Antigonė – nepaprasta moteris. Pagal Sofoklio tragediją

Viešasis kalbėjimas

Antigonė – nepaprasta moteris. Pagal Sofoklio tragediją

Antigonė, pagrindinė įspūdingiausios ir labiausiai sukrečiančios antikos parašytos apie 442 metus prieš mūsų erą, dramaturgo Sofoklio tragedijos herojė, jau seniai yra virtusi viena centrinių, itin didelį simbolinį krūvį įgijusių Vakarų kultūros figūrų. Antigonė įprasmina stiprią asmenybę, kilnią, mylinčią ir yra tarsi tam tikras moters etalonas. Tad šioje kalboje ir aptarsiu, kokia nepaprasta yra Sofoklio tragedijos „Antigonė“ pagrindinė veikėja.

Pagrindinė veikėja Antigonė Sofoklio kūrinyje vaizduojama kaip drąsi, už tradicines vertybes ir šeimą kovojanti moteris. Būtent ji drįso stoti į nuožmią kovą su netikėtai valdžioje pasirodžiusiu Kreontu. Galbūt konflikto tarp Antigonės ir Kreonto net nebūtų buvę, tačiau visa tai prasidėjo nuo to, kad susiginčiję dėl valdžios Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis miršta nuo vienas kito rankos nuožmioje kovoje, o pagal Kreonto įsakymą galėjo būti palaidotas tik vienas. Kreontas tikino, kad Polineikas yra tautos išdavikas ir jis negali būti palaidotas. Tačiau Antigonė įsitikinusi, kad Kreontas yra neteisus ir siekia įrodyti, jog jo įsakymas nelaidoti Polineiko yra neteisingas, nes kad ir kokia tiesa bebūtų, žmogaus nelaidojimas pamina didžiausias ir svarbiausias protėvių tradicijas, dorovines normas. Nepavykus įtikinti, Antigonė drąsiai stoja į kovą su Kreontu – nepaisydama draudimų keletu saujų smėlio užberia išniekintą brolio kūną, nors žino, kad už tokį beprotišką poelgį gresia mirties bausmė. Jausdama, kad vykdo šventą dievų skirtą priedermę, Antigonė nebijo žmogaus rūstybės, nebijo pasekmių, kurios atskleidžiamos kūrinio pabaigoje, kai Antigonė nubaudžiama ir pasmerkiama mirti. Taigi, Antigonė Sofoklio tragedijoje iškyla kaip drąsi, savo požiūrį, šeimos vertybes ir protėvių tradicijas ginanti nepaprasta moteris, suvokianti savo kovos sunkumą, tačiau iš paskutiniųjų besistengianti laimėti.

Dar Antigonė vaizduojama kaip besąlygiškai mylinti moteris. Jausdamasi, kad vykdo šventą dievų priskirtą priedermę, Antigonė nebijo žmogaus rūstybės. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai vienodi ir Eteokliui, ir Polineikui, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Jos kilni širdis myli abu brolius. Į Kreonto repliką, jog jis negali pamilti net ir mirusio priešo, Antigonė atsako: „Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau.“ Mylinčia širdimi ji suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi. Kai, paskatinta Antigonės narsos, sesė Ismenė pasiryžta mirti kartu, Antigonė šiurkštokai atmeta pavėluotą aukojimąsi. Taigi švelni ir jautri bei mylinti Antigonė parodoma šiurkšti. Bet čia pat pati prisipažįsta, kad šiurkštumas, rūstybė kilo iš begalinės širdgėlos. Kai Kreono įsakymu Antigonę ruošiamasi užmūryti, matome ją jautrią – verkiančią, atsisveikinančią su jaunyste, su gyvenimu. Sužinome, kad narsioji, rūsčioji Antigonė sielos gilumoje nepaprastai švelni mergaitė, kuri mylėjo viską – medžius, gėles, šaltinius, tėvus, brolius. Antigonę pražudė meilė savo mirusiam broliui. Tačiau ji nesigaili to, ką padarė, neatsižada savo įsitikinimų, nes ji nenusižengė žmogiškumui. Tragedijos pabaigoje Kreontas dar bando taisyti savo klaidas. Deja, vėlu. Netekęs sūnaus ir žmonos suvokia, kad nėra nei protingas, nei galingas, nei mylintis. O šis – Antigonės ir Kreonto - kontrastas dar labiau paryškina, kokia stipri buvo Antigonės meilė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!