Ar įmanoma pasipriešinti gniuždančiai aplinkai ir išlikti savimi?

Neretai sakoma, jog žmogus supranta tikrąją gyvenimo prasmę tik ką nors praradęs, patyręs skaudų gyvenimo įvykį ar gyvendamas kitokį gyvenimą, negu pats norėtų. Žmogaus laikysena tokiose situacijose yra ypač trapi – imama abejoti nusistovėjusiomis vertybėmis, savimi, patiriamas emocinis stresas. Manau, kad vis dėlto pasipriešinti gniuždančiai aplinkai ir išlikti savimi yra įmanoma ir tai padaryti padeda kūryba ir atsiminimai bei humoro jausmas, ypač ironija, autoironija.
Visų pirma, sugebėjimas pasijuokti iš skaudžių ir dramatiškų situacijų padeda išlikti savimi ir neprarasti vilties. Žmogus, išjuokdamas žlugdančią tikrovę, nuo jos atsiriboja ir išsiugdo gebėjimą į situaciją pažvelgti iš šalies, nesureikšmindamas savo paties sunkumų. Ironija tapo ir XIX a. II pusės – XX a. I pusės lietuvių rašytojo, keletą metų praleidusio hitlerinėje darbo stovykloje Štuthofe, Balio Sruogos ginklu prieš žiaurią tikrovę. Kūrinio pasakotojas – inteligentas, rašytojas, patyręs fašistinio lagerio siaubą ir prievartą. Nepaprasta rašytojo nuojauta, mintys, emocijos tarsi generuoja tai, kas dar bus – tą košmarišką realybę, kurią teko patirti rašytojui 1943m., karo metais, Štuthofo koncentracijos stovykloje. Patyręs skaudžių išgyvenimų ir daug sveikatos sutrikimų, kamuojamas artimų žmonių ilgesio, Balys Sruoga, besigydydamas Birštono sanatorijoje, per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų Sruoga naudojo ironiją kaip pagrindinę vaizdavimo priemonę. „Dievų miške“ pasakojama apie žmones, patekusius į fašistinę mirties stovyklą, ir apie tenykštę aplinką, tvarką. Pasitelkdamas ironiją, rašytojas tapo koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų paveikslus. Tai išreiškiama tokiais jų sarkastiškais apibūdinimais kaip „narsuoliai“, „karžygiai“, o labiausiai juos pašiepia vadindamas „galvažudėliais“, „banditėliais“. Ironiškas rašytojo požiūris neišsnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius ir savo paties likimą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Sarkastiškas kalinių vaizdavimas atskleidžiamas epizode, kur vaizduojama, kaip nešamas žmogaus kūnas ima dūsauti, o pasakotojo bičiulis Jonas iš Biržų liepia jam tylėti: „... kad jau kartą numirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas“. Kūrinys išsiskyrė stiliaus išraiškingumu, originalia tematika bei pasakojimo savitumu. Tačiau buvo ir tokių, kurie priešingai vertino šį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!