Atmosferos tyrimas

 1. Atmosferos tyrimo istorija. Atmosfera – apvalkalas, saugantis žemę nuo perkaitimo ir atvėsimo (t.y temperatūros pokyčių) į gyvųjų organizmų, veiklos rezultatas. Žemės dujinio apvalkalo kilmė glaudžiai susijusi su tais fiziniais ir cheminiais procesais, kurie vyko nuo mūsų planetos egzistavimo pradžios iki to meto, kol jos paviršiuje plitusių augalų fotosintezės pagrindu nusisitovėjo dabartinė oro sudėtis. Prieš 3,5 – 4,2 mlrd. m atmosferą sudarė H+, NH3+, CH3. Saulės vėjui nupūtus susidarė kitos dujos CO2. Veikiami vandens garai pradėjo skaidytis į vandenilį ir deguonį. Anaerobiniai organizmai eikvodami likusį CH4 ir NH4 mažino pH ir didino azoto bei CO2 kiekį. Prieš 570mln metų susidarė atmosfera, kuri sudaryta iš aktyvaus O2 ir inertiško azoto. Mokslo šaka (-os). Meterologija – mokslas tiriantis procesus ir reiškinius vykstančius atmosferoje. Atmosferos fizinę būklę apibudina rodikliai – meterologijos elementai. Tai oro ir dirvos temperatūra, drėgnumas, atmosferos slėgis, debesuotumas, vėjo kryptis ir greitis, kritulių intensyvumas ir jų kiekis, meterologinis matomumas. Mokslas apie klimatą – klimatologija, kuris tiria geografinių sąlygų poveikį atmosferos procesų ir reiškinių kaitai. Meterologinių elementų ir kai kurių atmosferos procesų sąveikoje susidaro atmosferos reiškiniai, pvz., lietūs, pūga, rasa, lijundra, poliarinės pašvaistės. Mokslo šakos: 1) atmosferos fizika tirianti atmosferos dujinę sudėtį, jos struktūrą, vandens garų kondensaciją subliciaciją, rukų, debesų susidarymą. 2) sinoptinė meterologija – tirinėjanti orus ir jų prognozavimo metodus. 3) dinaminė meterologija – teoriniu ir matematiniu statistikos metodu nagrinėjanti atmosferos cirkuliacijos dėsningumus. 4) aerologija. Tikslai:/ uždaviniai. Svarbiausias meterologijos uždavinys yra tirti atmosferos procesus, vykstančius erdvėje ir laike, nustatyti jų ir kitų gamtos reiškinių tarpusavio ryšius. Meterologijos tikslas yra sukurti konkrečius atmosferos procesų valdymo metodus. Atmosferos taršos istorija. Ozonas, CO2, sieros dioksidas. CO2 koncentracija dabar yra 360ppm (milijoninė dalis). Tai šiltnamio efekto dujos, kurios palaiko planetos šilumą sulaikydamos saulės spindulius atsispindinčius nuo žemės paviršiaus, apsaugodamos florą ir fauną. Ozonas koncentracija apatiniuose sluoksniuose 1-15ppb, veikia kaip teršalas, tuo tarpu stratosferoje jo kiekis net 500-1000ppb. SO2 pagrindinė rūgštaus lietaus sudedamoji dalis, kuris gali pakenkti miškams bei vandens gyvybei lygiai taip pat kaip ir honoziniai metalai bei akmuo. CH3, chlorffuormetanai (CFC), ir du azoto oksidai. Iki 1900m žmonės atmosferą teršė: deginami laužai -> paleisdami CO2 ir mikrobų darbas. Apgyvenamų lervų šildymas, deginant medį -> išsiskiria suodžiai. Norėdami pabėgti nuo nuodų gyvenimo dūmų -> pradėjo statyti būstus. Žmonės keliasi i miestus. Dūmai ir suodžiai domino kaip teršalai dar ankstyvoje senovėje. Metalurgija pridėjo naujų teršalų, kalnų kasyba žalojo žmonių sveikatą. Problema – žmonių nemokėjimas panaudoti iškastų medžiagų. Didėjant miestams, tarša didėja. Miesto užterštumą mažino transporto sunkumai (sunku stiklą, medieną gabenti iš toli). Uostamiesčiai – išimtis, ten dėl laivo transporto didėja aplinkos tarša. XIIIa medieną keičia anglis (duoda daugiau suodžių). Londonas tampa vienu užterščiausiu miestu EU. Anglija vadinama juodąją šalimi. Formuojasi rūgštūs lietūs. Nuo 1900m – naujieji laikai. C teršalai plinta -> CO2, suodžiai, sunkiosios dalelės. 1990m automobilių eismas tampa didžiausiu oro taršos šaltiniu pasauliniu mastu. Industralizacija, naujų technologijų atsiradimas skatino oro užterštumą. Japonų industralizacija, prasidėjusi ~1950m, dar vis plačiai naudojant C, naftą, tarša auga. Antrasis oro taršos šatinis – automobilis. XXa pab ~777mlj mašinų, sunkvežimių, bei motociklų. Reiškiniai, įvykiai, mažinantys taršą: C keičia nafta, atsiranda hidroelektrinės, statomos gaudyklės ant mašinų išmetamų vamzdžių, žmonių dėmesys į tai. Šv. Luiso miestas – priėmė I dūmų sumažinimo politiką. Atsiranda žaliosios zonos, rajonai, kuriuose negalima kurti pramonės centrų. Turtingesnės šalys mažina savo taršą, iškeldamos savo pramonę į kitas šalis. Akmens anglis -> benzinas. 2. Atmosferos struktūra. Dujinis žemės apvalkalas, su drauge esančiais aerozoliais, judantis kartu su žeme. Aerozoliai – ore pakilusios kietos ir skystos dalelės. Oras gali būti suspaudžiamas, todėl jo tankiui didėjant, oro slėgis mažėja. Atmosferos riba 1000-2000km (jau matomos poliarinės pašvaistės). Labai išretėjusi atmosfera siekia net 20000km. Masė ~5,27*1015t. 50proc visos atmosferos masės suskilusi apatiniame 5,5km, 95proc – 20km sluoksnyje. 1962m pagal unikalų oro temperatūros kilimą, fizines atmosf savybes ir reiškinius padalijo atmosferą į 5 sferas. Apatinis sluoksnis: troposfera. 9-16km troposfera. 45-55km startosfera. 55-95km mezosfera. Aukščiau termosfera (jonosfera). 100km aukštyje prasideda egzosfera. Troposfera. Apatinis atmosf sluoksnis, kuris liečiasi su žemynais ir vandenynais. Pakankamai medž, kad organizmai ir ekosistemos išgyventų. Vyksta apykaita. Vandens garai sulaiko sklindančią nuo žemės paviršiaus šilumą. Yra skirtinga žemės vietose, ašigaliuose iki 8-10km, vidurio platumose 9-12km, pusiaujyje 16-18km. Metų laikai, geografinės platumos, atmosferos cirkuliacija įtakoja troposferos aukštį. Čia oras tankiausias. Formuojasi debesys ir iškrenta krituliai. Vid aukštis yra 11km. Pagrindinė atmosf dalis. Saulės radiacija, dėl jos vyksta oro apykaita, labiausiai jaučiamos pusiaujyje. Tipai: ciklonai ir anticiklonai. Troposferos oras yra beveik skaidrus saulės spinduliams. Oras įšyla ir atvėsta. Viršutinėje troposf oro temp gali nukristi iki -750C-550C. Temperatūros skirtumas sukelia nenutrūkstamą oro judėjimą. Šiltas oras juda į aukštųjų platumų pusę, o šaltas – į tropikus. Atmosf būdingas sūkurinis judėjimas. Įvairaus dydžio sūkuriai nuo mažų iki tokių galingų, kai ciklonai netropinių paltumų, būdingi visai planetai. Ciklonų sistemai budingas kylantis oro judėjimas. Dėl nevienodo sluoksnio, troposf šiek tiek suplota. Labiausiai užteršta, nes yra arčiausiai žemės paviršiaus, didelę įtaką turi požemio ozonas, kurio kasant daugėja. Tropopauzė (iki 2km) – tarp troposferos ir stratosferos. Čia oro temp nekinta, pradeda kilti. Virš jos prasideda kita sfera. Stratosfera (užima iki 17km). Ozono sluoksnis. Oras labai retas. Čia oras įšyla ne nuo žemės paviršiaus, o tiesiogiai nuo saulės spindulių. Prie apatinės stratosf ribos temperatūra siekia -750C, o viršutinė siekia 100C šilumos. Oro temperatūra lėtai kyla (1-2km), aukštesniuose sluoksniuose greitesnis ozonas. Didėja koncentracija 25km aukštyje. Stratosf beveik nėra vandens garų, čia debesys turėtų nesusidaryti; skraido lėktuvai. Tačiau perkūnai, tropopauzę praplečia galingi kamuoliniai debesys ir prasiskverbia į atrtosf apačią. Iš jų atneštų vandens garų susidaro perlamutriniai debesys. Mezosfera. Storis ~30km. Temp krinta, nes nėra ozono sluoksnio. ~80km aukštyje yra sidabriniai debesys ir nesilpnina žvaigždžių spindesio. Pasirodo 06 07min kilmė nėra galutinai ištirta. Vieni teigia, kad gali būti susiformavę iš meteorinių dulkių, vandens garų. Visose mezosferose yra tarpinis sluoksnis mezopauzė. Termosfera. 80-500km. Oras labai išretėjęs, tačiau jo tankis didesnis negu tarpplanetinėje erdvėje. Čia matomos pašvaistės. 600km aukštyje lm3 oro yra daugiau kaip 10mln atomų. Oro temp kylant aukštyn – kyla, kur labai mažas oro tankis, nuo šilumos apykaitos su aplinka neįšyla. Jei įšyla dėl saulės radiacijos labai smarkiai jonizuotas oras. Jonų čia yra kur kas daugiau negu kituose sluoksniuose – jonosfera. Jonizacijos sluoksnių padėtis ir jonų koncentracija nuolat kinta. Nuo jonizac priklauso atmosferos laidumas elektrai, 1012k didesnis negu arti žemės paviršiaus. Tarpinis sluoksnis – termopauzė. Egzosfera. 