Apie "Leviataną"

Taisyklės yra, kurios nurodo tak tikrą elgesio būdą, kaip siekti saugumo – taisyklės nėra privalomos, nes už jų niekas nestovi, todėl nes nėra galios priversti. Visas teises, kurias turi prigimtinėje būklėje turi perduoti, išskyrus gyvybę. Absoliučios valdžios teoretikas. Bus apsaugota teisė į gyvybę – arba visų karas prieš visus (karo būklė), arba patikima gyvybės apsauga. Nes siauresnė valdžia neužtikrins tos laisvės. To, ko neperdavėm valdžiai, kad būtų apginta. Teisė į gyvybę vienintelė (pasipriešinimas – jeigu valdžia pažeidžia vienintelę teisę į gyvybę). Apie prigimtinę žmonijos būklę, kiek ji susijusi su žmonių laime ir nelaime. Žmonės yra lygūs iš prigimties. Iš lygybės kyla nepasitikėjimas: kai du žmonės siekia to paties daikto, kurio abu turėti negali, jie tampa priešais ir siekia sunaikinti vienas kitą. Iš nepasitikėjimo – karas. Lygybė � Nepasitikėjimas � Karas. Trys esminės ginčų priežastys esančios žmogaus prigimtyje: lenktyniavimas, nepasitikėjimas (siekiant saugumo), garbės troškimas. Nesant pilietinės bendrijos visada vyksta karas kiekvieno su kiekvienu. Tada vyrauja nuolatinė baimė ir prievartinis mirties pavojus. Tame kare nėra nieko neteisingo. Ten, kur nėra visiems bendros valdžios nėra ir įstatymo, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir teisingumo. Jėga ir apgaulė kare yra dvi svarbiausios dorybės. Jausmai, lenkiantys žmones į taiką yra mirties baimė, noras daiktų patogiam gyvenimui ir viltis įsigyti juos. Protas pasiūlo patogias taikos sąlygas, kurių laikydamiesi žmonės gali susitarti. Šios sąlygos – tai prigimtiniai įstatymai. Apie pirmąjį ir antrąjį prigimtinius įstatymus ir apie sutartis. • Prigimtinė teisė – kiekvieno žmogaus laisvė naudoti savo paties jėgas, kaip jis pats nori, savo paties prigimčiai, laisvė daryti viską, kas jo paties supratimu yra tinkamiausia. • Laisvė – nebuvimas išorinių kliūčių, kurios gali trukdyti daryti ką nori. • Prigimtinis įstatymas – proto surasta bendra taisyklė, kuri draudžiama žmogui daryti tai, kas pražūtinga jo gyvybei. • Teisės ir įstatymo skirtumas. Teisė – laisvė ką nors daryti; Įstatymas apibrėžia ir įpareigoja laikytis vieno ar kito elgesio būdo. Skiriasi jie abu kaip laisvė ir privalėjimas. • Esminis prigimtinis įstatymas: Pirmasis: ieškoti taikos ir ją palaikyti. Antrasis (prigimtinės teisės esmė): ginti save visomis priemonėmis. • Atsisakyti teisės reiškia atsisakyti laisvės. Sutartis – abipusis teisės perdavimas. • Prigimtinis įstatymas: teisingumas. Žmonės turi vykdyti savo susitarimus, juos sulaužyti – neteisinga. Neteisingumas – susitarimo neįvykdymas. Visa, kas nėra neteisinga, yra teisinga. • Teisingumas ir nuosavybė prasideda įkūrus valstybę. Teisingumas – pastovi valia duoti kiekvienam žmogui tai, kas yra jo nuosava, taip pat tai yra proto taisyklė, kuri draudžia mums daryti ką nors, kas būtų kenksminga mūsų gyvenimui ir prigimtiniams įstatymams. • Komutatyvus ir distributyvus teisingumas. Komutatyvus teisingumas – lygi vertė daiktų, dėl kurių sudaroma sutartis, o distributyvus - lygus naudos paskirstymas vienodai nusipelniusiems žmonėms – toks skirstymas neteisingas. • Komutatyvus teisingumas – sutarties vykdymas perkant ir parduodant, keičiant ir atliekant