Apie ką verčia susimąstyti šių laikų žmogų Antikos laikų literatūra?

Apie ką verčia susimąstyti šių laikų žmogų Antikos laikų literatūra? Antika – tai Eurpos kultūros pamatas. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta daugybė literatūrinių šedevrų, ypač svarbių meno istorijai. Nors visi antikiniai kūriniai yra parašyti prieš tūkstančius metų, juose keliamos problemos aktualios ir šiais laikais. Taigi, kyla klausimas: apie ką esame verčiami susimąstyti, kai skaitome antikinės literatūros kūrinius? Visų pirma, Antikos literatūra priverčia susimąstyti apie išorinio ir vidinio grožio vertę. Antikos laikų visuomenėje išorinis grožis buvo labai reikšmingas. Jau ir tada buvo jaučiamas grožio standartų egzistavimas. Kone kiekviename kūrinyje veikėjai apibūdinami kaip tobulo grožio idealai. Dėl to gali susidaryti vaizdas, kad graikai labiau vertino išorinį grožį. Vis dėlto remiantis „Narcizo mitu“, tai galima paneigti. Pagrindinis mito veikėjas taip įsimylėjo save ir savo išvaizdą, kad jam daugiau niekas neberūpėjo. Jo nuomone, vidinis grožis, žmogaus protas nėra tokie svarbūs. Dievai dėl tokio Narcizo elgesio jį nubaudė: jis tiek žiūrėjo į savo atvaizdą vandenyje, jog mirė iš bado ir pavirto gėle-narcizu. Šiame mite aiškinama, jog išorinis grožis yra laikinas, ir niekada nebus toks reikšmingas kaip vidinis. Manau, jog šis pasakojimas verčia susimąstyti ir šiuolaikinius žmones. Dabartinėje visuomenėje kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau rūpinamės savo išvaizda, bandome kuo geriau pateikti save kitiems išoriškai. Tai yra normalu, nes pirmiausia, ką pastebime, ir yra žmogaus išorė. Tačiau žmogaus (200) išvaizda neturėtų įtakoti jo gyvenimo, sėkmės, aplinkinių pažiūrio. A. de Sent Egziuperi yra pasakęs, kad tikrasis grožis nematomas. Čia, mano nuomone, ir yra kalbama apie žmogaus vidų. Taigi, peršasi išvada, jog vidninis žmogaus grožis visada buvo ir bus daug svarbesnis už išorinį. Kas svarbiau – tavo ar kitų gerovė? Tai - antroji problema, dažnai gvildenama Antikos literatūroje. Manau, kad toks klausimas gali iškilti bet kuriais laikais. Juk žmogus nėra tobulas, jis negali atsikratyti savanaudiškų minčių ir visada pirmiausia galvoti apie aplinkinius, ypač, jei pagalbėjęs šiems, gali nukentėti. Antikos literatūroje pastebime, jog graikai vaizdavo pasiaukojimą dėl kitų kaip kilnų poelgį. Tokį pavyzdį galime rasti Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas.“ Titanas Prometėjas, žinodamas, kad bus nubaustas, padovanoja ugnį žmonėms, dėl to, kad nori šiems suteikti geresnį gyvenimą. Kentėdamas ant uolos baisias kančias, jis taria: „Laisva, laisva valia esu aš nusikaltęs./ Nenoriu šito neigt. Ir, gelbėdamas žmones,/ Vargus didžius aš užsikroviau sau pačiam.“ Matome, kad nors žinojo, kokios pasekmės jo laukia, šis didvyris vis tiek galvojo apie kitų gerovę. Dabartiniais laikais taip pat dažnai pasitaiko situacijų, kuriose sunku apsispręsti, kaip pasielgti. Tuomet susimąstai: ar būti šių laikų „Prometėju“, ar užsimerkti ir ieškoti naudos tik sau. Vis dėlto, mano manymu, geri darbai anksčiau ar vėliau bus atlyginti. Galbūt žmogus, kuriam padėsi iš geros širdies, vėliau tau pagelbės dvigubai. Galima daryti išvadą, jog pirmiausia reikia galvoti apie kitus, o tik tada apie save. Trečiasis Antikos literatūros bruožas yra herojų meilė tėvynei. Ji vaizduojama kaip neatsikriama gyvenimo dalis, kažkas labai brangaus ir verto bet kokios aukos. Tai galime aiškiai matyti Homero epinėje poemoje „Odisėja“. Pagrindinis veikėjas Odisėjas dešimt metų garbingai kovėsi už savo gimtinę, tačiau dar dešimt metų bandė į ją sugrįžti dėl įvairių kliūčių. Jo meilė ir atsidavimas savo tėviškei buvo tokie stiprūs, kad net didžiausios negandos ir baisumai negalėjo jo palaužti. Kitą tėvynės meilės pavyzdį galime rasti Homero „Iliadoje“. Vienas pagrindinių herojų Hektoras palieka savo mylimą žmoną, mažametį sūnų ir iškeliauja į karą žinodamas, kad tai gali būti paskutinis jo pasimatymas su šeima. Jis nusprendžia, kad geriau jau paliks savo artimuosius, bet bus garbingas ir kilnus bei padarys viską dėl savo gimtinės. Matome, jog antikinių kūrinių autoriai bandė parodyti žmonėms didžiulę tėvynės svarbą. Šiais laikais, mano nuomone, tokių patriotų, kaip minėti Antikos herojai, vis mažėja. Žmonės lengvai palieka savo šalį, nejaučia jai didelio prieraišumo. Tokie kūriniai verčia pamąstyti, kokią vietą mūsų gyvenime užima gimtasis kraštas, ir galbūt, kokią turėtų užimti. Taigi, peršasi išvada, kad šių laikų žmonėms reikėtų pasimokyti tokios meilės tėviškei, kurią jaučiame iš Antikos herojų. Galiausiai, Antikos literatūroje verčiama susimąstyti apie šeimos vertę. Daugybėje antikinių kūrinių yra aprašomi šeimų išgyvenimai, jų likimai. Skaitydami šią senąją literatūrą, galime pastebėti, jog tais laikais šeima buvo labai vertinama. Tai aiškiai matome Sofoklio tragedijoje „Antigonė“. Pagrindinei veikėjai Antigonei – šeima didžiausia vertybė. Kad palaidotų savo brolį, ji ryžtasi sulaužyti karaliaus įsakymą, sakydama, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!