Aplinkos apsaugos būtinumas ir išlaidos jai

 APLINKOS APSAUGOS BŪTINUMAS IR IŠLAIDOS JAI Mikroekonomikos referatas Turinys Įvadas 2 1. Aplinkos tarša 2 1.1. Aplinka ir visuomenė 2 1.2. Aplinkos taršos šaltiniai 2 2. Teisinės aplinkos apsaugos objektas 2 2.1. Lietuvos Respublokos aplinkos apsaugos teisiniai aktai 2 2.2. Ekologinės licencijos 2 2.3. Subsidijos už taršos mažinimą 2 2.4. Visuomeninės aplinkos apsaugos formos 2 3. Tarptautinė aplinkos apsauga 2 4. Išlaidos aplinkosaugai 2 Išvados 2 Literatūra 2 Įvadas Aplinka – tai tie išorės elementai, su kuriais konkretus organizmas tiesiogiai ar netiosiogiai santykiauja. Terminas „aplinka“ suprantamas ne tik kaip biosferos komponentų visuma, garantuojanti gyvybės biologinį egzistavimą Žemėje, bet ir kaip erdvinis teritorijos kompleksas, susidedantis iš natūraliosios gamtos ir jos anstato – antropogeninės veiklos rezultatų. Pagal UNESCO priimtą apibrėžimą, aplinka – tai pasaulio dalis, kurią žmogus naudoja, veikia ir prie kurios prisitaiko. Ją sudaro įvairūs sąveikaujantys gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, jų įvairovė. Siaurąja prasme aplinką galima suprasti kaip erdvę, kurioje nuolat gyvena, dirba, ir ilsisi žmonės, plačiąja – kaip žmonijos egzistavimo sferą, susidedančią iš gamtos, antropogeninių objektų ir visuomenės. Terminų „gamtos apsauga“ ir „aplinkos apsauga“ reikšmės taip pat skiriasi. Gamtos apsauga yra priemonių sistema protingai sąveikai tarp žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos palaikyti. Ji padeda racionaliai naudoti ir atkurti gamtinius išteklius, saugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo kenksmingų tiesioginio ir netiesioginio ūkinės veiklos poveikio padarinių. Semantinė termino „aplinkos apsauga“ prasmė yra platesnė. Aplinkos apsaugos tikslas – ne tik tausoti gamtą, racionaliai naudoti jos išteklius, bet ir sudaryti prielaidas tolygiai visuomenės materialinės gerovės bei dvasinės kultūros plėtotei. Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pertvarko planetos veidą. Tačiau ši pažanga, teikdama materialines gėrybes bei komfortą, kelia ir naujas problemas: didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus ilgame evoliucijos kelyje nusistovėjusiai gamtinei pusiausvyrai. Kadangi aplinkos apsaugos problemų pavienės valstybės ar kraštai išspręsti nebegali, tenka jungti jų pastangas, remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Šio darbo tikslas yra parodyti aplinkos apsaugos būtinumą ir šalių pastangas bei išlaidas išsaugant gamtą. Uždaviniai: • Supažindinti, kas yra aplinkos tarša; • Parodyti aplinkos ir visuomenės santykį; • Pristatyti pagrindinius aplinkos taršos šaltinius; • Trumpai pateikti aplinkos apsaugą ginančius teisinius aktus; • Pristatyti tarptautines gamtos apsaugos organizacijas; • Pateikti išlaidas aplinkosaugai. Darbas parašytas naudojantis P.Baltrėno ir kt. Aplinkos apsaugos enciklopedija ir statistikos departamento duomenimis. 1. Aplinkos tarša Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – pačioje gyvenvietėje ir aplink ją. Atsiradus žemdirbystei, pasireiškė pirmieji dirvos erozijos požymiai: kuo intensyviau įdirbama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama. Mokslo bei technikos pažanga, gyventojų gausa tik dar labiau gilino prieštaravimus tarp žmogaus gamybinės veiklos ir ir gamtos. Ypač pablogėjo aplinkos kokybė. Aplinkos kokybė labai priklauso nuo pokyčių biocenezėse, kurie atsiranda pakitus adaptacijos mechanizmams, sutrikus medžiagų energijos apytakai tarp biotinėa ir abiotinės aplinkos. Šie pokyčiai yra susiję su antropogenine veikla, kuri palyginti trunka dar labai neilgai. Jei biosferai susiformuoti prireikė milijardų metų, tai „homo sapiens“ veiklos dabartiniam lygiui pasiekti užteko kelių šimtų tūkstančių metų. Mokslo ir technikos plėtotės sustabdyti negalima, nes ji,kaip teigia akademikas B. Raušenbachas, yra tokia pat būdinga mūsų civilizacijai sąvybė, kaip ir kiekvienam žmogui būdinga mąstyti. Todėl ypač svarbu rasti žmogaus visuomeninių santykių su aplinka optimumą. 