Apšvieta. Viskas apie ją

 A P Š V I E T A 2020-12-03 APŠVIETOS EPOCHA Apšvieta(XVIIa.pab – XVIIIa) – kultūros epocha po Baroko, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą, tikėjusi jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį. Lietuviškai dar vadinama Švietimu(arba Švietimo amžiumi). XVIII amžius dar yra vadinamas „filosofo amžiumi“ – didžiausią įtaką visuomenei darė intelektualai. Vienas jų – Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas – taip nusakė savo epochos esmę: „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam.“ Apšvietos filosofai ne tik skelbė, bet ir savo elgesiu liudijo asmens savarankiškumą. Teigė, kad kiekvienas atsako už savo mąstymą ir likimą. Kiekvienas turi tapti savo laimės kalviu. Todėl žmogui nedera aklai paklusti autoritetams ir tradicijai. Apšvietos filosofai buvo įsitikinę, kad iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs: visi gamtos apdovanoti protu, kuriuo turi išmokti savarankiškai naudotis. Būtent mokslas, švietimas yra skirti tam, kad išlavintų žmonių protus, išvaduotų žmones iš prietarų tamsos, fanatizmo, priklausomybės, vergijos ir skurdo. Apšvieta iš esmės nulėmė modernios visuomenės susikūrimą, jos pasaulio ir gyvenimo supratimą. Faktai: • XVII a. pab. - XVIII a.; • po baroko einanti epocha; • išaukština žmogaus protą bei jo stiprumą; • prasidėjo Anglijoje, vėliau apėmė Europą; • filosofų amžius, didžiausią įtaką darė intelektualai; • "kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis"; Apibendrinantys faktai iš mokytojos atsiųstų skaidrių: • Epocha, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą; • Epocha, tikėjusi proto galia šviesti ir tobulinti pasaulį; • Epocha, nulėmusi modernios visuomenės sukūrimą, jos pasaulio ir gyvenimo supratimą; • Epocha, kurios praktinis projektas – iškilusios XVIII a. Jungtinės Amerikos Valstijos; • Epocha, kurios idėjomis pagrįsta LDK gelbėjimo programa; • Epocha, kurios idėjomis rėmėsi lietuvių bendruomenės Prūsų Lietuvoje išsaugojimo siekiai; • Epocha, vadinta filosofų amžiumi, nes didžiausią visuomenės brandai įtaką turėjo nepriklausomi intelektualai; • Epocha, išauginusi I. Kantą, D. Didro, Volterą, Ž. Ž. Ruso, K. Donelaitį... Apšvietos epochos vertybės: • sąžinė; • žmogiškumas; • laimė; • pažanga; • lygybė; • laisvė; • Ruso teigė: "Visi atgal į gamtą! Naudokimės gamta!" • 1760m. pradėjo eiti pirmasis laikraštis LDK "Lietuvos pasiuntinys" + priedas "Užsienio žinios"; APŠVIETOS epochos idėjos: • Iš prigimties žmonės laisvi ir lygūs: apdovanoti gamtos protu, kuriuo turi išmokti savarankiškai naudotis; • Atradimai ir išradimai – „žinojimas yra jėga”; • Tolerancija, minties ir sąžinės laisvė; • Ypatingas vaidmuo valstiečiams – svarbiausi bendros gerovės kūrėjai; • Apsišvietusio monarcho reformatoriaus vaidmuo; • Pasitelkus švietimą, galima sukurti tautą. • Remiamasi Antikos tradicija: pilietiškumo mokomasi iš Cicerono; • Domimasi graikų ir romėnų mokymu apie dorybę – žmogaus garbingumą, narsumą, šaunumą, pareigingumą; • Lietuvininkų „viežlybumo” – dorybingumo išsaugojimas yra svarbiausia tautos išlikimo sąlyga. APŠVIETOS epochos rezultatai: Iš pagarbos Antikai ir tautos harmoningos ateities siekio iškilo du didžiausi lietuviškos Apšvietos kūriniai: K. Donelaičio Metai Tolminkiemyje ir Lauryno Gucevičiaus Katedra Vilniuje. Pastabos sau: Mokslo, pažangos, prigimtinių teisių ir laisvių idėjos padėjo atsirasti dabartiniam pasauliui. Kita vertus, Apšvietos pasaulėvaizdis susijęs su didžiausiais XX a. istoriniais sukrėtimais – rizikingais socialiniais eksperimentais – nacizmu ir komunizmu. Kristijonas Donelaitis ir jo poema„Metai“ Trumpai apie autorių: Apšvietos epochos (XVIII a.) Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Tolminkiemio sielų ganytojui (protestantas, pastorius) labai rūpėjo jo parapijiečių dora. Be to, Donelaitis buvo paveiktas pietistų idėjų. Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota. Didaktinė poema — mokomoji. Kūrinio prasmė: Poemoje Metai Donelaitis remiasi bibliniais pasakojimais, aiškina juos būrams (valstiečiams), kad šiems Dievo žodis būtų geriau suvokiamas. Po XVIII a. pr. praūžusio maro į Mažąją Lietuvą atvyko daug kolonistų: prancūzų, vokiečių, šveicarų. Jiems buvo suteiktos teisės laisvai ūkininkauti. Dauguma vietinių gyventojų lietuvninkų priklausė žemiausiam socialiniam sluoksniui — baudžiauninkams. Kūrinyje lietuviai skirstomi į geruosius (viežlybieji) ir bloguosius (nenaudėlius). Kas svarbu mokantis apie Kristijoną Donelatį? • Asmenybė, biografija. Biografija: Gimė Lazdynėlių kaime, Prūsų Lietuvoje. Kilęs iš lietuviškosios laisvųjų valstiečių šeimos. Naginga šeima: Pričkus – garsiausias Karaliaučiaus auksakalys; muzikos bei fizikos instrumentų dirbėjas; Mykolas – juvelyras; Adomas – kalvis; Kristijonas – kiekvienam žinomas meistras, labai didis mechanikas Jonas ir trys seserys ūkininkavo. Kristijonas, būdamas šešerių, neteko tėvo (mokslo, darbo, bado laikas). Po studijų darbas Stalupėnuose – kantorius, vargonininkas, mokyklos vedėjas-rektorius. Nuo 1743 m. iki mirties – Tolminkiemio klebonas. Parapija – 3000 gyventojų, iš jų – 1500 lietuvių; 33 kaimai, du karališkieji dvarai; du laisvųjų valstiečių kaimai. Donelaitis mirė 1780 metų vasario 18 dieną, ir buvo palaidotas Tolminkiemyje. Asmenybė: ◦ Asketas – reiklus sau, neturto mylėtojas. ◦ Darbštus – prižiūrėjo mokyklas, rūpinosi statybomis, pastatė naują mūrinę bažnyčią; klebonų našlių namus. ◦ Pareigos žmogus – vedė klebono našlę. ◦ Kruopštus – vietovės žemėlapiai, krikšto knygos su komentarais (triskart dviguba kekšė). ◦ Meistras – šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus; gamino pianinus, neseniai išrastą fortepijoną. ◦ Sodininkas – rinktinių vaismedžių sodas, siekis palikti ką nors ainiams. ◦ Vertino draugystę – klebonijoje priimdavo kaimynus, skambindavo savo padirbtais instrumentais, skaitydavo lietuviškas eiles. ◦ Gyvenimą, veiklą, kūrybą suvokė kaip moralinį imperatyvą tarnauti lietuvių tautai. ◦ Jausminis ryšys su Dievu; pasaulietinių pramogų neigimas, gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota. Būsimam Tolminkiemio klebonui užrašuose rašė: „Mano įpėdini! Tegul Tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, tampa gerais lietuviais”. Moraliniai priesakai sau pačiam: Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu. Nekerštauti niekada, Gyvo padaro gailėti, Dievą, žmones jo mylėti – Mano priedermė šventa. • Kur mokėsi, ką studijavo. Mokėsi Karaliaučiaus Katedros vidurinėje mokykloje – religija, iškalba, antikinė literatūra, lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų k. 1736 m. – Karaliaučiaus universitetas, teologijos studijos. Domėjosi pietizmu (pietas (lot.) – pamaldumas). • Ką rašė? Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė vos trečdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, etnografinis savitumas, iro senoji gyvenimo sankloda. Aštrėjo ir kiti konfliktai, pavyzdžiui, katalikiškųjų dvarų valdytojai plėtė savo valdas valstiečių žemių sąskaita. Gyvenimo pabaigoje Donelaitis pats bylinėjosi su vienu iš tokių valdytojų dėl žemės. Manoma, kad palankesnės literatūrinės kūrybos sąlygos susiklostė po 1765 metų. Tuo metu Donelaitis vertė giesmes į lietuvių kalbą, parengė pamokomąją knygelę ūkininkams. Tuo laiku buvo sukurtos ir keturios epinio pobūdžio giesmės: Pavasario linksmybės, Vasaros darbai, Rudenio gėrybės, Žiemos rūpesčiai. Be to, išliko šešios Donelaičio pasakėčios lietuvių kalba (Lapės ir gandro čėsnis, Rudikis jomarkininks, Šuo didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys), keli proginiai eilėraščiai vokiečių kalba, religinės giesmės. Retkarčiais pas Donelaitį rinkdavosi siauras namų bičiulių - kaimyninių parapijų pastorių , ratelis, šeimininkas skaitydavo savo poeziją, skambindavo namų darbo fortepijonu. Nė vieno savo grožinio kūrinio Donelaitis neišspausdino. Poetui mirus, rankraščius jo žmona perdavė šeimos bičiuliui, kaimyninio Valtarkiemio pastoriui J. Jordanui. Po to jie pateko į Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos rankas. Pastarasis išleido keturias Donelaičio giesmes, pavadinęs jas „Metais“, ir pasakėčias. Rėzos sugalvota „Metų“ antraštė bei giesmių sudėliojimo tvarka prigijo visam laikui. • Kas darė didžiausią įtaką? K. Donelaičio kūrybai turėjo įtakos keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų galima aptikti Metų stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau giežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su Švietimo epocha galima sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą Metuose. • Kada pirmą kartą išleisti „Metai“? Kodėl poema „Metai“ laikoma lietuvių tautos epu? Kristijono Donelaičio poema „Metai“ pirmą kartą išleista 1818m. Ji laikoma lietuvių tautos epu, nes poemai būdingas visuotinumas, vaizduojama kolektyvinė bendruomenė, ryškinama jos išmintis, aptariamas tautos santykis su Dievu, lietuvių požiūris į kitų tautybių atstovus, bendruomenės būdas, dorybės, rūpestis išsaugoti vertybes ir pan. • Kuris žmogus „Metus“ sulygino su antikos šedevrais? Kodėl Donelaitis laikomas Apšvietos žmogumi? Kristijono Donelaičio „Metus“ su antikos šedevrais sulygino Johanas Volfgangas Gėtė. Kristijonas Donelaitis – išsilavinęs žmogus, patriotas, lietuvių tautos ir kultūros atstovas, gynęs lietuvių bendruomenės teises bei skatinęs orumą, domėjęsis Antika, propagavęs krikščioniškąsias vertybes, parašęs Apšvietos laikotarpiui būdingą didaktinę poemą, kurioje gausu moralinių pamokymų valstiečiams ir pan. Istorinė ir kultūrinė aplinka ISTORINĖ APLINKA KULTŪRINĖ APLINKA Apie Mažąją Lietuvą: • Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą - Simono Grunau ''Prūsijos kronika'' parašytas(1510-1530m.) • XVIII a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse. Pietvakarinė mažesnioji lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Vokietijos imperijai, o Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Mažosios Lietuvos gyventojai buvo daugiausia evangelikai liuteronai, sietini su protestantiškąją vokiečių kultūra. Kaip susikūrė Mažoji Lietuva? • Vokiečių ordinas, XIIIa. pab. užkariavęs vakarinių baltų žemes, ir toliau puldinėjo baltus, todėl gyvenviečių