 2005 metų pradžioje. „Tuo metu, lyginant infliaciją Europos Sąjungoje, Lietuva buvo vienas geriausių žaidėjų, tačiau mes analizavome riziką, matėme, kad infliacija augs", - aiškino J.Almunia. Jo teigimu, Lietuvos Vyriausybei buvo pasiūlyta bendradarbiauti kartu, siekiant kuo greičiau įsivesti eurą. J.Almunia taip pat teigė pasiūlęs sukurti darbo grupę, kuri išanalizuotų, kokius ekonominės politikos įrankius galima naudoti, kad būtų suvaldyta infliacija, tačiau nerizikuojama ekonomikos augimu, „kuris šioje šalyje labai įspūdingas". Pasiūlymai, kokių žingsnių reikia imtis, J.Almunios teigimu, Europos Komisijos buvo išplatinti jau anksčiau. „Mes įteikėme Lietuvos atstovams kelias nuorodas, ką, mūsų nuomone, jie turėtų daryti. Tarkime, fiskalinę politiką naudoti aktyviau, kovojant su infliacija, pavyzdžiui, papunkčiui išanalizuoti sprendimus dėl darbo užmokesčio, kokią įtampą jie sukuria kainų augimui", - tikino J.Almunia. Jo teigimu, buvo siūloma analizuoti, kaip pagerinti rinkos funkcionavimą, išvengti infliacijos spaudimo ekonomikos srityse, nepasiekiamose išorinei konkurencijai. „Šį pasiūlymą bendradarbiauti Lietuvos atstovai gavo, tačiau iki šiol nepriimtas, tikiuosi, bus priimtas artimoje ateityje", - kalbėjo J.Almunia. Finansų ministras Zigmantas Balčytis nesutiko su J.Almunios kritika, kad Lietuvos Vyriausybė nepasinaudojo EK patarimais, kaip suvaldyti infliaciją, tarkime, atsargiau sprendžiant dėl darbo užmokesčio didinimo. Z.Balčyčio teigimu, Vyriausybė nenorėjo imtis priemonių „Lietuvos žmonių sąskaita". Z.Balčyčio teigimu, J.Almunia puikiai supranta, kad atlyginimai Lietuvoje labai atsilieka nuo kitų ES valstybių, tad reikėjo didinti žmonių pajamas, kad augtų vartojimas. „Tų pasiūlytų priemonių nelabai daug, nes mūsų ekonomika dirba laisvos rinkos sąlygomis ir negalime reguliuoti privačių kompanijų atlyginimo ar ekonominių procesų. Ką Vyriausybė gali daryti – galbūt šitą klausimą spręsti žmonių sąskaita, nedidinti atlyginimų, socialinių išmokų, tačiau mūsų Vyriausybės programoje buvo labai aiškiai parašyta, kad mes euro neįvedinėsime dėl paties tikslo", - aiškino Z.Balčytis. „Kitose valstybėse daromos priemonės", anot jo, oficialiai neleistinos, nes sukelia kainų šuolį jau įvedus eurą, o tai pakeičia paties piniginio vieneto patikimumą. „Mes šito nedarėme, manau, elgėmės sąžiningai, dorai, to iš mūsų reikalauja Europos Komisija. Kaip Vyriausybė padarėme visus darbus, kuriuos buvo prašoma padaryti", - tikino Z.Balčytis. Vis dėlto finansų ministras pripažino, kad „kai kurių išmokų, kurias galima padidinti“, Vyriausybė nedidina. „Lyg burtažodį kartoti, kad eurą įsivesime nuo 2007 metų, tam neturint konkrečių priemonių, buvo politinė klaida", - teigė Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė, komentuodama neigiamą šios institucijos sprendimą dėl mūsų šalies galimybių įsivesti eurą jau po pusmečio. „Lietuva pati padavė oponentams rimtą argumentą – savo infliacijos rodiklius. Jau metus – nuo 2005 m. pavasario – Lietuva kas mėnesį viršijo nustatytą infliacijos rodiklį. Konvergencijos programoje Vyriausybė nurodė, kad infliacija ir toliau augs. Analogiškos yra ir Europos Komisijos prognozės", - kalbėjo eurokomisarė. “Sakyti, kad