Apskaitos politikos reglamentavimas Lietuvos Respublikoje

ĮVADAS Nėra konservatyvesnės verslo srities kaip apskaita. Atsirandys rinkos pokyčiai turi įtakos verslo sąlygų pasikeitimui, tačiau pagrindiniai apskaitos teiginiai, kurie buvo suformuoti prieš penkis šimtus metų, išlieka tokie patys – keičiasi tik apskaitos reglamentavimas. Rinkos verslo aplinka keičiasi taip greitai, kad neįmanoma viską reglamentuoti griežtai, kaip tai buvo daroma prieš penkiolika metų. Atsiranda naujų apskaitos reguliavimo priemonių poreikis. Lietuvos įmonių apskaita keičiasi priklausomai nuo pakitusios verslo aplinkos. Įstojimas į Europos Sąjungą turėjo reikšmės ir Lietuvos įmonių apskaitos reglamentavimui. Lietuva negali likti Europos Sąjungos apskaitos harmonizavimo procesų nuošalyje. Kiekviena įmonė turi pasirinkti ir taikyti apskaitos politiką taip, kad finansinė atskaitomybė teisingai atspindėtų įstaigos finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus. Apskaitos politika turi užtikrinti, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija būtų naudinga jos vartotojams, atspindėtų ūkinių operacijų ir įvykių turinį bei ekonominę prasmę, o ne tik formalius pateikimo reikalavimus. Informacija turi būti nešališka, neutrali, išsami, turi būti parengta vadovaujantis biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarka. Visa tai turi atitikti Europos Sąjungos keliamus šaliai – nariai apskaitos reikalavimus. Kadangi apskaitos reglamentavimas – tai įstatymų, nutarimų ir kitų norminių dokumentų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, parengimas, o apskaitos reikalavimai numatyti visuose mokesčių bei veiklos šaką reguliuojančiuose teisės aktuose, taigi kiekviena įmonė privalo savo apskaitą tvarkyti vadovaudamasi visais jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, apskaitos politika turėtų reglamentuoti visas apskaitos sritis (ne tik mokesčių, bet ir finansų bei valdymo apskaitas). Pagrindinis darbo tikslas – apžvelgti apskaitos politikos reglamentavimą Lietuvos Respublikoje. Darbo uždaviniai: • Apžvelgti LR Buhalterinės apskaitos įstatymą, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą, Įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymą; • aptarti pagrindinius šių įstatymų reglamentavimo principus; • apžvelgti bendruosius apskaitos principus; • aptarti apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimą ir klaidų taisymą. Atliekant darbą naudojomės šia metodika: apskaitą reglamentuojančių įstatymų analizė. 1. Buhalterinės apskaitos įstatymas (2001-11-06) Kiekvienoje šalyje egzistuoja skirtinga teisinė sistema, kuri sąlygoja ir apskaitos skirtumus. Todėl kiekviena šalis turi savo Nacionalinius apskaitos standartus (NAS). Tik vienose šalyse (Didžioji Britanija, JAV) profesinės apskaitos organizacijos parengę ir susisteminę apskaitą reglamentuojančius dokumentus į konkrečiai pavadintus NAS – Nacionalinius apskaitos standartus, o kitose šalyse tokių kaip NAS nėra, bet jų funkciją atlieka visi teisės aktai apskaitos klausimais. Lietuvoje yra du pagrindiniai įstatymai: • LR Buhalterinės apskaitos įstatymas; • LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas. 2001 m. lapkričio 6 d. Seimas priėmė Buhalterinės apskaitos įstatymą (žr. 1 priedą), kuris įsigaliojo 2002 m. sausio 1 dieną. Įstatymas suderintas su direktyva 78/660/EEB, reglamentuojančia metinę finansinę atskaitomybę ir taikoma tik ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiantiems ūkio subjektams, turintiems juridinio asmens teises. Buhalterinės apskaitos įstatymas nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, ūkininkų ūkių, notarų ir advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Įstatymas apibrėžia sąvoką "apskaitos dokumentas" - tai popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Įstatymo sąvokos apibrėžtos atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybėse įprastą praktiką turėti nacionalinius apskaitos standartus ir Pasaulio banko rekomendacijas, numatyta rengti ir taikyti nacionalinius apskaitos standartus. Nacionaliniai apskaitos standartai apima nacionalinius verslo apskaitos standartus, skirtus ribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, siekiantiems pelno, ir nacionalinius biudžetinių