Apyvartinio kapitalas ir jo valdymas

Įvadas Darbo aktualumas. Apyvartinis kapitalas - trumpalaikis turtas ir įsipareigojimai - nėra vienintelis veiksnys, da­rantis įtaką įmonės grynųjų pinigų likučiui. Be-įprastinio veiklos ciklo, pinigai gali būti išleidžia­mi sumokant mokesčius valstybei, įsigyjant ilga­laikį turtą, akcininkams išmokant dividendus ir pan. Atitinkamai pinigai gali būti gaunami imant ilgalaikes paskolas, perleidžiant ilgalaikį turtą, gaunant savininkų įnašus ir pan. Minėtos operacijos, priešingai nei apyvartinio kapitalo judėjimas, yra nekasdienės. Kai kurios jų atliekamos kartą per mėnesį, kai kurios - kartą per metus, o kai kurios - dar rečiau. Prieš atlie­kant šias operacijas ir galvojama daugiau, verti­nama jų įtaka pinigų likučiui. Pavyzdžiui, ilga­laikį turtą perkant už grynuosius pinigus, apy­vartinis kapitalas sumažėja, nes sumažėja įmo­nės pinigų likutis. Tai kelia grėsmę įmonės mo­kumui. Todėl būtina įvertinti ir kitas finansavi­mo galimybes, pavyzdžiui, ilgalaikį turtą pirkti lizingu. Tai reikštų lėtesnį įmonės apyvartinio ka­pitalo mažėjimo tempą. Darbo objektas – įmonės X apyvartinio kapitalo valdymas. Darbo tikslas – išanalizuoti įmonės X apyvartinio kapitalo valdymo problemas ir ypatumus atsižvelgiant į įmonės verslo modelio specifika. Darbo uždaviniai: 1. pateikti apyvartinio kapitalo valdymo samprata; 2. išnagrinėti apyvartinio kapitalo valdymo aspektus; 3. nustatyti apyvartinio kapitalo valdymo ypatumus; 4. atlikti apyvartinio kapitalo valdymo analize; 5. pateikti apyvartinio kapitalo valdymo rekomendacijas. Apskaitos ir atskaitomybės duomenų analizė aktuali daugeliui buhalterių. Ypač dabar, kai dėl prognozuojamo ekonomikos nuosmukio siekiama kuo didesnio veiklos efektyvumo. Nėra vieningos nuomonės, kokie būdai labiausiai tinka finansinei analizei atlikti. Plačiausiai taikoma įvairiais santykiniais rodikliais paremta analizės sistema daugiau naudojama tais atvejais, kai tenka anali­zuoti kitų įmonių veiklą arba, remiantis ankstesne savo įmonės pa­tirtimi, rengti jos veiklos prognozes. Todėl dažnai teigiama, kad svarbiausias dydis, kurį turi nuolat stebėti visos įmonės, yra apy­vartinis kapitalas. Remdamasi šiuo rodikliu, įmonė gali efektyviai planuoti ir kontroliuoti savo pinigų srautus. Nuotrauka iš redakcijos archyvo Apyvartinio kapitalo teorijoje lėšos, kuriomis finansuojama kasdienė įmo­nės veikla, vadinamos apyvartiniu kapitalu. Įmonės apyvartinio ka­pitalo dydis priklauso nuo jos trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsi­pareigojimų dydžių. Įmonė gali veikti sėkmingai tik tuomet, jeigu ji savo pagrindinę veiklą finansuoja apyvartinio kapitalo lėšomis, t. y. jeigu įmonė pinigus uždirba naudodama iš savo pagrindinės veiklos gautas lėšas. Todėl apyvartinio kapitalo dydį būtina kontroliuoti. Pinigų ciklas prasideda nusi­pirkus atsargas. Paprastai jos per­kamos trumpalaikėn skolon, tačiau ji vis tiek greitai turės būti pa­dengta pinigais. Prekybos įmo­nėje atsargos yra parduoti skir­tos prekės. Gamybinėje įmonėje nupirktos atsargos bus laikomos žaliavomis, vėliau jos pereis į ne­baigtos gamybos stadiją ir ga­liausiai taps pagaminta produk­cija. Gaminant produkciją, pati­riamos ne tik žaliavų, bet ir dar­buotojų darbo užmokesčio bei su juo susijusios išlaidos, kurios taip pat yra apyvar­tinio kapitalo ciklo dalis. Pardavus pagamintą produkciją ar nupirk­tas prekes, gaunami pinigai. Paprastai pinigai gaunami ne iš karto. Taip susidaro pirkėjų sko­los. Kai pirkėjai padengs skolas, įmonei sugrįš grynieji pinigai. Darbo metodai: sisteminė ir loginė analizė teorinės literatūros sisteminė ir loginė analizė, statistinė ir finansinė analizė. 1.Apyvartinio kapitalo valdymo teoriniai aspektai 1.1.Apyvartinio kapitalo samprata Tiek ekonominis, tiek finan­sinis efektyvumo suvokimas yra glaudžiai susijęs su individua­liu požiūriu, dėl to pati efekty­vumo sąvoka yra reliatyvi. Ne­paisant to, efektyvumas gali būti labai tiksliai apibrėžtas ir tech­niškai preciziškai apskaičiuotas. Pavyzdžiui, palyginkime žemės ūkio efektyvumą Norvegijoje ir Kinijoje. Jei lygintume gamybos apimtis, tenkančias vienai že­mės ūkio mašinai, Kinijoje že­mės ūkio efektyvumas greičiau­siai būtų aukštesnis nei Norve­gijoje. Tačiau, jei palygintume abiejų šalių gamybos apimtis, tenkančias vienai žmogaus, dir­bančio žemės ūkyje, darbo va­landai, išvados tikriausiai būtų visai kitokios.(Juozaitienė L. 2008) Kad ir kokį verslą įmonė plėtoja, ji įsigyja turtą, reikalin­gą verslo operacijoms užtikrin­ti, ir investuoja į jį. Iš esmės efek­tyvumo rodikliai parodo įmo­nės turto valdymo rezultatyvu­mą. Taigi rinkdamiesi efektyvu­mo rodiklius, būkite itin atsar­gūs, nes rezultatai priklausys nuo to, į ką sutelksite dėmesį, t. y. ką vertinsite. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Daugeliu atvejų skaičiuojamos vidutinės balanso straipsnių reikšmės, o ne tiesiog imami ataskaitinio laikotarpio pabaigos re­zultatai (tačiau galimas ir pastarasis varian­tas). (Aleknevičienė V., 2006) Vidurkis yra apskaičiuojamas sude­dant laikotarpio pradžios ir pabaigos balanso duomenis bei dalijant juos iš dviejų. Gautas vidurkis lyginamas su to paties laikotarpio pajamomis arba parduotų prekių savikaina. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Kadangi įmonė apmokėjimo sąlygas ir mokė­jimo vėlavimus nustato ne kartais, o dienomis, tai patogu prieš tai apskaičiuotą santykį pakeisti ki­tu, dienų skaičių rodančiu rodikliu - gautinų su­mų apyvartumu dienomis, arba gautinų sumų ap­mokėjimo laiku. Gautinų sumų (arba debitorių) surinkimo laikas rodo, per kiek dienų pirkėjai padengia sa­vo įsipareigojimus. Jei įmonės vidutinis svertinis apmokėjimo terminas yra 45 dienos, o suskaičia­vus paaiškėja, kad apmokama tik po 55 dienų, va­dinasi, pirkėjai vėluoja atsiskaityti vidutiniškai apie 10 dienų. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Atsargų apyvartumas rodo, kiek kartų per analizuojamąjį laikotarpį pasikeičia visos atsar­gos. Kaip ir gautinų sumų apyvartumo atveju, taip ir šiuo aiškinama panašiai. Kuo koeficientas mažesnis, tai reiškia, kad tuo daugiau atsargų il­gą laiką būna sandėlyje ir dėl to pinigai „nesisu­ka". Jei palyginus su konkurentais paaiškėja, kad šis rodiklis jūsų įmonėje yra mažesnis, tai gali reikšti, kad jūsų konkurentai atsargas valdo ir tie­kia efektyviau. Laikoma, kad kuo šis santykis di­desnis, tuo geriau. (Juozaitienė L. 2008) Tačiau, kita vertus, nereikia pamiršti, kad per didelis (lyginant su konkuren­tais) atsargų apyvartumas gali reikšti, jog jūsų įmonės sandėlyje pritrūksta pardavimams skirtų prekių. Jei ūkio šakoje (ar su tais, su kuriais save lyginate) esate įsidiegę specialią atsargų valdy­mo sistemą, tuomet lygindami savo rodiklius su konkurentų, matysite, kiek jūsų atsargos valdo­mos efektyviau ir kiek pinigų sutaupote. (Juozaitienė L. 2008) Daugeliu atvejų apskaičiuojamas atsargų vi­durkis. Jei verslo sezoniškumas palyginti nedidelis, tai, kaip ir ankstesniu atveju, užten­ka ataskaitinio laikotarpio pradžios ir pabaigos aritmetinio vidurkio. Jei sezoniškumas egzistuoja, tada reikėtų išvesti viso laikotar­pio mėnesių pabaigų aritmetinį vidurkį (pvz., visų mėnesių paskutinės dienos atsar­gų sumą padalyti iš mėnesių skaičiaus). (Aleknevičienė V., 2006) Atsargų pardavimo laikas rodo, per kiek die­nų pasikeičia įmonės atsargos. Šiuo atveju tai įvyks­ta per kiek ilgiau nei 228 dienas. Šį rodiklį galime lyginti ir su ankstesnių laikotarpių, ir su konkuren­tų rezultatais. Jis rodo, ar užsibrėžti tikslai yra įgy­vendinti. Be to, lyginant savo rodiklius su konku­rentų, derėtų prisiminti, kad parduotų prekių savi­kainos apskaičiavimas priklauso nuo apskaitos po­litikoje numatytų metodų ir, jei bendrovės, su ku­riomis lyginate savo rezultatus, kitaip apskaito šias išlaidas, jas būtinai reikėtų perskaičiuoti priderinant prie savosios apskaitos politikos (Lietuvoje atsar­gos dažniausiai apskaitomos FIFO metodu). (Aleknevičienė V., 2006) Mokėtinų sumų apyvartumas rodo, kiek mes naudojamės prekybos kreditu. Parduotų prekių sa­vikainos ir mokėtinų sumų santykis rodo, kokią mūsų parduotų prekių savikainos dalį finansuoja tiekėjai. Parduotų prekių savikaina Mokėtinų sumų vidurkis Mokėtinų sumų (arba kreditorių) apmokė­jimo laikas - tai vidutinis dienų, per kurias įmo­nė apmoka savo sąskaitas tiekėjams. Galima teigti, kad pinigų konversijos ciklas jungia tris pirmiau aprašytas rodiklių poras. Jis ro­do dienų, per kurias įmonė sugeba pinigus „at­versti" atgal į pinigus, skaičių arba laiką, per kurį įmonė susigrąžina grynuosius. