"Apranga" įmonės kapitalo kainos nustatymas

Įvadas Kapitalo kaištai apibūdinami kaip įmonės kapitalo kaina arba finansinių priemonių sudėtis iš įvairių kapitalo rūšių, kurios atpažįstamos įmonės nuosa­vybės balanso pusėje. Kapitalo kaištai yra tik tuomet optimalus, kai ji lemia įmonės veikla besidominčių ekonomikos subjektų iškeltų tikslų efektyvų įgyvendi­nimą. Taigi kapitalo davėjų naudos optimizavimas ir yra įmonės prioritetas, įgyvendinamas minimizuojant įmonės vidutinius kapitalo kaštus ir didinant įmonės. Siekiama pristatyti esmines kapita­lo kainos teorijas ir jų genezę, apibūdinti pagrin­dinius kapitalo struktūrą nulemiančius rodiklius ir įvertinti optimalios kapitalo kainos nustatymo al­ternatyvas. Finansavimo sprendimai nulemia kapitalo kainą kuri priklauso nuo finansuotojų požiūrio į ri­ziką kapitalo kainos ir dividendų politikos. Darbo objektas - įmonių kapitalo kainos nustatymo metodai. Darbo tikslas — identifikuoti kapitalo kainos nustatymo metodų privalumus ir trūkumus bei pateikti siū­lymus metodikai tobulinti ir pritaikyti įmonių praktikoje. Darbo uždaviniai: 1) pagrįsti įmonė kapitalo kainos nustatymą; 2) išanalizuoti nuosavo kapitalo kainos nustatymo me­todus, nustatyti šių metodų privalumus bei trūkumus, ribo­jančius jų naudojimą tiek išvystytų ir atvirų kapitalo rinką tiek besivystančių ir uždarų kapitalo rinkų šalių įmonėse; pasiūlyti priimtiniausią metodą Lietuvos verslo subjektams; 3) išanalizuoti skolinto kapitalo kainos nustatymo metodiką ir pateikti siūlymus jai tobulinti. 4) pagrįsti AB „Apranga“ kapitalo kainos ekonominės pridėtinės vertės didinimo galimybes. 5) Įvertinti AB „Apranga“ kapitalo kainos formavimo, orientuo­to į EVA maksimizavinią, sprendimų alternaty­vas. Darbo metodai. Mokslinės literatūros, statistinės in­formacijos bei empirinių tyrimų rezultatų analizė ir sintezė, palyginimo metodas, kapitalo kainos nustatymo praktinės patirties analizė. 1. Kapitalo kainos nustatymo įmonėje poreikis ir metodai Kapitalo sąvoka gali būti apžvelgiama skirtingais aspektais: makroekonominiu ir įmonės ly­giu. Makroekonominiu požiūriu kapitalas (kartu su darbu ir žeme) yra vienas iš trijų gamybos veiksnių. Čia skiriamas: realus kapitalas - mašinos, pastatai, įrengimai, nominalus kapitalas - piniginis. įmonės požiūriu kapitalas apibūdinamas kaip balansinis ir fi­nansinis kapitalas. Bendrąja prasme kapitalas apibūdi­namas kaip pininginių išteklių suma (daiktinės ir fi­nansinės priemonės), kurią įmonės veiklai finansuoti suteikia savininkai ir skolintojai. Kapitalo kaištai - tai įmonės finansavimo procese naudojamas skolinto kapitalo ir nuosavo (ak­cinio) kapitalo derinys. Kapitalo kainos sprendi­mai lemia tikslinės kapitalo kainos pasirinkimą. Tikslinė kapitalo kaištai - tai optimalus skolinto kapitalo ir nuosavo kapitalo (privilegijuotų akcijų ir paprastųjų akcijų) derinys, kuriuo planuojama finan­suoti investicijų poreikius (Myers, 2018, 82). Nuo kapitalo kainos politikos priklauso pelningumo ir įmonės vertės lygio alternatyvos pasirinkimas. Kapitalo kainos sprendimų uždavinys - nu­statyti optimalią kapitalo struktūrą, tai yra apibrėžti tikslinę įmonės kapitalo struktūrą pagal pasirinktą tikslą. Optimali kapitalo kaištai yra toks skolinto kapitalo ir nuosavo kapitalo (akcinio kapitalo vertybi­nių popierių) derinys, kuris atitinka optimalią rizikos ir pelningumo pusiausvyrą, taigi iki aukščiausio laips­nio didina nuosavo įmonės kapitalo pelningumą. Įmonių kapitalo kainos sprendimuose es­minį vaidmenį vaidina atitinkamo įsiskolinimo laips­nio nustatymas įmonėje. Ši kapitalo kainos teorija kartu su kapitalo rinkos teorij a yra kertinis finansavimo teorijos akmuo. 