įstaigų apskaitos standartus, skirtus biudžetinėms įstaigoms. Įstatyme nustatyti bendrieji apskaitos tvarkymo reikalavimai: • Finansų ministerija atlieka bendrąjį metodinį vadovavimą apskaitai pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, atsižvelgdama į tarptautinius apskaitos standartus ir Europos Sąjungos teisę; • ūkio subjektai, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į Vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, apskaitą tvarko pagal tarptautinius apskaitos standartus; • ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi verslo apskaitos standartais, kuriuos paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos institutas; • biudžetinės įstaigos, tvarkydamos apskaitą, vadovaujasi biudžetinių įstaigų apskaitos standartais, kuriuos patvirtina Finansų ministerija. Įstatymu numatytas įsteigti Lietuvos Respublikos apskaitos institutas, jo steigėjai yra Finansų ministerija ir kiti ribotos bei neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys. Įstatymo 4 straipsnis nustato reikalavimus apskaitos informacijai, kuri turi būti: • tinkama, objektyvi ir palyginama; • pateikiama laiku; • išsami ir naudinga vidaus bei išorės informacijos vartotojams. Įstatymas apibrėžia sąvoką "apskaitos politika" - tai bendrieji apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, verslo pobūdį ir vadovaudamasis apskaitos standartais. Ūkio subjekto apskaitą tvarko: • ūkio subjekto apskaitos tarnyba arba vyriausiasis buhalteris; • pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė; • pats savininkas (notarai, advokatai - patentą įsigijusiems fiziniams asmenims); • ūkininkas arba jo ūkio nariai. Įstatymas taip pat reglamentuoja reikalavimus apskaitos dokumentams bei jų registrus, atsakomybę už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Įstatymo originalas pateikiamas 1 priede. 2. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas (2001-11-06) Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas (žr. 2 priedą) kartu su LR Buhalterinės apskaitos įstatymas buvo priimtas 2001 m. lapkričio 6 d. Įstatymas taikomas juridinio asmens teises turinčioms, ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiančioms įmonėms. Įstatymas nėra taikomas bankams, kitoms kredito įstaigoms, finansų įstaigoms, draudimo įmonėms, ne pelno siekiančioms organizacijoms, įstaigoms. Įstatyme pateikiami Bendrieji apskaitos principai (BAP), kuriais visos įmonės, tvarkydamos savo apskaitą ir sudarydamos finansinę atskaitomybę, turi vadovautis. Šie principai bus aptarti vėlesniame skyrelyje. Taip pat įstatymas pateikia pagrindinius įmonių finansinės atskaitomybės sudarymo reikalavimus. Pabrėžiama, jog įmonių metinės finansinės atskaitomybės sudaromos pasibaigus jų finansiniams metams. Finansinius metus įmonės pasirenka atsižvelgdamos į savo veiklos pobūdį. Finansiniai metai negali būti keičiami ne dažniau kaip vieną kartą per penkerius metus. Finansinė atskaitomybė sudaroma vadovaujantis BAP, naudojant Lietuvos Respublikos nacionalinę valiutą – litą, sudaroma lietuvių kalba, o prireikus – ir užsienio kalba. Iki finansinės atskaitomybės sudarymo į apskaitą turi būti įtrauktos visos įmonės finansinių metų ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai. Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti nurodyta, pagal kokius standartus ši atskaitomybė yra sudaryta. Jeigu yra tokia galimybė likviduoti įmonę arba ją reorganizuoti, tai įmonė privalo parengti dvejopą balansą - ir pagal sprendimo reorganizuoti arba likviduoti įmonę priėmimo dienos duomenis, ir pagal likvidavimo bei reorganizavimo dienos duomenis. Įmonės finansinę atskaitomybę sudaro šios finansinės ataskaitos: ◦ Balansas; ◦ Pelno (nuosolių) ataskaita; ◦ Pinigų srautų ataskaita; ◦ Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; ◦ Aiškinamasis raštas. Šios atsakaitos gali būti pateiktos pilna, sutrumpinta arba trumpa forma. Visas finansinės atskaitomybės pavyzdines ataskaitas nustato Verslo apskaitos standartai. Įstatyme pabrėžiama, jog metinę finansinę atskaitomybę sutrumpintų balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų ataskaitų forma sudaro įmonės, kurių ne mažiau kaip du rodikliai finansinės atskaitomybės sudarymo dieną neviršija šių dydžių dvejus metus iš eilės, įskaitant ataskaitinius finansinius metus: • Pardavimo grynosios pajamos per ataskaitinius metus (atėmus PVM bei prekių ir paslaugų nukainojimus, nuolaidas, grąžinimus) – 7 mln. Lt; • Balanse nurodyto turto vertė – 5 mln. Lt; • Vidutinis metų sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius metus – 10 žmonių, kuris apskaičiuojamas Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos numatyta tvarka; Šio įstatymo originalas pateikiamas 2 priede. 