800-100km labai greitai juda lengvųjų H+ ir helio dujų atomai. Kai kurie iš jų nugali žemės traukos jėgą ir sklinda į kosmosą, todėl dar egzosf vadinama dujų išsisklaidymo arba dispersijos zona. Ji nutįsta nuo žemės iki 20000km aukščio. Žemės rutulį supa radiacijos juostos su didele koncentracija elektronų, labai greitai judančių magnetiniame lauke. Aukštesniuose 600 platumose virš žemės yra kvazipa gavimo juosta, jos dalelės sukelia šiaurines pašvaistes. Žemės paviršiaus ir atmosf sąveika atmosferoje: Požemio sluoksnis (nuo 0 iki 50-100m), poribio sluoksnis (0,05-01, ir 1-1,5km), laisvoji atmosf (aukščiau kaip 1,5km). Cheminė oro sudėtis. Prie žemės paviršiaus oras yra drėgnas, kartu su atmosf dujomis patenka ir H2O garai. Vandens % keičiasi. Yra ir kietųjų priemaišų (natūraliosios arba antropogeninės kilmės). Atmosf = dujos + aerozolis. Azotas (78, 0,9%); O2 (20, 95%), argonas (0,95%), CO2 (0,03%) ir dalis inertinių dujų: neono, helio, kriptono, ksenono, vandenilio. Į sudėtį įeina ozonas, nors jo kiekis nežymus (1,0 – 10-60%), tačiau didelė apsauginė reikšmė – tai skydas, sulaikantis ultravioletinius spindulius ir apsaugantis gyvybę. O2 – oksidavimo procesams. Dalyvauja maisto apykaitoje, degimo ir šilumos reguliavimo procesuose. O2 yra daug, tai kompensuoja augalai, todėl stygius nejaučiamas. Po 100-150 metų jo gali būti per maža gyvybei palaikyti. Azotas, neturi reikšmės gyvybei palaikyti. Jis praskiedžia O2 koncentraciją iki tokios, kokios reikia žmogaus kvėpavimui ir gyvybiškai biologiniams procesams. Cheminė oro sudėtis priklauso nuo aukščio. Aerozoliai: vandens garai (1,24*1016kg), žemės kilmė iki šiol nėra visiškai aiški. Garai išsidėstę skirtinguose sluoksniuose (daugiausia apatiniuose atmosf sluoksniuose). Įv geografinių platumų vandens garų kiekis irgi labai nevienodas. Papildo garuojami vandenynai, įšilę kūnai. Lietaus ar sniego pavidalu iškrenta ant žemės paviršiaus. Iki 50km aukščio atmosf yra labai vienalytė. Ją sudaro įv dujų mišinys. Dėl žemės traukos jėgų jis labai suslėgtas. Dalis saulės spindulių atspindi, išsisklaido atmosf ar sugeria. Atmosf yra šildoma dėl saulės, žemėje agzistuojančios gyvybės. Atmosf yra šildoma iš apačios. Atmosferos vanduo. Agregatinių būsenų: kietos (ledas), skystas, dujinės. Tai lemia atomų, jonų, molekulių išsidėstymas. Atmosferoje temp visuomet yra žemesnė už vandens garų kritinę temp. Kritinė temp – uždaros dvifazės (skysčio ir dujų) pusiausvyros būsena, kai abiejų fazių savybės yra tapačios. Jei temp yra aukštesnė už kritinę, skysčio ir garų sambūvis negalimas. Ledas – kristalinė struktūra, priklauso nuo temp, krintant temp nelabai kinta. Atmosf ledas – kristalėliai, kruša, snaigės ir sniego grūdeliai, kurie susidaro debesyse. Šarma, šerkšnas ir kietas ledas nusėda ant žemės paviršiaus. Šiluminė talpa – šilumos kiekis, reikalingas lg masės medžiagos temp pakelti 10C, jis beveik nepriklauso nuo temp. Vanduo – tai O2 ir H2 junginys, bespalvis skystis. Vandens apykaita prasideda tuo, kad H2O garuoja iš vandens telkinių, kur H2O garai sugeria saulės spindulius ir ilgabangę žemės radiaciją, inproraudonuosius. Kai oro temp žema, ji kondensuojasi ir sublinuojsai. Oras kondensuojasi, kai atvėsta. Oro drėgnumas – tai H2O garų kiekis ore, jie pernešami iš vienų žemės rutulio vietų į kitas, todėl kiekis nuolat kinta. Rodikliai: 1) Vandens garų tamprumas. Jis yra proporcingas vandens garų tankiui ir absoliutinei temperatūrai matuojamas psichometru. 2) Santykinis drėgnumas. Tai procentais išreikštas ore esančio vandens garų kiekio tamprumo santykis su prisotinimo tamprumu toje pačioje temperatūroje. 3) Drėgnumo deficitas. Matuojamas ribose ar Pa yra skirtumas tarp prisotinimo, tamprumo (E) ir esamo vandens garų temprumo (e), kai oro temp ir atmosferos slėgis toks pats. 4) Absoliutinis oro drėgnumas. Tai vandens garų kiekis 1m3 oro. Jis proporcingas oro temperatūrai, nes juo aukštesnė temp, juo daugiau vandens garų telpa tame pačiame oro būryje. 5) Specifinis oro drėgnumas. Vandens garų kiekis gramais, esant viename kilograme drėgno oro. Keičiantis temp specifinis oro drėgnumas nekinta, nes kinta tik oro tūris, o ne masė. 6) Rasos taškas. Oro temp iki kurios turi atvėsti oras, kad pasiektų prisotinimo būseną (santykinis drėgnumas 100%) nepakitus atmosf slėgiui. 3. Atmosferos cirkuliacija. Vėjas. Oro masės Vėjas – oro judėjimas horizontalia kryptimi iš aukšto atmosf slėgio srities į žemo slėgio sritį. Vėjo kryptis ir greitis. Iš kurios horizonto dalies jis pučia. Vėjo kryptis gali būti nurodyta azimutais (kampas tarp stebėjimo taško A dienovidinio plokštumos bei vertikaliosios plokštumos einančios per tašką A ir stebima horizonto tašką M, iš kur pučia vėjas). F. Boforto skalė. Tai yra apibudinimai, naudojant nuo 0 iki 12 balų skalę. Vėjo gūsingumas – vėjo kryptis kiekviename erdvės taške labai dažnai keičiasi. Horizontalusis barinis gradientas – nurodo kaip veikiamas oras lemia greitį, kryptį, oro masių judėjimą į priekį. Koriolio jėga – atsiranda žemei sukantis apie savo ašį ir kreipia judantį objektą iš jo pradinės judėjimo krypties. Trinties jėga – pasipriešinimo jėga, kurios kryptis priešinga kūno snatykiniam poslinkiui. Judant oro masei sumažėja vėjo greitis, bet pakeičia ir kryptį. Išcentrinė jėga – jėga, kuria judantis materialusis taškas veikia kitą kūną, verčiantį šį tašką judėti kreive. Oro masės – tai didelis kompaktiškas oro kiekis troposferoje, kurio savybės mažai kinta. Meterologiniai elementai – temp, slėgis, drėgnumas. Meterologiniai reiškiniai – rūkas, rūkana, šerkšnas, rasa, audra, dulksna. Oro masių fizinės savybės – geografinė padėtis, paklotinis paviršius, kontinentų ir vandenynų išsidėstymas, metų laikas. Oro masių židinys – sritis, kurioje oro masė įgyja tik jai būdingas savybes. Temp oro masių skirstymas: 1) šiltosios – nepastovioji, kurią sudaro vėsesnė oro masė užplūsta ant šilto paklotinio paviršiaus. Iš jų iškrinta liūtiniai krituliai, perkūnija, radiaciniai rūkai. 2) šaltosios – susidaro išstumdama šiltesnę oro masę, iš apačios įšyla, joje vyksta konvekcija. Susidaro kamuoliniai lietaus debesys, būna liūčių, perkūnijų. Oro masių klasifikacija: arktinės, vidutinių platumų oro masė, tropinė, akvatorinė. Oro masių transformavimas – fizinių savybių kitimas (vėjo krypties, oro temp, slėgio). Atmosf cirkuliacija – pagrindinių orų tėkmių žemės atmosferoje visuma. Ją sudaro Korolio trinties jėga, horizontalusis barinis gradientas. Stratosferinis oro judėjimas – viršutiniame sluoksnyje vyrauja zoninis oro srautų judėjimas, kurioms būdingas būdingos ilgos didelės oro bangos. Apatiniame – netropinėse platumose zoninius oro srautus trikdo sukūriai – ciklonai ir anticiklonai. Atmosf veiklumo centrai – nuolatiniai ciklonai ir anticiklonai troposferoje nulemia slėgį ir vėjus atmosf ir nuo jų priklauso klimato frontai, sraujymės, kurie veikia ciklonus. Vėjai atmosf cirkuliacijoje – žemose platumose slėgis kyla, aukštose – krinta. Dėl horizontaliojo barinio gradiento visame žemės rytulyje pradeda pūsti stiprūs vakarų vėjai – subtropinės sraujymės. Žemo ir aukšto slėgio juostos – ciklonai ir anticiklonai vidutinėse platumose paprastai slenka su bendru troposferos srautu iš vakarų į rytus. Dienovidinė cirkuliacija bei oro masių apykaita – vidutinių platumų, vakarų – rytų oro masių pernašoje ciklonai ir anticiklonai sukelia dienovidinę cirkuliaciją, šilti ir šalti frontai sudarantys ciklonuose – vertikalią šiltų ir šaltų oro masių apykaitą. Pasatai – iš subtropinės aukšto slėgio juostos, vėjai pučia ekvatorinės žemo slėgio juostos link. Pasatų rūšys: apatinis pasatų srautas, esantis žemiau pasatinės inversijos, jis yra drėgnesnis bei nepastovus, ir viršutinis yra virš jos. Musonai – tai pastovūs sezoniniai vėjai, kurie vasarą, kai kontinentas yra įšilęs, o vandenynas vėsesnis, pučia iš vandenyno į kontinetą, o žiemą – atšala, o vandenynas – šiltesnis, kuris juda iš kontinento į vandenyną. Musonų rūšys: 1) ekvatoriniai, kai žemo ekvatorinio slėgio juosta pasislenka į šiaurės pusrutulį, žiemą, kai žemo slėgio juosta būna virš ekvatoriaus. 2) vidutinių platumų – susidaro žiemą virš kontinentų formuojasi anticiklonai, o vasarą ciklonai. Orografiniai vėjai – fenas – sausas šiltas vėjas, pučiantis nuo kalnų į slėnius; bora – šaltas stiprus vėjas, gūsingas kalnų šlaitų, dažniausiai pučia žiemą, tose vietose, kur nedideli kalnagūbriai prieina prie jūros. Vietiniai vėjai – kur vyksta vietinės atmosf cirkuliacija. Skirstomi: 1) brizas, vėjas jūrų ir ežerų pakrantėse 2 kartus per parą keičiantis kryptį. Jį sudaro nevienodo sausumos ir vandens paviršiaus įšilimo dieną ir atšalimo naktį. 