1.1. Aplinka ir visuomenė Gamta žmogaus gamybinės – praktinės veiklos atžvilgiu yra didžiulis medžiagos ir energijos rezervuaras, neišsenkamas žmogaus kūrybos priemonių, naujų formų kūrimo šaltinis. Plėtojant gamybą ar kitą veiklą, ne tik plečiasi žmogaus ir gamtos sąveikos ribos, bet ir gausėja gamtinės aplinkos pokyčių, o nuo supančios aplinkos biologinių ir socialinių veiksnių labai priklauso šiuolaikinio žmogaus sveikata ir gyvenimo būdas. Žmonių sveikatą, darbingumą ir amžiaus trukmę neigiamai veikia neracionaliai sutvarkytos gyvenvietės, žaliųjų želdinių stoka, užterštas oras, vanduo bei dirvožemis. Todėl labai svarbu taip sutvarkyti aplinką, kad ji kuo daugiau atitiktų biologinius ir socialinius žmonių poreikius. Nuostolius, atsirandančius dėl pažeistos ekologinės pusiausvyros, kai kuriais atvejais įmanoma apskaičiuoti, bet iki šiol neaišku, kiek ir ar ilgam žmogaus organizmas gali prisitaikyti prie palaipsniui kintančios aplinkos (didėjančios elektromagnetinės spinduliuotės, anglies oksidų ir azoto junginių koncentracijos atmosferoje, triukšmo, gausėjančių maisto produktuose organizmui kenksmingų priemaišų, emocinės įtampos ir pan.). Dabartinių technologijų ekonomiškumas nusakomas tik per gana trumpą laikotarpį gaunama nauda. Tačiau, įvertinus gamybos žalą aplinkai, senkančius išteklius, apskaičiavus pagamintų produktų utilizavimo kainą, dažnai negaunama jokio ekonominio efekto, atvirkščiai, patiriami didžiuliai nuostoliai: žalojama gamta, kenkiama pačios visuomenės sveikatingumui. Tarkime, ekonominiu požiūriu įmonė gali būti net labai rentabili, jei skaičiuojant jos pelną neatsižvelgiama (dažniausiai taip ir daroma) į tai, kad ji nuodija gyvybę upėje ( o per mitybos grandines – ir daugelį sausumos gyvūnų), išmesdama į orą kenksmingas medžiagas ne tik teršia atmosferą, bet ir dirvą (kelių dešimčių kilometrų spinduliu), kenkia augalams ir gyvūnams, mintantiems toje dirvoje augančiais augalais, ilgam sumažėja dirvožemio derlingumas. Šiandien jau įrodyta,kad dėl užterštos aplinkos (oro,vandens, dirvos) daugėja ligų, didėja mirtingumas. Pavyzdžiui, Tarptautinio vėžio tyrimo centro duomenimis apie 80 % žmonių vėžinių susirgimų glaudžiai susiję būtent su aplinkos, kurioje gyvenama, užterštumu [1;42]. Pasaulinės sveikatos apsaugos duomenimis, perpus sumažinus oro taršą, gyventojų amžius pailgėtų 3 – 5 metais, sergamumo ir mirtingumo rodikliai sumažėtų vidutiniškai 4 – 5 %, sergančiųjų plaučių ir kvėpavimo takų ligomis – 20 – 30%, žmonių, kenčiančių nuo širdies ir kraujagyslių ligų – dešimtadaliu [1;42]. Vis dėlto iki šiol nėra konkrečių rodiklių, kuriais remiantis būtų galima įvertinti žmogaus sveikatą ir gyvybę, kol kas nesukurta tinkama metodika, kaip įvertinti dėl kenksmingų sąlygų sumažėjusį darbingumą bei darbo našumą. Beje, kai kuriuos nuostolius, susijusius su sveikatos sutrikimu galima apskaičiuoti, tai, pavyzdžiui, būtų atlyginimas už nedarbingas dienas, nepagamintos produkcijos vertė, gydymo išlaidos. Žmogus savo visuomenine veikla sukūrė realiai egzistuojančią ir biosferą veikiančią technosferą, pasak rusų gamtininko V. Vernadskio noosferą. Tai – gamtos ir žmogaus sąveika, kurioje protinga žmogaus veikla yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis tos sąveikos nepažeidžiamumą. Biosfera ir technosfera yra neatsiejamai tarp savęs susiję tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais. Ši jų sąveika dėl nepaprastai sparčios industrializacijos ir urbanizacijos suformuoja naują reiškinį – biotechnosferą, kurioje vyksta žalingi aplinkai ir žmogui procesai. Taigi susidaro tokia situacija, kada žmogus privalo apginti save ir aplinką nuo žalingų ir pražūtingų antropogeninių veiksnių. Kitaip tariant, „homo sapiens“, mąstantis žmogus, turi saugotis „homo faber“ – veikiančio, pertvarkančio žmogaus. Norint suprasti dabartinę ekologinę situaciją, nepakanka vertinti vien tik žmogaus veiklą, svarbu nustatyti, kaip aplinka reaguoja į vienus ar kitus pakitimus. Žmonija turi spręsti, kaip valdyti technosferos sukeltus neigiamus procesus. Kad aplinka būtų sveika, reikia palaikyti biosferos, jos komponentų ir ekosistemų biologinę pusiausvyrą, tinkamai reguliuoti visuomenės veiklą. Būtina, remiantis fundamentaliosiomis žiniomis apie gamtą, sukurti palankiausią visuomenės ir gamtos sąveiką. Jeigu neišmoksime valdyti sistemos „visuomenė – aplinka“ visuotiniu mastu,tai greitai gali nelikti nei ką valdyti, nei kam valdyti. 