Ar gamta gali būti žmogaus priešu? Kalba su planu

Ar gamta gali būti žmogaus priešu?

Gamta visais laikais buvo svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės šaltinis, tikrosios harmonijos pavyzdys. Turbūt todėl gamta taip dažnai vaizduojama menininkų kūriniuose, o ypatingai ryški romantizmo epochoje. Tačiau tai pastebime ir lietuvių literatūroje, kur gamta dažnai neatsiejama nuo žmogaus. Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Gamta tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą. Dažnai gamtoje žmogus išsakydavo savo mintis, bėdas ir vargus. Poetai spalvotais žodžiais tapė gamtos gyvenimo pulsavimą ir žmogų užplūstančias jausmų bangas - tai žmogaus ir gamtos vienybė, bet ta vienybė trunka ne visada. Gamtos stichijos dažnai žmogui pridaro nemažai nemalonumų. Todėl šiandien savo kalboje aš aptarsiu klausimą, ar gamta gali būti žmogaus priešu.

Vienas ryškiausių švietimo epochos atstovų, gyvenęs mažojoje lietuvoje, Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ vaizdavo žmogaus gyvenimo gerovę, kuri priklausė nuo gamtos sąlygų. Dinamiškasis gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir labai reikšmingas žmogui, nuo jo visai nepriklauso – netgi atvirkščiai. Nuo gamtos permainų priklauso būrų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, be atramos, net neįsivaizduojamas būtų būro gyvenimas. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta, tačiau apie ją patys būrai daug nešneka. Autorius gamtą vaizduoja kaip harmoningiausią Dievo sukurto pasaulio dalį. Pradėjus skaityti „Metus“, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir tiesiogiai su ja susijusios žmogaus buities traktavimas. Vaizduodamas būrų gyvenimą per vienerius metus, K. Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai „Pavasario linksmybės“ prasideda ryškiu, plastišku gamtos atbudimo paveikslu. „Vasaros darbuose“ poetas, tiesa, neduoda gamtinės įžangos, tarytum norėdamas pabrėžti darbo svarbą atsakingiausiu metų laiku, tačiau giesmėje nestinga atskirų vasaros gamtos bruožų. Užtat su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime, pateikdamas iš tiesų klasikinį gamtos paveikslą. Ypač svarbų vaidmenį visoje „Metų“ gamtinio ciklo tematikoje atlieka gyvybės Žemėje palaikytoja – saulė. Pavasarį ji prižadina ir atgaivina gamtą; vasarą karščiu vargina būrus, tačiau brandina jų javus ir džiovina pašarus. Poemoje saulė yra tarsi galinga gamtos širdis, nuo kurios metinio ritmo priklauso Žemės, jos augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija. Nuo gamtos malonės priklauso būro gyvenimas, jei gamtos sąlygos nepalankios derliui, žmogaus laukia sunkūs metai, kadangi neprideri derlius. O tai lemia nepalankias gyvenimo sąlygas, o kartais net badą, kuris gali privesti prie ligų ar net mirties. Tokia atvėju gamta gali tapti žmogaus priešu, jo pragyvenimo ir gero gyvenimo naikintoja. Taigi poetas skatina žmogų įsiklausyti gamtos balso, atsiduoti jos ritmui, gyventi, kurti ir džiaugtis viskuo – nuo saulės iki „žydinčių žolelių“. Ruduo ir žiema tėra atokvėpio metas. Pavasario stichija nesulaikoma, amžina; ji atneša atgimimą, naują sąlytį su nemirtingąja gamta. „Metuose“ nugali ir triumfuoja vitališka gamtos žmogaus pasaulėjauta. Tačiau negalima pamiršti, kad nuo gamtos priklauso ir būro gerovė. Jei gamtos sąlygos palankios, žmogus gyvens aprūpintai ir gerai, bet jei gamta nebus palanki, tai žmogui gali sukelti nemažai problemų. Tokiu atveju darna tarp žmogaus ir gamtos nyksta. Gamta su žmogumi supriešinama.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!