2) kalnų slėnių vėjai – naktį pučiantys nuo kalnų šlaitų žemyn, dieną – iš slėnio aukštyn. Atmosf frontas – skirtingų oro masių pereinamoji zona, kuriam būdinga meterologinių elementų kaita. Atmosf fronto linija – atmosf fronto susikirtimas su žemės paviršiumi. Troposferos frontai – šiltieji (susidaro ciklono pietrytinėje dalyje, kai šiltesnis oro masės stumia tolyn į šaltesnį), šaltieji (susidaro pietvakarinėje dalyje, kai šaltesnė oro masė stumia tolyn į šiltesnę) ir okliuzijos (tai šaltojo ir šiltojo frontų susikirtimo zona). Ciklonai ir anticiklonai – cikonai – tai ne epizodinis reiškinys, o aukštųjų ir vidutinių platumų atmosf cirkuliacijos forma. Ciklonų šeimą sudaro skirtingos oro masių, esančių abipus arktinio ir poliarinio fronto, fizinės savybės. Cikloną sudaro: temp, drėgnumas, tankis, koriolio jėgos. Tropiniai ciklonai – susidaro šiltose teritorijose tropinėse ir pasatiniuose frontuose. Tropiniai ciklonai susidaro dėl nepastovios oro masės: aukšto oro, temp. Ciklono akis – tai didelės išcentrinės jėgos ciklono centre susidaro tylos zona. Anticiklonai – susidaro tuose frontuose, kur yra aukštas slėgis, o oro masės – vienarūšės. Anticiklono periferiją sudaro: 1) šiaurinė (formuojasi debesys, rūkai); 2) vakarinė (formuojasi debesys, negausūs krituliai, vėjai ir perkūnijos); 3) pietinė (formuojasi vėjai, pūgos, barai); 4) rytinė (formuojasi debesys, krituliai). Anticiklonų tipai: 1) judrieji, kai oro masė slenka iš vakarų į rytus; 2) tarpiniai, tai žemi šalti ir greitai judantys; 3) baigiamieji, susidaro pažemio oro sluoksnyje šaltojo oro masėje. Gali virsti šiltaisiais aukštaisiais oro masėmis. Anticikl skirstomi pagal aukštį: 1) žemi, ryškūs apatiniame sluoksnyje; 2) vidutiniai, būdinga terminė asimetrija; 3) aukšti – ryškūs, vidutiniame ir viršutiniame troposf sluoksnyje, tačiau nėra pažemio sluoksnyje. 4. Atmosferos vanduo. Debesys Vandens agregatinės būsenos – kietas (ledas), skystas (H2O), dujinis (garai). Tai lemia atomų, jonų molekulių dalelių išsidėstymas, sąveika ir šiluminis judėjimas. Tai priklauso nuo to, kad atmosf temp yra žemesnė už kritinę temp. Ledas – tai kristalinė struktūra, kurio tankis priklauso nuo temp. Atmosf ledas – kristalėliai, kruša, snaigės ir sniego grūdeliai, kurie susidaro debesyse, šarma, šerkšnas, lijundra ir kt apnašos nusėda ant žemės paviršiaus. Vanduo – tai O2 ir H2 junginys, bespalvis skystis. Vandens apykaita prasideda tuo, kad H2O garuoja iš vandens telkinių, kur H2O garai sugeria saulės spindulius ir ilgabangę žemės radiaciją, inproraudonuosius. Kai oro temp žema, ji kondensuojasi ir sublinuojsai. Oras kondensuojasi, kai atvėsta. Oro drėgnumas – tai H2O garų kiekis ore, jie pernešami iš vienų žemės rutulio vietų į kitas, todėl kiekis nuolat kinta. Atmosferai cirkuliuojant jie pernešami iš vienų žemės rutulio vietų į kitas, todėl kiekis nuolat kinta. Vandens garų tamprumas – jis proporcingas vandens garų tankiui ir absoliut temp. Matuojamas psichometru. Santykinis drėgnumas – tai proc išreikštas ore esančio vandens garų kiekio tamprumo santykis su prisotinimo tamprumu toje pačioje temp. Drėgnumo deficitas – matuojamas mbar ar Pa. Yra skirtumas tarp prisotinimo tamprumo (E) ir esamo vandens garų tamprumo (e), kai oro temp ir atmosf slėgis toks pat. Absoliutinis oro drėgnumas – tai vandens garų kiekis 1m3 oro. Jis proporcingas oro temp, nes juo aukštesnė temp, juo daugiau vandens garų telpa tame pačiame oro tūryje. Specifinis oro drėgnumas – vandens garų kiekis gr, esant viename kg drėgno oro. Keičiantis temp specifinis oro drėgnumas nekinta, nes kinta tik oro tūris, ne masė. Rasos taškas – tai oro temp iki kurios turi atvėsti oras, kad pasiektų prisotinimo būseną (santyk drėgnumas 100proc) nepakitus atmosferiniam slėgiui ir vandens garų kiekiui ore. Garavimas – tai kondensuotos fazės (skystosios ar kietosios) laisvajame medž paviršiuje virtimas dujine faze. Sotieji H2O garai – kai tūris ribotas – tai išgaruojančių srautai nevienodi. Virš garuojančio paviršiaus susiformuoja vandens garų sluoksnis. Garavimo intensyvumas – tam tikro storio H2O sluoksnis, išgaravęs per laiko vienetą. Kuo aukštesnė oro ir garuojančio paviršiaus temp, tuo garavimas intensyvesnis. Tai priklauso nuo: 1) šilumos ištekliai (kiekis); 2) drėgnumo deficitas (pagal Daltono dėsnį) W=A(E-e), kuo oras yra sausesnis, tuo garavimas intensyvesnis. Visai negaruoja vandens prisotintame ore; 3) vandens ištekliai. Metinis garav - priklauso nuo šilumos išteklių (radiacijos balanso), vandens atsargų vandenynuose ir kontinentuose, oro maišymosi, drėgnumo deficito. Oro drėgnumo kitimas – priklauso nuo temp, atmosf orų maišymas, paklotinių paviršiaus savybių, garavimo intensyvumo. Oro drėgnumas kinta per parą: 1) paprastasis - didžiausias drėgnumas būna vidurdienį, kada aukščiausia temp, o mažiausias - prieš saulėtekį, kai oro temp žema. Toks kitimas būna tada, kai yra silpna vertikali oro apykaita ir intensyvus garavimas. Taip dažniausiai būna virš vandenynų ir jūrų. 2) sudėtingasis - būna didžiausias, kai absoliutinis drėgnumas per parą yra 10 ir 21val, o mažiausias anksti naktį ir vidurdienį. Dažniausiai taip būna kontinentuose vasarą, kai intensyvi vertikali oro apykaita: vidurdienį drėgnas oras pakyla aukštyn, o į jo vietą plūsta sausesnis oras. Absoliutinio oro drėgn kitimas per metus - oro drėgnumas mažiausias Lietuvoje gruodžio mėn, max liepą. Santykinis oro drėgn kitimas per metus - oro drėgnumas mažiausias gruodžio mėn, didžiausias birželį – liepą. H2O garų kondensacija - garų virtimas skysčiu arba kietuoju kūnu. Priklauso nuo: 1) atšalimo oras; 2) šilto oro advekcijos ant šalto oro paviršiaus; 3) 2 oro masių susimaišymo, beveik įsotintų H2O garais, bet turinčių skirtingą temp; 4) adiabatinio oro atvėsimo. H2O garų sublimacija - vandens dujinės būsenos virtimas kietąja, aplenkiant skystąją, t.y ledo kristalėlių susidarymas atmosf iš drėgno oro (pvz šerkšnos). Persišaldymas labai svarbus sublimacijai. Rasa – iškrenta vakare, nusileidus saulei, ir naktį. Tai smulkučiai vandens lašeliai ant žemės, įv daiktų. Labai sumažina šalnos pavojų. Šarma – sublimacijos produktas. Tai ledo kristalų sluoksnis, nusileidęs ant žemės paviršiaus ir įv daiktų, kondensuojantis vandens garams, kai oro drėgnumas didelis, o žemės paviršius spinduliuoja. Tam sąlygos: giedros ir ramios naktys, kai paviršiaus temp nekrinta žemiau 00C, o vėjo greitis didesnis nei 5m/s. Šerkšnas – sublimacijos produktas. Ledo nuogulos žiemą nusėdančios iš oro ant medžių šakų, laidų ir kitų paviršių. Grudėtas šerkšnas susidaro kai temp -70C vėjų gairinamoje daiktų pusėje ir kristalinis – temp -150C ir pučiant nestipriam vėjui. Lijundra – ledo sluoksnis, sudarytas iš peršaldytų vandens lašelių, užšalusių ant šalto paviršiaus. Plikledis – sublimac produktas – po šlapdribos lietaus, lijundros arba atodrėkio ant žemės paviršiaus užšalęs ledas. Tai nepatvarus ledo sluoksnis, kuris pradėjus lyti ištirpsta. Rūkas – kondensacijos ir kristalizacijos produktų gausi sankaupa ore. Horizontalus matomumas sumažėjęs iki 1km, kai matomumas sumažėjęs iki 1-10km yra rūkana. *Labai stiprus rūkas – kai matomumas mažesnis kaip 50m; *vidutinis rūkas – 50-500m; *silpnas rūkas – 500-1000m. Rūko vandeningumas – parodo kiekį, kiek gramų vandens yra 1cm3 (g/m3). Gali būti 0,2-10g/m3 kai oro temp teigiama, jis yra didesnis. Rūko skirstimas pagal susidarymo sąlygas - atšalimo, garavimo (vandens telkinio temp didesnė už oro temp), miesto (susidaro pramoniniuose miestuose). Svarb debesų susidarymo sąlygos: 1) oro įsotinimas vandens garais, kai santykinis oro drėgnumas didesnis negu 100%; 2) nuolatinė drėgmės prietaka į debesis iš aplinkos; 3) kondensacijos branduolių buvimas. Atvėsimą lemiantys veiksniai - oro masių judėjimas; radiacinis šilumos spinduliavimas atmosf. Debesų formą ir sandarą nulemia vertikalus oro klimatas ir pagal tai skiriamos kelios grupės. Debesų skirstymas pagal oro temp: 1) Ledo debesys, kai temp juose iki -500C; 2) Mišrieji debesys, temp nuo 0 iki -200C; 3) Kamuoliniai debesys, kurių apatinėje dalyje temp yra teigiama, o viršutinėje – neigiama. Debesų skirstymas pagal aukštį: 1) viršutiniai yra 38km; 2) vidutinio aukšto 2-7km; 3) apatinio aukšto 0 iki 2km. Vertikaliniai debesys įv platumose būna. Morfologinė debesų klasifikacija: viršutinio aukšto - plunksniniai (nesiekia žemės paviršiaus); plunksniniai kamuoliniai (neiškrenta atmosferiniais krituliais); plunksniniai sluoksniniai (žemės paviršiaus nepasiekia). Vidurinio aukšto - aukšieji kamuoliniai (neiškrenta); aukštieji sluoksniniai (žiemą – negausus sniegas, vasarą – nepasiekiantis žemės lietaus). Apatinio aukšto - sluoksniniai kamuoliniai (labai reti ir negausūs); sluoksniniai (labai reti ir negausūs); sluoksniniai lietūs (ištisinis lietus arba sniegas, kartais su perkūnijomis). Vertikaliniai debesys - kamuoliniai (reti ir negausūs); kamuoliniai lietūs (liūtys, kruša, dažnai su perkūnija, matyti lietaus ruožai). Debesuotumas – debesų kiekis matomas dangaus skliaute, matuojamas balais ar proc. Svarbus klimato veiksnys, nes nuo jo priklauso drėgmės ir šilumos apykaita žemėje. Jis ir debesų albedas sumažina tiesioginę ir bendrąją saulės radiacija, efektyvųjį žemės spinduliavimą, dienos vėsą. Krituliai – tai skystos ar kietos būsenos vanduo. Kiekis matuojamas mm, kuris parodo kokio storio vandens sluoksnis susidarytų, jei visi krituliai liktų žemės paviršiuje. Krituliai pagal agregatinę būseną – 1) kietieji (sniego kruopos, sniego grūdeliai, snaigės, ledo kruopos, kruša, ledinis lietus, ledo adatos); 2) skystieji (lietus, dulksna); 3) mišrieji (vandens lašelių ir snaigių arba kristalėlių mišinys, iškrinta pavasarį ir rudenį). Trukmė – yra val su krituliais sk per diena ar dienų su krituliais sk per mėnesį, metus. Intensyvumas – jų kiekis mm per laiko vientą. Tankis – kritulių kiekio ir dienų su krituliais sk per mėnesį ar metus, santykis. Kritulių pasiskirstymas – 1) nuo Ns ir Cb debesų; 2) vandeningumo; 3) vyraujančių oro masių pernaša; 4) reljefo. Sniego danga – sniego sluoksnis dengiantis paklotinį paviršių. 