Ar darbas įprasmina žmogaus gyvenimą? Rašinys

Ar darbas įprasmina žmogaus gyvenimą?

(K. Donelaitis „Metai“, Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“, F. Kafka „Metamorfozė“)

Pasaulyje įprasta, kad darbas dirbamas savanoriškai, arba per prievartą, ne savo noru. Bet tik savanoriškas darbas žmogui suteikia dvasinę prasmę. Jau antikos epochoje darbą žmonės skirstė į fizinį ir protinį. Fizinis darbas dažnai buvo skiriamas vergams. Su laiku pereita prie nuomonės, kad nesvarbu koks darbas, svarbu, kad jį dirbi savanoriškai. Darbas, kuris dirbamas ne savanoriškai tik žemina žmogų. Tai koks gi darbas suteikia dvasinę prasmę žmogui?

Aš manau, kad dvasinę prasmę žmogui suteikia toks darbas, kuriuo jis padeda kažkam, atneša naudos, dirbama su malonumu. Tokį darbą galime aprašo XVIIIa. apšvietos epochos lietuvių rašytojo Kristijono Donelaičio epinė didaktinė poema „Metai“. Darbas laikomas nuolatiniu valstiečio palydovu. Kadangi rašytojas pats buvo darbštus, skatino dirbti ir veikėjus savo poemoje. Kūrinyje suskirstė būrus į dvi grupes, dirbančių ir tinginių. Poemoje kalbama, kad darbas žmogų aukština, o tinginystė yra labai smerkiama yda. Dirbantys žmonės vaizduojami linksmi, energingi, o tingūs – niūrūs, pilki. Poema kalba apie gamtos suteikiamą darbą, žemdirbystę, kuri skatina grupinį darbą, organizuotumą, net prisidėjimą prie geresnio gyvenimo, kadangi žemdirbystė nesisuka tik apie pelną, tai ir maistas. Tokio pobūdžio darbas egzistuoja ir XXI a. Žinoma, kiek keičiasi darbo pobūdis, kai rankų darbas keičiamas mašinomis, bet žemdirbystės prasmė, nauda visuomenei išlieka panaši. Taigi, aš manau, kad darbas yra žmogaus orumo kėlimas į viršų, o ne tinginystė, tik darbo pasirinkimas nusako, kaip noringai ir motyvuotai jį atliksi.

Kita vertus, manau, kad ne tik darbas, kuris padeda kitam gali suteikti prasmę, dažnai pamirštame pagalvoti ir apie save, kartais kita veikla padeda užsimiršti apie problemas, neprarasti motyvacijos, kartais net nusiraminti. Toks darbas aprašomas vieno, romantizmo laikotarpio rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Pagrindinis apysakos veikėjas Mykoliukas, paklusnus, nuolankus nedrąsus berniukas. Jis nuolat apkraunamas dauguma darbų nesiskundžia. Berniuko pastangų niekas nevertino, bet darbas jį padarydavo ramiu. Darbas berniuką padarydavo išmintingu, švelniu, ramiu išmintingu. Nedrąsus berniukas save įprasmindavo darbu, tai ir padarė Mykoliuką išskirtiniu. Iš savo patirties galiu teigti, kad kartais kokia tai kita pašalinė veikla gali padėti atsitraukti nuo pasaulio virimo, užsimiršti. Taigi, šiuo atveju tokia veikla padedanti Mykoliukui nusiraminti, atsitraukti, save įprasminti buvo – darbas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!