čia buvo maža, didžioji dalis žemių buvo apaugusi miškais, giriomis. XV a. IIp. pasibaigus karui Prūsijoje, Nadruvoje, Skalvoje,Lamatoje ir Klaipėdos apylinkėse kūrėsi kolonistai iš LDK, kurie maišėsi su vietos baltų likučiais (prūsais). Vokiečių ordinas atvykėlius noriai priėmė, nes buvo įdirbama žemė, mokami mokesčiai ir duoklės. Vokiečių istoriografijoje laikoma, kad Mažoji Lietuva, kaip tokia, susiformavo XVIa., kai čia dominavo lietuvių kalba. O XVIIIa. lietuvių gyventas plotas Prūsijoje jau pradėjo mažėti. Pietistinis judėjimas - K.Donelaitis: • Mokymosi metais pietizmas formavo Donelaičio charakterį, didelę įtaką šis judėjimas padarė ir meninei pastoriaus kūrybai. Su pietizmu į viešumą skverbėsi liaudies kalba, o su šia - polinkis į natūralistinį tiesmukiškumą, grubesnio liaudiško žodžio vartojimą. • Tai buvo religinis judėjimas, kurį palaikė krašto valdžia. Kiekvienam žmogui jis kėlė aktyvaus religinio gyvenimo, moralinio tobulėjimo idealus. Pietistai aukštino natūralias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai. Taip pat jie rūpinosi mokyklomis ir švietimu, daug prisidėjo plėtojant lietuvišką raštiją. Pietizmą platino ne tik pastoriai, bet ir iš kaimo į kaimą keliaujantys maldininkai. 2020-12-07 Klasės darbas Mažoji Lietuva, tai – Šilutė, Klaipėdos rajonai bei pietinė Tauragės dalis. Nuo 16 amžiaus iki 1918m Mažąja Lietuva vadinosi ir Kaliningrado sritis, ir lietuviai vadinosi „lietuvininkais“. Spauda uždrausta 1864–1904m. Ką reikia žinoti iš „Metų“? Kontekstas Donelatis - Apšvietos epochos, Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas, sukūręs epinę didaktinę poemą „Metai“. „Metus“ sudaro 4 dalys. Būrai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Donelaitis būrus skirsto į dvi grupes, veikėjai: • Viežlybieji – tai darbštūs, dori, sąžiningi, pamaldūs. • Nenaudėliai – tai tinginiai, girtuokliai, nusigyvenę, nebijo Dievo. • Pasakotojas – jis pasirodo visose dalyse. Jis visažinis, susitapatinęs su pačiu autoriumi, jis išreiškia Kristijono Donelaičio kaip žmogaus ir kunigo požiūrį į ano meto būrų gyvenimą. 1 dalis. „Pavasario linksmybės“. • Gėrimasi atbundančia gamta. • Saulelė ir orai yra personifikuoti: Juokiasi, glosto • Išsibudina keltis Mažosios Lietuvos gamta: iš pradžių žolelės, paskui krūmai su šilais, paskui laukų kalnai su kloniais, jie pameta „skrandas“ kaip būrai. • Iš visų išsiskiria gandras: jis tikras būras, radęs „su savo gaspadine“ namus sugadintus, tuoj viską taisyti pradėjo. Nenaudėliai būrai – Krizas, Plaučiūnas, Jokūbas, Slunkius, Dočys. Viežlybieji būrai – Pričkus, Lauras, Krizas. Namų darbai 1 dalis. „Pavasario linksmybės“ • 43-64 eilutėse kalbama apie gandrą ir kaip jis su savo gaspadine namus statėsi sau. Gandras grįžęs namo rado sunaikintus savo namus – lizdą, jis buvo suniokotas. Kartu su gaspadine ėmėsi lizdo tvarkyti „kaip reik tikriems gaspadoriams“. („Ogi troba visa visur iškrypusi rodės/ Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams/Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai/ Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį/O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.“). Vėliau, po darbų, kartu abu išlėkė ieškotis maisto vakarienei „Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję/Valgį sav sužvejot pas klaną nulėkė greitai“. Po valgio labai dėkojo Dievui („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!