1.2. Aplinkos taršos šaltiniai Rengiant aplinkos apsaugos priemones, būtina žinoti, kokia antropogeninė veikla, kokiais būdais bei kuo labiausiai kenkia gamtai bei nustatyti aplinkosaugos prioritetus, kad būtų galima per trumpiausią laiką optimaliai sureguliuoti visuomenės ir gamtos santykius, nepažeisti jau nusistovėjusius ekologinės pusiausvyros. Skiriama natūrali ir antropogeninė aplinkos tarša. Pažymėsime, kad kai kurių iki šiol natūraliu būdu patenkančių į biosferą medžiagų kiekis yra kur kas didesnis. Pavyzdžiui, kas metai i atmosferą dėl pustomo žemės paviršiaus patenka iki 500 mln. tonų priemaišų, dėl gaisrų ir ugnikalnių išsiveržimų – iki 300 mln. tonų, vandenynų paviršiaus garavimo – iki 300 mln. tonų, o dėl ūkinės veiklos – apie 400 mln. tonų [1;43]. Antropogeninė aplinkos tarša yra žmogaus veiklos padarinys, sukeliąs joje neigiamus biologinius, cheminius bei fizikinius reiškinius, sutrikdančius nuoseklią biosferoje vykstančių procesų tėkmę. Nustatyta, kad energetika, statybinių medžiagų pramonė, juodoji ir spalvatoji metalurgija, transportas labiausiai teršia atmosferą, žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonė – vandentiekį. Autotransporto teršalai planetoje sudaro apie trečdalį, Lietuvoje – daugiau nei pusę, labiausiai automatizuotuose miestuose – net iki 70% atmosferos teršalų [1;43]. Automobilių gausa neišvengiama, blogiausia, kad į šalį dažniausiai įvežami jau padėvėti automobiliai, kurie ypač teršia orą. Vilniui, Kaunui ir kitiems didiesiems miestams gresia smogai, sergamumo bei mirtingumo padidėjimas. Metalų apdirbimo, keramikos, odos apdirbimo ir kt. įmonės, kuriuose vyksta termocheminiai ir elektrocheminiai procesai, aplinką teršia ypač pavojingomis medžiagomis – sunkiųjų metalų (švino, nikelio, chromo ir pan.) jonais. Tokių įmonių Lietuvos Respublikoje yra apie šimtą, trečdalis jų jau valo šiuos teršalus ir neutralizuoja. 1pav. Išmetami teršalai. Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida. Aplinkos apsaugos agentūra, Vilnius 2008, p. 75. Dėl šių įmonių veiklos, kiekvienais metais išmetamas teršalų kiekis į vandenį ir atmosferą mažėja. Nuo 1980 iki 2007 metų teršalų kiekis į vandenį sumažėjo 17,4 kg/t, o į orą – 46,5 kg/t. Didėjant aplinkos užterštumui, daugėja ir susirgimų plaučių ligomis, ypač plaučių vėžiu. Šiuo metu yra žinomos kelios cheminių junginių grupės, galinčios sukelti vėžį. Tokių kancerogeninių medžiagų priskaičiuojama keli šimtai. Tai policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, cikliniai aminai, azoto junginiai. Be šių organinių junginių, koncerogeniniu veikimu pasižymi ir kai kurios neorganinės medžiagos – asbesto, chromo, nikelio ir arseno dariniai. Palemono keramikos gamykloje dalis atliekų su sunkiųjų metalų jonais yra naudojama gaminant kitą produkciją, pavyzdžiui, čerpes. Į jų masę įmaišyti sunkieji metalai tarsi „užkonservuojami“. Deja, didesnė dalis tokių atliekų patenka į sąvartynus. Čia, veikiami rūgščių, tirpsta ir patenka į giluminius vandenis, su jais – į upes. Žemės ūkyje naudoti pesticidai ne tik užteršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus, nes juos iš dalies asimiliuoja augalai. Daugeliui gyvūnų, taip pat ir žmogui, kenkia net labai mažos jų dozės, nes per visą ligšiolinę evoliuciją su tokiomis cheminėmis medžiagomis nebuvo susidurta, todėl gyvūnų adaptavimosi galimybės yra mažos. Pesticidai, kaupdamiesi gyvajame organizme (pvz., DDT buvo randama net moters piene), kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mutaciją, sukelia vėžį. Dėl to beveik visi anksčiau naudoti pesticidai – DDT, granozanas, fentiuramas, cimbušas, cumicidinas ir kt. jau uždrausti. Tačiau kai kurie pesticidai dar ir šiandien naudojami. Dėl to išsigimsta augalinių kultūrų veislės, kinta vabzdžių ir paukščių adaptavimosi savybės,gyvūnai ir žmonės gimdo nesveikus palikuonis. Mutageninis pesticidų poveikis gali būti pastebėtas žmogaus sveikatai ir po nežinia kiek metų, nes jie, bėgant laikui, kaupiasi organizmo riebaliniame audinyje, kraujodaros organuose, nervinėse ląstelėse ir ilgai nieko blogo nejaučiama. Dar reikia pažymėti, kad daugelis šalies žemės ūkio objektų – gyvenviečių, gyvulinkystės fermų, mechaninių dirbtuvių, tecnikos kiemų, įvairių sandėlių ir bazių yra prie nedidelių upelių, ežerų, melioracijos griovių, kuriuos kaip mat užteršia ir nedaug teršalų. Galima teigti, kad gamybos technologijos bei įrenginių (ir pagrindinės gamybos, ir atliekų utilizavimo bei valymo) tobulinimas minėtose gamybos šakose ir žemės ūkyje turėtų tapti svarbiausiu aplinkosaugos uždaviniu. Reikia perdirbti ir utilizuoti visas atliekas, kurios dėl technologinių gamybos sąlygų ar oraganizacinių priežasčių iki šiol nebuvo racionaliai naudojamos. 