kitus sutarties aktus. • Distributyvus teisingumas – arbitro teisingumas, kiekvienam jis duoda tai, kas priklauso ir yra teisingas paskirstymas. Visiška turėjimo teisė arba daikto naudojimasis paeiliui, pirmasis turi būti nusprendžiamas burtais. Tie, kurie ginčijasi, turi teisę pasikliauti arbitro sprendimu. • Nė vienas žmogus nėra sau teisėjas. • Prigimtiniai įstatymai yra amžini ir jų lengva laikytis. Įstatymas – žodis to, kuris teisėtai įsakinėja kitiems. Apie asmenis, įgaliotojus ir įasmenintus daiktus. Natūralus asmuo – jei žmogaus žodžiai ar veiksmai laikomi jo paties, o kai jie laikomi atstovaujančiai kito žodžiams ar veiksmams, tada jis yra netikras asmuo. Susitarimai, sudaryti pagal įgaliojimą, įpareigoja įgaliotoją. Apie valstybę. Valstybės tikslas - individo saugumas, kurio nesuteikia prigimtinis įstatymas. (Prigimtiniai įstatymai - teisingumas, nešališkumas, kuklumas, atlaidumas, darymas kitiems to, ko norėtume kad ir mums būtų daroma); Valstybės atsiradimas, apibrėžimas - viename asmenyje ar asmenų susirinkime suvienytų žmonių daugybė vadinama valstybė, taip atsiranda ir Leviatanas - mirtingasis dievas, kuriam mes esam dėkingi už apsaugą. Daugybė žmonių abipusiais susitarimais patys padarė kiekvienam žmogui savais ir kiekvieno jų įgaliotais tam, kad jis galėtų panaudoti visų jų jėgą ir priemones, kaip jis manys esant būtina taikai ir bendrai gynybai. Suverenas - tas kuris įkūnija šį asmenį - aukščiausia valdžia, o kiti yra jo pavaldiniai. Tas, kurio rankose valdžia yra suverenas. Įgyti aukščiausią valdžia galima: 1) paveldima, karu priverčia priešus paklusti- įgytoji valstybė; 2) žmonės laisva valia susitaria paklusti vienam ar žmonių grupei. – tai politinė arba įsteigtoji valstybė. Apie suverenų teises įsteigtosiose valstybėse (tautos išrinkti atstovai). Bruožai: • Pavaldiniai negali pakeisti valdymo formos; • Aukščiausioji valdžia negali būti prarasta, niekas nepažeisdamas teisingumo negali protestuoti prieš paskelbtą suvereno įsteigimą (tas, kuris nesutinka su suvereno išrinkimu, turi sutikti su visais kitais, jei nenori būti sunaikintas); • Suvereno veiksmų pavaldiniai negali teisėtai smerkti. Kad ir ką suverenas darytų, jo negali nubausti pavaldinys; • Suverenas - teisėjas, sprendžiantis, kas yra būtina jo pavaldinių taikai ir saugumui, ir teisėjas, sprendžiantis, kokių doktrinų juos reikia mokyti. Teisė kurti taisykles, kad kiekvienas pavaldinys žinotų, kas yra jo nuosavybė ir joks kitas pavaldinys negalėtų nenusižengdamas teisingumui jos atimti iš jo. Jam taip pat priklauso visa teisingumo vykdymo ir ginčų sprendimo teisė. Teisė skelbti karą ar sudaryti taiką, ką jis manys esant geriausia. Teisė pasirinkti visus patarėjus ir ministrus tiek taikos, tiek ir karo metu. Teisė apdovanoti ir nubausti taip, kaip jam atrodo esant protinga. – šios teisės nedalomos. Suverenas negali atisakyti teisių kieno nors naudai, neatsisakydamas aukščiausios valdžios. Pavaldinių valdžia ir garbė išnyksta aukščiausiosios valdžios akivaizdoje. Apie įvairias įsteigtosios valstybės formas ir apie aukščiausiosios valdžios paveldimumą. Valstybės formos (skiriasi pagal suvereną): • Monarchija (vienas žmogus); • • Demokratija (visų norinčių dalyvauti susirinkimas arba liaudies