neįmanoma daryti įtakos infliacijos lygiui, ekonomiškai netikslu. Ekonominius reiškinius būtina valdyti, tai – ne gamtos stichija, ne vulkanas", - teigė D.Grybauskaitė ir pridūrė, jog mūsų šalies Vyriausybė tam turi nemažai fiskalinių priemonių. “Mes padarėme viską ir netgi daugiau nei galėjome – pareiškė mūsų centrinio banko vadovas, kalbėdamas apie pastangas priartėti prie euro. Kaip atrodo iš Briuselio – ar mes iš tikrųjų padarėme viską, ką galėjome? Na, Briuselis labai aiškiai pasakė, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų, ir aš visada viską vertinu pagal darbo rezultatus. Nesvarbu, kiek įdėjai, svarbu, ar yra rezultatas,” – pareiškė eurokomisarė. “Tai ką mes ne taip padarėme arba ko mes nepadarėme? Na, skaičiuoti tikrai nėra lengva, bet iš tiesų visos vyriausybės turi fiskalinės politikos instrumentus,” – teigė D.Grybauskaitė. Anot jos, Lietuva iš tiesų turi mažiau monetarinių galimybių valdyti pinigu srautus, bet yra fiskalinė politika ir ją buvo privalu naudoti, kaip ir privalu – kiek tai įmanoma – interventuoti į ekonominius procesus. “Finansų ministras pareiškė, kad jeigu mes būtume įvykdę visus Mastrichto kriterijus, tai būtų pensininkų ir socialiai remtinų žmonių sąskaita. Man labai sunku komentuoti Lietuvos finansų ministro pasisakymus, nes pati jų negirdėjau, tik norėčiau pasakyti, kad iš tiesų infliacija yra pagrindinis Lietuvos žmonių priešas. Todėl, kad jeigu pabrangs varškė, pavyzdžiui, tai pensijų pakėlimas tikrai neišgelbės. Nes būtent infliacija ištirpdo ir atlyginimus, ir santaupas, ir yra eroduojantis dalykas visai ekonomikai,” – savo nuomonę dėstė komisarė. Pasak jos, Lietuva negebėjo įtikinti nei ECB, nei EK nei galų gale EP, kad artimiausiu metu sugebės suvaldyti infliaciją. “Jeigu šiandien negirdime, kad yra konkrečios priemonės, o girdime atvirkščiai – kad priemonių nėra arba jos yra negeros ar kenksmingos – tai aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju europinės valstybės, kuri galėtų pasiūlyti šaliai įsijungti į euro zoną, kuri pati sakosi neturinti nei priemonių, kuri sakosi, kad tos priemonės gali būti nukreiptos prieš jos žmones, pati sakosi, kad negali suvaldyti infliacijos ir prašosi į euro zoną,” – aiškino D.Grybauskaitė. Komisarė pripažįsta, kad priklausomybė nuo Rytų kaimynių Lietuvai daro didelę įtaką, bet siūlo nepamiršti, kad yra fiskaliniai instrumentai, kuriuos ir Lietuvos valdžia taip pat turi. “Apie 15 procentų infliacinio krepšelio priklauso grynai nuo tų instrumentų. Taigi įtakoti infliaciją galima, o ją žaboti – būtina, todėl, kad jeigu įsisuks infliacinė spiralė, tai bus grynai nukreipta prieš Lietuvos žmones,” – teigė D.Grybauskaitė. Pasak jos, tai ši infliacija gali suvalgyti ir suvalgys bet kokį pensijų padidėjimą, bet kokį algų padidėjimą ir tai tikrai atves į tokią situaciją, kad infliacijos augimą bus labai sunku suvaldyti. Eurokomisarė siūlo geriau apsišluoti savame kieme, o ne kaltinti Briuselį. Vilnius turėjo siųsti į Briuselį raštus ne su pretenzijomis dėl infliacijos skaičiavimo subtilybių, o priemones, kokiais būdais Lietuva dar šiemet mažins infliaciją, kad galbūt dar būtų galima duoti leidimą įsivesti eurą nuo 2007 metų pradžios. Atsakydamas eurokomisarei