2. Teisinės aplinkos apsaugos objektas Teisinė aplinkos apsauga – tai įstatymais nustatyta normų sistema, padedanti išsaugoti nepažeistą gamtinę pusiausvyrą. Įvairiose pasaulio šalyse teisinės aplinkos objektai gali skirtis, bet tikslas išlieka toks pats. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikoje teisinės aplinkos apsaugos objektas yra jos teritorijoje esanti aplinka ir gamtos ištekliai, Lenkijos Respublikoje – „žemė ir naudingos iškasenos, vanduo ir jūros aplinka, atmosferos oras, ir gyvūnija, kraštovaizdis ir poilsio zonos, miesto ir kaimo želdiniai, žmogų supanti aplinka“. Priskiriant materialines vetybes prie saugomų, vadovaujamasi jų sąveika su aplinka. Kitos materialinės vertybės (pvz., žmogaus sukurti daiktai), nutraukus jų ryšį su gamtine aplinka, įgyja prekinę vertę ir jau nėra teisinės aplinkos apsaugos objektas. 2.1. Lietuvos Respublokos aplinkos apsaugos teisiniai aktai Aplinkos apsaugos įstatymas yra pagrindinis teisinis aktas, reguliuojantis visuomenės santykius aplinkos apsaugos srityje, apibrėžiantis valstybės prioritetus naudojant gamtos gėrybes, neleidžiantis įsigalėti voliuntaristiniam požiūriui ir vienpusiškai ekonomikai. Šis įstatymas nustato aplinkos apsaugos valdymo struktūrą ir kompetencijos pasidalijimą tarp vyriausybės bei savivaldybių. Apibrėžiamos ir visuomeninių organizacijų teisės bei pareigos. Lietuvos Respublikos piliečiai skatinami būti aktyviais aplinkos kokybės ir gamtos išteklių naudojimo kontrolės dalyviais. Piliečiams garantuojama teisė gauti informaciją apie aplinkos būklę ir reikalauti, kad būtų atlikta ekologinė ekspertizė ir nutrauktas kenksmingas poveikis aplinkai. Valdžios intitucijos privalo užtikrinti piliečių ir organizacijų teises, o piliečiai ir visuomeninės organizacijos – saugoti aplinką ir, gindami savąjį požiūrį, nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų interesų. 1 lentelė Nustatyta pažeidimų aplinkos kokybės srityje 2006 2007 Pareigybiniai 1369 1462 Atmosferos 1868 1512 Vandenų 1852 1565 Atliekų 2911 2392 Statistikos departamentas. Gamtos ištekliai ir aplinkos apsauga 2007. Vilnius 2008, p. 78. Per 2007 metus padaugėjo nustatytų pareigybinių pažeidimų skaičius. 2007 m. tokių pažeidimų nustatyta 93 atvejais daugiau nei 2006m. Atmosferos srityje pažeidimų skaičius sumažėjo 356, vandenų – 287, altliekų 519 atvejais. 2 lentelė Nustatyta pažeidimų, kuriais padaryta žala aplinkos komponentams Atvejų skaičius Suma,tūkst. Lt 2006 2007 2006 2007 Pareigybiniai 47 41 524,6 2022,8 Atmosferos 34 24 1233,8 1435,8 Vandenų 48 69 287,0 211,2 Atliekų 23 20 381,4 46,6 Statistikos departamentas. Gamtos ištekliai ir aplinkos apsauga 2007. Vilnius 2008, p. 78. Aplinkos taršos dėl netinkamo aplinkos oro, vandenų apsaugos bei atliekų tvarkymo reikalavimų vykdymų, kai tokiu pažeidimu padaroma žala aplinkai, bendras atvejų skaičius kito nežymiai: 2006 m. – 152, 2007 – 154. Tam tikrose aplinkos srityse padarytos žalos atvejų skaičius skiriasi: daugiausia pažeidimų padaroma vandenų apsaugos srityje. 3 lentelė Nustatyta pažeidimų, dėl kurių taikytos ekonominės sankcijos Atvejų skaičius Suma,tūkst. Lt 2006 2007 2006 2007 Pareigybiniai 110 33 366,4 31,8 Atmosferos 55 34 70,4 44,3 Vandenų 38 23 76,6 57,2 Atliekų 543 130 1061,6 265,6 Statistikos departamentas. Gamtos ištekliai ir aplinkos apsauga 2007. Vilnius 2008, p. 78. Daugiausiai pažeidimų, dėl kurių taikytos ekonominės sankcijos nustatyta atliekų srityje. 2006 m. užfiksuoti 543 atvejai, kurių metu skirta bauda siekė daugiau nei milijoną, 2007 m. sumažėjo iki 130 atvejų ir baudos nesiekė 300 tūkst. Lt. Be to, gamtos išteklių naudotojai privalo savo lėšomis įvertinti ūkinės veiklos poveikį aplinkai ir atlyginti aplinkai padarytą žalą. Aplinkos apsaugos įstatymas reikalauja, kad ūkinė veikla būtų planuojama ir vykdoma tik remiantis kraštotvarkos projektais bei generaliniais planais, sudaromais ir tvirtinamais atsižvelgiant į gamtos potencialą. Ūkinės veiklos objektai turi būti eksploatuojami tik gavus gamtos išteklių naudojimo ir teršalų išmetimo leidimą. Ūkinės veiklos subjektai privalo laikytis nustatytų aplinkos kokybės normatyvų ir standartų. Įstatymu griežtai reglamentuojama pavojingų cheminių, radioaktyviųjų medžiagų, mikroorganizmų gavyba ir naudojimas bei atliekų tvarkymas. Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama įvežti, gaminti, dislokuoti cheminį, branduolinį bei biologinį ginklą. Draudžiama iš kitų šalių įvežti atliekas, skirtas saugoti, apdoroti ir laidoti. Vietovės, kuriose dėl ūkinės veiklos ar avarijų susiklosto pavojingos situacijos, skelbiamos ekologinio pavojaus zonomis. Aplinkos būklei stebėti LR kuriama ekologinio monitoringo sistema, apimanti valstybinį ir ūkio subjekto aplinkos monitoringą. Ateityje įstatymas turėtų apimti ir kai kurių savivaldybių jau vykdomą municipalinį aplinkos stebėjimą. Įstatymų numatyti: 1) mokesčiai už gamtos išteklius; 2) mokesčiai už aplinkos teršimą; 3) kreditavimo reguliavimas; 4) valstybės subsidijos; 5) kainų politika; 6) ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas. Įstatymas numato teisinę atsakomybę už aplinkos apsaugos teisės normų pažeidimus bei padarytos žalos aplinkai atlyginimo būdus. 2.2. Ekologinės licencijos Ekologinė licencija – tai vertybinis popierius, duodantis jo savininkui teisę išmesti į aplinką limituotą teršalų kiekį. Aplinkos apsaugos institucijoms nustačius toleruotiną išmetamų teršalų kiekį, kuriamas licencijų paketas. Ekologinės licencijos, panašiai kaip ir tiesioginiai mokesčiai, materialiai skatina ūkinius subjektus mažinti taršą. Bet palyginti su mokesčiais, jos turi nemažai pranašumų. Pirma, licencijos sukonkretina taršos mažinimo programas. Naudojant tiesioginius mokesčius, negalima iš anksto nuspėti, kaip jie paveiks teršėjus. Todėl vykdant socialines ir gamtosaugos programas susidaro sunkumų. Išplatinus licencijas, tiksliai žinoma, koks ir kokių teršalų kiekis bus sumažintas per tam tikrą laikotarpį. Antra, tiesioginių taršos mokesčių efektyvumą mažina infliacija. Sumažėjus pinigų vertei, šie mokesčiai gali prarasti savo skatinantį poveikį. Ekologinėms licencijos infliacijos poveikis nedidelis. Išmetamų teršalų kiekis nekinta, tik pasikeičia, kaip ir visų poreikių, licencijų kaina. Trečia, kaip ir bet kuri kita prekė, licencijos laisvai perkamos ir parduodamos jų rinkos veikimo teritorijoje. Todėl, jei savininkui ji pasidaro neaktuali, jis laisvai gali ją parduoti. Ketvirta, gamtosaugos institucijos gali pačios dalyvauti ekologinių licencijų rinkoje ir supirkti jas, kartu sunažindamos užterštumo laipsnį žemiau normatyvinio. Kita vertus, pagrindinis ekologinių licencijų trūkumas yra tas, kad, esant visuomenės spaudimui, jų programa gali numatyti nerealiai mažas teršimo normas. Jei licencijų kainos bus pernelyg didelės, tai gali versti gamybininkus neracionaliai daug lėšų skirti gamtosaugai ir per mažai gamybai plėtoti. Dėl to mažės visuomenės ekonominio augimo ir socialinės pažangos tempai. Ekologinės licencijos visuomenei nėra patrauklios. Dalis žmonių piktinasi, kad leidimas teršti yra pirkimo ir pardavimo objektas. Jų nuomone, tai ne ta prekė, kuri gali būti laisvai parduodama rinkoje, nes turtingieji už pinigus gauna teisę žaloti kitų žmonių sveikatą. Pasak jų, taršos problemą reikia spręsti griežtomis administracinėmis priemonėmis ir dideliais tiesiogiais mokesčiais, nes apskritai jokie mokesčiai už aplinkos teršimą negali būti per dideli. Gana sudėtingas procesas yra pirmasis ekologinių licencijų organizavimo ir paskirstymo etapas. Licencijų veikimo zonų skaičius ir jų dydis tiesiogiai lemia jų rinkos efektyvumą. Mažos zonos neleidžia atsirasti „karštiems taškams“, tai yra, vienoje vietoje susiformuoti keliems stipriems teršimo šaltiniams, tačiau kartu jose pasireiškia siauros rinkos sindromas. Licencijų rinkos organizavimo ir licencijų naudojimo kontrolės išlaidos gali nepasiteisinti dėl pernelyg mažo rinkos dalyvių ir sandorių skaičiaus. Kitas svarbus klausimas yra licencijų apmokėjimas pradiniu laikotarpiu. Svarbiausia yra teisingai nustatyti mokėjimo šaltinį. Jeigu už licencijas tiesiogiai moka valstybė, tai jas galima išdalyti nemokamai. Per tam tikrą laiką gamtosaugos institucijos arba laipsniškai anuliuos, arba išpirkinės nemokamas licencijas iš firmų tol, kol likusiųjų licencijų kiekis atitiks išmetamų teršalų normatyvinį lygį. Kitas būdas, kai už licencijas tiesiogiai moka jas perkantys teršėjai. Jei tai vyksta aukcione, licencijų kainą lemia jų pasiūla ir paklausa. Licenciją įsigijęs asmuo gali visiškai ja disponuoti ir bet kada parduoti kitam suinteresuotam asmeniui. Skirstant licencijas pradiniu laikotarpiu, svarbu pasiekti, kad visiems teršėjams būtų sudarytos vienodos sąlygos. Reikia