valstybė); • Aristokratija(tik dalies žmonių susirinkimas); • Vienas – daugelis - visi. • Tironija ir oligarchija yra tik skirtingi monarchijos ir aristokratijos (smerkiami) pavadinimai. Nepatenkinti demokratija, vadina ją anarchija (bevaldystė). Skirtumą tarp šių trijų valstybės formų sudaro šių formų tinkamumas ir sugebėjimas užtikrinti žmonių saugumą ir taiką. • Monarchas, nors ir rūpinasi kitų gerove, daugiau ar mažiau rūpinasi ir savo asmenine gerove, jei įvyksta asmeniniai ir visuomeniniai interesai, jis renkasi asmeninius. Monarchijos nepatogumas, kad aukščiausioji valdžia gali atitekti nepilnamečiui ar žmogui, kuris neskiria gėrio ir blogio. • Esamas monarchas turi teisę disponuoti įpėdinyste. Ji turi būti perduodama aiškiais žodžiais arba testamentu, kai monarchas paskelbia gyvendamas arba raštu. Jei nėra testamento ar paskelbimo, reikia laikytis papročių (paveldėjimo teisę turi artimiausias giminaitis). • Suteikti įpėdinystę kitos tautos karaliui nėra neteisėta. • Demokratijoje ar aristokratijoje korumpuotų asmenų sėkmė priklauso ne tiek nuo visuomeninės gerovės, kiek nuo klastingo patarimo, išdavikiškos veiklos ar pilietinio karo. Apie tėviškąją ir despotiškąją valdžią. Įgytoji valstybė - valdžia įgyta jėga, žmonės jį iš baimės pripažįsta. Nuo įsteigtosios skiriasi tuo, kad žmonės, pasirenka savo suvereną, daro tai bijodami. Aukščiausiosios valdžios teisės abiem atvejais tos pačios. Suvereno teisės: Suvereno valdžia be jo sutikimo negali būti perduota kitam, ji negali būti iš jo atimta, nė vienas pavaldinys negali jo apkaltinti neteisingumu, jis negali būti savo pavaldinių nubaustas, jis yra teisėjas, sprendžiantis, ko reikia taikai palaikyti, jis sprendžia dėl doktrinų tinkamumo, yra vienintelis įstatymų leidėjas ir visų ginčų aukščiausiasis teisėjas, jis taip pat nusprendžia kada ir kokia dingstimi pradėti karą ar sudaryti taiką, jam taip pat priklauso teisė pasirinkti teisėjus, patarėjus, karo vadus ir kitus pareigūnus bei vykdytojus, taip pat skirti apdovanojimus, bausmes, rangus. • Tėviškoji valdžia įgyjama ne gimimu, o sutartimi arba dėl ankstesnio vieno iš tėvų pavaldumo kitam. • Valdžia įgyjama gimimu arba užkariavimu. Kaip įgyjama despotiškoji valdžia. Tai tokia valdžia, kur yra įgyta užkariavimu ar laimėjus karą. Tuo atveju ši valdžia yra įgyjama nugalėtojo, kai pralaimėjusysis pasižada būti jo tarnu. Apie pavaldinių laisvę. • Laisvė - tai pasipriešinimo nebuvimas. Laisvas žmogus yra tas, kuriam niekas netrukdo daryti tai, ką jis nori, nes jis savo jėga ir protu gali tai padaryti. Viskas, ką tik aukščiausiasis atstovas padarytų pavaldiniui, nesvarbu kokia dingstimi, negali būti, tikrąja to žodžio prasme, pavadinta neteisingumu ar neteisėtumu, nes kiekvienas pavaldinys yra visų veiksmų, kuriuos atlieka suverenas, įgaliotojas; taigi suverenas turi teisę į viską, išskyrus tai, kad jis pats yra Dievo pavaldinys ir todėl privalo laikytis prigimtinių įstatymų. • Pavaldiniai yra laisvi ginti savo gyvybę net ir nuo tų, kurie teisėtai į juos kėsinasi. • Jei nėra tam tikro susitarimo žmogaus su žmogumi, jis yra laisvas nuo tų dalykų. Jei suverenas įsako žmogui save žaloti, jis yra laisvas nepaklusti. Jis gali ir nedalyvauti kare, jeigu jis to nenori. • Didžiausia