Daliai Grybauskaitei, Z.Balčytis teigė: „Daug buvo kalbų ir diskusijų dėl priemonių, kurių turėjo imtis valdžia. Tačiau mums įvairių susitikimų metu ne kartą buvo pabrėžtinai ir primygtinai sakoma, kad mes, Vyriausybė arba valdžia, nedarytume jokių dirbtinų priemonių, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko su Graikija, kada jiems įstojus į eurozoną infliacija pas juos išaugo kelis kartus“. „Euro įvedimo klausimas buvo susietas su geresnėmis žmonių gyvenimo sąlygomis, užsienio investicijų skatinimas. Tą Vyriausybė ir darė. Mes neįvedinėjame euro savo žmonių sąskaita, mes vykdėme sąžiningą, subalansuotą, fiskalinę, drausmingą politiką. Šiandien nė viena institucija neturi mums priekaištų, kad mes elgėmės nesąžiningai“, - sakė Z.Balčytis. Seimo narė Irena Degutienė, panorusi sužinoti, kodėl Vyriausybės veiksmai sukėlė beveik 1 proc. infliacijos prieaugį, turėjo tenkintis finansų ministro atsakymu, kad viskas visiškai normalu. Ponas Balčytis aiškino, jog šios kainos augo todėl, kad "atitiktų ekonominę logiką ir nepažeistų konkurencinių sąlygų". Anot ministro, normalioje ekonomikoje visiškai normalūs dalykai, kad dėl administruojamų kainų didėjimo infliacija padidėjo 0,9 procentinio punkto. Be to, Z.Balčyčio teigimu, "visiškai normalu" ir tai, kad dėl naftos kainų infliacija padidėjo papildomai dar 1 procentu. Tačiau I.Degutienės manymu, Vyriausybė nepagrįstai nuolaidžiavo skirstomiesiems tinklams ir tuo prisidėjo prie infliacijos augimo. Dėl to ji nebeatitiko kovo mėnesio Mastrichto kriterijaus, o Lietuva prarado galimybę tapti euro zonos nare. Tuo tarpu buvęs vyriausiasis euroderybininkas, Liberalų sąjūdžio vadovas parlamentaras Petras Auštrevičius, palikdamas nuošalyje infliacijos klausimą, teigė, kad Vyriausybė pavėlavo atlikti kai kuriuos darbus ir neišnaudojo visų politinių priemonių, kad Briuselis leistų Lietuvai įsivesti eurą, kaip ir planuota, 2007 metų sausio 1 dieną. Jis užsiminė, esą galbūt ne visai tinkamai savo darbą atliko ir Lietuvos deleguota eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. „Mes, matyt, taip ir nesupratome pagrindinio pasikeitimo, įvykusio prieš dvejus metus – Lietuva yra Europos Sąjungos narė, - teigė Seimo narys. – Mes esame visateisiai sprendimų priėmėjai, mes turime savo atstovę Europos Komisijoje. Mus turi pasiekti žinios tiesiogiai, mes turime dalyvauti priimant tuos sprendimus. Jei kažkas ruošiasi priimti ir siūlyti sprendimus, nenaudingus Lietuvai, reikia imtis savalaikių užkertančių veiksmų. Jų, reikia pripažinti, nebuvo." P.Auštrevičius pabrėžė, kad nebuvo išnaudoti visi politiniai kontaktai ir dvišaliai santykiai su svarbiausiomis ES valstybėmis. “Laikas yra praleistas, dabar mes mokėsime dvigubai daugiau", - įspėjo jis. Anot liberalo, Vyriausybė yra pasiekusi aklavietę, nes uždelsė priimti kai kuriuos sprendimus ir dar pernai atlikti tam tikrus darbus. “Dabar, matant tą pasimetimą ir bendrą kritiškai neigiamą nuostatą Lietuvos atžvilgiu iš europinių institucijų pusės, Lietuvos Vyriausybė iš esmės demonstruoja bejėgiškumą", - kalbėjo P.Auštrevičius. Savo ruožtu Seimo opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius teigė, kad Lietuvai nuo 2007 metų pradžios nebuvo