įvertinti vietinės specifikos įvairovę, teršėjų skaičių, išmetamų teršalų kiekį bei koncentraciją. Atsižvelgiant į visa tai, gali būti rekomenduotas toks pirminio paskirstymo variantas. Aplinkos apsaugos organai, turėdami išmetamų teršalų kiekybinius bei kokybinius parametrus, sulygina juos su normatyviniais. Jei normatyvai neviršyti, tai ekologines licencijas galima išduoti nemokamai. Aplinkos apsaugos tarnybos puikiai supranta, kad įmonės negali iš karto persiorientuoti ir sumažinti teršalų kiekį iki leistino lygio. Todėl pradiniu laikotarpiu parduodamas ribotas skaičius papildomų licencijų, kurių kainą lemia paklausa. Kiekviena firma pateikia aplinkos apsaugos tarnyboms savo paklausos papildomoms licencijoms funkciją, aplinkos apsaugos tarnybos šias individualias funkcijas suveda į bendrą paklausos funkciją. Esant griežtai fiksuotai papildomų licencijų pasiūlai ir turint bendrą jų paklausos funkciją, nesunku nustatyti šių licencijų kainą. Todėl šios licencijos turi būti trumpalaikės ir tikslinio pobūdžio, siekiančios pirmiausia likviduoti ypač pavojingus teršalų šaltinius. Taip pat svarbu pasiekti, kad šių licencijų išdavimo, pratęsimo ir atėmimo tvarka netaptų biurokratijos bei korupcijos svertu. 2.3. Subsidijos už taršos mažinimą Vienas iš ekonominių metodų aplinkai saugoti yra valstybinės substitucijos. Jos gali būti teikiamos šiomis formomis: 1. Taršą kontroliuojančių ir ją mažinančių įrengimų finansavimas. 2. Atlyginimas už taršos mažinimą arba nedidinimą, pavyzdžiui, už tam tikro lygio „nešvarios“ gamybos stabilizavimą. Kartais subsidijos teršėjams gali būti tiek pat efektyvios, kaip ir tiesioginis teršėjų apmokestinimas. Tuo labiau, kad subsidijas valymo ir kontrolės įrenginiams statyti galima skirti ne tiesiogiai, o mažinant privalomuosius teršėjų mokesčius arba ir visai nuo jų atleidžiant (pvz., nuo pelno mokesčio). Tuo tarpu be subsidijų taršos mažinimo išlaidų našta kai kuriems gamintojams būtų per didelė ir jie būtų priversti mažinti gamybą bei darbo jėgos panaudojimą. Dėl to didėtų nedarbas, sulėtėtų ekonominio augimo tempai. Nors šie argumentai yra gana svarūs, teršėjų substijavimas nesulaukia plataus pritarimo. Subsidijos akivaizdžiai parodo, kad tarši gamyba palaikoma mokesčių mokėtojų sąskaita, kad teršėjai gauna transferines pajamas. Svarbus teršėjų subsidijavimo padarinys yra tai, kad kapitalas ir darbas išstumiami iš tų ūkio sferų, kur jų panaudojimas gali būti gerokai efektyvesnis. Be to, subsidijos kartais gali duoti visiškai priešingą rezultatą ir ne tik nesumažinti šalyje taršios gamybos apimties, bet dargi ją padidinti. Kodėl? Todėl, kad subsidijos skatina vis naujus verslininkus pradėti panašią gamybą. Ar verta palaikyti taršią gamybą „dirbtiniu kvėpavimu“? Kad ekologiškai pažangios technologijos galėtų užtektinai sparčiai plėstis, paprastai reikia, kad kitoms būtų netrukdoma žlugti. Taip jos išlaisvina darbą ir kapitalą pažangesnei gamybai. Sveikai gamtos aplinkai naudinga, kad taršos technologijos sunyktų, o pažangios - plėtotųsi. Pirmasis procesas yra būtina antrojo sąlyga. Išsivysčiusių šalių patyrimas rodo, kad, palaikant aktyvią ir nuoseklią ekonominių aplinkos apsaugos metodų įgyvendinimo politiką, jų duodamas efektas yra gana didelis. JAV aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, ekonominių metodų panaudojimas vien tik oro kontrolės srityje leido 1979 – 1988 metais sutaupyti daugiau kaip 4 mlrd. dolerių. tačiau, nepaisant šių įspūdingų skaičių, daugelyje šalių ekologinės problemos vis dėlto sprendžiamos sunkiai [4, 366]. Rinkos metodai efektyviai veikia tik tada, kai yra tiksliai nustatytos nuosavybės teisės, o dalykišku ekologiniu sprendimu suinteresuota nedaug žmonių. Tuo tarpu vyriausybinės aplinkos apsaugos programos labai dažnai lieka neįgyvendintos ir dėl finansinių resursų stygiaus ir dėl įvairių biurokratinių vingrybių. Vis dėlto atskirų įmonių, vyriausybinių institucijų aplaidumas ar netgi nesąžiningumas aplinkos apsaugos srityje dabar jau retai lieka nepastebėtas ir nuslėptas nuo visuomenės. Tai teikia vilčių, kad galiausiai bus panaudotas platus administracinių ir ekonominių priemonių spektras, reguliuojant aplinką teršiančių ūkio subjektų veiklą. 