5. Atmosferos priemaišos ir tarša Atmosf priemaišos – siera, azoto dioksidas, anglies monoksidas, dulkės, kietosios dalelės. Visos kitos priemaišos vad specifinėmis. Atmosf priemaišos pagal pavojingumo klases: 1) ypač pavojingos (Hg, Pb, ozonas); 2) labai pavojingos (Cu, I, S, Ch); 3) pavojingos (actas, fenolis ir kt); 4) nelabai pavojingos (amoniakas, benzinas ir kt). Atmosf užterštumas – tai bet kokių medž, išskyrus vandenį priemaišos ir joje vykstantys fizikiniai bei cheminiai reiškiniai, darantys žalą gyvybei. Teršalų poveikis organizmui – medž patenka į organizmą per kvėpavimo takus, odą. Priklauso nuo jų cheminės sudėties, tirpumo, koncentrac, žmogaus sveikatos ir individualių savybių. Atmosf taršos šaltiniai: 1) natūralūs (ugnikalnių išsiveržimas, miškų gaisrai, žemės paviršiaus išpustymas, druskų garavimas ir kt); 2) antropogeniniai (autotransportas, kuris sudaro apie 65proc viso oro užterštumo; pramonės (20-25) bei energetikos (10-15). Antropogeninės taršos pavidalai – transportas, pramonė, energetika. Oro mechan užterštumas – įv dulkės, dūmai, bei kiti aerozoliai. Fizinis užterštumas – radiacija, elektromagnet laukai, vibracija, triukšmas. Teršalų pasiskirstymas atmosf – oro srovių veikiamos dalelės kyla aukštyn, sunkesnės po kiek laiko išskrenda čia pat, o lengvesnės ilgai išsilaiko atmosf, nunešamos tolyn ir išsisklaido oro baseine. Globalinis atmosf užterštumas – apima visą žemės rutulį ir nepriklauso nuo taršos židinių išsidėstymo, jį jaučia visi gyventojai. Dėl jo gali pasikeisti atmosf sandara ir klimatas. Regioninis oro užteršt – būdinga žalingų medž migracija didelėse teritorijose. Pramonės įmonių išmestos dujos. Lokalinis – kai vienos ar kelių pramonės įmonių išmestos dalelės iškrenta miesto arba aglomeracijos ribose. Nuo jo priklauso globalinio ir regioninio užterštumo laipsnis. Mechaninės oro taršos židiniai – transporto priemonės, pramonės įmonės, energijos gamybos bei stambūs žemės ūkio kompleksai, buitiniai procesai. Transporto priemonių tarša – svarb oro teršėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Benzinu varomi vid degimo varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač žalingi švino junginiai. Per metus 1 automobilis išskiria 1kg švino; pusė jo iškart nusėda pakelėse, likusios dalelės pasklinda ore. Daugiausia oras teršiamas starto metu, stabdant. Sumažinimo priemonės – technologinės, urbanistinės, organizacinės priemonės. Technologinės – 1) pakeisti vidaus degimo variklius elektriniais varikliais; 2) naudoti kurą su kuo mažesnėmis sieros ir švino priemaišomis. Urbanistinės – 1) mašinų pralaidumo vertinimas; 2) želdinių zonų apželdinimas; 3) pėsčiųjų zonas įrengti atokiau nuo judraus eismo. Organizacinės – 1) eismo reguliavimas ir transporto priemonių parinkimas; 2) švytuoklinio judėjimo mieste mažinimas, atitinkamas darbo pradžios ir pabaigos derinimas; 3) „žalioji banga“ – tai, kai šviesoforai suderinti taip, kad pravažiavus sankryžą ir judant magistrale leistinu greičiu, visose likusiose sankryžose degtų žalia šviesa. Pramonės tarša – tobulinama technologija, įmonės plėtra. Kontroliuojama kuro cheminė sudėtis, ypač pavojingų sieros ir švino priemaišų kiekis. Tobulinimo būdai – 1) uždarų ciklų ar gamybos be atliekų arba su mažais jų kiekiais diegimas; 2) įrenginių hermetizavimas. Pagr atmosf teršalai – anglies monoksidas – smalkės; azoto oksidai; sieros oksidai; angliavandeniliai; dulkės. 6. Oro kokybės monitoringas. Monitoringas – tai sistemingas aplinkos ir jos komponentų būklės bei kitimo stebėjimas ir antropogeninių pokyčių vertinimas bei prognozė. Tikslas – įvertinti nuspėti oro taršos poveikį ekosistemoms, nustatyti jų ilgalaikius pokyčius. Svarbiausi uždaviniai: 1) sudaryti monitoringo stočių tinklą; 2) parengti išsamius monitoringo vietų aprašymus; 3) įvertinti sieros ir azoto teršalų poveikį ekosistemose; 4) remiantis tyrimais prognozuoti ekosistemų reakcijas ateityje; 5) numatyti aplinkos kitimą ateityje ir parengti atitinkamas rekomendacijas. Ilgalaikiai uždaviniai: 1) stebėti ekosist būseną dabar ir ateityje; 2) ruošti moksliškai pagrįstas teršalų emisijos kontrolės normas; 3) kurti modelius, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kaip ekosist prisitaiko prie aplinkos taršos. Monitoringų tipai. Pagal stebėjimo objektą: 1) objektas – pats taršos šaltinis; 2) ekosistemos komponento stebėjimas; 3) visos ekosist stebėjimas (intergruoto monitor tipas). Monitor vykdymo pakopos: 1) duomenų rinkimas arba reiškinių ir procesų stebėjimas gamtinėmis sąlygomis; 2) surinktų duomenų ir mėginių analizavimas; 3) prognozavimas. Pagrindiniai reikalavimai: 1) tyrimai atliekami nepertraukiamai; 2) tyrimai – stebėjimai turi būti atliekami tose pačiose vietose; 3) stebėjimai atliekami reguliariai; 4) tyrimams taikyti standartizuotus metodus, kurie leistų palyginti gautuosius rezultatus; 5) stebėti kuo daugiau rūšių, taip galima tiksliau nustatyti; 6) būtina apimti kuo daugiau biotipų; 7) būtina registruoti ir trumpalaikius, ir ilgalaikius pokyčius. Aplinkos monitor struktūra: trys lygiai pagal antropogeninį poveikį: 1) vietinis, kurį sudaro valstybinis, municipalinis (vietinis arba iš dalies regioninis) ir atskiras gamybinis objekto lygis; 2) regioninis; 3) globalinis. Monitor programos vykdymas. 1) ekspertinės organizacijos renka pvz, atlieka laboratorinę jų analizę; 2) nacionaliniai duomenys, kurių bankai kaupia ir analizuoja apdorotus duomenis; 3) tarptautiniai duomenų bankai renka atskirų šalių pateikiamus duomenis. Programos vykdymo etapai. 1) pvz rinkimas; 2) laboratorinė analizė; 3) duomenų analizė; 4) informacijos platinimas. Monitor vietovių pasirinkimas. Vietos pasirenkamos pagal šiuos kriterijus: stebima vietovė turi būti kontroliuojama; stebimą vietovę turi juosti apsauginė zona; turi būti nedidelis hidrologiškai izoliuotas ir kiek galima geologiškai vientisas upės baseinas; būtina matuoti baseiną papildančio ir nutekančio H2O kiekį, atlikti cheminę H2O analizę. Biomonitoringas. Biomonitoringo vietose analizuojami naturalūs gamtos, oro teršalų ir klimato pokyčiai. Skiriami 2 tokių vietovių tipai: 1) vietovės, neatitinkančios intensyv monitor reikalavimų; 2) vietovės, kuriose nevykdomas monitor. Reikalavimai. 1) vietovę turi juosti apsauginė zona; 2) teritorijos plotas gali būti didelis; 3) duomenys turi būti renkami iš nedidesnių kaip kelių km2 plotelių; 4) biogeografinių perėjimų vietose turi būti daroma greitesnė populiacijų reakcijos į galimus klimato pokyčius reakcijos; 5) turi būti sutvarkyti visi žemėtvarkos dokumentai. Atmosf ir oro kokybės monitor. 1) oro kokybės monitor Lietuvos miestuose; 2) radionuklidų srautų į žemės paviršių iš atmosf monitor; 3) bendro ozono kiekio monitor; 4) iškritų iš oro monitor; 5) polajinių kritulių cheminės sudėties monitor; 6) meteorologiniai stebėjimai; 7) agrometeorolog stebėjimai. Oro cheminės sudėties tyrimas. Matuojami dujinių ir aerozolinių oro teršalų kiekiai. Matuojama: SO2, NO2, NO3, CO2, O3, Hg kiekiai. Matavimų dažnis: SO2 – kasdien, O3 – kas valandą, Hg – kartą per savaitę. Klimato monitor. Dažniausiai matuojama meteorolog stotyse. Rekomenduojama, kad jos būtų kuo arčiau kompleksinio monitor stočių. Kritulių cheminės sudėties tyrimas. Parenkamos atviros vietos, kurių neužstoja medžiai ir nuo kurių negali nulašėti vanduo. Kritulių pvz renkami specialiais rinktuvais, įrengtais 1,2m aukštyje. Jie turi būti švarūs, apsaugoti nuo saulės spindulių, uždengti tinkleliais. Laikomi šaltai. 