Ar iš tiesų žodis – svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime?

Ar iš tiesų žodis – svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime?

Ar kadanors susimąstėte, kokia yra žodžio svarba žmogaus gyvenime? Atrodo, žodis – paprasčiausias sutvėrimas, skirtas susikalbėti ar išreikšti savo nuomonę.Taip, tačiau žiūrint iš kitos pusės, jo galia yra neapsakomai begalinė. Vos vienu žodžiu gali įskaudinti ar įžeisti kitą, aukštyn kojomis apversti žmogaus gyvenimą, o galbūt kaip tik leisti kitam pajausti meilę ar džiaugsmą, kaip kad Orfėjas, skambindamas kitara ir užtraukdamas iš meilių žodžių sudarytą pasakišką giesmę, išreikšdavo savo milžinišką meilę Euridikei. Į šią temą gilintasi įvairiais laikmečiais, kai tik buvo mėginama atrasti kalbos vertę nagrinėjant tikėjimo, valstybingumo ar kitas sferas. Žinant, kad šis klausimas aktualus jau daugelį metų, iš tikrųjų svarbu sužinoti, ar vis dėlto žodis – svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime.

Žodis yra vienas iš svarbiausių dalykų pasaulyje, nes jis sustiprina žmogaus tikėjimą.

Žodis atlieka labai svarbią rolę žmogaus gyvenime, mat jis neleidžia pražūti valstybei. Be kitų dviejų svarbių tautą sudarančių dalykų, papročių ir tėvų žemės, didžiausia jos vertybė – gimtoji kalba. Šis komponentas susieja visus valstybės žmones ir leidžia jiems diskutuoti, susitarti, rašyti įstatymus ir kurti daugiau nei vien bendruomenę. Jei pažvelgtumėme į įvairių šalių gyvavimo istorijas, atrastumėme tokį pasikartojantį dalyką – kadangi jos mylėjo ir saugojo savo gimtąją kalbą, tos valstybės išliko galingos ir žinomos ilgą laiką, pavyzdžiui Persijos ir Lenkijos Karalystės, ar Romos ir Graikijos imperijos. Ši mintis, kad svarbiausias tautos bruožas – jos kalba, pradėjo plisti renesanso epochoje (viduramžiais ji neklestėjo, nes buvo įprasta laikytis visiškai kitos idėjos – kad tautiškumą reikia tapatinti su valstybe ar religija) dėka tam tikrų asmenų, iš kurių vienas buvo XVI a. kontrreformatas, vertėjas Mikalojus Daukša. Po 1569m. Liublimo unijos lietuvių tauta, kurią daugiausiai sudarė valstiečiai, pradeda pamiršinėti savo gimtąją kalbą ir ją verčiau iškeičia į lenkų. Daukša savo 1599m. išleisto pamokslų rinkinio „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ ir rašo lenkiškai, norėdamas atkreipti gyventojų dėmesį. Jis pabrėžia, kad kalba yra „bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Sunaikinti ją – tai tas pats, kas „sunaikinti santaiką, vienybę ir gerovę.“ Autoriaus pagrindinis tikslas - lietuvių kalbą susieti ne tik su tautos gyvenimu, bet ir su valstybės būtimi ir kitais reikalais, t.y. „jąja leisti savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptarti visus valstybės reikalus...“ Gimtoji kalba – tai ne tik mūsų teisė, bet ir pareiga (išsaugoti, puoselėti ir neniokoti). Štai kodėl Vincas Kudirka ar Jurgis Bielinis pasiaukojo vardan tėvynės – mat jie savo darbais perdavė ateinančioms kartoms ir patys žinojo, kad valstybė išliks tik su jos kalba. Tik gimtojo žodžio pagalba mes įrodome, kad esame tikri Lietuvos piliečiai ir branginame savo mylimą kraštą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!