2.4. Visuomeninės aplinkos apsaugos formos Pagrindinis aplinkos naudotojas yra visuomenė, todėl daugelyje pasaulio šalių visuomenei suteikiama teisė dalyvauti sprendžiant aplinkos apsaugos klausimus. Demokratinės visuomenės požymis ir svarbiausias jos pasiekimas yra tai, kad piliečiai, kurių interesus pažeidžia ekonominės plėtros programa ar projektai, turi teisę reikalauti valstybinės ekspertizės arba atlikti ją patys. Ekspertizės išvados privalomos valstybinėms institucijoms ir juridiniams bei fiziniams asmenims, kad galėtų daryti didesnį poveikį valdžiai, piliečiai buriasi į įvairias organizacijas. Viena įtakingiausių pasaulyje aplinkos apsaugos visuomeninių organizacijų yra „Grean Peace“ judėjimas, turintis savo padalinius kiekvienoje šalyje. Įtakingus mokslo ir visuomenės veikėjus vienija „Romos klubas“, formuojantis aplinkos apsaugos politiką pasaulyje. Politikus jungia „Globe“ organizacija. Įvairioms progoms paremti sudaromi įvairūs fondai. Vieno tokio WWF fondo filialas veikia ir Lietuvoje. Šis fondas finansuoja biologinės įvairovės išsaugojimo projektus, teikia paramą ekologiniam švietimui, Lietuvoje padeda įgyvendinti balinio vėžlio gausinimo projektą, išleido brošiūrą „Į svečius miškan“ ir kt. Lietuvoje veikia žaliųjų judėjimai, rengiantys protesto akcijas prieš valstybės politiką rekreacinėse ar saugomose teritorijose. Veikia „Žalioji“ partija, savo politine programa išsiskirianti iš kitų partijų tuo, kad aplinkos apsaugai suteikia pirmenybę prieš kitas visuomenės gyvenimo sritis. Aktyvia veikla išsiskiria aplinkos apsaugos inžinerijos centras (AAIC), veikiantis prie Lietuvos mokslininkų sąjungos Vilniaus Gedimino technikos universitete. Lietuvoje veikia Tarptautinio Regioninio aplinkos apsaugos centro (REC) filialas, koordinuojantis visų visuomeninių organizacijų veiklą bei finansiškai remiantis projektus. 3. Tarptautinė aplinkos apsauga Tarptautinė aplinkos apsauga vykdoma plėtojant įvairių formų tarptautinį bendradarbiavimą: pasirašomos dvišalės ar daugiašalės sutartys, konvencijos, rengiami bendri seminarai, pasitarimai, dalyvaujama tarptautinėse organizacijose. Jungtinėms tautoms, Europos bendrijai priklauso įvairios tarpvalstybinės aplinkos apsaugą koordinuojančios organizacijos. Įkurta pasaulinė gyvosios gamtos sąjunga (IUCN). Baltijos šalis vienija 1974 m. Helsinkyje įkurta Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (HELCOM), kurios veikloje Lietuva dalyvauja nuo 1992 metų. Tikslas – sumažinti Baltijos jūros taršą ir atskirti nykstančias rūšis. 1992 m. Rio de Ženeire įvyko pasaulinė Jungtinė Tautų aplinkos apsaugos ir ekonominės raidos konferencija, kurioje buvo pasirašytos „Konvencija dėl klimato pasikeitimo“ ir „Konvencija dėl biologinės įvairovės išsaugojimo“. 1993 m. Lietuva prisijungė prie tarptautinės Ramsaro pelkių išsaugojimo konvencijos bei Berno konvencijos dėl Europos gyvosios gamtos ir natūralių biotipų išsaugojimo. Lietuvos Respublika pasirašė su aplinkos apsauga susijusias sutartis su Latvija, Estija, Lenkija, Danija, Suomija, Jungtinių Amerikos valstijų penktuoju regionu. Nepaisant visų susitarimų, tarptautinis bendradarbiavimas aplinkos apsaugos srityje netapo bendru visų šalių tikslu. 1987 m. Jungtinių Tautų komisijos pranešime, apie aplinkos būklę ir visuomenės raidą rašoma: „Mūsų negebėjimas pripažinti ir priimti bendros koncepcijos, kas būtina stabiliai visuomenės raidai, rodo, kad bendradarbiaujant nepaisoma ekonominio ir socialinio teisingumo“. Tik pašalinus šią kliūtį, galima tikėtis visų šalių rūpesčio bendra ateitimi.sistema, apimanti valstybinį ir ūkio subjekto aplinkos monitoringą. sdarytą žal 4. Išlaidos aplinkosaugai ES struktūriniai fondai ir Lietuva aplinkosaugai skyrė beveik 119 mln. Lt. Pernai struktūrinių fondų lėšomis finansuota dvigubai daugiau aplinkosaugos projektų nei prieš metus. Parama buvo skirta mažų gyvenviečių vandens tiekimui ir nuotekų valymui, upelių ir ežerų išvalymui, visuomenės informavimui, lankytojų srautų reguliavimui saugomose teritorijose, Baltijos pajūrio juostos tvarkymui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) administruoja aplinkosauginius projektus, finansuojamus iš Europos Sąjungos Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo. Atliekanti kasdieninį finansuojamų projektų administravimą APVA užtikrina sklandžią įgyvendinamų projektų eigą. APVA Struktūrinių fondų skyriaus vedėjas Saulius Vasiliauskas teigia, kad Struktūrinių fondų lėšomis paprastai finansuojami mažesnės apimties projektai, todėl savivaldybėms, kurių projektai nebuvo finansuoti Sanglaudos