1. Atmosf tyrimo istorija. Atmosf – apvalkalas, saugantis žemę nuo perkaitimo ir atvėsimo (t.y temp pokyčių) į gyvųjų organizmų, veik-los rezultatas. Žemės dujinio apval-kalo kilmė glaudžiai susijusi su tais fiziniais ir cheminiais procesais, kurie vyko nuo mūsų planetos egzistavimo pradžios iki to meto, kol jos paviršiuje plitusių augalų fotosintezės pagrindu nusisitovėjo dabartinė oro sudėtis. Prieš 3,5 – 4,2 mlrd. m atmosferą sudarė H+, NH3+, CH3. Saulės vėjui nupūtus susidarė kitos dujos CO2. Veikiami vandens garai pradėjo skaidytis į vandenilį ir deguonį. Anaerobiniai organizmai eikvodami likusį CH4 ir NH4 mažino pH ir didino azoto bei CO2 kiekį. Prieš 570mln metų susidarė atmosfera, kuri sudaryta iš aktyvaus O2 ir inertiško azoto. Mokslo šaka (-os). Meterologija – mokslas tiriantis procesus ir reiš-kinius vykstančius atmosferoje. Atmosferos fizinę būklę apibudina rodikliai – meterologijos elementai. Tai oro ir dirvos temp, drėgnumas, atmosferos slėgis, debesuotumas, vėjo kryptis ir greitis, kritulių inten-syvumas ir jų kiekis, meterologinis matomumas. Mokslas apie klimatą – klimatologija, kuris tiria geografinių sąlygų poveikį atmosferos procesų ir reiškinių kaitai. Meterologinių ele-mentų ir kai kurių atmosferos procesų sąveikoje susidaro atmosf reiškiniai, pvz., lietūs, pūga, rasa, lijundra, poliarinės pašvaistės. Mokslo šakos: 1) atmosferos fizika tirianti atmosferos dujinę sudėtį, jos struktūrą, vandens garų konden-saciją subliciaciją, rukų, debesų susidarymą. 2) sinoptinė metero-logija – tirinėjanti orus ir jų progno-zavimo metodus. 3) dinaminė mete-rologija – teoriniu ir matematiniu statistikos metodu nagrinėjanti atmosf cirkuliacijos dėsningumus. 4) aerologija. Tikslai:/ uždaviniai. Svarbiausias meterologijos uždavinys yra tirti atmosf procesus, vykstančius erd-vėje ir laike, nustatyti jų ir kitų gamtos reiškinių tarpusavio ryšius. Meterologijos tikslas yra sukurti konkrečius atmosf procesų valdymo metodus. Atmosf taršos istorija. Ozonas, CO2, sieros dioksidas. CO2 konce-ntracija dabar yra 360ppm (mili-joninė dalis). Tai šiltnamio efekto dujos, kurios palaiko planetos šilu-mą sulaikydamos saulės spindulius atsispindinčius nuo žemės pavir-šiaus, apsaugodamos florą ir fauną. Ozonas koncentracija apatiniuose sluoksniuose 1-15ppb, veikia kaip teršalas, tuo tarpu stratosferoje jo kiekis net 500-1000ppb. SO2 pagr rūgštaus lietaus sudedamoji dalis, kuris gali pakenkti miškams bei vandens gyvybei lygiai taip pat kaip ir honoziniai metalai bei akmuo. CH3, chlorffuormetanai (CFC), ir du azoto oksidai. Iki 1900m žmonės atmosferą teršė: deginami laužai -> paleisdami CO2 ir mikrobų darbas. Apgyvenamų lervų šildymas, deginant medį -> išsiskiria suodžiai. Norėdami pabėgti nuo nuodų gyvenimo dūmų -> pradėjo statyti būstus. Žmonės keliasi i miestus. Dūmai ir suodžiai domino kaip teršalai dar ankstyvoje senovėje. Metalurgija pridėjo naujų teršalų, kalnų kasyba žalojo žmonių sveikatą. Problema – žmonių nemo-kėjimas panaudoti iškastų medžiagų. Didėjant miestams, tarša didėja. Miesto užterštumą mažino trans-porto sunkumai (sunku stiklą, medieną gabenti iš toli). Uosta-miesčiai – išimtis, ten dėl laivo transporto didėja aplinkos tarša. XIIIa medieną keičia anglis (duoda daugiau suodžių). Londonas tampa vienu užterščiausiu miestu EU. Anglija vadinama juodąją šalimi. Formuojasi rūgštūs lietūs. Nuo 1900m – naujieji laikai. C teršalai plinta -> CO2, suodžiai, sunkiosios dalelės. 1990m automobilių eismas tampa didžiausiu oro taršos šaltiniu pasauliniu mastu. Industralizacija, naujų technologijų atsiradimas skatino oro užterštumą. Japonų industralizacija, prasidėjusi ~1950m, dar vis plačiai naudojant C, naftą, tarša auga. Antrasis oro taršos šatinis – automobilis. XXa pab ~777mlj mašinų, sunkvežimių, bei motociklų. Reiškiniai, įvykiai, mažinantys taršą: C keičia nafta, atsiranda hidroelektrinės, statomos gaudyklės ant mašinų išmetamų vamzdžių, žmonių dėmesys į tai. Šv. Luiso miestas – priėmė I dūmų sumažinimo politiką. Atsiranda žaliosios zonos, rajonai, kuriuose negalima kurti pramonės centrų. Turtingesnės šalys mažina savo taršą, iškeldamos savo pramonę į kitas šalis. Akmens anglis -> benzinas. 2. Atmosf struktūra. Dujinis žemės apvalkalas, su drauge esančiais aerozoliais, judantis kartu su žeme. Aerozoliai – ore pakilusios kietos ir skystos dalelės. Oras gali būti suspaudžiamas, todėl jo tankiui didėjant, oro slėgis mažėja. Atmosf riba 1000-2000km (jau matomos poliarinės pašvaistės). Labai išre-tėjusi atmosf siekia net 20000km. Masė ~5,27*1015t. 50proc visos atmosf masės suskilusi apatiniame 5,5km, 95proc – 20km sluoksnyje. 1962m pagal unikalų oro temp kilimą, fizines atmosf savybes ir reiškinius padalijo atmosf į 5 sferas. Apatinis sluoksnis: troposfera. 9-16km troposfera. 45-55km starto-sfera. 55-95km mezosfera. Aukščiau termosfera (jonosfera). 100km aukš-tyje prasideda egzosfera. Troposfera. Apatinis atmosf sluok-snis, kuris liečiasi su žemynais ir vandenynais. Pakankamai medž, kad organizmai ir ekosistemos išgyven-tų. Vyksta apykaita. Vandens garai sulaiko sklindančią nuo žemės paviršiaus šilumą. Yra skirtinga žemės vietose, ašigaliuose iki 8-10km, vidurio platumose 9-12km, pusiaujyje 16-18km. Metų laikai, geografinės platumos, atmosferos cirkuliacija įtakoja troposferos aukštį. Čia oras tankiausias. Formuojasi debesys ir iškrenta kritu-liai. Vid aukštis yra 11km. Pagr atmosf dalis. Saulės radiacija, dėl jos vyksta oro apykaita, labiausiai jaučiamos pusiaujyje. Tipai: ciklo-nai ir anticiklonai. Troposferos oras yra beveik skaidrus saulės spin-duliams. Oras įšyla ir atvėsta. Viršutinėje troposf oro temp gali nukristi iki -750C-550C. Temp skirtumas sukelia nenutrūkstamą oro judėjimą. Šiltas oras juda į aukštųjų platumų pusę, o šaltas – į tropikus. Atmosf būdingas sūkurinis judė-jimas. Įvairaus dydžio sūkuriai nuo mažų iki tokių galingų, kai ciklonai netropinių paltumų, būdingi visai planetai. Ciklonų sistemai budingas kylantis oro judėjimas. Dėl nevie-nodo sluoksnio, troposf šiek tiek suplota. Labiausiai užteršta, nes yra arčiausiai žemės paviršiaus, didelę įtaką turi požemio ozonas, kurio kasant daugėja. Tropopauzė (iki 2km) – tarp troposferos ir stratos-feros. Čia oro temp nekinta, pradeda kilti. Virš jos prasideda kita sfera. Stratosfera (užima iki 17km). Ozono sluoksnis. Oras labai retas. Čia oras įšyla ne nuo žemės paviršiaus, o tiesiogiai nuo saulės spindulių. Prie apatinės stratosf ribos temperatūra siekia -750C, o viršutinė siekia 100C šilumos. Oro temperatūra lėtai kyla (1-2km), aukštesniuose sluoksniuose greites-nis ozonas. Didėja koncentracija 25km aukštyje. Stratosf beveik nėra vandens garų, čia debesys turėtų nesusidaryti; skraido lėktuvai. Tačiau perkūnai, tropopauzę praplečia galingi kamuo-liniai debesys ir prasiskverbia į atrtosf apačią. Iš jų atneštų vandens garų susidaro perlamutriniai debe-sys. Mezosfera. Storis ~30km. Temp krinta, nes nėra ozono sluoksnio. ~80km aukštyje yra sidabriniai debesys ir nesilpnina žvaigždžių spindesio. Pasirodo 06 07min kilmė nėra galutinai ištirta. Vieni teigia, kad gali būti susiformavę iš meteorinių dulkių, vandens garų. Visose mezosferose yra tarpinis sluoksnis mezopauzė. Termosfera. 80-500km. Oras labai išretėjęs, tačiau jo tankis didesnis negu tarpplanetinėje erdvėje. Čia matomos pašvaistės. 600km aukštyje lm3 oro yra daugiau kaip 10mln atomų. Oro temp kylant aukštyn – kyla, kur labai mažas oro tankis, nuo šilumos apykaitos su aplinka neįšyla. Jei įšyla dėl saulės radiacijos labai smarkiai jonizuotas oras. Jonų čia yra kur kas daugiau negu kituose sluoksniuose – jonosfera. Jonizacijos sluoksnių padėtis ir jonų koncentracija nuolat kinta. Nuo jonizac priklauso atmosferos laidumas elektrai, 1012k didesnis negu arti žemės paviršiaus. Tarpinis sluoksnis – termopauzė. Egzosfera. 