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Kiek dienų įsigytas atsar­gas laikome nemokamai (mums apmoka tiekė­jai, nes turime mokėjimo atidėjimą (įskaitant ir vėlavimus), nuo kada privalome patys investuoti pinigų į pardavimus (apmokėdami už žaliavas), šiuo atveju - į tolesnį atsargų laikymą arba ga­mybą (jei tai gamybinė įmonė), kol produkcija neparduota, kada parduodame ir po kiek laiko susigrąžiname iš pardavimų gautus pinigus. (Juozaitienė L. 2008) Kita veiklos efektyvumo rodiklių grupė rodo turto apyvartumą, ilgalaikio turto apyvartumą ir nuosavo kapitalo apyvartumą. Šiais trimis santy­kiniais rodikliais yra nustatoma, kaip efektyviai įmo­nė naudoja savo turtą ir nuosavą kapitalą. Laikoma, kad gamybinėse įmonėse, kurioms būtina turėti daug turto, šis rodiklis svyruoja apie vienetą, o mažmeninėje prekyboje jis gali viršyti dešimt. Kaip pirmiau minėta, jei šis santykis kur kas mažesnis už šakos vidurkį, tai gali būti, kad įmonė yra sukaupusi daugiau turto nei jo reikėtų pardavimams atlikti. Žymiai didesnis koeficien­tas - potencialių pardavimų praradimo dėl per menko turto arba pasenusio turto pasekmė. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Paprastai šis santykis turėtų būti kuo dides­nis, bet ne daug didesnis už šakos vidurkį. Bet ku­riuo atveju, lyginant savo ir konkurentų veiklos rodiklius, reikėtų būti labai atidiems, nes rinkos ir balansinė vertės gali skirtis iš esmės ir suteikti klaidingą informaciją. Be to, kai kurios įmonės il­galaikiu turtu naudojasi jį nuomodamos, o tai iš­kreipia analizės rezultatus. Vertinant nuosavo kapitalo apyvartumą, vardiklyje turi būti vidutinis (laikotarpio pra­džios ir pabaigos) kapitalas ir rezervai, tačiau kai kurie analitikai išskiria tik paprastųjų akcijų da­lį, t. y. eliminuoja privilegijuotąsias akcijas. Svar­bu paminėti, kad šį santykį lyginant su išoriniais duomenimis (šakos vidurkiu arba artimaisiais konkurentais) arba su savo įmonės ankstesniųjų laikotarpių duomenimis, reikėtų atsižvelgti į ka­pitalo struktūrą, kuri gali būti skirtinga. Pavyz­džiui, daug prisiskolinusios įmonės nuosavo ka­pitalo apyvartumas esant toms pačioms sąly­goms tikriausiai bus geresnis nei įmonės, nau­dojančios vien nuosavas lėšas. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) DU PONT analizė 1912 metais F. Donaldson Brown, pradėjęs dirbti Du Pont korporacijos Iždo departamente ir ėmęsis narplioti Du Pont'o įsigytos General Mo­tors Corp. (automobilių pramonės įmonė) finan­sus, sukūrė apyvartinio kapitalo analizės sistemą, kuri apyvartinio kapitalo pasaulyje įsitvirtino įmonės vardu. (Juozaitienė L. 2008) Du Pont sistemos analizės tikslas yra nu­statyti nuosavo kapitalo grąžos šaltinius (ROE) (aut. past. - šis rodiklis buvo analizuotas pirma­jame straipsnyje). (Aleknevičienė V., 2006) Atlikę Du Pont analizę, jūs sužinosite, kaip jūsų įmonės ROE veikia gry­nojo pelno marža, turto apyvartumas ir svertas (šiuo atveju - turto ir nuosavo kapitalo santy­kis). (Aleknevičienė V., 2006) Yra du pagrindiniai būdai atlikti Du Pont analizę1. Pirmasis variantas susideda iš trijų ele­mentų (originalioji Du Pont analizės versija). (Aleknevičienė V., 2006) Antrasis variantas yra išplėstinis, sudarytas iš penkių elementų. Originaliosios versijos atveju ROE formulė yra: ROE Tarp jų - ROE mato, naudojamo atliekant Du Pont analizę, ir anksčiau apibūdinto ROE -yra du skirtumai. Pirmasis skirtumas yra tas, kad anksčiau skaitiklyje iš grynojo pel­no buvo atimti privilegijuotų akcijų dividendai (taip gaudavome būtent tai, kas lieka paprastųjų akcijų turėtojams). (Aleknevičienė V., 2006) Šiuo at­veju (atliekant Du Pont analizę) yra apskai­čiuojama visų akcininkų grąža. Antrasis skirtumas tas, kad vardiklyje yra ne vidu­tinis nuosavo kapitalo dydis, bet jo reikš­mė metų pabaigoje2. Prisiminę anksčiau aptartus ir išnagrinėtus rodiklius, pirmiau aprašytoje lygtyje atrasime matytų formulių. Pirmojoje pateiktas grynojo pelno ir pardavimo pajamų santykis - grynojo pel­no marža. Antrojoje randame turto apyvartumo koeficientą, trečiojoje, vadinamoje nuosavybės multiplikatoriumi, - turto ir nuosavo kapitalo santykį (jo augimas tiesiogiai proporcingas įsi­pareigojimų augimui). (Aleknevičienė V., 2006) Jei savo įmonės ROE išskaidysite pagal šiuos tris santykius, sužinosite, kas turėjo įtakos būtent tokiai jūsų nuosavo kapitalo grąžai, t. y.: ROE =(0,01) (1,2) (8,33333) = 0,1 arba 10% Kaip matyti iš formulės, vienas iš šių rodik­lių (grynojo pelno marža) yra šimtą kartų ma­žesnis už vienetą. Tai bene pagrindinė priežas­tis šiuo atveju, kodėl nuosavo kapitalo grąža (ROE) yra palyginti maža. Jei jūsų įmonės ROE yra santykinai maža, tai reiškia, kad bent vienas dauginamasis „skandina" ROE, pavyzdžiui, per mažas turto apyvartumas arba per maži svertai, kurie rodo menkus įmonės įsipareigojimus (sko­lų lygi). (Aleknevičienė V., 2006) Iš pelno prieš apmokestinimą atėmę palū­kanas, gausime veiklos pelną (arba EBIT), o tur­to ir nuosavo kapitalo santykį iškelsime prieš skliaustus: Ši lygtis dar konkrečiau rodo nuosavo kapi­talo grąžos šaltinius. Iš jos matyti, kad veiklos pelno marža ir turto apyvartumas tiesiogiai pro­porcingi ROE, o palūkanų išlaidų norma ir mo­kesčių dydis yra atvirkščiai proporcingi (mokes­čių dydis neigiamai veikia ROE, nes jam didė­jant, grynojo pelno dalis po apmokestinimo ma­žėja). (Aleknevičienė V., 2006) Kitaip nei ankstesniuoju (trumpesnės Du Pont sistemos analizės) atveju, čia galime paste­bėti, kad nuosavybės multiplikatorius ne visa­da turi teigiamos įtakos ROE (dėl kylančių pa­lūkanų sąnaudų), t.y. jo teigiamas poveikis di­dėjančiai veiklos pelno maržai ir (ar) turto apyvartumui gali būti sumažintas didesnių palūka­nų sąnaudų. (Juozaitienė L. 2008) 1.2.Apyvartinio kapitalo rodiklio naudojimas analizei Apskaitos ir atskaitomybės duomenų analizė aktuali daugeliui buhalterių. Ypač dabar, kai dėl prognozuojamo ekonomikos nuosmukio siekiama kuo didesnio veiklos efektyvumo. Nėra vieningos nuomonės, kokie būdai labiausiai tinka finansinei analizei atlikti. Plačiausiai taikoma įvairiais santykiniais rodikliais paremta analizės sistema daugiau naudojama tais atvejais, kai tenka anali­zuoti kitų įmonių veiklą arba, remiantis ankstesne savo įmonės pa­tirtimi, rengti jos veiklos prognozes. Todėl dažnai teigiama, kad svarbiausias dydis, kurį turi nuolat stebėti visos įmonės, yra apy­vartinis kapitalas. Remdamasi šiuo rodikliu, įmonė gali efektyviai planuoti ir kontroliuoti savo pinigų srautus. (Juozaitienė L. 2008) Nuotrauka iš redakcijos archyvo Apyvartinio kapitalo teorijoje lėšos, kuriomis finansuojama kasdienė įmo­nės veikla, vadinamos apyvartiniu kapitalu. Įmonės apyvartinio ka­pitalo dydis priklauso nuo jos trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsi­pareigojimų dydžių. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Įmonė gali veikti sėkmingai tik tuomet, jeigu ji savo pagrindinę veiklą finansuoja apyvartinio kapitalo lėšomis, t. y. jeigu įmonė pinigus uždirba naudodama iš savo pagrindinės veiklos gautas lėšas. Todėl apyvartinio kapitalo dydį būtina kontroliuoti. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Pinigų ciklas prasideda nusi­pirkus atsargas. Paprastai jos per­kamos trumpalaikėn skolon, ta­čiau ji vis tiek greitai turės būti pa­dengta pinigais. Prekybos įmo­nėje atsargos yra parduoti skir­tos prekės. Gamybinėje įmonėje nupirktos atsargos bus laikomos žaliavomis, vėliau jos pereis į ne­baigtos gamybos stadiją ir ga­liausiai taps pagaminta produk­cija. Gaminant produkciją, pati­riamos ne tik žaliavų, bet ir dar­buotojų darbo užmokesčio bei su juo susijusios išlaidos, kurios taip pat yra apyvar­tinio kapitalo ciklo dalis. Pardavus pagamintą produkciją ar nupirk­tas prekes, gaunami pinigai. Paprastai pinigai gaunami ne iš karto. Taip susidaro pirkėjų sko­los. Kai pirkėjai padengs skolas, įmonei sugrįš grynieji pinigai. Apyvartinis kapitalas - trumpalaikis turtas ir įsipareigojimai - nėra vienintelis veiksnys, da­rantis įtaką įmonės grynųjų pinigų likučiui. Be-įprastinio veiklos ciklo, pinigai gali būti išleidžia­mi sumokant mokesčius valstybei, įsigyjant ilga­laikį turtą, akcininkams išmokant dividendus ir pan. Atitinkamai pinigai gali būti gaunami imant ilgalaikes paskolas, perleidžiant ilgalaikį turtą, gaunant savininkų įnašus ir pan. (Juozaitienė L. 2008) Minėtos operacijos, priešingai nei apyvartinio kapitalo judėjimas, yra nekasdienės. Kai kurios jų atliekamos kartą per mėnesį, kai kurios - kartą per metus, o kai kurios - dar rečiau. Prieš atlie­kant šias operacijas ir galvojama daugiau, verti­nama jų įtaka pinigų likučiui. Pavyzdžiui, ilga­laikį turtą perkant už grynuosius pinigus, apy­vartinis kapitalas sumažėja, nes sumažėja įmo­nės pinigų likutis. Tai kelia grėsmę įmonės mo­kumui. Todėl būtina įvertinti ir kitas finansavi­mo galimybes, pavyzdžiui, ilgalaikį turtą pirkti lizingu. Tai reikštų lėtesnį įmonės apyvartinio ka­pitalo mažėjimo tempą. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Taigi apyvartinį kapitalą sudaro keturi pa­grindiniai elementai: gautinos sumos, mokėti­nos sumos, atsargos ir grynieji pinigai. Kiekvie­nas jų matuojamas dviem matmenimis - laiku ir pinigais. Planuojant įmonės pinigų srautus, svarbiausias tampa posakis laikas - pinigai. Kuo g įmonė greičiau gaus pinigus (parduos prekes, iš susigrąžins pirkėjų skolas), tuo greičiau ji judės II apyvartinio kapitalo ciklu, tuo daugiau pinigų uždirbs. Analogiškai, susitarus su tiekėjais dėl atsiskaitymo laikotarpio atidėjimo, gaunama daugiau laisvų lėšų. Aptarsime kiekvieną šių elementų atskirai. Atsargos - įmonės turtas, kurį sudėtingiausia valdyti. Atsargų įmonėje negali būti nei per daug, nei per mažai. Jeigu atsargų ura daugiau nei iš tiesų reikia, jomis bus įšaldyti įmonės pi­nigai. Tai reikš, kad užuot naudojus savas lėšas, įmonei gali tekti ieškoti išorinių finansavimo šal­tinių, pavyzdžiui, imti ilgalaikę paskolą. Tai reiš­kia papildomas įmonės išlaidas, pavyzdžiui, pa­lūkanas, kurių būtų galima išvengti subalansavus pinigų srautus. Kita vertus, per mažas atsargų kiekis irgi nie­ko gero nežada. Jei atsargų bus per mažai, įmonės veikla sulėtės, kils pirkėjų nepasitenkinimas mažu asortimentu ar ilgu aptarnavimo laiku. Tai reiškia, kad sumažės pardavimų apimtys - suma­žės ir pinigų, ir pelno. Todėl būtina nustatyti optimalų atsargų liku­tį įmonėje. Tuo tikslu reikia apskaičiuoti, kiek lai­ko praeina nuo to momento, kai atsargos nuper­kamos, iki to momento, kai jos ar iš jų pagaminta produkcija parduodama. Kiekvienoje įmonėje dėl jos veiklos specifikos šis laikotarpis skirsis. Pavyz­džiui, šviežiomis daržovėmis prekiaujančioje įmo­nėje kiekvienas atsargų vienetas pasikeičia per po­rą dienų ar net greičiau, o elektrotechnikos prekė­mis prekiaujančioje parduotuvėje atsargos gali gu­lėti keletą mėnesių, nes tokioje parduotuvėje pre­kiaujama retai naudojamomis prekėmis. Nėra vieno skaičiaus, rodančio, kiek laiko at­sargos turi gulėti įmonėje. Vis dėlto specialistų teigimu, jeigu atsargas nuo jų užsakymo dienos galima gauti per savaitę ir už jų pristatymą ne­reikia mokėti, jų įmonėje turi būti tiek, kad už­tektų dviem savaitėms. Taigi, jeigu jūsų įmonei ši sąlyga tinka, reikia tik paskaičiuoti, kiek atsar­gų sunaudojama produkcijai gaminti ar parduo­dama per dvi savaites - tai ir bus optimalus at­sargų likutis. (Juozaitienė L. 2008) Per kiek laiko įmonėje vidutiniškai parduo­damos atsargos, apskaičiuojama pagal formulę: Atsargų likutis yra vidutinis atsargų likutis įmonėje, pavyzdžiui, 12 paskutinių mėnesių vidur­kis. Tarkime, įmonėje atsargų likutis yra viduti­niškai 75 tūkst. Lt, per metus parduotų prekių sa­vikaina -1 mln. Lt. Apskaičiavę atsargų apyvartą, gauname: 75 000 Lt x 365 d. : 1 000 000 Lt = 27,4 dienos. Tai reiškia, kad vienas atsargų vienetas įmonėje būna vidutiniškai 27,4 dienos. Tai labai supaprastintas pavyzdys. Papras­tai įmonės prekiauja ne vienu produktu. Lėtai judančios atsargos, ilgai gaminama produkcija il­gins atsargų apyvartos laiko greitai judančios atsargos - trumpins. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Todėl norint efektyviai val­dyti atsargų likučius, reikėtų atlikti kiekvienos produktų grupės ar net atskiro produkto apskai­čiavimus. Įvertinus faktinius atsargų judėjimo duome­nis, galima spręsti, ar įmonėje atsargų yra per daug. Jeigu tos pačios rūšies prekės parduoda­mos kasdien, pavyzdyje apskaičiuotas 27,4 die­nos periodas gali reikšti, kad įmonė turi per daug atsargų, nes nupirktos atsargos per ilgai užsibū­na įmonėje. Vadinasi, jeigu įmonei nepavyksta padidinti pardavimo apimčių, ji turi mažinti at­sargų likučius. Jų sumažėjimas sutrumpins apy­vartos laiką. (Juozaitienė L. 2008) Be to, įvertinusi kiekvienos atsargų grupės ju­dėjimo laiką, įmonė gali nuspręsti kai kurių rūšių lėtai judančių prekių atsisakyti. Taip pat gali būti nuspręsta sustabdyti ilgai trunkančią produkcijos gamybą, jeigu ji neteikia reikiamos naudos. Atsargų likučių valdymas dažnai būna ne bu­halterio rūpestis. Buhalteris didžiausią įtaką apyvartinio kapitalo sumai gali daryti kontroliuoda­mas pirkėjų skolas. Kuo greičiau pirkėjai atsiskai­to, tuo daugiau pinigų įmonė turi, tuo didesnis apyvartinis kapitalas, tuo sparčiau galima plėtoti verslą. Todėl pirmasis žingsnis, didinant apyvar­tinio kapitalo sumą, yra pirkėjams teikiamų mo­kėjimo atidėjimų peržiūra. Kuo pirkėjų atsiskaitymo atidėjimo termi­nas trumpesnis, tuo įmonė greičiau atgauna sa­vo lėšas. Vis dėlto negalima lengva ranka nu­braukti pirkėjo galimybės atidėti mokėjimą. Būtina atsižvelgti į rinkos sąlygas. Jeigu rinkoje pirkėjų įtaka yra didelė, įmonė turės mažiau laisvių trum­pindama atsiskaitymo terminus, nes priešingu at­veju pirkėjai pereis pas įmonės konkurentus. (Juozaitienė L. 2008) Dar vienas labai svarbus dalykas - pirkėjų atsiskaitymų kontrolė. Kiekviena įmonė turi ži­noti, kas jai skolingas, kiek skolingas, kaip il­gai skolingas ir už ką skolingas. Vėluojančios skolos gali tapti abejotinomis, t. y. gali tekti šias skolas nurašyti į sąnaudas. Tai sumažins įmonės pelną, o kartu reikš, kad pinigai, kuriuos įmonė išleido pirkdama atsargas ar gamindama produk­ciją, jai nesugrįš. Galima apskaičiuoti, per kiek laiko vidutiniš­kai pirkėjai atsiskaito su įmone: Pirkėjų skolų likutis (Lt) x 365 d. Pardavimo pajamos (Lt) Pirkėjų skolų likutis, kaip ir atsargos, apskai­čiuojamas imant kelių laikotarpių vidurkį. Tarki­me, pirkėjų skolų likutis įmonėje yra vidutiniškai 110 tūkst. Lt, metinės pardavimo pajamos -1,5 mln. Lt. Todėl pirkėjų atsiskaitymas bus: 110 000 Lt x 365 d.: 1 500 000 Lt = 26,8 d. Tai reiš­kia, kad pirkėjai atsiskaito per vidutiniškai 26,8 die­nos. Jeigu