Apie ką šiuolaikinį žmogų verčia susimąstyti Antikos mitai?

 Apie ką šiuolaikinį žmogų verčia susimąstyti Antikos mitai? Antikos kultūra - senovės graikų ir senovės romėnų kultūra, gyvavusi nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. Neretai žmonės mano, kad antikos laikotarpis ir senovės literatūra visiškai skiriasi nuo mūsų šiuolaikinio pasaulio ir gyvenimo, todėl nevertingi. Tačiau visur, kur gyveno žmonės, visais laikais ir visokiausiomis sąlygomis klestėjo mitai, gyvas įkvėpimo šaltinis viskam, ką tik žmogus kurdavo kūno ir dvasios pastangomis. Praeitis galėtų būti mūsų išminties lobynas kuriant ir šiandien, pirmiausia, save ir savo gyvenimą. Todėl norėčiau priminti, kokią svarbią gyvenimišką patirtį, kokias vertybes perteikia mums Antikos mitai. Pirmiausia, manau, šiuolaikiniam lietuviui reikėtų prisiminti ir suvokti, kad viena didžiausių vertybių yra tėvynė. Daug lietuvių išvyksta į užsienį, tačiau neišsižada tėvynės. Yra ir tokių, kurie pamiršta tėvynę susikūrę sotesnį gyvenimą svetur, tačiau vis kažko trūksta. Tokiems, manau, reikėtų prisiminti graikų mitą „Dedalas ir Ikaras“. Tai pasakojimas apie Dedalą, ištremtą į Kretos salą, kur jis nebuvo laimingas, nors pripažintas ir gerbiamas kaip garsus skulptorius. Jį graužė tėvynės ilgesys, vienintelė svajonė tebuvo dar kartą pamatyti savo mylimą gimtąjį miestą Atėnus. Todėl Dedalas rizikuodamas savo gyvybe kūrė planą, kaip išsivaduoti iš Kretos karaliaus nelaisvės. Sulysęs, liepsnojančiomis akim tremtinys dieną naktį buvo įnikęs į savo išradimą: jis nulipdė sau bei savo sūnui Ikarui sparnus ir išskrido. Sūnui liepė neskristi per aukštai. Ikaras neįsiklausė į tėvo žodžius, nes buvo jaunas, nepatyręs, maksimalistas, ir kilo vis aukščiau ir arčiau saulės. Berniuko sparnų vaškas ištirpo. Nebegalėdamas skristi jis nukrito į jūrą ir žuvo. Dedalas ir Ikaras pasiryžo neįmanomam žygdarbiui, bet drąsa, atkaklumas, rizika be išminties ir patirties nepadėjo įgyvendinti tikslų. Taigi mitas apie Dedalą ir Ikarą žmogui, žūtbūt trokštančiam surasti laimę, tarsi primena, kad jis turėtų išmintingai įvertinti savo galimybes ir kad iš tikrųjų laimingas gali būti tik savo tėvynėje ir tik būdamas laisvas. Žmogus dažniausiai neįsivaizduoja laimės ir be meilės. Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai akcentuojama meilė sau kaip vertybė, iškeliamas išorinis grožis. Tačiau Antikos mitas apie Narcizą moko, kad nereikėtų pervertinti savęs. Narcizo grožiui neatsispyrė nė viena deivė. Tačiau vaikinas atstūmė ir įskaudino jį įsimylėjusias nimfas manydamas, kad yra tobulas. Meilės deivė Afroditė supykusi, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, nubaudė jį: Narcizas pamilo savo atvaizdą vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir todėl mirė. Taigi pavojinga mylėti tik save, nes tokia meilė naikinanti. Kitame pasakojime, mite apie Orfėją ir Euridikę, kalbama apie pasiaukojančią meilę. Trokšdamas susigrąžinti mirusią mylimą gražuolę žmoną Orfėjas, kankinamas begalinio ilgesio, pasiryžta viskam – net pasiekti mirusiųjų karalystę, kur gyviesiems įžengti nevalia. Ėjo Orfėjas per pragaro tamsybes. Gailia daina jis pasakojo Požemio valdovams Hadui ir Persefonei apie savo skausmą praradus mylimą žmoną, maldavo pasigailėti ir grąžinti jai gyvybę. Sugraudino jų širdis ir šie sutiko išleisti Euridikę su viena sąlyga: ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!