3. Įmonių konsoliduotos finasinės atskaitomybės įstatymas (2001-11-06) Įmonių konsoliduotos finasinės atskaitomybės įstatymas (žr. 3 priedą) reglamentuoja konsoliduotos finansinės atskaitomybės parengimą, suderintą su Europos Sąjungos teisės aktais. Įstatymas taikomas akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, o bankams ir kitoms kredito įstaigoms jis taikomas tiek, kiek neprieštarauja jų veiklą reglamentuojantiems įstatymams. Pirmiausia Įstatyme pateikiamos pagrindinės įstatymo sąvokos, tarp kurių labai svarbi tampa konsolidavimo sąvoka. Konsolidavimas - įmonių grupės finansinių atskaitomybių sujungimas į vieną finansinę atskaitomybę taikant Verslo apskaitos standartuose nustatytus metodus1. Įmonė, kuri turi vieną arba kelias dukterines įmones, privalo sudaryti konsoliduotą finansinę atskaitomybę. Patronuojanti įmonė gali nesudaryti konsoliduotos finansinės atskaitomybės tuo atveju, jeigu ji yra kitos įmonių grupės, kurios patronuojanti įmonė įregistruota Lietuvos Respublikoje, dukterinė įmonė ir atitinka vieną iš šių  sąlygų: ◦ visas jos akcijas valdo jos patronuojanti įmonė; ◦ ne mažiau kaip 90% jos akcijų valdo jos patronuojanti įmonė ir likusieji jos akcininkai neprieštarauja, kad nebūtų sudaroma konsoliduota finansinė atskaitomybė. Dukterinės įmonės finansinė atskaitomybė gali būti nekonsoliduojama, jeigu ta įmonė nereikšminga įmonių grupės požiūriu. Konsoliduotą finansinę atskaitomybę sudaro: • konsoliduotas balansas; • konsoliduota pelno (nuostolių) ataskaita; • konsoliduota pinigų srautų ataskaita; • konsoliduota nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; • aiškinamasis raštas. Konsoliduota finansinė atskaitomybė sudaroma vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu, šiuo Įstatymu ir Verslo apskaitos standartais. Sudarant konsoliduotą finansinę atskaitomybę turi būti konsoliduojamos to paties ataskaitinio laikotarpio patronuojančios įmonės ir jos dukterinių įmonių finansinės atskaitomybės. Tose įmonėse, kuriose yra sudaromos konsoliduotos finansinės atskaitomybės, turi būti atliktas konsoliduotos finansinės atskaitomybės auditas. Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d. 4. Bendrieji apskaitos principai (BAP) Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnyje nurodoma, kad įmonių apskaita gali būti tvarkoma pagal Tarptautinius apskaitos standartus (TAS) arba Verslo apskaitos standartus (VAS). Įmonės turi nusistatyti pačios, kokiais apskaitos standartais vadovaudamosios sudarys savo ataskaitas. Pirmasis Tarptautinis apskaitos standartas bei VAS ir Finansinės atskaitomybės įstatymas numato, kad finansinė atskaitomybė turi būti tvarkoma laikantis šių bendrųjų apskaitos principų: 1) įmonės; 2) veiklos tęstinumo; 3) periodiškumo; 4) pastovumo; 5) piniginio mato; 6) kaupimo; 7) palyginimo; 8) atsargumo; 9) neutralumo; 10) turinio svarbos. Įmonės principas teigia, jog kiekviena įmonė, sudaranti finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu. Į apskaitą įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai. Veiklos tęstinumo pincipas taikomas, kai įmonės veiklos laikotarpis neribotas ir įmonės nenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas spendimas likviduoti įmonę, taip pat toms įmonėms, kurios įsteigiamos ribotam veiklos laikotarpiui Periodiškumo principas – įmonės veikla tvarkant apskaitą suskirstoma į finansinius metus arba kitos trukmės ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaroma finansinė atskaitomybė. Pastovumo principas – įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti kiekvienais metais. Piniginio mato principas – visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais. Kaupimo principas – pajamos registruojamos tuo atveju, kai jos uždirbamos, o