pavaldinių laisvė priklauso nuo įstatymo nutylėjimo (jo nebuvimo). • Manoma, kad pavaldiniai privalo paklusti suverenui, kol jis turi galios juos apginti, bet ne ilgiau. Taip pat, pavaldinys būdamas paimtas į nelaisvę, gali priimti priešo malonę tapti jo pavaldiniu, jis yra laisvas priimti šia sąlygą. • Jeigu monarchas, nugalėtas kare, pats tampa nugalėtojo pavaldiniu, tai jo pavaldiniai atleidžiami nuo savo ankstesnio įsipareigojimo ir privalo tapti nugalėtojo pavaldiniais. Apie pavaldžias politines ir privačias sistemas. (Juridinės organizacijos) Žmonių sistemos: • tvarkingos yra tos, kur vienas žmogus ar žmonių susirinkimas atstovauja visai sistemai. Visos kitos sistemos yra netvarkingos; • Kai kurios tvarkingos sistemos yra absoliučios ir nepriklausomos, nepavaldžios niekam. Kitos yra priklausomos, pavaldžios kokiai nors aukščiausiajai valdžiai, kurios pavaldiniai yra tiek visi jos nariai, tiek jos atstovai. • Kai kurios pavaldžios sistemos yra politinės, o kai kurios privačios. Politinės (politiniai kūnai ar juridiniai asmenys) yra tos, kurios susikūrė, gavusios valstybės valdžios įgaliojimus. Privačios yra tos, kurios susikūrė pačių pavaldinių iniciatyva arba yra gavusios svetimos šalies įgaliojimus, nes bet koks užsienio valdžios įgaliojimas kitoje valstybėje yra ne visuomeninis, o tik privatus. Privačios būna teisėtos ir neteisėtos. • Netvarkingos yra tos sistemos, kurios, niekam neatstovaudamos, yra vien žmonių sambūris, kuris jeigu neuždraustas valstybės ir neturi blogų ketinimų (žmonių susibūrimas turguose, renginiuose) yra teisėtas. • Visų politinių kūnų atstovų valdžia yra ribojama suvereno. • Jei politinių kūnų atstovas yra vienas žmogus, jo neleistini veiksmai yra jo paties veiksmai. Jeigu atstovas ką nors padarys šio kūno vardu, ko nėra jam leista nei duotu raštu, nei įstatymu, yra jo paties veiksmas, o ne to kūno ar kurio nors kito jo nario veiksmas. (Politinio kūno atstovas yra nepriklausomas, atsako pats) Žmonių prigimtinės lygybės principas. Prigimtinėje būklėje žmonės iš esmės yra lygūs pagal kūno ir proto kriterijus. Ši lygybė – ginčų, sukeltų lenktyniavimo, nepasitikėjimo ir garbėtroškos, priežastis. Ginčai sukelia karą. Tai – esminis prigimtinės būklės bruožas: kiekvieno karas su kiekvienu. Iš prigimtinės lygybės kyla tarpusavio nepasitikėjimas. Iš tarpusavio nepasitikėjimo kyla karas Žmonių tarpusavio ginčų pagrindinės priežastys: •Lenktyniavimas •Nepasitikėjimas •Garbės troškimas Iš viso to kyla “karas kiekvieno su kiekvienu” ir jis tęsiasi kol žmonės randa kaip iš šios padėties išeiti. Prigimtinė teisė ir laisvė. Teisės ir įstatymo skirtingumas. Prigimtinės teisės įstatymai: • Taikos ieškojimas ir savisauga; • Įsipareigoti kitų atžvilgiu, jei ir jie įsipareigoja tavuoju (?); • Teisingumas; • Dėkingumas; • Nuolaidumas; • Mokėjimas atleisti; • Kerštu naudotis tik siekiant būsimojo gėrio; • Neįžeidinėti kitų; • Nebūti išdidžiam; • Nebūti arogantišku; • Nešališkumas; • Lygybė naudojant bendrus daiktus; • Burtų metodas; • Pirmagimystė ir pirmasis užvaldymas; • Tarpininkų neliečiamumo užtikrinimas; • Paklusti arbitro sprendimui; • Negalima būti teisėju savo byloje; • Negalima būti teisėju ir byloje, jei turima interesų joje; • Pasitikėjimas