leista įsivesti euro dėl to, kad Vyriausybė nesiėmė politinio lobizmo. Pasak jo, Vyriausybė nesugebėjo ne tik suvaldyti infliacijos, bet ir dar blogiau – neatliko jokio politinio darbo Europos Sąjungos sostinėse dėl euro įvedimo Lietuvoje. "Euro reikalai – dar vienas prastai Vyriausybės atliktas darbas ir tikriausiai – skaudus pralaimėjimas", - sakė A.Kubilius. Jis priekaištavo, kad politiniu lobizmu apsiribota susitinkant ir aptariant euro įvedimo reikalus tik su Europos komisaru, atsakingu už pinigų politiką, bei su Europos centrinio banko vadovais. "To neužtenka, nes svarbiausią sprendimą priima ne Europos komisija ir ne Europos centrinis bankas, o ES premjerai ir finansų ministrai, su kuriais reikėjo kalbėtis. Ir kalbėtis ne apie infliacijos – skaičiukų po kablelio problemas, o apie Lietuvos politinę diskriminaciją", - kalbėjo A.Kubilius. Opozicijos lyderis priekaištavo atsistatydinančiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui, kad jis tuo metu važinėjo po pietryčių Aziją, o ne po ES sostines. "Kas atsakys prieš Lietuvos žmones, kuriems Vyriausybė ir Lietuvos banko vadovai užtikrintai ir net bravūriškai dalijo garantijas, kad euras nuo 2007 metų Lietuvoje bus įvestas. Kas atsakys prieš tuos, kurie patikėjo tokiomis garantijomis ir net siejo verslo planus ir dabar turi nusivilti", - svarstė A.Kubilius. Finansų ministerija informavo, kad finansų ministras Zigmantas Balčytis 2006 m. euro įvedimą Lietuvoje aptarė su Liuksemburgo premjeru bei finansų ministru, Vokietijos, Nyderlandų, Ispanijos, Suomijos finansų ministrais. "Be to, kiekvieną mėnesį vykstančiuose ECOFIN posėdžiuose Lietuvos pasirengimą įsivesti eurą finansų Z.Balčytis aptardavo su daugelio ES valstybių finansų ministrais", - sakė finansų ministro patarėjas Ričardas Slapšys. Europos Parlamento narė Margarita Starkevičiūtė įsitikinusi, kad dėl netinkamo šalies atstovavimo Europos Sąjungoje, Lietuva rizikuoja ne tik kol kas likti be euro, bet ir savo reputacija. “ES ekonominiai sprendimai rengiami iš anksto, remiantis ekonominiais skaičiavimais, o ne politinėmis spekuliacijomis. Deja, svarių ekonominių argumentų, kada ir kodėl mums reikia įsivesti eurą, neišgirdo ne tik Lietuvos visuomenė, bet ir ES vadovai“, - pažymėjo ji. Pasak europarlamentarės, toks elgesys vertintinas kaip neatsakingas. Anot jos, atsakomybę dėl vidaus politikos klaidų Lietuvos valdžia mėgina perkelti ant ES institucijų pečių, pradedami smulkmeniški ginčai apie rodiklių apvalinimo taisykles. Todėl M.Starkevičiūtės manymu, nedaug trūko, kad Lietuva būtų įtraukta į bereikalingą konfliktą su kitų šalių narių ir ES vadovais bei įtvirtinusi nemokšų šalies įvaizdį. „Debatus dėl euro įvedimo Lietuvoje galop pavyko nukreipti reikiama linkme, akcentuojant ekonomines problemas atsirandančias dėl ES sutarčių interpretavimo išsiplėtusios ES sąlygomis. Šios problemos yra suprantamos daugeliui šalių, todėl Lietuva sulaukė solidžios politinės paramos, kurią aiškiai išreiškė Europos Parlamentas. Dabar diskusijos persikelia į ES finansų ministrų ir Vadovų Tarybą. Tenka tik apgailestauti, kad šių debatų svarbos neįvertina daugelis Lietuvos politikų ir pasyvi šalies atstovų pozicija stebina mūsų draugus Europoje“, - sakė europarlamentarė. Valstybės skurdumas ES senbuvės nenori priimti Lietuvos į elitinį euro zonos klubą ne tik dėl infliacijos, bet ir dėl skurdo, mano šalies politikai ir ekonomistai. Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas užsiminė manąs, kad neigiamą Briuselio sprendimą lėmė ir politiniai aspektai. Jis leido suprasti manąs, kad neigiamai Briuselio nuomonei apie Lietuvą įtakos turėjo ne tik ekonominiai rodikliai. „Mano giliu įsitikinimu, nėra tokio pasitikėjimo Lietuvos valstybe dėl ekonominės padėties, dėl skurdo lygio", - kalbėjo parlamento vadovas. Anot jo, sunku prognozuoti, kokį sprendimą Europos Sąjunga būtų priėmusi, jei Lietuva atitiktų visus Mastrichto kriterijus: “Manau, kad rezultatas būtų panašus." Dar 2006 m. pradžioje Briuselyje pasigirsdavo neviešų kalbų, jog Lietuvos narystės euro zonoje jos valstybės kratosi dėl oficialiai niekur nenumatyto nacionalinių pajamų kriterijaus. Vilnius euro klubui kol kas paprasčiausiai dar atrodo pernelyg skurdus. Įtakingas verslo dienraštis “Financial times” rašė, kad Lietuvai nebus leista įvesti euro, nes ši esą pernelyg neturtinga. Finansų ministras Zigmantas Balčytis neatmeta galimybės, kad Lietuvos vertinimą galėjo įtakoti ir tokie argumentai. "Tokia tikimybė yra ir aš jos neatmetu, todėl, kad anksčiau buvo kalbama, kad Lietuva nėra pasirengusi ir gali būti nepriimta, bet paskutiniu metu tikrai nesame girdėję, kad šalis būtų vertinama pagal biednumo lygį ar BVP skaičiuojant vienam žmogui", - aiškina Z.Balčytis. ECB valdytojas Jeanas Claude'as Trichet leido suprasti, kad kai kurios šalys vis dar laikomos nepakankamai išsivysčiusiomis, kad galėtų tapti euro zonos narėmis. "Nors yra visiškai suprantama, kad jauni, ambicingi ir talentingi sportininkai nori kuo skubiau prisijungti prie čempionų lygos, galbūt tokiam asmeniui būtų geriau skirti kiek daugiau laiko treniruotėms ir dar geriau pasiruošti bei sustiprinti savo talentus palankioje aplinkoje." Kitos priežastys Be anksčiau paminėtų, galimos ir kitos priežastys, užkirtusios Lietuvai kelią į eurozoną. Kai kurie ES diplomatai pažymėjo, kad euro zonos nariai nėra itin linkę remti sparčią šios zonos plėtrą, manoma, kad dėl problemų, kurias sukėlė ES 2004 m. plėtra į Rytus. Spėjama, kad Nyderlandai ir Prancūzija pernai referendumuose atmetė Konstitucijos Europai projektą dėl ES plėtros. Taip pat pasigirsdavo nuomonių, kad Lietuva netinka euro klubui dėl savo liberalios bei “Atlantinės" politikos. Europos Sąjungos komisaro Choakino Almunios teigimu Lietuvai nebuvo taikoma jokių nuolaidų, vertinant pasirengimą narystei euro zonoje, kad nebūtų sudarytas precedentas ateityje ir kitoms šalims reikalauti nuolaidų, galbūt daug didesnių. Vietos analitikai taip pat mano, kad EK nesiryžo daryti išimties Lietuvai jau vien dėl to, kad nebūtų sukurtas precedentas. To bijoma, nes ateityje tokių atvejų, kai narystę lemtų skaičių po kablelio suapvalinimai, gali būti ir daugiau. Eurokomisarės Dalios Grybauskaitės nuomone, viena iš objektyvių išorinių priežasčių tai, kad išimtims nėra palankus laikas Europoje. “Bendra europinė situacija gana sudėtinga Europoje. Ir ypač po plėtros. Yra tam tikrų nuostatų ir net nuogąstavimų bei nenoro plėsti bet ką