įmonė pirkėjams yra nustačiusi trum­pesnį atsiskaitymo atidėjimo terminą, pavyz­džiui, 21 dieną, gautas ilgesnis faktinis pirkėjų atsiskaitymo laikotarpis reiškia, kad dalis pirkė­jų vėluoja atsiskaityti. Todėl būtina nuolat stebėti, kurie pirkėjai vėluoja. Jų skolas finansinėje apskaitoje derėtų iškelti į atskirą subsąskaitą kaip kontroliuotinas. Iš vėluojančiųjų būtina reikalauti vykdyti įsipareigojimus. Esant galimybei, reikia taikyti sank­cijas. Sakoma, jeigu įmonė nekontroliuoja pirkėjų, tai pirkėjai kontroliuoja įmonę - įmonė tampa priklausoma nuo jų sumokėtų ar nesu­mokėtų pinigų. (Juozaitienė L. 2008) Kai kurių specialistų teigimu, pirkėjų skolos įmonėje neturėtų viršyti 15 procentų įmonės metinių pajamų. Aptartų atveju įmonės pirkėjų sko­lų likutis sudaro: 110 000 Lt: 1 500 000 Lt = 7,3 %. Tai normalus dydis, todėl reikia tik pasirūpinti vė­luojančiais skolininkais. Tiekėjai - veiklos finansuotojai Perkant prekes ar žaliavas, dažnai susitariama dėl mokėjimo atidėjimo. Kuo vėliau atsiskaitoma su tiekėjais, tuo apyvartinis kapitalas didesnis. Tie­kėjai tam tikra prasme finansuoja įmonės veiklą. Vis dėlto nederėtų delsti atsiskaityti su tiekė­jais. Vėlavimas atsiskaityti menkina tiekėjo pa­sitikėjimą įmone, todėl jis gali atsisakyti bendra­darbiauti. Jeigu tiekėjų įtaka rinkoje yra didelė, toks ryšių nutraukimas gali neigiamai paveikti įmonės veiklą. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Žinoma, kuo šis rodiklis didesnis, tuo įmo­nė daugiau sutaupo apyvartinių lėšų. Tačiau į šiuos apskaičiavimus reikėtų žiūrėti gan atsar­giai. Pavyzdžiui, tiekėjai už greitus atsiskaity­mus gali siūlyti diskontus. Jeigu įmonė atsiskai­to anksčiau norėdama pasinaudoti diskontu, at­siskaitymo su tiekėjais rodiklis mažės, tačiau įmonė bus sutaupiusi pinigų - gaus diskontą. Ir atvirkščiai - delsdama atsiskaityti įmonė rodik­lį padidins, tačiau tai gali reikšti smukusią įmo­nės reputaciją ar delspinigius už pavėluotus at­siskaitymus. (Juozaitienė L. 2008) 1.2.1.Optimalus pinigų likutis Svarbiausias apyvartinio kapitalo kontrolės tikslas - optimalus pinigų likutis. Pinigų, kaip ir atsargų, neturi būti nei per daug, nei per mažai. Per mažas pinigų kiekis reiškia būtinybę skolin­tis ir papildomas išlaidas. Per didelis kiekis ro­do tai, jog pinigai nėra efektyviai naudojami nau­jiems pinigams uždirbti. Nustatant, kiek pinigų įmonei reikia, pirmiau­sia apskaičiuojamas įmonės apyvartinio kapitalo ciklo ilgis. Jis nustatomas įvertinant tris pirma ap­tartus rodiklius: 27,4 dienos 26,8 dienos 16,7 dienos Atsargų apyvarta - Pirkėjų atsiskaitymas Atsiskaitymas su tiekėjais 37,5 dienos Pirmiausia apskaičiuojame, kiek vidutiniškai laiko atsargos guli įmonėje. Jeigu tai prekybos įmonė, paprasčiausiai nustatoma, per kiek vidutiniš­kai laiko prekė yra parduodama. Gamybinėje įmo­nėje viskas šiek tiek sudėtingiau. Pirmiausia rei­kia įvertinti, kiek laiko praeina nuo žaliavų pirki­mo iki jų perdavimo gamybos skyriui, t. y. kiek laiko žaliavos laikomos sandėliuose. Tuomet pri­dedamas produkcijos gamybos laikas. Galiausiai nustatoma, per kiek laiko parduodama pagamin­ta produkcija. Visa tai sudėję gauname, kiek laiko atsargos praleidžia įmonėje. Prie atsargų apyvartos reikia pridėti pirkė­jų atsiskaitymo atidėjimo laikotarpį. Pateiktame pavyzdyje tai bus: 27,4 d. + 26,8 d. = 54,5 d. Tai reiškia, kad įmonėje nupirktos žaliavos pavirs­ta pinigais per 54,2 dienos. Laimei, tiekėjai taip pat taiko mokėjimo atidėjimą, todėl iš 54,2 die­nos reikia atimti 16,7 dienos atsiskaitymo su tie­kėjais atidėjimą. (Juozaitienė L. 2008) Iš šių apskaičiavimų matyti, kad įmonės apyvartinio kapitalo ciklas yra 37,5 dienos (žr. 2 schemą). (Aleknevičienė V., 2006) Tai reiškia, kad įmonė už atsar­gas išleistus pinigus susigrąžina per 37,5 dienos. Vadinasi, per šias dienas įmonė savo veiklai fi­nansuoti turi naudoti papildomus pinigų ištek­lius, t. y. įmonėje turi būti pakankamas grynųjų pinigų likutis. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Apskaičiuojant, kiek įmonei reikia pinigų, metines pajamas reikia padalyti iš 365 dienų. Taip sužinosime, kiek pinigų reikia vienai dienai. Pa­dauginus šią sumą iš 37,5 dienos, gaunamas rei­kiamas pinigų kiekis. Metinių pajamų suma gali būti imama naudojant praeitų metų duomenis ar­ba gali būti naudojama prognozuojama pajamų su­ma. Pavyzdžiui, jeigu įmonės metinės pajamos yra 1,5 mln. litų, tai įmonės pinigų likutis turi būti: 1,5 mln. Lt : 365 d. x 37,5 d. = 154,1 tūkst. Lt. Šis skaičius yra labai apytikslis. Dabar paeksperimentuokime - pailginkime pirkėjo atsiskaitymo laikotarpį iki 35 dienų. Ką gauname? Apyvartinio kapitalo ciklas pailgėja 8,2 dienos. Dabar jis lygus 45,7 dienos, todėl mums reikės 187,8 tūkst. Lt. Atidėjome pirkėjo atsiskaitymą vos daugiau nei vienai savaitei, o grynųjų pinigų poreikis išaugo beveik 22 pro­centais. Atitinkamai pailginus atsiskaitymo su tiekėjais laikotarpį, pavyzdžiui, iki 28 dienų, gauname 26,2 dienos apyvartinio kapitalo cik­lą, o tai reiškia, kad užtenka 107,7 tūkst. Lt - 30 procentų mažiau. Kaip matyti, apyvartinio kapitalo, kartu ir pi­nigų, likutis priklauso nuo daugybės veiksnių. Jie yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Efektyvi atsargų, pirkėjų skolų ir atsiskaitymų su tiekėjais kontrolė gali užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą dar ne vie­nus metus. 1.2.2. Bendrovės finansavimo šaltiniai Siekdama pradėti, o vėliau ir plėtoti savo verslą, kiekviena bendrovė privalo užsitikrinti tam reikalingą finansavimą. Vidinis bendrovės finansavimo šaltinis yra pačios bendrovės uždirbtas pelnas. Tačiau retas verslas tampa pelningas iš karto. Be to, būtent pelningai veikiančios bendrovės yra linkusios smarkiai didinti savo veiklos apimtis (diegdamos naujus produktus ar paslaugas, siekdamos užimti naujas rinkas, įsigydamos konkurentų ar kitas bendroves ir pan.), o tam pačios bendrovės pelno dažniausiai nepakanka, kad ir koks didelis jis būtų. Todėl steigiant bendrovę ar veikiančiai bendrovei pradedant naują projektą, pradiniam kapitalui formuoti ir pakankamam apyvartinio kapitalo lygiui palaikyti, bendrovės naudojasi išoriniais finansavimo šaltiniais - tai gali būti akcininkų įnašai už akcijas, įplaukos už obligacijas, pasiskolintos lėšos, dotacijos ir subsidijos.1 Kiekvienas bendrovės veiklą finansuojantis asmuo (išskyrus išimtinius „neatlygintino" finansavimo atvejus, pavyzdžiui, akcininkų įnašus bendrovės nuostoliams padengti), visų pirma yra suinteresuotas investuoto kapitalo grąža. Tačiau jų strategija skiriasi. Paskolų davėjai ar bendrovių obligacijų pirkėjai (kreditoriai) siekia atgauti paskolintą sumą ir papildomai gauti iš anksto su bendrove sutartas palūkanas. Paprastai jie prisiima mažesnę riziką nei asmenys, investuojantys į bendrovės akcijas, ir reikalauja pateikti papildomas skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones (įkeisti bendrovės turtą ar pan.). (Aleknevičienė V., 2006) Tuo tarpu bendrovės akcijų įsigiję asmenys tikisi, kad jų investuotos lėšos atsipirks išaugus bendrovės akcijų rinkos vertei ir (ar) išmokant akcininkams dividendus iš bendrovės uždirbto pelno. Kadangi akcininkai rizikuoja daugiau už kreditorius (likviduojamos bendrovės turtas akcininkams gali būti padalytas tik po to, kai bendrovė atsiskaito su visais kreditoriais), jie yra linkę reikalauti, kad metinis akcijų vertės prieaugis ar dividendų dydis viršytų vidutinę metinę bankų palūkanų normą, o reikalaujamas perviršis būna tuo didesnis, kuo rizikingesnė bendrovė ar jos verslo planas. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus (kreditoriai skolina lėšas bendrovei iš anksto sutartam laikotarpiui, o akcininkai perduoda savo įnašus bendrovei juos negrąžintinai keisdami į akcijas), bendrovės kapitalas taip pat skirstomas į nuosavą ir skolintą. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Nuosavą kapitalą sudaro akcijų emisijos kaina ir bendrovės pelnas. Detaliau bendrovės nuosavas kapitalas skirstomas į: 1. Apmokėtą įstatinį kapitalą (visų bendrovės išleistų ir pasirašytų akcijų nominalių verčių suma); 2. Akcijų priedus (akcijų nominalios vertės perviršis); 3. Perkainojimo rezervą; 4. Privalomąjį rezervą; 5. Rezervą savo akcijoms įsigyti (akcinių bendrovių atveju); 6. Kitus rezervus; 5. Nepaskirstytą pelną (ar nuostolį, kuris mažina nuosavą kapitalą). (Aleknevičienė V., 2006) Skolintas kapitalas susidaro bendrovei platinant obligacijas, imant kreditus ar kitaip skolinantis lėšų.2 Dauguma empirinių kapitalo struktūros ty­rimų orientuoti į ekonomiškai išsivysčiusių šalių įmones, jų elgseną bei rinkos reakciją į šių įmonių veiksmus. Duomenų prieinamu-kapitalo struktūras. Kita vertus, didžioji dalis šių tyrimų orientuoti į sparčiai besivystančias Azijos ir Pietų Amerikos rinkas, ir tik nedide­lis dėmesys skiriamas pereinamojo laikotar­pio ekonomikos šalių įmonėms Centrinėje ir Rytų Europoje, daugelis kurių šiuo metu iš­gyvena reikšmingų ekonominės eurointegracijos procesų periodą. (Juozaitienė L. 2008) 1.3. Kapitalo struktūros pasirinkimą įtakojančių faktorių tyrimas Lietuvos įmonėse Kapitalo struktūros teorijos aiškina, jog įmo­nės finansinio sverto dydis skiriasi atskirose pramonės Šakose, ir iš esmės, priklauso nuo įmonei būdingų faktorių. Remiantis empiri­niais tyrimais, galima teigti, jog mokslininkų tarpe egzistuoja bendras sutarimas dėl to, ko­kie faktoriai įtakoja finansinio sverto dydį, tačiau nėra vieningos nuomonės dėl jų poveikio. Pasirinkimo eiliškumo teorijos atstovų (Friend, Lang, 1988; Titman, WesseJs, 1988; Chung, 1993; Walsh, Rajan, 1997 ir kt.) tei­gimu, finansinis svertas auga kartu su ilgalai­kiu materialiu turtu ir investicijų galimybė­mis ir mažėja, didėjant pelningumui, įmonės dydžiui ir produkto unikalumui. Savo ruožtu, kompromiso ir signalizavimo teorijų šalinin­kai (Bradley, Jarell, Kim, 1984; Long, Ma-litz, 1985; Rajan, Zingales, 1995 irkt.), nu­statė, jog įmonės, augant ilgalaikiam materia­liam turtui, naudoja didesnį finansinį svertą, neskoliniams mokesčių skydams (angį. non-dėbt tax shields). (Aleknevičienė V., 2006) pelningumui ir įmonės dy­džiui, ir mažesnį - augant verslo nepastovu­mui ir investicijų galimybėms. Tačiau išvystytos ekonomikos šalyse fak­toriai, įtakojantys kapitalo struktūros forma­vimąsi, nebūtinai panašia: veikia ir besivys­tančios rinkos ekonomikos šalyse. Lietuvos įmonių kapitalo struktūros formavimąsi įta­kojančių faktorių tyrimu siekiama išsiaiškin­ti, kaip atskiri veiksniai įtakoja Lietuvos, kaip vienos iš sparčiausiai augančių naujųjų ES šalių, įmonių vadovų elgseną, priimant finan­sinio sverto dydžio pasirinkimo sprendimus. Lietuvos nacionalinės vertybinių popierių bir­žos reikalavimas įmonėms, esančioms jos są­rašuose, reguliariai pateikti pagrindinius finan­sinės atskaitomybės dokumentus sudaro pa­grindą tyrimui atlikti. Siekiant didesnio tyrimo tikslumo, analizuojami paskutiniųjų penkerių metų laikotarpio įmonių finansiniai duome­nys. Pirminėje analizės stadijoje pagal 2003 metų pardavimus pasirinktos 75 didžiausios akcinės bendrovės. Eliminavus visas finansine veikla užsiimančias bendroves dėl joms taiko­mų specifinių kapitalo struktūros reikalavimų, galutinis analizuotinų įmonių sąrašas sutrum­pėjo iki 67, iš kurių 18 įmonių akcijos kotiruo­jamos Oficialiajame biržos prekybos sąraše, 28 - Einamajame ir 31 įmonių akcijos įtrauk­tos į nei išlinguojamųjų VP sąrašą. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Finansinio sverto ir jį įtakojančių faktorių sąveikos Lietuvos įmonėse įvertinimui nau­dojamas daugialypės regresijos modelis. Fi­nansinis svertas apibrėžiamas kaip vidutinis finansinės skolos ir kapitalo santykis 1999-2003 m. laikotarpiu. Modelis vertina Lietu­vos įmonių naudojamo finansinio sverto pri­klausomybę nuo septynių nepriklausomų veiksnių, kurie naudoti, tiriant kapitalo struk­tūrą išsivysčiusių Šalių įmonėse. Taikant ma­žiausiųjų kvadratų metodą, sudaryta tokia re­gresinė lygtis: Y = (j0 + fy turto apyvartumas + P, turto pelningumas + ]33 neskolinis mokesčių sky­das + p\, turto materialumas + (3, veiklos pelno svyravimai + $a įmonės dydis + |3 augimo galimybės + e, Čia: Y- finansinio sverto dydis (skolos-kapitalo santykis yrimo rezultatai 1999-2009 metų laikotarpiu finansinė sko­la Lietuvos įmonių kapitalo struktūroje vidu­tiniškai siekė 25,74 proc. išsivysčiusių Euro­pos Sąjungos Šalių įmonių vidutinis finansi­nis svertas, lyginant su Lietuvos įmonėmis, yni ženkliai didesnis. Nepakankamas Lietu­vos kredito rinkos išsivystymas iš dalies galėtų paaiškinti ribotų Lietuvoje veikiančių įmonių naudojimąsi skolintu kapitalu. Kita ver­tus, šiuo metu tokį susiformavusį vidutinį kre­dito panaudojimo lygį Lietuvos įmonėse galėjo apspręsti didelis verslo nepastovumas, kurį išryškina itin ženklūs tiriamų įmonių pel­ningumo svyravimai. (Juozaitienė L. 2008) Prognozuoti daugialypės regresijos mo­delį tinkamiausias tada, kai visi nepriklauso­mi kintamieji tarpusavyje nekoreliuoja, o pri­klausomybė sieja tik juos ir priklausomą kin­tamąjį. regresijos modelis yra priimtinas analizei. Tai leidžia daryti .svarbią išvadą apie regresijos lygties koeficientų stabilumą ir galimybę ge­rai atskirti faktorių įtaką prognozuojamai reikšmei. Nepriklausomų; kintamųjų koreliacinė matrica MATER DYDIS APYV INVEST SKYD SVYR PELN MATER 3 DYDIS 0,388 1 APYV -0,448 -0,322 1 (NVEST -0,202 -0,052 0,277 I SKYD 0,122 0,170 -0,060 -0,152 I SVYR -0,046 0,021 -0,071 -0,037 0,115 ! PELN -0,272 -0,042 0.233 0,250 -0,037 -0,104 1 Šaltinis: (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Lietuvos įmonių finansinio sverto dydį la­biausiai įtakoja turto apyvartumas ir pelnin­gumas, statistiškai ženklūs 1% patikimumo lygyje. Finansinio sverto augimą kartu su tur­to apyvartumu f APYV) Lietuvos įmonėse ga­lima paaiškinti M. C. Jenscn( 1986) suformu­luota „laisvo pinigų srauto" hipoteze, kuri teigia, jog veikiami didelės skolos naštos, vado­vai yra priversti efektyviai panaudoti įmonės turtą, kad sugebėtų įvykdyti skolinius įsipa­reigojimus ir išvengtų bankroto kastų. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Kita vertus, turto apyvartumo reikšmingumą finan­sinio sverto atžvilgiu Lietuvoje galima būtu paaiškinti tuo, kad Lietuvos įmones stengėsi turimus resursus naudoti labai ekonomiškai siekdamos sumažinti skolos kaštus, kurie dėl rinkoje nusistovėjusių aukštesnių palūkanų normų prieš kelis metus buvo ženkliai dides­ni. Griežtesnė įmonių kreditavimo politika skatinojas maksimaliai išnaudoti turimus ga­mybinius pajėgumus, palaikyti minimalų at­sargų ir piniginių išteklių lygį, taip pat su­griežtinti prekybos kredito sąlygas savo klien­tams. (Juozaitienė L. 2008) Veiklos finansavimui Lietuvos įmonės pir­miausia panaudoja vidinius resursus, o ne sko­lintą kapitalą. Neigiamas ryšys tarp finansi­nio sverto dydžio ir Lietuvos įmonių turto pelningumo fPELN) atitinka pasirinkimo ei­lės teorijos pradininko S. C. Myers (1984) supratimą, jog pelningiausios įmonės paprastai naudoja nedidelį finansinį svertą dėl ma­žesnio skolinimosi poreikio, priešingai nei mažesnius pelnus generuojančioms įmonėms. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Šis rezultatas paneigia kompromiso teorijos atstovų R. Brcaley ir S. Myers (1991) teiginį, jog aukšti pelnai sąlygoja didesnius skolos aptarnavimo pajėgumus, dėl kurių susidaran­ti didesnė mokesčių ekonomija turėtų skatinti siekti aukštesnio finansinės skolos Sygio įmo­nės kapitalo struktūroje. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Akivaizdu, kad Lie­tuvos įmonių vadovų elgsena, priimant spren­dimus dėl kapitalo struktūros formavimo pel­ningumo įtakoje, taip pat neatitinka S.A.Ross (1977) samprotavimų, jog kapitalo struktū­ros pasirinkimas perteikia (signalizuoja) in­vestuotojams vidinę įmonės informaciją, ir pastarieji traktuoja augantį finansinio sverto dydį įmonėje kaip stabilios veiklos ženklą ir teigiamus vadovybės lūkesčius dėl įmonės veikios rezultatų ateityje. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Lietuvos įmonių finansinio sverto dydį taip pat veikia neskolinis mokesčių skydas (SKYD), išreikštas nusidėvėjimo sąnaudų ir turto santykiu ir esantis statistiškai ženklus 5% patikimumo lygyje. Neigiamą neskolinio mokesčių skydo ir finansinio sverto ryšį Lie­tuvos įmonėse galima paaiškinti tuo, kad nu­sidėvėjimo sąnaudos tarnauja kaip skolos kaš­tų substitutas, kuris adekvačiai palūkanų iš­laidoms mažina neapmok esti n am apeiną. To­dėl neskolinio mokesčių skydo augimas ne­skatina įmonės įsisavinti daugiau finansinės skolos, nes ji nebeužtikrina įmonei papildo­mos mokesčių ekonomijos. Didėjantis nesko­linis mokesčių skydas mažina finansinio sverto dydį Lietuvos įmonėse. (Juozaitienė L. 2008) Tyrimas parodė, jog finansinės skolos ly­gį Lietuvos įmonių kapitalo struktūroje tei­giamai veikia ilgalaikio materialaus turto (MA­TER) augimas bendroje turto struktūroje. Sis rezultatas statistiškai patikimas 10% lygyje, ir atitinka tiek kompromiso, tiek pasirinkimo eilės teorijos atstovų aiškinimus dėl šio fak­toriaus poveikio finansinio sverto dydžiui. Siekdami eliminuoti galimus konfliktus dėl interesų skirtumų su kredituojamos įmonės savininkais, kreditoriai paprastai reikalauja tam tikrų garantijų suteikiamai paskolai, pa­vyzdžiui, reikalavimas užstatyti tam tikrą tur­tą, suvaržant jo panaudojimo galimybes ir pan. Dėl pereinamosios ekonomikos šalims budingų verslo svyravimų užstato klausimas pa­prastai tampa lemiamu faktoriumi, bankui pri­imant sprendimą dėl kredito suteikimo įmo­nėms. Todėl įmonių disponavimas didesniu materialiu turtu reiškia galimybę gauti dides­nį kreditą veiklos ar investicinių projektų fi­nansavimui. Kita vertus, Lietuvos įmonių fi­nansinio sverto ir turto struktūros tiesinę pri­klausomybę taip pat iš dalies gali paaiškinti E. Nivorozhkin (2002) atliktas Vengrijos įmonių kapitalo struktūros tyrimas. Valdydamos palūkanų normos riziką, įmonės siekia suba­lansuoti atskirus turto ir įsipareigojimų straips­nius laiko požiūriu. Ilgalaikė finansinė skola dažniausiai naudojama ilgalaikio materialaus turto įsigijimui, o trumpalaike paskola finan­suojamas apyvartinis kapitalas. Todėl mate­rialaus turtas augimas įmonės turto struktūro­je kartu didina ilgalaikės finansinės skolos, reikalingos turto finansavimui, lygį, o kartu ir bendrų finansinio sverto dydį įmonėje. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Nepaisant to, kad turto materialumas kore­liuoja su įmonės dydžiu (DYDIS), pastarasis veiksnys nėra statistiškai ženklus, tiriant Lie­tuvos įmonių kapitalo struktūros ir ją įtakojančių faktorių sąveiką. įmonės dydis paprastai charakterizuojamas kaip stabilumo veiksnys kreditoriams. Lietuvoje dauguma stambių įmo­nių nuosavybės teise priklauso valstybei arba dažniausiai susilaukia finansinės paramos iš valstybinės valdžios dėl didelių socialinių kaštų įmonių finansinio sukrėtimo atvejais. Stam­bios Lietuvos kompanijos dažnai dalyvauja įvairiose investicinėse programose, kurias fi­nansuoja valdžios institucijos. Šių programų finansavimas paprastai įgauna garantijų arba tiesioginio finansavimo formą. Finansinio sverto augimas Lietuvos įmo­nėse kartu su veiklos pelno svyravimais (SVYR) yra priešingas kapitalo struktūros te­orijų aiškinimams ir tyrimų rezultatams kito palūkanų mokėjimai įgalina įmonę siekti mo­kesčių ekonomijos, tačiau dėl nedidelio įmo­nių pelno mokesčio Lietuvoje jos dydis nėra ženklus. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Visa tai leidžia daryti išvadą, jog dabartinis įmonės 49% skolos ir kapitalo santykis yra koreguotinas. Finansinio sverto su­mažinimas iki 15% leistų padidinti įmonės vertę 7.23%. Finansinio sverto dydį šiuo at­veju galima būtų mažinti, leidžiant naują ak­cijų emisiją ir ją panaudojant perspektyvių investicinių projektų finansavimui arba esa­mos skolos grąžinimui, jei įmonė neturi gerų investicinių galimybių, taip pat mažinant ar­ba eliminuojant dividendų mokėjimus akci­ninkams. (Juozaitienė L. 2008) Priešingai AB „Ekranas", kitos elektroni­kos sektoriuje veikiančios įmonės pvz. Vil­niaus Vingio kapitalo struktūra optimizuoja­ma, naudojant ženkliai didesnį finansinį sver­tą. Aukštą tikslinį įmonės skolos ir kapitalo santykį sąlygoja aukštas bendrovės palūkanų padengimo rodiklis, esant skirtingiems finan­sinio sverto lygiams, dėl ko skolos kaštai au­ga daug lėčiau už akcinio kapitalo kaštus. Kita vertus, aukštą palūkanų padengimo ro­diklį apsprendžia žemas esamas įmonės sko­los lygis. Todėl įmonei skolinantis daugiau, pigesnių skolos kaštų naudą neįstengia elimi­nuoti padidėjusi akcinio kapitalo rizika ir dėl to išaugę akcinio kapitalo kaštai. Svertiniai kapitalo kaštai mažėja tol, kol įmonės skolos ir kapitalo santykis nepasiekia 45%, kur įmo­nės vertė yra maksimali. Vienas iš paprasčiausių ir dažnai greičiau­sių būdų pakeisti įmonės kapitalo derinį yra finansinės skolos naudojimas akcijų išpirkimui arba agresyvios dividendų mokėjimo politikos vykdymui. Kita vertus, naujų AB „Vilniaus Vin­gis" investicinių projektų finansavimas skolin­to kapitalu taip pat leistų įmonei palaipsniui pasiekti tikslinį kapitalo struktūros lygį. Nors optimalus Įmonės finansinio sverto dydis būtų 4.5 kartų didesnis už Šiuo metu naudojamą, ta­čiau dėl pigių skolos kaštų pastovumo, esant skirtingiems skolos-kapitalo santykiams, sver­tiniai kapitalo kaštai sumažėtų tik 0.25%. Pieno pramonės įmonių vado­vai naudojasi kapitalo struktūra kaip instru­mentu, leidžiančiu minimizuoti kapitalo kaštus ir didinti įmonės vertę. Jų skolos-akcininkų nuosavybės deriniai panašūs ir mažiau nu­krypę nuo optimalaus lygio nei elektronikos sektoriuje veikiančių įmonių. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Galima teigti, jog esamu momentu AB „Rokiškio sūris" naudojamas 22% dydžio fi­nansinis svertas yra optimalus, nes kapitalo struktūros korekcijos, stengiantis padidinti skolos lygį bendroje kapitalo struktūroje iki vertę maksimizuojančių 25%, pareikalautų pa­pildomų sandorių kaštų, kurie panaikintų ka­pitalo šaltinių derinio keitimo naudą. Tiek skolos vertybinių popierių emisijos kaštai, tiek skolos ir akcinio kapitalo apsikeitimo sando­rio (angį. debt/eąuity swaps) išlaidos yra pa­kankamos, kad AB „Rokiškio sūris" atveju nebūtųsiekiama2.92% didesnio skolos ir ka­pitalo santykio. AB „Pieno žvaigždės" vadovai turėtų spręsti kitokią problemą. Dabartinė įmonės kapitalo struktūra nėra tinkama, nes sąlygoja aukštesnius kapitalo kaštus, lyginant su opti­maliu jos lygiu. Nors žemas įmonės rizikos koeficientas beta, atspindintis jos akcijų rizikingumą rinkos portfelio atžvilgiu, gali pa­aiškinti mažesnius akcinio kapitalo kaštus, lyginant su kita analizuojama pieno bendro­ve, tačiau naudojamas aukštesnis finansinis svertas apsprendžia didesnę galimo nemoku­mo tikimybę, dėl ko įmonės skolos kaštai yra didesni. Įmonės vertę maksimizuojanti kapitalo struktūra turėtų apimti 15% skolos ir 85% nuosavo kapitalo. Esamo skolos lygio suma­žinimas perpus leistų įmonei minimizuoti ka­pitalo kaštus. Tai galima paaiškinti tuo, kad sumažėjus finansinio sverto dydžiui, AB „Pie­no žvaigždės" akcininkai reikalautų mažes­nio atlygio už prisiimamą finansinę riziką, tuo mažindami akcininkų nuosavybės kaštus. Be to, išaugęs įmonės palūkanų