fondo lėšomis, tokiu būdu suteikiama galimybė gauti paramą. ISPA/Sanglaudos fondo lėšomis 2000-2006 m. įgyvendinama 40 vandentvarkos ir regioninių atliekų tvarkymo projektų, kuriems skirta apie 2 mlrd. Lt. Tuo tarpu 2004-2006 metų laikotarpyje struktūrinių fondų (89,2 mln. Lt) ir bendrojo finansavimo (29,7 mln. Lt) lėšomis buvo finansuotas 101 projekto veiklų įgyvendinimas už beveik 119 mln. litų. Didžioji šios sumos dalis buvo paskirstyta pernai - 80 projektų skirta 90,7 mln. Lt. Šiuo metu 18 aplinkosaugos projektų jau yra užbaigti, tai yra įgyvendintos visos projektuose numatytos veiklos. „Lėšų skirstymas ir projektų teikimas pirmaisiais metais vyko vangiai ir net buvo baiminamasi, kad nepavyks visko įsisavinti. Tuo tarpu pernai įsibėgėjome. Tai rodo, kad didėja susidomėjimas ir gebėjimas panaudoti struktūrinių fondų lėšas“, - sako S. Vasiliauskas. 2004-2006 m. finansuoti struktūrinių fondų projektai yra įgyvendinami devyniose iš dešimties apskričių, o projektai vykdomi 35 savivaldybėse. Daugelyje savivaldybių įgyvendinama daugiau nei po vieną projektą. Be to, finansuoti ir aplinkosaugos institucijų bei nevyriausybinių organizacijų projektai. Aplinkos stebėsenos ir prevencijos stiprinimo srityje finansuoti 2 projektai už 7,2 mln. Lt. Juos įgyvendina Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija ir Aplinkos apsaugos agentūra. Šių projektų tikslas - pasiekti, kad aplinkos tyrimų laboratorijos atitiktų Europos Sąjungos standartus ir galėtų operatyviai teikti tikslią informaciją apie aplinkos būklę ir jai daromą poveikį. „Tai ypač svarbu ekstremaliose situacijose, tokiose, kaip neseniai Klaipėdoje įvykęs nuotekų išsiliejimas į vandens telkinius“, - sako S. Vasiliauskas. Be to, daug dėmesio bus skiriama žalos aplinkai prevencijai bei operatyviai reakcijai į pažeidimus. Atliekami ne tik mokymai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, bet įsigytos modernios informacinės technologijos bei kitos priemonės. Visuomenės informavimo projektais siekiama šviesti visuomenę aplinkosaugos klausimais, skatinti aktyviau dalyvauti priimant sprendimus. 26 tokio pobūdžio projektams buvo skirta 4,7 mln. Lt. Jų metu visuomenė informuojama apie genetiškai modifikuotus organizmus, aplinkos apsaugą, pavojingas atliekas, atliekų tvarkymą ir pan. Ypač daug veiklų yra skirta moksleiviams: informaciniai seminarai, leidiniai, konkursai, akcijos. Šioje srityje aktyviai paraiškas teikė nevyriausybinės organizacijos - finansuota 16 paraiškų už 3,4 mln. Lt. Aplinkos projektų valdymo agentūros atstovo teigimu, dauguma struktūrinių fondų finansuojamų projektų turėtų baigtis 2007 m. pabaigoje, kita dalis – 2008 m. viduryje. Europos Sąjungos struktūrinė parama aplinkosaugai naujuoju 2007-2013 m. laikotarpiu sudarys apie 3,4 mlrd. Lt [6]. Išvados Aplinkos apsaugos sprendimas yra vienas svarbiausių šių dienų uždavinių. Pristatydamos aplinkos taršos šaltinius, norėjome parodyti aplinkos apsaugos problemų globališkumą, todėl jos turi būti sprendžiamos ne atskiros įmonės ar gamybinio proceso lygmenyje, o kompleksiškai vertinant jas miestų, pramonės rajonų, regionų, visos šalies ir šalių grupių lygmeniu. Kiekviena valstybė ne tik turi, bet ir privalo saugoti gamtą, nes jos nykimas tapo nesustabdomu reiškiniu. Kaip pastebėjote referate, valstybės norėdamos užtikrinti aplinkos apsaugą kuria teisinius aktus, kurie reglamentuoja pažeidėjams baudas. Ne tik valstybės, bet ir pačių žmonių iniciatyva kuriamos nevyriausybinės organizacijos, kurios kovoja už gamtos išsaugojimą. Kiekvienais metais šalys ir kitos organizacijos skiria lėšas gamtos apsaugos problemoms spręsti. Aplinkos apsauga būtina tarptautiniu mastu. Literatūra 1. Baltrėnas, P; Lygis, D; Mierauskas, P.; et al. Aplinkos apsauga. Enciklopedija. Vilnius, 1996, 40-290 p. 2. Gamtos ištekliai ir aplinkos apsauga 2007. Statistikos departamentas. Vilnius, 2008, 78 p. 3. Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida. Aplinkos apsaugos agentūra. Vilnius 2008, 75 p. 4. Mikroekonomika. Sudarė Skominas, V. Vilnius: Vilniaus Universitetas, 2000, 363, 364, 365, 366 p. 5. Štreimikienė, D. Ekonomika, gamtosauga, mokesčiai. Kaunas: VU Kauno humanitarinis fakultetas, 1997. 6. Lietuvos Respublikos aplinkos minesterijos aplinkos projekto valdymo agentūra [žiūrėta 2009m. lapkričio 15 d.]. Prieiga per internetą :

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!