Ar žmogus yra savo likimo valdovas?

Ar žmogus yra savo likimo valdovas?

Laba diena. Šiame darbe aptariama ar žmogus yra savo likimo valdovas. Šia tema aš pasirinkau nes manau kad ji yra pakankamai idomi ir aktoli ir yra įdomu sužinoti ir išnagrinėti kurinius kuriose vaiždojama ar žmogus yra savo likimo valdovas.Ar imanoma butu suprasti ar išties žmogus gali buti savo gyvenimo valdovas ar viskas kas buna gali buti paskirta likimo dovana. Darbui atlikti pasirinkau buten šios autorius ir ju kurinius: Balys Sruoga " Dievų miškas", Francas Kafka " Metamorfozė" , V.M. Putinas " Altorių šešėly".

Likimo valdovas – tai žmogaus savibes su kuriom jis gyvena. Žmogus nevaldo savo likimo likimas ateina kada jam jo labeusei reike. Jei likimo neturetume ir jo netikėtume ar dabar butu lengva primti sprendimus. Likimas visada ateina kai mums buna sunku. Kartais likimas mums duoda antra šansa kad kitiems paroditume kos gyvenimas buna. O kartais likimas mus parodo kad mes pamatitume savo klaidas ir suptastume kad neviskas buna lengava ir kad mes galime labai duak ka prarasti.Buna, kad mums doda labai sunku pasirinkima gyvenime del savo svajoniu ir kitu ir kad nenuvilti artimuju tu aukojes sovo sajones del ju bet del savo svajokiu reike kovoti. Ir ju nepamiršti.