1.1. Kapitalo kainos nustatymo įmonėje poreikis Mokslinėje literatūroje pateikiami teoriniai teiginiai susiduria su tikslinės įmonės kapitalo kainos ir tuo pat metu nuosavo kapitalo parūpinimo problema. Ka­pitalo kaištai yra tik tuomet racionali, kai ji lemia įmonės veikla besidominčių ekonomikos subjektų iškeltų tikslų efektyvų įgyvendinimą. Taigi, kapitalo davėjų naudos didinimas ir yra įmonės prioritetas. įgy­vendinamas kuriant įmonės rinkos vertę ir ekonominę pridėtinę vertę. Neoklasikiniuose modeliuose svarbiausias įmonės tikslas yra savininkų turto vertės maksimizavimas, kur įmonės valdymas nukreiptas išskirtinai į įmonės savininkų interesus (Fama, 2016, 288). Investavimo programoje pateikti tikslai optimaliai įgyvendinami dėl bendrojo įmonės kapitalo rinkos vertės maksimizavimo (Vormbaum, 1995, 47). Į kitus tikslus, pavyzdžiui, nuosavo kapitalo rinkos vertės maksimizavimą, kuris atspindi kapitalo kaštų minimizavimo tikslą, neatsižvelgiama. Svarstymų objektas yra kapitalo kainos poveikis įmonės rinkos vertei ir kapitalo kaštams. Išskiriamos trys kapitalo kaštų rūšys: nuosavo kapitalo kaštai (r£), skolinto kapitalo kaštai (rD) ir bendrojo kapitalo kaštai (rA). Galiausiai nuosavo ir skolinto kapitalo kaštai suprantami kaip esminės įmonės veiklos sumos. čia waccA - svertiniai vidutiniai bendrojo kapitalo kaštai; rE -nuosavo kapitalo kaštai; rn - skolinto kapitalo kaštai; A -bendrojo kapitalo rinkos vertė; Em — nuosavo kapitalo rinkos vertė; Dm - skolinto kapitalo rinkos vertė; T-pelno mokesčio tarifas. Įmonės bendroji kapitalo rinkos vertė apskaičiuojama pagal šią formulę: Atskirų kapitalo dalių rinkos vertės apskaičiuojamos diskontuojant busimuosius ateities mokėjimus. Pagal prielaidą, kad įmonės būsimas bendrasis pelnas (prieš atskaičiuojant palūkanas už skolintą kapitalą) yra pastovus, tuomet bendrojo kapitalo vertė apskaičiuojama (Sūchting, 1995, 468): Čia EBIT - bendrasis pelnas prieš palūkanų už skolintą kapitalą ir mokesčių mokėjimą. Iš (3) formulės matyti, kad įmonės kapita­lo kaštų minimizavimo ir bendrojo kapitalo rinkos vertės maksimizavimo tikslai tam tikromis sąlygomis yra vienodo svarbumo. Analogiškai (3) formulei ap­skaičiuojamos nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo rinkos vertės, įvertinant nuosavo ir skolinto kapitalo davėjų busimųjų mokėjimų apmokestinimą (busimąją palūkanų normą) kartu su palūkanų normos reikalavi­mais: čia i - skolinto kapitalo palūkanų išlaidos. Salia kapitalo kaštų neoklasikams svarbus dar vienas esminis dydis - tai kapitalinio įdėjimo rizika. Išskiriamos dvi pagrindinės rizikos rūšys: finansinė rizika ir veiklos našumo rizika (taip pat kapitalo kainos ir verslo rizika). Verslo rizika susidaro dėl bendrojo kapitalo kaštų normos nestabilumo, kuris