liudytojais. Prigimtinių įstatymų esmė: Pagrindinė taisyklė – „nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų“. Prigimtiniai įstatymai įpareigoja sąžinę. Jų bruožas – amžinumas ir paprastumas. Prigimtiniai įstatymai yra moralė ir jų laikymasis yra dorybė, o jiems priešingas elgesys yra yda. Apie valstybės priežastis, atsiradimą ir apibrėžimą. Valstybės tikslas – individo saugumas. Valstybė – „reali visų vienybė viename asmenyje”, kiekvieno sutartis su kiekvienu dėl valdžios perdavimo suverenui, kuriam suteikiama aukščiausia visuomenės atstovavimo valdžia. Apie suverenų teises įsteigtose valstybėse Valstybės įsteigimo aktas ir to padariniai: •Negalėjimas pakeisti pasirinktos valdymo formos; •Negalima atimti aukščiausiosios valdžios iš suvereno; •Negalima protestuoti prieš daugumos paskelbtą suvereno įsteigimą; •Pavaldiniai negali smerkti suvereno veiksmų; •Pavaldiniai negali nubausti suvereno; •Suverenas sprendžia kas yra reikalinga taikai ir jo pavaldinių saugumui užtikrinti; •Suverenas – aukščiausias savo pavaldinių teisėjas; •Suverenas turi teisę nustatyti tam tikras taisykles, kuriomis pavaldiniai turi paklusti; •Teisės skelbti karą ir sudaryti taiką irgi priklauso suverenui; •Suverenas turi teisę pasirinkti patarėjus, ministrus ir kitus jam pavaldžius pareigūnus; •Turi teisę bausti ir apdovanoti pavaldinius taip kaip jam atrodo teisinga. Visos šios teisės yra nedalomos. • Suverenas turi aukščiausią valdžią valstybėje ir jos negalima riboti. • Aukščiausioji valdžia būtina turint užtikrinti valstybės stabilumą. Išskiriamos 3 valdymo formos: Monarchija; Aristokratija; Demokratija. (Ne vienintelė tinkama, bet geriausia valdymo forma – absoliutinė monarchija). Monarchija. Monarchijos pranašumai kitų formų atžvilgiu: • Monarchai mažiau rūpinasi savo interesais, nes jų turtai ir jų asmeninė gerovė priklauso nuo visų pavaldinių gerovės; • Monarchas gali klausti bet kieno patarimo sprendžiant kažkokį klausimą, o kažkokiam susirinkimui patarti gali tik tam nustatyti asmenys, nėra slaptumo; • Monarcho negali paveikti joks nepastovumas išskyrus žmogaus prigimties nepastovumą; • Monarchas negali prieštarauti pats sau iš pavydo ar savanaudiškumo, o susirinkimas gali, kad net gali kilti pilietinis karas; • Sunkios padėties metu susirinkimas nepajėgia kontroliuoti visko dėl to pats tokiu būdu išsirenka diktatorių ar valdžios gynėją, kuris vėliau gali uzurpuoti valdžią. Monarchijos trūkumai: • Favoritų turėjimas, gali atimti turtą iš kitų; • Gali patekti valdžia į netinkamo asmens rankas (nepilnamečio ar pnš.). Įpėdinystės teisė. Monarchijoje įpėdinystė gali būti perduodama: • Aiškiai išreikšta monarcho valia; • Laikantis papročių; • Naudojantis įgimtu prisirišimu. Pavaldiniai neturi teisės: • Aukščiausios valdžios dalinti (čia naudojasi Anglijos pilietinio karo pavyzdžiu kai valdžia buvo padalyta); • Keisti valdymo formos; • Atimti valdžios iš suvereno (jei jau davė valdžią, tai jos negali atimti); • Smerkti ar bausti suvereno, nes kiekvienas yra suvereno įgaliotojas, tad negali bausti už veiksmus, kuriuos pats padarė; • Suverenas pats sprendžia, kas naudinga ar ne savo pavaldinių gerovei užtikrinti; • Karo ir taikos klausimai yra suvereno žinioje, jis sprendžia kokių doktrinų