Žmogus, kartu su savo didžiausia dovana, gyvybe, su kuria gali elgtis taip, kaip norisi, įgauna ir savo individualų bei unikalų likimą. Jis yra suvokiamas, kaip tam tikra gyvenimo lemtis arba tam tikra numatyta įvykių eiga, priklausanti nuo žmogaus gyvenime vykstančių aplinkybių. Žmogus, kartu su savo didžiausia dovana, gyvybe, su kuria gali elgtis taip, kaip norisi, įgauna ir savo individualų bei unikalų likimą. Jis yra suvokiamas, kaip tam tikra gyvenimo lemtis arba tam tikra numatyta įvykių eiga, priklausanti nuo žmogaus gyvenime vykstančių aplinkybių. Nuo senų laikų žmonijai nesvetimas maišto ir sukilimo reiškinys, kuris žmonėms leidžia būti savo likimo valdovais. Visi esame girdėję apie Didžiąją prancūzų revoliuciją, kurią sukėlė žmonės, pasipiktinę luominiu susiskaldymu, ir apie dėl nepriklausomybės vykusius tautinius sukilimus, kuriuos patyrė ir lietuvių tauta. Tokie judėjimai kilo, nes nepasitenkinimo esama padėtimi problema buvo aktuali visais laikais. Nors nepaklusnūs žmonės šiuolaikinėje visuomenėje kartais vaizduojami kaip neigiami, tačiau jie yra be galo reikalingi, nes būtent dėl jų drąsos išreikšti nepasitenkinimą garsiai ir parodyti tai veiksmais pasaulis nuolat keičiasi, atsinaujina ir tobulėja. XX a. viduryje. Ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui prasidėjo masiniai žmonių suėmimai, suklestėjo rasinė neapykanta, buvo pamintos žmogaus vertybės. Greitai Hitlerio valdžia išplito visoje Europoje. Norint išnaikinti valdžiai neįtinkančius žmones buvo sukurtos koncentracijos stovyklos. Į jas patekęs žmogus atsidurdavo prievartos pasaulyje, kur jam tekdavo priimti lagerio vertybes, kad išgyventų.Balys Sruoga gimė 1896m, Baubokų kaime – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarbą.Simbolizmo-ekspresionizmo-neoromantizmo konvencijas perėmusiam rašytojui kone didžiausias asmenybės ir kūrybinės tvermės išbandymas buvo žiauriausia tikrovė – kalinimas hitlerinėje mirties stovykloje, Stutthofe.Kai siekiame vienu akipločiu apžvelgti tautinės literatūros panoramą ir ketiname bent trumpam aprėpti jos visumą, pirmiausia akis pritraukia iškilieji autoriai bei jų kūriniai, it viršukalnės ryškėjantys margaspalviame kraštovaizdyje. Tarp jų, be jokios abejonės, – B. Sruoga ir jo memuarinis veikalas „Dievų miškas“.1943m. Hitleriniai okupantai suėmė B. Sruogą (1896 – 1947), Kauno universiteto profesorių, ir kaip įkaitą išvežė į štuthofo mirties stovyklą, netoli gdansko. Laiškuose jis rašė: nors aš ir sėdžiu lageryje, mano dvasia tebėra gyva ir laisva . Rašytojo valią ir ryžtą gerai apibūdina toks faktas: per visą savo buvimo stovykloje laiką sruoga nenešiojo kalinio kepurės, kad nereikėtų jos nuolat nusiimti, Žemintis prieš budelius. Apie štuthofo koncentracijos stovyklą jis parašė memuarų knygą ,,Dievų miškas“. Knygoje remiasi savo stebėjimais ir patirtimi, gausu konkrečių faktų. Koncentracijos stovykloje žmogus patenka į prievartos pasaulį, kurį B. Sruoga vadina labai sudėtingu giltinės malūnu . Stovyklos budeliai, menko išsilavinimo ir proto žmonės, praeityje dažniausiai buvę kriminaliniai nusikaltėliai, yra didžiuliai sadistai. Jiems žmonių kankinimas, tyčiojimasis ir žudymai – tiesiog profesija. Žmogui atsidūrusiam šiame giltinės malūne, sunku išlikti žmogumi. Koncentracijos stovyklų sistema buvo pagrįsta tuo, kad žmogus patekęs į šį pragarą, prarastų sąžinę, bet kokį padorumą, pats žudytų kitus, norėdamas išlikti gyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmės. Taip žalojama žmogaus psichika, palaužiama jo valia. Kalinys stovykloje reiškė mažiau, negu bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas. Labai ryškūs, šaržuoti budelių paveikslai: lagerio viršininkas – apsigimęs banditas , budelis – mėgėjas vacelis kozlovskis , mušimo ideologas zelionkė. Prievartos pasaulis baisus: kalinius muša lazdomis, pagaliais, specialiais tam tikslui pritaikytais vielų rimbais .Balio Sruogos memuariniame romane “Dievų miškas“ pasakojama apie lietuvių inteligentus patekusius į koncentracijos stovyklą. Apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai, kalinių tarpusavio santykiai. Pasakotojas šioje knygoje yra beteisis kalinys, kurio akimis yra aprašomas visas gyvenimas lageryje. Beveik nekalbama apie gimtinės, šeimos ilgesį. Pasakotojas viską vertina ironiškai. Šitap jis stengiasi atsiriboti nuo visko, kas vyksta lageryje „Jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus. Kai truputį paironizuoju, man atokvėpis. Nuo skausmo gindamasis parašiau, kitaip negalėjau rašyti.“ Pasakotojas ironiškai vertina prižiūrėtojus.Rašytojas pasakoja taip realistiškai, kad galime pamatyti ne tik prižiūrėtojų išorę-karikatūrą, bet ir charakterio detales, kurios būna išryškintos. Prižiūrėtojus vadina didvyriais, narsuoliais, dažnai norėdamas pašiepti vartoja deminutyvus. Jų atliktus darbus vadina pavyzdingais „Visiškai nežinia, kaip valdžia būtų iš tokios bėdos išbridusi, jeigu Vaciaus nebūtų buvė pasaulyje. Ne viskas buna taip paprasta kaip atrodo ir ne viskas yveikeme taip lengvai B.Sruogos memuariniame romane ,,Dienų miškas“ Parodo kad gyvenimas išties labai sunkus ir jis nevalde savo likima jis tesok tikėjo viltimi ir likimu ir taip išliko gyvas.Taigi, ar žmogus yra savo likimo valdovas? Žmonės, prieštaraujantys esamai santvarkai, tačiau nepalūžę sunkiu metu, yra pavyzdys, kuris padeda išgyventi ir sunkiausiomis sąlygomis. Šventajame Rašte minima, jog žmogaus, norėdamas palaikyti dvasinę stiprybę, turėtų vadovautis Dešimt Dievo įsakymų. Jais nesivadovaudamas, žmogus tampa menkas ir dvasiškai silpnas, nes stoja į akistatą su blogiu.Šiais laikais beveik visame pasaulyje yra gerbiamos žmogaus teisės, užkertamas kelias prievartai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!