kita. Taigi tokioje terpėje tikėtis, kad bus daromos net ir mažos išimtys, tikrai buvo nerealu,” – svarstė D.Grybauskaitė. Tuo tarpu Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus teigė manąs, kad Europos Komisija formaliai vertina priėmimo kriterijus, nes nenori pripažinti naujųjų valstybių pažangos. Pasak finansų ministro Zigmanto Balčyčio, atsisakymą priimti Lietuvą į eurozoną pirmiausia lėmė politinės priežastys. Jis mano, kad pati ES dar nėra apsisprendusi dėl sparčios euro zonos plėtros. Finansų ministras priduria, jog EK nebuvo nusiteikusi, kad Lietuva taip greitai įvykdys "namų darbus". "Bendrą valiutą įvesime, kai tik eurozona bus pasirengusi eurointegracijai su sparčiai augančiomis dinamiškos ekonomikos šalimis", - prognozavo ministras. Tačiau Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis prieštarauja šiai nuomonei. “Keliamos sąmokslo teorijos, neva euro zona nepasirengusi mūsų priimti. Tuomet kyla klausimas: o kodėl ji pasiruošusi priimti Slovėniją? Koks skirtumas – viena ar dvi valstybės papildys pinigų sąjungą? Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis sudaro tik 0,2 procento viso euro zonos BVP. Mes esame tokie maži, kad negalime euro zonai pridaryti jokių problemų. Politikams tiesiog maga ieškoti išorės priešų, kad jie konsoliduotų paramą sau viduje. Nenaudinga kaltinti ES – Lietuvos įvaizdis nuo to nepagerės, ir daugiau draugų ten neįsigysime,” – teigė R.Kuodis. Europos Komisija, nusprendusi, kad Lietuva nėra pasirengusi nuo 2007 metų sausio 1-osios įsivesti euro, liudija nepagarbą Lietuvai. Tuo įsitikinęs Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Jonas Lionginas. Jis sako nusivylęs Europos Komisijos "politiniu sprendimu", kuris rodo, "ko vertos Europos Sąjungos deklaracijos dėl bendrijai priklausančių valstybių lygiateisiškumo". Europos Komisijos nurodytą priežastį, kodėl Lietuvai neatveriamos durys į eurozoną, - keliomis šimtosiomis procento dalimis viršytą reikalaujamą infliacijos rodiklį, J.Lionginas vadina "ne argumentu". Jo teigimu Lietuva, siekdama euro įvedimo, atliko visus "namų darbus". Pasigirstančios nuomonės, kad Lietuva netenkina „realios konvergencijos", yra bandymas taikyti dvigubus standartus ir Lietuvos prisijungimo prie Europos Sąjungos sutarties nepaisymas. Europarlamentarė Danutė Budreikaitė, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos narė tvirtino, kad itin griežtas infliacijos rodiklių ir jos ilgalaikio tvarumo kriterijų pagal Mastrichto sutartį laikymasis gali būti tik tikrųjų motyvų priedanga ir dvigubų standartų pavyzdys. SEB Vilniaus banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos nuomone, simbolinis infliacijos kriterijaus viršijimas buvo tik formalus argumentas neleisti Lietuvai įsivesti euro, tuo tarpu tikrųjų neigiamo sprendimo priežasčių tenka ieškoti kitur. “Viena iš hipotezių – ES noras taikyti “bangos" metodą laukiant, kol iki narystės euro zonoje pasitemps daugiau regiono valstybių. Taip pat nenorėta sukurti išimties taikymo precedento", - mano G.Nausėda. Jo teigimu, įtakos turėjo ir tai, jog dėl rinkimų Vakarų Europos politikos lyderiai tuo metu buvo daugiau užsiėmę vidaus, o ne ES problemomis. Apskritai Lietuvai pristigo stiprių