Apie kokias moralines vertybes šiandien svarbu kalbėti? (kalba)

Apie kokias moralines vertybes šiandien svarbu kalbėti?

Moralinių vertybių sistema yra žmogaus dvasinis pamatas. Ne visada taip buvo. Primityviame lygmenyje, kai nebuvo mokslo, mažai dėmesio buvo skiriama moralei. Šiuolaikinė žmonių karta, tiksliau – pagrindinė jos dalis, į pirmąją vietą iškelia materialinį turtą, visiškai pamiršdama tokius moralės principus kaip meilė, teisingumas, draugystė, nuoširdumas. Dabartinė karta beveik visiškai prarado pasitikėjimo vienas kitu jausmą. Stebint žiaurumo apraiškas vienas kito atžvilgiu, galima pastebėti, kad šiuo metu visuomenės moralinės vertybės smarkiai smunka, tačiau vis dar yra žmonių, kurių gyvenime moralinės vertybės turi tam tikrą vietą. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo moralines vertybes. Vieniems tai yra draugystė, meilė, šeima, tėvynė... Kiekvienam žmogui gyvenime yra svarbūs dalykai, tie, dėl kurių jis gyvena ir tampa geresnis. Man svarbiausios moralinės vertybės yra: šeima, meilė ir atsidavimas tėvynei, nes būtent šios moralinės vertybės padėjo kitaip pažvelgti į pasaulį, atsidurti visuomenėje ir suprasti, kas iš tikrųjų yra svarbiausia gyvenime.

Pirmoji moralinė vertybė, apie kurią norėčiau pakalbėti, yra šeima. Šeima yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Vaikystėje, būdami šeimoje, prisimename viską, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, vaikas prisimena tėvų atliekamus veiksmus, o užaugęs ima elgtis taip pat, kaip ir tėvai. Jei šeima , darni, tai vaikas laimingas, o jei šeima nesėkminga, tai ir vaikas dažniausiai jaučiasi silpnas. Kaip sakė britų politikas Johnas Bowringas: „Laiminga šeima yra ankstyvas rojus“. Be to, šeimoje privalu rūpintis ne tiek savimi, kiek kitais, nes tik tada šeima yra laiminga, o ypač vaikai-tėvų ateitis. Krikščioniškosios pasaulėjautos rašytoja, humanistė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja motiną, kuri yra vaikų auklėtoja ir santarvės namuose puoselėtoja. Apysakoje vartojama reta žemaitiška žodžio mama forma – mamatė. Trijų vaikų motina Marija jaučia, kad „yra kažkokių slaptingų siūlų, rišančių vaiko širdį su motina“. Ji stengiasi mokyti vaikus lietuvių kalbos, nes tai jos „dorinė pareiga“. Taip pat vedasi vaikus į darbą, groja jiems, pasitelkdama krikščioniškąjį tikėjimą auklėja, ugdo moralę. Glaudų mamos ir dukros ryšį atskleidžia Irutės elgesys – ji norėjo „taip sėdėti, taip vaikščioti“ kaip mamatė. Tačiau Marija skiria laiką ne tik vaikams, bet ir vyrui. Būdama dora krikščionė ji neatsako į pono Jonavičiaus jausmus, nors jaučia jų sielų giminystę. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Mariją motinos vaidmuo žlugdo, iš tiesų gyvendama dėl kitų ji įprasmina savo būtį: „Į kitus, kitiems, kitam“. Mamatės aukojimąsi įprasmina ir vyro pasitikėjimas, jos nuomonės atsiklausimas. Taip pat matydama, jog yra autoritetas vaikams, jaučiasi laiminga. Juk ir antikos dramaturgas Sofoklis teigia, jog vaikai tampa „inkarais, išlaikančiais motiną gyvenime“, o rašytoja suvokdama šeimos buvimo kartu svarbą metaforiškai vadina ją lizdu, kuriam nevalia iširti. Tad Šatrijos Ragana aprašo motiną, kuri suteikia prasmę savo gyvenimui rūpindamasi vaikų mokymu ir šeimos gerove.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!