800-100km labai greitai juda lengvųjų H+ ir helio dujų atomai. Kai kurie iš jų nugali žemės traukos jėgą ir sklinda į kosmosą, todėl dar egzosf vadinama dujų išsisklaidymo arba dispersijos zona. Ji nutįsta nuo žemės iki 20000km aukščio. Žemės rutulį supa radia-cijos juostos su didele koncentracija elektronų, labai greitai judančių magnetiniame lauke. Aukštesniuose 600 platumose virš žemės yra kvazipa gavimo juosta, jos dalelės sukelia šiaurines pašvaistes. Žemės paviršiaus ir atmosf sąveika atmos-feroje: Požemio sluoksnis (nuo 0 iki 50-100m), poribio sluoksnis (0,05-01, ir 1-1,5km), laisvoji atmosf (aukščiau kaip 1,5km). Cheminė oro sudėtis. Prie žemės paviršiaus oras yra drėgnas, kartu su atmosf dujomis patenka ir H2O garai. Vandens % keičiasi. Yra ir kietųjų priemaišų (natūraliosios arba antropogeninės kilmės). Atmosf = dujos + aerozolis. Azotas (78, 0,9%); O2 (20, 95%), argonas (0,95%), CO2 (0,03%) ir dalis iner-tinių dujų: neono, helio, kriptono, ksenono, vandenilio. Į sudėtį įeina ozonas, nors jo kiekis nežymus (1,0 – 10-60%), tačiau didelė apsauginė reikšmė – tai skydas, sulaikantis ultravioletinius spindulius ir apsau-gantis gyvybę. O2 – oksidavimo pro-cesams. Dalyvauja maisto apy-kaitoje, degimo ir šilumos regu-liavimo procesuose. O2 yra daug, tai kompensuoja augalai, todėl stygius nejaučiamas. Po 100-150 metų jo gali būti per maža gyvybei palaikyti. Azotas, neturi reikšmės gyvybei palaikyti. Jis praskiedžia O2 koncentraciją iki tokios, kokios reikia žmogaus kvėpavimui ir gyvybiškai biologiniams procesams. Cheminė oro sudėtis priklauso nuo aukščio. Aerozoliai: vandens garai (1,24*1016kg), žemės kilmė iki šiol nėra visiškai aiški. Garai išsidėstę skirtinguose sluoksniuose (dau-giausia apatiniuose atmosf sluoks-niuose). Įv geografinių platumų vandens garų kiekis irgi labai nevienodas. Papildo garuojami vandenynai, įšilę kūnai. Lietaus ar sniego pavidalu iškrenta ant žemės paviršiaus. Iki 50km aukščio atmosf yra labai vienalytė. Ją sudaro įv dujų mišinys. Dėl žemės traukos jėgų jis labai suslėgtas. Dalis saulės spindulių atspindi, išsisklaido atmosf ar sugeria. Atmosf yra šildoma dėl saulės, žemėje egzis-tuojančios gyvybės. Atmosf yra šildoma iš apačios. Atmosferos vanduo. Agregatinių būsenų: kietos (ledas), skystas, dujinės. Tai lemia atomų, jonų, molekulių išsidėstymas. Atmosf temp visuomet yra žemesnė už vandens garų kritinę temp. Kritinė temp – uždaros dvifazės (skysčio ir dujų) pusiausvyros būsena, kai abiejų fazių savybės yra tapačios. Jei temp yra aukštesnė už kritinę, skysčio ir garų sambūvis negalimas. Ledas – kristalinė struktūra, priklau-so nuo temp, krintant temp nelabai kinta. Atmosf ledas – kristalėliai, kruša, snaigės ir sniego grūdeliai, kurie susidaro debesyse. Šarma, šerkšnas ir kietas ledas nusėda ant žemės paviršiaus. Šiluminė talpa – šilumos kiekis, reikalingas lg masės medžiagos temp pakelti 10C, jis beveik nepriklauso nuo temp. Vanduo – tai O2 ir H2 junginys, bespalvis skystis. Vandens apykaita prasideda tuo, kad H2O garuoja iš vandens telkinių, kur H2O garai sugeria saulės spindulius ir ilgabangę žemės radiaciją, inprorau-donuosius. Kai oro temp žema, ji kondensuojasi ir sublinuojsai. Oras kondensuojasi, kai atvėsta. Oro drėgnumas – tai H2O garų kiekis ore, jie pernešami iš vienų žemės rutulio vietų į kitas, todėl kiekis nuolat kinta. Rodikliai: 1) Vandens garų tamprumas. Jis yra propor-cingas vandens garų tankiui ir absoliutinei temp matuojamas psi-chometru. 2) Santykinis drėgnumas. Tai procentais išreikštas ore esančio vandens garų kiekio tamprumo santykis su prisotinimo tamprumu toje pačioje temperatūroje. 3) Drėgnumo deficitas. Matuojamas ribose ar Pa yra skirtumas tarp prisotinimo, tamprumo (E) ir esamo vandens garų temprumo (e), kai oro temp ir atmosferos slėgis toks pats. 4) Absoliutinis oro drėgnumas. Tai vandens garų kiekis 1m3 oro. Jis proporcingas oro temperatūrai, nes juo aukštesnė temp, juo daugiau vandens garų telpa tame pačiame oro būryje. 5) Specifinis oro drėgnumas. Vandens garų kiekis gramais, esant viename kilograme drėgno oro. Keičiantis temp specifinis oro drėgnumas nekinta, nes kinta tik oro tūris, o ne masė. 6) Rasos taškas. Oro temp iki kurios turi atvėsti oras, kad pasiektų prisotinimo būseną (santykinis drėg-numas 100%) nepakitus atmosf slėgiui. 3. Atmosf cirkuliacija. Vėjas. Oro masės Vėjas – oro judėjimas horizontalia kryptimi iš aukšto atmosf slėgio srities į žemo slėgio sritį. Vėjo kryptis ir greitis. Iš kurios horizonto dalies jis pučia. Vėjo kryptis gali būti nurodyta azimutais (kampas tarp stebėjimo taško A dienovidinio plokštumos bei vertika-liosios plokštumos einančios per tašką A ir stebima horizonto tašką M, iš kur pučia vėjas). F. Boforto skalė. Tai yra apibu-dinimai, naudojant nuo 0 iki 12 balų skalę. Vėjo gūsingumas – vėjo kryptis kiekviename erdvės taške labai daž-nai keičiasi. Horizontalusis barinis gradientas – nurodo kaip veikiamas oras lemia greitį, kryptį, oro masių judėjimą į priekį. Koriolio jėga – atsiranda žemei sukantis apie savo ašį ir kreipia judantį objektą iš jo pradinės judėjimo krypties. Trinties jėga – pasipriešinimo jėga, kurios kryptis priešinga kūno snatykiniam poslinkiui. Judant oro masei sumažėja vėjo greitis, bet pakeičia ir kryptį. Išcentrinė jėga – jėga, kuria judantis materialusis taškas veikia kitą kūną, verčiantį šį tašką judėti kreive. Oro masės – tai didelis kompak-tiškas oro kiekis troposferoje, kurio savybės mažai kinta. Meterologiniai elementai – temp, slėgis, drėgnumas. Meterologiniai reiškiniai – rūkas, rūkana, šerkšnas, rasa, audra, dulksna. Oro masių fizinės savybės – geografinė padėtis, paklotinis pavir-šius, kontinentų ir vandenynų išsi-dėstymas, metų laikas. Oro masių židinys – sritis, kurioje oro masė įgyja tik jai būdingas savybes. Temp oro masių skirstymas: 1) šiltosios – nepastovioji, kurią sudaro vėsesnė oro masė užplūsta ant šilto paklotinio paviršiaus. Iš jų iškrinta liūtiniai krituliai, perkūnija, radia-ciniai rūkai. 2) šaltosios – susidaro išstumdama šiltesnę oro masę, iš apačios įšyla, joje vyksta konve-kcija. Susidaro kamuoliniai lietaus debesys, būna liūčių, perkūnijų. Oro masių klasifikacija: arktinės, vidutinių platumų oro masė, tropinė, akvatorinė. Oro masių transformavimas – fizinių savybių kitimas (vėjo krypties, oro temp, slėgio). Atmosf cirkuliacija – pagrindinių orų tėkmių žemės atmosf visuma. Ją sudaro Korolio trinties jėga, hori-zontalusis barinis gradientas. Stratosferinis oro judėjimas – viršutiniame sluoksnyje vyrauja zoninis oro srautų judėjimas, ku-rioms būdingas būdingos ilgos didelės oro bangos. Apatiniame – netropinėse platumose zoninius oro srautus trikdo sukūriai – ciklonai ir anticiklonai. Atmosf veiklumo centrai – nuolatiniai ciklonai ir anticiklonai troposferoje nulemia slėgį ir vėjus atmosf ir nuo jų priklauso klimato frontai, sraujymės, kurie veikia ciklonus. Vėjai atmosf cirkuliacijoje – žemose platumose slėgis kyla, aukštose – krinta. Dėl horizontaliojo barinio gradiento visame žemės rytulyje pradeda pūsti stiprūs vakarų vėjai – subtropinės sraujymės. Žemo ir aukšto slėgio juostos – ciklonai ir anticiklonai vidutinėse platumose paprastai slenka su bendru troposferos srautu iš vakarų į rytus. Dienovidinė cirkuliacija bei oro masių apykaita – vidutinių platumų, vakarų – rytų oro masių pernašoje ciklonai ir anticiklonai sukelia dienovidinę cirkuliaciją, šilti ir šalti frontai sudarantys ciklonuose – vertikalią šiltų ir šaltų oro masių apykaitą. Pasatai – iš subtropinės aukšto slėgio juostos, vėjai pučia ekvatorinės žemo slėgio juostos link. Pasatų rūšys: apatinis pasatų srautas, esantis žemiau pasatinės inversijos, jis yra drėgnesnis bei nepastovus, ir viršutinis yra virš jos. Musonai – tai pastovūs sezoniniai vėjai, kurie vasarą, kai kontinentas yra įšilęs, o vandenynas vėsesnis, pučia iš vandenyno į kontinetą, o žiemą – atšala, o vandenynas – šiltesnis, kuris juda iš kontinento į vandenyną. Musonų rūšys: 1) ekvatoriniai, kai žemo ekvatorinio slėgio juosta pasislenka į šiaurės pusrutulį, žiemą, kai žemo slėgio juosta būna virš ekvatoriaus. 2) vidutinių platumų – susidaro žiemą virš kontinentų formuojasi antici-klonai, o vasarą ciklonai. Orografiniai vėjai – fenas – sausas šiltas vėjas, pučiantis nuo kalnų į slėnius; bora – šaltas stiprus vėjas, gūsingas kalnų šlaitų, dažniausiai pučia žiemą, tose vietose, kur nedideli kalnagūbriai prieina prie jūros. Vietiniai vėjai – kur vyksta vietinės atmosf cirkuliacija. Skirs-tomi: 1) brizas, vėjas jūrų ir ežerų pakrantėse 2 kartus per parą keičiantis kryptį. Jį sudaro nevie-nodo sausumos ir vandens pavir-šiaus įšilimo dieną ir atšalimo naktį. 