mokyti ir kurias drausti. Apie tėviškąją ir despotiškąją valdžią. Įgytoji ir įsteigtoji valstybės. Įgytoji valstybė yra ta, kurioje aukščiausioji valdžia yra įgyta jėga, nuo įsteigtosios ji skiriasi tuo, kad žmonės, kurie pasirenka savo suvereną , daro tai bijodami vienas kito, o ne bijodami to, kuriems jie patiki aukščiausiąją valdžią. Abiem atvejais jie tai daro iš baimės. Tėviškoji valdžia įgyjama ne gimimu, o sutartimi. Valdžia įgyjama 2 būdais: gimimu ir užkariavimu. Teisė į valdžią paremta gimimu, yra ta, kurią tėvas turi savo vaikams ir yra vadinama TĖVIŠKĄJA. (vaikas dar turi su ja sutikti taip atsiranda sutartis), o valdžia įgyta užkariavimu ar laimėjus karą yra vadinama DESPOTIŠKĄJA. Teisę valdyti nugalėtąjį suteikia ne pergalė prieš jį, o jo paties sutikimas. Tėviškosios ir despotiškosios valdžios pasekmės yra tokios pat kaip įsteigtojo suvereno teisės ir pasekmės. Aukščiausioji valdžia visose valstybėse turi būti absoliuti. Žmonės mano, jog neribota valdžia gali duodi daug blogų pasekmių, bet neturint jos, pasekmės dėl amžinos kovos visų prieš visus bus dar liūdnesnės. Apie laisvę. Laisvė tai pasipriešinimo nebuvimas; laisvas žmogus yra tas, kuriam niekas netrukdo daryti tai, ką nori, nes jis savo jėga ir protu gali tai padaryti. Baimė ir laisvė yra suderinamos, nes veiksmai, kuriuos žmonės valstybėse daro iš įstatymo baimės ,yra veiksmai, nuo kurių atlikėjai gali laisvai susilaikyti. Laisvė ir būtinybė yra suderinamos . Veiksmai, kuriuos žmonės atlieka savanoriškai kyla iš jų valios, tai jie kyla iš laisvės, kiekvienas noras kyla dėl priežasties todėl jie kyla iš būtinybės. Anot Hobbso pavaldinių laisvė yra laisvė nuo susitarimų, ji turi būti suderinama su neribota suvereno valdžia. Pavaldiniai yra laisvi ginti savo gyvybę net ir nuo tų, kurie teisėtai į juos kėsinami, jie neprivalo savęs žaloti. Bei dalyvauti kare, jeigu savo noru tuo neapsiima (gali duoti vietoj savęs kitą kariškį, tai skirta baikštiems žmonėms). Didžiausia pavaldinių laisvė priklauso nuo įstatymo nutylėjimo. Ten, kur suverenas nėra nustatęs jokių taisyklių, pavaldinys laisvas veikti ar neveikti savo paties nuožiūra. Atvejai, kai pavaldiniai atleidžiami nuo paklusnumo savo suverenui: • Kai suverenas negali jų apginti; • Nelaisvės atveju (pavaldinio); • Jei suverenas atsisako valdžios sau ir savo įpėdiniams; • Ištrėmimo atveju; • Kai suverenas pats tampa kito pavaldiniu. Žmonių sistemų rūšys. Sistemos – skaičius žmonių, kuriuos vienija bendras interesas. •Tvarkingos - vienas žmogus ar jų susirinkimas atstovauja visai sistemai. Yra absoliučios ir nepriklausomos arba priklausomos, jos skirstomos į privačias (teisėtos arba neteisėtos) ir politines (pvz., tvarkingi teisėti - šeima, tvarkingi neteisėti- čigonai, vagys.). •Netvarkingos - visos kitos. Visų politinių kūnų atstovų valdžia yra ribota. Jos ribos yra atpažįstamos iš dviejų dalykų: Privilegijų rašto (paliudytas suvereno); Iš įstatymų. Jeigu atstovas yra 1 žmogus, jo neleistini veiksmai yra jo paties veiksmai, o jeigu atstovas yra susirinkimas, tai už jo veiksmus atsako tik tie, kurie jiems pritarė. Taip pat Hobbsas rašo, jog jeigu atstovas yra 1 žmogus ir jis skolinasi pinigų arba yra skolingas pagal sutartį, tai jis tik vienas yra