sąnaudos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į įplaukas ir išlaidas. Palyginimo principas – pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, turi būti palyginamos su sąnaudomis, reikalingoms toms pajamoms uždirbti. Sąnaudos, tenkančios skirtingiems ataskaitiniams laikotarpiams, paskirstomos laikotarpiams, per kuriuos įmonė uždirbs pajamų. Atsargumo principas - įmonė pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriais įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba nepagrįstai sumažinta. Neutralumo principas – apskaitos informacija pateikiama nešališkai. Jos pateikimas neturėtų daryti įtaką apskaitos informacijos vartotojų priimamiems sprendimams ir juo neturėtų būtų siekiama iš anksto numatyto rezultato. Turinio svarbos principas teigia, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę. 5. Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas LR Buhalterinės apskaitos, taip pat Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas atlieka apskaitos reglamentavimą aukščiausiame lygmenyje, t.y. įstatymų lygmenyje. Juose nustatytos pačios pagrindinės nuostatos apskaitos klausimais, o tolesnį apskaitos reglamentavimą vykdo Apskaitos institutas, leisdamas Verslo apskaitos standartus (VAS). Nuo 2004 m. sausio 1d. Lietuvos įmonės, sudarydamos savo finansinę atskaitomybę, privalo remtis VAS. 2006 m. vasario mėn. duomenimis galioja tokie VAS2: VAS 1 Finansinė atskaitomybė VAS 2 Balansas VAS 3 Pelno (nuostolių) ataskaita VAS 4 Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita VAS 5 Pinigų srautų ataskaita VAS 6 Aiškinamasis raštas VAS 7 Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas, apskaitos klaidų taisymas VAS 8 Nuosavas kapitalas VAS 9 Atsargos VAS 10 Pardavimo pajamos VAS 11 Pardavimo savikaina ir veiklos sąnaudos VAS 12 Ilgalaikis materialusis turtas VAS 13 Nematerialusis turtas VAS 14 Verslo jungimai VAS 15 Investicijos į asocijuotas įmones VAS 16 Konsoliduota finansinė atskaitomybė ir investicijos į dukterines įmones VAS 17 Biologinis turtas VAS 18 Finansinis turtas ir įsipareigojimai VAS 19 Atidėjimai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei pobalansiniai įvykiai VAS 20 Nuoma, lizingas ir panauda VAS 21 Dotacijos ir subsidijos VAS 22 Užsienio valiutos kurso pasikeitimas VAS 23 Turto nuvertėjimas VAS 24 Pelno mokestis VAS 25 Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys VAS 29 Tarpinė finansinė atskaitomybė VAS 30 Susiję asmenys VAS 34 Segmentų atskleidimas finansinėje atskaitomybėje VAS 35 Įmonių pertvarkymas VAS 36 Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė Visas apskaitos politikos procesas apima šias stadijas: ◦ apskaitos politikos formavimo stadija; ◦ apskaitos politikos atskleidimo stadija; ◦ apskaitos politikos keitimo stadija. Lietuvos verslo apskaitos standartai (VAS) reglamentuoja tik apskaitos politikos atskleidimą bei keitimą, o formavimas yra visiškai nereglamentuojamas, paliekamas pačios įmonės nuožiūrai. Įmonės vadovybė turi pasirinkti tokią apskaitos politiką, kuri labiausiai atitiktų jos vykdomą veiklą. Verslo apskaitos standartų diegimas laikomas apskaitos politikos keitimu. Apskaitos politikos keitimas. Apskaitos politika gali būti keičiama pagal 7 – ąjį VAS „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų ir klaidų taisymas“ dėl: • įstatymų ar kitų teisės aktų keitimo; • Verslo apskaitos standartų reikalavimų; • to, kad atlikus keitimą bus teisingiaus atskleista įmonės finansinė būklė ir veiklos rezultatai. Geriausia, kai nauja apskaitos politika diegiama nuo naujų finansinių metų pradžios, nes tuomet tenka perskaičiuoti tik vienų praėjusių metų lyginamąją finansinę informaciją. Jei nauja apskaitos politika pradedama taikyti finansinių metų eigoje, pavyzdžiui, metų viduryje įdiegiama nauja apskaitos kompiuterinė sistema, naujas sąskaitų planas, kurie leidžia gauti papildomos finansinės informacijos, tuomet reikia perskaičiuoti lyginamąją informaciją ir dalies finansinių metų. Neatskiriama apskaitos proceso dalis – apskaitinių įvertinimų tikslinimas. Naujas įvertinimas atliekamas remiantis naujausia turima informacija. Pavyzdžiui, remiantis nauja informacija gali būti keičiamas ilgalaikio turto naudingo tarnavimo laikas, abejotinų skolų pripažinimas ir pan. Naujų apskaitinių įvertinimų taikymas nedaro neigiamos įtakos finansinės atskaitomybės informacijos patikimumui, todėl apskaitoje atvaizduojamas perspektyviai. Kartais būna sudėtinga nustatyti skirtumą tarp apskaitos politikos keitimo ir apskaitinio įvertinimo keitimo. Tokiais atvejais keitimas traktuojamas kaip apskaitinio įvertinimo keitimas. Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti pateikta ši informacija apie reikšmingus apskaitinių įvertinimų pasikeitimus: • faktas, kad buvo pakeistas apskaitinis įvertinimas ir keitimo priežastys; • apskaitinio įvertinimo pakeitimo pobūdis ir poveikis; • suma, kuri daro įtaką ataskaitinio laikotarpio rezultatui; • suma, kuri darys įtaką vėlesniems ataskaitiniams laikotarpiams; • jei skaičiavimų atlikti negalima, tai turi būti nurodyta. Klaidų taisymas. Praėjusių ataskaitinių laikotarpių finansinės atskaitomybės klaidos gali būti pastebėtos ataskaitiniu laikotarpiu. Klaidos gali atsirasti dėl netikslių matematinių skaičiavimų, neteisingo apskaitos politikos taikymo ar faktų interpretavimo, klastotės ar apsirikimo. Jei šios klaidos nėra esminės, jos taisomos einamojo laikotarpio finansinėje atskaitomybėje. Klaidos taisymas įtraukiamas į tą pačią pelno (nuostolių) ataskaitos eilutę, kurioje buvo padaryta klaida. Kai kuriais atvejais klaidos gali daryti tokį didelį poveikį praėjusio ar kelių ankstesnių laikotarpių finansinei atskaitomybei, kad tų laikotarpių finansinė atskaitomybė teisingai nebeatspindi įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų. Tokios klaidos laikomos esminėmis. Esminės klaidos pavyzdžiu gali būti atvejis, kai į ankstesnio laikotarpio finansinę atskaitomybę buvo įtraukta per didelė nebaigtų vykdyti sutarčių suma ir gautinos sumos pagal sutartis, kurios toliau nevykdomos.Taisant esmines ankstesnių laikotarpių klaidas, reikia taikyti retrospektyvinį būdą, tačiau išimtiniais atvejais yra taikomas ir perspektyvinis būdas. Ankstesniam laikotarpiui priklausančios esminės klaidos ištaisymo suma turi būti pateikta ataskaitinio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje koreguojant nepaskirstytojo pelno (nuostolių) likutį, buvusį ataskaitinio laikotarpio pradžioje. Kartu turi būti koreguojama ataskaitinio laikotarpio finansinės atskaitomybės lyginamoji informacija. Jei lyginamosios informacijos pateikti negalima, tai turi būti nurodyta aiškinamajame rašte. IŠVADOS 1. Apskaitos reikalavimai numatyti visuose mokesčių bei veiklos šaką reguliuojančiuose teisės aktuose, todėl kiekviena įmonė privalo savo apskaitą tvarkyti vadovaudamasi visais jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais; 2. Lietuvoje apskaitos reglamentavimą aukščiausiame lygmenyje atlieka du pagrindiniai įstatymai - LR Buhalterinės apskaitos įstatymas ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas; 3. Buhalterinės apskaitos įstatymas nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, ūkininkų ūkių, notarų ir advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. 4. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas taikomas juridinio asmens teises turinčioms, ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiančioms įmonėms. Bankams, kitoms kredito įstaigoms, finansų įstaigoms, draudimo įmonėms, ne pelno siekiančioms organizacijoms, įstaigoms šis įstatymas nėra taikomas; 5. Įmonių konsoliduotos finasinės atskaitomybės įstatymas reglamentuoja akcinių bi uždarųjų akcinių bendrovių finansinės atskaitomybės parengimą, suderintą su Europos Sąjungos teisės aktais; 6. Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymą, visos įmonės, tvarkydamos apskaitą ir sudarydamos finansinę atskaitomybę turi vadovautis bendraisiais apskaitos principais (BAP); 7. Lietuvos verslo apskaitos standartai, kuriais, sudarydamos savo finansinę atskaitomybę, privalo remtis Lietuvos įmonės nuo 2004 m. sausio 1d., reglamentuoja tik apskaitos politikos atskleidimą bei keitimą, o formavimas yra visiškai nereglamentuojamas, paliekamas pačios įmonės nuožiūrai. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Bagdžiūnienė, V. (2005). Apskaitos politika. Vilnius: Infoastras. 2. Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas. Verslo apskaitos standartas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!