ir įtakingų rėmėjų, tuo tarpu Slovėnijos siekius nuosekliai rėmė Austrija, Prancūzija ir kitos šalys“, – sakė banko ekspertas. O galbūt tai paprasčiausiai didžiosios politikos realybė, Europos Komisijos ir Europos Centrinio Banko sprendimas tėra Lietuvos svorio ir jos įtakos Europos Sąjungoje atspindys. Lietuva tiesiog per maža, kad galėtų daryti įtaką arba tikėtis, jog dėl jos gali būti keičiamos žaidimo taisyklės. IŠVADOS Apibendrinant visus faktus ir nuomones, galima daryti tokias išvadas: • Oficiali priežastis, kodėl buvo atsisakyta priimti Lietuvą į Europos sąjungą – Lietuva nevykdė Mastrichto kriterijaus infliacijai ir prognozės rodė, kad nevykdys jo ir ateityje. • Vienos dešimtosios neatitikimas bei infliacijos stabilumo apibrėžimo diferenciacija Europoje sukėlė diskusijas dėl infliacijos kriterijaus skaičiavimo metodikos. Europos Komisija buvo paprašyta pateikti aiškesnius Mastrichto kriterijų apibūdinimus, kad narystės eurozonoje kriterijų interpretacijos netaptų kliūtimi šalims prisijungti prie euro. • Faktas, kad senosios euro zonos narės pačios nesilaiko Mastrichto reikalavimų ir nuomonės, kad prieš 15 metų nustatyti kriterijai yra „morališkai pasenę“ ir praradę ekonominį pagrįstumą bei aktualumą, iškėlė Mastrichto kriterijų keitimo būtinumo klausimą. • Buvo išsakyta kritika ir nuomonei, kad infliacija Lietuvoje yra netvari, nes būtent vidutinės metinės infliacijos apskaičiavimo metodika „apvalo“ ją nuo šokinėjimų kas mėnesį. Be to, per kontrolinius dvylika mėnesių infliacija Lietuvoje didėjo lėčiau nei Mastrichto infliacijos kriterijus. • Kritikos susilaukė ir pati Lietuvos valstybė, jog neišnaudojo visų priemonių, kurias turėjo savo galioje. Vyriausybė kaltinama už tai, kad nesistengė suvaldyti infliacijos pasitelkiant fiskalinės politikos instrumentus bei darant įtaką valstybės reguliuojamoms kainoms, taip pat neišnaudojo visų politinių priemonių. • Kaip viena iš neoficialių priežasčių minima galimybė, kad Lietuva nepriimta į euro zoną dėl to, kad yra pernelyg neturtinga. • Nepaisant EK įtikinėjimų, kad Lietuvos atžvilgiu buvo priimtas grynai techninis (ekonominis) sprendimas, dauguma politikų ir ekonomistų neabejoja, jog atsisakymą priimti Lietuvą į eurozoną lėmė būtent politiniai motyvai. To priežastys gali būti įvairios: a) Europos Komisija norėjo daryti išimties Lietuvai, kad nebūtų sukurtas precedentas ateityje į euro zoną stojančioms šalims; b) Europoje išimtims buvo tiesiog netinkamas metas, kadangi patys euro zonos nariai nėra itin linkę remti sparčią šios zonos plėtrą, manoma, kad dėl problemų, kurias sukėlė ES 2004 m. plėtra į Rytus. Be to, Vakarų Europos vadovai tuo metu buvo užsiėmę savo vidinėmis problemomis; c) eurozona nėra pasirengusi eurointegracijai su sparčiai augančiomis dinamiškos ekonomikos šalimis ir nenori pripažinti naujųjų valstybių pažangos; d) Lietuva netinka euro klubui dėl savo liberalios bei “Atlantinės" politikos; e) ES institucijos nori, kad narystei eurozonoje pasiruoštų daugiau valstybių, kad vienu metu būtų galima priimti daugiau šalių. ŠALTINIAI 1. Europos Bendrijų Komisija. Komisijos pranešimas. 2006 m. Lietuvos konvergencijos ataskaita. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!