yra nepriklausomas nuo finansavimo rūšies. Ši rizika gali būti apibūdina­ma kaip „laukiamo bendrojo pelno stabilumo laips­nis“ (Sūchting, 1995, 445). Kapitalo kainos rizika išreiškia papildomą riziką, kuri yra įmonės kapitalo struktūrizavimo pa­sekmė. Ji atsižvelgia į situacijas, kai, esant sunkiai ekonominei įmonės padėčiai, už investuotą bendrąjį kapitalą mokamos mažesnės palūkanos nei už paimtą skolintą kapitalą, kuriam nustatyta sutarta pastovi mokėtinų palūkanų suma. Dėl šių fiksuotų mokėjimų už skolintą kapitalą grynoj o pelno (sumokėjus palūka­nas) sumos svyravimai yra didesni nei bendrojo pelno, o skirtumas tarp šių dviejų rodiklių padidėja augant įsiskolinimo laipsniui. Kapitalo struktūrą lemianti fi­nansinė rizika apskaičiuojama naudojant finansinio sverto formulę: Ši lygtis atspindi ryšį tarp įsiskolinimo laips­nio (kaip skolinto kapitalo ir nuosavo kapitalo rin­kos verčių santykio) ir nuosavo kapitalo palūkanų normos. Finansinio sverto efektas teigia, kad augant įsiskolinimo laipsniui nuosavo kapitalo pelningumas proporcionaliai didėja iki tol, kol skolinto kapitalo palūkanų norma yra žemesnė už bendrojo kapita­lo pelningumą. Čia teigiama, kad skolinto kapitalo davėjams mokama fiksuota palūkanų norma r , o gry­nasis pelnas priklauso nuosavo kapitalo savininkams. Esant didesniam įsiskolinimui, didėja grynojo pelno (kaip galutinių mokėjimų nuosavo kapitalo savinin­kams) svyravimai. Dėl šios priežasties auga nuosavo kapitalo savininkų rizika. Pagal kompromisinės teori­jos postulatą teigiama, kad rizika ir reali palūkanų norma reikalauja didesnių palūkanų sumų už nuosavą kapitalą. Apibūdintas ryšys tarp įsiskolinimo laipsnio ir nuosavo kapitalo savininkų rizikos išreiškiamas šia formule: Čia QrE- nuosavo kapitalo kaštų normos standartinis nuo­krypis, QrA - bendrojo kapitalo kaštų normos standartinis nuokry­pis, V - skolinto ir nuosavo kapitalo santykis. Formulėje aiškiai matyti, kad nuosavo kapita­lo savininko rizika susideda iš veiklos našumo rizikos ir kapitalo kainos rizikos (Perridon, Steiner, 2002, p. 450). Kitaip tariant, nuosavo kapitalo palūkanų nor­mos jautrumas mažėja, palyginti su įmonėje augančia skolinto kapitalo dalimi dėl „pablogėjusios“ įmonės veiklos padėties (Gutenberg, 2016, 187). Šių svars­tymų pagrindu literatūroje nagrinėjamos dvi esminės optimalios kapitalo kainos tezės. Viena teorija tei­gia apie kapitalo kainos nereikšmingumą (Modig- liani / Miller tezės), kita apibūdina tradicines optima­laus įsisikolinimo laipsnio tezes. Naujieji kapitalo teorijos modeliai išsiskiria galimų veikimo variantų, kurie naudojami siekiant optimalaus įmonės finansavimo, gausa. Asmenų inte­resais paremtos įmonės koncepcijos (kai neįtraukiami kiti įmonės tikslai) analizės esmė yra įmonės įsisko­linimo laipsnis, t. y. kapitalo kaištai. Kitų modelių koncepcijos, apimančios įmonės tikslus, remiasi kapi­talo paskirstymo sprendimais - esminiais įmonės op­timalaus finansavimosi sprendimų kintamaisiais. Ka­pitalo teorijos modelį, apsiribojantį tik įsiskolinimo laipsnio analize, pateikia Eli Schwartz (Corporation Finance 2017, Capital Structure 2017). Modigliani ir Miller (2015) modelyje paskirstymo politika nelaiko­ma svarbia optimaliam įmonės