atsakingas už skolą, o kiti nariai ne, o jeigu susirinkimas, tai atsakingi tik tie, kurie jai pritarė. Galima prieš jį protestuoti, bet draudžiama protestuoti prieš aukščiausiąją valdžią. Politinis kūnas sukurtas duoti patarimams suverenui. (jie sukurti žmonėms valdyti, prekybai vadovauti). Valstybės tarnautojai. Valstybės tarnautojas yra tas, kuriam suverenas paveda kokius nors reikalus, įgaliodamas šioje tarnyboje atstovauti valstybei. Jie tvarko valstybės reikalus. Tarnautojai gali būti skiriami: • Bendram administravimui (visos ar valstybės dalies administravimas); • Specialiam administravimui, pavyzdžiui, ūkiui valdyti (iždas kariuomenė); • Žmonėms mokyti; • Teisingumui vykdyti (teisėjai); • Nuosprendžiams vykdyti (skelbti įsakymus, malšinti maištus, areštuoti, įkalinti, TIKSLAS išsaugoti taiką); • Valstybės tarnautojais nėra laikomi tie, kurių vienintelis darbas yra patarti (patarėjai). Apie valstybės maitinimą ir gyvybės davimą palikuoniams. Anot Hobbso valstybę maitina jūros ir žemės produktai, kurie būna arba vietiniai arba užsieniniai. Privati nuosavybė (žemės valdos) atsiranda dėl suvereno savavališko skirstymo (suverenas pats nusprendžią kokią dalį galima skirti) taip pat nuo suvereno priklauso užsienio prekybos vietos ir objektai bei jų paskirstymas (jeigu priklausys nuo privačių asmenų gali pakenkti valstybei), nuosavybės perdavimo įstatymai (suverenas nurodo kaip turi būti sudarytos sutartys, kad galiotų). Pinigai, kurie yra apibūdinami kaip valstybės kraujas yra pateikiami viešam naudojimui per kanalus ir kelius dviem atvejais: Pateikiami valstybės iždui; Išleidžiami valstybiniams mokėjimams. Apie patarimą. Toliau Hobbsas rašo apie patarimus ir pateikia skirtumą tarp patarimo ir įstatymo. Įsakymas yra tada kai nurodoma daryti tai ar nedaryti to, nenurodant jokios kitos priežasties ,išskyrus tai, kad tokia jo valia. Patarimas yra tada ,kai žmogus įsako daryti tai ar nedaryti to ir savo priežastis aiškina ta nauda, kurią turės tai padaręs ar to nepadaręs tas, kuriam jis tai sako. Įkalbinėjimas ir atkalbinėjimas tai patarimai , kuriuos lydi ženklai, rodantys jį duodančio karštą norą ,kad jo patarimo būtų klausoma, tai yra primygtinai peršamas patarimas. Jie reikšmingi tik kai kalbama miniai, nes pavienis žmogus gali nutraukti jį. Apie gerą patarėją: jo tikslai ir interesai nesuderinami su to, kuriam jis pataria, tikslais ir interesais. Skubotos ir neakivaizdžios išvados, neaiškūs, painūs ir dviprasmiški sakiniai, taip pat įvairios metaforos, norint sužadinti jausmus yra nesuderinami su patarėjo pareiga. Geras patarėjas bus geru, tik dėl tokių reikalų, kuriuos jis ne tik labai gerai išmano, bet ir daug apie juos mąstė ir ilgai svarstė. Patarėjui būtina turėti visą informaciją ir būti susipažinusiam su dokumentais, gautais iš tos valstybės, taip pat su visais traktatais ir kitomis valstybinėmis sutartimis. Pilietiniai įstatymai. Tai kiekvienam pavaldiniui privalomos taisyklės, kurias valstybė jam pateikė žodžiu, raštu ar kitu pakankamu jos valios ženklu, kad naudotųsi jomis, kai reikia atskirti, kas teisinga ar neteisinga, t. y. kas prieštarauja ir kas neprieštarauja taisyklei. Pilietiniai įstatymai – tokie, kuriuos leidžia suverenas. [Hobbso atveju tai monarchas