padengimo rodiklis, sumažėjus skolos-kapitalo santykiui, leistų įmonei pigiau pasiskolinti ir sumažinti skolos kastus. Dėl kapitalo struktūros per­tvarkymo svertiniai įmonės kapitalo kaštai su­mažėtų 0.45%, o įmonės vertė išaugtų 6.44% iki 247,2 mln. litų. Kapitalo struktūros modeliavimo Lietu­vos įmonėse rezultatai leidžia daryti svarbią išvadą. Atsižvelgiant į lai, kad pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalims būdingas ver­slo aplinkos nepastovumas, silpnas kapitalo rinkos išsivystymas, Lietuvos įmonėms aktu­alesnė finansinio stabilumo, o ne kaštų minimizavimo ar įmonės vertės problema. Šią išvadą patvirtina ženklūs analizuojamų įmonių optimalaus ir naudojamo finansinio sverto dy­džio skirtumai, nepaisant to, kad optimalus finansavimo šaltinių derinys leidžia įmonei operuoti mažiausiomis kapitalo sąnaudomis, įgyjant konkurencinį pranašumą. Jeigu dabartinės ekonominės aplinkos są­lygomis Lietuvos įmonės sprendžia saugumo ir finansinio stabilumo, o ne pelno ar vertės problemas, formuodamos kapitalo struktūrą, tai kyla klausimas, ar ekonominės integracijos procesas galėtų pa­veikti vadovų elgseną Lietuvos įmonėse, pri­imant finansinio sverto dydžio pasirinkimo sprendimus. Kaip parodė analizė, nors finansavimosi kaš­tų mažinimas, naudojant kapitalo struktūros optimizavimo metodą, nėra populiarus reiš­kinys. Nepasinaudosimas galimybe minimizuoti kapitalo kasius gali sumenkinti bet kurios įmonės konkurencingumą bendro­je ES rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (toliau-ES) siejama su eko­nominės aplinkos pokyčiais šalyje, galimas narystės poveikis šalies įmonių apyvartinio kapitalo val­dymo sprendimams yra labiau netiesioginio pobūdžio. Tikėtina, jog Lietuvos įmonės at­ras neišnaudotą skolinimosi pajėgumą, besi­vystant ekonominėms sąlygoms ir tampant vis labiau panašioms į išsivysčiusių šalių sąlygas. Lietuvos įmonių naudojamo finansinio sverto ly­gis yra gana žemas išsivysčiusių ES šalių plotmėje, nors aukštesnis už daugelio naujai į Sąjungą priimtų šalių. Atsižvelgiant į tai, kad senbuvės ES Šalys-narės sukaupusios di­delę korporatyvinio valdymo patirtį, be to, įvertinus aukštą kapitalo rinkų išsivystymo lygį ir akcijų rinkų likvidumą atskirose šaly­se, tikėtina, jog išsivysčiusių ES šalių įmo­nių kapitalo struktūros mažiau nukrypusios nuo optimalaus jų lygio, lyginant su Lietu­vos ir kitų pereinamosios ekonomikos šalių bendrovėmis. Tai leidžia daryti išvadą, jog palaipsniui įsisavinant ES šalių patirtį, atsi­randant naujiems finansavimo instrumentams šalyje, finansinio sverto dydis Lietuvos įmonėse turėtų koreguotis išsivysčiusių ES šalių kilimo kryptimi. Išskirčiau sekančias galimas kapitalo struktūros kitimo tendencijas Lietuvos įmo­nėse įsibėgėjančių eurointegracinių procesų įtakoje: • Pagal tradicines ekonominio augimo te­orijas, vargingesnės šalys turėtų pasivyti tur­tingesnes, nes joms būdingas greitesnis eko­nominis vystymasis. Remiantis šia teorija, ga­mybos veiksnių konvergencija Lietuvoje tu­rėtų vykti atvirai ir po kurio laiko panašios kvalifikacijos darbininkai turėtų gauti vieno­dą atlyginimą už darbą, o kapitalo savininkai turėtų gauti panašias įplaukas iš investuoto kapitalo. Todėl tikėtina, jog ateities perspek­tyvoje skolos-kapitalo santykio skirtumai įmo­nėse turėtų būti minimalūs visose ES šalyse-narėse. Eurointegracijos pasekmės Lietuvos įmo­nėms priklausys nuo jų dydžio ir veiklos po­būdžio. Stambios, į eksportą orientuotos įmo­nės, taip pat daugelis Lietuvos tekstilės ir chemijos pramonės įmonių pakankamai sėkmin­gai prisitaikę prie konkurencinių bendrosios rinkos sąlygų. Tuo tarpu smulkios įmonės, taip pat kai kurios tradiciškai sėkmingai NVS rinkoje veikiančios pramonės įmonės (pvz., maisto pramonės) išgyvena nuosmukį, nes ne­sugeba persiorientuoti veiklai ES dėl žinių, patirties ir kapitalo stokos. Tikėtina, jog dėl didelio restruktūrizavimo ir inovacinio aktyvumo ateityje, Lietuvos įmonių naudojamo finansinio sverto dydį, iš esmės, apspręs ka­pitalo struktūros formavimo tikslai ir įmonių vystymosi tempai. Sėkmingai prisilaikiusios įmonės bus suinteresuotos kapitalo kaštų minimizavimu, kad įgyti didesnį konkurencinį pranašumą didžiulėje ES rinkoje, priešingai smulkioms ir „atsiliekančių" pramonės šakų įmonėms, kurių kapitalo struktūrų formavi­mosi braižas neturėtų pasižymėti didelėmis korekcijomis dėl šioms įmonėms būdingo ri­boto lankstumo. • Ekonominė Lietuvos integracija į ES pa­laipsniui mažina užsienio investuotojų suvokiamą mūsų šalies verslo sąlygų ir investicijų riziką, sudaro sąlygas įmonėms planuoti ver­slo strategiją prognozuojamoje aplinkoje. Ma­žėjantis šalies verslo neapibrėžtumas didins aktyvų užsienio investuotojų susidomėjimą verslo galimybėmis šalyje. Intensyvesnis už­sienio kapitalo dalyvavimas šalies pramonės įmonėse leis atpiginti finansavimas! skola ge­resnio išvystytų užsienio kapitalo rinkų pa­siekiamumo dėka ir sąlygos finansinio sverto augimą šalies įmonėse. • Lietuvos narystė ES spartins šalies įmo­nių modernizavimosi procesą, įmonės priva­lės tęsti gaminių ir technologijų modernizavi­mo programas, siekdamos patenkinti ES di­rektyvų reikalavimus gaminamai produkci­jai. Fiziškai ir morališkai pasenusios techno­logijos reikalauja didelių investicijų įmonių veiklai modernizuoti ir atitinkamų lėšų joms finansuoti. Modernizavimo si poreikis ir jo pa­tenkinimui reikalingas finansavimo dydis pri­klausys nuo to, kiek produkcijos tipų gamina įmonė, jos dydžio, esamo gaminių ir techno­logijos pažangos lygio, prekybinių ryšių su ES intensyvumo. Prieš gaudamos ES fondų paramą, įmonės pradinėms investicijoms skolinsis iš vietos bankų, todėl artimiausiu metu galima laukti finansinio sverto augimo įmo­nėse. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) • Kliūčių mainams panaikinimas ir patei­kiama į naujas stabilias rinkas su didele per­kamąja galia galimybės turėtų ilgalaikėje per­spektyvoje eliminuoti išaugusių kaštų dėl stan­dartų suderinimo naštą aktyviai į ES savo pro­dukciją eksportuojančioms Lietuvos įmo­nėms. Tai leidžia manyti, jog preferenemis šių įmonių finansavimasis išaugusių vidinių resursų sąskaitą (pagal Pasirinkimo eilės te­oriją) palaipsniui mažins finansavimosi sko­lintu kapitalu poreikį. •Neišvengiamai augant konkurencijai tarp bendroje ES rinkoje veikiančių įmonių, tikė­tinas aktyvus jų jungimosi procesas, ir dėl to išaugsianti rinkos koncentracija. Atsižvelgiant į teigiamą įmonės dydžio ir finansinio sverto koreliaciją Lietuvos įmonėse, galima prog­nozuoti nežymų vidutinio skolos-kapitalo san­tykio įmonėse augimą koncentracijos įtakoje. (Juozaitienė L. 2008) 1.3.1. Kapitalo įvertinimas Ilgalaikis turtas (įmonės įranga) nuvertėja per tam tikrą laiką dėl fizinio nusidėvėjimo ir pasenus tech­nologijoms. Šis laipsniškas turto vertės kritimas vadinamas nusidėvėjimu. Apskaitoje nusidėvėjimas traktuo­jamas kaip kasmetinės išlaidos ir nurašomas iš pajamų iki mokesčių sumokėjimo (bendrų) visą laiką, kol tuo turtu naudojamasi. Kai turtas nudėvimas, jo pradinė kaina nurodoma kaip visiškai atgauta. Į šią sąvoką ne­įskaičiuojamas nusidėvėjimas dėl infliacijos. (Juozaitienė L. 2008) Ekonomikoje nusidėvėjimas yra nepiniginės išlaidos ir veikia kaip mokesčių apsauga, lygi nusidėvėji­mui, padaugintam iš mokesčių lygio koeficiento. Taip padidinami investicijos grynųjų pinigų srautai. Meti­nių piniginių srautų apskaičiavimo formulė yra: CF = E(l-T) + DxT, kur CF - metiniai piniginiai srautai; E — bendrosios pajamos (iš pardavimų atėmus prekių pagaminimo kaštus); T - mokesčių lygis; D - metinė nusidėvėjimo suma. Jei iš 5 metų kapitalo projekto, kurio kaina 40 000 Lt, bendrų pajamų tikimasi 20 000 Lt per metus, pelno mokestis - 24 %, metinė nusidėvėjimo suma - 8 000, tai pinigų srautas lygus: CF = 20 000 x 0,71 + 8 000 x 0,24 = 16 120 Lt (per metus). (Aleknevičienė V., 2006) Sis pavyzdys rodo, kad metinė mokesčių apsauga yra 2 320 Lt. Kuo greičiau įmonė atgaus mokesčių apsaugą, tuo didesnė bus dabartinė vertė. Dėl šios priežasties įmonės teikia pirmenybę pagreitintiems nusi­dėvėjimo metodams. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) Metodas, kurį firma gali taikyti nudėvint ilgalaikį turtą, priklauso nuo mokesčių įstatymo teikiamų ga­limybių. Ar naudotis vienu ar kitu metodu, geriausia apsispręsti pagal tai, kaip maksimaliai jis atitinka įmo­nės tikslus, t.y. greitas kapitalo atgavimas ar maksimali mokesčių kompensacija per turto naudojimosi laiko­tarpį. Skiriami šie tradiciniai ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai: 1. Tiesiogiai proporcingas (tiesinis nusidėvėjimas) - tai paprasčiausias ilgalaikio turto nusidėvėjimas. Jį taikant daroma prielaida, kad turtas kiekvienais metais nusidėvi vienodai, todėl kasmetinė nusidėvėjimo su­ma nekinta. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) 2. Metų skaičiaus metodas. Nusidėvėjimo koeficientas progresyvine tvarka mažėja per jo naudojimo laikotarpį. Manoma, kad šis metodas tiksliau nusako tikrąjį turto nusidėvėjimą per tam tikrą laikotarpį lygi­nant su tiesiogiai proporcingu metodu. (Juozaitienė L. 2008) 1.3.2. Nusidėvėjimo metodų lyginimas Svarbu išanalizuoti pagrindinių nusidėvėjimo skaičiavimo metodų įtaką įmonės galutiniams metiniams rezultatams. Jei pradinė turto vertė 10 000 Lt, Vyriausybės nustatytas ilgalaikio turto naudojimo laikotarpis yra 5 metai. Koks šio turto nusidėvėjimas pagal atskirus metodus? Taikant tiesiogiai proporcingą metodą metinė nusidėvėjimo suma 10 000 / 5 = 2000 Lt. Taikant dvigubai mažėjančios vertės metodą, nusidėvėjimas per pirmuosius metus didžiausias - 4 000 Lt, o per paskutiniuosius metus mažiausias - 778 Lt. Sis metodas leidžia turto vertą susigrąžinti greičiausiai. Dar vienas greičiausias kapitalo susigrąžinimo metodas yra metų sumos skaičių metodas, kur nusidėvėjimas per pirmuosius metus - 3 333 Lt, paskutiniaisiais metais - 667 Lt. Aiškiai matyti, kad visais išnagrinėtais nusidėvėjimo skaičiavimo metodais apskaičiuoti kaštai skiriasi. 1.1 paveiksle pavaizduota, kaip turto vertė mažėja per naudojimosi juo laikotarpį taikant įvairius nu­sidėvėjimo metodus. Didžiausia nusidėvėjimo suma pirmaisiais metais gaunama taikant pagreitinto nusidė­vėjimo skaičiavimo metodus. .1 pav. Nusidėvėjimo metodų lyginimas Įmonės turi galimybę pasirinkti kitą ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą. Tačiau pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus leidžiama pereiti tik iš pagreitinto metodo į tiesiogiai proporcingą turto nu­sidėvėjimo skaičiavimo metodą. Pereinant nuo dvigubai mažėjančios vertės prie tiesiog proporcingo metodo, kapitalo susigrąžinimas pagreitėja (žr. 1.1 lentelę). (Aleknevičienė V., 2006) Perėjimas vyksta 4-aisiais metais. Atkreipkite dėmesį į 0,5 metų sutartį. Nors nusidėvėjimas per pir­muosius metus yra tik 2000 Lt (taikant 0,5 metų sutartį), tačiau per likusius metus nusidėvėjimo suma yra didesnė. 1.1 lentelė Dvigubai mažėjančios vertės metodo pakeitimas į tiesiogiai proporcingą metodą a) Netaikant 0,5 metų sutarties Įvairių nusidėvėjimo skaičiavimo metodų įtaka pinigų srautams Įmonės, įvertindamos kapitalo investicijas, turi naudotis arba pagreitintuoju, arba tiesiniu metodu. Aki­vaizdu, kad turėtų būti naudojamas metodas, labiausiai padidinantis pinigą srautų einamąją vertą tam tikram projektui. Apskritai pagreitintas metodas padidina nuvertėjusių pinigų srautus. (Juozaitienė L. 2008) Tarkime, kad įmonė planuoja pirkti naują įrangą kurios pradinė vertė yra 100 000 Lt. Įranga įvertinama kaip 5 metų turtas, įmonės kapitalo kaštai - 10%, ribinis mokesčių koeficientas - 40%. Laukiamas pelnas iš investicijos pirmaisiais metais - 42 000 Lt. Kiekvienais kitais metais padidės iki 2000 Lt. Taikydami tiesio­giai proporcingą metodą ir perėjimą nuo dvigubai mažėjančios vertės prie tiesiogiai proporcingo, palyginki­me nuvertėjusių pinigų srautus. 1.2 ir 1.3 lentelėse pateiktas nuvertėjusių pinigų srautų apskaičiavimas tai­kant abu metodus. Remiantis antruoju metodu, nuvertėjusių pinigų srautas yra 2106 Lt didesnis. Skirtumas yra dėl pinigų srauto nustatymo tam tikram laikui. Padidėja nusidėvėjimo kaštai gali sumažinti mokesčius pirmaisiais metais, taip padidinami pinigų srautai tais metais. Dėl šios priežasties įmonės linkusios taikyti pagreitintą nusidėvėjimo metodą. (Buškevičienė E., Mačerinskienė I., 1999) 1.2 lentelė Pinigų srautai taikant skirtingus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus Turto vertė pagal įmonės dokumentus (Lt) 0 - 10 000 - 10 000 1 0,4(10 000)=4000 6000 0,200 (10 000)= 2000 8000 2 0,4 (6000)=2400 3600 0,320 (10 000)=3200 4800 3 0,4 (3600)= 1440 2460 0,192 (10 000)=1920 2800 4 0,5 (2460)= 1080 1080 0,115 (10 000)=1150 1630 5 0,5 (2460)=1080 0 0,115 (10 000)= 1150 580 6 10 000 0,058 (10 000)=580 10 000 0 Šaltinis: (Juozaitienė L. 2008) 1) Dvigubai mažėjančios vertės metodo pak eitimas į tiesiogiai proporcingą Metai 1 2 3 4 5 Pajamos 42|000 44 000 46 000 48 000 50 000 Nusidėvėjimo kaštai 40 000 24 000 14 400 10 800 10 800 Pajamos iki mokesčių 2000 20 000 31600 37 200 39 200 Mokesčiai (40%) 800 8000 12 640 14 880 15 680 Pajamos po mokesčių 1200 12 000 18 960 22 320 23 520 Grynosios pajamos 41 200 36 000 33 360 33 120 34 320 @10% 0,9091 0,8265 0,7513 0,6830 0,6209 Nuvertėjusių pinigų srautas 37 455 29 754 25 063 22 621 21309=136 20214 Šaltinis: (Juozaitienė L. 2008) .3 lentelė 2) Tiesiogiai proporcingas nusidėvėjimo skaičiavimo metodas Metai 1 2 3 4 5 Pajamos 42 000 44 000 46 000 48 000 50 000 Nusidėvėjimo kaštai 20 000 20 000 20 000 20 000 20 000 Pajamos iki mokesčių 22 000 24 000 26 000 28 000 30 000 Mokesčiai (40%) 8800 9600 10 400 11200 12 000 Pajamos po mokesčių 13 200 14 400 15 600 16 800 18 000 Grynosios pajamos 33 200 34 400 35 600 36 800 38 000 @10% 0,9091 0,8265 0,7513 0,6832 0,6209 Nuvertėjusių pinigų srautas 30 182 28 432 26 746 25 142 23 594=134 096 Lt Skirtumas =2 106 Lt 4. Kapitalo kaštai Palūkanų norma, naudojama nuvertinant piniginius srautus, yra kintamas veiksnys, apsprendžiantis projekto prieinamumą. Norma - tai kapitalo kaštai. Norint juos nustatyti yra sujungiami teoriniai aspektai, kurie skiriasi priklausomai nuo įmonės dydžio ir pramonės šakos. Kapitalo kaštai susideda iš įvairių tipų finansa­vimo kaštų, kai įmonė jais naudojasi investuodama į ilgalaikį kapitalą. Tipiškos akcinio kapitalo sudedamo­sios dalys yra ilgalaikės skolos (obligacijos), privilegijuotosios akcijos, paprastosios akcijos ir susigrąžinti-nos pajamos. Bendri kapitalo kaštai apskaičiuojami taikant svertinių vidurkių metodą. Ribinių kaštų sąvoka. Investicijos pelningumas priklauso nuo laukiamų būsimųjų pinigų srautų. Ribi­niai kapitalo kaštai yra naujo kapitalo kaštų gavimas iki paskutiniojo lito. Priimtino projekto būsimieji pinigų srautai padidins įmonės vertę, jei grįžimo koeficientas bus bent jau lygus įmonės ribiniams kapitalo kaštams. Manoma, kad projekto rizika prilygsta firmos rizikai, o ribiniai kapitalo kaštai grindžiami finansavimo kaštų proporcija ir jų dalimi (kai įmonė planuoja finansuoti netolimoje ateityje). (Aleknevičienė V., 2006) Norėdama nustatyti kapitalo kaš­tus, įmonė turi apskaičiuoti visų kapitalo sudedamųjų dalių kaštus (t.y. skolų, privilegijuotų akcijų ir akcijų kaštus). (Aleknevičienė V., 2006) SKOLOS KASIAI. Ilgalaikės skolos kaštai yra palūkanų norma, kurią įmonė turi mokėti imdama naują skolą. Kaštai sumokėjus skolos mokestį apskaičiuojami taip: Kd=K„(l-T); čia K

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!