finansavimui. Kapita­lo paskirstymo politikai didesnis dėmesys skiriamas Gordon, Lintner, Lemer ir Carleton modeliuose (Gor don, Dividends, Earnings and Stock Prices 2017 ir Va- luation of the Corparation 2017; Lintner, Supply to Corporations 2017 ir Optimal Dividens 1964; Lerner, Carleton Capital Budgeting and Stock Valuation 1964 ir Financial Risk 1966). Iš visų neoklasikinių modelių, skaidomų tarpininkų egzistavimą ir pasirenkant finansavimo in­strumentus su skirtingomis kontrolės ir informacijos gavimo teisėmis, susiformuoja specifinės finansavimo problemos. Šio neatitikimo pagrindu išsivystė neoinsti­tucionalistinis požiūris. Apskirtai jis analizuoja įmonės įkūrimo naudą ir kaštus. Institucijų egzistavimas pa­grindžiamas informacijos asimetrija, kuri susidaro tarp sandorio partnerių. Finan­sinio sverto efektas - tai nuosavo kapitalo pelningu­mo padidinimas keičiant nuosavą kapitalą į skolintą kapitalą tol, kol bendrasis kapitalo pelningumas (vi­dinė palūkanų norma) yra didesnis už skolinto kapita­lo palūkanų normą. Esant pastoviam nuosavo kapita­lo dydžiui galima teigti, kad jo pelningumas gali būti padidintas dėl papildomų svetimo kapitalo finansinių investicijų iki tol, kol pelningumas yra aukštesnis už skolinto kapitalo palūkanų normą (Grafer, Beike, Scheld, 2018, 169). Siekiant maksimizuoti nuosavo kapitalo pelnin­gumą, jo apskaičiavimui naudojama ši formulė: čia rE - nuosavo kapitalo pelningumas, proc.; EBIT - pel­nas iki mokesčių ir palūkanų išmokėjimo; E - nuosavas kapitalas. Vidinė įmonės palūkanų norma skaičiuojama: čia r - vidinė įmonės palūkanų norma; A - visas kapitalas. Pelno sąvoka suprantama kaip nuosavo kapita­lo ir vidinės palūkanų normos sandaugos suma su sko­lintu kapitalu ir skirtumo tarp vidinės palūkanų nor­mos bei skolinto kapitalo kaštų normos sandauga: čia rE - skolinto kapitalo kaštų norma Galiausiai gaunama bendra formulė: čia D / E - kapitalo kaištai; (r. - rD) - reali palūkanų norma. Nuosavo kapitalo pelningumo maksimizavi- mas yra kapitalo kainos ir realios palūkanų nor­mos funkcija arba skirtumas tarp bendrojo kapitalo pelningumo ir už skolintą kapitalą mokamų palūkanų normos. Galimi trys sąveikos tarp vidinės palūkanų normos ir skolinto kapitalo kaštų normos atvejai apibūdinami 1 lentelėje. r,>rD Tol kol vidinė palūkanų norma yra aukštesnė už skolinto kapitalo palūkanų normą, nuosavo kapitalo pelningumas gali būti padidintas paėmus papildomą skolintą kapitalą arba nuosavą kapitalą pakeitus skolintu kapitalu. Si sąveika apibūdinama kaip finansinio sverto efektas, nes pagal pateiktą sąlygą papildomas skolintas kapitalas sudaro svertinę įtaką įmonės nuosa­vo kapitalo pelningumui. ri = rD Esant šiai lygybei pasiekiama optimali kapitalo kaištai įmonėje. Kapitalo kainos pasikeitimai neveikia nuosavo kapi­talo pelningumo. Realiai teigiama, kad skolinto kapitalo palūkanos didėja su augančiu įsiskolinimo laipsniu. Kitaip tariant, nuosavas kapitalas gali būti keičiamas skolintu kapitalu arba naujos investicijos gali būti finansuojamos dėl papildomo sko­linto kapitalo tiek ilgai, kol didėjant įsiskolinimui auganti palūkanų norma neviršija vidinės palūkanų normos. r,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!