arba aukščiausiasis susirinkimas. Suverenas gali pripažinti įstatymais papročius, jei su jais nekovoja, ir prigimtinius įstatymus, kurie iš esmės yra tiesiog prigimtinės moralinės vertybės, pvz., teisingumas, tačiau neturi teisinės reikšmės, kol nėra įtvirtinti aukščiausiosios valdžios. Tik pati aukščiausioji valdžia, kurios niekas nekontroliuoja, gali būti įstatymų leidėja.] Pats suverenas – nepavaldus pilietiniams įstatymams. [nes gali pats juos kurti, keisti, naikinti ir nėra už tai atskaitingas.] [Absoliučios valdžios, absoliutinės valstybės idėja] Jo autoritetu, išmintimi, sprendimais negali būti abejojama – tai teisingumo šaltinis. Tačiau jis nėra neklystantis, ir kai jo tyli valia prieštarauja jo paties įstatymui, jis neturi teisės primesti visos kaltės nusikaltėliui, kuris tiesiog nežinojo, ko klausyti – suvereno ar įstatymo. Pilietiniai įstatymai galioja tik veiksniems, t. y., juos suprantantiems asmenims. [Silpnapročiams, vaikams etc., – negalioja]. Pripažįstama, kad įstatymo tekstas ir esmė gali skirtis, todėl ypač svarbu, kad teisėjai vadovautųsi prigimtiniais įstatymais, ne tik rašytiniais. [įstatymas yra vienareikšmis, kitaip ne jo tekstas, kuris gali būti skirtingai interpretuojamas] Pilietinis įstatymas sutampa su prigimtiniu įstatymu. Prigimtinis įstatymas egzistuoja ir tada, kai jis nerašytas. Šis įstatymas yra tai, kas suvokiama protu kiekvieno asmens ir neprieštarauja visų žmonių protui. Taip pat jis pripažįstamas Amžinuoju Dievo įstatymu. [kaip ir minėjo prof. Namavičius, Hobbso veikale prigimtinė teisė neišvengiamai susiejama su proto reikalavimais.] Pagrindinis skirtumas tarp pilietinio ir prigimtinio – tai, kad pilietinis įstatymas, kaip ir bet koks kitas įstatymas, turi būti paskelbtas (nesvarbu kokia išraiška – žodžiu, raštu, veiksmu ar tikslu). Prigimtiniai esą ir taip yra žinomi. Vienas pagrindinių prigimtinių įstatymų – joks žmogus negali silpninti galios tos valdžios, kurios globos jis pats reikalavo ar sąmoningai priėmė, sudarydamas visuomenės sutartį. (absoliutinė valstybė) Visus įstatymus reikia aiškinti, nes nedaug žmonių gali juos suvokti protu. Įstatymų aiškinimas pripažįstamas tik teisėjams. Precedentas – prigimtinio įstatymo aiškinimas. [Tačiau, pagal Hobbsą, precedentas neįpareigoja teisėjų analogiškoje byloje priimti tapatų sprendimą – svarbiausias yra vadovavimasis protu ir teisingumu.] Teisėjo bruožai: • Geras prigimtinių įstatymų, teisingumo, supratimas; • Panieka nereikalingam turtui, privilegijoms, paaukštinimams (nepaperkamumas); • Atsiribojimas nuo bet kokių emocijų sprendžiant bylą; • Kantrybė išklausyti, dėmesingumas, kruopštus apmąstymas. Įstatymų skirstymas. Aptariami Romos teisei būdingos teisės aktų rūšys, pvz., imperatorių konstitucijos, ediktai, liaudies susirinkimo nutarimai, papročiai etc. Prigimtiniai – teigiamieji įstatymai (prigimtinė ir pozityvioji teisė, jau Hobbso pripažintas atskyrimas); Teigiamieji: Žmogiškieji (skirstomieji (deskriptyviniai) – baudžiamieji (sankcijas nustatantys)) – dieviškieji (paskelbti suvereno, bet išreiškiantys prigimtinę teisę). [Hobbsas atskiria teisę nuo teologijos: „Tikėjimas antgamtiniu [dieviškuoju] įstatymu nėra jo vykdymas,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!