2) kalnų slėnių vėjai – naktį pučiantys nuo kalnų šlaitų žemyn, dieną – iš slėnio aukštyn. Atmosf frontas – skirtingų oro masių pereinamoji zona, kuriam būdinga meterologinių elementų kaita. Atmosf fronto linija – atmosf fronto susikirtimas su žemės pavir-šiumi. Troposferos frontai – šiltieji (susidaro ciklono pietrytinėje dalyje, kai šiltesnis oro masės stumia tolyn į šaltesnį), šaltieji (susidaro pietva-karinėje dalyje, kai šaltesnė oro masė stumia tolyn į šiltesnę) ir okliuzijos (tai šaltojo ir šiltojo frontų susikirtimo zona). Ciklonai ir anticiklonai – cikonai – tai ne epizodinis reiškinys, o aukštųjų ir vidutinių platumų atmosf cirkuliacijos forma. Ciklonų šeimą sudaro skirtingos oro masių, esančių abipus arktinio ir poliarinio fronto, fizinės savybės. Cikloną sudaro: temp, drėgnumas, tankis, koriolio jėgos. Tropiniai ciklonai – susidaro šiltose teritorijose tropinėse ir pasatiniuose frontuose. Tropiniai ciklonai susidaro dėl nepastovios oro masės: aukšto oro, temp. Ciklono akis – tai didelės išcentrinės jėgos ciklono centre susidaro tylos zona. Anticiklonai – susidaro tuose frontuose, kur yra aukštas slėgis, o oro masės – vienarūšės. Anticiklono periferiją sudaro: 1) šiaurinė (for-muojasi debesys, rūkai); 2) vakarinė (formuojasi debesys, negausūs kritu-liai, vėjai ir perkūnijos); 3) pietinė (formuojasi vėjai, pūgos, barai); 4) rytinė (formuojasi debesys, kritu-liai). Anticiklonų tipai: 1) judrieji, kai oro masė slenka iš vakarų į rytus; 2) tarpiniai, tai žemi šalti ir greitai judantys; 3) baigiamieji, susidaro pažemio oro sluoksnyje šaltojo oro masėje. Gali virsti šiltaisiais aukštaisiais oro masėmis. Anticikl skirstomi pagal aukštį: 1) žemi, ryškūs apatiniame sluoksnyje; 2) vidutiniai, būdinga terminė asimetrija; 3) aukšti – ryškūs, vidu-tiniame ir viršutiniame troposf sluoksnyje, tačiau nėra pažemio sluoksnyje. 4. Atmosferos vanduo. Debesys Vandens agregatinės būsenos – kietas (ledas), skystas (H2O), dujinis (garai). Tai lemia atomų, jonų molekulių dalelių išsidėstymas, sąveika ir šiluminis judėjimas. Tai priklauso nuo to, kad atmosf temp yra žemesnė už kritinę temp. Ledas – tai kristalinė struktūra, kurio tankis priklauso nuo temp. Atmosf ledas – kristalėliai, kruša, snaigės ir sniego grūdeliai, kurie susidaro debesyse, šarma, šerkšnas, lijundra ir kt apnašos nusėda ant žemės paviršiaus. Vanduo – tai O2 ir H2 junginys, bespalvis skystis. Vandens apykaita prasideda tuo, kad H2O garuoja iš vandens telkinių, kur H2O garai sugeria saulės spindulius ir ilgabangę žemės radiaciją, inproraudonuosius. Kai oro temp žema, ji kondensuojasi ir sublinuo-jsai. Oras kondensuojasi, kai atvėsta. Oro drėgnumas – tai H2O garų kiekis ore, jie pernešami iš vienų žemės rutulio vietų į kitas, todėl kiekis nuolat kinta. Atmosferai cirkuliuojant jie pernešami iš vienų žemės rutulio vietų į kitas, todėl kiekis nuolat kinta. Vandens garų tamprumas – jis proporcingas vandens garų tankiui ir absoliut temp. Matuojamas psichometru. Santykinis drėgnumas – tai proc išreikštas ore esančio vandens garų kiekio tamprumo santykis su prisoti-nimo tamprumu toje pačioje temp. Drėgnumo deficitas – matuojamas mbar ar Pa. Yra skirtumas tarp prisotinimo tamprumo (E) ir esamo vandens garų tamprumo (e), kai oro temp ir atmosf slėgis toks pat. Absoliutinis oro drėgnumas – tai vandens garų kiekis 1m3 oro. Jis proporcingas oro temp, nes juo aukštesnė temp, juo daugiau van-dens garų telpa tame pačiame oro tūryje. Specifinis oro drėgnumas – van-dens garų kiekis gr, esant viename kg drėgno oro. Keičiantis temp specifinis oro drėgnumas nekinta, nes kinta tik oro tūris, ne masė. Rasos taškas – tai oro temp iki kurios turi atvėsti oras, kad pasiektų prisotinimo būseną (santyk drėg-numas 100proc) nepakitus atmos-feriniam slėgiui ir vandens garų kiekiui ore. Garavimas – tai kondensuotos fazės (skystosios ar kietosios) laisvajame medž paviršiuje virtimas dujine faze. Sotieji H2O garai – kai tūris ribotas – tai išgaruojančių srautai nevienodi. Virš garuojančio paviršiaus susiformuoja vandens garų sluoksnis. Garavimo intensyvumas – tam tikro storio H2O sluoksnis, išgaravęs per laiko vienetą. Kuo aukštesnė oro ir garuojančio paviršiaus temp, tuo garavimas intensyvesnis. Tai prik-lauso nuo: 1) šilumos ištekliai (kiekis); 2) drėgnumo deficitas (pagal Daltono dėsnį) W=A(E-e), kuo oras yra sausesnis, tuo gara-vimas intensyvesnis. Visai nega-ruoja vandens prisotintame ore; 3) vandens ištekliai. Metinis garav - priklauso nuo šilumos išteklių (radiacijos balanso), vandens atsargų vandenynuose ir kontinentuose, oro maišymosi, drėgnumo deficito. Oro drėgnumo kitimas – priklauso nuo temp, atmosf orų maišymas, paklotinių paviršiaus savybių, gara-vimo intensyvumo. Oro drėgnumas kinta per parą: 1) paprastasis - didžiausias drėgnumas būna vidurdienį, kada aukščiausia temp, o mažiausias - prieš saulėtekį, kai oro temp žema. Toks kitimas būna tada, kai yra silpna vertikali oro apykaita ir intensyvus gara-vimas. Taip dažniausiai būna virš vandenynų ir jūrų. 2) sudėtingasis - būna didžiausias, kai absoliutinis drėgnumas per parą yra 10 ir 21val, o mažiausias anksti naktį ir vidurdienį. Dažniausiai taip būna kontinentuose vasarą, kai intensyvi vertikali oro apykaita: vidurdienį drėgnas oras pakyla aukštyn, o į jo vietą plūsta sausesnis oras. Absoliutinio oro drėgn kitimas per metus - oro drėgnumas mažiau-sias Lietuvoje gruodžio mėn, max liepą. Santykinis oro drėgn kiti-mas per metus - oro drėgnumas mažiausias gruodžio mėn, didžiau-sias birželį – liepą. H2O garų kondensacija - garų virtimas skysčiu arba kietuoju kūnu. Priklauso nuo: 1) atšalimo oras; 2) šilto oro advekcijos ant šalto oro paviršiaus; 3) 2 oro masių susimai-šymo, beveik įsotintų H2O garais, bet turinčių skirtingą temp; 4) adia-batinio oro atvėsimo. H2O garų sublimacija - vandens dujinės būsenos virtimas kietąja, aplenkiant skystąją, t.y ledo kristalėlių susidarymas atmosf iš drėgno oro (pvz šerkšnos). Persišal-dymas labai svarbus sublimacijai. Rasa – iškrenta vakare, nusileidus saulei, ir naktį. Tai smulkučiai vandens lašeliai ant žemės, įv daik-tų. Labai sumažina šalnos pavojų. Šarma – sublimacijos produktas. Tai ledo kristalų sluoksnis, nusi-leidęs ant žemės paviršiaus ir įv daiktų, kondensuojantis vandens garams, kai oro drėgnumas didelis, o žemės paviršius spinduliuoja. Tam sąlygos: giedros ir ramios naktys, kai paviršiaus temp nekrinta žemiau 00C, o vėjo greitis didesnis nei 5m/s. Šerkšnas – sublimacijos produktas. Ledo nuogulos žiemą nusėdančios iš oro ant medžių šakų, laidų ir kitų paviršių. Grudėtas šerkšnas susidaro kai temp -70C vėjų gairinamoje daiktų pusėje ir kristalinis – temp -150C ir pučiant nestipriam vėjui. Lijundra – ledo sluoksnis, sudary-tas iš peršaldytų vandens lašelių, užšalusių ant šalto paviršiaus. Plikledis – sublimac produktas – po šlapdribos lietaus, lijundros arba atodrėkio ant žemės paviršiaus užšalęs ledas. Tai nepatvarus ledo sluoksnis, kuris pradėjus lyti ištirpsta. Rūkas – kondensacijos ir kristaliza-cijos produktų gausi sankaupa ore. Horizontalus matomumas sumažėjęs iki 1km, kai matomumas sumažėjęs iki 1-10km yra rūkana. *Labai stiprus rūkas – kai matomumas mažesnis kaip 50m; *vidutinis rūkas – 50-500m; *silpnas rūkas – 500-1000m. Rūko vandeningumas – parodo kiekį, kiek gramų vandens yra 1cm3 (g/m3). Gali būti 0,2-10g/m3 kai oro temp teigiama, jis yra didesnis. Rūko skirstimas pagal susida-rymo sąlygas - atšalimo, garavimo (vandens telkinio temp didesnė už oro temp), miesto (susidaro pramoniniuose miestuose). Svarb debesų susidarymo sąlygos: 1) oro įsotinimas vandens garais, kai santykinis oro drėgnumas didesnis negu 100%; 2) nuolatinė drėgmės prietaka į debesis iš aplinkos; 3) kondensacijos branduolių buvimas. Atvėsimą lemiantys veiksniai - oro masių judėjimas; radiacinis šilumos spinduliavimas atmosf. Debesų formą ir sandarą nulemia vertikalus oro klimatas ir pagal tai skiriamos kelios grupės. Debesų skirstymas pagal oro temp: 1) Ledo debesys, kai temp juose iki -500C; 2) Mišrieji debesys, temp nuo 0 iki -200C; 3) Kamuo-liniai debesys, kurių apatinėje dalyje temp yra teigiama, o viršutinėje – neigiama. Debesų skirstymas pagal aukštį: 1) viršutiniai yra 38km; 2) vidutinio aukšto 2-7km; 3) apatinio aukšto 0 iki 2km. Vertikaliniai debesys įv platumose būna. Morfologinė debesų klasifikacija: viršutinio aukšto - plunksniniai (ne-siekia žemės paviršiaus); plunks-niniai kamuoliniai (neiškrenta at-mosferiniais krituliais); plunksniniai sluoksniniai (žemės paviršiaus nepasiekia). Vidurinio aukšto - aukšieji kamuoliniai (neiškrenta); aukštieji sluoksniniai (žiemą – negausus sniegas, vasarą – nepasie-kiantis žemės lietaus). Apatinio aukšto - sluoksniniai kamuoliniai (labai reti ir negausūs); sluoksniniai (labai reti ir negausūs); sluoksniniai lietūs (ištisinis lietus arba sniegas, kartais su perkūnijomis). Vertika-liniai debesys - kamuoliniai (reti ir negausūs); kamuoliniai lietūs (liūtys, kruša, dažnai su perkūnija, matyti lietaus ruožai). Debesuotumas – debesų kiekis ma-tomas dangaus skliaute, matuojamas balais ar proc. Svarbus klimato veiksnys, nes nuo jo priklauso drėgmės ir šilumos apykaita žemėje. Jis ir debesų albedas sumažina tiesioginę ir bendrąją saulės radiacija, efektyvųjį žemės spindu-liavimą, dienos vėsą. Krituliai – tai skystos ar kietos būsenos vanduo. Kiekis matuojamas mm, kuris parodo kokio storio vandens sluoksnis susidarytų, jei visi krituliai liktų žemės paviršiuje. Krituliai pagal agregatinę būseną – 1) kietieji (sniego kruopos, sniego grūdeliai, snaigės, ledo kruopos, kruša, ledinis lietus, ledo adatos); 2) skystieji (lietus, dulksna); 3) mišrieji (vandens lašelių ir snaigių arba kristalėlių mišinys, iškrinta pavasarį ir rudenį). Trukmė – yra val su krituliais sk per diena ar dienų su krituliais sk per mėnesį, metus. Intensyvumas – jų kiekis mm per laiko vientą. Tankis – kritulių kiekio ir dienų su krituliais sk per mėnesį ar metus, santykis. Kritulių pasiskirstymas – 1) nuo Ns ir Cb debesų; 2) vandeningumo; 3) vyraujančių oro masių pernaša; 4) reljefo. Sniego danga – sniego sluoksnis dengiantis paklotinį paviršių. 