Apysaka "Dėdės ir dėdienės"

Įžangoje sureikšminamas kūrinio pavadinimas, atkreipiamas dėmesys į dvejopą giminystes ryšius reiškiančių žodžių interpretaciją. Apysakos pasakotojas yra labai svarbus, jis neslepia savo nuotaikų, jausmų, parodo savo vertybinę orientaciją, jam svarbi gyvenimo sąlyga yra šeimos ir giminės meilė, santarvė, nes taip galima įgyti kaimo bendruomenės pagarbą. Pasakotojui būdingas humoro jausmas, netikėtos išvados. Vaižgantas kaip neoromantikas siekė pastebėti ir kūriniuose pavaizduoti „lietuviškos tautos diemančiukus, kurių pilna pilkame gyvenime“. Tai Mykoliuko jautrumas gamtai, meilė brolio vaikams, svajingumas, Severjos darbštumas, švara, polinkis į grožį, nepaisant skurdžios buities. Taigi ir Rapolo gebėjimas gražiais pasakojimais palenkti vaiko sielą. Pasakotojas neslepia, kad jam gražūs šie žmonės, kai jie dirba, ilsisi ar meldžiasi. Jis akcentuoja tai, kas jo manymu ir gerai patriarchaliniame kaime: patvari šeima, darbštumas, religingumas. Bet pasakotojui rūpi ne tik užguito žmogaus grožis, bet ir jo tamsiosios pusės: tingėjimas, apsileidimas, dvasinis nuopolis (gėrimas, nesąžiningumas). Pasakodamas apie veikėjų likimus, pasakotojas dažnai stebisi, kaip tokiomis „verguvės“ sąlygomis žmogus išliko, išsaugojo geriausias savybes. Pasakotojo požiūrį galime nusakyti dviem žodžiais: grožėjimasis ir kritika. Be to pasakotojas dažnai prabyla kaip visažinis, suprantantis daugiau už veikėjus. Kartais atvirai reiškia savo jausmus veikėjams: „net graudu pasidarė“. Kartais jo lūpomis prabyla ir kunigas Vaižgantas, nes jam svarbu, jog jo veikėjai būtų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!