5. Atmosferos priemaišos ir tarša Atmosf priemaišos – siera, azoto dioksidas, anglies monoksidas, dulkės, kietosios dalelės. Visos kitos priemaišos vad specifinėmis. Atmosf priemaišos pagal pavojingu-mo klases: 1) ypač pavojingos (Hg, Pb, ozonas); 2) labai pavojingos (Cu, I, S, Ch); 3) pavojingos (actas, fenolis ir kt); 4) nelabai pavojingos (amoniakas, benzinas ir kt). Atmosf užterštumas – tai bet kokių medž, išskyrus vandenį priemaišos ir joje vykstantys fizikiniai bei cheminiai reiškiniai, darantys žalą gyvybei. Teršalų poveikis organizmui – medž patenka į organizmą per kvėpavimo takus, odą. Priklauso nuo jų cheminės sudėties, tirpumo, koncentrac, žmogaus sveikatos ir individualių savybių. Atmosf taršos šaltiniai: 1) natū-ralūs (ugnikalnių išsiveržimas, miš-kų gaisrai, žemės paviršiaus išpus-tymas, druskų garavimas ir kt); 2) antropogeniniai (autotransportas, kuris sudaro apie 65proc viso oro užterštumo; pramonės (20-25) bei energetikos (10-15). Antropogeninės taršos pavidalai – transportas, pramonė, energetika. Oro mechan užterštumas – įv dul-kės, dūmai, bei kiti aerozoliai. Fizi-nis užterštumas – radiacija, elektro-magnet laukai, vibracija, triukšmas. Teršalų pasiskirstymas atmosf – oro srovių veikiamos dalelės kyla aukštyn, sunkesnės po kiek laiko išskrenda čia pat, o lengvesnės ilgai išsilaiko atmosf, nunešamos tolyn ir išsisklaido oro baseine. Globalinis atmosf užterštumas – apima visą žemės rutulį ir nepri-klauso nuo taršos židinių išsidės-tymo, jį jaučia visi gyventojai. Dėl jo gali pasikeisti atmosf sandara ir klimatas. Regioninis oro užteršt – būdinga žalingų medž migracija didelėse teritorijose. Pramonės įmonių išmes-tos dujos. Lokalinis – kai vienos ar kelių pramonės įmonių išmestos dalelės iškrenta miesto arba aglomeracijos ribose. Nuo jo priklauso globalinio ir regioninio užterštumo laipsnis. Mechaninės oro taršos židiniai – transporto priemonės, pramonės įmonės, energijos gamybos bei stambūs žemės ūkio kompleksai, buitiniai procesai. Transporto priemonių tarša – svarb oro teršėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Benzinu varomi vid degimo varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač žalingi švino junginiai. Per metus 1 automobilis išskiria 1kg švino; pusė jo iškart nusėda pakelėse, likusios dalelės pasklinda ore. Daugiausia oras teršiamas starto metu, stabdant. Sumažinimo priemonės – techno-loginės, urbanistinės, organizacinės priemonės. Technologinės – 1) pakeisti vidaus degimo variklius elektriniais varik-liais; 2) naudoti kurą su kuo mažes-nėmis sieros ir švino priemaišomis. Urbanistinės – 1) mašinų pralai-dumo vertinimas; 2) želdinių zonų apželdinimas; 3) pėsčiųjų zonas įrengti atokiau nuo judraus eismo. Organizacinės – 1) eismo regulia-vimas ir transporto priemonių parin-kimas; 2) švytuoklinio judėjimo mieste mažinimas, atitinkamas darbo pradžios ir pabaigos derini-mas; 3) „žalioji banga“ – tai, kai šviesoforai suderinti taip, kad pravažiavus sankryžą ir judant magistrale leistinu greičiu, visose likusiose sankryžose degtų žalia šviesa. Pramonės tarša – tobulinama technologija, įmonės plėtra. Kontro-liuojama kuro cheminė sudėtis, ypač pavojingų sieros ir švino priemaišų kiekis. Tobulinimo būdai – 1) uždarų ciklų ar gamybos be atliekų arba su mažais jų kiekiais diegimas; 2) įrenginių hermetizavimas. Pagr atmosf teršalai – anglies monoksidas – smalkės; azoto oksi-dai; sieros oksidai; angliavandeni-liai; dulkės. 6. Oro kokybės monitoringas. Monitoringas – tai sistemingas aplinkos ir jos komponentų būklės bei kitimo stebėjimas ir antropo-geninių pokyčių vertinimas bei prognozė. Tikslas – įvertinti nuspėti oro taršos poveikį ekosistemoms, nustatyti jų ilgalaikius pokyčius. Svarbiausi uždaviniai: 1) sudaryti monitoringo stočių tinklą; 2) parengti išsamius monitoringo vietų aprašymus; 3) įvertinti sieros ir azoto teršalų poveikį ekosistemose; 4) remiantis tyrimais prognozuoti ekosistemų reakcijas ateityje; 5) numatyti aplinkos kitimą ateityje ir parengti atitinkamas rekomen-dacijas. Ilgalaikiai uždaviniai: 1) stebėti ekosist būseną dabar ir ateityje; 2) ruošti moksliškai pagrįstas teršalų emisijos kontrolės normas; 3) kurti modelius, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kaip ekosist prisitaiko prie aplinkos taršos. Monitoringų tipai. Pagal stebėjimo objektą: 1) objektas – pats taršos šaltinis; 2) ekosistemos komponento stebėjimas; 3) visos ekosist stebėji-mas (intergruoto monitor tipas). Monitor vykdymo pakopos: 1) duomenų rinkimas arba reiškinių ir procesų stebėjimas gamtinėmis sąlygomis; 2) surinktų duomenų ir mėginių analizavimas; 3) prognoza-vimas. Pagrindiniai reikalavimai: 1) tyrimai atliekami nepertraukiamai; 2) tyrimai – stebėjimai turi būti atliekami tose pačiose vietose; 3) stebėjimai atliekami reguliariai; 4) tyrimams taikyti standartizuotus metodus, kurie leistų palyginti gautuosius rezultatus; 5) stebėti kuo daugiau rūšių, taip galima tiksliau nustatyti; 6) būtina apimti kuo daugiau biotipų; 7) būtina registruoti ir trumpalaikius, ir ilgalaikius pokyčius. Aplinkos monitor struktūra: trys lygiai pagal antropogeninį poveikį: 1) vietinis, kurį sudaro valstybinis, municipalinis (vietinis arba iš dalies regioninis) ir atskiras gamybinis objekto lygis; 2) regioninis; 3) globalinis. Monitor programos vykdymas. 1) ekspertinės organizacijos renka pvz, atlieka laboratorinę jų analizę; 2) nacionaliniai duomenys, kurių bankai kaupia ir analizuoja apdo-rotus duomenis; 3) tarptautiniai duomenų bankai renka atskirų šalių pateikiamus duomenis. Programos vykdymo etapai. 1) pvz rinkimas; 2) laboratorinė ana-lizė; 3) duomenų analizė; 4) infor-macijos platinimas. Monitor vietovių pasirinkimas. Vietos pasirenkamos pagal šiuos kriterijus: stebima vietovė turi būti kontroliuojama; stebimą vietovę turi juosti apsauginė zona; turi būti nedidelis hidrologiškai izoliuotas ir kiek galima geologiškai vientisas upės baseinas; būtina matuoti baseiną papildančio ir nutekančio H2O kiekį, atlikti cheminę H2O analizę. Biomonitoringas. Biomonitoringo vietose analizuojami naturalūs gam-tos, oro teršalų ir klimato pokyčiai. Skiriami 2 tokių vietovių tipai: 1) vietovės, neatitinkančios intensyv monitor reikalavimų; 2) vietovės, kuriose nevykdomas monitor. Reikalavimai. 1) vietovę turi juosti apsauginė zona; 2) teritorijos plotas gali būti didelis; 3) duomenys turi būti renkami iš nedidesnių kaip kelių km2 plotelių; 4) biogeografinių perėjimų vietose turi būti daroma greitesnė populiacijų reakcijos į galimus klimato pokyčius reakcijos; 5) turi būti sutvarkyti visi žemė-tvarkos dokumentai. Atmosf ir oro kokybės monitor. 1) oro kokybės monitor Lietuvos miestuose; 2) radionuklidų srautų į žemės paviršių iš atmosf monitor; 3) bendro ozono kiekio monitor; 4) iškritų iš oro monitor; 5) polajinių kritulių cheminės sudėties monitor; 6) meteorologiniai stebėjimai; 7) agrometeorolog stebėjimai. Oro cheminės sudėties tyrimas. Matuojami dujinių ir aerozolinių oro teršalų kiekiai. Matuojama: SO2, NO2, NO3, CO2, O3, Hg kiekiai. Matavimų dažnis: SO2 – kasdien, O3 – kas valandą, Hg – kartą per savaitę. Klimato monitor. Dažniausiai matuojama meteorolog stotyse. Rekomenduojama, kad jos būtų kuo arčiau kompleksinio monitor stočių. Kritulių cheminės sudėties ty-rimas. Parenkamos atviros vietos, kurių neužstoja medžiai ir nuo kurių negali nulašėti vanduo. Kritulių pvz renkami specialiais rinktuvais, įrengtais 1,2m aukštyje. Jie turi būti švarūs, apsaugoti nuo saulės spindulių, uždengti tinkleliais. Laikomi šaltai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!